literatūros žurnalas

Herkus Kunčius. Dvi fotografijos

2015 m. Nr. 3

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui – 25

Taip likimas lėmė, kad šiandien esu skilęs per pusę – dvidešimt penkerius metus man teko gyventi prie sovietų, o kitus dvidešimt penkerius – nepriklausomoje Lietuvoje. Taigi, dairantis į praeitį, nevalingai gali lyginti ir svarstyti, kas anuomet, mano akimis, buvo gerai ar blogai. Tačiau kad ir ką apie tai galvočiau, esu įsitikinęs, kad niekada nenorėčiau gyventi pasaulyje be Kovo 11-osios. Tad visa, kas vyko iki tol, regiu jei ne juodomis, tai pilkomis ar purvinomis spalvomis.

1984–1986 metais, kada iš Dailės instituto buvau paimtas į sovietinę kariuomenę, kur iš arti galėjau pamatyti, kaip veikia Komunistų partijos vadovaujama karinė sistema, ir suvokti, kuo išties ji remiasi, su tarnybos draugais lietuviais, užsidarę kaptiorkoje, slapta įsisvajodavome apie nepriklausomą Lietuvą. Naivūs tai buvo dvidešimtmečių svarstymai, nes mūsų drąsa, įsivaizduojant, kad kažkada – per stebuklą – taip gali atsitikti, buvo gėdingai atsargi. Taigi, nupiešę vaizduotėje ne vieną ateities geopolitinį žemėlapį, vėliau drauge nutardavome, kad, deja, taip niekada nebus. Po šios išvados tylomis išsiskirstydavome – kas pamiegoti dalinio kiaulidėje, kas kuopti išviečių, o kas „pramankštinti“ raumenų su rusakalbiais duchais. Neįtikėtina, tačiau mūsų kapituliantiškos mintys nepasitvirtino.

Vėliau, žinoma, grįžus iš karinės tarnybos ir prisikvėpavus disidentinės romantikos, buvo bandyta pabėgti iš Sovietų Sąjungos. Tai įvyko 1989 metų vasarą, kada su draugu architektu Marku C. atkakome į tuo metu nors ir komunistinę, tačiau gerokai už SSSR liberalesnę Vengriją. Šoprone, visai greta Austrijos sienos, kur pabėgėlių stovykloje drauge su mumis buvo šimtai bendraamžių iš Rytų Vokietijos, supratau, kad ne tik mums, bet ir gausybei žmonių iš Vidurio bei Rytų Europos nebesinori gyventi kaip anksčiau.

Man – skirtingai nei kolegoms Europoje – ne 1989-ųjų lapkričio 9-oji – Berlyno sienos griuvimo diena, o 1990 metų Kovo 11-oji ženklina lemtingą epochų ir mano asmenybės lūžį. Nuo tos dienos, kada Lietuvos SSR herbą teatrališkai uždengė Vytis, viskas ėmė keistis. Žinoma, tik ne žmonių iš sovietmečio paveldėtas mentalitetas. Jis, kaip vėliau paaiškėjo, o nūdiena patvirtina, buvo ir yra daug patvaresnis nei „planinė ekonomika“. Tačiau kitaip ir negalėjo būti. Tokia realybė. Vėliau įvyko dar vienas lemtingas stebuklas. Prabudus 1993 metų rugsėjo 1-ąją ir prasikrapščius akis, kliuvo laimė išvysti, kad Lietuvoje nebėra okupacinės rusų kariuomenės. Tai buvo neįtikėtina – nebesutikti gatvėse ginkluotų patrulių, nebegirdėti jų pasagėlėmis pakaltų batų kaukšėjimo.

Tuos pirmuosius metus po Kovo 11-osios šiandien regiu kaip mane ir mano kartą apėmusią euforiją, kurioje ieškota ne tik dvasinės, bet ir geografinės laisvės. Atsivėrus sienoms, buvo galima ne tik paveikslėliuose pamatyti Romą, Paryžių, Londoną etc. Šiandien tai atrodytų savaime suprantamas dalykas. Tačiau mano kartai, įskaitant ir vyresnius, tai buvo kažkas neįtikėtina. Pamenu, apie 1988 metus Vilniuje lankėsi vienas prancūzų žurnalistas. Atsisveikindamas padavė savo vizitinę kortelę ir neslėpdamas ironijos leptelėjo, kad jei tik būsiu kada nors Paryžiuje, būtinai jam paskambinčiau. Nei jis, nei aš tuo metu nebūtume išdrįsę patikėti, kad nepraėjus penkeriems metams viename iš Paryžiaus butų pasigirs skambutis, pranešantis, kad aš pagaliau atvykau.

Mano šeimos archyve yra nuotrauka, senelio daryta Varniuose 1939 metais. Tarp gėlių namuose nufotografuota trejų metų mama ir šešiametė teta. Mama – papuošta balta suknyte, o teta – su prašmatnia jūreiviška palaidine, abi sėdi prie pianino. Pirmoji atrodo ką tik verkusi, o antroji įdėmiai ir susikaupusi žiūri į objektyvą. Kaskart, paėmęs į rankas šią keistoka idile dvelkiančią fotografiją, pagalvoju apie tai, kokie įvykiai užgriuvo ir kas laukė šių mergaičių po dvejų, dešimties, penkiolikos metų… Kas atsitiko su seneliais, jų giminėmis… Tada nukrato šiurpas, nes visa, kas dėjosi iki 1990 m. Kovo 11-osios, man ima rodytis kaip baisus sapnas. Kodėl apie tai užsimenu? Prieš dešimt metų esu padaręs kitą nuotrauką – ten dabartinėje Vinco Kudirkos aikštėje Vilniuje su panašia jūreivio palaidine stovi mano šešiametė dukra. Sekmadienis. Vasara. Aplinkui tuščia. Ramu. Ir staiga, žiūrėdamas į šias fotografijas, tarp pirmosios ir antrosios atrandi kažkokį bauginantį, trapiu laikinumu persmelktą panašumą, kurį lydi klausimas „o kas bus toliau?..“ Tad labai nesinorėtų, kad pasikartotų mums žinoma istorija. Niekam, įskaitant ir priešus, to iš visos širdies nelinkiu.

Eugenijus Žmuida. Miręs ir tuo patenkintas, arba „Mano šimtmetis“ pagal Herkų Kunčių

2023 m. Nr. 11 / Herkus Kunčius. Šaltasis karas: operečių romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 312 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Herkus Kunčius. Prarasto laiko beieškant. Atminties amnezija

2022 m. Nr. 7 / Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse / Prieš ketvertą metų dalyvavau diskusijoje Klaipėdoje, skirtoje rusakalbei auditorijai. Diskusija vadinosi „Sovietinių represijų atmintis posovietinėse visuomenėse: pamiršti?

Herkus Kunčius. Ligos istorija

2022 m. Nr. 1 / Prieblanda. Žmonės fojė vis keičiasi. Iš laukiančių „senbuvių“ sėdime tik su blondine, kuri jau spėjo apsilankyti pas neuropatologą. Kantriai laukiame, kol mus pašauks. Laukiame.

Herkus Kunčius. Kolūkio pirmininkas Palangos kurorte

2019 m. Nr. 11 / Išvargintam nesibaigiančio socialistinio lenktyniavimo kolūkio pirmininkui Vytautui vieną dieną it deguonies prireikė poilsio. Žinoma, visuotiniame kolūkio susirinkime iš prezidiumo jis it užsispyręs vaikas atsikalbinėjo…

Erika Urbelevič. Buvo buvo, kaip nebuvo

2018 m. Nr. 12 / Herkus Kunčius. Lietuviškos apybraižos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 256 p. / Praėjo laikai, kai žmonės tikėjo viskuo, kas parašyta…

Herkus Kunčius. Geležinė Stalino pirštinė

2018 m. Nr. 8–9 / Jaunąją Ježovų šeimą džiaugsmas aplankė 1895 metų gegužės 1 dieną. Veiveriuose jiems gimė kūdikis. Kaimynams patarus, naujagimiui buvo parinktas Nikolajaus vardas – neseniai Rusijos imperatoriumi karūnuoto Nikolajaus II garbei.

Herkus Kunčius. Lietuviškos apybraižos: Leninas Vilniuje

2017 m. Nr. 7 / Lygiai prieš šimtą metų – 1917 metų lapkričio 7 dieną – Petrograde (Rusijoje) įvyko Vladimiro Iljičiaus Lenino (1870–1924) vadovaujama Didžioji Spalio revoliucija. Šiuo neramiu metu…

Herkus Kunčius. Apie pabėgėlius ir jų daiktus

2016 m. Nr. 2 / Vykstant 2012-ųjų Europos futbolo čempionatui, lankiausi Maltoje. Birželio 15-osios vakarą, kai Švedija 2:3 pralaimėjo Anglijai, nuotaika pasidarė sumauta, tad nutariau čempionatu daugiau nebesidomėti.

Herkus Kunčius. Smulkūs konfliktėliai, vietiniai karai

2015 m. Nr. 11 / Visiems gerai žinoma, kad gauti ar duoti į galvą galima visur. Anuomet Kaune, besimokant vidurinėje mokykloje, tam reikalui puikiai tiko tualetas, kartais – laiptinė ar fojė.

Elžbieta Banytė. Fantasmagoriškas sukimasis ratu

2015 m. Nr. 10 / Herkus Kunčius. Dervišas iš Kauno. – Vilnius: Kultūros barai, 2014. – 168 p.

Renata Šerelytė. Kas tu toks ir ką čia veiki?

2015 m. Nr. 3 / Herkus Kunčius. Trys mylimos . – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 196 p.

Herkus Kunčius. Laimėtojai ir pralaimėtojai

2014 m. Nr. 7 / Prieš dvidešimt metų, kada dar rodėsi, kad viskas klostysis palankiai, bičiulis, vokiečių dailininkas Karlas Heinzas pasikvietė į Duisburgą pasiautėti jo dirbtuvėse. Kad būtų linksmiau, tą vakarą pasišaukė ir laiptinės kaimyną kiną Yaną bei Heikę.