literatūros žurnalas

Stanislava Nikolova Čiurinskienė. Second life

2011 m. Nr. 12

Iš bulgarų k. vertė Laima Masytė

„Second life“ – antras bulgarų rašytojos Stanislavos Nikolovos Čiurinskienės (g. 1976 m.) romanas, išleistas 2008 m. Knyga sulaukė deramo visuomenės dėmesio, Bulgarijos nacionalinė tele­vizija pagal ją sukūrė dokumentinį filmą (per 48 valandas internete jį pasižiūrėjo 15 000 vartotojų). Romanas buvo išleistas lietuviška autorės pavarde, nes tuo metu ji buvo ištekėjusi už lietuvio.

Prieš įgyvendindama savo idėją, autorė šešiems mėnesiams užsidarė namie ir bendravo internetu su nepažįstamais žmonėmis pažinčių svetainėse ir socialiniuose tinkluose. Knygoje pasakojama apie „interneto emigrantus“, kaip juos vadina autorė, žmones, persikėlusius gy­venti į internetą; tyrinėjama, kas vyksta su žmogaus tapatybe visiško anonimiškumo sąly­gomis. Pagrindinė romano veikėja, patekusi į Tinklo (irštvos) žabangas, galiausiai nori pamė­ginti iš ten ištrūkti, tačiau jai kyla egzistencinių klausimų: „Nežinau, ar už šito gyvenimo ribų egzistuoja kitas. Nežinau, ar yra gyvenimas po mirties. Antrojo gyvenimo atsisakymas iš dalies prilygsta savižudybei. Arba šiuo atveju netgi nužudymui – nužudysiu savąją Liv Kristin… O ar kas nors liko iš manęs, ar jau esu tik Liv Kristin… nes jei neliko, tai, ištrynus Liv, neliks nieko. Klausimas paprastas: aš esu ar manęs nėra? Ar išdrįsiu patikrinti? Jeigu nepamėginsiu, nesuži­nosiu. Be to, visada galiu šito atsisakyti. Nors kažkas man šnabžda, kad šį sykį viskas kitaip ir Liv Kristin operaciją… arba amputaciją įvykdysiu iki galo.“

Knygą rengiamasi išleisti Latvijoje, Norvegijoje, Lenkijoje.

S. Nikolova Čiurinskienė – diplomuota psichologė ir žurnalistė. Dirbo su sunkiais psichikos ligoniais. Šiuo metu gyvena Briuselyje, bendradarbiauja su Bulgarijos spauda kaip politikos apžvalgininkė. Vasarą pasirodė trečias autorės romanas „Mane pri­čiupo vagiančią“, kuris susilaukė dar didesnio visuomenės dėmesio, kilo karštų diskusijų; rem­damasis kelerių metų dalyvavimo įvairiuose internetiniuose forumuose patirtimi, autorė anali­zuoja, kokios temos jaudina šiuolaikinę miesto moterį, siužeto akcentai iliustruojami į romaną įpintais fragmentais diskusijų, gvildentų populiariame bulgarų forume „bg-mamma“.

 

Romano fragmentas

Šiaip pernelyg nesijaudinau, kad ji tris dienas nei rašė, nei skambino, bet kai pamačiau, jog visi jos profiliai – dešimt, jei ne daugiau, – pažinčių sve­tainėse ištrinti, ne juokais sunerimau. Skambinti kam nors iš jos draugų beprasmiška. Nuo tada, kai Liv emigravo į internetą, ji jau šešis ar septynis mėnesius beveik su niekuo nesusitikdavo, išskyrus mane. Norėdami susi­siekti su Liv, artimieji tiesiog užsiregistruodavo vienoje pažinčių svetainių, kuriose ji, galima sakyti, apsigyveno. Jos telefonas išjungtas arba veikiau nusėdo baterija. Laimė, turiu jos buto raktą, kuriuo ir šiandien sėkmingai pasinaudojau.

Atrakinau duris, įėjau į vidų ir suklusau – įprasto maigomų klaviatūros klavišų stuksenimo nesigirdėjo, todėl puoliau į miegamąjį ir, ačiū Dievui, ant pagalvės išvydau kupetą jos kaštoninių plaukų. Ji miegojo. Priėjau prie lo­vos, papurčiau draugę už peties. Liv pašoko ir ėmė mirksėti, lyg mėgintų įsi­tikinti, kad tai iš tiesų aš, o ne, pavyzdžiui; kokia atgijusi holograma. Išvy­dus, kaip ji atrodo, išsyk praėjo noras ant jos užstaugti. Galima įsivaizduoti, kokio laibumo yra moteris, kuri šlykštisi maistu ir per savaitę nubėga tris­dešimt kilometrų. Tačiau Liv – tikra rekordininkė: iš jos likę vien kauleliai ir didžiulės nuostabos sklidinos rudos akys. Svarstyklių strėlikė geriausiu atveju sustotų ties kokiais keturiasdešimt penkiais kilogramais.

– Bela, aš palieku eksperimentą, – pareiškė Liv, man nespėjus nė prasi­žioti.

– Kodėl, kas nutiko? – nepatikėjau savo ausimis. Liv tikrai ne iš tų žmonių, kurie nuleidžia rankas pačiame darbo įkaršty. – Tu negali dabar vis­ką mesti, mums liko dar bent du mėnesiai darbo, kol surinksime visą reika­lingą informaciją. Aš vykdau savo susitarimo dalį, įvykdyk ir tu savąją! Ki­taip jokios knygos neparašysim. Ką šiuo metu turime? Tu – vieną trenktą internetinį maniaką norvegą, o aš – kelis nepiktybiškus paauglius. Iš tokios medžiagos jokios knygos nesulipdysime.

Liv niekaip nesupranta, sunėrimus aš ar nusivylus, bet, regis, neturi jėgų aiškintis ir gilintis į smulkmenas.

– Ne–a! Negaliu daugiau rizikuoti savo psichine sveikata, o ir nebeturiu spėkų dar sykį išgyventi tą klasikinę istoriją! Net jeigu leidykla mintų mums ant kulnų, ką, tiesą sakant, ir daro.

– O, Dieve! Ir vėl istorija?! Vadinasi, dėl sparkerl970 buvau teisi?

– Kiekvienas tavo žodis – kuo gryniausia tiesa! Bet jei pameni, nė sykio nebandžiau tau prieštarauti. Bela, kas man yra? Kiekvieną kartą, kai iš tik­rųjų kas nors ima patikti – nesvarbu, moteris ar vyras, ar tai būtų susiję su darbu, arba šiaip gyvenimiška situacija, – jiems būtinai turi būti rimtai pasi­maišę galvoje. Arba bent jau puikiai pasiseka apkartinti man gyvenimą.

– Na, matyt, todėl, kad tau pačiai gerokai pasimaišę ir tu nesusidedi su tokiais, kurie sugebėtų neįvelti tavęs į kokią nors kebeknę.

Liv neatsakė, tad ją pakursčiau:

– Nagi, kas nutiko, klok.

Liv viską papasakojo.

– Liv, tai neįtikėtina! Tu gi esi elegantiškų manipuliacijų karalienė, kodėl dabar supliekei tam sparker1970 nuoširdumo botagu? Jei nusprendei ką nors priversti padaryti tai, ko tau reikia, išlauk ir manipuliuok, kaip daro

visi normalūs žmonės!

– Bijau, kad tokios galimybės nėra. Šitaip nebesielgiu. Žinai, per praėju­sias Kalėdas, kai įvyko ta nelaimė, tu man padovanojai žiedą ir jį pavadinai „prisimink, kas atsitiko paskutinį kartą“. Juk davei jį tam, kad turėčiau prieš akis visada, kai sukils noras padaryti ką nors nesąžininga arba užsigeisįu manipuliuoti. Nuo tada žiedo nenusimaunu. Ir galiu tau pasakyti, kad taktika „sąžiningai ir atvirai“, ko gero, mažiau pavojinga, negu „manipuliuok iki paskutinio“.

– Ė, abi šios taktikos savaip rizikingos…

– Taip, būti sąžiningu ir atviru gali pabosti.

– Na, tu neatrodai taip, tarsi tau būtų pasidarę nuobodu. Bet pala, tu prisiėmei riziką iškloti sparker1970 viską, kas tau šaus į galvą, nors ir žinai, kad tai bergždžias reikalas?

– Bela, aš nesu kvaila, tik patrakusi, bet šiaip mano intelektas budrus iki skaudulio. Tarp eilučių gebu skaityti taip pat puikiai kaip ir pačias eilutes. Universitete iš turimo ir proceso analizės gaudavau vien dešimtukus. Žino­ma, kad suvokiau, koks bergždžias šis reikalas, tai aišku kaip dieną. Aš iš­skaičiau kiekvieną ženklą!

– Aš taip tavimi didžiuojuos. Tačiau eksperimento baigimą aptarkime, kai išauš naujas rytas ir tu sočiai užkąsi. Galbūt tada kitaip jausies.

– Bela, rytojus niekada neišaušta, negi nežinojai, – paprieštaravo Liv. – Todėl leidau sau vienasmeniškai pakeisti mūsų vaidmenis eksperimente. Dabar tu visą parą sėdėsi prie kompo, o aš savo paralelinį kibernetinį gyve­nimą įsileisiu į tikrąjį. Man jau metas realiai patikrinti, kuris gyvenimas tikresnis – pirmasis ar antrasis.

– Tu nori pasakyti?..

– Kaip tik tai!

– Ar tuojau pat? Nori, kad tau sukraučiau lagaminą?

– Dar ne. Negalėjau iškart išvykti, o ir kažkaip nesinori skubėti. Mes susi­tinkame po savaitės.

– Gerai. Į kurį Europos kraštą keliausi? Klausiu, kad žinočiau, kokius drabužius ruošti.

– O kas sakė, kad tai – Europa? Nespoksok į mane šitaip, juokauju, žino­ma, kad Europa. Važiuoju į šiaurę.

– O, ne! Taip ir žinojau. Kodėl tave ten vis traukia? Šiaurėje nieko nuos­tabaus nenutinka!

– Bet aš ir neieškau ko nors „nuostabaus“, o seku paskui vieną šaunią knygą, negi pamiršai? Idėjos neišsižadėjau, man regis, medžiagos yra, dar ir liks. Šiaurėje knygos pačios rašosi, pabūsiu ten mėnesį kitą ir grįšiu su gatavu tekstu. Be to, užsimaniau šiek tiek paūžti. Kaip tik dabar, po septynių mėne­sių, praleistų tarp hologramų ir šešėlių, man žūtbūt reikia ko nors tokio.

– Liv… kai nusigausi iki ten ir sužiūrėsi padėtį, skambtelk, a? Man jau dabar taip neramu, kad pradeda tirtėti kojos. Juk nieko nežinai apie vyrą, pas kurį važiuoji. Jūs susirašinėjot… kiek? Turbūt mažiau nei savaitę.

– Tiesą sakant, lygiai savaitę. Vadinasi, dabar supranti, kaip tai būna. Aš taip pat nerimaudavau, kai tau tekdavo eit į pasimatymus su kibernetinės

erdvės kaubojusais.

– Tu neteisi, aš su jais susitikinėjau pažįstamoj aplinkoj, o tu išvažiuoji į užsienį, skirtumėlis, sutik, yra. Prašau tavęs, būk atsargi!

– Neklausinėk manęs apie smulkmenas, bet turiu pagrindo manyti, kad operacija visiškai nepavojinga. Be to, šiuo žmogum pasitikiu, kaip ir kaip keistai tai skambėtų. Aš visada būnu atsargi. O tu esi drąsuolė.

– Na, čia jau interpretacijos dalykas – tu tai vadini drąsa, o aš – kvailumu.

– Bela, dabar man iš tikrųjų norisi bliaut, – tarė Liv.

– O ar senas šuo Lemmy1 užraudotų?

– Ne. Jis pasakytų ką nors panašaus į „Jeigu aš – šuo, tai tu – kalė“, „Mane jau užkniso ta skylė“ arba ką nors kitką su galūne „lė“.

– Tada ir tau draudžiama bliaut, – nukirtau negailestingai.

Mes mėginame parašyti knygą – Bela Hardi ir aš. Tai pasakojimas apie žmones, kuriems gyvenimas atrodo toks beviltiškas arba nepakenčiamas, kad jie tiesiogine prasme emigravo į internetą. Jie valdo savo verslą inter­netu, veliasi į santykius su žmonėmis, kurių niekada nepamatys kitoje, offline, realybėje, užsiima virtualiu seksu ir vienintelės gyvos būtybės, ku­rias jie mato, yra žmonės, atnešantys jiems telefonu užsakytą maistą. O mudviejų su Bela susitarimas toks – aš kiauras paras sėdžiu prilipus prie kompo, išeinu iš namų tik baisiai reikalo prispirta ir visą laiką leidžiu susi– rašinėdama su žmonėmis, su kuriais niekada nesusitiksiu gyvai. Mūsų tiks­las – savo kailiu patirti, ką patiria žmonės absoliutaus anonimiškumo sąly­gomis. O Bela apsiėmė išbandyti neva sveikesnį būdą, t. y. realiai susipažinti su žmonėmis ir neapsiriboti vien bendravimu su internetinėmis hologramo­mis. Su patikusiais svetainių vartotojais ji susitikinės ir offline. Operacijos tikslas – patikrinti, koks skirtumas tarp žmogaus „vartotojo“ ir „civilio“. Bela iš tikrųjų mėgina laikytis susitarimo, bet po kelių ją nuvylusių susitikimų, į kuriuos įdėjo neprofesionaliai daug romantiškų lūkesčių, išseko ir beveik pasidavė. O mane Tinklas, deja, įtraukė ir užsibuvau jame gan ilgai… bet… apie tai vėliau.

Kai dar gyvenau daugiausia offline, apie šį projektą papasakojau keliems žmonėms. Mano redaktorės – ketverių ir septynerių metų sūnų motinos, kuri sau neturi nė penkių minučių, – reakcija apibendrina visų kitų nuomonę. Ji nukirto:

– Išties įdomu, bet labai jau abstraktu ir išpūsta. Hiperbolėmis jau nebe­simėtoma. Tokie žmonės neegzistuoja, o knygos, nepasakojančios apie situa­cijas, su kuriomis skaitytojai gali save tapatinti, vangiai perkamos. Vienžo, šį sykį gerokai persūdėt su fantazija.

Nieko mes nepersūdėm. Internetiniai emigrantai egzistuoja. Žinau tai, nes esu viena jų. Ir mūsų gretos auga – sprendžiu iš šimtų pažįstamų veidų, kuriuos kiekvieną mielą vakarą sutinku pažinčių svetainėse. Tik šiukštu nepagalvokite, jog online esame tam, kad susipažintume, nieko panašaus. Mes tiesiog ten gyvename, o gyvendami bendraujame, šiaip, kaip kaimynai, iš neturėjimo ką veikti ir iš baimės, tingėjimo atsidurti kur nors kitur.

Mano bendraautorė pasivadino Bela – labai vykęs pasirinkimas, o aš esu jauna moteris vaikišku veidu ir mergaitiška figūra, ir neturiu nė menkiau­sios priežasties gėdytis savo išvaizdos. Bet kadangi vis ieškau dalykų, dėl kurių galėčiau varžytis, kartais tokiu dalyku tampa mano išvaizda. Mudvi su Bela jau esame parašiusios knygų. Tiesą sakant, mes – mažne garsenybės ir mus stiprokai pliekia dėl dviejų romanų, ant kurių viršelių puikuojasi mūsų vardai. Galbūt todėl, kad stengiamės nevartoti būdvardžių, vengiame sunkįos metaforinės struktūros ir ilgų sakinių su daugybe skyrybos ženklų. Tačiau jei nutinka taip, jog jų griebiamės, tai apsimetame, kad tai nėra bejėgiškumo

išraiška.

Mudvi turime ir kitas profesijas, kurių nepraktikuojame, nes jau galime sau tai leisti – tai dar viena dingstis mūsų nemėgti, išskyrus tai, jog nepre­tenduojame į literatūros „darymą“. Mūsų tikslas – įdomios istorijos, tokios, kurios sužadina žmonių budrumą visomis šio žodžio prasmėmis. Bet šį kartą vaidmenys perdėlioti ir tikslas esame mudvi su Bela, o jo siekia istorija. Ir šiuo metu mes būdraujame, nes pažinčių svetainėse praleidžiame kone po dvidešimt keturias valandas per parą.

O dabar tegu kas nors manęs paklausia, kaip iš viso moteriai, keliose sri­tyse padariusiai puikią karjerą ir kuri iš tikrųjų galėtų turėti bet kurį vyrą, kniostelėjo užsiregistruoti internetinių pažinčių svetainėje? Tiksliau, įsivelti į online nuotykius. Juk manoma, kad online paflirtavimai skirti socialiai, emocionaliai ir visaip kitaip nesubrendusiems žmonėms, kurie neturi kito gyvenimo ir nežino, kaip jį susikurti. Arba fiziškai nepatraukliems vyrams ir moterims, kurie kibernetinėje erdvėje prisistato ir patys vaizduojasi esantys supermodeliai. Arba žmogystoms, neatlaikančioms žvilgsnio iš arti, tad joms reikia truputį pagyventi Tinkle, prisidengus svetima, išgalvota ir absoliučiai neatitinkančia jų tikrosios tapatybės kauke. Nieko panašaus! Internete, kaip ir visur kitur, vienintelis dalykas, kurį mokame daryti, tai – būti savimi. Nors ir pasislėpę po visiškai kitokia tapatybe, netikromis nuotraukomis, sve­timais vardais ir biografiniais duomenimis arba iš viso be jų. Taigi ši pa­traukli moteris, padariusi sėkmingą karjerą keliose srityse, apsiginklavo tik savimi ir faktu, kad yra savo tėvo, lemtingų traumų karaliaus, dukra, o tai ją paverčia lemtingų traumų princese. Bet kadangi jai jau trisdešimt dveji ir ji yra vienintelė sosto paveldėtoja, jau pats laikas jai traukti link titulo „lemtingų traumų karalienė“ iškovojimo. Tad vieną naktį ji užsiregistravo internetinėje pažinčių svetainėje. Ši moteris, be abejo, esu aš.

<…>

…ir norėjau atrasti naują savo sugriuvusio gyvenimo prasmę. Užsire­gistravau toje pačioje svetainėje. Negana to, įkėliau savo nuotrauką ir dar kelias papildomas – į fotogaleriją, jas parinkau taip, kad pabrėžtų žavingiau­sias mano puses.

Registruodamasi sau tariau ne „Vaje, kaip trokštu atrasti savo žlugusio gyvenimo prasmę“, bet „Dieve, ką šitas tipas čia veikia?! Pernelyg nuostabu, kad tai būtų tiesa, o jei ir yra tiesa, į mane jis niekada neatkreips dėmesio“. Žiūrinėjau įvairius pažinčių, draugysčių, rimtų santykių ir profesinių kon­taktų svetainėje užsiregistravusių žmonių profilius ir staiga užtikau nuo­trauką, kuri klasifikacijoje „vaikų sielų formuotojai“ užimtų pirmą vietą, o joje – Ville Valo2. Nuotrauka daryta karjeros pradžioje, kai jis buvo gležnas, netvirtas ir toks gražutis, kad nors apsižliumbk. Įsistebeilijau atidžiau ir – ne, tai ne Ville, nors galėtum lengvai supainioti, o kažin koks mr_charmas, prakeikimas – jam dvidešimt vieni! <…>

Užkibusi ant kipšo kabliuko, ant kurio prikabintas masalas – mr_charmas, 180 cm, 68 kg, šviesiai rudi plaukai, žalios akys, modelis, tapybos studentas Meno akademijoje – nupėdinu prie veidrodžio ir ilgai stebiu save iš arti, iš toliau, su drabužiais ir be. Ar galiu sau leisti nuotykį su mr_charmu, jaunesniu už mane net dešimčia metų? Tą akimirką man net ne­dingtelėjo, kad galėčiau paprasčiausiai su juo nerūpestingai pasirašinėti. Ne, aš noriu jį pakabinti, nustatyti jo laikrodį pagal savo laiką ir pasižiūrėti, kas iš to išeis, aš jau kone apsėsta šios minties. Bet kadangi čia, kaip ir offline realybėje, man reikia viso labo penkių minučių, kad įvertinčiau, kas laukia bet kokios situacijos atomazgoje, žinau, kas neišeis iš pažinties su mr_charmu: prasmingas ir kažką duodantis žmogiškas santykis. Kaip tik tai, ko man šią akimirką labiausiai reikia. Su savo partneriu jau kone mėnesį nesi­kalbame ir prasilenkiame bute lyg nepažįstami. Nė vienas iš mūsų neprisi­mena pirminės susipykimo priežasties, mes abu velniškai užsispyrę arba pernelyg pavargę vienas nuo kito, kad žengtume pirmą žingsnį. Tačiau šio iki nepakenčiamumo sudėtingo sugyvenimo fone aš esu išmesta „į sausumą“ jau daugiau nei metus, gerokai daugiau – beveik dvejus, tai faktas, apie kurį nė vienas kitas žmogus net nepagalvotų ar nepatikėtų. Todėl dabar neturiu nieko prieš nuotykį su mr_charmu – tiesiog šiaip sau, vakar vakare nė ne­įtariau, kad jis egzistuoja, o šiandien per pietus jau planuoju jį pakabinti. Tai žaibiškas mano sustojusio it sugedęs laikrodis gyvenimo posūkis ir aš, kas gali paaiškinti kodėl, nusprendžiau, kad jis galbūt vėl ims tiksėti, jeigu susi­tiksiu su mr_charmu, ir priimsiu tai, ką jis man pasiūlys. Iš kur žinau, kad jis gali man kažką pasiūlyti? Na, tiesiog žinau, kažkas jo profilyje, nuo­traukoje ir prisistatyme mane įtikina, kad taip yra.

<…>

Po Velykų pasidarė dar šlykščiau. Jau kelias dienas gyvenu pas Belą. Nė nenutuokiu, kaip mano partneris leidžia šviesias krikščioniškos šventės dienas. Jis nepaskambino patikrinti, ar aš gyva, tačiau grynai techniškai, pagal tarptautinius lyčių tarpusavio neištikimybės standartus, kaltininkė esu aš. Aš išėjau neperspėjusi, tad kodėl jis turėtų skambinti? Ar man jo trūksta? Ne. Mes ir šiaip nesusitinkame bute daugiau nei du kartus per savaitę. Ar mudu vakarieniaujame drauge? Tik krūvoje su kitais žmonėm, paprastai tai būna verslo vakarienės. Ar aš žinau, ką jis galvoja? Žinoma, kad ne, nes ir paklausus paprastai mano klausimai būna apsunkę nuo teks­to ir potekstės, jie skamba be nuoširdaus susidomėjimo ir jis nenori į tuos klausimus atsakinėti. Ar jis žino, ką galvoju aš? Ne, nes jam arba neįdomu, arba baisu to, ką gali išgirsti. Ar myliu jį? Absoliučiai, stipriau nei visus kitus vyrus, su kuriais buvau drauge, kartu paėmus. Ar noriu gyventi su juo? Neturiu tiek energijos ir pasiaukojimo, vadinasi, ne.

Priėjusi prie paskutinio „ne“ paskambinau dviem berniukams, motinos draugės sūnėnams. Visame kokčiai šventiniame mieste žmonės iki ausų išsiteplioję raudonais dažais ir kemša kenksmingą cholesterolį kiaušinių, rie­bių velykinių pyragų, ėrienos ir kitko pavidalu. O mes įgriūvame į neseniai buvusius mudviejų namus ir pradedame išnešinėti tai, kas, mano nuomone, priklauso man. Mano partneris, kuris tuo metu buvo namie, pasišalino į tolimiausią miegamąjį, atsigulė ir palindo po patalyne su visa galva. Vaiki­nukų – dviejų nuostabių, kaip sykis mr_charmo amžiaus, jaunesnės kartos egzempliorių, – padedama jau buvau viską susikrovusi, kai staiga ilgai kaup­to įniršio užtaisas manyje subliūško, liko tik gniuždantis liūdesys ir ta meilė, kuri gyvuoja niekuo nemaitinama, tai kažkoks gamtos fenomenas. Nuėjau į miegamąjį ir pakėliau antklodę toje vietoje, kur maniau esant mano partne­rio galvą. Taip ir buvo. Jo gražios, ežero pilkumo akys įraudusios. Mano su­tuoktinis verkė. Lygiai taip pat kaip kadaise tėvas. Panūdau jį apkabinti, tačiau mūsų santykių kultūra neleidžia paliesti žmogaus, kai jis verkia. Tiksliau, iki šiol paprastai verkdavau aš, o jis išeidavo iš kambario, nes mano ašaras priimdavo kaip priekaištą sau. Dabar priekaištą priimu aš ir kai vaidmenys susikeitė, jis nelaukia ir net pabrėžtinai vengia fizinio kontakto. Pagaliau sugriebiau jo ranką ir tariau:

– Myliu tave.

– Ir aš tave myliu, – tarė jis ir žvelgė man pavymui

O aš dėjau nežmoniškas pastangas, kad neapsiverkčiau, sekėsi ne kaži kaip. Tiedu simpatiški jauni vaikinai užjaučiamai į mane spoksojo ir galvo­jo, ką čia dar dėl manęs padarius.

– Vežkite pas Belą, – paprašiau.

Belos nėra namie ir nebus dar penkias dienas. Ji kažkokioj ekskursijoj ir manęs laukia kelios pragariškos dienos be nikotino ir žmonių. Kita vertus taip baisiai nesisieloju, ką darysi, nes – ne, neturiu jėgų susitikinėti su ku­riuo nors draugu arba su visa kompanija ir dalytis, kas nutiko. O ir nenoriu, nes kalbėjimas jau tiek devalvuotas, kad visai nepadeda. Bet pas Belą įves­tas internetas ir aš turiu aibę galimybių: galiu leisti laiką, kaip tik užsi­norėsiu ir dairytis kitų įdomių žmonių. Mr_charmas nėra vienintelis įdomus objektas Tinkle, kitaip ir būti negali, nes ir mano sutuoktinis nėra vienintelis įdomus objektas offline. Tikiuosi.

Geroji žinia – yra ir tokia – ta, kad nesu įpareigota riogsoti prie velykinio stalo su giminaičiais, nes jų neturiu. Tiksliau, turiu, bet kadangi su jais nebendrauju (su tokiais artimais kaip tėvas, teta ir pusbroliai – dėl įvairių priežasčių, o su kitais – nes jie iki padūkimo nuobodūs), jie neatima man laiko. O blogoji žinia ta, kad Belos šaldytuvas visiškai tuščias ir negaliu susitepti net nešventinio sumuštinio. Nepamenu, kada valgiau, o mano kojos taip sustreikavo, kad neturiu jėgų nusivilkti iki parduotuvės.

Taigi leidžiu šventines dienas viena namie ir kuriu profilius maždaug dešimtyje pažinčių svetainių. Kai kuriose prisistatau savimi, kitur – jaunu suomių psichiatru, europinių projektų valdymo specialistu, neseniai darbo reikalais atvykusiu į mūsų šalį. Mano tapatybės tolydžio dauginosi ir pradėjo gyventi savarankiškai. Kiek save prisimenu, rašau ir, jeigu turėdama daug metų darbo praktikos laikraščiuose, žurnaluose ir knygų leidybos reikaluose, nesugebėsiu sukurpti kelių charizmatiškų profilių – gėda pelėda man. Vos užsiregistravus kokioje nors svetainėje, mano pašto dėžutė paprastai iki kraštų prisipildo pranešimų. Tik nežinau, ar tai teigiamas manęs pačios, ar vien mano rašytojiškų gebėjimų įvertinimas. Pasirodo, internetas – visai kitoks pasaulis su visiškai nauja tvarka. Tiek plytos, tiek tinkas iš tos pačios medžiagos – vaizduotės ir rašytinio žodžio. Offline mus mėgsta ir vertina Pagal tai, kaip atrodome, kokią banko sąskaitą nurodo esant mūsų drabužiai ir mašina, pagal silikoninius ir kitus iškilimus. Įsigyti draugų, pašnekovų ir seiles dėl tavęs varvinančiųjų online padeda gebėjimas žvitriai mąstyti ir gerai rašyti. Pagal galimybes ir greitai. Galų galo atsirado raštingų žmonių Pasaulis, kur intelektualumo rėtis veikia savaime. Tinklas man patinka, čia niekas nepyksta dėl mano lakios vaizduotės, kurią partneris juodino kaip polinkį į melą. Priešingai, iš manęs laukiama, kad ją panaudočiau. Ko gero, netikslinga išeiti iš namų – prisikaupė daugybė laiškų, į kuriuos turiu atsakyti. Maistą užsisakau telefonu.

Grįžusi Bela savo bute aptiko dvi dienas nemiegojusį zombį, kuris, atsi­daręs mažiausiai penkis langus monitoriuje, vienu sykiu susirašinėja su ke­liais žmonėm.

– Ką veiki? – Bela palinko prie monitoriaus per mano petį.

– Mūsų pažinčių svetainėse aptikau kelis ganėtinai įdomius

žmones ir

dabar plepamės. Kol kas niekaip nerandu normalios nemokamos tarptau­tinės svetainės.

– Tęsk paiešką: kas ieško, tas randa. Ar galiu žvilgtelt?

– Žinoma, pasistumk kėdę, – pakviečiau Belą ir vėl įnikau į karštligišką barškinimą klavišais.

Netrukus vienoje iš svetainių į mano pašto dėžutę atėjo pranešimas, nuo kurio net užgrūdinta visokiom bjaurastim Bela apstulbo. Pranešimo siuntė­jas – kažkoks mercedes600, o pats tekstas byloja: „nory, išlaižysiu tau?“ Tie­siog be jokių įžangų, be didžiosios raidės sakinio pradžioje ir su prasčiokiška rašybos klaida.

– Dievulėliau, – Bela susigriebė už galvos, – nejaugi šiose svetainėse raši­nėjamos ir tokios vulgarybės?

– Jų čia knibždėte knibžda. Jaučiu, jog pusė žmogėnų mūsų svetainėse „kabo“ tam, kad dėliotų kiek įmanoma nešvankesnius sakinius su kuo dau­giau rašybos klaidų.

– Na, jo. Tam 600–tukui galime atleisti už turinį, bet nieku gyvu už šito­kią elementarią rašybos klaidą. Nagi pasižiūrėkime, kas jis per vienas.

Atidarau jo profilį. Pasirodė jauno, maždaug dvidešimties metų, apnuogi­nusio ir įtempusio bicepsą priešais veidrodį vonioje vyro nuotrauka. Nusifo­tografavęs mobiliuoju. Berankoviai marškinėliai su alyviniais ir juodais dry­želiais papildo ir šiaip įspūdingą vaizdelį. Jo veidas nė trupučio nesužalotas intelekto. Tas vyrukas atrodo taip, tarsi nė vienos dienos nėra dirbęs arba dirbęs bent jau tai, iš ko mokami legalūs mokesčiai. Spragteliu ant jo prisi­statymo ir garsiai perskaitau:

„Amžius – dvidešimt treji. Išsilavinimas – vidurinis. Domina: neįpareigojantys santykiai, seksas, sekso pokalbiai, profesiniai kontaktai.“

– Galiu įsivaizduoti, ką jis dirba, jei čia ieško profesinių kontaktų.

– Gal suteneris koks ar panašiai. Klausyk toliau. Apie save rašo: „Negali turėti visų moterų, bet gali pamėginti. Gyvenimas trumpas, degtinė – amži­na. Mėgstu draugų vakarėlius, esu išprotėjęs dėl mašinų, mocų ir didelio greičio.“ Kaip įsivaizduoja savo partnerį: „Kad būtų krūta pana, galėtų ap­žergti mano mocą ir dar kai ką daugiau.“

Bela sustaugė iš džiaugsmo.

– Nagi duokš man jį čia! Rašyk:

„Vyruti, ar tik nebūsi perkaitęs? Karštoka šiandien buvo, tas tiesa, bet juk ne šitiek?!? Be to, „nori“ rašoma su trumpąja „i“, Tik tiek norėjau pasakyti.“

Parašau žinutę ir išsiunčiu. Nepraėjo nė minutė ir gaunu atsakymą:

„Nevaidink čia gudruolės, kokia nesi. Nory, kad išlaižyčiau, ar nenory?“

Mes vėl sustaugėme, pradėjome šieptis ir trinti rankas.

– Ką atsakysime? – paklausė Bela.

– Parašysime jam šitaip: „Jeigu laižai taip, kaip rašai, – neturi jokių šansų.“

– Liv, kokia tu bjauri… šaunuolė! Kaip sugalvojai?

– Ten, kur gimė ši sparnuota frazė, dar daug visko vibžda. Paduok, pra­šau, alų. Jei nedrėkinsiu gerklės, užsitrauksiu cigaretę, o nerūkiusi ištvėriau visas penkias dienas!

– Šaunuolė! Tu teisi, geriau pasirinkti mažesnį blogį. Žiūrėk, gavome atsakymą iš mercedes600. Pasižiūrėk, ką rašo.

– Jis rašo: „Nu ir šlykštukė tu duok išlaižysiu ar tu tik gramatikai tinki?“

– O, dabar man jau patinka. Nėra skyrybos ženklų, bet prašo, šitaip jau geriau. Ar nori, kad kažkoks mercedes600 tave išlaižytų? Bet kaip – virtua­liai ar realiai?

– Ne, Bela, dėkoju už pasiūlymą. Aš dar neperpratau etiketo, nesu tikra, ar mane kviečia į susitikimą, ar tikisi nešvankaus chato. Bet, manau, kad šitas geidžia tik gličiai pasirašinėti. Aš jam net neatsakysiu, tegu sau trūni­ja virtualybėj, šį vakarą nelaižęs. Bet turiu kontrapasiūlymą. Akivaizdu, kad dvi galvos mąsto geriau nei viena. Gal nori susikurti bendrą profilį? Šitie paišdykavimai daug smagesni, kai veikiame dviese.

Bela net nesusimąstė:

– Puiki idėja! Toj pačioj svetainėj, ane?

– Na taip, kodėl gi ne, bukesnės kol kas dar neradau. Kaip pasivadinsime?

– Manau, turi būti kažkas moteriška, standartiška, bet drauge skirtis ko­kiu nors nežymiu niuansu. Ką pasakysi apie Anastasia_T? Anastasia ir ka­rališka, ir agrariška – kaip pažiūrėsi.

– O ta T kam?

– Dėl tikrumo. Atseit toji Anastasia iš tikrųjų egzistuoja ir turi pavardę, bet nenori jos viešai skelbti.

– Ok. Pradėkim nuo išvaizdos. Ūgis?

– Standartinis: metras šešiasdešimt aštuoni – kaip būdinga mūsų geogra­finėms platumoms, mums nereikia nieko šokiruojančio, ane? Akys?

– Pilkos. Kompromisas tarp mano ir tavo – rudų ir žalių. Svoris ir sudėji­mas?

– Penkiasdešimt kilogramų, atletiškas sudėjimas. Šitaip parašyk.

– Bet tai joks išgalvotas asmuo, – pradėjau nerimauti. – Tai tikslus mano ir tavo hibrido fotorobotas.

– Koks skirtumas, tai nesi nei tu, nei aš, tai jau Anastasia_T, ne minutei šito nepamiršk. Prie plaukų parašysime, kad raudom.

– Mes išlaikome tikroviškumą; kaip tik šį rytą vel pasidažiau raudona spalva. Gerai, užteks plepėti. Kurpkim tekstą.

Po minutės sukūrėm tokį tekstą:

„Vaikiškas veidas ir solidi gyvenimiška patirtis. Impulsyvi ir „be stabdžių“. Nedaug tėra man nežinomų būsenų, b et viena iš jų tikrai yra nuobodulys. Negaliu įsivaizduoti, kad pasaulyje yra žmogus,, kuris linksminasi smagiau už mane.“

– Man patinka, – tarė Bela. – Tai moteris, kuri moka pasirūpinti savimi, savo išlaikymu ir seksualiniu pasitenkinimu. Ppriešingai, nei skelbia bendras savo įsitikinimas, vyrai mėgsta tokias moteris, nes jiems nereikia dėti pastangų ir nešioti tokių moterų ant kupros.

– Gerai, ir toliau palaikykime nepriklausomos, įsipareigojimų nemėgstančios moters įvaizdį. Apie partnerį: „Neįsivaizduoju jo. Žmonių, kuriuos sutiksi ateityje, įsivaizdavimas užprogramuoja, o aš nemėgstu ką nors nu­matyti ir iš anksto išbraukinėti galimybes. Aš atvira eksperimentams. Nu­stebink mane.“

– Che che, skamba, tarsi būtų parašęs Paulo Coelho, atsiprašant.

– Neįžeidinėk! Geriausiu atveju, skamba kaip Vadimas Zelandas.

– Ok, nepyk. Ar įkelsim nuotrauką?

– Aš asmeniškai neatsakinėju žmonėms be nuotraukų. Be to, labai greitai išmokau atskirti tikras nuo suklastotų, neatsakau ir tiems, kurie slepiasi po svetima fotke.

– Tai sakai, įkelti mūsų nuotrauką?

– Taip, bet tokią, kurioje mūsų nepažintų.

– Pala, pala, – įsiterpia Bela, – jau kalbi taip, tarsi mes būtume tas pats žmogus.

– Taip, tu teisi, keistai išeina. Ar turi savo nuotrauką, kurioje tavęs niekas nepažintų?

– Turiu daug tokių. Štai, pavyzdžiui, šita – į ką aš panaši? Žiūrėk, koks paršiukas. Arba šita… – Bela rausiasi kompiuteryje.

– Pala, – stabdau ją, – štai šita tiesiog tobulai tinka mūsų tikslui.

Ką gi, profilį papildėme Belos nuotrauka, kurioje ji užsimaukšlinusi beis­bolo kepuraitę, snapelis dengia beveik visą veidą, matoma jo dalis kažkokia išplaukusi dėl blykstės defekto ar panašiai. Matyti tik jos lūpos, atrodančios kaip šypsenų manekeno. O jei šito dar maža, tai jos pečiai apnuoginti ir žavingai užapvalinti. Tai tikrai suveiks.

Suveikia. Mus užmėto laiškais: romantiškais, konstruktyviais, tokiais, kuriuose praneša apie savo pajamas ir turtinę padėtį, ir visi skamba taip romiai, tipo: „Jeigu laiškų lietuje, kuriais tave, princese, apipila, pastebėsi manąjį, aš būsiu laimingas, jei pasikalbėsi su manimi“ ir panašiai. Mes atsakinėjame į laiškus, bet kažko trūksta. Entuziazmo. Neįdomu, ne nauja. Bet kaip tik tą akimirką, kai nusprendžiame nutraukti šį beprasmišką laiko švaistymą ir eiti miegoti, kažkoks petr serov sviedžia bombą: „Įkišiu jį tau taip, kad išlįs pro burną.“

Mudvi su Bela išsyk pažvalėjome.

– Liv, šią repliką įsimink ateičiai – panaudosime! Ji stačiai geniali! Rašyk: „Anastasia_T: Labai abejoju. Tokie kaip tu paprastai yra impotentai ir tik plaka liežuviais.“

Aš apstulbau. Bela yra subtiliausias žmogus, kokį tik pažįstu, ji niekada neįspirs žmogui į skaudžiausią vietą. O kuris vyras pasijaus gerai, jei jį pa­vadinsi impotentu, net labiausiai savimi pasitikintis. Tačiau vis tiek prane­šimą išsiunčiau. Atsakymas:

„Petr serov: Ką gali nutuokti apie potenciją tokia kvaila karvė kaip tu. Purtysiu tave, kol išmušiu kepenis.“ Na, dabar susierzinau ir aš. <…>

Vieną vakarą vėl ėmiau naršyti po profilius, užplūdo malonus jausmas, kad visi šie žmonės priklauso man ir galiu juos turėti, kada tik panorėjus. Įdomu, jog offline niekada neužeidavo toks arogantiškas jausmas: kad pasaulis ir jame gyvenantys žmonės – prie mano kojų. Tačiau online turiu priemonių susisiekti su kuo tik noriu ir galiu jį užlaikyti chat sesijoje kiek tik man tai bus malonu. O tos priemonės – tai kelios nuotraukos, kurių niekas, užtikęs mano profilį, neapeis; „žiauriai įdomi“ biografija; laisvė nuo nereikalingų kliuvinių ir akivaizdūs pranašumai; įprotis vadinti dalykus trumpiausiais pavadinimais (tai, ką amerikiečiai vadina „keturių raidžių žodžiais“, o europiečiai – „tikraisiais vardais“); platus komunikacinis reper­tuaras. Tai yra tai, kas offline žmones verčia su manimi atsargauti, o čia tuo sau pelnau minias draugų ir gerbėjų. Patinka man tas internetas. Ne, aš stačiai myliu internetą! Jis arba ji – man prie kojų! Tai toks demokratiškas pasaulis, kuriame bet kuris bent kiek raštingas žmogus gali išbandyti laimę ir, pažadu, anksčiau ar vėliau ji nusišypsos – pagal galimybes ir poreikius.

O štai ir manosios šypsnys. Kadangi čia mano poreikiai, kuriuos offline stengiuosi suvesti iki minimumo, didžiuliai, tai atima kiek daugiau laiko, tačiau radau, ko ieškojau. Žinau, ko čia ieškau, tikiuosi iš žmonių ir – prie­šingai negu ten, realybėje, – nebijau, kad nerasiu. Esu narė dešimčių pa­žinčių, bendravimo ir dalijimosi idėjomis bei virtualiais fluidais svetainių, kur bendras narių skaičius siekia milijoną ir dar daugiau – kaipgi tokioje masėje nepasitaikys tai, ko man reikia?! Aure ir šįvakar ji pagaliau pasirodė. Svetainėje www.be2.net vėl užtaikiau ant nuotraukos, kurią išvydus nugara man perbėgo malonus virpuliukas. Pamatyto vaizdo aprašyti neįmanoma: jaunas, maždaug dvidešimt penkerių šešerių metų vyras, jo veidas – nuo­stabiausių idealaus futbolininko, poeto, roko žvaigždės ir doro sūnaus, kuris kiekvieną savaitgalį lanko savo našlaujančią motiną ir skiepija medžius, bruožų rinkinys; jis pasiraitojęs melsvų marškinių, kvepiančių minkštikliu, rankoves, nes ką tik grįžo iš biuro, kur turėjo atlikti kažkokį svarbų darbą. Stovi sukryžiavęs rankas ant krūtinės, atsirėmęs į medinę sieną ar kažką panašaus. Dėvi labai įžūliai atrodančius marškinėlius, šiaip nieko ypatinga, paprasti balti marškinėliai, tiesiog ant jo jie atrodo įžūliai. Ir – tai nuosta­biausia – jis iš Norvegijos! Myliu Norvegiją, tai – mano svajonių šalis, visa­da tikėjau, kad vieną gražią dieną – nepaisant šlykštaus oro – turėsiu dingstį ten emigruoti, vaikščioti į puikius koncertus ir stebėti, kaip treniruojasi jų šuolių su slidėmis komanda. Kuo jis vardu? Sparker1970, jam 37-eri, ūgis – 1,92 cm, svoris – 80 kg, laisvas, heteroseksualas. Ko tikisi: „Tavo apsilanky­mo.“ „Hm, būk atsargus su savo norais, sparker1970, nes jie gali ir išsipil­dyti“, pasitrinu rankas ir pradedu skaityti jo prisistatymą.

„Vis dėlto turiu pripažinti – noriu sutikti žmogų, su kuriuo kartu praleis­tume visą gyvenimą. Taip, turiu pripažinti, kad man ypač įdomu būtų susi­pažinti su merginomis iš kitų šalių. Norvegijoje merginos gražios, bet jaučiu, kad man patrauklesnės merginos iš šalių, kur merginos moteriškesnės ir yra šeimos tipo moterys. Ar svarbi išvaizda? Žinoma, kad taip! Manau, jog, norint drauge nugyventi gyvenimą, žmogus turi būti patrauklus savo partneriui. Ar svarbi tik išvaizda? Žinoma, kad ne. Norėčiau sutikti jaunesnę už save merginą, Saldžią, moterišką ir kad galėtų mane stebinti. Pirmiausia norėčiau susipažin­ti ir svarbu, kad mus abu tenkintų buvimas kartu. Tikiuosi, nebūsite tokios drovios ir parašysite man laiškelį. Tai gali būti net ir paprastas „Labas“.

Kažkodėl šis prisistatymas mane nežmoniškai įsiutino. Pirmiausia nuste­bau dėl juokingos savo įsiutimo priežasties – tame pačiame sakinyje žodį „merginos“ jis pavartojo tris kartus. Visas jo prisistatymas yra itin taisyklingai sudėliotas, pats sparker1970 raštingas ir moka gramatiką, tad stilistinis pokštas atsirado dėl vienintelio dalyko – šis tipas yra tiek įžūlus kad, prieš įkeldamas tekstą, jo nepatikrino. O dar įžūliau yra tai, kad jis iki smulkmenų aprašė, ko tikisi iš žmonių, kurie jam rašys, bet niekur nenurodo, ką duos pats. Jis manosi esąs labai fainas, ne, jis manosi esąs labai labai fainas! „Merginos“?!? „Moteriškos“, „kad tave nustebintų“?! O kad tau medumi pateptų lūpytes, nenori?!? Nagi, eikš pas literatūrinio žodžio virtuozę tu, sparker1970!

Jis ne online, paskutinį kartą buvo prisijungęs prieš dvi valandas, vadinasi, – nuolatinis svetainės lankytojas. Užmetu kabliuką:

„Labas. Nepasakyčiau, kad esu labai jau moteriška. Virtuvėje nesusi­tvarkyčiau, net jeigu iškiltų gyvybės ir mirties klausimas, be to, manau, kad jei klestint tokiai visokių kvailysčių įvairovei mūsų margam pasauly, žmogus pats savęs negali nustebinti, tai net ir švediškai trupei su bikiniais nepavyk­tų to padaryti. Dievinu Norvegiją, jūsų vietinę black metai sceną ir šuolių su slidėmis komandą. Paskutinį kartą, kai vaikščiojau po Oslą, taip puikiai pra­leidau laiką, kad vieną iš savo antrojo romano veikėjų pavadinau Andersu Jakobsenu – pasaulinio šuolių su slidėmis vicečempiono, kuris, jei nežinai, yra norvegas, vardu. Tikiuosi, kad smagiai leidi laiką savo mieste. Viso ge­riausio!“

Išsiunčiau. Dar kelis kartus vis labiau tūždama perskaičiau jo prisista­tymą. Paskui, kadangi jau prašvito, nuėjau snūstelėti, tačiau miegas niekaip neėmė ir pradėjau įsivaizduoti, kaip chat dvikovoje įžūlųjį sparkerl970 sutrinu į miltus. Paskui vėl atsikėliau, prisijungiau prie www.be2.net, susi­radau jo profilį ir ėmiau mėgautis įžūloka šio vaikino nuotrauka… Jis atrodo toks jaunas, stačiai berniukiškai šviežias ir pasiruošęs daryti viską, kas tik šaus į galvą – be nuskausminamųjų, migdomųjų ir perteklinio komforto.

Jau eina antra diena, o atsakymo nuo sparkerl970 kaip nėra, taip nėra. Pradėjau atsainiai susirašinėti su visais, kas papuola į akiratį, ir ėmiau po truputį pamiršti įžūliojo vikingo egzistavimą Tinkle. Taip ir yra – čia viskas, taip pat emocijos, atsiranda trumpam ir praūžia audringai, o būna praūžia audringai ir atsiranda ilgam, santykis maždaug toks – aštuoniasdešimt ir dvidešimt. Mano įsiūtis jau seniausiai nuslopo ir galbūt trečią dieną, o gal ir ne – kas gi čia skaičiuoja tas dienas – gavau atsakymą. Prėską kaip šutinys, verdamas sanatorijoje ligoniams, kurių nesveikos kepenys.

„Che che, šį kartą tavo mėginimas pasireklamuoti visiškai žlugo. Kita ver­tus, turi puikų humoro jausmą, o tai – gera pradžia. Kas Norvegijoje tave taip traukia? Kada paskutinį kartą čia lankeisi? Darbo reikalais ar pas draugus.

Jei man rūpėtų, būčiau susierzinusi, tiesiog padūkusi. Bet tai manęs visai nejaudina. Nemaloni pranešimo pradžia, patvirtinanti mano spėjimą, kad šis tipas su pasipūtėlio ego turi perštėjimą keliantį poreiki būti sveikai nuso­dintas. Pasireklamuoti? Prieš jį? Man? Tai jis šitaip suprato? Ok, laikykime tai komplimentu – bent jau čia susigriebė ir pastebėjo, kad šiame pasaulį be jo, yra ir kitų žmonių, o jie turi humoro jausmą. Sveikinu, sparker1970, sėkmingai perėjai į antrą klasę. Galiausiai jis pateikė klausimų, kad paro­dytų, jog girdėjo, ką jam sakiau, ir yra linkęs palaikyti pokalbį, bet šiek tiek protokoliškai ir be didelio entuziazmo. Jo laiškas kelis kartus trumpesnis už mano – pagrindinis virtualaus bendravimo pusiausvyros požymis. Akivaizdu, kad jis manęs nepastebėjo. Ooo ne, šito tai nebus. Pasiraitoju rankoves:

„Hm, sveikinu, šiandien parodei gerą skonį ir įvertinai mano humoro jausmą. Gerą skonį reikia skatinti, todėl dar sykį bravo! ©

Norvegija ir aš – tai ryšys, turintis ilgą istoriją. Pirmiausia prasidėjo nuo mano aistros norvegų black metai scenai – tiems linksmiems vyrukams, lais­valaikiu pleškinantiems bažnyčias, man patiko jų platforma, muzika irgi. Paskui susidomėjau jūsų šuolių su slidėmis komanda ir aistra Norvegijai tęsėsi. Gyvenu, laukdama, kada prasidės varžybų sezonas, kad galėčiau ste­bėti, kaip stebukladario trenerio Mikos vaikinai nušluoja visus, kas tik pasi­taiko kelyje (arba susimauna, nes iš vakaro persigėrė). Literatūra… Larsas Sobju Kristensenas, Knutas Falkenbakenas… ir panašiai…

Paskutinį kartą Norvegijoje lankiausi kovą. Galima sakyti, verslo reika­lais. Važiavau ten, kad užbaigčiau savo paskutinį romaną. Pavyko sėkmingai ir, kaip jau minėjau, vieną iš herojų pavadinau Andersu Jakobsenu. O tu? Ką man papasakosi apie save? Kas suka tavo planetą?“ Vėl užsitęsė dviejų dienų pauzė. Aš vėl jį pamiršau, bet ne tiek, kad nepašniukštinėčiau po jo profilį bent sykį per dieną, ar buvo prisijungęs. Ne. Vadinasi, man neatsako ne todėl, kad mano laiškas pasipūtėliškas ir arogan­tiškas (nors visa, ką parašiau, gryna tiesa), o tiesiog užsiėmęs kitais reikalais. Įdomu, kas tai galėtų būti? O štai ir atsakymas į šį neesminį klausimą:

„Labas, Liv! Atleisk, kad ilgai neatsakiau, buvau užsiėmęs atostogų pla­nais ir turėjau su tuo susijusių organizacinių reikalų.

Vau, padarei man įspūdį! Tu pažįsti ne tik norvegų kultūrą, bet ir subkul­tūrą. Taip ir yra, dešimtajame dešimtmetyje tie vyrukai buvo labai aktyvūs ir degindavo bažnyčias, matyt, norėjo sušilti. Žinai, čia kartais paspaudžia šal­tukas. © Bet kai už žmogžudystę areštavo jų lyderį Vargą Vikernesą, jie apri­mo ir dabar tik muzikuoja. Manau, jiems visai neblogai sekasi. Na iš tikrųjų padarei man įspūdį, tu mūsų šuolių su slidėmis komandą pažįsti geriau už mane! Ar žinai, kad Andersas Jakobsenas gimęs tam pačiam mieste, iš kurio esu kilęs ir aš? Į Oslą persikėliau aštuoniolikos, o dabar, kaip matai, man – tris­dešimt septyneri. Na, bet nesvarbu. O dabar klausimas tau, jeigu neturi nieko prieš: ar dabar rašai trečią knygą? Apie ką ji? Ar joje irgi bus norvegų? ©

Kas suka mano planetą? Manau, kad muzika. Esu būgnininkas ir nema­žai laiko grojau profesionaliai. Dabar irgi pagroju ir stengiuosi tai daryti kuo dažniau. Kai sėdžiu prie būgnų ir rankose laikau lazdas, šypsausi plačiai, lyg būčiau vaikas.

Vikingiškas apkabinimas, Bjornas.“

Būgnininkas? Negali būti. Paauglystėje ir aš ne vienus metus terorizavau būgnų komplektą podraug su kaimynais. Tiesiog dievinau šį užsiėmimą. Hm, joa… Kur pašauki, o iš kur atsiliepia. AŠ jam rašau mandagiai ir draugiškai, o jis laikosi it kokia Baltųjų rūmų stažuotoja, prie kurios seksualiai prieka­biaujama. Išsiunčiu jam arogantišką ir mano pranašumą demonstruojantį laišką, o jis atsako taip, tarsi būčiau staiga atsiradęs seniai matytas draugas. Tik pažiūrėk! Ar jis kartais ne iš tų, kurie prisiriša prie tavęs ir įvertina tik tada, kai esi blogas, šiurkštus, sadistiškas arba visiškai abejingas ir jį ignoruoji? Kad ir kaip ten būtų, svarbiau tai, kad tekstų, kuriuos vienas kitam rašome, apimties pusiausvyra išlyginta, ir dar tai, jog jis iš tiesų pasirodė toks pat įdomus, kaip ir įsivaizdavau. <…>

Vieną naktį žiauriai pasiilgstu Bjorno. Man trūksta tikro mudviejų san­tykių pradžios bendravimo, neįtempto ir neapsunkinto pasipūtimu, nepatenkintais poreikiais ir miglotumais. Viešbutyje nėra bevielio interneto, o juk atseit gyvename dvidešimt pirmame amžiuje, velniai parautų, todėl varau į artimiausią visą parą atidarytą interneto kavinę. Esu kurortiniame mieste, kuris bent jau vasarą niekada nemiega, ir tokių kavinių – ant kiek­vieno kampo. Sėdu prie kompo, perskaitau kasnaktinį paštą nuo Bjorno, peržvelgiu pranešimus ir kitų, ne tokių svarbių bičiulių iš Tinklo ir… neži­nau, kas man pasidarė, bet atidarau vieną naršyklę ir įvedu „sparker1970“. Vėl, kaip ir pirmą kartą, ekrane iššoka dešimtys nuorodų, tačiau šį kartą peržiūriu visas, ne tik pirmąją.

Priblokšta pamatau tikrąjį Bjorno internetinį gyvenimą. Jis užsiregis­travęs mažiausiai dešimtyje pažinčių svetainių ir prisidengęs įvairiomis ta­patybėmis. Man net nekyla abejonių, kad jos visos priklauso jam ir ne vien dėl bendro niko. Pažįstu jo stilių, tai tikrai jis. Viena svetainių atvirai pro­paguoja seksą, horizontalių partnerių paiešką. Net ir čia Bjornas negeba būti brutalus stačiokas. Jo prisistatymas paprastas ir santūrus: „Esu gerasis vaikinas: norėčiau susipažinti su karštiems pasilinksminimams tinkamomis panelėmis. Ieškau tikros damos.“ Kertu lažybų, kad jis niekada nėra susi­tikęs nė su viena moterimi iš šios svetainės. Tiesiog jį raminamai veikia atsisėdimas prie kompiuterio, pranešimų peržiūrėjimas ir suvokimas, kad turi visas tas galimybes… kad gali jas valdyti. Iš kur žinau, kad nėra susi­tikęs su moterimis iš šios svetainės? Todėl, kad anketoje jis parašė, jog gyve­na Midlandse, Anglijoje, ir aiškiai nurodė, kad atsakys tik į tame regione gyvenančių žmonių laiškus. Bet leiskite priminti, jis gyvena Osle.

Bjornas jaučiasi reikšmingas, atmesdamas pasiūlymus, kurių kiti neatsisakytų. Pavyzdžiui, mano pasiūlymą susitikti. Po paibeliais, aš esu trofėjus, kad ir kaip nekukliai tai skambėtų! Išleidau kelis romanus, esu jauna, mano žurnalistinė karjera kyla aukštyn. Per itin trumpą laiką pasistūmėsiu ir politikoje, pati užsidirbu pinigų, tai visai nemažai. Esu sumani, inteligen­tiškesnė, nei man to reikia, manimi galima pasikliauti, lovoje aš – tornadas, nes seksu iš tikrųjų mėgaujuosi, ir niekas manęs nepavadintų nepatrauklia. O Bjornas visa tai puikiai žino, tačiau į jo planus fantastiškai praleisti laiką neįeina pasinaudojimas šia proga, veikiau… nepasinaudojimas ja. Tarp mūsų yra vienas esminis skirtumas: aš pakraupstu nuo minties, kad man galintį atsitikti tikrą dalyką pražiopsosiu arba jis bus iš manęs atimtas. Bjornas pakraupsta nuo to, kad tas tikras dalykas jam gali nutikti, todėl neša ku­dašių. Mudu susieiname tik viename taške: akimirką, kai abu suvokiame, jog susidūrėme su tikru dalyku. Aš to dalyko ieškau, kad pastverčiau, o jis – kad atmestų. Nes žino, jog negali jo valdyti ir vieną dieną tą dalyką praras, nes visa o visa negrįžtamai prarandama.

Atsidarau vieną pirmųjų Bjorno laiškų, išsaugotų pašto dėžutėje, ir skaitau: „…šitaip atsidūriau pažinčių svetainėse su maždaug dešimčia profilių. Vienas jų – rusiškoje svetainėje, kitas ukrainietiškoje, amerikiečių–kanadiečių, jų net neminėsiu, dar britiškose. Kartais gėdijuosi savęs, kai per­žiūrinėju savo pėdsakus, paliktus internete. Kartais, labiau erotiškos pa­šaipos svetainėse, visokie trenkti siunčia man nuotraukas su savo peniais, tada susimąstau, ar ne laikas susirasti kitą hobį. Vienoje svetainėje išgyve­nu keistą dalyką… Susipažinau su viena moterim ir bendravau su ja iš dviejų profilių, kaip vyras ir kaip moteris. Turėjau progą patirti, koks dra­stiškai skirtingas moterų bendravimas su priešinga ir su savo lytim…“

Esu sąžininga skaitytoja, ypač kai skaitau laiškus. Niekada neperšoku pastraipų, prieš atsakydama, skaitau po kelis kartus. Kur tada buvo mano akys? Ką įsivaizdavau? Šią vietą tikriausiai perskaičiau bent tris kartus, kodėl į ją neatkreipiau dėmesio, užsimerkiau? Kodėl mano sąmonė paspaudė mygtuką „ignoruok“? Kartais tiesiog neturi galimybės laimėti ir šis atvejis kaip tik toks.

Pagaliau galutinai įsitikinau, kad Bjornas nenugalimas, nes jis – Irštvos įrankis, o Ji – bekrašte, didesnė ir protingesnė už mus visus. Regi mus kiau­rai, mes jai aiškus, ji žino visas nešvankiausias mūsų paslaptis, giliausiai tūnančias baimes, nepatenkintus poreikius ir jau seniausiai žino, kas ko ver­tas. Vienintelis būdas išsigelbėti – sprukti iš čia. Ką gi, Bjornai, pasižiūrėk, kaip tai daroma – štai tau pavyzdys ir linkiu, kad vieną dieną juo paseksi!

Tarsi nepakaktų to, kad lieku viena akis į akį su Irštva, kuri, leisdama pliaukšintį garsą, jau per pirmas penkias minutes įsiurbia mane, grįžusią namo po kelionės, tai dar ir Bela praneša puikią naujieną, kuri mane pri­bloškia ir sujaukia jausmus. Bela išvyksta kažkur į Meksikos dykynę, ten dvidešimt dienų dalyvaus kažin kokios televizijos laidos komandos sudėtyje. Iš pradžių panūdau jai išpyškinti: „Kvailystė, tikrame gyvenime niekas neiš­važiuoja į Meksiką“, tačiau ji nepokštavo, aš drauge ir nusigandau, ir apsi­džiaugiau. Belos išvykimas išjudins krūvą dalykų, tarp jų ir mūsų naujojo romano rašymą. Turiu mėnesį, galbūt šiek tiek mažiau, kad susitaikyčiau su ta mintim. Tačiau per gerokai mažesnį laikotarpį spėjau susitaikyti ir su baisesniais dalykais.

Kai šalia nėra Belos, primenančios, kad privalau rūpintis savo kūnu, ku– j ris Irštvoje man tiesiog nereikalingas, iškyla problemų. Pavyzdžiui, pokal­biuose praleidus, tarkime, dvylika valandų ir šokinėjus iš šalies į šalį, iš pasaulio į pasaulį, labai sunku prisiminti, kad turiu kūną. Paprastai Bela man paskambina ir primena, kad pavakarieniaučiau arba išsimiegočiau… Apskritai ji yra gija, siejanti mane su trimačiu pasauliu. O kadangi su ja daž­nai kalbamės ir Irštvoje, ji yra vienintelis žmogus (be mr_charmo, bet su juo ir taip pasimačiau tik sykį), kurį sutinku abiejuose pasauliuose. Tai būtinas įrodymas, kad už hologramų ir profilių slypi tikri žmonės ir tai palaiko mano psichinę sveikatą.

Faktas, kad niekada nesu mačiusi Bjorno, mane veda iš proto. Atiduočiau [usę savo santaupų tam, kas paaiškintų, kodėl negaliu susitaikyti su tuo, jog nesu gyvai mačiusi artimiausio man žmogaus ir nepažįstu 30 kaip būtybės, sukurtos iš kūno ir kraujo. Juk visa, ką jame labiausiai vertinu, šiaip ar taip, gaunu. Jo dėmesį, palaikymą, begalinius pokalbius… Tiesa, tarp mūsų nėra seksualinių santykių, bet sekso aš turėjau tiek daug, kad vargu ar bus lemtinga tai, jei niekada daugiau jo neturėsiu. Taip, seksu pasisotinau už tris, todėl dabar galiu ramiai sau atsipūsti ir palikti šį reikalą kitiems. Bet vis dėlto… kiekvienas įkvėpis, kiekvienas laikrodžio rodyklių virptelėjimas ir apskritai viskas man primena, kad nesu mačiusi savo artimiausio žmogaus ir tai pavirsta kažkuo tarp dramos, traumos ir apsėdimo. Visa mano sąmoninga veikla nukreipta į tai, kad santykius su Bjornu bet kokia kaina išstumčiau į offline. Tačiau vienu metu, tarkime, praėjus maždaug savaitei, kai sužinojau apie Belos išvyką, pradėjau įtarti, kad mano nesąmoninga veikla mane stumia šiek tiek kitokia kryptimi. O tiksliau – pačiai pasišalinti į offline. Bet kokia kaina, net jei be Bjorno, net jei tai reikš mūsų santykių pabaigą. Iš pradžių negalėjau tuo patikėti, paskui, kiek atsitokėjus, galvoje gimė planas, netgi grafikas, kaip atsikratyti Irštvos. Jis atrodo maždaug šitaip: kiauras dienas naktis tūnosiu prilipusi prie kompo ir telefonu užsi­sakinėsiu maistą, vandenį ir tualetinį popierių, kol Bela sugrįš iš Meksikos… iš viso penkiasdešimt dienų, skaičiuojant nuo dabar. O kai ji grįš, paprašy­siu, kad nukirptų kabelį, kuriuo sklinda Ji, kad nuneštų mano laptopą ten, kur jį išvaduos iš bevielio interneto, o tada įsodintų mane į pirmą lėktuvą iki Helsinkio ir pati nukaktų tenai su manimi. Aš net pagyvėju, pagalvojusi apie gydymą pagal principą „kuo susirgai, tuo ir gydykis“. Kas iš to, kad vienas lieka? Idėja tokia, kad Bela mane paliks Helsinkyje pašėlti roko klubuose, pagerti, net rūkyti, kiek tik panorėsiu, ir tai tęsis visą savaitę. Jos pabaigoje aš atsitokėsiu ir Irštvos kerai ištirps todėl, kad būsiu sugrįžusi prie savo mėgstamiausių kūniškumo apraiškų – tabako, alaus ir aukštų šviesiaplau­kių skandinaviškos laikysenos vyrų. Štai taip! Nieko nėra šiame pasaulyje tokio, ko viena savaitė Helsinkyje negalėtų atstatyti į vietą. Kita vertus, kad išgyvenčiau, kol grįš Belai turiu pradėti rūpintis savo kūnu. Nepasakyčiau, kad juo visai nesirūpinu, bet Tinklas išsiurbia visą mano energiją. Ilgas bendravimas chatuose mane išsekina, aš nebesusiorientuoju, informacijos medžiojimas ir straipsnių rašymas apie dalykus, kurių niekada nesu mačiusi tikrovėje, taip pat nelabai padeda. Be to, negaliu miegoti, aš visiškai negaliu užmigti, maitinuosi labai retai ir esu suglebusi. Kur kas geriau jaučiausi, kai gėriau ir traukiau dūmą, tada keturis kartus per savaitę ramiai sau nubėg­davau po šešis kilometrus, o dabar negaliu. Irštva išsiurbia visą energiją, mano kraujospūdis mažne visada kritęs iki šešiasdešimties ir septyniasde­šimties, nuolat jaučiu, kad žlungu. Aš iš tikrųjų žlungu!

Vieną akimirką pasiryžtu žengti desperatišką žingsnį – paklausti Bjorno, kaip išsipainioti iš šitos košės. Pagaliau juk jis čia plūduriuoja vienuolika metų, tikriausiai yra bent kartą mėginęs viską mesti. Netikiu, kad nieko negali pasakyti šiuo klausimu. Laišką pradedu iš tolo, ilgais pavingiavimais, kuriais mėginu jam paaiškinti, kaip pastaruoju metu man sunku ir viliuosi, kad jis susimils arba tiesiog užkibs ant kablio, kurį jam užmesiu kitu ėjimu. Praėjusį vakarą kalbėjomės apie tai, kaip muzikavimo laikais jam buvo sun­ku išsilaikyti ant paviršiaus, nugalėti depresiją, neturint dienotvarkės ir ritmo. Remdamasi šiuo jo išgyvenimu, rašau:

„Apie tai galvoju jau dešimt metų… jeigu ne visą gyvenimą – apie meinstrymą ir standartus. Bendrą tėkmę… Po vakar dienos sunerimau, kad arba iš prigimties esi jos dalis, arba niekada į ją neįsiliesi. Gali pasirinkti: daž­niausiai apsimetinėti, kad priklausai bendrai tėkmei ir tik retkarčiais pa­leisti savo vidinę pabaisą pašėlti, o paskui jaustis kaltas. Bet gali meinstrymą palikti visam laikui ir tada turbūt nuolat jausies kaltas dėl to, kad nepateisinai kažkieno lūkesčių. Aš pasirinkau antrąjį kelią ir, kad ir kaip keista tai tau pasirodytų, padariau tai saugumo sumetimais. Nes kiekvieną kartą, kai mėgindavau eiti prieš savo prigimtį, ji man smogdavo atgal ir viskas pasibaigdavo prastai (pavyzdžiui, skausmingos skyrybos). Bijau, kad abiem atvejais, einant pasroviui ir prieš srovę, skaudės, tačiau elgtis pagal prigimtį man atrodo kur kas protingiau, žiūrint į ilgalaikę perspektyvą. Bent jau nebus išmuštų saugiklių ir išsvaidytų detalių.

Bet ką reiškia nebūti bendros srovės dalimi? Bent jau man tai reiškia, kad gyveni savo ritmu, turi savo poreikių ir esi savita asmenybė, dėl šių dalykų esi atokiau nuo kitų žmonių. Dėl to, kad esu offstreame, iš dalies kal­tinu rašymą. Jei ne jis, vaikščiočiau į darbą, rūgčiau ten nuo devynių iki penkių – tai suteikia išties neįkainojamą struktūrą! – ir tamsioji mano pusė būtų paslėpta, o ne išstatyta viešumai. Tai, kad rašau ir esu spausdinama, regis, padarė mane šiek tiek arogantišką… na, gal ne visai, tačiau dabar gali išgirsti mane atkertant kritikams šitaip: „Ok, jeigu tu esi visiškai teisus, o aš – tokia susipainiojusi ir sumišusi, kodėl tada spausdinamos mano mintys apie pasaulį, o ne tavo?“ Rašymas privertė mane labiau tikėti mano poreikių tenkinimo teisėtumu ir teise į juos… mano poreikiai nedideli, tik jie specifi­niai ir… keista… tinkamą atsakymą ir jų patenkinimą radau internete. Ir tai mane baugina stačiai iki išprotėjimo… Kelis kartus esu buvusi ties fizinės mirties riba, bet ir tada nebuvau net pusę tiek persigandusi kaip dabar. Bijau interneto, nes Jis sutrauko, be to, labai maloniai, paskutinius saitus su realybe. Mano gyvenimą užpildo žmonių šešėliais.

Mane alina emigracija į virtualybę, nes… tiesa ta, kad man vis dar reikia tikro žmogaus. Taip, nėra dalyko, kurio negalėčiau padaryti pati ir jis man nesuteiktų tokio paties ar didesnio pasitenkinimo, negu bendraujant su žmonėmis. Tačiau žmonės nubrėžia ribas, kurios man labai reikalingos. Pa­vyzdžiui, mečiau gerti ir rūkyti ne iš baimės dėl sveikatos ar odos skaistumo, o todėl, kad būčiau rodžiusi blogą pavyzdį Džefui. Bela irgi neberūko, tad pamaniau, jog jai irgi bus labai nemalonu leisti dienas su žmogum, kuris išmaukia dešimt alaus bokalų ir prašo dar.

O dar yra ir seksas… Niekada nemaniau, kad tai išsakysiu, bet vienos nakties nuotykiai manęs jau nebepatenkina. Pastaraisiais metais viskas už­gimsta mano galvoje ir žmogus turi būti smarkokai offstreame, kad man būtų seksualiai patrauklus… o tai sumažina galimybes turbūt iki kokių penkių vyrų planetoje.

Dėl viso šito visiškai netekau pusiausvyros… Jaučiuosi įspeista į tamsų kampą ir mano nuotaika nuolat svyruoja aukštyn žemyn. Aš tiek baiminuosi dėl savęs, kad rytoj ketinu nueiti pas labai toli nuo bendros srovės besi­laikantį psichiatrą, seną bičiulį, ir paprašyti jo, kad išrašytų kokių nors vais­tų nuo šios depresijos…“

Bjornas sureaguoja užjaučiamai, jis drąsina mane būtinai nueiti pas psichiatrą. Papasakoja apie niūrias ir išdraikytas dienas, kurias išgyveno 2003-iaisiais ir… laiško pabaigoje paleidžia absoliučią bombą, bet nežinau, ar pats tai suprato.

Versta iš: Stanislava Čiurinskienė. SECOND LIFE. Sofija:Asima, 2008. Knygą išleis „Baltos lankos“


1 Turimas omenyje roko grupės „Motorhead“ vokalistas (Vert. past.).
2 Suomių dainininkas (Vert. past.).

Georgi Gospodinov. Laiko slėptuvė

2024 m. Nr. 2 / Iš bulgarų k. vertė Laima Masytė / Georgis Gospodinovas (g. 1968) – bulgarų poetas, prozininkas, eseistas, dramaturgas. Baigė bulgarų filologijos studijas Sofijos universitete; apsigynė disertaciją.

Teodora Dimova. Motinos

2023 m. Nr. 2 / Iš bulgarų k. vertė Laima Masytė / Teodora Dimova (g. 1960) – žymi bulgarų rašytoja ir dramaturgė, garsaus bulgarų rašytojo Dimitaro Dimovo dukra. Išleido keturias prozos knygas, parašė daug pjesių teatrui…

Georgi Gospodinov. Liūdesio fizika

2022 m. Nr. 3 / Iš bulgarų k. vertė Laima Masytė / Georgis Gospodinovas (g. 1968) – bulgarų poetas, prozininkas, eseistas, dramaturgas. „Liūdesio fizika“ (2011) – romanas apie empatiją ir jos nykimą, pasaulinį rudenį…

Tomaž Šalamun. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 12 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Tomažas Šalamunas (1941–2014) – vienas iškiliausių XX a. antrosios pusės slovėnų poetų; Slovėnijos televizijos ir radijo nekrologe poetas iškalbingai (ir taikliai) pavadintas „slovėnų poezijos ikonoklastu“…

Anja Mugerli. Du apsakymai

2019 m. Nr. 12 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Anja Mugerli – slovėnų rašytoja, kultūrinių renginių organizatorė ir moderatorė. 2015 m. Nova Goricos universitete baigė slovėnistiką…

Peter Semolič. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 7 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Peter Semolič – vienas savičiausių šiuolaikinių slovėnų poetų. Išleido dvylika poezijos knygų, rašo prozą, radijo spektaklius, esė, publicistiką, verčia iš anglų, prancūzų, kroatų, serbų kalbų.

Lojze Kovačič. Daiktai iš vaikystės

2017 m. Nr. 5–6 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Lojze Kovačičius (Loizė Kovačičius, 1928 m. Bazelis, Šveicarija–2004 m. Liubliana, Slovėnija) – vienas reikšmingiausių XX a. slovėnų rašytojų.

Danilo Kiš. Boriso Davidovičiaus kapas

2016 m. Nr. 10 / Iš serbų k. vertė Laima Masytė / Pirmas šios tragedijos arba komedijos (scholastine šio žodžio prasme), kurios pagrindinis veikėjas yra mums žinomas Guldas Verskoilas, veiksmas prasideda…

Lidija Pavlović-Grgić. Trys apsakymai

2015 m. Nr. 12 / Iš bosnių k. vertė Laima Masytė / Lidija Pavlović-Grgić – bosnių rašytoja, publicistė, žurnalistė. Gyvena ir dirba Sarajeve. Apsakymų rinkinys „Kišne kapi u piščevoj luli“ išrinktas geriausia 2011 metų debiutine prozos knyga.

Marko Sosič. Skausmo vertėjas. Iki paties paskutinio vardo

2015 m. Nr. 4 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Markas Sosičius (g. 1958 m. Trieste, Italija) – slovėnų rašytojas ir režisierius; baigė Zagrebo teatro ir kino akademiją. Dirbo režisieriumi įvairiuose Italijos ir Slovėnijos teatruose, televizijoje.

Vladimir Bartol. Alamutas

2014 m. Nr. 8–9 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Vladimiras Bartolas (1903–1967) – slovėnų rašytojas, dramaturgas, eseistas, publicistas. Labiausiai išgarsėjo ir tarptautinį pripažinimą pelnė jo romanas „Alamutas“ (1938), kuriame gvil­denamos vadovavimo…

Poetai iš Hercegovinos: Zdravko Kecman, Ljiljana Lalić, Milenko Stojičić. Eilėraščiai

2013 m. Nr. 5–6 / Iš serbų k. vertė Laima Masytė / Zdravko Kecmanas (g. 1948 m. Usorcuose) – poetas, prozininkas, literatūros kritikas, slovėnų literatūros vertėjas. Pelnė ne vieną literatūrinį apdovanojimą.