literatūros žurnalas

Anja Mugerli. Du apsakymai

2019 m. Nr. 12

2019-12-virselis-page-001

Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė

ANJA MUGERLI (g. 1984 m. Šempeter pri Gorici, Slovėnija) – slovėnų rašytoja, kultūrinių renginių organizatorė ir moderatorė. 2015 m. Nova Goricos universitete baigė slovėnistiką, Primorskos universiteto Humanitarinių studijų fakultete – scenos menų ir kūrybinio rašymo magistro studijas. 2011 m. apsakymas „Žalias fotelis“ išrinktas geriausiu mėnraščio „Sodobnost“ ir Slovėnijos rašytojų sąjungos konkurso apsakymu. 2015 m. pasirodė pirmoji apsakymų knyga tuo pačiu pavadinimu, ji išrinkta geriausiu metų debiutu; tarptautiniame dramų konkurse „Castello di Duino“ autorė apdovanota už pjeses. 2017 m. išėjo romanas „Spovin“. Rengiama antra apsakymų knyga „Bičių šeima“ apie slovėnų papročius ir apeigas.
Apsakymuose A. Mugerli atskleidžia paprastų žmonių kasdienybę, kurią sukrečia koks nors įvykis ir apsinuogina egzistencijos, gyvenimo prasmės klausimas. Apskritai tai būdinga šiuolaikinei slovėnų novelistikai. Autorė pasirenka žinomas ir dažnai slovėnų literatūroje analizuojamas temas: alkoholizmas, iširusi ir susvetimėjusi šeima, šiuolaikinio gyvenimo stresas, senėjimas, vienatvės baimė, užkabina ir kraštutines problemas (pedofiliją, incestą). A. Mugerli jautriai užčiuopia šiuolaikinio žmogaus, kuriam nepavyksta pralaužti ydingo nykios buities rato, psichologiją, vis dėlto jos veikėjai nėra aklai pasidavę likimui, kūriniai nedvelkia juodu pesimizmu. Jų pabaigos dažnai lieka atviros, leidžia skaitytojui susikurti savą interpretaciją.
Išversti šios įdomios autorės apsakymų paskatino slovėnų literatūrologės dr. Anjos Mrak paskaita apie šiuolaikinę slovėnų moterų prozą, 2019 m. vasarį skaityta Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Dėkoju Anjai už visokeriopą pagalbą rengiant publikaciją.

 


Pirštinės

„Na, dar šiandien, paskui dar dvi dienos ir tada – laisva.“ Su šia mintimi keliuosi iš lovos, ji kirba galvoje kaire koja grabaliojant po lova šliurių, vonioje tepantis kremą nuo raukšlių ir virtuvėje siurbčiojant pirmą šios dienos kavą. Šiaip ne toks jau prastas tas mano darbas, nesupraskite klaidingai. Galiu sėdėti prie kasos, kartais koks nors pirkėjas su manimi šnekteli. Tarkime, apie orą. Jei šviečia saulė, vienas kitam, pavyzdžiui, sakome: „Jo, šiandien gražu, jo, gaila laiką gaišti viduj.“ O jeigu lyja, tai sakome: „Šiandien bjaurus oras, jo, tik viduj ir sėdėt.“ Paskui ateina kokia nors pažįstama, paklausiu jos apie vaikus, tada ji manęs paklausia apie vaikus. Maždaug taip: „Jo, tiems vaikams kad tik teliką spoksot ir nieko neveikt.“ Ir apskritai, yra Meta, retkarčiais sėdime šalimais, tarkime, ji – ketvirtoj, aš – penktoj kasoj. Kiti bendradarbiai irgi geri. Su Borisu tai visad prisikikenam, Klaudija irgi nieko, išimtis – Jasna, „jo, Jasna tai tikra kiaulė“, pasakytų mano dukra. Aš į ją griežtai žvilgtelėčiau, o ji man atkirstų: „Na ir kas, juk tai tiesa!“ Žinau, kad ji teisi. Jasna iš tikrųjų kiaulė. Visada pasitvarko taip, kad jai išeitų ilgiausia pietų pertrauka ir nereikėtų dėlioti tų sunkenybių, sulčių ir pakuočių. Amžiais pamatai stovinčią prie kokių nors paštetų, ji su kuo nors plepa ir lyg tarp kitko numeta ant lentynos kelis konservus. Taip, Jasna tokia. Šios mintys neduoda ramybės, kai dirbu kasoje. Kėdės, ant kurių sėdime, jau senos ir nuzulintos. Šimtą kartų sakėm šefei, kad reikia pakeisti, o ji tik linkteli ir nieko nepadaro. Per televizorių vis išgirsti apie kokias nors permainas, apie darbininkų teises, matai streikuojančius žmones su plakatais ir galvoji sau: „Žiū, kažkas vyksta, gal kas nors ir pasikeis.“ Bet pas mus visą laiką tas pats. Taip, šefė irgi kiaulė, kaip ir Jasna. Meta man pritaria: „Jo, žinoma, abi kiaulės, didesnių nerasi, tik šefė yra šefė ir gali sau leisti būt kiaule. O toji Jasna? Kas jai davė tokią teisę?“ Kalbamės garsiai, tuo pačiu skenuoju duoną, kiaušinius, pieną, Jasnos vis tiek arti nėra, greičiausiai kur nors prie tų savo paštetų. Ir šefės nėr. Išvažiavo į SPA kurortą. Pavasariškos šefės atostogos. Bet šiaip darbe tvarka, nesupraskite manęs klaidingai. Pietums turim dvidešimt, kartais tik penkiolika minučių, jei daug žmonių. Įsimeti ką nors į skrandį, išgeri kavos, antrą kartą per dieną, ir – į sandėlį. Šiandien žmonių nedaug, oras gražus, turbūt visi išėjo pasivaikščiot arba siurbčioja kavutę saulėkaitoj. Su Meta einame prie kavos aparato. Ateina ir Mateja, ji dirba kioske. Atneša laikraštį. Geriam kavą, traukiam dūmą ir plepam. Šiandien galim neskubėti, šefės nėr, žmonių irgi mažai. „Jei dar Jasna dirbtų.“ Nusijuokiame. Mateja varto laikraštį. Parodo nuotrauką, joje elegantiškai apsirengęs vyras vešliais plaukais. Tokių vyrų mes nedažnai pamatome. Net nejauku pasidaro žiūrint į nuotrauką. Po ja užrašytas vyro vardas: „Moimiras Mrakas“[1] ir prierašas: „Rašytojas, vertėjas, literatūros istorikas ir kultūros veikėjas“. Jo, taip ir parašyta. Meta laikraščiu nebesidomi, Mateja grįžta į kioską. Palieka laikraštį man, stoviu laikydama jį rankoje, cigaretė jau užgeso, kavą išgėriau. Perskaitau dar kartą, vardo nebematau, tik „rašytojas, vertėjas, literatūros istorikas ir kultūros veikėjas“. Galvoj kažkas blyksteli. Meta jau skubina, užgesina cigaretę, numeta vienkartinį puodelį į šiukšliadėžę, „eime, reikia grįžt, žėk, jau eilė susidarė“. Tyliu, ji palieka mane, su laikraščiu rankoje. Perskaitau dar kartą: „Rašytojas, vertėjas, literatūros istorikas ir kultūros veikėjas“. Tada susuku laikraštį, tris kartus perlenkiu ir susigrūdu į uniformos kišenę. Netelpa, styro išlindęs, bet nenoriu jo ištraukti, knieti vėliau dar kartą perskaityti. Jau išmokau atmintinai: „rašytojas, vertėjas, literatūros istorikas ir kultūros veikėjas“, be paliovos kartoju sau lyg kokią maldelę kraudama pakuotes į vežimėlį, ridendama jį į salę ir dėliodama prekes pagal datą: naujesnes giliau, senesnes – priekyje, „rašytojas, vertėjas, literatūros istorikas ir kultūros veikėjas“. Šaldytuvuose šalta, visad šalta, net kai lauke trisdešimt laipsnių karščio, ten suledėja rankos. Nuolat sau kartoju: „Pasiimk pirštines“, ir vis pamirštu. Kitame gale matau Metą, ji prie jogurtų. Su jais tai visai sušiktas reikalas, nes jie maži, ir kai išbūni šaldytuve visą valandą, pirštai sustingsta, tada jogurtai ima krist iš rankų. Ir pasidaro tikras jovalas. Tada reikia kviesti Jovaną, ji – mūsų valytoja. Jovana visada keikiasi, kai ištykšta jogurtai ir jai tenka valyti grindis. Sako, tarkime, taip: „Ech, sukiškit juos savo motinėlei, tie sušikti jogurtai“, kreipiasi visai ne į tave, sako kažkam į šoną, palinkusi virš šluotos. Keikiasi ir stumdama savo vežimėlį iš salės. Paprastai, kai su Meta stovime priešpriešiais, aš – prie pieno, ji – prie jogurtų, visada garsiai šnekamės, šūkaliodamos per ledų lentynas, žinoma, kai nebūna šefės. Šiandien šefės nėr, bet Metos nekalbinu. Dėlioju pieno pakelius, o galvoje tvinkčioja vienintelė mintis – „rašytojas, vertėjas, literatūros istorikas ir kultūros veikėjas“, ir niekaip nesuprantu, kaip žmogus gali būti keturi dalykai iš karto: rašytojas, vertėjas, literatūros istorikas ir dar kultūros veikėjas! Kas tai per žmogus? Ir kas esu aš? Kas būtų parašyta po mano nuotrauka – „Sonia, pardavėja“? „Sonia Babič, pardavėja.“ Ištuštinu vežimėlį, sandėlyje vėl prisikraunu pieno pakelių. Dar paimu ledų, nes pieno nebelikę. Eidama iš sandėlio pastebiu Jasną, ji vėl prie savo paštetų, ir pliurpia. Su ja kažkoks vyras. Jei ją pamatytų mano dukra, pasakytų: „Žėk, šita kekšė.“ Aš į ją griežtai pažvelgčiau, o ji atsikirstų: „Tik pažiūrėk į ją, sakysi, ne taip?“ Šiandien jos sijonas tikrai trumpas. Bet rimtai, kam jai miniakas darbe? Prie ledų dar šalčiau. Vėl supykstu, kad nepasiėmiau pirštinių, „ryt būtinai įsimesk į krepšį, Sonia“, tariu sau, „ne, šiandien, iškart, kai pareisi namo“. Meta vis dar dėlioja jogurtus, ji irgi manęs nekalbina, gal ir ji apie ką nors mąsto. Aš vis dar galvoju apie vyrą iš laikraščio. Staiga Metai iš rankų iškrenta jogurtas ir pasidaro jovalas. Nueina pakviesti Jovanos, paskui mudvi patyliukais kikenam, o ta kad keikiasi. Ne, visai neblogai čia pas mus. Pagaliau keturios. Nusivelku uniformą ir sugrūdu į krepšį, prie laikraščio. Saulė vis dar šviečia, einant namo taip maloniai sušildo rankas. Prie daugiabučio sutinku Janezą, jis iš antro, o aš gyvenu ketvirtam aukšte. „Na, kaimyne, kas naujesnio“, – klausia prabėgdamas pro šalį, aš atsakau: „Na, nieko ypatingo, pietausiu, paskui plausiu indus.“ – „Na ką jūs, kaimyne, – sako, – pažiūrėkit, koks oras, reikia eiti į lauką, į saulę.“ Atsakau: „O kas tada dukrai išvirs pietus?“ Pamoja man ranka ir dingsta. Lipu į viršų, lėtai, laikausi už turėklų, šiandien buvo tikrai ilga diena. Kad tik ji pasibaigtų, tada lieka dar dvi, o paskui – sekmadienis, laisva. Namie dar nieko nėra, tik krūva skudurų, kuriuos reikia sukabinti, ir nuo vakar likę nesuplauti indai. Juos pamačius, nuotaika iškart krenta. Atsisėdu ant sofos, pro langą šviečia saulė, jau krypdama vakarop. Iš krepšio išsitraukiu laikraštį ir atsiverčiu tryliktą puslapį. Įsižiūriu į nuotrauką ir dar sykį perskaitau: „Moimiras Mrakas, rašytojas, vertėjas, literatūros istorikas ir kultūros veikėjas“. Dingteli: taip, o aš galėčiau būti „Sonia Babič, motina, namų šeimininkė ir pardavėja“. Ne taip jau ir blogai.

Kitą dieną pagalvoju: „Na, dar šiandien ir rytoj, o paskui – laisva.“ Po pietų dėliodama ledus prisimenu, kad vėl nepasiėmiau pirštinių.



Upė

Miestelyje, kuriame gyvenau jaunystėje, žmonės vienas apie kitą žinojo viską. Žinojo, tarkime, kas su kuo sanguliauja. Kad mechaniko sūnus į jokią kelionę neišvyko, kaip kad nuolat primygtinai kartojo jo motina, o jam skirta laisvės atėmimo bausmė už apiplėšimą. Kad mėsininko padėjėją išvežė į beprotnamį, nes vieną naktį jis visą šeimą užrakino name, o paskui mėgino sukelti gaisrą. Kad mano mama būdama trisdešimt penkerių apsilankė pas gydytoją, kuris atliko jai dirbtinio apvaisinimo procedūrą, apvaisino nežinomo vyro sėkla, ir šitaip gimiau aš. Visi žinojo ir tai, kas nutiko Vesnai. Ji dirbo mūsų miestelio naktibaryje ir, priešingai nei mano mama, kuri pasidarė dirbtinį apvaisinimą, susilaukė kūdikio labai jauna. Tais laikais dar būdavo sakoma aptakiai – „tai jai padaryta jėga“, tarytum šitaip kaltė būtų nuimta nuo konkretaus nusikaltusio vyro pečių ir išdalyta, sumažinta. Sykį krautuvėje girdėjau, kaip pardavėja pasakė, kad blogi dalykai šiaip sau neatsitinką, žmogus turi būti ką nors tokio padaręs ir todėl nusipelnyti bėdos, ir kad jis pats apie tai žinąs geriausiai. Supratau, kad kalba apie Vesną, nes jau anksčiau girdėjau minint jos vardą, todėl, išeidama iš krautuvės, tėškiau tuščią krepšelį ant kitų krūvos, bet moterys buvo taip įsitraukusios į pokalbį, jog nieko nepastebėjo.

Su Vesnos sūnumi buvome tų pačių metų ir nuo pirmos klasės mokėmės toje pačioje klasėje. Ir mokiniai, ir mokytojai prigalvodavo jam visokiausių pravardžių, dažniausiai galėjai išgirsti, kad jis kitoks. Jis buvo vienišius, retai kada prabildavo, ir dažniausiai galėjai pamatyti, kaip eina arba grįžta iš bažnyčios. Žingsniuodamas jis pasigaudavo tam tikrą ritmą, tarsi jo viduje visą laiką būtų skambėjusi muzika. Jis buvo ne pagal amžių aukštas, aukščiausias klasėje, jo akys buvo pačios žydriausios, kokias tik esu mačiusi. Per pamokas mėgau slapta jį stebėti, o jis ilgai išvis nenutuokė, kad egzistuoju. Kai kuris nors mokinys ant lentos skaičiuodavo trupmenas, jis spoksodavo pro langą ir grauždavo pieštuko galą, nė neįtardamas, kad yra stebimas. Kai mokytoja nelauktai iškviesdavo jį prie lentos, nustebęs ištraukdavo iš burnos apkramtytą pieštuką su likusiais dantų ranteliais, tokiomis akimirkomis trokšdavau tą pieštuką įsikišti sau į burną.

Besibaigiant paskutiniams vidurinės mokyklos metams, mūsų auklėtoją pakeitė kita mokytoja. Tą dieną, kai naujoji atsisėdo prie stalo ir perskaitė eilėraštį pavadinimu „Sūnus“, visa aplink dvelkė vasara ir atostogomis. Neprisimenu, kas eilėraštį parašė, bet pamenu, kad jame tėvas kreipiasi į sūnų. Savo sūnuje tėvas gyvens toliau ir šitaip taps didesnis už mirtį, išaiškino eilėraštį mokytoja. Tada paėmė knygą glėbin ir pažvelgė į mus. Pasakė, kad visi esame labai skirtingi, kiekvienas savaip ypatingas, bet visus mus vienija tas pats dalykas. „Jūs gimėte iš meilės“, – ištarė ji, ypač pabrėždama paskutinį žodį. Klasėje tvyrojo tyla, atsisukau į jį. Jo pieštukas gulėjo ant suolo, o jis sėdėjo išsitiesęs, įsitempęs, tarsi mėgintų pagauti nuskambėjusių žodžių aidą. Mokytoja visai neseniai atsikėlė į mūsų miestelį, todėl negalėjo žinoti, kad ne visi esame gimę iš meilės. Tas, kuris nekrutėdamas sėdėjo kitame klasės gale, tikrai buvo gimęs ne iš meilės, tą akimirką ėmiau tikėti, kad ir aš esu gimusi ne iš meilės. Nė kiek neabejojau, kad tai mudu sieja – abu gimėme iš kažin kokios jėgos, su meile neturinčios visiškai nieko bendra. Tarsi būtų išgirdęs mano mintis, jis atsisuko į mane ir kelias ilgas akimirkas mudviejų žvilgsniai susiliejo. Galbūt kaltas eilėraštis, kad jis galiausiai mane pastebėjo. Žinojo, kad aš neturiu tėvo, kaip ir jis. Tačiau nežinojo, kad mama man daug kartų sakė geriau palikti jį ramybėje. Kai paklausdavau kodėl, ji tik pažvelgdavo į kažin kokį atokų tašką ir ištardavo, kad tiesiog taip jaučia. Pasibaigus pamokai pajutau prisilietimą prie rankos, jis stovėjo už manęs.

Iš mokyklos kelias vedė pro bažnyčią, paskui leidosi upės link. Vos nusukęs nuo centrinės gatvės į taką, galėjai išgirsti upės šniokštimą, po kiekvienos didesnės audros upė ištvindavo, jos srovė pasigaudavo šakalius, šakas, o kartais net medžius. Sykį mačiau, kaip kažkokio medžio kamienas įstrigo tarp uolų ir pasiutusiai šokinėjo tėkmės paviršiumi, kol pagaliau upė išrovė jį iš uolų glėbio ir nusinešė tolyn. Jis vedėsi mane palei upę iki pat olos, kur kitados vaikystėje matėme, kaip būrys žmonių šoka aplink ugnį. Kažkas iš mūsų pasakė, kad jie kviečiasi velnią, jau temo, ir persigandę mes išsilakstėm namo. Maniau, kad oloje vis dar bus matyti to vakaro pėdsakų, bet be kelių šiukšlių ir ant žemės patiesto kartono, ant kurio, matyt, kas nors retkarčiais pernakvodavo, joje nieko nebuvo. Kai prie olos jis mane pabučiavo, pasijutau it tas įstrigęs medis, kurį vanduo išplėšė iš uolų ir nusinešė tolyn. Jo liežuvis buvo pieštuko skonio. Mudu supančios uolos užslopino skardų cikadų svirpimą ir visą erdvę užpildė vien upės šniokštimas. Iš vietos, kur sėdėjome, palei upę, kur tėkmė buvo ramesnė, o vaga seklesnė, galėjau matyti žvejus, kiekvienas su meškere rankoje stovėjo įbridęs iki juosmens. Aplinkui niekas nejuda, tik upė.

– Kur stosi kitais metais? – nutraukė tylą, jo balsas atsimušė į olos sienas ir grįžo.

– Į gimnaziją. O tu? – paklausiau, nors žinojau, kad jis įstojo į ekonomikos mokyklą, žinojau, kad jam visada gerai sekėsi matematika.

– Į ekonomiką. Niekaip nesulaukiu, kada pagaliau išvažiuosiu iš šitos skylės.

Aišku, šitaip sakė dėl visų tų apie jį sklidusių šnekų ir dar todėl, kad mūsų klasėje visada buvo kažkoks atsimetėlis, bet net nežinau kodėl ištariau: „Aš ilgėsiuos mokyklos. Ilgėsiuos šitos upės.“ Iš tikrųjų norėjau pasakyti, kad ilgėsiuos jo, nes visa kita man nerūpėjo, bet šitai nutylėjau ir jis patraukė ranką man nuo pečių.

– Kai buvau pirmoj klasėj, mama įrašė mane į krepšinio būrelį, nes buvau labai aukštas, – tarė jis. – Per pirmą treniruotę džiūgavau, ir kai laikiau kamuolį rankose, maniau, kad visada jį laikysiu. Įmečiau savo pirmą kamuolį, ir pamenu, kaip prapliupau juoktis ir kaip keistai mano juokas skardėjo po salę. Išvis, skambėjo ne kaip juokas, o greičiau kaip verksmas. Pasidairiau į kitus berniukus ir pamačiau, kad nė vienas nesijuokia. O kai treniruotė baigėsi ir ėjome iš mokyklos, jie man labai aiškiai pasakė, kodėl nesijuokė. Kiekvienas rankoje laikė štai tokį akmenį, – jis ištiesė ranką ir paėmė nuo žemės stalo teniso kamuoliuko dydžio akmenį. – Daugiau niekada nėjau žaisti krepšinio.

Pakėlė ranką ir sviedė akmenį į upę. Tada išpešė iš kišenės cigarečių pakelį ir vieną prisidegė. Niekada nebuvau mačiusi jo rūkančio ir susijaudinusi uodžiau naują jo kvapą.

– Į bažnyčią einu tik tam, kad galėčiau žiūrėti į žmones, – išpūtęs dūmą kalbėjo toliau. – Atsisėdu paskutiniam suole ir apžiūriu kiekvieną pro šalį praeinantį vyrą. Labai aukštų nedaug, mūsų miestelyje gal bus kokie devyni. Žiūriu į juos ir galvoju, kad turi būti vienas iš jų. Mano tėvas.

Man atrodė, kad regiu, kaip jis sėdi paskutiniame bažnyčios suole, galbūt sudėjęs delnus, lyg melstųsi, o iš tiesų akylai stebi pro šalį praeinančius žmones.

– Aš niekada nesužinosiu, kas mano tėvas, – tariau. – Yra kažkoks kodeksas, draudžiantis kam nors kada nors sužinoti, kieno sėkla apvaisino mano mamos kiaušides. Todėl mudvi su mama nevaikštome į bažnyčią. Nes Bažnyčia šito nepalaiko.

Jis atsigręžė į mane ir palinko prie mano veido. Pabučiavo, pajutau dūmų skonį, mudu bučiavomės, kol saulė nusileido.

Ola paupyje tapo mudviejų slėptuve. Prie upės atėjęs žmogus mus pastebėtų tik priėjęs prie pat olos ertmės, ateinančiojo žingsnius išgirstume gerokai anksčiau, nes į olą vedantis takas žvyrėtas; bent jau šitaip manėme. Prie olos upė buvo itin srauni, jei norėjai įbristi, turėjai stipriai įsikibti į uolas, kad šokčiodama slenksčiais srovė nenuneštų. Kai pirmą kartą leidomės prie vandens ir jis, nusigręžęs į upę, vienu mostu nusimetė marškinėlius, ėmiau spitrėti į jo nugarą, nusėtą nudegimų žymėmis. Ištiesiau ranką ir pirštu paliečiau vieną rudą tašką.

– Pats pasidariau, – tarė neatsisukdamas. Kalbėjo tyliai, jo balsą šalin nešė upė. – Bet daugiau nedarysiu, – pridūrė, ir basas nužingsniavo per uolas.

Buvo akivaizdu, kad pats negalėtų užgesinti cigaretės visose tose vietose, bet nieko nepasakiau. Ėjau paskui jį per uolas į ledinį vandenį, o akyse vis stojo Vesnos figūra. Smulkutė Vesna prie baro, skudurėliu šluostanti taurę. Malonioji Vesna, slapta į buteliuką įpylusi šlakelį romo, kai prieš kepdama pyragą mama apsižiūrėjo jo neturinti, o parduotuvės jau buvo uždarytos.

Virš upės stovėjo išlinkęs akmeninis tiltas, per kurį buvo nutiestas geležinkelis. Dar vaikystėje girdėjome istorijų apie žmones, perlipdavusius tvorą ir nuo tilto šokdavusius į ledinį vandenį. Nuo upės prie tilto vedė siauras takas, pasislėpęs tarp krūmynų. Mes kopėme vis aukščiau, o upė apačioje vis tolo. Uždusę sustojome prie tilto pradžios, iš čia buvo matyti tolumoje boluojančios žvyrėtos upės salelės. Kitoje pusėje, iš kur atitekėjo, upė buvo gilesnė. Ten plytėjo duburiai, nuo tilto jie atrodė kaip tamsžalės dėmės šviesiame žaliai žydrame vandenyje. Vasarą paprastai ten eidavome maudytis.

Atsisėdome ant žemės, prieš akis vėrėsi geležinkelio bėgių vaizdas. Aukšti krūmai virš mūsų galvų gožė dangų ir teikė malonią paunksmę. Jis prisidegė cigaretę ir pasiūlė man, bet nepaėmiau. Lengvas vėjelis nešė dūmus šalin, link tilto.

– Ne kartą esu pagalvojęs, kad ir jis šoko žemyn, – pratarė po pauzės.

– Manai, todėl, kad nebegalėjo gyventi su tuo, ką padarė? – paklausiau.

Jo cigaretė sudegė veik iki galo, bet jos neužgesino, traukė dar stipriau. Filtras tarp jo pirštų visai susiplojo. Tada pasakė: „Kartais man kyla klausimas, kodėl ji išvis mane paliko?“ Ūmai pašoko ant kojų ir nuspriegė nuorūką į gelmę, nusidriekusią po mumis. „Ar išdrįstum pereiti tiltu į kitą pusę?“ Nelaukdamas, ką atsakysiu, žengė ant bėgių. Žiūrėjau, kaip jis tolsta, ir dėl ypatingos jo eisenos ritmo man atrodė, kad šoka ant bėgių. Pakilau ir pažvelgiau į žaliai žydrą upę. Įsivaizdavau jos pliką žvyrėtą dugną, glotnias žuvis, slystančias iš rankų, ir ledinį glėbį, kai kūnas bloškiasi į vandenį. Tada nuskubėjau paskui jį ir stengiausi nedirsčioti žemyn. Jis buvo nužingsniavęs iki tilto vidurio, kai staiga sustojo ir nuskynė raudoną aguoną, išaugusią tarp bėgių. Atsigręžė ir ištiesė ją man. Traukinys pasirodė tą akimirką, kai tirtančiom kojom priėjau ir paėmiau iš jo gėlę. Traukinys sparčiai artėjo nuo priešingo kranto. Man dar nesuvokus, kas vyksta, jis stvėrė mane už rankos ir nusitempė paskui save bėgiais, tiesiai į traukinį. Šaižus traukinio švilpimas perskrodė mane lyg strėlė ir aguona nukrito ant žemės. Drauge puolėm šalin nuo bėgių, ir prieš trenkdamasi į žemę pajutau pro šalį pralekiančio traukinio jėgą. Tįsojau ant žolės, krūtinėje tvaksėjo širdis, jo karštas kūnas gulėjo šalia, po mumis virpėjo žemė ir niekas nebebuvo atskira, ūmai visa susiliejo į viena. Įsižiūrėjau į jo plačiai atmerktas akis ir pravirą burną, kuria gaudė kvapą, ir prapliupau garsiai kvatoti. Akimirką jis žvelgė į mane nustebęs, paskui irgi pasileido juoktis. Susirado kišenėje cigaretę, ir kai šįkart prisidegė, po pirmo dūmo pagriebiau cigaretę jam iš rankos. Įtraukiau ir išpūčiau.

– Trauk į plaučius, – patarė jis, – žėk.

Paėmė cigaretę ir stipriai įtraukė pirmiau į burną, paskui į plaučius. Mėgdžiodama jį stipriai užsiplėšiau. Dūmai įsigraužė į gerklę, akys paplūdo ašarom, ėmiau baisiai kosėti. Jo žydros akys linksmai stebėjo mane ir, užuot paėmęs iš manęs cigaretę, jis prisidegė naują. Priglaudžiau delną jam prie skruosto ir atsukau į save. Lūpas prispaudžiau prie jo lūpų ir ėmiau liežuviu skverbtis į jo burną, mudviejų seilės buvo to paties dūmų skonio.

Niekam nesakiau, kad drauge vaikštome prie upės, ir jeigu ne vieną kartą prie olos visiškai atsitiktinai išdygę mūsų klasiokai, greičiausiai niekas niekada apie tai nebūtų sužinojęs. Slinko dar viena karšta vasaros diena, ją leidome maloniai vėsioje oloje, kartu su upe, tekančia pro šalį ir nusinešančia visus kitus garsus. Gal todėl neišgirdome žingsnių, o gal buvome pernelyg įnikę vienas į kitą. Prieš tai jis visu svoriu atsigulė ant manęs, vilkėjau maudymosi kostiumėlį ir po nugara jutau visus akmenukus, o iš viršaus kiekvieną jo kūno dalelę. Jis ilgai mane bučiavo, jo ranka slinko nuo mano šlaunies iki pat viršutinės maudymuko dalies, akimirką sustojo, paskui nykštys labai lėtai palindo po trikotažu. Iki čia leisdavau save glamonėti ir paprastai atsimerkdavau, suvirpėdavau, tada jo ranka vėl nuslysdavo žemyn. O dabar likau užsimerkusi, leidau jam bučiuoti mane, netikėtai po maudymuku atsidūrė visa jo ranka ir nekrutėdama liko ant kairios mano krūties. Tą mirksnį nugriaudėjo kvatojimas ir manyje kažkas sustingo. Jis kaipmat pašoko ant kojų, o aš taip ir gulėjau ant žemės. Prie olos stovėjo mūsų klasiokai, susigėdusi truktelėjau maudymuką žemyn ir rankomis užsidengiau krūtinę.

– Kodėl sustojote? – mestelėjo vienas. – Ar nesidulkinsit? Žinau, tau patinka, kai kas nors stebi, kaip darai tas nesąmones. Esi toks pat, kaip tavo senis!

Stengiausi į juos nežiūrėti. Nenuleidau akių nuo jo, nuo jo nugaros su pablukusių įdagų žemėlapiu ir laukiau, kol atsisuks ir įrems į mane savo mėlynas akis. Bet jis į mane nepažiūrėjo. Stovėjo lyg suakmenėjęs, sugniaužęs kumščius, paskui staiga pasilenkė, stvėrė nuo žemės akmenį ir sviedė. Pataikė vienam iš klasiokų į akį, garsiai surikęs tas perlinko.

– Prakeiktas debilas! Kekšės sūnus! Žagintojas!

Akmenys pasipylė tankiau nei keiksmai. Rankomis užsidengiau galvą ir pajutau pirmus skausmingus smūgius. Girdėjau kažkurį iš jų šaukiant, kad taikytųsi ne į mane, o į jį. Smūgiai nurimo, nors vis dar girdėjau duslius garsus: akmenys vis atsitrenkdavo į kūną, bet ne į manąjį. Atsimerkti išdrįsau tik tada, kai nutilo jų sparčių žingsnių grikšėjimas žvyru. Jis gulėjo ant žemės, rankomis susiėmęs už galvos ir susirietęs į kamuolį. Dingo visas jo ūgis, atrodė visiškai mažas. Nekrutėjo, atrodė, tarsi būtų nustojęs alsuoti. Prislinkau prie jo. Jo kūnas buvo nusėtas įbrėžimais, ir rankų, kuriomis dengėsi galvą, krumpliai kraujavo. Paėmiau jį už peties, bet jis nusipurtė mano ranką, lyg jį būtų nukrėtusi elektra. Jis nežiūrėjo į mane, nusisuko, atsikėlė. Iš pradžių atrodė, kad jam sunku išlaikyti pusiausvyrą, galiausiai nustojo svyruoti ir išbėgo iš olos. Išlėkiau paskui jį ir pašaukiau, iš pradžių vieną kartą, paskui dar, bet jis neatsisuko. Be jo ola atrodė keistai tuščia, ant žemės pamačiau jo marškinėlius ir cigarečių pakelį. Atsisėdau ir su jo žiebtuvėliu prisidegiau cigaretę.

Tiesą sakant, netikiu, kad esama atsitiktinumų. Netikiu, kad strėlės atsitiktinai tą patį mirksnį kiekviena šauna iš savo taško ir atsitiktinai susitinka toje pačioje vietoje. Vyras, kadaise išprievartavęs Vesną, nebuvo atsitiktinumas. Taip pat ne atsitiktinumas, kad mano mama maždaug tuo pačiu metu nutarė turėti vaiką. Ne atsitiktinumas, kad į mūsų miestelį atvyko nauja mokytoja ir prieš pat mokslo metų pabaigą mums perskaitė eilėraštį, pavadintą „Sūnus“, ir pasakė, kad visi esame gimę iš meilės. Ne atsitiktinumas ir tai, kad klasiokai mudu užklupo mūsų oloje.

Praėjo beveik savaitė, kol vėl jį pamačiau. Ieškojau jo bažnyčioje, bet šaltame, niūriame mūro viduje suolai buvo tušti. Stoviniavau prie baro, kuriame dirbo Vesna, ir perniek kaupiau drąsą įžengti vidun. Namo pas jį nėjau. Kasdien prasimanydavau naują melą, kad tik turėčiau dingstį nueiti prie upės, kur iki vakaro laukdavau jo oloje. Jo žiebtuvėliu uždegiau kelis šakaliukus, liepsna oranžine šviesa nutvieskė olą ir ant sienų metė šešėlius. Įsivaizdavau, kaip jis išdygsta olos angoje ir prisėda šalia, ir netrukus už mūsų ant sienos atsiradę du šešėliai pavirsta vienu. Tačiau jis atėjo vidury baltos dienos, kai saulė kaitina stipriausiai ir gatvės ištuštėja. Vos mane išvydęs apsisuko ir žengė iš olos. Leidausi jam įkandin palei upę manydama, kad pasuks miestelio link, bet jis ėmė kilti siauruoju takeliu prie tilto. Tvankuma slėgė, traukė prie žemės ir vos ne vos jį prisivijau. Užkopęs į viršų, jis nesustojo, o toliau ėjo per tiltą, nedvejodama žingsniavau iš paskos. Šį kartą žiūrėjau ne gelmėn, mano akys buvo įsmeigtos jam į nugarą, kuri tai tolo nuo manęs, tai vėl priartėdavo. Maždaug ten, kur buvo nuskynęs aguonos žiedą, jis sustojo ir atsisėdo ant žemės taip, kad kojos tabalavo nuleistos pro turėklus į upę. Atsisėdau greta jo ir pirmą sykį pažvelgiau į gelmę.

– Eik šalin, – jo balsas suskambo ploniau nei visada, ir pasirodė svetimas.

– Man gaila, kad taip nutiko, – ištariau ir pamėginau paliesti jo ranką.

– Neliesk manęs, – nustūmė mano delną. – Pasakiau, dink iš čia!

Įsižiūrėjau į žaliai žydrą upę apačioje po mumis ir pagalvojau apie visus tuos žmones, kurie nušoko į ją nuo tilto ir pradingo. Atsistojau ir atsirėmiau į turėklus.

– Kalbėk su manimi, – paprašiau, – jei ne, šoksiu žemyn, – pagrasinau.

– Neišdrįsi, – atšovė jis, atsistojo ir nuėjo.

Tą akimirką nežinojau, kad pažįsta mane kur kas geriau, nei aš – jį. Jei būčiau tai žinojusi, nebūčiau sekusi jam iš paskos.

– Gali pabėgti nuo manęs, bet negali paneigti, kad esame vienas kitam lemti, – sušukau jam pavymui ir pasivijusi sugriebiau už marškinėlių.

Jis ištrūko ir atsisuko į mane:

– Kodėl manai, kad esame vienas kitam lemti?

– Nes abu esame kitokie nei visi, – pasakiau ir pajutau, kaip akių kampučiuose telkiasi ašaros. – Nes esame vienodi.

– Nesame vienodi! – lediniu balsu nukirto.

Paskui priėjo visai arti, net pajutau nuo jo kūno sklindantį karštį. Jo akys buvo kaip tik virš mano galvos, bet dabar jos atrodė ne mėlynos, o tokios, koks būna dangus prieš pat audrą. Sugriebė mane už pakaušio ir šiurkščiai pabučiavo į lūpas. Pamėginau pagauti jo ritmą, norėjau panirti į jį taip, kaip įsivaizdavau viena sėdėdama oloje, bet dabar viskas vyko kitaip, nei vaizdavausi. Jo judesiai darėsi vis šiurkštesni ir aštresni, rodėsi, kad jis apsėstas, nevalingai pagalvojau apie žmones, šokusius oloje. Man skaudėjo, stūmiau jį nuo savęs, bet jis kaskart čiupdavo mane taip stipriai, kad man ant rankų likdavo raudonos dėmės. Netikėtai puolė ant manęs su tokia jėga, kad abu atsidūrėme ant žemės, kelias akimirkas netekau žado. Nuoga oda jutau žolę ir žemę, prie kurios mane spaudė. Mėginau pasimuistyti, bet nebeįstengiau. Prieš akis išvydau medį, suspaustą upėje tarp uolų, ir man dingtelėjo, o ką, jeigu jis panūdo likti ten, ką, jeigu nenorėjo plaukti toliau. Paskui tarp kojų pajutau rėžiantį skausmą ir visi kiti pojūčiai nuslopo. Žinojau, kad skruostais srūva ašaros ir tvenkiasi ausų kriauklelėse, bet jų nejutau. Žinojau, kad kažin kur man virš galvos plyti žydras dangus, yra medžių šakos ir žali lapai, virpuliuojantys lengvam vėjelyje, bet nieko nemačiau. Žinojau, kad jam iš krūtinės veržiasi šnopavimas, bet negirdėjau to. Praėjo viso pasaulio laikas, kol skausmas pagaliau ėmė malšti. Kai visa nurimo ir tarp mano nutirpusių kojų liko tik maudžianti šiluma, jis pakilo nuo manęs. Žiūrėjo kažkur į šoną, link tilto, staiga toptelėjo, kad nueis ant tilto ir puls gelmėn. Arba tik troškau šito. Tačiau netaręs nė žodžio jis apsisuko ir pranyko krūmynuose, lyg jo niekada nebūtų buvę.

Sukaupiau jėgas ir atsistojau. Pasitaisiau suknelę ir nusibraukiau nuo veido plaukus. Man atrodė, kad viskas aplinkui šiek tiek virpa, kol pagaliau suvokiau, jog virpu aš. Žemė po mano kojomis buvo nusidažiusi raudonai, ir joje aš aiškiai išvydau savo ateitį. Žinojau, kad grįšiu namo ir mamai nieko nesakysiu. Rudenį išvažiuosiu į kitą miestą, į kitą mokyklą ir niekada daugiau jo nepamatysiu. Žinojau, kad niekada čia nesugrįšiu ir nė vienas miestelio žmogus nesužinos, kas nutiko.

 


Versta iš: http://www.ludliteratura.si/branje/proza/reka-2/; Anja Mugerli. ZELENI FOTELJ. Maribor: Litera, 2015.

 


[1] Vardas sutampa su realaus slovėnų ekonomisto, besireiškiančio ir politikoje, ypač pasižymėjusio Slovėnijai stojant į Europos Sąjungą, vardu.

Peter Semolič. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 7 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Peter Semolič – vienas savičiausių šiuolaikinių slovėnų poetų. Išleido dvylika poezijos knygų, rašo prozą, radijo spektaklius, esė, publicistiką, verčia iš anglų, prancūzų, kroatų, serbų kalbų.

Lojze Kovačič. Daiktai iš vaikystės

2017 m. Nr. 5–6 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Lojze Kovačičius (Loizė Kovačičius, 1928 m. Bazelis, Šveicarija–2004 m. Liubliana, Slovėnija) – vienas reikšmingiausių XX a. slovėnų rašytojų.

Danilo Kiš. Boriso Davidovičiaus kapas

2016 m. Nr. 10 / Iš serbų k. vertė Laima Masytė / Pirmas šios tragedijos arba komedijos (scholastine šio žodžio prasme), kurios pagrindinis veikėjas yra mums žinomas Guldas Verskoilas, veiksmas prasideda…

Lidija Pavlović-Grgić. Trys apsakymai

2015 m. Nr. 12 / Iš bosnių k. vertė Laima Masytė / Lidija Pavlović-Grgić – bosnių rašytoja, publicistė, žurnalistė. Gyvena ir dirba Sarajeve. Apsakymų rinkinys „Kišne kapi u piščevoj luli“ išrinktas geriausia 2011 metų debiutine prozos knyga.