literatūros žurnalas

Teodora Dimova. Motinos

2023 m. Nr. 2

Iš bulgarų k. vertė Laima Masytė

Teodora Dimova (g. 1960) – žymi bulgarų rašytoja ir dramaturgė, garsaus bulgarų rašytojo Dimitaro Dimovo dukra. Išleido keturias prozos knygas, parašė daug pjesių teatrui, už savo kūrybą yra pelniusi ne vieną literatūrinį apdovanojimą.

Romanas „Motinos“ (2006), kurio fragmentus publikuojame, atskleidžia skaudžią paauglių žiaurumo temą. Autorė vaizduoja kelis paauglius, jų šeimos istorijas, problemas, skaudulius. Visus šiuos vaikus vienija ne tik tai, kad jie nepatiria motinos meilės ir šilumos, bet ir tai, jog mokosi vienoje klasėje, kurios auklėtoja yra Javora. Ši jauna, charizmatiška mokytoja randa bendrą kalbą su auklėtiniais ir kelią į jų širdis, tampa jiems tikra atrama. Bet kai vieną vakarą surenka klasę pavėsinėje ir pasako, kad nuo rytojaus nebedirbs mokykloje, įvyksta siaubingas dalykas…

Romaną, vietomis primenantį ne šiaip objektyviai pasakojamą istoriją, o savotišką keliabalsę raudą, T. Dimovą parašyti paskatino tragiškas įvykis Plovdive, kai dvi keturiolikmetės nužudė savo klasės draugę, tais pačiais metais panaši tragedija pasikartojo dar keliuose Bulgarijos miestuose. Nors, kaip teigia kritikai, knygoje gvildenamos globalios problemos, būdingos ne tik Bulgarijos tikrovei.

 

Romano fragmentai

 

A n d r ė j a

 

Užmigau, mama, neklausau tavęs.

Teodora nėra tikroji tavo senelė, ji nėra tikroji mano motina, Andrėja, tai svarbūs dalykai, kodėl tu miegi?

Aš neapsimetu, kad miegu, mamyte, vienintele mano mama, pamišusi, apsėsta, psichine tu mano ligone, nenoriu klausytis tavo beprotysčių, nenoriu nieko apie tave žinoti, nenoriu nieko žinoti apie tavo istorijas, apie begales savo senelių, apie garsųjį savo senelį, be tavęs esu niekas, manęs nėra, manęs nėra ant šios žemės, tu esi gija, jungianti dangų, mane ir šią žemę, daugiau niekada manęs nepalik, mamyt, nepalik manęs vienos.

Andrėja ėmė verkti, ji nesuvokė, ar iš tikrųjų ištarė šiuos žodžius…

…ar tai buvo malda, ji raudojo prie kojų tarsi razina išdžiūvusios savo motinos, smulkios, žydraakės, patinusios nuo pamišimo ir vargo, verkė prie kojų savo motinos, turinčios Kristaus vardą – Kristina, verkė dėl kančios, nuolat įspaustos jos veide, verkė dėl savo šypsenos, amžiams atimtos iš motinos, dėl savo likimo, o buvo viso labo keturiolikmetė… kuo vardu buvo tavo motina, mamyt, toji, kuri pasikorė, nesakysiu, nenoriu, kad žinotum, savižudžiai neturi vardų.

Ir tu nuėjai gyventi pas Teodorą su Katalina?

Aš buvau vienintelė teisėta savo tėvo įpėdinė ir nuėjau gyventi į jo erdvų, didžiulį butą, iš kurio jis mudvi su mama buvo išvaręs, kad ten įsikeltų Teodora su Katalina. Iš tiesų jos neturėjo teisės jame gyventi.

Ir pradėjai gyventi kartu su Teodora ir Katalina?

Taip, gyvenau kartu su jomis.

Nekentei jų?

Taip. Ne. Nežinau. Mano dukros, mano dukros, sakydavo Teodora, abi mano dukros panašios kaip du vandens lašai. Bet tai buvo melas, nes Katalina augo daili, gracinga ir aukšta kaip jos motina, vylingais klubais ir liaunu liemeniu, kai pirmą kartą ją pakvietė filmuotis filme, tebuvo dvylikos, ir vos keturiolikos, kai kiekvienas ją išvydęs įsimylėdavo, aplink jas zujo daugybė vyrų, neapsisprendžiančių, įsimylėti Teodorą ar Kataliną, aš buvau lyg menka, baisutė jų tarnaitė, likdavau uždaryta savo kambaryje ir niekur su jomis neišeidavau, nes gėdijausi, viena šalia kitos jos atrodė it panteros, gėdijausi savo mažo ūgio, kreivų kojų, striukų rankų, buvau visiškai atsigimusi į savo mamą, taip džiaugiuosi, kad tu aukšta, Andrėja, kad atsigimei į savo tėvą, esi liekna ir stipri, tikrai džiaugiuosi. Manau, šįvakar pakankamai tau papasakojau, netyčia galiu per daug išpasakoti, Andrėja, neturėjau to daryti, atleisk man.

Andrėja toliau klausėsi svečių juoko, kiekvieną akimirką galėjo prasidėti pasaulio futbolo čempionato finalas, pažįstamas sporto komentatoriaus balsas, tarpais nuskambantis Inos juokas, kai tėvo meilužė juokdavosi, apsinuogindavo jos dantenos ir pasirodydavo balti dantys, kažkokie per daug ilgi, turbūt todėl ji nemėgo Inos, dėl tų ilgų dantų, Andrėja baiminosi, kad vieną dieną Ina ateis ir įsikibs į ją savo ilgais aštriais dantimis, sykį apie tai net pasakė Pavelui, o šis prapliupo juoktis, ar iš tikrųjų jos bijai? – paklausė Pavelas, ne, žinoma, kad nebijau, tiesiog kai ji juokiasi, atrodo, kad tais savo dantimis galėtų bet ką sudraskyti, ne, šįvakar Andrėja neišeis savo motinai įkandin, ji nukulniuos į parkelį pas Javorą, pas savo draugus, jie veikiausiai jau ten, ir Andrėja niekam nepasakos, niekam niekam, išskyrus galbūt Javorą, nes visi jai pasipasakodavo, savo rūpesčiais pasidalydavo su Javora, ji žinojo viską apie visus ir niekada neišduodavo paslapčių, Javora viską suimdavo į save, kaip šulinys, Andrėja mėgdavo prisiminti, kaip pirmą kartą pamatė Javorą, pajuto troškimą pakilti iš vietos ir pulti prie jos, tarsi būtų seniai pažinojusi, tarsi būtų ją sapnavusi, laukusi jos, kai Javora pirmą kartą pasirodė jų klasėje, stojo mirtina tyla, Javora nusijuokė, lyg būtų tos tylos valdovė, buvo įpratusi ją provokuoti ir tramdyti, lėtai žengė tarp suolų, žvelgė kiekvienam tiesiai į akis ir šypsojo, Javora žiūri ne į akis, o tiesiai į širdį, jos akys prie vyzdžio šviesiai mėlynos, o rainelės pakraščiuose beveik juodos, ir galbūt todėl niekas negali atplėšti akių nuo Javoros ir kiekvienas trokšta, kad ji pažvelgtų į jį arba ją, trokšta patekti į šių akių regos lauką, nesvarbu, ar tai mokinys, ar mokytojas, vaikinas ar mergina, Javora pritraukia it magnetas, būti šalia Javoros reiškia jausti palaimą, nusiraminimą, žiūrėti, kaip ji juokiasi, tyrinėti jos akis yra stebuklas, o ji nuolat juokdavosi, tiksliau, ne juokdavosi, o džiaugdavosi, ji džiaugdavosi viskuo, ir Andrėja norėjo supažindinti ją su savo motina, nes buvo įsitikinusi – Javora išgydys jos mamą. Kelis kartus jos prašė, mamyt, noriu tave supažindinti su Javora, su savo geriausia drauge, ji mano kambaryje, o motina nuobodžiaudama savo krėsle kinkuodavo galvą ir įsmeigdavo akis į aną savo gyvenimo košmarą, nes mėgo jį, jai patiko mėgautis ir džiaugtis tuo košmaru, patirti jį vėl ir vėl, jai patiko būti lėtai jo žudomai, graužiamai saulėto sausio rytmečio, kai užmušė savo tėvą, kai matė savo karančią motiną, kai antrąja jos motina tapo Teodora, juodai vilkinti kekšė, kai Katalina užaugo ir tapo talentingiausia, garsia aktore, akimis it migdolai, dar vaikystėje ji buvo graži ir garsi, o kartu jos tėvo benkartė, nesantuokinė, pavainikė, mulkė. Troško atkeršyti visiems dėl Katalinos, nes jai, Kristinai, turėjo būti skirta turėti akis migdolus, būti aukštai, paveldėti pailgas it alyvuogės tėvo akis, įdegusią jo odą, aukštą kaktą, jos, teisėtos dukters, motina turėjo būti gražioji Teodora, kuri yra žinoma kaip juodai vilkinti kekšė, jai, pirmagimei, turėjo būti skirta būti talentingai ir įžymiai, o ne bekilmei Katalinai, tai kalei, todėl Kristina nenorėjo susipažinti su geriausia Andrėjos drauge, ji geidė keršyti, keršyti visam pasauliui ir sau, todėl visada nukreipdavo akis nuo savo dukters, kai ši pasišaudavo supažindinti su Javora, todėl ji visada nuobodžiaujančiai numodavo ranka.

Javora, Javora, Javora.

Tik prisiliesti prie Javoros.

Įsižiūrėti jai į akis.

D a n a

Ne Jordanka. Ne Dančė. O Dana.

Dana.

Dana.

Pagaliau Dana pasidarė panaši į savo vardą – stambi, drūta, berniokiška, visada mūvėdavo kelnes, ji net neturėjo sijono, dažniausiai nešiodavo kombinezoną – džinsinį, iš visų pusių apsiuvinėtą kišenėmis, dėl kurių ir šiaip aukšta Danos figūra atrodė dar apimlesnė. Bet Danai visai nerūpėjo, kaip ji atrodo kitų akyse, arba bent jau apsimesdavo, kad jai nesvarbu. Kai per didžiąją pertrauką klasiokai išgužėdavo nusipirkti užkandžių, šokoladukų ir kolos, Dana ramiai likdavo klasėje ir skaitydavo kitos pamokos medžiagą. Arba darydavo kitos dienos namų darbus. Ji beveik niekada nesimokydavo namie, žinoma, buvo pirma mokinė klasėje, entuziastingai pasakinėdavo, spręsdavo matematikos uždavinius kitiems, mėtydavo šperas, užrašydavo chemijos formules ant didelių lapų, kad atsakinėjantis prie lentos įskaitytų, kol mokytoja nusisukusi. Tai daryti jai buvo malonu, tai buvo garbės reikalas – pasakinėti klasiokams ir mulkinti mokytojus, arba tiesiog tai buvo jos atrasta niša ir šitaip ji mėgino pelnyti kitų dėmesį ir pagarbą. Danos dėka, jai vis išradingiau pasakinėjant, klasės pažangumas šoktelėjo neįtikėtinai aukštai, mokytojai pradėjo specialiai ruoštis pamokoms, nes šie vaikai pasirodė esantys ne tokie kaip visi, jie netriukšmaudavo, nelaidydavo nešvankybių, nekikendavo prie mokytojų, nenužvelginėdavo paniekinamai senų jų drabužių, prakiurusių batų, nedemonstruodavo savo mobiliųjų, priešingai, visada juos išjungdavo, buvo mandagūs, gražūs, valyvi ir protingi vaikai, tad iš pradžių mokytojai su jauduliu laukdavo pamokos, mokiniai grąžino jiems orumo ir atsakomybės už profesiją jausmą. Šioje klasėje vyravo ypatinga atmosfera, kažkas sunkiai nusakoma tvyrojo ore, skleidė savitą dvasią ir magiją, vienijančią visus vaikus. Čia nebuvo autsaiderių. Nebuvo įsiskaudinusių. Klasė nebuvo susiskaldžiusi į grupeles: vieni – kietuoliai, kiti – pastumdėliai, vieni apsirengę prašmatniau, kiti – prasčiau, vieni drąsūs, kiti – užsidarę, klasė buvo lyg vienas organizmas su šešiolika galvų, čia net nebuvo pasidalijimo į mergaites ir berniukus, jie švęsdavo gimtadienius pas ką nors namie arba picerijoje, šventės kaltininkas kviesdavo švęsti kitus penkiolika klasiokų, jam buvo perkama bendra dovana iš anksto iššniukštinėjus, kas labiausiai pradžiugintų ir ko užvis labiau reikia: kai kuriems vaikams reikėdavo tiesiog naujų kelnių ar sportbačių; kiti turėjo ir kelnes, ir batus, bet trūko kurio nors „Hario Poterio“ tomo; treti turėjo ir sportbačius, ir „Radical“ kelnes, ir „Harį Poterį“, bet jiems stigo mobiliojo telefono. Tuomet greitai kone nebyliai susižinodavo, kas kiek gali prisidėti prie dovanos; turtingesni duodavo du tris kartus daugiau nei vaikai, apskritai negalintys sau leisti pirkti dovanų. Neįprasta buvo tai, kad visi šie veiksmai buvo atliekami taip, lyg veiktų tobulas supratingumo ir darnos mechanizmas, sakytum, stovėjo dirigentas, vadovaujantis šiam savotiškam orkestrui, augančiam ir besiplėtojančiam Sofijos centre. Pasklido kalbos, kad vaikai užvaldyti kažkokios sektos, vaikų iš kitų klasių tėvai net uždraudė su jais draugauti, direktorius paprašė mokytojų būti budriems, įdėmiai ir akylai sekti ir kamantinėti juos: kokias knygas skaito, su kuo susitinka, bet, nepaisant visų pastangų, nebuvo rasta nieko įtartino, šios klasės vaikai buvo tokie patys kaip ir kiti: išsiblaškę, linksmi, pašėlę, jie likdavo po pamokų pažaisti, paskui kulniuodavo namo, lankydavo papildomas anglų kalbos pamokas, treniruotes, pavakarę pagal nerašytą taisyklę rinkdavosi parkelyje šalia mokyklos, niekas tiksliai nežinojo, kuris iš jų rūko ar geria alų, kaip paprasti jų amžiaus paaugliai, net berniukus nedažnai pastebėdavo interneto kavinėse, iš esmės, tai laiko gaišimas, samprotavo šie mokiniai. Neilgai trukus pasklido žodinis direktoriaus nurodymas: ši klasė neturi būti minima kaip pavyzdys kitoms klasėms, nes tai galėjo sukelti neapykantą ir susiskaldymą, pamažu ši klasė ėmė virsti nemalonia mokyklos atauga – neįprasta, keistuoliška, į nieką nepanašia, sakytum, jos mokiniai būtų kitos rasės, kitos rūšies žmonės. Jie neturėjo tarpusavy jokių paslapčių, nė vienas nesigėdijo savo tėvų arba negandų, nors kiekvienas jautėsi vienaip ar kitaip nelaimingas ir turėjo ko gėdytis. Galbūt todėl Dana ramiai sau likdavo klasėje, kai kiti šiaušdavo nusipirkti brangių užkandžių, nes pertraukai besibaigiant visada atsirasdavo klasiokas, kuris pasakydavo: „Dana, nori šokoladuko?“ arba „Dana, imk kolos“, Dana pritariamai linkčiodavo, atsikąsdavo šokolado ir gurkštelėdavo kolos taip, lyg tai būtų pats įprasčiausias dalykas pasaulyje.

Visi žinojo, kaip skurdžiai gyveno Dana. Jos motina išvyko uždarbiauti į Kiprą, buvo kalbama, kad ten pamilo kažin kokį turčių ir dvejus su puse metų nesirodė namuose. Kiekvieną kartą telefonu maldaudavo Daną atvažiuoti pas ją, bet mergaitės neišleido tėvas, nedarė jai paso, nepasirašė sutikimo, kad dukra galinti palikti šalies teritoriją, tad motina siųsdavo jiedviem pinigų, kuriuos Ivanas, Danos tėvas, kaipmat išleisdavo, prisipirkdavo naujų drabužių, vedžiodavo Daną su savo bičiulėmis po restoranus, lindėdavo baruose ir rūkydavo brangias cigaretes, o rugsėjo vidury jau nebeturėjo iš ko Danai nupirkti vadovėlių, bet klasiokams kažkaip pavykdavo ją aprūpinti: kiekvienas duodavo jai po vieną ar du sąsiuvinius, rašiklį, skriestuvą, trikampius, atlasus ir liniuotes, tad rugsėjo pabaigoje naujiems mokslo metams Dana būdavo pasirengusi lyg Amerikos karys mūšiui. Jei kam nors kurio iš šių daiktų pristigdavo, pirmiausia kreipdavosi į Daną. Ji visada duodavo reikiamą vadovėlį ar atlasą, nes viską įsimindavo ir įsisavindavo jau per pamoką.

Ivanas, Danos tėvas, iš pradžių nenorėjo išleisti motinos į Kiprą uždarbiauti, jam buvo gėda ir skaudu, kad tiek nusirito, jog neišgali išmaitinti savo šeimos, vis tikėjosi, kad reikalai pagerės, tarkime, kuris nors garsių jo bendramokslių iš anglų gimnazijos pasiūlys gerą darbą biure, daug pinigų, keliones ir sekretorę, bet garsūs bendramoksliai dėjosi jo nepastebintys, o gal išties nepažindavo, Ivanas bindzinėdavo gatvėmis su cigarete dantyse, apsileidęs, bedarbis, lyg koks benamis, jis netikėjo, kad nesėkmė ir alkoholizmas ištiko būtent jį, ne, tai vyko kažkur kitur, atsitiko kažkam kitam, o jis vis dar toks pats – ryškiausias, gabiausias, inteligentiškiausias, darbščiausias, ambicingiausias iš visų, o lėto ir neišvengiamo žlugimo ir susikirtimo metai buvo melas, juos it įkyrias muses galima nuginti keliais stikleliais degtinės mikrorajono bariuke.

 

Lidija, toks buvo Danos motinos vardas, išvyko į Kiprą dirbti vienos turtingos lovoje gulinčios senutės slaugytoja už penkis šimtus eurų per mėnesį, jai pavykdavo sutaupyti maždaug du šimtus eurų ir kiekvieno mėnesio pabaigoje išsiųsti juos šeimai iš pašto, stovinčio nuostabaus miestelio centre, o likusius ji stropiai ir pedantiškai dėjo į vokelį, kurį slėpė savo kambario užuolaidos palankoje. Senutė vardu Jorga, valdinga moteris erelio nosimi, ligos išdžiovinta, baltais plaukais, jau kone merdinti, bet griežta, gyveno dideliame dviejų aukštų name jūros pakrantėje, turėjo keturis sūnus ir vieną dukterį, visi jie buvo išsibarstę po pasaulį ir priperėję palikuonių. Beje, Jorga be perstogės dejuodavo, kad vis dar nėra mačiusi savo vienintelės dukters vaikų, kad jos dukra Vasiliki buvo pati nedėkingiausia, pikčiausia iš vaikų. Lidijai sunkiai sekėsi suprasti Jorgos graikų kalbą, bet patiko išaštrėjęs vaškinis senolės profilis, ori laikysena, balti plaukai, kuriuos kas rytą rūpestingai šukuodavo ir susukdavo į kuodą, jai patiko, kad, atlikus rytinį tualetą, Jorga pareikalaudavo apvilkti ją preciziškai išrinkta suknele ir liemene, primygtinai prašydavo Lidijos parinkti tinkamiausią šiaudinę skrybėlę ir galiausiai atnešti tamsius akinius, tada pastatyti iš nendrių pintą krėslą tiksliai nurodytoje terasos vietoje, nuvesti ją ten, užkloti kojas apklotu ir atnešti rytinį laikraštį su kava. Jorga atsisėsdavo terasoje ir žvelgdavo į akmeningą krantą su jūra, užsnūsdavo arba užsimiršdavo, nugrimzdusi į vaizdą, stebėtą visą gyvenimą, dabar jau nebeįstengė nusileisti į pakrantę ir įmerkti kojų į jūrą, lėtai įbristi ir, kūnui apsipratus su vandeniu, niurktelėti, išsitiesti lyg undinei, pasinerti į jūros mėlynę ir plaukti tolyn – be baimės, apsvaigus, atsidavus judesiams, ak, Lidija, kas tai yra senatvė, Lidija, žmogus netiki, kad pasidarys senas, kad jo pilvas nukars, klubai sudribs, kad privalės nuolat šypsotis, jog neatrodytų susiraukęs ir piktas. Kada tai turi nutikti, žmogui taip pat neduota žinoti, Lidija. Jis klysta, apgaudinėja save, kad senatvė dar neatėjo, kad jį tai tikrai aplenks, o ši jau čia pat, jau jo kūne, panaši į pelenų dėmę, pamažu išblukinančią viską, o pirmiausia – džiaugsmą. Ir žinai, Lidija, žmogus, kol jaunas, netiki nepajėgsiantis nulipti takeliu žemyn prie jūros, netiki nepajėgsiantis nerti į vandenį ir plaukioti, daug valandų irtis tolyn, o paskui – atgal į krantą, netiki pagimdysiantis penkis vaikus, keturis sūnus ir vieną dukterį Vasiliki, ir kad nė su vienu iš jų neišsaugos ryšio, neturės noro nė vieno iš jų matyti, nes kai jie užauga, Lidija, kai pradeda senti, motina atsitraukia nuo pasenusių vaikų arba vaikai atsitraukia nuo pasenusios motinos, nežinau, ar ir tau taip nutiks, Lidija, nežinau, kuris pirmas atsitraukė ir kada tai įvyko, bet tai pamažu vyko, o aš vis netikėjau, niekada nebuvau pasipūtusi ar prietaringa, Lidija, bet šis paradoksas, kad svetimas žmogus, juo labiau bulgarė, leis drauge su manimi paskutines mano gyvenimo dienas, prižiūrės mane, patarnaus, šukuos man plaukus, maudys, kad visiškai svetimas žmogus, o ne kuris nors iš vaikų turės būti su manimi, štai ko niekaip negaliu suprasti. Lidija, ar galėjau įsivaizduoti, kad devyniasdešimt dvejų šnekėsiuosi tik su kažkokia bulgare, Lidija? Kad bent jau būčiau tave sutikusi prieš daug metų, Lidija. Tada būtume galėjusios tapti draugėmis, tada būčiau žinojusi, jog paskutinėmis gyvenimo dienomis manimi rūpinasi draugė. Šito niekaip negaliu suvokti, Lidija. Nesakau, kad tai yra gerai ar blogai, tiesiog tai mane be galo glumina, Lidija.

 

Kaip sapnuojate Javorą?

Nesapnuoju Javoros.

Tuomet kaip mąstote apie Javorą? Ką įsivaizduojate, išgirdusi jos vardą?

Aš sumelavau. Sapnuoju ją. Sapnuoju, bet nematau jos. Visada yra kažkokia skraistė, balta, ji banguoja lėtai, ritmingai. Vėlios nakties fone. Skraistė skleidžia muziką ir yra visiškai balta. Ši muzika yra Javora. Paskutinį kartą pasirodė smuikas ir strykas, skraistė gaubė smuiką – labai lėtai, jie judėjo lyg beorėje erdvėje.

Kodėl manote, kad muzika yra Javora?

To neįmanoma paaiškinti.

Pamėginkite.

Tiesiog tą žmogų suvoki kaip muziką.

Gerai. Ar esate kokį nors kitą žmogų suvokusi kaip muziką?

Ne. Niekada.

Kuo išskirtinė Javora?

Nežinau.

Turite mums padėti.

Apie šiuos dalykus neįmanoma kalbėti.

Pamėginkite. Jūsų klasiokai apie tai kalba daug ir ilgai.

Netikiu jumis.

Patikėkite.

Negaliu. Pažįstu juos geriau nei jūs. Nė vienas negalėtų kalbėti apie Javorą daug ir ilgai.

Kodėl?

Todėl kad apie ją neįmanoma kalbėti.

Priešingai. Jie kalba, visi lig vieno.

Netikiu. Turbūt per jėgą juos prakalbinate. Verčiate juos kalbėti. Taip, kaip mane.

Manote, kad prieš jus naudojame prievartą, ar ne?

Žinote, norėčiau pajėgti kalbėti apie tai, kas jus domina. Bet negaliu.

Tyla.

Kartais nesuprasdavau, Javora vaikinas ar mergina. Man patikdavo žiūrėti į jos rankas, laibus pirštus. Javoros rankos leisdavo pasijusti stipresnei. Jose buvo tiek taurumo ir skausmo. Pasaulis negalėjo sužlugti, kol egzistavo tokios rankos.

Papasakokite tiksliau, kokios buvo jos rankos?

Ji niekada nelakuodavo nagų, nenešiojo žiedų, nemėgo bižuterijos, suvokė savo rankų galią, nors jos buvo visai nuogos ir beginklės, sulaužyti ar išnarinti jas buvo paprasta. Visada norėjau supinti pirštus su jos pirštais, laikyti jos ranką. Iš esmės… taip, visada.

Ar dėl ko nors abejojate?

Ne. Taip.

Ar laikydavote jos ranką? Supindavote savo pirštus su jos?

Kartais.

Tokiais momentais būdavote vienos ar šalia būdavo ir kiti?

Kartais vienos, kartais šalia būdavo kiti.

Ar ir su kitais ji laikydavosi už rankų?

Taip, su visais.

O tarpusavyje ar laikydavotės už rankų?

Taip, beveik visada.

Ačiū. Daugiau klausimų neturiu.

 

Sukviečiau jus, prabilo ji, atsisėdusi ant suolelio atlošo lyg koks chuliganas, sukviečiau jus norėdama pasakyti, kad išvykstu, palieku jus

stojo kapų tyla, prasidėjo futbolo kėlinys, iš visų pusių sklido komentatoriaus balsas, tai buvo vienintelis triukšmas, vienintelis judesys pavėsinėje

sukviečiau jus pasakyti, kad palieku jus, nes…

kažkas kostelėjo ir Javoros balsas užsikirto

nes…

nes…

per visą miestą nusirito sunkus atodūsis: viena komanda vos neįmušė įvarčio, įtempta akimirka, bet kamuolys praskriejo visai šalia vartų arba gal šalia skersinio

nes taip turi būti. Palieku jus, nes taip turi būti. Ar suprantate mane.

Jie ilgai stovėjo it sustingę. Nė nekrustelėdami. Kol žodžiai pagaliau nugrimzdo į jų sąmonę, įstrigo ten, ėmė skleisti grėsmingą ir neįtikėtiną prasmę. Visi ėmė žvilgčioti vienas į kitą nusigandę, nebylūs. Ar jie gerai išgirdo? Ar tai gali būti tiesa? Į juos ėmė skverbtis susirūpinimas, nerimas, panika, mirtinas klaikas, baimė kažko, ko negali įsivaizduoti atsitiksiant, bet tai vis dėlto atsitiko. Tai neįmanoma, vienintelė mintis, kuria pirmomis neaprėpiamos vienatvės minutėmis jie dalijosi vienas su kitu

negaliu su jumis ilgiau likti, toliau kalbėjo Javora, nes priprasite prie manęs ir nebegalėsite būti vieni, o bet kuris žmogus yra vienas, visiškai vienas

pirmą kartą ji šneka kvailystes, pirmą kartą ja netikime, tokia buvo kita keistai nuščiuvusiame mokinių būryje žaibiškai pasklidusi mintis, ne viskas, ką sako Javora, gali būti tiesa, juk jiems nuolatos kaldavo tai į galvas

jeigu ir toliau liksiu su jumis, tapsite invalidais, nepatirsite skausmo ir apleisties svorio, smailė, perverianti kiekvieno žmogaus širdį, nepasieks jūsų ir nepradės bėgti kraujas, ir nesikankinsite mėgindami sustabdyti jį, kad neužspringtumėte, nenumirtumėte

jie instinktyviai susimetė į kuopeles, glaudėsi vienas prie kito nujausdami artėjant neįtikėtiną katastrofą, jie jau ne stebeilijosi į ją, o stovėjo nuleidę galvas, akys nudurtos į sportbačius, į ženklus, kuriuos jų kojos raižė pavėsinės dulkėse

dar norėjau jums pasakyti… norėjau pasakyti… Javoros balsas užlūžo… rytoj nebūsiu su jumis ir neišdalinsiu pažymių knygelių, tai padarys kas nors kitas, greičiausiai direktorius, tiesiog rytoj nebūsiu su jumis, tik nenusigąskite, pažvelkite į mane

ir jie atplėšė akis nuo nesuprantamų dulkėse išbraižytų ženklų, ir pažvelgė į ją

nenusigąskite dalykų, kuriuos teks patirti, tai tiesiog turi būti padaryta

apie ką kalba Javora? apie ką ji kalba?!

kur išeini? staiga paklausė Dana

išvykstu, atsakė Javora

kur?

konkrečios vietos nėra, ketinu keliauti kartu su savo draugu, norime nuvykti į Indiją, o paskui – į Pietų Ameriką, bet tikslaus plano neturime

galėsime palaikyti ryšį elektroniniu paštu, balsu išreiškė visų mintį Dana

ne, bijau, kad negalėsime palaikyti ryšio elektroniniu paštu

kodėl? paklausė visi, šiaip ne taip atsikvošėję nuo smūgio ir jau įstengę prabilti

nes manau, kad bus geriau nebepalaikyti su jumis ryšio

kodėl?!

kodėl?!

kodėl?!

kodėl?!

aš būsiu giliausioje jūsų širdies kertelėje, ten mane surasite, tik ten iš tiesų mane surasite

laibi jos pirštai, išblyškęs veidas, Javora, mirtinai išbalusi stovi susitikimo vietoje, nuleidusi akis, netikėdama tuo, kas jų laukia, o jie šalia jos, kaimenė šalia savo piemens, visų gerklėse užgniaužtas šauksmas, taip stipriai sukibę vienas su kitu, lyg mūras, apjuosęs Javorą, lyg mūras šulinio, į kurį ji bus įmesta, Javora, įmesta į savotišką šulinį iš jų kūnų, Javora, vienintelė, Javora meilė

 

bet Javora… Andrėja pravirko pirma, Javora… ir jos balsas nutrūko taip, kaip prieš valandėlę užlūžo Javoros balsas, lyg šaka, kurią nupjovė amžiams, Javora…

ir Andrėja susmuko ant kelių, susiėmė rankomis už galvos… Javora… kaip tu taip… nedaryk šito…

ir vos sutramdomas sielvartas ištrūko iš jų gerklių, bemaž nebylus šauksmas sklido iš jų veidų, akių, rankų

tas netikroviškas reginys vyko viename Sofijos centro parkelyje, vakarėjant, aptilusiame mieste, kai gatvės ištuštėjusios, o šaligatvis vis dar įkaitęs, kai dvelkia lengvas vėsinantis ir glamonėjanti vėjelis, ir šie vaikai verkė Javoros, trokšdami, kad Javora liktų su jais, kad ji juos apleidžia, kad jie išsiskiria su Javora

kad jie pažino Javorą, dalijosi jos draugija, o dabar išsiskiria, atsisveikina, turi paklusti Javoros valiai

noriu, kad atmintumėte tokį dalyką, vėl prabilo Javora, pasaulyje yra daug meilės, daug meilės, yra daug meilės, ji yra visur, privalote išmokti neapkiausti, kiekvienam iš jūsų meilės yra apsčiai

dabar verkė ir Javora, visi jie galutinai priartėjo prie to, kas įvyks

Versta iš: Теодора Димова. МАЙКИТЕ. София: Ciela, 2016.

Georgi Gospodinov. Laiko slėptuvė

2024 m. Nr. 2 / Iš bulgarų k. vertė Laima Masytė / Georgis Gospodinovas (g. 1968) – bulgarų poetas, prozininkas, eseistas, dramaturgas. Baigė bulgarų filologijos studijas Sofijos universitete; apsigynė disertaciją.

Georgi Gospodinov. Liūdesio fizika

2022 m. Nr. 3 / Iš bulgarų k. vertė Laima Masytė / Georgis Gospodinovas (g. 1968) – bulgarų poetas, prozininkas, eseistas, dramaturgas. „Liūdesio fizika“ (2011) – romanas apie empatiją ir jos nykimą, pasaulinį rudenį…

Tomaž Šalamun. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 12 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Tomažas Šalamunas (1941–2014) – vienas iškiliausių XX a. antrosios pusės slovėnų poetų; Slovėnijos televizijos ir radijo nekrologe poetas iškalbingai (ir taikliai) pavadintas „slovėnų poezijos ikonoklastu“…

Anja Mugerli. Du apsakymai

2019 m. Nr. 12 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Anja Mugerli – slovėnų rašytoja, kultūrinių renginių organizatorė ir moderatorė. 2015 m. Nova Goricos universitete baigė slovėnistiką…

Peter Semolič. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 7 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Peter Semolič – vienas savičiausių šiuolaikinių slovėnų poetų. Išleido dvylika poezijos knygų, rašo prozą, radijo spektaklius, esė, publicistiką, verčia iš anglų, prancūzų, kroatų, serbų kalbų.

Lojze Kovačič. Daiktai iš vaikystės

2017 m. Nr. 5–6 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Lojze Kovačičius (Loizė Kovačičius, 1928 m. Bazelis, Šveicarija–2004 m. Liubliana, Slovėnija) – vienas reikšmingiausių XX a. slovėnų rašytojų.

Danilo Kiš. Boriso Davidovičiaus kapas

2016 m. Nr. 10 / Iš serbų k. vertė Laima Masytė / Pirmas šios tragedijos arba komedijos (scholastine šio žodžio prasme), kurios pagrindinis veikėjas yra mums žinomas Guldas Verskoilas, veiksmas prasideda…

Lidija Pavlović-Grgić. Trys apsakymai

2015 m. Nr. 12 / Iš bosnių k. vertė Laima Masytė / Lidija Pavlović-Grgić – bosnių rašytoja, publicistė, žurnalistė. Gyvena ir dirba Sarajeve. Apsakymų rinkinys „Kišne kapi u piščevoj luli“ išrinktas geriausia 2011 metų debiutine prozos knyga.

Marko Sosič. Skausmo vertėjas. Iki paties paskutinio vardo

2015 m. Nr. 4 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Markas Sosičius (g. 1958 m. Trieste, Italija) – slovėnų rašytojas ir režisierius; baigė Zagrebo teatro ir kino akademiją. Dirbo režisieriumi įvairiuose Italijos ir Slovėnijos teatruose, televizijoje.

Vladimir Bartol. Alamutas

2014 m. Nr. 8–9 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Vladimiras Bartolas (1903–1967) – slovėnų rašytojas, dramaturgas, eseistas, publicistas. Labiausiai išgarsėjo ir tarptautinį pripažinimą pelnė jo romanas „Alamutas“ (1938), kuriame gvil­denamos vadovavimo…

Poetai iš Hercegovinos: Zdravko Kecman, Ljiljana Lalić, Milenko Stojičić. Eilėraščiai

2013 m. Nr. 5–6 / Iš serbų k. vertė Laima Masytė / Zdravko Kecmanas (g. 1948 m. Usorcuose) – poetas, prozininkas, literatūros kritikas, slovėnų literatūros vertėjas. Pelnė ne vieną literatūrinį apdovanojimą.

Goce Smilevski. Zigmundo Froido sesuo

2013 m. Nr. 1 / Iš makedonų k. vertė Laima Masytė / Goce Smilevskis (g. 1975) – makedonų rašytojas. Antrasis romanas „Pokalbis su Spinoza. Romanas-voratinklis“ (2002) apdovanotas geriausios Makedonijos metų knygos premija.