Poetai iš Hercegovinos: Zdravko Kecman, Ljiljana Lalić, Milenko Stojičić. Eilėraščiai
2013 m. Nr. 5–6
Iš serbų k. vertė Laima Masytė
Zdravko Kecmanas (g. 1948 m. Usorcuose) – poetas, prozininkas, literatūros kritikas, slovėnų literatūros vertėjas. Pelnė ne vieną literatūrinį apdovanojimą. Kūryba versta į anglų, prancūzų, rusų, italų, lenkų, rumunų, vokiečių, danų ir kt. kalbas. Rašytojas yra šių metų Poezijos pavasario svečias.
Šachmatų arbata
Žaidėme šachmatais
uodėme senų kareivinių pelėsius
Žaidėme kiauras dienas ir naktis
laikas tapo beribis
visur yra fantastikos
tam tikro panašumo
tarp mūsų ir to seno
žaidimo figūromis
Viskas kaip kadai kareivinėse
žirgai ir pėstininkai rikiai-vadai
valdovai ir valdovės
nėra vienintelio dalyko
neturime šunų kariuomenėj jų buvo
todėl nulipdome iš duonos
nors jie akli nemato
Užbaigę partiją išvartom figūras
jos nebetinkamos žaisti ir zirzia
prarado svarbius savo vaidmenis
Apgirtę dairomės kas likę
iš priesaikos tėvynei kuriai mes esame nereikalingi
nes tuščia jų tų senų kareivinių
ten viešpatauja žiurkės
ir stimpa katės
gyvenimas yra negailestingas
tai žinoma visiems
Paskui gurkšnojam alų
ir tunkam vis labyn
galiausiai vienas mūsų susipranta
užpliko šachmatų arbatos
siurbsnojam rudą skystį
ir praregim
ir pavadiname jį didmeistriu
Usorciečiai
Šventadieniais
Usorcuose valstiečiai šoka trypia
žemė po kojom net dreba
O kam nors pasimirus
nusikaušta
ir uždainuoja
Valstiečiai!
Nusiaukit nagines
nusipurtykit šiaudus
stoję prieš rojaus vartus
Lietus pamišo
Lietus pamišo
Jau tris dienas niekam neduoda nė nosies
iškišt
Pamišo ir žmonės
nebesitveria vietoj
išeina laukan minko purvo gurvuolius
ir taikosi vieni kitiems į galvas
Lietus vis
pamišusiai lyja
pamišę ir mes
Traukiam degtukus
kam teks šiąnakt sergėti kirvį
kapojantį galvas
Mūsų trys lieka vienas
mūsų du lieka vienas
vienas tėra vienas
o tas vienas esu aš
Mėginu dar kaip nors išsisukt
nepavyksta
varsto rūstūs žvilgsniai
Šiąnakt
eisiu tykoti vilko
Senolė
Senolė rengiasi kelionėn
kreta visa, jėgų netenka dvelktelėjus vėjui
žolė įstengtų pakelti ją nuo žemės
šiaudelis išlaikytų
O ji dar tik norėtų nusiprausti
susišukuoti, grąžinti pasiskolintus
niekučius, sudėti spinton
mergaitiškus drabužėlius
Šiąnakt ji
atsiguls į patalą
nei į riešuto kevalą
– išplauks
Giria
Crnjanskiui*
Jo poezijos kūrimo dieną
atsivėrė dangus
ir ėmė gausiai pilti
Poezija priklauso girios karalystei
kasdien ten nueinu
joje daugybė tiesių ir kreivų kamienų
į kuriuos vis atsidaužiu
Ten prieblandoj yra šilto vandens versmių
almančiais liežuviais
krūmynuose pakirdusių paukščių
o ant lūpų junti
malonų vėjo lytėjimą
* Milošas Crnjanskis (1893–1977) – serbų poetas, vienas svarbiausių serbų modernizmo atstovų (vert. past.).
Ljiljana Lalić (g. 1958 m. Bania Lukoje) – poetė, svarbiausios jos poezijos knygos „Kriauklės“ („Školjke“, 2006) ir „Ketvirtadieniui besibaigiant“ („Krajem četvrtka“, 2007). Drauge su Ž. Kecmanu parašė didelio dėmesio sulaukusį romaną „Sudeginimas“ („Spaljivanje“, 2002).
Liepsnojantis namas
Pastato užeigą pakelėje vienakojis žmogus. Stalus sustumdo jaukiai. Ant trijų sienų sukabina nuotraukas moterų ilgesingais žvilgsniais. Ant ketvirtos pritvirtina ikoną. Vis mėgindamas nuramdyti blakstienas, jis paslaugiai aptarnauja svečius. Sekundes dalija į tūkstančius dalelių, subaltakiuoja dar prieš svečiams į jį pažvelgiant.
Leidžia spoksoti sau į veidą, o iš visų šonų jį laižo liepsnos.
Kaip įeinama į meno namus
Kai dings ketinimas kur nors nukakti,
Vis dėlto ženkite žingsnį…
Jus paskatins kelio ženklai,
Stebeilysitės į juos susirūpinę,
Stovėsite sutrikę
Ir lauksite leidimo.
Bet vos pranyks šitas baugumas,
Jūsų kelionės nejučia ims ilgėti.
Feniksas
Tas paukštis vis dar žadina mane auštant. Prieš akis skleidžiasi jo sidabriniai sparnai, o ant kiekvienos plunksnos – neapibrėžtõs praeities datos. Jis nenuplasnoja.
Iš praskleistos vėduoklės ištraukiu plunksną, pavilgau ją paukščio snape,
tada imu rašyti ant šviesos,
o gijos tįsta ir telkias,
sukdamos mūsų ugninį lizdą.
Milenko Stojičićius (g. 1956 m. Mrkonič Grade) – poetas, prozininkas, literatūros kritikas. Išleido tris poezijos knygas „Stilus“ (1984), „Psalmės ir prakeiksmai“ („Psalmi i prokletstva“, 1988), „Literatūros Bridžita Bardo“ („Brižit Bardo književnosti“, 2000), parašė apsakymų, romanų, literatūros kritikos ir esė. Pelnė keletą literatūrinių premijų.
Mažas Filosofas ir suaugęs Berniukas
Nuosekliai, nuo knygos prie knygos, nuo mažos
prie didelės Mokyklos, nuo dulkių iki aukso ir voratinklių,
nuo kandies iki drugelio,
pasiekiau masinantį Klaustuką,
įstabesnį už Smuiko raktą
Mažas Filosofas ir suaugęs Berniukas
svajoklis, nuorūka kraigliojantis
mėnesienos Knygoje
Dievas spaustuvėje
Rašiklis gelia,
lapas ręžias,
spausdinimo mašinėlė gaudžia
apie maudulį.
Spaustuvėje knyga
švelniai išbaigiama
iki galutinio pavidalo.
Subruzdo
juodieji menininkai,
auksą iš alavo išgaunantys
alchemikai.
Laukiame, kol Kristanas
nuostabiąsias savo klaidas
paskelbs oficialiai
ir bus priimtas
į Rašytojų
sąjungą
Post scriptum
Rašymo sveikumas,
eilėraščio skausmas,
liturgija ant popieriaus
Šventos semantikos dangus
Atostogaudamas poetas
namų rimty apmąsto neramias eiles,
jose mirties kulka užrašo
savo formą,
rutulioja pasakojimą
apie poetą, pabučiuotą į pačią
kaktą.
Slogią mintį praskaidrina žvakės
liepsnele,
ant kurios gilzę perlydo į rašiklį
ir tiesia į šventos
semantikos dangų.
Post scriptum
Gilzėje – raidė
taškas – taikiny
šovininėje – eucharistinės
poezijos žodynas
Biblioteka kapinėse
Karo signatūra naujame eilėrašty,
jei sumanysi augt iki poeto.
Naujoji atminties poetika slypi ne
bibliotekos, kurią euforionai vadina
auksiniu rašymo verpiniu, voratinklyje.
Kapinėse išaštrėja rašiklio šerdis,
naujos lingvistikos galąstuvas.
Nebėra laiko knygų
graužiko epams.
Duobkasys praktikuoja rašymą
su tais, kurie lapų šūsnyje neįžvelgė
Baltojo Sukūrimo Kryžiaus.
Post scriptum
Ir priremtasis
prie sienos
ėmė ant jos rašyti