literatūros žurnalas

Georgi Gospodinov. Liūdesio fizika

2022 m. Nr. 3

Iš bulgarų k. vertė Laima Masytė

Georgis Gospodinovas (g. 1968) – bulgarų poetas, prozininkas, eseistas, dramaturgas. Baigė bulgarų filologijos studijas Sofijos universitete; apsigynė disertaciją, dirba Literatūros institute prie Bulgarijos mokslų akademijos. Leidinio „Literaturen vestnik“ redaktorius ir laikraščio „Dnevnik“ skiltininkas. Debiutinė poezijos knyga „Lapidariumas“ (1992) apdovanota Nacionaline premija už debiutą. Romanas „Natūralus romanas“ (1999, lietuviškai 2010, vertė Gintarė Kubilickaitė), tėvynėje išleistas dešimt kartų ir išverstas į dvidešimt vieną kalbą, kūrėjui pelnė pasaulinį pripažinimą. Taip pat išleido poezijos knygas „Vienos tautos vyšnia“ (1996), „Laiškai Gaustinui“ (2003), apsakymų rinkinį „Ir kitos istorijos“ (2000), romaną „Slėptuvė nuo laiko“ (2020) ir kt. Lietuviškai taip pat paskelbta poezijos ir kelios novelės.

Liūdesio fizika“ (2011) – romanas apie empatiją ir jos nykimą, pasaulinį rudenį, apie mumyse įkalintus minotaurus, pakylėtumą, kurį galima rasti visame kame, apie elementariąsias liūdesio daleles ir amžiną priešaky mūsų laukiančios vaikystės laiką. Romane susipina daug koridorių, atšakų ir kambarių, čia persimaišo praeitis ir dabartis, mitas ir dokumentas. Jame surinktos įvairios istorijos ir gyvūnai, „įkastos“ laikinų dalykų kapsulės tiems, kurie ateis – postapokalipsės laikų skaitytojams, Dievui arba sraigei.

Romanas pelnė ne vieną literatūrinį apdovanojimą, tarp jų Nacionalinę geriausio metų romano premiją (2013), Šveicarijos Jano Michalskio literatūrinį apdovanojimą (2016), knyga išversta į dvylika kalbų. Lietuviškai romaną šiais metais išleis leidykla „Rara“. Šiai publikacijai atrinkti fragmentai iš trečiojo ir ketvirtojo knygos skyrių.

Romano fragmentai

 

Dulkelių metafizika

Užsnūdau ant palangės. Prižadino saulė, kaitinanti pro drumzliną stiklą, šilta popietės saulė. Vis dar esu niekieno žemėje tarp sapno ir popietės, dar neatitokęs, nešamas plevenimo ir lengvumo pojūčio, vaikiško kūno nekūniškumo. Nubusdamas kas sekundę senstu. Kaustantis skausmas juosmenyje, nutirpo koja. Ankstyvo rugsėjo šviesa, pirmieji nukritę lapai, sutrikimo jausmas, kad kas nors praeidamas gatve mane pamatė.

Lėtai nulipu nuo palangės, rąžausi, o anksčiau tiesiog nusliuogdavau. Rudeninės saulės sušildytas kambarys atgijo. Vienas spindulys kerta masyvią stiklo peleninę, stovinčią ant stalo, ir šviesa skyla į atskiras spalvas. Net šalia gulinti seniai nustipusi, jau mumija pavirtusi musė atrodo subtiliai ir žybsi lyg pamirštas auskaras. Brauno dulkelių judėjimas spindulyje… Pirmas kasdienis atomizmo ir kvantinės fizikos įrodymas – esame padaryti iš dulkių. O gal visas kambarys, popietė ir aš pats su savo nejaukiu trimatiškumu esame projekcijos. Panašus buvo seno birbiančio projektoriaus spindulys miestelio kino teatre.


Prisiminiau prieblandą, parketo valiklio kvapą, projektoriaus birbesį. Kine viskas buvo sukurta iš tos prieblandos ir vieno spindulio. Tuo spinduliu atjodavo raitelis be galvos, iškildavo Uolėtieji kalnai, Didysis kanjonas, iš jo dulkes kėlė arkliai ir indėnai, šūkaujančios sijų gentys, geometriniai romėnų legionai, išdrikę čigonų taborai, žengiantys į dangų, tuo spinduliu nusileisdavo Lolobridžida, Loren, Bardo, Alenas Delonas ir jo amžinas varžovas Belmondo, uuu, jis žiauriai kietas… Menu, kaip žiūrėdamas nuobodų filmą – kai mažiau kovų, daugiau plepalų – nusisukau nuo ekrano ir įsispoksojau į spindulį, atsklindantį iš salės gilumoje esančio langelio. Chaotiškai šokančių dulkelių vibždėjimas. Bet tai ne paprastos dulkės, šluostomos nuo baldų namuose. Iš šių magiškų dulkių buvo sukurti gražiausių vyrų ir moterų veidai ir kūnai, arkliai, kardai, lankai ir strėlės, bučiniai, meilė, viskas viskas… Stebeilijau į dulkeles ir spėliojau, kuri iš jų pavirs lūpomis, akimis, arklio kanopa arba Lolobridžidos krūtine, akimirką subolavusia vienoje scenoje…


Perbraukiu ranka per spindulį kambaryje, sujaukiu dulkeles, staigiai suspaudžiu pirštus, lyg mėgindamas jas pagauti, šitaip darydavau vaikystėje… Skeryčiodavausi, stodavau su jomis į kovą… Iš nūdienos žiūrint toji kova buvo pralaimėta, jos laimėjo. Šiokia tokia paguoda, kad visai greitai ir aš prisidėsiu prie jų. Dulkė prie dulkių…


Namas

Čia esu inkognito. Ironiška, kad nededu daug pastangų. Patikimiausia slėptuvė, jeigu nori likti nepastebėtas, yra grįžti į gimtąjį miestą. Tačiau vis tiek laikausi šiokios tokios konspiracijos, retai išeinu į lauką. Prieš tai apskelbiau išvykstantis iš šalies ilgesniam laikui, prasimaniau rašytojų stipendiją Lotynų Amerikoje. Keliose literatūros svetainėse gavau porciją kandžių pastabų, kad mano kelionių skaičius viršija skaičių sakinių, kuriuos publikavau per pastaruosius kelerius metus. Visiškai teisingi kaltinimai. Susikroviau bagažą ir išvykau. Turiu omenyje – grįžau. Nežinia, kuris veiksmažodis šiuo atveju tikslesnis.

Namas, kurį kitados nuomojomės, daug metų stovėjo tuščias. Seni savininkai mirė, o jų paveldėtojai pasklido po pasaulį. Man pavyko susisiekti su namą prižiūrinčiu žmogumi. Sumokėjau jam už tris mėnesius, nors neketinau likti ilgiau nei dvi tris savaites. Baudžiausi inkognito grįžti į Sofiją, kur manęs laukė visos tos kartoninės dėžės ir tokia pažįstama požemio prieblanda.

Žmogus neištveria ir vis tiek pasiteirauja, kokiais reikalais čia atvykau ir kodėl išsinuomoju būtent šį namą. Žinoma, kad turėjau paruoštą legendą. Iš savo amato turiu bent tiek naudos, kad visada galiu suregzti tikroviškai skambančią istoriją. Pasiklioviau išbandyta versija apie atokią vietą pasirinkusį mokslininką, kuriam reikia užbaigti svarbų veikalą.

Bet kodėl pasirinkote būtent mūsų miestą, iš čia visi bėga.

Kaip tik dėl šios priežasties, ieškau ramybės. Prieš daug metų pro čia važiavau, gydžiausi lūžusią koją Banitėje. Tai nuostabi vieta, išties nuostabi, pakartojau. Vyro įtarumas sutirpo it pernykštis sniegas. Vos tik pagirsi kieno nors gimtųjų vietų grožį, tarsi tai būtų jo nuopelnas, ir jau, žiūrėk, esi savas, priimtas. Tačiau vis tiek pasakiau turėsiantis daug darbo ir norėčiau, kad manęs netrukdytų. Žmogus patikino, esą pasirinkau tinkamą vietą. Iš kairės gyvena priekurtė bobulė, o dešinėje pusėje jau daug metų stūkso tuščias namas ir tik žiurkės ir baubai ten trankosi. Šnekama, toliau porino vyriškis, kad retkarčiais blanki švieselė sumirguliuoja kambariuose. Tai dvasia aklos Marijkos, paskutinės to namo gyventojos. Ūmai nutilo, lyg nusigando, kad neatsisakyčiau, ir pridūrė tokiomis paikystėmis, žinoma, netikįs. Puikiai atsiminiau tą kaimyninį namą. Tais laikais akloji Marijka buvo gyva, ir kas žino, kodėl taip jos bijojome. Dieną tūnodavo pasislėpusi savo kambaryje, į kiemą išeidavo tik vakare ir vaikštinėdavo tarp medžių išskėtusi rankas. Kai kurie žmonės sakė, esą naktį ji geriau matanti nei dieną, nes jos vidinė tamsuma ir išorinė tamsa gerai sutarė. Kaip kurmis. Mūsų žmonių negailestingas liežuvis.

O šiaip viskas kaip buvę. Gatvė tuo pačiu senu pavadinimu, tarybinio karo vado vardo, kambarys tas pats, su stalu, lova ir sena skystu kuru kūrenama krosnimi. Net išblukusios tapetų orchidėjos tos pačios.


Pastogėje kregždžių šeima susilipdė lizdą. Turi tris mažylius. Vakare tyčia palieku lauke įžiebtą lempą. Ji privilioja muses ir plaštakes, o kregždės jas gaudo. Veikiai apniko dvejonės, ar teisingai elgiuosi. Vienai rūšiai padedu lengviau žudyti kitą gyvių rūšį. Taip, kregždės turi paukščiukų, kuriems reikia daugiau maisto. Vaikai yra nepramušamas alibi. Bet turbūt tos musės ir plaštakės, kurias paverčiu aukomis, taip pat turi vaikų. Kodėl maži kregždžiukai turėtų būti vertesni už musės lervas? Ar musės ir dramblio nužudymas nėra lygiavertis dalykas?


Į šį namą T. miestelyje grįžau dėl konkretaus dalyko. Dešinėje nuo lango atplėšiau grindlentę. Kitados čia stovėjo lova. Vaikystėje šioje vietoje buvau iškasęs slaptavietę. Vėliau skubiai išsikraustėme ir dėžutės nespėjau iš ten ištraukti. Tariau sau vieną dieną sugrįšiąs jos pasiimti. Nuo jos prasidėjo visos kitos dėžutės ir kartoninės dėžės, ji buvo pradžia, tad be jos mano kolekcija būtų nepilna.


Oficiali devintojo dešimtmečio istorija

1981-aisiais Bulgarijai sukako tūkstantis trys šimtai metų. Dvejus metus iš eilės spoksojome į ordas raitų protobulgarų ir į pulkus slavų, besislapstančių pelkynuose ir kvėpuojančių pro tuščiavidurius nendrių stiebus kaip pro kvėpavimo vamzdelius. Kiekvienas turi draugą ar giminaitį, vaidinantį istorinių kino epopėjų masinėse scenose. Porinamos legendos apie protobulgarus su elektroniniais laikrodžiais, neapsižiūrėjus patekusius į kai kuriuos kadrus. Tuo metu elektroniniai laikrodžiai buvo topas, vietnamiečių džiaugsmui nelegaliai iš jų pirkdavom tuos laikrodžius, tad negalėjai jo tiesiog nusiimti ir kur nors padėti. Tam tikra prasme tūkstančio trijų šimtų metų jubiliejus praėjo kaip kino premjera. Tais 1981-aisiais tikri įvykiai, kuriems nė nesiruošėme, buvo visai kiti.

Ali Agdža šovė į popiežių. Bulgarija į tai įvelta ir mes stypsojome prieš televizorius. Niekas taip nesuvienija mažos tautos, kaip jausmas, kad visi yra prieš ją.

Į kitą svarbų įvykį Bulgarija tiesiogiai nebuvo įvelta. Gruodį pirmą kartą pranešama apie AIDS. Tad 1981-aisiais oficialiai baigėsi septintasis dešimtmetis. Ir visos seksualinės revoliucijos užrauktos dėl sveikatos priežasčių. Kadangi pas mus jos nė nebuvo prasidėjusios, jų pabaigos neišgyvenome taip tragiškai.

Kitais metais mirė Brežnevas. Ar tai buvo susiję su AIDS epidemija? Kažkaip nesitiki. Tai buvo lapkričio diena, paniurusi ir tamsi, lijo. Žinią pranešė mokykloje, mokytojai atrodė veikiau nusigandę nei nuliūdę. Taip, baimė buvo stipresnė už gedulą. Kas dabar mus saugos? Tą dieną nesimokėme. Kitą dieną iš mokytojų kambario į koridorių išnešė televizorių, mus išrikiavo ir turėjome žiūrėti laidotuves. Su visomis niūriomis smulkmenomis, masyviu karstu, apkaišytu gėlėmis, lėtais maršais, kurie aidėjo po visą mokyklą. Buvo paleistas visas garsas. Pirmokai, sustatyti visai prie pat televizoriaus ekrano, spoksojo suglumę ir veikiausiai pirmą kartą matė mirusį žmogų. Štai taip tiesiogiai susidūrėme su mirtimi, šaltame mokyklos koridoriuje, šiek tiek priverstinai šniurkščiodami dėl žmogaus, kuris mums buvo niekas. Man jau buvo dvylika ir dieną prieš tai pirmą kartą, nors ir tamsoje, pabučiavau mergaitę, per gimimo dieną žaidėme „butelį“. Pirmasis bučinys, pirmoji mirtis.


Pabaigos pradžia buvo padaryta. Generaliniai sekretoriai mirė kas metus ar dvejus, lyg per epidemiją. Ritualas buvo atidirbtas. Vieną dieną nesimokydavome. Kitą dieną mokyklos koridoriuje žiūrėdavome laidotuves, būrių vadai verkdavo. O mes, stovintys galinėse gretose, spjaudėmės ryžiais pro tušinukų vamzdelius. Po tiekos kartojimų mirtis mums nebedarė didelio įspūdžio.


Tiesą sakant, visa mano paauglystė gali būti trumpai apibūdinta per sudėtingą devintojo dešimtmečio politinę padėtį.

Pirmas bučinys su mergaite.
Miršta Brežnevas.
Antras bučinys (su kita mergaite).
Miršta Černenka.
Trečias bučinys…
Miršta Andropovas.
Ar aš juos nužudau?
Pirmas negrabus seksas parke.
Černobylis.

Toliau eina ilgas prasidėjusios griūties periodas.


Geltonas povandeninis laivas

Daug kartų ir įdėmiai klausant 1968 metais įrašytą dainą „Yellow Submarine“, galima išgirsti užkoduotą kvietimo į revoliuciją signalą, konspiracinę bitlų žinutę, siunčiamą bulgarų jaunimui. Gabalo viduryje (tiksliai po minutės ir trisdešimt penkių sekundžių) foniniame triukšme aiškiai girdėti replika „pusni mi verigata“, paleisk mano grandinę, su stipriai kirčiuota balse „u“, frazė ištariama labai greitai, gryna bulgarų kalba. Štai taip: „pusnimiverigata“. Deja, iššifravome pernelyg vėlai, devintojo dešimtmečio viduryje, kai viskas jau buvo prarasta.

All we live in a… tam ta dam ta daam… tam ta dam ta daam… tam ta dam ta daam…
All we live in a… tam ta dam ta daam… tam ta dam ta daam… tam ta dam ta daam…

O pro geltonąjį namą joks geltonas povandeninis laivas nepraplaukė.

Keturios sekundės iš devintojo dešimtmečio

Pamačiau save viename trijų minučių 1989 metų lapkričio 3 dienos įraše, rodos, vieninteliame išlikusiame, nors tada filmavo daug kamerų. Keturias sekundes buvau dvidešimtmetis. Keturias ilgas sekundes, per kurias turėjau laiko prisiminti viską. Dievuliau, koks buvau juokingas ir liesas, atsikišusiu Adomo obuoliu, ant akių krintančiais plaukais, pigia studentiška striuke. O štai ir Gaustinas, vieninteliai kadrai, į kuriuos pateko, nes niekada nesifilmuodavo. Vis dairėmės aplinkui, smalsumas ir baimė. Tai buvo pirmas protesto mitingas Bulgarijoje per keturiasdešimt metų. Iš nūdienos žiūrint mitinguotojų reikalavimai visiškai nepavojingi: sustabdyti kažkokį vandens energijos išgavimo mazgą, teršiantį Rilos kalnus. Bet Siena dar nesugriuvo, režimas Bulgarijoje – taip pat. Pastebėjau civilius žmones su kameromis, jie tikrai buvo ne iš televizijos. Atitinkamų tarnybų žmonės naudoja įvairią filmavimo techniką, fiksuoja atskirus asmenis, kad vėliau juos identifikuotų. Todėl galiu save pamatyti iš arti net keturias sekundes. Operatorius šiek tiek persistengė. Šen bei ten sušmėžuoja pažįstami veidai, keli žmonės iš universiteto, vienas poetas. Veidai įsitempę, kūnai sukaustyti, nerangūs, drabužiai mažne vienodi, prasto sukirpimo, masinio siuvimo. Taip, priešingai nei septintajame dešimtmetyje, kuris išties buvo seksi ir spalvingas, žmonės gebėjo apsirengti, devintasis dešimtmetis, kaip ir visas komunizmas, bjauriai išsikvėpė.

Štai dabar įraše matyti, kaip užplūsta civilių būrys, jie įsibrauna į mitinguotojų gretas sukelti chaoso. Aš juos pastebėjau, kažką pasakiau bičiuliui, tada pasukau galvą į dešinę, tiesiai į mane filmuojančią kamerą. Tai trečia sekundė. Mėginu išdidinti kadrą, bet įrašas prastas. Ketvirtą sekundę manęs jau nėra.


Kad nepamirščiau…

Iš vieno knygyno Vitoškos gatvėje nugvelbiau knygą „Kokius patiekalus gaminti per krizę“ ir padovanojau merginai, su kuria tada gyvenau. Nuomojamame bute teturėjome dvi skardines konservuotų pupelių – pagalba iš Šveicarijos kariuomenės atsargų su pasibaigusiu galiojimo terminu. Vakare atsiversdavome nukniauktą kulinarinę knygą.

Ką čia sugalvojus desertui?

Naa, ką pasakysi apie pyragą su kriaušėmis?

Atsiverčiame 146 puslapį, kuriame pateiktas pyrago receptas, ir pradedame lėtai skaityti, kad pajustume kiekvieno žodžio skonį. Į keptuvėje ištirpintą sviestą įpildavome pusę puodelio medaus. Kruopščiai atskirdavome trynius nuo baltymų. Trynius sumaišydavome su puse reikiamo kiekio cukraus, aliejumi, pienu, miltais ir kepimo milteliais. Sudedamąsias dalis labai gerai išplakdavome rankiniu plaktuvu ir tešlą supildavome į iš anksto suteptą skardą. Pašaudavome į orkaitę ir kepdavome iki švelniai paruduos. Iš išvardytų dalykų turėjome tik keptuvę, dujinę ir rankinį plaktuvą. Bet taip įsijausdavome, kad paskui buvo galima pamatyti miltų pėdsakus ant mūsų rankų.


Teta Fani, septyniasdešimties metų, iš rajono „Jaunystė 1“, išmeldė poliklinikoje padaryti jai pilvo rentgeno nuotrauką dėl nemokamos košės, kurios duodavo prieš rentgeną.


Šaltis ir nutrauktas elektros tiekimas 1990-aisiais. Apytamsė kino teatro „Globus“ fojė, nereginčios alsuojančios nepažįstamųjų nugaros…


Susitikimai tamsioje Sofijoje, vaikštinėjau būdamas laisvas naktinis vieno laikraščio reporteris. Meškos dresuotojas be meškos, klydinėjantis po miestą. Džipą pristabdę mafukai jo paklausę, kiek kainuojanti meška, jis atsikirtęs, kad neparduodama, anie vožtelėję jam per sprandą, išplėšę grandinę iš rankos ir prisirišę gyvūną prie džipo bagažinės. Meškos jiems reikėję pitbuliams dresuoti. Nusviedę jam penkiasdešimt levų, o meška bėgusi paskui jų džipą ir riaumojusi. Tokios smulkmenos net nepatenka į dešimtojo dešimtmečio juodąją kroniką.


Istorija neregio Stoinės, ieškančio žmonos į studentų miestelį važiuojančiame autobuse ir kartojančio begalinį rečitatyvą:

Aš esu Tonis, kuo tikriausias lobis,
ieškau sau žmonos amžiams, tos vienos…“

Tada eina epinis pasakojimas apie patirtas negandas, apie tai, kas jis ir iš kur atvykęs, kaip kovoja už gyvenimą didmiestyje, apie būsimą jauną šeimą, kurią sukurs, planai apie vaikus ir ramias dienas senatvėje… Pagaliau tuo pačiu ritmu ir rimuodamas aklasis Stoinė duoda tikslų adresą ir telefono numerį.


Istorija mano bendrakursės, kiekvieną mielą dieną po kelias valandas praleisdavusios triukšmingiausioje kavinėje šalia universiteto, desperatiškai panūdusios už ko nors ištekėti iki teks grįžti į gimtąjį B. Ten jos tėvas jau nuo slenksčio turėjęs užkaukti: nu, ištekėjai, ką? Tai kokio galo penkis metus kišom pinigus, kad grįžtum senmerge, čia tau vyro nėra.

Ji sėdėdavo, lėtai gurkšnodavo didelį puodelį kavos ir laukdavo. Slaptas jos ketinimas ištekėti jau buvo tapęs visiškai viešas. Visi vyrai apeidavo jos stalelį. Sykį visiškai įvaryta į kampą pasakė, kad padėtis žiauriai rimta, tėvas mirties patale, tad prieš mirtį ji norinti pristatyti jam kokį nors vyrą. Tik tam sykiui, pakartojo. Sutikau, nuvažiavome į jos gimtąjį miestelį. Po vynmedžiu buvo pastatę didžiulį stalą, prie jo niūriai tylėjo artimiausios tetos, dėdės ir keli kaimynai. Tėvą išnešė ant rankų, buvo panašus į labai pasiligojusį čionykštį Doną Korleonę. Priėjau prie jo, ilgai į mane stebeilijosi, norėjo kažką pasakyti, bet užsikosėjo ir jį nunešė į namą.

Po daugelio metų atsitiktinai atsidūriau to miestelio autobusų stotyje. Viena senukė įrėmė į mane akis ir ėmė šaukti: „Anava, šitas jaunuolis! Tas pats, kur apgavo mūsų mergaitę ir nevedė jos, kodėl jūs neapsiženijot, kad tave kur velniai…“


Knygos senomis kainomis iš uždaromų knygynų, kurias pardavinėdavome universiteto kieme. Kišeninio formato Šklovskio „Zoo, arba Nemeilės laiškai“ ir Kafkos laiškų rinktinė „Gimiau būti vienišas“, Džoiso „Jaunojo menininko portretas“ kietais viršeliais, net už 4,18 levus jos niekas nenupirko. „Kažkada seniai seniai, senais gerais laikais, buvo toks mūkas, jis sakė mūūūū ir leidosi keliu tolyn…“


Tai viso labo smulkmenos, kurios nubyrės, visa kita išliko to meto laikraščiuose. Šiaip ar taip, dešimtasis dešimtmetis buvo judriausias, nuostabiausias dešimtmetis, kuriame visko galėjo nutikti. Tąsyk buvome jauni paskutinį kartą. Tada pasirodė Gaustinas, studijas nutraukęs filosofijos studentas, su savo genialiais projektais (ir nesėkmėmis), užrašytais specialioje užrašų knygutėje.


Kodėl Gaustinas vis dar man svarbus? Retai turėdavau draugų. Empatija nuteikia suartėjimui su žmonėmis, bet ne mano atveju, kai svetimo liūdesio našta užgriuvo it liga. Jokių moterų, jokių ryšių, jokių draugysčių. Tačiau Gaustinas tarsi buvo sukurtas iš kitokios medžiagos ir laiko. Nepažįstu kito tokio žmogaus – skaidraus ir kartu neįžvelgiamo. Pereidavau kiaurai jį lyg per orą arba blokšdavausi į stiklo sieną. Nepaisant to arba kaip tik todėl jis buvo vienintelis, kurį galėjau pavadinti draugu.


Gaustino projektai

Visi būdai sąžiningai užsidirbti pinigų po truputį nyko. Vieną dieną trynėmės prie kino teatro norėdami pažiūrėti, kokius naujus filmus rodo. Bilietai buvo neįkandamai brangūs, vėpsojom į afišą ir kelias nuotraukas. Beregint Gaustinui šovė į galvą geniali mintis: perpasakosime filmus. Smulkus pusvalandžio pasakojimas už minimalų mokestį. Projektas „Kinas skurdiems“. Visiškas kino industrijos dempingas. Jis įsiaudrino. Įsivaizduoji, koks ėjimas, koks istorinis atsivertimas iš vizualumo atgal į pasakojimą. Atsistoji prie kino teatro šalia susibūrusiųjų ir imi atsipalaidavęs porinti, koks, esą, filmas grandiozinis, bet anie šikniai iš kino teatro užvarė tokias nežmoniškas bilietų kainas, tačiau tu filmą matei ir siūlai už visiškai juokingus pinigus, už niekingus septynis šimtus levų, smulkiai jį papasakoti. O bilietas kainuoja dešimtkart daugiau. Susirenka kokių penkiolikos žmonių grupelė ir – padaryta.

Pala, pala, pertraukiau jį, o kada filmą žiūrim mes?

Mes žiūrim paskui, kai susižeriam pinigėlius, atrėžė Gaustinas.

O tai ką pasakosim?

Sukursim, atsakė nekaltai. Ką čia reiškia, juk tu rašytojas. Turi pavadinimą, kelis anonsinius sakinus ir tris keturias nuotraukas iš plakato. Ko tau dar reikia? Tokių žmonių daugiau nerasi. Jis net nejuokavo. Visiškai neturėjo humoro jausmo. Kaip visi apsėstieji. Kaip žmonės, nukrypę nuo vieškelio, anot mano močiutės. Kaip revoliucionieriai ir moterys, pasak Nyčės.


Kinas skurdiems. Kaip tas tamagočis skurdžiams iš seno anekdoto. Tamagočiai, jeigu kas nors dar prisimena, buvo tie į pranešimų gaviklį (ar reikia paaiškinti, kas yra pranešimų gaviklis?) panašūs prietaisėliai, per kuriuos rūpiniesi savo elektroniniu gyvūnėliu, tam tikrą valandą šeri, paduodi vandens, kai ima inkšti, žaidi su juo. O kai įsibosta, numeti į šalį, kol nugaišta iš alkio. Kur išsidangino visi tie tamagočiai? Pas senus pranešimų gaviklius. Žmogus nė neįtaria, kiek mirties geba prigaminti.


Žinau, kad nuklystu į šalį, bet paskelbkime tylos minutę už sielas:

andainykščių pranešimų gaviklių,
tamagočių,
videokasečių ir vaizdo grotuvų,
magnetofonų,
kurie pakasė juostinius magnetofonus,
kurie pakasė plokštelių grotuvus,
kasečių,
telegramų su visais jų ritualais,
rašomosios mašinėlės (leisiu sau asmeniškai atsisveikinti su savo „Marica“, kaupina dešimtojo dešimtmečio cigarečių pelenų ir kavos). Rašymas mašinėle buvo fizinė įstanga, kita judesio rūšis, ar prisimenate?

Baigta, minutė praėjo. Apie ką šnekėjomės? Apie kiną skurdiems, taip, bet pirmiau užbaigsiu anekdotą. Kadangi tamagočiai padoriai kainavo, pasirodė tamagočis neturtingiems. Žinote, kaip jis atrodo – ogi tarakonas degtukų dėžutėje. Taigi. Gal tai ir nebejuokinga, bet noriu paimti ir šiuos mažmožius, visus daiktus, kurie jau išnyko, kurių nebėra, kurie nebegyvi. O tai, matyt, yra atvirkščia tam, kas parašyta: „Lai išgyvena tvaną gyvi ir vėl prisiveisia“… Visai susipainiojau. Nežinau, ar daiktai, kuriuos dabar chaotiškai ir šiek tiek paniškai traukiu iš savo tvano, galės gyventi, o dar ir veistis. Suprantu, kad praeitis yra bevaisė kaip bergždžia kumelė. Bet dėl šios priežasties man ji tampa dar mielesnė.

Nedavė vaisių ir tas kino skurdiems sumanymas. Pasakysiu tik tiek, kad vos tik pamėginau pirmai grupei perpasakoti filmą, kurio nežiūrėjau, veikiai teko nešt kudašių.


Panašus finalas laukė ir projekto „Asmeninis eilėraštis“.

Nėra gėdingų darbų, vieną rytą pasakė Gaustinas. Atsistoji kaip gatvės dailininkai, paišantys žmones už pinigus, laikai popieriaus lapą, pieštuką ir kalbini praeivius: gal norite, kad parašyčiau jums eilėraštį? Kiekviena nuostabi mergina turi teisę į eilėraštį. (Regis, taip skambėjo citata.) Užtruks tik dešimt minučių.

Tad štai sėdžiu parkelyje ant suoliuko su keliais popieriaus lapais ir pieštuku, su diskretiška lentute, ant kurios nurodyta, kad teikiu asmeninio eilėraščio paslaugą. Besibaigiant antrai laukimo valandai prie manęs priėjo maždaug pusamžė moteris. Taip sumanyta nebuvo. Kažin kodėl įsivaizdavau, kad klientės bus tik dvidešimtmetės. Ji buvo apkūnoka ir panaši į neigiamą sovietinių animacinių filmukų personažą. Geidavo asmeninio eilėraščio. Praėjo nustatytos dešimt minučių. Nieko. Mano galva buvo visiškai tuščia kaip rūsys, kuriame gali išgirsti tik viena po kitos lašnojančias minutes. Jaučiausi vis nesmagiau. Moteris pradėjo prakaituoti, išsitraukė nosinaitę, ar galiu sukrutėti, taip, žinoma, juk aš nepiešiu jūsų. Kur man nukreipti žvilgsnį, nesvarbu, šiek tiek į šoną, į mane nereikia, aš truputį varžausi. Ji buvo arba romantiška, arba staiga praturtėjusi. Sulig kiekviena į niekur nuaidinčia minute vis labiau ryškėjo mano nesėkmė. Galiausiai nusprendžiau veikti tiesiai šviesiai. Pakėliau galvą, pažvelgiau jai į akis ir išpyškinau:

Tiesą sakant, šiandien jūsų tokia aura, kad man nepaprastai sunku susikaupti. Gal galėtumėte ateiti kitą kartą?

Tuo metu visi laikraščiai rašė apie auras ir ateivius. Ir tai suveikė, moteris, užuot skėlusi man skambų antausį, nudžiugo. Pasakė, kad esu tikras poetas ir ji išsyk tai supratusi. Tik atsigimęs poetas galįs gaudyti auras. (Sakytum, auros būtų kokie nors karpiai.) Pareiškė gyvenanti čia netoliese ir pakvietė mane išgerti taurę vyno. Sutikau veikiau iš kaltės jausmo. Pasirodo, ji gyveno viena, ištraukė butelį, atsisėdo gan arti manęs ant sofos, nors kambaryje buvo daug kitų vietų, ir prispaudė mane savo kūnu. Oi, ką jūs, aš esu poetas, išpyškinau ir kaipmat atsistojau. Tarytum norėjau priminti jai dirbantis daugiausia su auromis, o kūnai į mano kompetenciją neįeina.

Pliauuukšt – suskardėjo antausis, šis projektas žlugo drauge su grandioziniais ir nesuprastais Gaustino sumanymais.


Kūdikių pernešėja

Toks darbas, kodėl negalėčiau tau to pasakyti, aš nebijau. Pastoji čia ir artėjant septintam mėnesiui turi kirsti Graikijos sieną. Susiverži pilvą, užsivelki plačius drabužius, todėl geriau pasirinkti vėsesnį sezoną. Kol tikrina tavo pasą, užsidegi cigaretę, kad būtum ir ramesnė, labiau atsipalaidavusi, ir neišsiduotum esanti nėščia. Savaime suprantama, žmogui, kuris tave veža, greičiausiai nubyrėjo pinigėlių, bet ir tau nereikia žiopsot. Kerti sieną. Du mėnesius tūnai Atėnų pakraštyje niūriam kambary be langų kaip koks samdomas žudikas. Niekur neišeini, kad nekiltų problemų. Tik guli, vėpsai į teliką ir kemši dėl pilvo. Tave gerai maitina, nes prekė turi būti sveika. Išnešioji, tie tipai susisiekia su pirkėjais, šie pasako, kad esi jų giminaitė, suranda tau gydytoją, pagimdai nelegaliai. Tavo žmogus paima pinigus, ir baigta. Tik nenoriu, kad pagimdžius man jį parodytų, nes galiu pradėt gailėtis. Vos tik jį pamatysi, galas, nebegalėsi jo palikti ir šitaip sumausi visą reikalą. Iš šio darbo išlaikau kitus vaikus, namie manęs laukia keturi. Darau tai tik dėl jų. Kiek kainuoja, po penkis šešis gabalus, už vieną davė net aštuonis, buvo berniukas, berniukai brangesni, aš paimu dešimt procentų. Keturis pardaviau, keturis užauginau, štai toks galutinis rezultatas. Bet šitas, kurį dabar nešioju, paskutinis, viskas, baigta. Va, spardosi, žino, kad apie jį kalbame, ei, baik spardytis, ten tau bus šimtąkart geriau. Kartais juos susapnuoju, tada uždegu žvakelę.


Šią istoriją nupirkau spalio pabaigoje, netoli Graikijos sienos. Kai pasiūliau jai pinigų, moteris pažvelgė į mane nustėrusi. Nesuprato, už ką jai moku. Tai kad aš neturiu ką tau parduoti, o vaikų daugiau nebegaliu gimdyti. Pasakiau ką tik nupirkęs jos istoriją. Nesu tikras, ar ji mane suprato. Paėmė pinigus, pavartė rankoje, tarsi lauktų, kad pareikalausiu grąžinti, atsuko nugarą, žengė kelis žingsnius, suklupo ir apsiraudojo. Man dingtelėjo, kad tik dabar pradėjo pardavinėti savo vaikus. Kai pradėjo apie juos pasakoti. Be papasakotos istorijos visa tai tebuvo sandėris.

Pasakojimas yra Paskutiniojo teismo dalis, nes priverčia žmones suvokti. O kokia nauda iš suvokimo, nėra aišku. Ir šią istoriją dedu į dėžę.


Istorijų pirkėjas

Anksčiau įsikūnydavau, dabar tenka pirkti. Galiu prisistatyti ir taip: esu žmogus, išperkantis praeitį. Istorijų prekeivis. Kiti prekiauja arbata, kalendra, akcijomis, auksiniais laikrodžiais, žeme… O aš einu ir masiškai supirkinėju istorijas. Pavadinkite mane kaip norite, sugalvokite man vardą. Turintys žemės vadinami žemvaldžiais, aš esu laikvaldys, valdau svetimą laiką, esu svetimų istorijų ir svetimos praeities turėtojas. Esu garbingas pirkėjas, niekada nenumušinėju kainos. Išperku tik privačią, konkrečių žmonių praeitį. Sykį man norėta prakišti visos valstybės praeitį, atsisakiau.

Perku įvairias istorijas – apie tai, kaip kažkas buvo paliktas, apie neištikimas žmonas, apie vaikystę, keliones ir praradimus, liūdesį ir netikėtus išsivadavimus… Perku ir laimingas istorijas, bet jų pardavėjų nedaug. Iš pirmo žodžio galiu atskirti šviežią prekę nuo pašvinkusios, tikrą nuo prasimanytos melagių, trokštančių pasipelnyti.

Dauguma žmonių savo istorijas parduoda pusvelčiui, kai kurie net nustemba, kad siūlau jiems pinigų už dalyką, kuris nieko nekainuoja. Kiti lieka patenkinti galintys kam nors permesti naštą, kurią iki šiol nešė patys.

Kokia man iš viso to nauda? Dėl prieš tai persirgtos ligos ir supirktų istorijų dabar galiu vaikščioti įvairių laikotarpių koridoriais. Turėti vaikystę visų žmonių, iš kurių pirkau, turėti jų moteris ir liūdesį. Krauti visa tai į Nojaus kartonines dėžes savo rūsyje.


Istorijų pardavėjas

Tiesą sakant, kas jūs toks? Rašytojas? Man nuostabiai sekasi susipažinti su rašytojais. Toks buvo mano senelis, tikriausiai karma. Prieš mėnesį buvau pakviestas į vestuves. Ir kaip manote, šalia ko atsisėdau prie stalo? Galite atspėti? Mane pasodino šalia paties Salmano Rušdžio. Taip, taip, šalia jo. Su apskritais akinukais, su barzdike… Tiesą sakant, visad maniau, kad tie, kuriuos rodo per televizorių, žymiausieji, tikrovėje neegzistuoja, greičiausiai yra kokia nors kompiuterinė animacija, holograma. Ar jūs kartais nesuabejojate Madonos ar Brado Pito egzistavimu? Na, nesvarbu. Atsisėdau šalia jo, paspaudėme vienas kitam ranką, jis pasakė savo vardą, ir aš išsižiojau. Jūs – rašytojas? Tarsi tuo pačiu vardu būtų prisidengusi dar visa krūva įžymybių. Jis net sutriko ir kažką suvebleno – galima ir taip pasakyti.

Ar žinote, kaip visą tą laiką jaučiausi? Lyg patrankų mėsa. Dievulėliau, maniau, kad šitas nė nosies į lauką neiškiša. Prisipažįstu, nesu skaitęs jo kūrinių, bet, dievaži, kartais pasižiūriu televiziją ir pasklaidau laikraščius. Juk šio žmogaus knygos deginamos, jam paskelbta mirties bausmė, fatva. O tie, kurie ją paskelbė, žinote, jie nieko nepaiso. Taigi per tas vestuves aplankė keistas jausmas ir pasididžiavimas, kartu lyg ant adatų būčiau sėdėjęs. Ir vis dairiausi, ar kuris nors iš šių jaukių iškilmių dalyvių nedaro staigių judesių. Buvau pasiruošęs nerti po stalu. Tirtėjau stipriau už jį, jis greičiausiai nebebijo. Įdomu, ar vilki ką nors po marškiniais su varlyte? Turiu omenyje ploną veik nepastebimą naujausios kartos neperšaunamą liemenę iš visai naujos ir lengvos medžiagos pluošto. Jau ketinau pasiteirauti, bet persigalvojau. Galėjau tiesiog patapšnoti jam per petį atsisveikindamas ir pajusti.

Iš esmės vyras laikėsi labai padoriai. Nė karto manęs nepaklausė, kaip man patinka naujausias jo romanas. Dovanokite, kadangi ir jūs esate rašytojas. Kiek juos pažįstu (kaip visada išskyrus čia esančius, žinoma), jie niekada nepraleidžia progos užduoti šį klausimą. Įsivaizduoja, kad pasaulis keliasi ir gulasi su jų knygomis. Baiminausi, kad paklaus ir supras, jog nieko nesu skaitęs. Bet jis yra didis rašytojas, nekamantinėja. Arba įsitikinęs, kad esi skaitęs, arba jam tiesiog nusispjaut. Ramiai atsipjauna bifštekso, pasmeigia morkytę. Persimetėme keliais bendrais žodžiais apie jaukią šventę ir kokie mieli yra jaunavedžiai, kaip vienas kitam tinka ir tra lia lia… Nereikšmingi pašnekesiai, kokie užvedami per vestuves su kaimynu iš dešinės ar kairės. Maniau, kad rašytojai kalba labiau apie, na, žinote, tik apie svarbius dalykus, apie gyvenimą, apie mirtį… Nesvarbu. Aš buvau nuotakos draugas, o jis nuo vaikystės pažinojo jaunikį. Mes abu laidavome už savo draugus. Galiausiai papasakojau jam savo istoriją. Taip ir nesupratau, ar jam iš tikrųjų padariau įspūdį, ar tiesiog apsimetė. Nežinau, žmonės su akiniais mane glumina. Dabar stebėsiu, ką jis rašo. Manote, kad ją panaudos?

Žinoma, pagaliau man pavyko įsiterpti į mudviejų pokalbį. Rašytojai niekada nebūna nekalti. Jie vagiliauja kaip šarkos. Tačiau išties svarbu, kas tave apvagia.

Ak, ne, aš jam ją padovanojau.

Na, tuomet lauksime.

Jei norite, galiu ir jums papasakoti.

Man smalsu.

Bet žinokite, ji parduota.

O ar nesakėte, kad padovanota?

Na, taip… padovanota, parduota. Sutarties nepasirašinėjome. Jeigu istorija jums labai patiks, turėsite susitarti, kuris iš jūsų ją panaudos. Dovanoju… už dvi dideles taures „Four Roses“.

Vadinasi, už aštuonias rožes, nusijuokiau aš… Sutarta. (Šitaip susipažinau su istorijų pardavėju.) Kai pirma puokštė atsirado ant stalo, istorija prasidėjo.


…ir jo istorija

Žinoma, tai istorija apie moterį, lėtai prašneko pasakotojas. Pradžią įvertinau maždaug taip: „Žinoma, tai istorija apie rankraštį“, bet staiga man dingtelėjo, gal jis perparduoda svetimas istorijas: Eko istorijas prakiša Rušdžiui, kad paskui literatūroje kiltų sąmyšis ir nesantaika. Leidau istorijai rutuliotis.

Jei norėjau likti gyvas, turėjau nuo jos pabėgti. Palikti ją, palikti miestą kuo greičiau. Kelis mėnesius važinėjau po Europą. Panūdę užmiršti buvusius santykius kai kurie žmonės išbando atsitiktinį seksą, o aš išbandžiau atsitiktinę geografiją. Rinkausi bet kokius miestus, dažniausiai keliavau traukiniais, keičiau stotis ir viešbučius, visi turistai keliauja grupėmis arba poromis, o aš vaikštinėjau vienas po aikštes, kurios ūmai ėmė atrodyti vienodos. Buvau panašus į žmogų, norintį palikti savo apleistumą už kurio nors kampo. Kaip žmogus, besidairantis atokios ir nežinomos vietos, kurioje galėtų paleisti savo liūdesio kates, kad jos niekada nerastų kelio atgal. Ar žinote, kaip nelengva atsikratyti kačių? Jos turi nepaprastą namų pajautimą, ypatingą atmintį. Sykį mano senelis pabandė atsikratyti visų ir namie, ir kieme privisusių kačių, sugrūdo jas į maišus ir išleido už kelių kilometrų nuo miesto, prie kapinių. Kai grįžo namo, katės jau buvo jį aplenkusios. Istorija apie kates – bonusas, Rušdžiui jos nepasakojau, tarė istorijų pardavėjas, gurkštelėdamas iš antros keturių rožių taurės.

Netrukus supratau, kad Europa yra pernelyg ankšta vieta, sklidina tos moters, primena man ją. Man reikėjo daugiau erdvės, tuščios ir nepažįstamos. Sėdau į pirmą lėktuvą, skrendantį į Ameriką. Turėjau pasiklysti it Kolumbas, bet seniai kartografuotose žemėse. Mes nesusimąstome, kaip šiais laikais nelengva pasimesti. Beveik taip pat, kaip anais laikais buvo sunku nepasiklysti.

Po metų ir trijų mėnesių grįžęs namo išskleidžiau pasaulio žemėlapį ant grindų ir spalvikliu sujungiau vietas, kuriose pabuvojau. Tai buvo kelionė aplink pasaulį, vedžiojau pirštu po maršrutą ir tariau miestelių ir megapolių pavadinimus, nuostabiausia mantra moteriai užmiršti.

Sofija, Belgradas, Budapeštas, Vroclavas, Berlynas, Hamburgas, Orhusas, Bremenas, nusileidimas į Ruaną, Dižonas, Tulūza, Barselona, Malaga, Tanžeras, Lisabona, per Atlantą Long Ailendo link, Niujorkas, Ontarijas, Nort Hadsono įlanka ir žemyn link Mineapolio, Čikagos, Kolorado Springso, Pueblo, Finikso, San Diego…

Atsitiesiau, pakabinau žemėlapį ant sienos ir tik tada pastebėjau… Mano kelionės linijos tobulai brėžė raidę. Jos vardo raidę. Didelė, aiški M. Grakšti kvailo vyro monograma. Katės grįžo anksčiau už mane.


Istorija buvo visai nebloga, net jeigu buvo ją nušvilpęs iš kito žmogaus ir jau perpardavęs (kai kurios frazės, tokios kaip „liūdesio katės“ ir panašiai, tikrai buvo ne jo). Rožių puokštė suvešėjo. Jis atrodė patenkintas kaip žmogus, du kartus pardavęs tą patį daiktą. Bet aš taip pat likau patenkintas sandoriu, nes už vienos kainą nusipirkau dvi istorijas – tą, kurią papasakojo, ir ankstesnę, apie susitikimą su Rušdžiu, spėju, dar labiau sufantazuotą nei antroji.

Versta iš: Георги Господинов. ФИЗИКА НА ТЪГАТА. Пловдив: Жанет 45, 2012.

Tomaž Šalamun. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 12 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Tomažas Šalamunas (1941–2014) – vienas iškiliausių XX a. antrosios pusės slovėnų poetų; Slovėnijos televizijos ir radijo nekrologe poetas iškalbingai (ir taikliai) pavadintas „slovėnų poezijos ikonoklastu“…

Anja Mugerli. Du apsakymai

2019 m. Nr. 12 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Anja Mugerli – slovėnų rašytoja, kultūrinių renginių organizatorė ir moderatorė. 2015 m. Nova Goricos universitete baigė slovėnistiką…

Peter Semolič. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 7 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Peter Semolič – vienas savičiausių šiuolaikinių slovėnų poetų. Išleido dvylika poezijos knygų, rašo prozą, radijo spektaklius, esė, publicistiką, verčia iš anglų, prancūzų, kroatų, serbų kalbų.

Lojze Kovačič. Daiktai iš vaikystės

2017 m. Nr. 5–6 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Lojze Kovačičius (Loizė Kovačičius, 1928 m. Bazelis, Šveicarija–2004 m. Liubliana, Slovėnija) – vienas reikšmingiausių XX a. slovėnų rašytojų.

Danilo Kiš. Boriso Davidovičiaus kapas

2016 m. Nr. 10 / Iš serbų k. vertė Laima Masytė / Pirmas šios tragedijos arba komedijos (scholastine šio žodžio prasme), kurios pagrindinis veikėjas yra mums žinomas Guldas Verskoilas, veiksmas prasideda…

Lidija Pavlović-Grgić. Trys apsakymai

2015 m. Nr. 12 / Iš bosnių k. vertė Laima Masytė / Lidija Pavlović-Grgić – bosnių rašytoja, publicistė, žurnalistė. Gyvena ir dirba Sarajeve. Apsakymų rinkinys „Kišne kapi u piščevoj luli“ išrinktas geriausia 2011 metų debiutine prozos knyga.

Marko Sosič. Skausmo vertėjas. Iki paties paskutinio vardo

2015 m. Nr. 4 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Markas Sosičius (g. 1958 m. Trieste, Italija) – slovėnų rašytojas ir režisierius; baigė Zagrebo teatro ir kino akademiją. Dirbo režisieriumi įvairiuose Italijos ir Slovėnijos teatruose, televizijoje.

Vladimir Bartol. Alamutas

2014 m. Nr. 8–9 / Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė / Vladimiras Bartolas (1903–1967) – slovėnų rašytojas, dramaturgas, eseistas, publicistas. Labiausiai išgarsėjo ir tarptautinį pripažinimą pelnė jo romanas „Alamutas“ (1938), kuriame gvil­denamos vadovavimo…

Poetai iš Hercegovinos: Zdravko Kecman, Ljiljana Lalić, Milenko Stojičić. Eilėraščiai

2013 m. Nr. 5–6 / Iš serbų k. vertė Laima Masytė / Zdravko Kecmanas (g. 1948 m. Usorcuose) – poetas, prozininkas, literatūros kritikas, slovėnų literatūros vertėjas. Pelnė ne vieną literatūrinį apdovanojimą.

Goce Smilevski. Zigmundo Froido sesuo

2013 m. Nr. 1 / Iš makedonų k. vertė Laima Masytė / Goce Smilevskis (g. 1975) – makedonų rašytojas. Antrasis romanas „Pokalbis su Spinoza. Romanas-voratinklis“ (2002) apdovanotas geriausios Makedonijos metų knygos premija.

Ivo Andrić. Nerimas

2005 m. Nr. 3 / Iš serbų k. vertė Laima Masytė / Ivas Andrićius (1892–1975) – įžymus serbų rašytojas, diplomatas, Nobelio premijos laureatas (1961). Debiutavęs (1918) simbolistiniais eilėraščiais, vėliau kūrė realistinius apsakymus…