Lojze Kovačič. Daiktai iš vaikystės

2017 m. Nr. 5–6

Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė

Lojze Kovačičius (Loizė Kovačičius, 1928 m. Bazelis, Šveicarija–2004 m. Liubliana, Slovėnija) – vienas reikšmingiausių XX a. slovėnų rašytojų. 1938 m., Šveicarijos valdžiai išvarius visus pilietybės neturinčius gyventojus, su tėvais (tėvas – slovėnas, motina – vokietė) atvažiuoja į Slovėniją. Čia mokosi, baigia Aukštąją pedagogikos mokyklą. Atsiduoda kūrybai, lėlių teatrui. Prozą siejantis bruožas – autobiografiškumas, sodri kalba, sunkus ritmas, detalūs aprašymai; veikėjo pasaulis subjektyvizuojamas, psichologizuojamas per sąmonės srautą, sapnus, regėjimus, simbolius, kartais realistiškas pasakojimas priartėja prie absurdo ribos. Svarbiausi romanai: „Deček in smrt“ („Berniukas ir mirtis“, 1968), „Sporočila v spanju – Resničnost“ („Pranešimai pro miegą – Realybė“, 1972), „Pet fragmentov“ („Penki fragmentai“, 1981), trilogija „Prišleki“ („Atvykėliai“, 1984–1985). Už kūrybą rašytojas įvertintas ne viena premija: Prešereno fondo (1969), Župančičiaus (1972, 1986), auksiniu Linharto padėkos raštu už teatro veiklą (1973), ne kartą pelnė geriausio metų romano apdovanojimą, 2004 m. apdovanotas romanas „Daiktai iš vaikystės“. 2015 m. šios knygos ištrauka pateikta versti tarptautiniame slovėnų literatūros vertėjų seminare, organizuotame Slovėnijos viešosios knygų agentūros (JAK). Lietuvos skaitytojai bene pirmą kartą supažindinami su šio iškilaus rašytojo kūryba.

Gizela

Likus kelioms savaitėms iki išvykimo į sanatoriją kalnuose, sekmadienį mama pasiėmė mane kartu pasisvečiuoti į Miulūzą Prancūzijoje. Ten, Karlo Izelino, savo sužadėtinio, sodyboje sveiko mano sesuo Klara. Karlo Izelino, – jis prekiavo automobiliais ir buvo lenktynininkas, – nemėgau. Aukštas, plačiapetis, didžiulis vyras. Kartą, mums dar gyvenant Gerbergasėje, Karlas su Klara suko ratus aplink apskritą stalą ir staiga sesuo apsiverkė, tada jis palinko prie jos taip, jog visai uždengė nuo mano akių. Sugriebiau lanką, per Kalėdas gautą dovanų, užlipau ant lovos ir nusitaikiau į Karlą. Strėlė pliaukštelėjo ant stalo ir bejėgiškai nučiuožė paviršiumi. Kažin kodėl nė vienas iš namiškių netikėjo, jog Karlas myli Klarą. Sykį jo atsiųstame laiške sesuo rado nuotrauką: jis stovėjo paplūdimyje su maudymosi kostiumėliu ir kepuraite su baltu dryžiumi, tvirtas, dailus, gauruotas. Ant suolelio, prie kurio stovėjo, buvo matyti kažkokios moters ranka su apyranke ir ilga cigarete, bet nebuvo matyti nei jos kojų, nei kitų kūno dalių. Klara klausinėjo mamos, Margritos ir manęs, ar toji moteris, kurios tik ranka kyšojo nuotraukoje, yra Karlo meilužė ar šiaip mauduolė, prisėdusi čia atsitiktinai, kaip kad parke visai nepažįstami žmonės sėdi drauge ant vieno suolelio. Visi įtikinėjo Klarą, jog tai tik kažkokia praeivė paplūdimio lankytoja. Na, na, nesutiko ji, o kodėl laiko ranką ant Karlo rankšluosčio, numesto ant atkaltės, juk ji puikiai pažįstanti tuos ornamentus? Ir vėl puolė į ašaras, nes nė vienas iš mūsų nesumetė, ką į tai atsakyti. Sesuo nešiojosi nuotrauką ir vis žvilgtelėdavo į atvaizdą. „Na ir kvaiša gi aš, – retsykiais pati save subardavo, – paplūdimys juk vieša vieta, ir visi sėdasi ten, kur laisva.“

Į Miulūzą su mama nukakome baltu tramvajumi, važinėjančiu ten ir atgal per Prancūzijos ir Vokietijos sieną. Mama vežė drabužių sesei, o po pažastimi spaudė segtuvą. Kelionė truko neilgai, kažkokioje atšlaitėje, iš vienos pusės užtvertoje gyvatvore, mudu išlipome ir, perėję gatvę, nužingsniavome prie pintos tvoros, užgultos vešlių medžių. Tai buvo Karlo Izelino ir jo tėvų namas. Mama mygtelėjo skambutį, stumtelėjo vartus ir mudu atsidūrėme kieme, užgriozdintame senais, juodais, dideliais taksi automobiliais, iš kurių ėmė šokinėti vištos, jų buvo tiek, kad nesimatė žemės, mudu vos ne vos nusibrovėme iki namo. Čia prie skliautuotų durų stovėjo, rodos, Izelino tėvai. Tai buvo vyresni žmonės, vyras ir moteris, ir dar vienas, jaunesnis. Panūdau tuojau pat pamatyti Klarą, įsitikinti, ar jos kas nenuskriaudė. Pirmiausia patekome į ankštą prieangį, tada įžengėme į siaurą, o paskui į šiek tiek erdvesnį kambariuką. Čia pat išvydau žemą gultą ir Klaros veidą, kyšantį iš patalo, visiškai pasikeitusi ji žvelgė į mus akimis, kurios buvo nebe žydros, o raibos, vietoj lėliukių buvo matyti vien rainelės. Sesers oda blizgėjo, bet ne nuo ašarų ar kremo, o lyg būtų ištepta lašiniais. Kai ištiesiau jai ranką, nenoromis, mat buvo visiškai pasikeitusi, sesuo suspaudė ją ant savo karšto peties. „Bubi“, – suvapeno, žvelgė į mane savo margaspalvėmis akimis, lyg būtų ne visai pažinusi. Prie viršugalvio – kalnas į gniužulus sumankytų nosinaičių. Klara prisispaudė mamą, ši pasitraukė kėdę prie jos žemo guolio. Kambario viduryje palei langą stūksojo lyg atvožtas, bet staltiese uždengtas lagaminas. „Ten negalima“, – šnipštelėjo man mama. Karlo motina, ar kas ji tokia buvo, parodė man pravertas duris į pievą, gožiamą tirštos medžių ūksmės, ten stoviniavo trys skirtingai apsirengę vaikėzai ir spoksojo į mane. „Eik, pažaisk“, – pakutrino senoji ponia. „Einu prie mašinų“, – tariau ir nutipenau į priemenę, išėjęs į kiemą, uždariau duris ir nudūmiau prie taksi mašinų, dilgėjo atsidurti kuo toliau nuo šitų namų. Tose mašinose matėsi įtaisyti gardeliai ir kopėtėlės vištoms, mašinos atrodė išmėšlintos, jų sėdynės ištaršytos. Viena, stovinti prie lauko vartų, buvo švaresnė, su sėdyne ir vairu. Ant užpakalinių sėdynių dėžėje gyveno triušiukai. Aš įsėdau į ją ir nugrimzdau ant spyruoklių, vairo nesiekiau. Tuomet atsistojau ir ėmiau jį sukioti, vairas tuščiai judėjo aplink savo ašį. Ėmiau mėgdžioti variklio garsą, iškišau ranką pro langą ir iš dėžutės kairėje ištraukiau raudoną kelrodį, bet jis vis tiek nusviro. O štai klaksonas, pritvirtintas iš lauko pusės, veikė. Tad dešine ranka galėjau sukti vairą, o kaire maigyti signalą „pyp pyyp“ ir važiuoti. Paskui viename stalčiuke radau kortas žaidimui „Juodasis Petriukas“. Išdėliojau jas priešais vairą. Žinojau kortų reikšmes, nes ligoninės sode vyresnieji taip lošdavo. Tada mama pašaukė pietų. Siaurajame kambarėlyje buvo paruoštas stalas, pietavome su Karlo tėvais. Man padavė gilią lėkštę, sklidiną karštos, riebios jautienos sriubos. Įstengiau nuryti tik du šaukštus. Paskui patiekė makaronų, salotų ir jautienos. Šiek tiek pakramsnojau. Mama ir anie du pailgais, pilkais veidais be paliovos kalbėjosi. Mama atvertė segtuvą su visokiais spausdintais dokumentais. Mano priešininko Karlo veikiausiai nebuvo namie. Kai užsimaniau nueiti į kambarį pas Klarą, manęs neleido. Tada apsisukau ir nukūriau prie savo taksi. Ilgai ten žaidžiau, paskui trumpam užsnūdau. Mama atėjo manęs žadinti. Reikėjo suspėti į paskutinį tramvajų, važiuojantį į Bazelį.

Vieną dieną, mudu su tėvu kaip kartas vakarieniavome ant patiesto laikraščio pasidėję medžiotojų saliamio ir trikampių sūrelių, netikėtai durų angoje išdygo Klara su baltu vyturu glėbyje. Tėvas tėškė kėdę sienon, tada puolė šokinėti po mažą dirbtuvėlę, kad net jo palaidinis plevėsavo, ir šaukti: „Paleistuvė, paleistuvė! Dinkit abi ten, iš kur atėjot!“ Jis šovė į svetainę, čia siautėjo toliau. Klara net perbalo iš baimės. Vilkėjo paltą ir skrybėlę, nešiotus dar tada, kai išėjo iš namų, tuo metu aš gulėjau ligoninėje. Prisiartinau prie jos ir vyturo. „Bubi, tai tavo mažoji dukterėčia Gizela“, – tarė sesuo. Ji pakėlė plonos drobės kampelį ir pasirodė juodaplaukio kūdikio, miegančio pravertomis lūpytėmis, veidelis. Mano širdį, o drauge ir visą kūną pervėrė pavydas. „Dabar tu būsi dėdė, Bubi.“ Nieko panašaus pasaulyje dar nebuvo nutikę, man kaipmat pakirto kojas. Rytą svetainėje mažoji gulėjo ant lovos, aprengta rožiniu nertiniu, rankutėse ji purtė lankelį su barškalais ir linksmai žvelgė į mane. Jos nosis buvo kitokia nei mano, mamos ir sesers. Visi stovėjo pasilenkę virš jos ir žaidė, net Margrita. Klara prasisegė suknelę ant krūtinės ir ėmė žindyti mažylę. Dabar jos buvo dviese, ir Klara atrodė drąsesnė, ramesnė nei anksčiau. Prisiminus laikus, kai pats gulėjau pintinėje, mane vėl suėmė pavydas, verčiau jau nebūčiau jos pamatęs, bet ji buvo mergaitė, visai kitokia būtybė nei berniukai, ir man tai atrodė taip neįprasta, lyg iš dausų būtų atskridęs angelas. Atsargiai kutendavau Gizelą, o ji švelniai stvarstydavo mano pirštą ir ilgus plaukus, kuriuos vis dar nešiojau mergaitiškai kirptus, ir krykšdavo. Mane domino, kas ją, kaip ir mane, galėtų bauginti, o kas pralinksmintų. Kiekvieną kartą, kad ir iš kurios pusės prieičiau ir ją pašaukčiau, ji man atrodė vis kitokia. Gizela miegojo vienoje lovoje su Klara, kartais – ant sofos, aptverta foteliais, kad nenusiridentų, bet dieną dažniausiai gulėdavo vežimėlyje, o jai pradėjus verkšlenti ir cypauti, tėvas balsingai atsiliepdavo arba smarkiai trenkdavo durimis, tada imdavau ją sūpuoti koja linguodamas ratų spyruokles, ir Gizela nurimdavo, paliaudavo knerkti. Per nuobodžius pasivaikščiojimus žingsniuodavau greta vežimėlio, kad jai nebūtų baisu, vaipydavausi ir mosuodavau delnais sau prie ausų jukdydamas ją arba kikendavau tokiu pačiu juoku kaip ji, cypaudavau jos balseliu. Sustojus prie suolelio, baidydavau muses, kad jos nepuldinėtų, tam reikalui turėjome vėduoklę, nusukdavau vežimėlį, kad saulė nespigintų mažylei į akis. Kartais saulė imdavo taip plieksti, jog būdamas kūdikėliu įmanytum išsilydyti kaip sūris, neįstengtum nė prakvėpti. Kad ir ką darydavau, nors be atvangos budėdavau šalia, man vis tiek atrodė per maža, jog jai įtikčiau, kaip pridera patarnaujant mergaitei. Daugiausia, ką dar galėjau dėl Gizelos padaryti, tai sutramdyti niršulį, kai ji be perstogės pūsdavo dūdas net atskubėjus mamai ir Klarai. Gizelą pervystant, privalėdavau išeiti iš kambario, mat ji mergaitė, bet kai ją maudė dubenyje, mačiau, jog po pilvu ji nieko neturi, yra kaip celiulioidinė lėlė. Kai kurie jos bruožai atrodė panašūs į mamos ir Klaros, o antakiai – kaip mano. Vieną vakarą, kai, prieš išvykstant į sanatoriją, buvau išmaudytas ir gulėjau svetainėje įsuptas į rankšluostį, kaip paprastai stebėjau mamos, tėvo, Margritos ir Klaros šešėlius ant sienos ir lubų, iš tų didelių ir mažų pavidalų mokiausi suprasti daugiau nei iš veidų ir kūnų, kartais net atspėdavau namiškių nuotaiką, savybes, būdą. Bet Gizela ir šešėlio pavidalu visada pasirodydavo kitokia.

Karnavalas

Tą Užgavėnių naktį prekybininkams ir raštininkams buvo leista nakvoti savo krautuvėse ir raštinėse, jie galėjo trumpai snūstelėti, o vidurnaktį, kai į gatves suplūdo persirengėliai, suaugę ir vaikai, miesto kvartaluose paeiliui geso elektra, kol pagaliau stojo aklina tamsa. Minioje, vilnijančioje priešais mūsų dirbtuvės langus, žybčiojo pavieniai šviestuvai ir kiniški popieriniai žibintai, nešami mažų ir didelių, šiąnakt pasiryžusių išstovėti ant kojų. Visi langai ir balkonai aplipę žmonėmis, šalia stūksančio penkiaaukščio pašto langai atlapoti, sausakimši žiūrovų su žibintais. Drauge su mūsų šeima karnavalą stebėti pasišovė tėvo bičiulis, italas Zankaras. Vos tik tamsos banga ėmė gesinti namą po namo, vitrinas ir gatvių žibintuvus, iš visų Bazelio pakampių pasigirdo duslus didelių ir mažų būgnų gausmas, paskui užtraukė birbynės, galiausiai iš kiekvieno kvartalo į gatves sugurėjo Užgavėnių procesijos, kiekvienas eitynių būrys išsiskyrė drapanomis ir savita šokimo maniera. Klara su Gizela, mama ir Margrita stovėjo prigludusios prie salono, aš, tėvas ir Zankaras – prie dirbtuvės lango. Kiekvienas laikėme po ritinėlį spalvotų popierinių juostelių ir maišiuką konfeti. Procesijos priekyje žygiavo persirengėliai su švieselėmis ant kaktos, paskui – vėliavnešiai, kiekvienas su savo kvartalo vėliavėlėmis, lyg per turnyrą apsirėdę riterių apdarais ir užsėdę žirgus, girinis iš Reino gatvelės, apsikaišęs gebenėmis ir lapais, iki antgamtiško dydžio išpūsta Helvecija su alebarda ir skydu, už jos marširavo pučiamieji, dūduodami pasilinksminimų muziką, ir paikiojantys klounai, paskui pasirodė baisūnai, drakonai, pusžmogiai, tada – rikiuotė būgnininkų ir birbynininkų, mūvinčių dryžuotas arba languotas kelnes, su perukais, laiviškomis skrybėlėmis, visas šis pulkas būbnijo ir birbė pagrindinę melodiją „Vogel Gryff“, paukštis grifas. Eile sustoję vaikai ir suaugusieji pūtė Užgavėnių švilpynes ir svaidė savadarbes bombeles ant tramvajaus bėgių. Pasirodė milžiniški kone antrą pastatų aukštą siekiantys žibintai su ant jų nupaišytomis karalių ir ministrų karikatūromis, žibintus nešė mažiausiai dvidešimt vyrų, užsidėjusių šiaudines kabareto skrybėles. Kai pasirodė žibintas su Musoliniu, vilkinčiu juodus marškinius, užsimaukšlinusiu kepėjo kepurę ir sviedžiančiu tešlą į krosnį, o paskui – Hitleris su svastika ant peties, pasilypėjęs ant kopėčių, jis dažė seną trobą, gatvėje banguojanti minia pratrūko niršiai šūkauti, priešiškai ir niekinamai kvatoti, ėmė kvaksėti skardinės „varlės“ ir pokšėti žaisliniai pistoletai; tėvas su italu, stovėję prie lango greta manęs, niūriai ir su pasidygėjimu atsitraukė. Iš visų pusių pro langus snigo konfeti ir aklai lyg strėlės skriejo spalvotos popierinės juostelės. Panašiai, kaip uždegęs žvakę kambaryje pirmą mirksnį nematai nei grindų, nei lubų, dabar žibintų šviesoje nebuvo matyti nei gatvės, nei dangaus, vien kaukių knibždėlynas ir aukštėliau prie langų prilipę veidai, tarytum visa būtų laikęsi ore. Spalvotos gyvatės pakibo ant tramvajų laidų, iškabų, nyko iš akių, metamos pro langus priešais, arba smego į didžiulių žibintų ertmes. Paskui pasirodė persirengėliai su didžiulėmis galvomis ir plonytėmis kojomis, jie buvo apsitaisę merais, dvasininkais, prekeiviais, bankininkais, policininkais, kuriuos minia pažinojo ir staugė jų vardus. „Žiūrėk, daktaras Gugis!“ – sušuko Margrita. Persirengėlis su milžiniška, išpūsta galva buvo dantų gydytojas Gugis, vienoje rankoje laikė dideles reples, iš jų stirksojo dantis, kita ranka prie krūtinės spaudė šūsnį šlamančiųjų. „Šitas pasipelnė iš mūsų dantų!“ – klykė gatvė. Kiekvienas kvartalas demonstravo savo karikatūrą ant žibinto ir savitai apsirėdžiusius grojikus, pulką būgnininkų ir birbynininkų, dar būrį šiaip persirengėlių, vaizduojančių vyrus, moteris, vaikus, kates, žiurkes ir žuvis. Tada pasirodė žibintas Stalinas, nupaišytas su juodu abitu ir juoda keturkampe dvasininko kepuraite, su didžiuliais ūsais, į visas puses jis mėtė kūjus ir pjautuvus, o nuo jų varvėjo kraujas, italas su tėvu niūriai ir priešiškai kikeno, gatvėje žmonės į Staliną svaidė spalvotų juostelių ritinėlius lyg granatas; ūmai kitoje žibinto pusėje išdygo vyriokas, panašus į paršą, su cilindru ir fraku, jis tupėjo ant klozeto, „Čerčilis – žydpalaikių draugas“, – tarė Zankaras, o tėvas šypsodamas linkčiojo; paskui ant užpakalinės žibinto pusės atsirado juokingas anglų princas Eduardas: sosto paveldėtojas su savo mylimąja, liekna juodaplauke ponia Simpson, ji daužė kėdes į princo karūną; minia reagavo kiek santūriau, mat čia jau meilės reikalai. Tada pasirodė žibintas, ant kurio abisinų imperatorius Selasijė baltomis drapanomis ir su juodu skėčiu palieka tėvynę, dar ispanų generolas Frankas, kuriam nuo kepurės krašto prieš pat nosį maskatavo spurgas. Paskui žirgliojo milžinai ant kojokų, vaikai, apsitaisę nykštukais ir kambarinėmis, tada vėl visiems žinomi tarėjai patarėjai, prekybininkai amatininkai, paiki mokiniai su didžiulėm kuprinėm, šie švirkštė vandenį iš sodo laistyklių, ačiū Dievui, nė vienas jų nebuvo panašus į mane; galop atriedėjo arkliais traukiami apšviesti Užgavėnių vežimai su juokingais vaizdais ir gyvais paveikslais, kiekvienas vežimas sukaltas kaip Reino garlaivis, nuo jų persirengėliai Waggiai – upių laivyno įgula su ilgomis nosimis, apvaliomis baltomis kepuraitėmis ir mėlynais švarkais su jūreiviškomis apykaklėmis iš savo tinklų laidė į žmones bananus ir apelsinus. Centriniu tiltu iš mažojo Bazelio traukė itališkos ir prancūziškos virtinės su kitoniškais žibintais, apvaliais arba kūginiais, su savo muzika ir plakatais, parašytais itališka ir prancūziška Bazelio tarme, su raudonkepurių dvasininkų ir savo juokingų liudvikų bei karalienių, kurios atrodė lyg tikros pabaisos, kaukėmis. Procesijos užtvindė visas didžiojo ir mažojo Bazelio gatves, nuo Reine plūduriuojančių valčių žmonės švilpino į orą raketas, šios it kokie spalvingi sapnai nutvieksdavo stogus, kambarius ir veidus. Kai kurie žiūrovai jau pailso ir nusismaukė kaukes, užvertę galvas, jie į mus spoksojo savo šypsančiais ir bjauriais veidais – jiems, stypsantiems gatvėje, knietėjo pagaliau pasišaipyti ir iš mūsų, kvailių, priskretusių prie langų. Tik vežimais dardantys persirengėliai nedrįso nusimauti kaukių. Nuo vėpsojimo jau įskaudo kojos ir sprandas. Garsiakalbiams skelbiant Užgavėnių karaliaus, kuriam įteikta karūna ir didžiulis miesto vartų raktas, vardą, aikštėje jau buvo susigrūdusios tokios vežimų vilkstinės, jog kai kuriems iš jų teko sustoti šalutinėse gatvelėse, net ant Centrinio tilto. Jei būtume apsigyvenę aikštėje, buvusio miesto kalėjimo patalpose, dabar šventę galėtume stebėti iš arti, tai mamos klaida, kad netekome šios galimybės. Brėkštant, kai vėl įjungė elektrą, visos gatvės ir šaligatviai buvo nukloti storu konfeti sluoksniu lyg pirmajam sniegui iškritus, nuo visų laidų, balkonų ir iškabų karojo popierinės gyvačiukės: įvairiaspalvės, auksinės ir sidabrinės, tarytum virš gatvių plytėtų arabiškas dangus. Užgavėnės truko veik savaitę, iki pat Pelenų dienos ir dar ilgiau, ir kai atsidūriau prie varjetė „Kikiriki“, įsikūrusios priešais mūsų buvusį namą Gerbergasėje, su kauke, užkelta ant pakaušio, nes sukaitau ir nebegalėjau po ja kvėpuoti, stovėjau ir laukiau, kada vėl prasidės naktinės eitynės, kažkas apsikabino mane iš nugaros, buvo tai ilganosė būtybė – Waggis, jis nušoko nuo Užgavėnių vežimo, ištraukė iš raudono tinklelio ir įdavė man apelsiną, kurį ilgai saugojau, ir pasidalijau su Gizela, kai vaisiaus odelė jau buvo suminkštėjusi, o skiltelės perdžiūvusios. Ne tik visi iš darbo ir apsipirkti skubantys žmonės vilkėjo karnavalinius kostiumus ar bent jau ant jų galvų pūpsojo spalvotos kepurės, bet ir prekybininkai krautuvėlėse, raštininkai ir policininkai nešiojo prisitvirtinę ilgas nosis su ūsais arba akiniais. Margrita ir Klara užsirišo juodas aksomines tik akis dengiančias kaukes su šydu, Gizela pasipuošė diadema su maža valktimi. Žaidimas, žaidimas! Kuo kruopščiau apsidangstai kauke, tuo labiau nematomas pasidarai, bet ir atskleidi savastį: virsti tuo, ką esi susikūręs vaizduotėje arba junti širdyje, tau ne gėda išsivolioti arklių mėšlo krūvose, šiukšlėse, staugti gali ligi išparpsi, traukti nešvankias talaluškas arba Šveicarijos himno, kurio melodija, kaip mus mokė mokykloje, primena Anglijos karalių himną, parodiją: „Heiliigi Helvetia, kh’et no nic’kt c-mor-ge-ka…“, šventa Helvecija dar nega-vo pusrytė-ėlio… Kuo labiau atitolsti nuo savęs tokio, kokio nuolat baiminiesi, tuo labiau į save panašėji, ir kai galiausiai išsimurglinęs, lengvai pamišęs, lig paskutinio siūlo permirkęs prakaitu ir mirtinai nusivaręs nuo kojų nusimauni kaukę ir aprėdalą, tau ima rodytis, jog gimei ir pradėjai gyventi kitos būtybės, nuo šiol atsikratysiančios visų kasdienybės taisyklių ir pareigų, gyvenimą, ir pagaliau toks, koks užsimanysi būti, įstengsi išlikti ir tikrame gyvenime. Žinojau, kad persirengęs gali visiškai pasikeisti, jei užsidėsi juodus akinius arba į kišenę įsikiši pistoletą. Sykį įsiropščiau į kalvą su Margritos smuiko dėklu rankoje ir kulniavau nuostabia gatve, kurioje stovėjo vilos ir driekėsi parkas, gatvė vedė į aikštę su raudona mokykla. Man į atmintį įsispaudė, kaip vyresnių už mane vaikų būrys – jie žaidė prie medžio – nuščiuvo ir nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, lyg būčiau virtęs didvyriu, suaugusiųjų akyse pamačiau susigraudinimą ir žavėjimąsi: atseit, dar toks rupūžiokas, o jau dabar, būdamas kokių šešerių, triūsia dėl būsimos profesijos ir šlovės. Vienas ponas net pritūpė, išskėtė rankas ir suėmė mane į glėbį. Kai stabtelėjau prie sodo tvoros priešais mokyklą atsikvėpti ir atvožiau dėklą, viduje, be smuiko, griežiklio ir kanifolijos, išvydau bumbsant sunkų storą partitūros ritinį, persmauktą gumele. O Dievuliau, štai kodėl taip išvargau ir sunkiai šnopavau keberiodamasis į kalną laiptais ir ropodamas per griovius! Kitąsyk į lauką eisiu su tuščiu dėklu. Vakare, kai vyrai su pelerinomis žiebė ilgomis kartimis dujinius žibintus, grįžau į miestą, tada praeivių žvilgsniai, vitrinų šviesos, tramvajų ir reklamų atšvaistės atsimušė į mane ir į Margritos smuiko dėklą lyg į kokį medalį. Vieniems atrodžiau nepaprastai mažas, jei šitokį norėjo mane matyti, kitų akyse buvau didelis, jei jiems šitaip dingojosi… Painiava, kylanti dėl mano žemo ūgio ir didžiulio smuiko dėklo, atrodė tobula dėl akivaizdžios prieštaros. Šiaip jau Gerbergasėje prisižiūrėjau klientų, kurie pas mus ateidavo matuotis odinių paltų, apsiaustų, kepurių, stebėdavau, kaip veidrodyje atrodo jų atspindys su mova arba kaip krinta lengvi mamos pasiūti drabužiai ir puošnios palaidinės, kaip juos nustebindavo šitoks pasikeitimas, kiek grožio ir jaunatvės jiems suteikdavo veidrodis ir praeivių žvilgsniai. Kaimynystėje gyvenančios paprastos ponios ir panelės iš mūsų kailių siuvyklos išeidavo vilkėdamos platėjančius arba priglundančius kailinius, vos jas beatpažindavau – panėšėjo į karalienes ir princeses; drūtasis ponas Lenis, mėsininkas, kurį mėgau, nes visad man atnešdavo puselę virto servelato, užsimaukšlinęs bebrinę kepurę su užpakaly kinkuojančia uodega ir bebro apykakle atrodė it iš akies luptas kunigaikštis arba rusų caras iš fotografijos kino teatro afišose. Visada buvo svarbi išvaizda ir tai, kaip stipriai gali į ją įsigyventi. Išvaizdos suvokimas kilo iš jautrumo grožiui, prabangai, kilmingumui, o jei ne – ji sužadindavo juoką ir bodėjimąsi. Forma, forma! Suteikti pavidalą savo amorfiškumui, sielos nekūniškumui duoti kūną, išreikšti save, tai buvo pagrindinis visų aplink žmogų besispiečiančių daiktų skatulys. Šis akstinas glūdėjo mano širdyje lyg angių lizdas, kūniškas geidulys, gašlumas. Ką nors iš savęs sukurti, tapti gaminiu, nors ir klouno formos sausainiu, kasdien persimainančiu nelabuoju, nes išvaizdos kaitaliojimas žadino tokį siaubą ir jaudulį, jog dėl šio stebuklo kiekvienas būtų sutikęs plėšyti nemokamus kuponus į karuselę ar kiną, ir tie kuponai niekada nesibaigtų.

Indėnai

Tai buvo šviesi gyvenimo pradžia gimtojoj tėvo šaly. Nors ir daug teko patirti mamai, tėveliui, Gizelai, man ir pagaliau Klarai – vieną dieną ji išlipo Novo Mesto geležinkelio stotyje ir kartu su kitais daiktais iš Bazelio atvežė mano vaikišką pūkinę antklodę – tam tikra prasme atkakome namolio. Lai šį kartą, tariu sau, viršų paima nuvalkiotas sentimentalumas, jei jau to neįgali mano ankstyvųjų patirčių ir pirmųjų gyvenimo Cegelnicos kaime dienų poetiškumas. Gyvuliai čia išsaugojo savo mitologinį pavidalą, nors būta ir bėdų su jais, arba – pjaunami – sukeldavo gailesį, lygiai taip pat reti ir tankūs baltmiškiai palei Krkos upę išlaikė gamtos pirmapradiškumą. Tėvas su mumis negyveno. Pelnė duoną Liublianoje. Dirbo prisiuvėju: įmonėje „Bazar–Elita“ prie centrinio pašto prisiuvinėjo vyriškų ir moteriškų apdarų pamušalus, kišenes ir rankoves. Dirbo nelegaliai, ne prie bendro stalo dirbtuvėje su kitais siuvėjais, įdarbintais oficialiai, bet anapus užuolaidų, kad inspektoriai neaptiktų. Uždirbdavo šimtą dinarų per savaitę. Nuomojo kambariuką už miesto, iki jo valanda kelio. Vidurdienį pieninėje suvalgydavo duonos ir varškės, paskui nueidavo į Tivolio parką prigulti, mat pirmą valandą privalėjo vėl būti darbe. Tramvajumi nevažinėjo, kad sutaupytų pinigų. Tad keldavosi labai anksti, eidavo į darbą ir grįždavo tik vakare, visada pėsčiomis. Ant žibalinės viryklės išsivirdavo arbatos arba sriubos iš „Magi“ kubelių, valgė pigią vadinamąją „šundešrę“, kurią nuo seno mėgo. Mūsų nelankė, nes traukiniu atvažiuoti buvo per brangu. Sekmadieniais už varganą atlygį uždarbiaudavo pas žmones: versdino senus drabužius ir odinius apdarus arba vaikščiojo po namus ir pardavinėjo savo Bazelio odų dirbtuvės likučius: kailinukes, apykakles, movas. Kai netikėtai susitikdavo su jaunų dienų pažįstamu, dirbančiu pašto vagono palydovu, retkarčiais įsiropštęs tarp siuntinių ir dėžių nemokamai atvažiuodavo pas mus, o vakare kartu su bičiuliu grįždavo į Liublianą. Įsigauti į vagoną reikėdavo slapčia, kad geležinkelio stotyje nesusektų to bičiulio bendradarbiai. Rudenį tėvas atvyko dviem dienoms, kai dėdė Karelas virė naminukę. Priemenėje baugščiai, tykiai, bet drauge kažkaip ryžtingai paklausė Karelo: „Ką padarei, kad maniškių kambaryje jau keturias dienas neišsisklaido dūmai?“ Jau visą savaitę iš krosnies virto dūmai, nes kaminas netraukė arba nutiko kas kita. Kopėčiomis užlipęs ant stogo, kamino angą baksnojau pagaliu, bet neužčiuopiau jokio skuduro ar lizdo. Karelas šyptelėjo ir lyg koks burtininkas kyštelėjo kairę ranką į angą sienoje ir ištraukė gabalą suodinos skardos. Padarė tai taip atlapaširdiškai, jog spoksojau į jį apstulbęs ir pamiršęs visus botago kirčius, kuriais mane bausdavo už menkiausią prasižengimą. Tėvas pasiglostė švarko kišenes iš pasitenkinimo, kad taip šauniai išsprendė ginčą. „Še, Loizai! O dabar išlenkim į sveikatą!“ – dėdė ištiesė tėvui stikliuką baisiojo gėrimo. Šis paėmė iš mandagumo ir gurkštelėjo. „Dar, dar“, – ragino dėdė, teta Mica, abu pusbroliai, pusseserė Pavla. Kadangi mūsų tėvas buvo nepratęs vaišintis alkoholiu, jam kaipmat apkvaito galva. Tuoj prarado būdingą laikyseną, tolygią, smulkiažingsnę eigastį, iš kurios visi mėgo šiek tiek pasišaipyti, galiausiai prapuldė akinius. Jam įdavė į rankas ilgą kartį su pritvirtintu maišeliu, į kurį nuo medžio turėjo nuskinti kriaušę. Tėvas, nepajėgiantis nė rankų iškėlęs laikyti, ėmė svirduliuoti, skėtriotis, mataškuoti palei medžio viršūnę vos nulaikydamas dvimetrinę lazdą stačią, kai ši ėmė ir nulinko šonan, podraug su ja ant žolės nuvirto ir pats tėvas. „Nagi, nagi“, – akino giminaičiai, bet tai jau buvo nenuoširdus raginimas. Galop, kai svyrinėdamas tėvas pro mus nukrameno prie upės išsivemti arba nusiprausti veido, visi leipo juokais, tarytum iš jo būtų neįmanoma tikėtis nieko doro, mat jau nuo seno giminės jį laikė šeimos kvaileliu. Stebėdamas tėvą, aš irgi šypčiojau, nes baiminausi, jog kitaip dėdė su teta ištrenks mus iš namų. Bet apačioje, paupy, tėvas pradėjo niūniuoti, o kildamas į krantą garsiai užtraukė: „Tenai už ežerėlio, tenai už dirvonėlio, kur brangūs namai, kur mano lopšys…“, visi, stovėję prie namo, pagavo dainuoti kartu ir padarė jam vietos prie akmeninio stalo. Daina buvo nepaprastai graudi, mama irgi įsijautė į šį motyvą, išmokau šią dainą kaip ir visas kitas, kurias dainuodavo čionykščiai žmonės, jų tarmės nesupratau, tad traukdamas dainą visada prisimindavau Bazelį, Elizabetplaco gatvę, savo lopšį rudajame kambaryje. Tik šitaip išmokau kalbos, kuri niekada nėra skambėjusi mano širdyje. Užvis labiausiai man patikdavo niūniuoti atokiau nuo namų, žemai prie upės, nes ten galėjau įsivaizduoti, kad Bazelis yra anapus orinės ribos, skiriančios melsvą kalvą, stūksančią virš tamsių kitoje pakrantėje augančių kėnių. Sklandžiai sekėsi užtraukti ir „Mano tėvelis turi du žirgelius“, kai leisdavo vežime atsistoti ir laikyti vadeles, Jožės arkliais šokuojant ropių, kurias reikėdavo nurinkti prieš užeinant liūčiai. Vežimo dardėjimas ir kratymasis, kaukšėjimas per akmenis padėdavo man pajusti sunkų, žemišką žodžių ritmą. Bazelyje, nusigriebęs kokią pliauską, mušti būgną greitai, prislopintai, skardžiai ir dar garsiau, o paskui paversti šį bilsmą veik šnabždesiu puikiai buvau išmokęs grodamas įvairaus dydžio indais nelyginant karnavalų būgnininkai, daužantys aukštus ir žemus būgnus. Rankose nuolat laikydavau kokį daiktą, tarkim, švilpynę, mokėjau ją išdrožti iš karklo, tada dainą galėdavau įsivaizduoti bemaž kūniškai kaip pašnekesį su žmogumi, sėdinčiu drauge ganykloje. Kada nors mąstyti, jausti, kalbėti arba net rašyti slovėnų kalba man atrodė nepasiekiamas dalykas, sakytum, ryte, pakirdęs iš sujauktų sapnų, staiga virsti angelu. Prabėgus daugeliui metų po Cegelnicos kaime praleistų dienų, pradėjau keverzoti sąsiuviniuose ir po dvejų metų paskelbiau pirmą apysaką, už kurią gavau – tai man atrodo ypač svarbu paminėti – tokį honorarą, iš kurio po tėvo mirties gyvenau pats ir pramaitinau šeimą, ir nereikėjo vaikščioti į turgų pardavinėti odų ar kapoti malkų žmonėms. Tada, 1938 metais, ir iki šiolei slovėnų ir vokiečių kalbos – klausk nors elgetos, nors filosofo, – mano sąmonėje yra apsikabinusios mirtinam priešiškumo glėbyje. Kiekviena kalba nuo pradžių pradžios įsikuria ir gyvena žmoguje. Kas gi nutinka, kai du tokie vienas kitam priešiški kompanjonai apsigyvena po vienu stogu? Juodu visada – ypač istoriškai, politiškai, nacionaliniu ir jausminiu požiūriu – pešasi. Peštynės kyla ypač tada, kai abu sumano tą patį dalyką ir ima trankyti vienas kitą su griaunamojo kamuolio, kuriuo statybininkai verčia senus namus, jėga. Prabėgus penkiolikai metų po Cegelnicos laikotarpio, pradėta vieša diskusija, kad ne tik mes kalbame savo kalba, bet ir pati kalba prabyla mūsų lūpomis. Išgirstame ją jau motinos įsčiose, atpažįstame jos muziką, pamatus, tradiciją. Pasitaikė žmonių, panūdusių ištrūkti už kalbos, kuri paprastai per juos šneka, ribų, kad išsakytų „savo, naujus, kitokius dalykus“ ir šitaip patys taptų savo kalbos šaltiniu. Vieniems pasisekė tai padaryti, kiti šitaip save pražudė. Vėliau visa tik dar labiau susijaukė: staiga imta stebėtis, kodėl žmogus jau ne mažiau kaip dešimt tūkstantmečių kalba, ir apskritai, ką reiškia kalbėti? Atsirado palyginimas su upe. Ar upės prigimtis svarbesnė už jos tikslo – vandenyno – prigimtį? Aš pats savo veidmaininga kalba su daugybe klaidų, spragų, tyčia ar nesąmoningai mėginau išreikšti asmeninius, „kitokius“ dalykus. Tiesiau lieptus tarp abiejų kalbų; kai pranyko visi lygybės ženklai, pažeidžiau visas abiejų kalbų taisykles ir pamėginau nauja sintakse suderinti ir apibrėžti tarpusavyje sumišusias agregatines būsenas, kaip jas jaučiau ir suvokiau. Elgiausi kaip bandomasis triušis, laboratorijos tiriamasis, įkištas tarp abiejų tradicijų dvasinių pertvarų. Lengviau nepasidarė. O dabar, senatvėje, už itin gerai pažintą tėvo kalbą ūmai artimesnė tapo vis dar tokia prėska motinos kalba. Ar mano dvasia pasijustų patogiau, jei likčiau prie pirmosios? Visas iliuminacijas pasilaikyčiau kitoje kalboje, o pats paprastai lyg paukštukas ant šakos čiulbėčiau apie savo būties sunkumus ir ekonominius rūpesčius? Gaila, bet keisti rūbą per vėlu, be to, niekada nebegalėčiau atsikratyti susidvejinimo. Atsidurčiau tuštumoje ir būčiau priverstas kuo skubiau grįžti į savo apvalkalą, kad su kokia luobo atplaiša, šakele ar šapeliu tėkmė nenuplukdytų jo, kad nepražūtų užtvankose ir upokšniuose, nuo kalnų plūstančiuose potvyniuose, o manęs paties nepagautų pakraupimas, sunkumai, problemos, rūpesčiai, kataras, nes štai likau nuogas plikas. Vis svarstau, jeigu būčiau likęs prie pirmosios kalbos, ar joje būtų išryškėję daugiau tėvo dvasios lyriškumo ir melancholijos pradmenų, kaip kad anoje kalboje į paviršių iškilo mamos kruopštumas ir depresyvumas? Šito niekada nesužinosiu.

Savos upė

Kartais nelikdavo nė žiauberėlės, net ir stalčiuje, jame šniukštinėdavau trupinių, nugurėjusių nuo paskutinio kepalo, kurį, įvynioję į rankšluostį, guldydavome į tą stalčių. Alkanas eidavau į mokyklą Ledinoje, iki jos valanda kelio, retkarčiais per pertrauką panūsdavau nugvelbti apgraužtą bandelę, kurią prieš mane sėdintis klasiokas palikdavo suole, ir dar alkanesnis pareidavau namo, pakeliui kramsnodamas rūgštynių lapus. Norėjosi šlemšti ir giles, ir kaštonus, ir lapus, bet iš burnos į skrandį niekas nenusirydavo. Išsitiesdavau netoli Permeto tvenkinio ir regėdavau vaizdus: man atrodė, kad medžių luobas yra duonos pluta, ir imdavau jį graužti. Paskui iš lauko pusės prieidavau prie mūsų kambario lango patikrinti, gal šiandien mums pasisekė, ir per stebuklą puodas nebus tuščias ir ilgai marmaliuos ant ugnies. Mama gulėdavo lovoje prie sienos, permetusi ranką per veidą, tėtė šalia, vieną koją ištiesęs ant lovos, kitą atrėmęs į grindis, ir snausdavo. Namie neturėjome nė trupinėlio. Vieną kartą vakarėjant, kai jau buvau įmigęs, mane apniko baisus sapnas. Prieš akis atsirado rutulys, milžiniškas ir baltas, lygiu paviršiumi, be vidurio taško. Jis sukosi vietoje, iš juodumos artėjo į priešakyje plytinčią šviesą, vėl užsisuko kairėn į tamsą, tada darsyk atriedėjo į šviesą. Baltoji jo pusė pasisukdavo iš juodumos ir vėl judėjo į juodumą, sakytum, geso. Sulig kiekvienu rutulio apsisukimu pasigirsdavo muzika, tokia tranki, nepaprastai

skausminga ir garsėjanti, jog, kiekvienąkart jam apsisukus, susiriesdavau, lyg būčiau gavęs spyrį į pilvą. Kai rutulys nuriedėdavo į tamsą, muzika šiek tiek pritildavo, tada galėdavau atsikvėpti, paskui vėl išnirdavo jo akinantis plikumas ir vėl su siaubingu trenksmu pasigirsdavo muzika, o aš vėl susiriesdavau. Staiga rutulys suskato judėti dar sparčiau ir kiekvieną kartą iš kraupios tamsos atnešdavo vis greitesnę, skardesnę muziką, tikrą viesulą, o aš vis dažniau tai riečiausi, tai atsitiesdavau; mane ėmė pykinti, giliai akiduobėse smarkiai sopėjo, nes, lyg aukštesnės valios verčiamas, be atvangos spitrėjau į tą rutulį. Ūmai puoliau iš visų jėgų daužyti jo paviršių, nuskriejau jo kryptimi, štai rutulys jau visai čia pat, po smakru, papilvėje, paskui vėl šoktelėjo prie kaklo, niekaip neįstengiau užsiropšti ant jo paviršiaus, ant ašies, nusigauti į kitą jo pusę ir išvysti tą klaikumą, sukeliantį aną baisią, audringą, skausmą keliančią muziką. Paskui kumščiais talžiau ne tik baltą, bet ir šone atsiradusį rutulį, kuris vis pranykdavo, tvatinau ir tą, vis išnyrantį iš juodumos. „Bubi!“ – klykė mama. „Vaike, vaike!“ – šaukė tėvas. O aš vis trankiau baltąją ir tamsiąją rutulio puses, muzika dundėjo per visą kambarį, tai garsyn, tai tylyn, stiprėdama vienu akordu, aš vis susiriesdavau, verčiamas jos smūgių, inkščiau pagal jos melodiją, aukštai, žemai, aukštai. Daužydamas tai šviesiąją, tai šešėlinę rutulio pusę, ūmai išvydau tėvo ir mamos veidus, čia vieno – šešėlyje, čia kito – lemputės šviesoje, juodu kaip ritulys kaitaliojo šviesą ir tamsą, o aš vis neatlyžau tvatinti. Tada prabudau arba buvau prižadintas, virš manęs degė lemputė, pakilau lovoje, atpažinau savo kūną po naktiniais marškiniais, pamačiau Gizelą: parietusi kojas, ji spaudėsi prie lovos sienelės, išvydau Klarą, vilgančią skudurą dubenyje, mamą ir tėvą, stovinčius lyg dvi statulos prie namo vartų, įraudęs veidas geltonų garbanų apvade, pilkšvai blyškus veidas su akiniais, taip pat įrėmintas garbanomis, visa buvo panašu į kambarį mūsų namuose, stovėjo siuvamoji mašina, toliau skrynia, stalas, raudoni tapetai su auksinėm gėlėm, galop suvokiau, jog esu čia, Nove Jaršose, pirštų galais apsičiupinėjau veidą, nosį, lūpas, galvą, iš pailgų, tvirtų ir apvalainų iškilimų supratau, kad tai – aš, savo kūne, ačiū Dievui, esu čia, dabartyje.

Versta iš: Lojze Kovačič. Otroške stvari. Ljubljana: Beletrina, 2014