Tomaž Šalamun. Eilėraščiai
2021 m. Nr. 12
Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė
Tomažas Šalamunas (1941–2014) – vienas iškiliausių XX a. antrosios pusės slovėnų poetų; Slovėnijos televizijos ir radijo nekrologe poetas iškalbingai (ir taikliai) pavadintas „slovėnų poezijos ikonoklastu“ ir „slovėniškojo avangardo generolu“. Savilaida išleista pirma poezijos knyga „Pokeris“ (1966) pakeitė (gal net apvertė?) slovėnų literatūros kraštovaizdį. Supurtė pokariu nusistovėjusias estetines poezijos gaires ir autoritetus, jo kūryboje kalba tapo ne tik raiškos priemone, bet ir objektu, drauge (savi)ironijos, žaismės, besiribojančios su darkymu, provokacijos įrankiu, išsitrynė riba tarp pakylėtumo, patoso, lyrizmo ir kasdienės, šnekamosios kalbos, poetas nesivaržydamas vartojo žargonybes, barbarizmus, tarmybes, angliškus, prancūziškus, itališkus, ispaniškus ir kt. kalbų žodžius ar ištisus pasažus ir pan. Kūrinių sintaksė pastebimai kapota, neaiški, žodžių eiliškumas gali būti neįprastas, sujauktas, neretai eilučių tarpusavio ryšiai bemaž visai nutrūkę, eilėraščiams būdingas minties, frazės elipsiškumas, asociatyvumas. Bene geriausiai poeto kūrybą apibūdina jo paties išsakyta mintis: „Poezija nėra pranešimas. Pranešimus perskaitome ir juos suprantame. Mano sapnų pasaulis nepaprastai intensyvus. Gaunu „pranešimus“, jaučiu juos, bet nesuprantu.“
T. Šalamunas išleido per trisdešimt eilėraščių knygų, jis buvo vienas produktyviausių savo šalies poetų. Pelnė ne vieną Slovėnijos ir tarptautinį literatūrinį apdovanojimą. Poezija versta į daugelį pasaulio kalbų, 2002 m. dalyvavo mūsų „Poezijos pavasaryje“.
2022 m. Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos leidykla „Hieronymus“ išleis T. Šalamuno šimto eilėraščių antologiją. Poeto 80-ųjų gimimo metinių proga (beje, kaip tik gruodį prieš septynerius metus poetas iškeliavo anapilin) pateikiame pluoštelį specialiai „Metų“ skaitytojams verstų eilėraščių.
* * *
miegi, saulėgrąža, juodasėkle, auksine
miegi, miegi, dievai tave pranoksta
juodas nuode, stebukle užsklęstas
miegi, tave užkrito rasa
miegi ir nubundi, sukaustyta
dulkės ir sūkuriai traukinio, laukų kelių
miegi ir lūkuriuoji, nuotaka
juodo lietaus, šviesos lašų
kalavijau juodas, saulėgrąža, auksine baudžiava
aguona, piktžolės, sunkūs žingsniai pavargusių žmonių
jų valtys pilnos žemių, tavo mirtis
saulės sese, sveikinimo statula
žarai švytint apmąstau savo nuodėmes
cikados, raudona plyta, įsmigusi žemėn
moliūgai, broliai gyviai su sparnais
dalijamės žeme, saulėgrąža, tylėjimas sukimosi
(iš „Balta Itakė“, 1972)
* * *
Iš ramybės supriešini aguoną ir vandenį,
iš juodos krušos atgal nukrinta ratas.
Prasimuša tyras žodis,
ištreškina langus.
Taisosi pasaulio aiškumas,
skausmingas ir drauge džiugus.
Iš kur imiesi, laime
lašo, kurį sugers žemė?
(iš „Laukinių žvėrių pėdomis“, 1979)
Mirties langas
Sustabdyti gėlių kraują ir sujaukti darnumą.
Numirti upėje, numirti upėje.
Išgirsti žiurkės širdį. Sidabras mėnulio
nesiskiria nuo sidabro mano genties.
Nuvalyti laukus ir išlėkt į pasaulio kraštą.
Nešioti krūtinėje krištolą: žodį. Prie
durų garuoja muilas, gaisras nuplieskė dieną.
Apsidairyti, dar kartą apsidairyti.
Ir nusivilkti chalatą. Aguona dangų pragraužė.
Eiti tuščiomis gatvėmis ir sugerti šešėlius.
Jausti ąžuolą ten, kur glūdi šulinio žiotys.
Sustabdyti gėlių kraują, sustabdyti gėlių kraują.
Altoriai žvelgia vieni kitiems į akis.
Išsitiesti ant mėlynojo kopūsto.
(iš „Soy realidad“, 1985)
Marškiniai
Suplėšyti marškinius ir iššveisti sielą yra svarbu,
tai, ką daro kalba, nėra esmiška.
Sudeginti Joaną Arkietę.
Žana D’Ark turi snapą.
Grėblį sugėlė bitės.
Tais laikais nebuvo elektrinių.
Vandenys kliokė laisvai.
Plotmės, neaprėpiami tuntai karių, ietys.
Meisteris Ekhartas žodį „atsižadėjęs“
vartoja visiškai taip, kaip Liublianos
paauglys žodį „trenktas“.
Abu laižyčiau iš laisvės.
Abu laižau iš laisvės.
Juodu tik beda pirštu: tenai!
O ten smaugia, rauna, Dievas augina krioklį tau ant galvos.
Kopėčias atremi į orą ir jos nenuvirsta.
Smeigtukais išleidi orą.
Sliekas yra talentingas.
Jis nušliaužė tarp ausų plaukelių.
Čia apsivyniojo aplink kamieną
kaip medis rojuje aplink Žaltį.
(iš „Knyga broliui“, 1997)
Jei čia
Jei neapmąstysiu čia, nepadarysiu to niekur.
Ką turiu prieiti? Žaizdas? Ar ne geriau jas
laižyti, tepti, gydyti, užuot leidus iškraujuoti?
Todėl sumetu ant jų žabus ir uždegu.
Ugnis, dūmai, šakaliai, kol liepsnoja, o paskui
nebe. Nepakanka to, kaip slepiamės,
užsitempiam megztinį, kaip jį
nusivelkame, kokį judesį kartojame, kad
visiškai pasislėptume. Nuogi esame ir pažeidžiami.
Padovanoti tau širdį? Ką su ja veiksi? Gal
sukrimsnosi? Kur tada ji atsidurs? Ar ne geriau, kad
sudegtų? Žiūrėtume, kaip smilksta ir darosi
mėlyna.
Tėkšt! Irklas išnyra iš gelmės, štai ko
man reikėjo, vėl gražiai stačiu kampu krinta, trukteli, traukia,
raumenys įsitempia, valtis skrieja. Valtis turi būti
lengva, jei nori, kad skrietų, ir anas trečias pusbrolis
iš Bledo, kur super gerai irkluoja, nebežinau,
kuris šviesinas plaukus, jis ar tas jaunesnis irkluotojas,
net nežinau, kokie jų vardai, ar jie išvis
giminės. Man rodos, tas giminė neturi
trofėjų. Tie, kur turi trofėjų, nėra giminės.
Taip mintis nukreipia vanduo, tykštantys purslai ir
plekšėjimas, nes tai, kas darniai plekši, ramdo skausmą.
Eilėraštis
Kur esu?
Kur stovi mano kartuvės?
Kodėl mano akys it karoliukai?
Vieta seks paskui tave.
Krokodilas grūda mano kūną į kalbą.
Kokia prasmė likti be
liūdesio tarp dirbtinių liepsnų?
Vemiu, nes nebeliko jokio
liūdesio. Visai
nebepailsiu.
Neglamonėju tavo kūnelio, Metka*
Tu toli, o kalba yra arti.
Ėda mane kaimenėje.
Verčias ant manęs lyg Hanibalas su savo asilais,
dramblius minėjau per dažnai,
tikiuosi, turėjo jis ir asilų.
Mano poezija jau seniai nėra
autentiška.
Nuo tada, kai įkaito, trūnija.
(iš „Saulės vežimas“, 2005)
Versta iš: Tomaž Šalamun. KDAJ. IZBRANE PESMI. Ljubljana: Študentska založba Beletrina, 2011.
* Metka Krašovec (1941–2018) – slovėnų tapytoja, grafikė, viena kūrybingiausių ir labiausiai vertinamų slovėnų dailininkių; T. Šalamuno žmona.