Deimantė Daugintytė. Klasikos matmuo ir poetiniai vėjai
2015 m. Nr. 4
Vainius Bakas. Kas vėjo – vėjui. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 144 p.
Žaidybiškai nusiteikęs Vainius Bakas trečiojoje poezijos knygoje „Kas vėjo – vėjui“, neapleisdamas pamėgtų klasikinių formų, leidžiasi į vaikystę ir atsiminimų zoną. Dar antrojoje knygoje „Pretekstai“ jis gražiai atsiskleidė kaip mokantis laisvai kurti sonetą, įdomiai rimuoti, o naujausioje knygoje tvirčiau nusitaikyta ir į turinį. „Pretekstuose“ gausu žaismės, šiokio tokio jaunatviškumo įspūdžio, ir nors trečiajame rinkinyje to visiškai neatsisakoma, eilėraščiai skamba tvariau.
Tradicinė forma jaunajam poetui paklūsta, o turinį jis atnaujina asmenines patirtis siedamas su klasikinių tekstų temomis. Jam labai svarbus ir biblinis kontekstas: pats knygos pavadinimas – užuomina į priesaką „Kas ciesoriaus – ciesoriui, kas Dievo – Dievui“. Poeziją asocijuodamas su vėju, autorius tarsi prisidengia: nieko svarbaus nesakau ir nežadu pasakyti. Vis dėlto V. Bakas vėjų netauškia ir dažnai parašo itin vykusių poezijos eilučių. Ši pakylėtos būsenos dovana įvyksta netikėtai – per atsivėrimą, apsinuoginimą. Daugiau randasi tekstų, kuriuose stiprėja etinis jautrumas, atjauta, nyksta ankstesniems eilėraščiams būdingas neįpareigojantis žaidybiškumas. Tai įvyksta be jokių sąlygų ar įžangų: „iš gaudymo vėjų, iš nieko, / iš ten, kur tas vėjas pučia, / iš tavo akių kampučių – ten renkasi viskas, lieka. // Ten kaupiasi viskas, rieda – / tikriausiai nesugrąžinamai – / iš mano drąsos ir gėdos – / dabar jau susipažinome“ („Kūrybos liudijimas“, p. 21–22). Taigi kūryba iš drąsos ir gėdos: šiais eilėraščiais stengiamasi apimti visa, kas žmogiškai svarbu. Trečioji V. Bako knyga iš dar arčiau supažindina su aiškiai vertybiniu pasauliu, atsisakoma kartais pasitaikydavusių romantinių kitos erdvės ilgėjimosi motyvų. Naujausiuose eilėraščiuose žmogų supanti aplinka priimama natūraliai, paprastai: nieko nereikalaujama, nieko neteigiama, siekiama tik atvirumo – pasauliu žavimasi, stebimasi.
Sugrįžimas į vaikystės pasaulį – labai svarbus šios knygos motyvas. Namų erdvė regima kaip brangi vieta, ryšys su artimaisiais itin stiprus, empatija pasiekia aukščiausią lygmenį stebint prigimtinės kultūros ženklus. Subjekto įsirašymas į aplinką patiriamas kaip emocinis išgyvenimas. Antroje ciklo „Iš mano genties vakarų“ dalyje subjekto žvilgsnis į rūpintojėlį sukuria sąmonėje dvigubą metaforą: tėvas, skulptūra ir subjektas lyg sujungti į viena, o didžiulės įtampos, artėjančios prie sprogimo, potyris sudabartintas. Siekis grįžti į pačią pradžią, kone į laiko ištakas – klaidus kelias, kuriuo ryžtamasi keliauti. Laiko patirtis siejama su „gentainiais“: seneliais ar neįvardijamais asmenimis, kuriems prigimta gyventi ten.
Dažnai šis momentinis, simbolinis suartėjimas su išėjusiais iš dabarties pasaulio išgyvenamas pažvelgus į nuo trauką ar kokį kitą su atmintimi susijusį kultūros objektą, prisiminus asociatyvią literatūrinę frazę. Subjektas nuolat būna kultūros lauke, natūraliai į jį įeina ir jį papildo. „Senelis kimba rankomis į vaikštynių surūdijusį rėmą / ir bando žengti porą žingsnių / <…> Pirmieji žingsniai keisti, / o po to jau tekinom pasileidi / nuo kalno paskui savo riedantį akmenį / <…> Taip vaikštai ratais, / eini, kol vieną dieną atsimuši / į stiklą, / ant kurio tavo delno įspaudai – / kitapasaulių riboženkliai. // Man neleista peržengt tavo / nuotraukos rėmų“ („Rėmai“, p. 48–49). Taip bandoma sujungti laiko tėkmę su asmeniškomis patirtimis. Žiūrėjimas į senelio nuotrauką atveria asociacijų klodą, tačiau eilėraštyje tai darosi sunkokai suvaldomas srautas, kuriamos keliagubos metaforos, jos jungiamos į vieną laiko koncepciją, bet pritrūksta vientisumo, būsenos grynumo. Paskiros strofos kuria stiprius impulsus, kurie sunkiai dera tarpusavyje.
Šioje knygoje atsiskleidžia autoriaus noras gilintis į svarbiausius žmogaus gyvenimo etapus. Cikle „Blykstės“ mirties metafora kuriama itin nuosekliai, po truputį auginant žmogaus pranykimo iš daiktiškojo pasaulio motyvą. Fotografavimasis tampa paskutinės akimirkos, t. y. mirties fiksavimu, kai iki tol buvusi gyvybė suliejama su stingdančia pabaiga. Ciklas dvelkia žmogiškuoju liūdesiu („Vis dar sunku suprasti, kad visi / būsim nufotografuoti / tą akimirką, / kai niekas neįspės“, p. 32), tačiau jame esama ir šviesos, kadangi tikima, jog mirtis nėra pragaištinga, ji atveria žmogui tam tikrą prasmę. Melancholiškos gaidos šioje knygoje sumišusios su žaidybiškais elementais, eilėraščio emocija turi įvairių atspalvių. Apskritai šioje knygoje mintis skvarbesnė, įdėmiau įsižiūrima į tai, kaip žmogus keičiasi gyvenimo kelyje. Naują apmąstymų linkmę nurodo įdomiai suskambanti Dante’s Alighieri parafrazė: „Dar nenuėjęs anei pusės kelio / sustoji vienas miško vidury“ („An Dante“, p. 129) .
V. Bako eilėraščių stilistika šiek tiek laisvesnė nei klasikų, tačiau jo temų laukas ir minties kelias yra panašus. Poezija jam yra pasaulio suvokimas ir tos patirties perdavimas kitam. Jaunas kūrėjas ištikimas tradicinei pasaulėžiūrai ir rašo išskirtinai vertybiškai orientuotą poeziją. Autorius ne tik neatsiriboja nuo klasikinio eilėraščio modelio, jam svarbus ir klasikinis pasaulio suvokimas. Tai avangardizmo destrukcijos nepaliesta poezija, kurioje labai svar bus kito pajautimas ir pagarba kitam. V. Bakas iš savo kartos menininkų išsiskiria tuo, kad nebando desperatiškai mėgdžioti kitų poetų ar kurti rimto savo paties įvaizdžio. Žaismė, derinama su klasikinėmis formomis, padeda jam nesustabarėti ir būti gana dinamiškam. Tiesa, ta vidinė eilėraščių dinamika kartais ir pakiša koją – tekstas praranda stuburą, nors struktūriškai, kompoziciškai atrodo sustyguotas. Autorius, kartais apimtas nutrūktgalviško šėlo, ima ir pernelyg suskuba, pavyzdžiui, eilėraštyje „Mirusios kopos. Gimimas“ neįvardyta „ji“ yra teksto ašis, bet atrodo, kad griežta eilėraščio struktūra trukdo išplėtoti įvaizdį, ypač pabaigoje jaučiamas netvirtumas:
Ji nusivelka kūną ir maudosi,
jai išsprūsta tylus „niekada“.
Kaip du vaikiškus delnus suglaudusi
dvi blakstienas – tokia jos malda.
Ji – graudus virpulys tavo žodžiuose,
ją iš balso iškart pažinai,
tu esi man nuoga pasirodžiusi,
pasilik dar trumpam. Amžinai.
(p. 65)
Afroditės įvaizdžio perkūrimas netiesiogiai pasirodo daugelyje eilėraščių – dažni gražuolės mylimosios ir vandens motyvai. O šiame eilėraštyje deivės-mylimosios įvaizdis kuriamas klumpant, ypač paskutinėse strofose, kai siaurinamos frazės. Platesni poetiniai mostai V. Bako tekstuose skamba įtaigiau nei suskaidyti į trumpus. Taip pat ne visuose tekstuose juntamas plėtojimas, lyg autorius suktųsi toje pačioje vietoje, ieškodamas tikslesnės frazės ar įtikina mesnio įvaizdžio. Struktūruota poezija leidžia naratyvą nustumti į šalį, dėmesį sukaupiant į skambėjimą, ritmiką. Kalbos jausmo ir ritmikos pojūčio jaunam poetui nestinga, tik atrodo, kartais tuo piktnaudžiaujama.
Viename eilėraštyje gražiai atsiskleidžia mintis, kad poezijos bene daugiausia yra tyloje, kad tyla galėtų būti efemeriškojo vėjo (poezijos) antras vardas:
Mėgstu muziką: kartais senamiesčio
skveruos dantim griežiu,
virpa nervai, kuriais nemokėdamas groju
ir groju,
koks praeivis vis stabteli – pažeria saują
žvaigždžių
ir keliauja toliau, baisiai skuba –
tikriausiai į Rojų…
Nes prie ko gi daugiau imtų driektis
kasdien tiek eilių,
tokios spūstys, keliai nubarstyti druska
visą sausį.
Mėgstu gerą poeziją, gal todėl aš
dažniausiai tyliu
ir tiek daug išgirstu, kai balandžių ir vėjų
klausausi.
(„Mano hobis“, p. 20)
Apgaulingu radauskišku lengvumu suskambėjęs eilėraštis išgrynina mintį, kad poeziją vis dėlto kuria ne poetai, o aplinka. Tai, kas tikriausia, – sukurta ne žmogaus, o būna išgirstama. Lyg norėdamas paslėpti sentimentalumą, poetas vėlgi ima juokauti, temą papildydamas netikėtais įvaizdžiais. Taip pat eilėraštyje atsiranda Henrikui Radauskui būdinga ironijos ir šaržavimo maniera („Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, / Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos“). Abu autoriai panašūs ištikimybe klasikinei eilėdarai ir polinkiu ironizuoti, slėpti jautrius išgyvenimus po komiškumo kaukėmis. Tačiau H. Radauskas lyriškumą paneigia drastiškai, savo eilėraštį persmelkdamas tiksliai apskaičiuotu estetizmu, o jaunajam autoriui klasika su visais jos lyriškumais bei saikingu jausmingumu vis dar yra artima.
V. Bako trečioji knyga yra rimtas pareiškimas mūsų poezijoje, ja autorius sklandžiau įsirašo į tradiciją kurdamas klasikinių formų eilėraščius. Nors dainingą ir skambų poetinį tekstą dažnai sutrikdo emocinis skubėjimas ar priešingai, užstrigimas ties kokiu vienu įvaizdžiu, bet tai yra skaitytoją pakylėjanti, sąmonę skaidrinanti kūryba. Autoriui artimos ne tik tradicinės poezijos formos, bet ir archetipiniai kultūros įvaizdžiai bei etinis kūrybos aspektas. Visus jo tekstus sieja subtili krikščioniškoji linija, religinis sąmoningumo matmuo suteikia šiai poezijai savito taurumo. Tačiau vertybiškai orientuotoje poezijoje nėra ydingo sentimentalumo ar moralizavimo tendencijų – tai kuklus dvasios būsenų atvėrimas, dalijimosi aktas. Kontempliatyvų įsiklausymą į gyvenimą, intymų ir sutelktą kalbėjimą autorius dažnai pagyvina šaržuota mintimi, nuspalvina lengva autoironija. Vainius Bakas, atrodo, jau yra visai arti savo eilėraščio kelio, lieka jam palinkėti naujų vaizduotės perspektyvų ir poetinės valios sutelktumo, kad subtilios gyvenimo įžvalgos įgytų harmoningą poetinę formą.