literatūros žurnalas

Arūnas Mickevičius. F. Nietzsche: pasaulis – tai mįslė be įminimo

2011 m. Nr. 2–3

Friedrichas Nietzsche šioje esė1, parašytoje dar 1873 metais ir išleistoje tik po jo mirties, iškėlė klausimą: kas yra tiesa? Pasaulio pažinimas yra paremtas sąvokomis, o sąvokos atsiranda tapatinant tai, kas netapatu. Ar pažįstančiųjų sąvokinė kalba adekvačiai apibūdina tikrovės dalykus? Ar mūsų sąvokos, būdamos daiktų vardais, sutampa su pačiais daiktais? F. Nietzsche’s atsakymas į šiuos klausimus yra neigiamas, nes Tiesa yra tik „judri metaforų, metonimijų, antropomorfizmų armija, žodžiu, suma žmogiškų santykių, kurie buvo poetiškai ir retoriškai sustiprinti, aprūpinti perkeltinėmis reikšmėmis, išdabinti ir, tautai ilgai jais naudojantis, ėmė atrodyti kanoniški ir privalomi: tiesos – tai ne kas kita kaip iliuzijos, kai jau pamiršta, kad jos tokios yra; tai – metaforos, nuvalkiotos ir neveiksmingos; tai – monetos, kuriose įspausti atvaizdai nusitrynę ir dabar laikytinos nebe monetomis, o tik metalu“2. Galima teigti, kad pažįstančiųjų mokslinė, sąvokinė kalba F. Nietzsche’s požiūriu tėra tik užmirštos, išsekusios ir suakmenėjusios metaforos, o mūsų kontaktas su pasauliu yra grynai estetinis: stengdamiesi pažinti tikrovę esame greičiau ją ne at-kuriantys, t. y. adekvačiai atspindintys, bet kuriantys menininkai. Būtent šio skirtumo užmiršimas – individualios ir gyvos metaforos suakmenėjimas ir jos virsmas bendra ir negyva sąvoka, Vakarų mąstyme sukėlė vienos vienintelės, amžinos, nekintamos ir didingos metafizinės Tiesos atsiradimą, kurią F. Nietzsche siekė demaskuoti kaip iliuziją.

Pažymėtina, kad F. Nietzsche savo tekstuose gausiai vartojo metaforas ne tik retoriškai (kaip vaizdingus palyginimus), bet ir strategiškai, tikslingai kreipdamas dėmesį į vadinamojo Vakarų klasikinio mąstymo sąvokinę kalbą, siekė ją dekonstruoti ir taip išlaisvindamas inkorporuoti į interpretatyvų pasaulio pliuralumą. Mes, skaitantieji F. Nietzsche’s tekstus, galime pabandyti išryškinti jo vartojamas Vakarų mąstymo ir kultūros „architektūrines metaforas“, keldami klausimą, kaip filosofai rentė savo epistemologinę architektūrą, kaip į ją buvo įtraukiamos vertybės ir kokia buvo šio įtraukimo simptomatika. F. Nietzsche šį klasikinio mąstymo rentimą iliustravo tokiomis architektūrinėmis metaforomis kaip „avilys“, „tvirtovė“, „bokštas“, „piramidė“, „kolumbariumas“, „voratinklis“ ir kitomis. Kaip tik tokias metaforas mes aptinkame ir šioje esė. Jas vartodamas, F. Nietzsche siekė išryškinti pažįstančiųjų negatyvumą, nukreiptą į tapsmo vaizdinį, į interpretatyvų pasaulio pliuralumą, t. y. susiejo metaforas su paties gyvenimo neigimu, slopinimu.

Pirmoji architektūrinė konstrukcija – tai bičių avilys. Remdamasis šia konstrukcija, F. Nietzsche siekė parodyti, kad visos sąvokos, kuriomis operavo klasikinis mąstymas, viso labo tik pažįstančiojo „instinktyvaus“, metaforinio aktyvumo produktas, panašiai kaip korys yra bitės instinktyvumo konstrukcija. Šioje mąstymo stadijoje dar nėra opozicijos tarp vita practica ir vita contemplativa. Avilys, kaip geometrinis architektūrinis ansamblis, simbolizuoja sistemingą sąvokų tvarką. F. Nietzsche atkreipė dėmesį, kad „avilio“ architektūrinis tobulumas – klasikinio mąstymo ir juo besiremiančio mokslo „grožis“ ir „didybė“ – nėra nesuinteresuotas: visa tai yra pirmapradės stokos simptomas. Stoka ir paaiškina bruzdančio, triukšmingo mokslinio darbo prigimtį, jo būtinumą: kaip bitė konstruoja korį ir, kad galėtų išgyventi, užpildo jį iš išorės atneštu medumi, taip ir pažįstantieji konstruoja tuščią, formalų mąstymo karkasą, į kurį stengiasi įsprausti visą išorinį pasaulį: „renčiant sąvokų statinį nuo pat pradžių darbuojasi  k a l b a, vėlesniais laikais – m o k s l a s.  Taip kaip bitė kartu lipdo korius ir pildo juos medumi, taip ir mokslas be paliovos stato minėtą milžinišką sąvokų kolumbariumą, tą žiūros kapinyną, užrioglindamas vis naujus ir erdvesnius aukštus, o senąsias celes paremia, valo, atnaujina, bet labiausiai jis stengiasi šitą iki monstriškų aukštybių suręstą konstrukciją pripildyti, įkomponuoti į ją visą empirinį, t. y. antropomorfinį, pasaulį“3. Klasikinio mąstymo architektūriškumą, kuriam iš tikro būdingas tik tariamas „grožis“ ir „didingumas“, F. Nietzsche palygino su nelaimingu, stokojančiu vabzdžiu (pažįstančiuoju) ir jo koriais (formalus mąstymo karkasas). Taip F. Nietzsche pašiepia pažintines mąstančiųjų pretenzijas sumažinti pasaulį iki savojo antropomorfizuoto dydžio. Jis išjuokia grynojo proto ir juo paremto mokslinio žinojimo pernelyg didelį pasitikėjimą savimi. Šio pasitikėjimo išdava – metaforos laikomos grynosiomis „esmėmis“. dėl savo metaforinės prigimties mokslas niekada negali paaiškinti pasaulio, koks jis yra iš tikrųjų, t. y. adekvačiai; pasaulį įmanoma tik interpretuoti, tik metaforiškai aprašinėti. Viename fragmentų, priskirtinam vėlyvajam jo kūrybos periodui, F. Nietzsche teigė, kad „racionalus mąstymas yra interpretavimas pagal schemą, iš kurios negalime išsivaduoti“4. Turint galvoje šioje esė aptariamą kontekstą reikėtų pridurti, kad minėtos „schemos“ prigimtis, F. Nietzsche’s teigimu, yra ne griežtai racionali-loginė, bet metaforiška. Mokslinis, griežtomis sąvokomis paremtas žinojimas – tai gryna ženklų sistema (semiologija). Pažįstančiųjų mąstymo moksliškumas – griežtumas, normatyvumas, universalumas, absoliutus tikrumas ir objektyvumas – yra labai problemiškas ir diskutuotinas, nes visa tai, pasak F. Nietzsche, kyla iš metaforinio aktyvumo ir remiasi sąvokomis, kuriomis be paliovos tik metaforiškai multiplikuojama ir renovuojama. Demaskuodamas pretenzijas į objektyvumą, absoliutų „tikrumą“, F. Nietzsche pabrėžia, kad tokios pretenzijos iš tikrųjų slepia metaforišką, interpretatyvią mokslo prigimtį. Šis slėpimas – mokslo silpnumo simptomas. kaip bitės gamina medų iš žiedų, kurių nektarą be paliovos renka ir neša, taip ir mokslinis klasikinis mąstymas pašalina nuo savęs „individualumą“, atitraukia save nuo metaforinių, interpretatyvių galių ir verčia eiti pažįstantįjį rinkti „nektaro“ į išorę, eiti ir parsinešti „tiesą“ į savo avilį: „Mes savęs nepažįstame, mes, pažinimo siekėjai, patys nepažįstame savęs: ir taip yra dėl svarių priežasčių. Mes niekad neieškojome savęs, – tai kaipgi vieną dieną imsime ir save atrasime? Teisingai pasakyta: „Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“; mūsų lobis ten, – ironizuoja Nietzsche, – kur stovi mūsų pažinimo aviliai. Iš prigimties būdami sparnuoti dvasios medaus rinkėjai, mes visą laiką plušame, skubame turėdami širdy tik vieną vienintelį rūpestį – ką nors „parsinešti“. O šiaip apie gyvenimą, vadinamuosius „išgyvenimus“, ar kas iš mūsų pakankamai rimtai susimąsto? Ar turi tam užtektinai laiko? Bijau, kad tokiais dalykais mes niekad kaip reikiant „neužsiiminėjome“: mūsų širdys linkusios anaiptol ne į tai, o apie ausis nėra ko ir kalbėti! Mes kur kas panašesni į tą palaimingą, savo mintyse paskendusį išsiblaškėlį, kuris, ką tik jo ausyse nuskambėjus dvylikai galingų vidurdienį skelbiančių laikrodžio dūžių, staiga prabunda ir klausia savęs: „Kiek gi čia dabar išmušė?“ Taip ir mes dažnai po viskam krapštomės ausis ir klausiame – be galo nustebę ir suglumę: „Ką čia mes iš tikrųjų patyrėme?“ – negana to: „Kas mes tokie esame?“ Ir paskui, kaip sakėme, skaičiuojame tuos dvylika mūsų patirties, mūsų gyvenimo, mūsų būties varpo drebinančių dūžių, – ak! skaičiuodami dar ir suklystame… Mes neišvengiamai liekame sau svetimi, mes nesuprantame savęs, mes turime painioti save su kitais, mums per amžių amžius galioja principas: „Kiekvienas labiausiai nutolęs pats nuo savęs“, – sau mes nesame „pažinimo siekėjai“…“5.

F. Nietzsche pažymi – jeigu nuo objektyvistinio žinojimo imperatyvumo, pretenduojančio į universalią Tiesą, gali būti pašalintas individualumas, tai jau yra požymis, kad atskiras žmogus nėra ganėtinai stiprus teigti savo asmeninį požiūrį. Todėl mokslinio žinojimo stoka koreliuoja su paties pažįstančiojo mokslininko stoka: pažįstantysis, stokodamas individualių jėgų, nebesugeba apginti savo individualių vertinimų ir taip tampa „objektyviu“. Toks žmogaus „architektūrinės sąmonės silpnumas“ verčia jį įsikurti ir prisiglausti mokslo „tvirtovėje“, kuri žmogų gina ir maitina. Taigi mes aiškiai galime fiksuoti, kaip „korinio“ mąstymo architektūrinį tipą papildo ir modifikuoja mąstymo „tvirtovėje“ tipas. Tarp šių mąstymo tipų egzistuoja perimamumas, tačiau yra ir skirtumų. Mąstymui „avilyje“ būdinga vidujybės / išorybės opozicija, kai „vidujybė“ modeliuoja „išorybę“, bet pati nesuprantamu būdu išlieka „išorybės“ nepaveikta, vis ta pati, substancialiai nekintanti ir išsauganti savo tapatybę. Tai konservatyvumas, užsidarymas savo „vidujybės kiaute“ ir tiesiog paprasčiausias aklumas tikrovei. Tada pasaulis suprantamas kaip mano perdirbama ir (su)vartojama žaliava. O mąstymas „tvirtovėje“, nors ir išsaugo konservatyvumą, uždarumą, bet dabar jį lydi ir sąmoninga kovos su alternatyviais požiūriais retorika: pasaulis ne tik yra manoji perdirbama (modeliuojama) ir (su)vartojama žaliava, bet ir tai kas man kelia pavojų, grėsmę. Mąstymui tvirtovėje būdinga savas / svetimas opozicija. Pagal šį kontekstą pravartu būtų priminti T. Kuhn‘o knygoje „Mokslinių revoliucijų struktūra“ pateiktą mokslo vaizdą. Autorius teigia, kad mokslininkų bendruomenės „normaliais“ (t. y. nerevoliuciniais) mokslo raidos tarpsniais yra kur kas panašesnės į „uždaras“, nei į „atviras“ visuomenes. T. Kuhno požiūriu, „normalaus“ mokslininko dorybė yra ne tiek beribis atvirumas naujovėms, kiek konservatyvus tikėjimas priimtos pamatinės teorijos tiesomis, sąmoningai ignoruojant jai prieštaraujančius faktus kaip laikinas „anomalijas“, kurias pavyks ateityje įveikti. dogmatiška ištikimybė savo disciplinos „gentinėms vertybėms“ ir daro ją uždara solidaria „tikėjimo bendruomene“. Tai, ką T. Kuhnas pavadino „normalaus mokslo“ stadija, mūsų kontekste atitinka tipologinę mąstymo „mieste-tvirtovėje“ stadiją.

Klasikiniam mąstymui „tvirtovė“ kaip egzistencijos tipas reikalinga tam, kad būtų galima apsiginti ne tik nuo išorės, bet ir vidaus pavojų. Kitaip tariant, didžiausiu pavojumi tokiai sąmonei tampa pats „gyvenimas“: būtina gintis nuo man svetimų jėgų, kurias teigia pats gyvenimas. „Ginkis ir saugokis jėgų, kurias teigia pats gyvenimas“, – taip galima būtų ironiškai formuluoti kategorinį mąstymo „tvirtovėje“ imperatyvą, privalantį tapti visuotiniu įstatymo leidimo principu. Toks žmogus, gindamasis prisistato barikadų, izoliuoja save ir šitaip stengiasi apsaugoti savo mąstymo konstrukcijas nuo į jas nukreiptų veiksnių (pvz., alternatyvių požiūrių ir vertinimų). Tai reikštų, kad tokia sąmonė visomis išgalėmis kovojo ir gynėsi nuo to, kam ji pati užklijavo iracionalumo, mito, meno, populizmo bei panašių dalykų prakeiksmo etiketę, ir visų tų, kurie, anot F. Niet-zsche’s, būdami „ištikimi gyvenimui“, teigė kūrybos, naujumo ir interpretatyvumo, nenurodančių į jokį pirminį signifikatą, kultą. Klasikinis mąstymas gynėsi ir kartu buvo karingai nukreiptas prieš tuos, kurie, rizikuodami būti nugalėti, išdrįso pripažinti (teigti) savąją naują perspektyvą (požiūrį) kaip galimą vieną iš daugelio, bet, žvelgiant iš sąmonės „tvirtovėje“ pozicijų, neigiančią vieną vienintelę, dievišką perspektyvą ar „objektyvią“, absoliučią, mokslinę Tiesą ar Tvarką. Būtent pastarąją perspektyvą F. Nietzsche ir demaskuoja, parodydamas, kad ji yra žmogiška, pernelyg žmogiška, kad metafizikų „tikrasis pasaulis“ yra tiesiog pasaka, fikcija. „Tvirtovė“, arba „miestas-tvirtovė“, tokia svarbi objektyvistinei ir universalistinei sąmonei išlikti, – tai ir gynybinio skydo, ir apsitvėrimo, saviizoliacijos, savikastracijos nuo „gyvenimo“ simbolis. Tokia sąmonė, įtikėjusi į vieną dievišką Tiesą, arba „šventasis, įtinkantis Dievui, yra idealus kastratas… Kur  p r a s i d e d a  „Dievo karalystė“, ten baigiasi gyvenimas…“6. Mąstymui apibūdinti vartodamas „tvirtovės“ metaforą, F. Nietzsche demaskuoja, jo manymu, neteisėtą „individualumo“, subjektyvumo pašalinimą, neteisėtas monocentristines tendencijas. Pagal jį iš tikrųjų pasaulio konstravimas (pažinimas) nėra nešališkas ir kūryba neatsiejama nuo to, ką filosofas vėlesniuose savo veikaluose pavadins „valia siekti galios“. Jis yra agonistikos bei daugelio požiūrių įvairovės galimybės šalininkas. Tokią poziciją jis nusakė kaip aktyviąją, teigiančią gyvenimą. Ir priešingai, klasikinio mąstymo poziciją, kuri atsiveria iš vieno dieviško centro, F. Nietzsche įvardijo kaip „reaktyviąją“, t. y. gyvenimą neigiančią, jo neapkenčiančią, nuo jo atsitveriančią „tvirtovę“. Todėl klasikinio mąstymo moksliškumo „didybė“, pasak F. Nietzsche’s, yra nuskurdinta, silpno žmogaus (pažįstančiojo) „didybė“: būdama grynai fiktyvi, ji slepia savo išgąstį ir paniką prieš „gyvenimą“, slepia „klaidas“, jas vadindama „tiesomis“. Mokslo žmogaus sąmonės bejėgiškumas verčia jį apsitverti, apsistatyti barikadomis ir, kad galėtų išgyventi, jų įsitverti. Šioje keistoje klasikinio mąstymo formoje – „tvirtovėje“, – kurią pažįstantysis susikonstruoja, galų gale nebelieka jokių spragų, jokios erdvės nė mažiausiai vaizduotės užgaidai, jokiai produktyvią veiklą skatinančiai inovacijai. „Mokslas, teigia F. Nietzsche, pirmiausia siekia pripildyti šį milžinišką statinį („tvirtovę“), sprausdamas į jį visą empirinį, t. y. antropomorfinį pasaulį“7. Šis „pripildymas“ įgauna tokias milžiniškas proporcijas, kad mokslo tvirtovė tampa panaši į Babelio bokštą. Mokslo kalba nukerta savo turėtąsias metaforines šaknis, mokslas ima kurti išgalvotą, formalizuotą loginę kalbą, sudarytą iš abstrakčių ženklų, tikrų mįslių, labiau slepiančių žmogaus aistras ir konfliktus, nei atskleidžiančių „tikrąją“ daiktų ar pasaulio esmę. Ir šis „mokslo bokštas, teigia F. Nietzsche, plečiasi ir auga iki begalybės, o kartu didėja ir tikimybė, kad filosofas jau mokydamasis pavargs arba kur nors sustos ir specializuosis“8. „Mokslas, – pažymi F. Nietzsche, – šiandien klesti ir jo rami sąžinė visiems krinta į akis, tuo tarpu tai, iki ko pamažu nusirito visa naujausioji filosofija, šios mūsų dienų filosofijos liekanos, kelia nepasitikėjimą ir apatiją, o gal net pajuoką ir užuojautą. Filosofija, redukuota į „pažinimo teoriją“, faktiškai tapusi baikščia epochistika ir mokymu apie susilaikymą, filosofija, kuri neperžengia net slenksčio ir su skausmu  a t s i s a k o  teisės įeiti vidun, – tai filosofija, išleidžianti paskutinį kvapą, galas, agonija, užuojautos objektas. Kaip tokia filosofija galėtų  v i e š p a t a u t i!“9

Statydamos „tvirtovę“ arba „bokštą“, žmogiškos būtybės jaučiasi saugesnės. Kita vertus, šis statymas vyksta mūsų pačių susvetimėjimo, užsisklendimo nuo pasaulio bei gyvenimo ir užsikonservavimo savo „proto sienose“ kaina. Štai kodėl mąstymas „tvirtovėje“ pats save marina. Čia mes matome subtilią slinktį nuo mąstymo „tvirtovėje“ prie mąstymo „piramidėje“. Juk negali be paliovos statyti tvirtovės, nes neišvengiamai ateina „nuovargis“ ir „specializacija“, kuri neatsiejama nuo mumifikacijos. Tokiu būdu ilgai išgyventi įmanoma ne tiek savyje ir apie save nuolat statant „tvirtoves“, kiek save mumifikuodamas. Taip „avilys“, „tvirtovė“ toliau modifikuojasi įgaudami naują egzistencijos pavidalą – geometrinę „piramidę“. Čia, kaip ir pirmuose dviejuose mąstymo tipuose, išsaugojama viską konservuojanti mąstymo tendencija, bet nelieka būdingo mąstymui „tvirtovėje“ karingumo, o opoziciją savas /svetimas keičia gelmės / paviršutiniškumo opozicija. Šis naujas mąstymo tipas konstruoja hierarchišką pasaulį, viską klasifikuoja abstrakčiomis kategorijomis ir įtvirtina legalią, racionalią vieną kartą ir visiems laikams nustatytą tvarką. „Piramidiškumas“ simbolizuoja schematizuotą, inteligibilų esmių, gelminį pasaulį: „kaip tik šitų schematizmų erdvėje tampa įmanoma, kas niekada nepasisektų patiriant vaizdžius pirmuosius įspūdžius, – suręsti piramidišką kastų ir laipsnių statinį, sukurti naują įstatymų, privilegijų, pavaldumų, apribojimų pasaulį, kuris dabar kaip priešprieša iškyla vaizdžiajam pirmųjų įspūdžių pasauliui atrodydamas stabilesnis, bendresnis, žinomesnis, žmogiškesnis, ir dėl tos priežasties jis pasidaro reguliuojantis ir imperatyvus“10.

Pažymėtina, kad „piramidės“ metafora simbolizuoja ne tik inteligibilų grynųjų esmių pasaulį, bet ir seniai palaidotą, numarintą ir mumifikuotą individualumą: pojūtinius įspūdžius, nuoširdžius išgyvenimus ir pan. Trumpai tariant, „piramidė“ yra numarinto kūniškumo kapas. Štai vienas iš daugelio F. Nietzsche’s klasikinio mąstymo „piramidiškumo“ aprašymų: „Jūs manęs klausiate, kas yra visos tos filosofų idiosinkrazijos?.. Pavyzdžiui, jų istorinės intuicijos stoka, jų neapykanta net tapsmo vaizdiniui, jų egipticizmas. Jie tiki, kad suteikia g a r b ę  kokiam dalykui, jį nuistorindami, sub specie aeterni, – jį paversdami mumija. Visa, kuo tūkstantmečiais manipuliavo filosofai, buvo sąvokų mumijos; jų rankos nesukūrė nieko tikro ir gyvastingo. Melsdamiesi jie marino, jie gamino iškamšas, šitie ponai sąvokų stabmeldžiai, – melsdamiesi jie buvo pavojingi viskam, kas gyvastinga. Mirtis, kaita, senatvė, taip pat prasidėjimas bei augimas, jų požiūriu, buvo kažkas negera, – net kažkas negatyvu. Kas yra,  n e t a m p a; kas tampa, to  n ė r a…  Tad visi jie, net puldami į neviltį, tikėjo būtimi. <…> Būti filosofu, būti mumija, monotono-teizmą perteikti lavonų mimika! – Ir pirmiausia šalin  k ū n ą,  tą apgailėtiną juslių idée fixe, apsunkintą visomis logikos klaidomis, paneigiančią ir net darančią neįmanomą pačią logiką – ir net tokią įžūlią, kad ji įsivaizduoja esanti tikroviška!..“11. Šaržuodamas šį moksliniam klasikiniam mąstymui būdingą „piramidišką“ mąstymą, jam būdingą universalistinį imperatyvumą į Tiesą, F. Nietzsche teigė, kad toks mąstymas sutampa su stačiakampiu, primenančiu kapo duobę, kurioje dūli numarintas kūniškumas, individualumas, kūrybiškumas. Todėl nuo „piramidės“ metaforos F. Nietzsche nuslysta prie „kolumbariumo“ metaforos aprašymo, t. y. patalpos, kurioje laikomos mirusiųjų urnos. Mumifikacija numato, kad kiekvienas individualumas ir nuoširdūs išgyvenimai, įspūdžiai išdyla, virsta pelenais, dulkėmis. Piramidė tėra tarsi „didingas“ antkapis kapo, kuriame dūli išsekinto, numarinto individualumo, nuoširdžių išgyvenimų, gyvenimo apskritai, pelenai. Todėl klasikinis mąstymas ir juo paremtas žinojimas – tai individualių išgyvenimų, gyvenimą teigiančių interpretatyvių jėgų, kūniškumo kapo simbolis. F. Nietzsche demaskavo mąstymo kaip „piramidės“, sukonstruotos iš griežtų sąvokų, tariamą „didingumą“, parodydamas, kad iš tikro ji yra sukonstruota viso labo tik ant netvarių – metaforinių – pamatų. Filosofas tvirtina: „Kiekviena žiūros metafora yra individuali ir neturi sau tapačių, todėl visada moka pabėgti nuo visokių apibrėžtumų, o didysis sąvokų rentinys stūkso kaip sustingusių taisyklingų formų senovės romėnų kolumbariumas, kurio logika pasižymi tuo griežtumu ir šalčiu, kuris būdingas matematikai. Tas, kuris pajunta šio dvelksmo šaltį, sunkiai patiki, kad ir sąvoka, kaulinė ir aštuonkampė kaip žaidimų kauliukas ir taip pat vartaliojama kaip ir jis, tėra tik  m e t a f o r o s  l i e k a n a“12. Taigi, visa klasikinio mąstymo epistemologija – tai paprasčiausias žaidimas sąvokų kauliukais, t. y. formaliomis, tuščiomis sąvokomis. Tiesa, šis žaidimas yra rimtas, – kas nesilaiko jo taisyklių, negali likti nenubaustas: „žaidžiant sąvokų kauliukais „tiesa“ reiškia – kauliukais naudotis taip, kaip jie sužymėti: tiksliai skaičiuoti akis, sudarinėti teisingas rubrikas ir niekada nepažeisti kastų sistemos ir rangų eilės tvarkos“13.

Paskutinė architektūrinė egzistencijos metafora, kurią F. Nietzsche siejo su klasikiniu mąstymu, – „voratinklis“. kaip voras iš savo baltymų rezga tinklą, ketindamas sugauti grobį, lygiai taip ir mokslininkas pats iš savęs konstruoja sąvokų tinklus. Šie nuo masyvaus „piramidiško“ sąvokų hierarchiškumo ir sistemingumo skiriasi tuo, kad yra lengvi, mobilūs, atsparesni ir labiau prisitaikę prie gyvenimo tėkmės netikėtumų. „Taip kaip romėnai ir etruskai dangų suraižė nekintamomis matematinėmis linijomis ir į šitaip atribotą erdvę tarsi šventovę įgrūdo savo Dievą, taip kiekviena tauta viršum savęs turi tokį matematiškai suskaidytą sąvokų dangų ir vardan tiesos mano, kad kiekvienas sąvokos Dievas ieškotinas tik  s a v o j o j e  sferoje. Galima tik stebėtis žmogumi, kaip begalinio talento statybos genijumi (Baugenie), kuriam ant judraus pamato tarytum ant tekančio vandens pavyksta pastatyti itin sudėtingą sąvokų baziliką (Begriffsdome); tiesa, kad ant tokių pamatų statinys (Baum) stovėtų, jis turi būti tarsi iš voratinklių – toks lengvas, kad bangos galėtų jį nešti, ir toks tvirtas, kad nesudraskytų vėjai. Kaip statybos genijus, žmogus toli pranoksta bitę: bitė stato iš vaško, kurį surenka gamtoje, o žmogus – iš kur kas subtilesnės sąvokų medžiagos, kurią turi pirma pasigaminti pats iš savęs“14. Neatsitiktinai pažįstantįjį F. Nietzsche lygino su nuodingu voru tarantulu. kaip voras čiulpia į savo nuregztus tinklus įviliotų mašalų kraują, taip ir pažįstančiųjų nuregzti tinklai bjauroja gyvenimą, padaro jį blyškų ir bekraujį, t. y. objektyvų, universalų: „Pažvelk, tarantulo štai urvas! Gal patį jį išvysti nori? Štai kabojo nupintas tinklas: palieski jį, kad suvirpėtų. O štai jis išlenda maloniai: pasveikintas būk, vore! Ant nugaros puikuojas tavo juodas trikampis ir ženklas; ir aš žinau taip pat, kas tavo sieloje gyvena. Joje gyvena kerštas: ir kam įkandi, tam išauga juodas šašas; kerštu tavi nuodai priverčia sielą degti ir nerimti! <…> „Visiems mes keršysim ir tuos mes plūsim, kurie nėra mums lygūs“, – štai taip tarantulai prisiekia <…> Jie tarsi įkvėpti atrodo: bet ne širdis, o kerštas jiems tą įkvėpimą duoda. <…> Jų visose dejonėse tik kerštas skamba, kiekviename pagyrime įskaudinimas slypi; tačiau teisėjais būti palaima jiems atrodo. Todėl, bičiuliai mano, patarti noriu: jūs netikėkite nė vienu, kas bausti polinkį didžiulį turi! Iš padermės blogos šie žmonės, ir jų kilmė prasta; iš jų veidų tik budelis ir pėdsekys gauruotas žvelgia“15. „Voratinklio“ metafora susijusi su klasikiniame mąstyme vyravusiu Dievo vaizdiniu. Šį F. Nietzsche traktavo kaip mokslininko-voro iš savo paties „sulčių“ suregztą idėją, kuriai vėliau imperatyviai paklūstama: „Idėjos, – pažymi F. Nietzsche, – visuomet mito filosofo „krauju“, visuomet sekino jo jusles ir net, jei mumis patikėsit, alino jo „širdį“. Šitie senieji filosofai buvo beširdžiai: filosofavimas visuomet buvo savotiškas vampyrizmas. <…> Ar nematote čia vykstančio spektaklio, to nuolatinio blyškimo, to vis idealiau aiškinamo nujuslėjimo? Ar nejaučiate čia pat esant ilgos pasislėpusios kraują siurbiančios dėlės, kuri pirma imasi juslių, palikdama galiausiai kaulus ir griaučius? – turiu galvoje kategorijas, formules, žodžius. <…> In summa: visų rūšių filosofinis idealizmas iki šiol buvo tarsi kokia liga“16.

Minėtomis metaforomis aprašydamas įvairias klasikinio mąstymo formas, F. Nietzsche siekė: pirma, parodyti, kad šio mąstymo prigimtis yra ne racionali-loginė, bet metaforiška; antra, kad universalistinis klasikinis mąstymas, atsiveriantis iš vieno metafizinio išeities taško, neigia „gyvenimo“, pasaulio multiperspektyvumą, todėl yra reaktyvus, o jo „didybėje“ implikuotas objektyvumas, universalumas, hierarchiškumas iš tikro yra gyvenimo, pasaulio skurdinimo, marinimo simptomas; trečia, F. Nietzsche stengiasi išlaisvinti pažįstančiųjų kūrybines galias iš vienos Tiesos gniaužtų, išlaisvinti kūrybinį žaismą, legitimuoti perspektyvųjį, interpretatyvųjį, policentrišką požiūrį į pasaulį. Tuo požiūriu vėlesniuose veikaluose grindė „valios siekti galios“ principu bei siejo su aktyviosiomis, gyvenimą teigiančiomis irinterpretuojančiomis jėgomis. Galima teigti, kad F. Nietzsche pažinimo procesą, ypač tai, kiek jis susijęs su galutinės „tiesos“ ar „prasmės“ suteikimu, suprato kaip begalinį ženkliškumą be nuorodos į pirminį ženklinamąjį. Šį klasikinio mąstymo atžvilgiu destruktyvų požiūrį XX a. plėtojo daugelis mąstytojų. F. Nietzsche sukritikavo dvi vyravusias epistemologines iliuzijas: referencinę prasmės teoriją ir korespondentinę tiesos teoriją. Pirmoji tvirtino, kad kalba savo galių reprezentacijomis užima privilegijuotą padėtį (adequatio) ekstralingvistinio referento, arba prasmės („realybės“), atžvilgiu. Antroji žymi „tiesą“, susijusią adekvatumo ar korespondenciniu santykiu su realybe. Kritikuodamas referencinę prasmės teoriją F. Nietzsche teigė, kad kalba, iš prigimties būdama metaforinė, antropomorfinė veikla, negali suteikti „tikros“, „objektyvios“ informacijos apie pasaulį ir a fortiori neturi teisės apeliuoti į vieną vienintelę, visiems privalomą Tiesą. Todėl „valios siekti galios“ principu grindžiama F. Nietzsche’s filosofija neigia vieną vienintelį teisingą požiūrį į pasaulį ir siūlo interpretacijų įvairovę, numato galimybę žvelgti į pasaulį skirtingomis akimis, t. y. lemia perspektyvistinį pasaulio supratimą: „Nuo šiol labiau venkime, – perspėja F. Nietzsche, – pavojingo senojo kliedesio sąvokomis, kurios sukūrė „gryną, bevalį, beskausmį, belaikį pažinimo subjektą“; venkime tokių kontradikcinių sąvokų kaip „grynasis protas“, „absoliutus dvasingumas“, „pažinimas pats savaime“ čiuptuvų; čia visuomet reikalaujama mąstyti akį, kuri visai negali būti mąstoma, kuri absoliučiai neturi turėti matymo krypties, akį, kurios aktyviosios ir interpretuojamosios jėgos turi būti sukaustytos <…>; vadinasi, čia iš akies visuomet reikalaujama absurdo ir nesąmonės. Egzistuoja, – teigia F. Nietzsche, – tik perspektyvinis regėjimas, tik perspektyvistinis „pažinimas“; ir juo didesniam afektų skaičiui leisi prabilti apie kokį nors vieną dalyką, juo daugiau akių, įvairių akių sugebėsime įsodinti sau, kad galėtume žiūrėti į tą patį dalyką, tuo išsamesnis bus mūsų to dalyko „suvokimas“, mūsų „objektyvumas“. Pašalinti valią suvis, išmesti visus aliai vieno afektus, tariant, kad mes tai galime padaryti – kaipgi? Ar tai nereikštų intelektą kastruoti?“17

Būtina atkreipti dėmesį ir į tokias erdvines kategorijas kaip gelmė / paviršius, vidus / išorė. Matėme, kad šios kategorijos būdingos ir koriniam, ir tvirtovės, ir piramidiniam mąstymui. Atkreipkime dėmesį į tokius pasakymus kaip „gilus protas“, „gilios žinios“ ir t. t. Keista, kad taip aklai į pirmą planą iškeliamas ir išaukštinamas „gelmės“ vertingumas „paviršiaus“ sąskaita, kai „paviršutiniškumas“ kažkodėl reiškia ne „didelės apimties“, bet „negilų“, o „gilus“, priešingai, reiškia „didelį gylį“, ne „mažą apimtį“. Ir vis dėlto, pasak F. Nietzsche‘s, protą, išmintį, t. y. patį mąstymą, geriau matuoti, – jeigu tik galima jį išmatuoti, – horizontinio paviršiaus „didele apimtimi“, o ne „gelme“, kuri nurodo tik į siaurą, „mažą apimtį“. Analogiškas mechanizmas labiau vertina ir išaukština „vidujybę“ ne tokios vertingos „išorybės“ sąskaita. Ar tai reikštų, kad visi dalykai yra tarsi „vidujybės“ kevale uždaryti lobiai ir kuo toliau gilinsimės, tuo didesnius turtus pasieksime? O jeigu tų lobių nėra? F. Nietzsche tokia introspekcine prasmių lobių galimybe smarkiai abejotų. Jam greičiau būtų artimesnė nuostata, kad mąstymas įgauna tikrą turinį ir nuolat turtėja tik jungdamas sau vis platesnius ratus aplinkui tašką „aš“. Filosofas vietoje įprasto gelmės / paviršiaus vertikalumo mieliau rinktųsi ir iškeistų jį į platumo / siaurumo horizontalumą. Vadinasi, turėtume reikalą su plačiu / siauru akiračiu, arba horizontu, kuris, priklausomai nuo mūsų žiūros taško, nuolat kistų, šio horizonto ribos nusikeltų į begalybę… Daiktai, reiškiniai pasirodo skirtingais profiliais. Pavyzdžiui, koks nors istorinis įvykis tokioje horizontalioj išklotinėj gali būti suvokiamas kaip turintis daugybę profilių. Tokiame mąstyme ir praeitis pasirodo ne kaip kokios nors vienos bendros atminties, o kaip daugybės įvairių ne tik tolygiai viena kitą dengiančių, bet dažnai nebendramačių skirtingų ir todėl tarp savęs konfliktuojančių atminčių talpykla. Tokiame mąstyme ir ateitis pasirodo pavidalu tik tokių projektyvių prasminių prielaidų, kurias kiekvieną akimirką ne tik kad gali užginčyti, bet dažniausiai ir užginčija naujos žmogiškos patirtys. Kūrybiškam, interpretatyviam mąstymui būdinga tai, kad pats gyvenimas, arba pasaulis, šiam mąstymui pasirodo kaip iki galo nesumodeliuojamas ir nuolat per(si)kuriamas prasminis horizontas. Savitumas ar identitetas nėra vieną kartą ir visiems laikams duota vertybė. Jis, būdamas įsipynęs į gyvenimo tėkmę, yra nuolat kuriamas, iš naujo perkuriamas čia ir dabar. Pasaulis, teigia F. Nietzsche, tai X, nežinomasis. Pasaulis – tai mįslė, kuri, mūsų nelaimei, nors, gal ir mūsų laimei, neturi vieno tikro įminimo. Kiekvienas bandymas įminti – nesvarbu ar mokslinis („proto žmogus“), ar meninis („intuityvus žmogus“) – yra tik vienas iš daugelio galimų ir tik metaforinis. Šis mąstymas siekia ir išsaugo vėliau F. Nietzsche‘s paminėtą talpią „žaidžiančiojo“, t. y. į gyvenimą įsitraukusio ir kūrybiškai jame dalyvaujančio, „amžinojo vaiko“ metaforos prasmę: „Kartu su dvasinio žvilgsnio ir įžvalgos galia didėja toluma ir kartu erdvė apie žmogų: <…> jis išvysta vis naujas žvaigždes, vis naujas mįsles ir vaizdus. Galbūt viskas, ką tirdamos dvasios akys ugdė savo įžvalgumą ir akylumą, buvo vien tik akstinas pratyboms, žaidimo dalykas, kažkas vaikams ir vaikiškoms galvoms. Galbūt švenčiausios sąvokos, dėl kurių buvo daugiausia kovojama ir kenčiama <…> pasirodys mums kada nors ne svarbesnės negu senam žmogui vaikiški žaislai ir vaikiški skausmai – ir galbūt tam „seniui“ vėl reikės kitų žaislų ir kitų skausmų – vis dar vaikui, amžinam vaikui“18.


1 Ji išspausdinta „Metų“ žurnalo sausio numeryje („Apie tiesą ir melą ne moralės požiūriu“).
2 Nietzsche F. Band 1, 1988: Nachgelassene Schriften 1870–1873. – P. 880–881.
3 Nietzsche F. Band 1, 1988. – P. 886.
4 Nietzsche F. Band 12, 1988. – P. 194.
5 Nietzsche F. Apie moralės genealogiją. – Vilnius: Pradai, 1996. – P. 23–24.
6 Nietzsche F. Rinktiniai raštai. – Vilnius: Pradai, 1991. – P. 524.
7 Nietzsche F. Band 1, 1988. – P. 886.
8 Nietzsche F. Rinktiniai raštai. – P. 408.
9 Ten pat. – P. 408.
10 Nietzsche F. Band 1, 1988. – P. 881–882.
11 Nietzsche F. Rinktiniai raštai. – P. 514.
12 Nietzsche F. Band 1, 1988. – P. 882.
13 Nietzsche F. Band 1, 1988. – P. 882.
14 Nietzsche F. Band 1, 1988. – P. 882.
15 Nietzsche F. Štai taip Zaratustra kalbėjo. – Vilnius: Alma littera, 2002. – P. 112–113.
16 Nietzsche F. Linksmasis mokslas. – Vilnius: Pradai, 1995. – P. 287–288.
17 Nietzsche F. Apie moralės genealogiją. – Vilnius: Pradai, 1996. – P. 136.
18 Nietzsche F. Rinktiniai raštai. – P. 364.

Donatas Sauka. T. S. Eliotas ir modernybė

1999 m. Nr. 10 / Literatūra įrodo teisę likti savimi – realaus laiko individualiai žmogišku dokumentu. Ne anonimiškai rašomu palimpsestu. Ne atmintyje ir širdyje neįsirėžusiu pretekstu interpretacijai.

Vilma Kunickytė. Postmodernizmas, žaidimas ir Cortázaras

1998 m. Nr. 11 / Mėginant aiškintis postmodernizmo reiškinį, tektų nueiti ilgą kelią. Jis yra susilaukęs daugybės prieštaringų versijų, nuomonių, vertinimų. Nebūtų prasminga įstrigti ir teoriniuose samprotavimuose.

Imelda Vedrickaitė. Narcizo žvilgsnis

1996 m. Nr. 8–9 / Išgirdus Charles’io Baudelaire’o pavardę, atmintyje iškyla keletas chrestomatinių emblemų – simbolizmas, romantizmo pėdsakas, bjaurasties estetika, narkotizuo­tos sąmonės atšvaitai, dendizmas.

Pierre Bourdieu. Kas gi sukūrė menininkus?

2000 m. Nr. 7 / Iš prancūzų k. vertė Odeta Žukauskienė / Pierre Bourdieu (g. 1930 m.) – pasaulinio garso sociologas, 26 monografijų autorius, Prancūzijos akademijos narys, Collège de France sociologijos katedros vedėjo pavaduotojas, žurnalo…

Tomas Venclova. Erino poetas

2022 m. Nr. 7 / Airijos – tradiciškai Erino – sostinė Dublinas yra vienas iš literatūriškiausių, jei ne pats literatūriškiausias, miestų Europoje. Dienoraštyje sykį užsirašiau: „Klasikų vienam kvadratiniam kilometrui čia turbūt daugiau negu Anglijoje…

Takahiro Okamura. Jono Biliūno ir Ryūnosuke Akutagawos novelė: panašumai ir skirtumai

2006 m. Nr. 11 / Iš anglų k. vertė Regimantas Tamošaitis / Kartą vieno studento, rodos, iš Taivanio, kuris Vilniaus universitete greta kitų disciplinų pasirinko ir lietuvių literatūros kursą, paklausiau motyvo.

Bobas Dylanas: „Pasauliui daugiau nebereikia eilėraščių“

2021 m. Nr. 5–6 / Šių metų gegužės 24 d. pasaulinė ne tik muzikantų, bet ir literatūros bendruomenė minės amerikiečių dainininko, dainų autoriaus, poeto, Nobelio literatūros premijos laureato Bobo Dylano aštuoniasdešimties metų jubiliejų.

Nickas Cave’as: Svarbiausia yra žodžiai ir jų virpesys

2021 m. Nr. 2 / 2020 m. „Metų“ balandžio numeryje publikavome pokalbį su pankų krikštamote vadinama amerikiečių dainininke, dainų autore, rašytoja Patti Smith, o šįkart siūlome išsamiau susipažinti su australų dainininku, muzikantu, dainų…

Patti Smith: kai gyvenimą išaugina knygos

2020 m. Nr. 4 / Manau, kad kiekviena karta pasakytų, kad jie gyveno pačiu geriausiu iš pačių blogiausių laikotarpių. Tačiau man atrodo, kad dabar gyvename tikrai ypatingu metu, ko niekada nesu mačiusi. Galime tai vadinti pačiais geriausiais…

Giedrė Steikūnaitė. Kas rašo Iraką?

2019 m. Nr. 12 / . Gyventi dar skaudžiau, ypač matant taip pat galandamus peilius tai Irano, tai Venesuelos kryptimi, tarsi Irako tragedija būtų buvusi „klaida“, o ne tyčinė destrukcija. „Prisiminkite Iraką“, – sako gyvenimo, o ne karo norinti žmonijos dalis.

Sarah Bakewell. Egzistencialistų kavinėje

2019 m. Nr. 1 / Iš anglų k. vertė Viktorija Uzėlaitė / Nietzsche ir Kierkegaard’as buvo šiuolaikinio egzistencializmo šaukliai. Jie kurstė maišto ir nepasitenkinimo dvasią, iš naujo apibrėžė egzistenciją kaip pasirinkimą, veiksmą ir saviraišką,

Tim Falconer. Žavios netektys

2018 m. Nr. 11 / Iš anglų k. vertė Diana Gancevskaitė / Rašytojo, žurnalisto Timo Falconerio straipsnis skirtas Leonardui Cohenui (1934–2016) – kanadiečių poetui, dainų autoriui, dainininkui, muzikantui ir rašytojui.