Giedrė Steikūnaitė. Kas rašo Iraką?

2019 m. Nr. 12

Kaip sako liaudies išmintis, „Kairas rašo, Beirutas spausdina, Bagdadas skaito“. Iki pat praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio Bagdadas – ir visas Irakas – tiek poezijos, tiek prozos skaitė, rašė ir spausdino gausybę. Apsiskaitymas bene pirmojo pasaulyje epinės literatūros kūrinio – Gilgamešo epo – tėvynėje visad buvo didžiai vertinamas, gerbiamas ir skatinamas. Tačiau šalies knygų pasaulį, kaip ir pačią šalį, išdraskė karas: iš pradžių karas su Iranu, tuomet Vakarų uždėtos žudikiškos sankcijos, o galiausiai – JAV vadovaujama krašto okupacija. Didelė dalis leidėjų ir rašytojų buvo priversti pasitraukti į užsienį, o skaitytojai literatūrą pakeitė kasdienėmis pastangomis tiesiog išgyventi.

Gera žinia ta, kad legendinėje Bagdado Al-Mutanabbio gatvėje, taip pavadintoje labai garsaus X a. poeto garbei, krašto literatūrinė bendruomenė vėl tęsia šimtametes tradicijas: lentynose ir ant žemės išdėliota tūkstančiai knygų, jos aptarinėjamos čia pat literatų kavinėse. Kai iš dangaus nekrinta bombos, Irakas skaito save ir pasaulį. Tačiau kas Iraką pasauliui rašo?

 

Poetas ir jo karinė misija

Po 2003 m. JAV invazijos, orveliškai vadinamos „Operacija Irako laisvė“, pasipylė knygos anglų kalba apie karą Irake: 2005 m. jų buvo pasirodę jau daugiau nei trys šimtai, šiandien yra keli tūkstančiai. Daugiausia tai – JAV kareivių, rečiau – žurnalistų ar humanitarinių darbuotojų patirtis Irake aprašantys veikalai, kurių centre yra patys šie užsieniečiai. Irako juose labai mažai. (Anglų kalba čia svarbi ne tik dėl to, kad tai viena plačiausiai vartojamų kalbų, pasiekianti milžinišką skaitytojų skaičių visame pasaulyje, bet ir todėl, kad ji yra gimtoji tiems Vašingtone ar Londone, kurie sprendžia, kur didžiausia pasaulio karinė galia smogs rytoj, „demokratijos vardan“.)

Didžiojoje dalyje tokios „karo patrulių literatūros“ Irako žmonėms, jų istorijoms ir patyrimams vietos nėra. Galbūt todėl, kad autoriams neįdomu, ką patys gyventojai galvoja apie amerikiečių vykdomą jų „išvadavimą“. Galbūt autoriai neturi ką apie vietinius pasakyti, nes jų kontaktas su jais būdavo minimalus, ir dažniausiai – pro taikiklį. Galbūt veikia ir leidybos rinką valdančios jėgos, sprendžiančios, kuris kūrinys bus publikuojamas, kuris (ne)verčiamas, kiek pastangų bus įdėta juos reklamuojant. O galbūt iš dalies ir todėl, kad kūrybinio rašymo kursus iš Irako grįžtantiems kareiviams paprastai finansuoja ta pati juos ten pasiuntusi ir apie „masinio naikinimo ginklus“ visam pasauliui melavusi JAV vyriausybė. Žinoma, kiekvienas turi teisę užrašyti savo patirtis, ypač traumines, tačiau tokie kūriniai negali būti atsieti nuo aplinkybių, kuriomis jie publikuojami, ir atsakomybės, kurią jie turi prisiimti: jų naratyvai ne tik išreiškia autoriaus požiūrį, bet ir prisideda prie skaitytojų požiūrio formavimo. Tad Irako tragedijos centravimas per kraštą okupuojančio kareivio prizmę grindžiamas principu, pagal kurį „Kolymos apsakymus“ būtų turėjęs rašyti ne Varlamas Šalamovas, o, geriausiu atveju, koks nors atgailaujantis lagerio viršininkas, blogesniu – na, blogesnių yra daug.

Tad klausimas apie tai, kas prisimenama ir kas užmirštama, kas išryškinama, o kas ištrinama. „Jei tokia literatūra ir turi kokį nors įamžinimo aspektą, visas dėmesys joje skirtas prisiminti JAV karių gyvenimus ir patirtus sunkumus. Irakiečiai paprastai pamirštami, – rašo arabų literatūros tyrinėtoja iš JAV Marcia Lynx Qualey. – O tie, kurie vis dėlto aprašomi, lieka arba fone, arba kitoje snaiperio žvilgsnio pusėje.“ Taip JAV kareivis „barbarų“ krašte tampa herojumi, kaip kad Chrisas Kyle’as, kuriam gyvenimo prasmė yra iš tolo nušauti kuo daugiau žmonių (deja, jo autobiografija „Amerikos snaiperis“ ne tik pirkta milijoniniais kiekiais, ne tik virto militarizmą šlovinančiu filmu, bet ir išleista lietuviškai). Ir nors gyrimasis nušovus pusantro šimto žmonių (ar daugiau) turėtų kelti šleikštulį ir pyktį, kažkodėl knyga sulaukė katučių ir daug, daug dolerių į kišenę. Ir tai sako daugiau apie mus pačius nei apie šitą snaiperį.

Kitas tokių veikalų tipas yra viešos išpažintys – bandymas teisinti savo veiksmus karo metu ir taip nuraminti sąžinę, atsikratyti naktimis užplūstančių košmarų. Pavyzdys – Erico Fair, liūdnai pagarsėjusiame Abu Graibo kalėjime dirbusio tardytoju ir kankintoju, memuarai „Pasekmė“ (angl. „Consequence“), kuriuose jis pripažįsta, kad kankinti negerai, tačiau nekvestionuoja savo aukų (ne)kaltumo ir apskritai Irako okupacijos (ne)moralumo. Ar tai nereiškia, kad situacijai pasikartojus jis pasielgtų taip pat? Ko verta tokia išpažintis, jei savo kaltę galima išpirkti indulgencijomis?

Dažnai tokiuose kūriniuose šmėžuoja (sąmoningai ar ne) orientalistiniai stereotipai ir baimės, kurias išnaudojant išgaunamas visuomenės sutikimas karams pradėti ir tęsti tęsti tęsti. „Yra vyrų, kurie uždirba aštuoniasdešimt dolerių, / kad tave užpultų, penkis tūkstančius, kad nužudytų. / Maži vaikai, su tavim žaidžiantys, / sẽniai ir jų kalbos, moterys, siūlančios arbatos, / ir bet kuris iš jų / rytoj gali šokti ant tavo negyvo kūno“ – tai ištrauka iš JAV kareivio Briano Turnerio poezijos rinkinio „Čia, kulka“ (angl. „Here, Bullet“). „Tos paskutinės eilutės tiesiog pritrenkiančios, – rašo Irako poetas Sinanas Antoonas esė apie karių literatūrą. – Nesvarbu, kokiegeraširdžiai ar žmogiški jie atrodo, bet kuris civilis – vaikas, moteris, senukas – yra potencialus barbaras, galintis „rytoj šokti ant tavo negyvo kūno“. [Jo nuomone,] Nėra irakiečio, kuris nesukeltų, neskatintų ar nešvęstų mirties.“ Ant knygos viršelio – pats poetas su visa karine apranga, apsuptas akmenų, jis viename interviu prisipažino, kad toje nuotraukoje taip pat buvę irakiečiai su smėlio maišais ant galvų, tik jų likimas nutylimas ir atvaizdai buvo ištrinti „Photoshop“ programa. „Rezultatas puikiai atitinka nacionalinę mitologiją, – tęsia S. Antoonas. – Baltasis vyras, sutramdantis gamtą ir įkuriantis ar pratęsiantis civilizaciją. Vietinių žmonių labai patogiai nėra. Jie galėjo tapti kraštovaizdžio dalimi, bet tie smėlio maišai būtų sugadinę vaizdą.“

Probleminis dažnai būna ne tik „karo patrulių literatūros“ turinys, bet ir rinkodara bei susitikimų su skaitytojais pobūdis. Turo metu pristatant Irako (ar Sirijos, Libijos, Afganistano…) rašytojų knygas Vakarų leidėjai būtinai pasikviečia ir kūrinį apie tą šalį parašiusį kareivį. Toks lygybės ženklo dėjimas tarp ginkluoto įsiveržėlio ir civilio vietos gyventojo perša nuostatą, kad visa karinė operacija buvo teisinga ir teisėta.

Privalomoji karinė tarnyba JAV buvo panaikinta 1973 m. ir nuo tada tarnaujama savo noru. Žinoma, dažnai kariuomenė pasirenkama ne dėl militaristinės pasaulėjautos, o iš skurdo ir dėl alternatyvių uždarbio šaltinių stokos. Tačiau tai nekeičia fakto, kad apsivilkti uniformos šių žmonių niekas nevertė, jie patys tai pasirinko. O ir tapus kariuomenės dalimi dar galima sąmoningai atsisakyti dalyvauti imperiniuose karuose kažkieno kito žemėje už jūrų marių. Nes kai per invaziją žūstantys civiliai didžiajame naratyve pradanginami, o traumuotomis aukomis tampa kareiviai, tai kyla klausimas – ar karas pats save įvykdė? Kas ką užpuolė ir kas nuo to nukentėjo, o kas pasipelnė? „Amerika okupavo Iraką, tada naftos kompanijos atėjo pasipelnyti, tada Holivudas prigamino karo herojų ir iš to taip pat pasipelnė, amerikiečiai autoriai prirašė knygų apie Amerikos karius ir užsidirbo pinigų, ekspertai sėdėjo Amerikos TV studijose analizuodami karą ir formuodami išvadas, tad TV stotys pasipelnė, ir buvo sukurta daug Amerikos žvaigždžių politikos, karo, meno ir literatūros srityse“, – situaciją įvertino irakietis Hassanas Blasimas, kurio apsakymų rinkinys „Lavonų paroda“ (angl. „The Corpse Exhibition“) buvo viena pirmųjų iš arabų kalbos į anglų išverstų knygų po 2003-iųjų.

 

Sugrąžinti atmintį ateičiai

Matydami, kaip jų tragedija pasauliui pateikiama iš okupuojančio kareivio perspektyvos, Irako rašytojai ėmė rašyti savąsias istorijas. Skirtumas tas, kad jų kuriamuose literatūriniuose pasauliuose pagrindinius vaidmenis atlieka ne JAV ir net ne paties Irako armija, o karo chaose gyvenantys žmonės. Jie atspindi bendražmogiškas problemas: skausmą, netektį, palūžimą ir (nebe)atsitiesimą, neišvengiamybę ir viltį, sprendimą eiti toliau nepaisant visko. Mesopotamijos vaikai savo kraštą supranta geriau nei kas kitas ir jį užrašydami jie įamžina save, tuos, kurie buvo, kurie yra, tiems, kurie bus. Literatūros kritikas Husseinas al-Skaffas rašė, kad paskutinių keliolikos metų Irako grožinė literatūra yra „rezistencijos forma: ne ginkluotas pasipriešinimas okupacijai ir jos pasekmėms, o priešinimasis tragedijos masto užmarščiai“.

Kai S. Antoonui buvo dvylika, tuometinis Irako viceprezidentas Saddamas Husseinas įvykdė „kadrų valymą“ ir perėmė valdžią į savo rankas. Nuo to laiko būsimasis poetas, rašytojas, vertėjas, dėstytojas išsiugdė intuityvią neapykantą diktatoriui, vėliau literatūrine forma išsiliejusią jo pirmajame romane „I’jaam: Irako rapsodija“, pasakojančiame apie kasdienį gyvenimą autoritarinio režimo sąlygomis. Už anekdotą apie diktatorių įkalintas pagrindinis romano veikėjas Furatas dažnai įsivaizduoja Saddamo baigtį – kaip, prisipažįsta autorius, įsivaizduodavęs ir jis: „Vyliausi tapti to momento liudininku – stebėti jį ar Irake, ar iš toliau.“ Tačiau 2002 m. prasidėjus masinei melu grįstai prieš Iraką nukreiptai isterijai ir JAV bei jų bendrininkėms galandant peilius, S. Antoonas kartu su penkiais šimtais kitų diasporos irakiečių pasirašė peticiją „Ne karui prieš Iraką. Ne diktatūrai“. Kodėl? „Jungtinės Valstijos nuosekliai remia arabų kraštų diktatorius ir demokratijos eksportu neužsiima, nepriklausomai nuo George’o Busho administracijos šūkių, – paaiškina jis straipsnyje „Prieš penkiolika metų Amerika sunaikino mano šalį“. – Be to, išgyvenęs du ankstesnius karus (1980–1988 m. Irako–Irano karą ir 1991 m. Persijos įlankos karą) žinojau, kad tikrieji karo tikslai visada užmaskuojami gerai sukurptais melais, kurie pasinaudoja kolektyvine baime ir įtvirtina nacionalinius mitus.“ Todėl jis ir pasisakė prieš planuojamą invaziją: „Smerkdami Saddamo teroro karalystę, tuo pat metu buvome prieš karą, kuris, žinojome, sukels dar daugiau kančių ir nekaltų irakiečių mirčių bei įstums visą regioną į smurto chaosą.“ Kiek tiksliai irakiečių žuvo nuo JAV invazijos pradžios, nežinoma. Tačiau spėjama, kad apie milijoną.

Nuo 1991 m. Niujorke gyvenantis S. Antoonas į gimtąjį Bagdadą pirmąkart grįžo praėjus keliems mėnesiams nuo 2003 m. pavasarį pradėtos Vakarų atakos. „Tas trumpas apsilankymas patvirtino mano įsitikinimą ir baimę, kad irakiečiams ši invazija bus katastrofiška. Saddamo pašalinimas buvo tik šalutinė išdava visai kito tikslo: sunaikinti Irako valstybę ir jos institucijas. Ta valstybė buvo pakeista disfunkcine, korumpuota pusiau valstybe, – rašo jis. – Kitą kartą į Bagdadą grįžau 2013-aisiais. Amerikiečių tankų nebebuvo, bet okupacijos pasekmės buvo matyti visur.“

Naujausias S. Antoono romanas, šių metų vasarą pasirodęs ir anglų kalba, yra apie atminties susigrąžinimą, pavadintas „Knyga apie netiesioginę žalą“ (angl. „The Book of Collateral Damage“, arab. „Fihris“ (indeksas, katalogas). Jame susitinka iš užsienio į Iraką trumpam grįžęs Namiras ir Al-Mutanabbio gatvėje knygas pardavinėjantis Vadudas. Pastarasis sudarinėja indeksą – nori dokumentuoti visa, kas buvo sugriauta, sunaikinta ir pradanginta karo metu, minutės tikslumu: žmones, gyvūnus, augalus, akmenis, daiktus (svajones, talentus, jausmus, prisiminimus, ateities planus…). Vadudas sako: „Yra tokių, kurie rašo norėdami pakeisti dabartį ar ateitį, o aš svajoju pakeisti praeitį. Tokia yra mano ir mano katalogo logika.“ Tačiau kad ir kiek stengtųsi, jis niekad taip ir neužpildo net ir pačios pirmosios karo minutės praradimų sąrašo. Jų tiesiog per daug. Atminties susigrąžinimas šiame romane aptariamas ir kitu aspektu. Viename Nigerijos rašytojo Chinuos Achebe’s kūrinyje perskaitęs Afrikoje vartojamą patarlę „Kol liūtai neturės savo istorikų, medžioklės istorija šlovins medžiotojus“, romano veikėjas mąsto: „Istoriją visad rašo laimėtojai. O kai galų gale atsiranda kas nors, norintis ją peržiūrėti, kvestionuoti ar pakeisti, jau būna per vėlu. Tačiau kaip su aukos istorija?

Arba aukos aukos istorija? Būtent tai mane ir domina. Savaime suprantama, pirmąkart perskaitęs patarlę simpatizavau liūtui. Tačiau ilgiau pamąstęs apsigalvojau, o gal supratau, arba, tiksliau, atsiminiau, kad turėčiau solidarizuotis su liūto auka. Įsivaizdavau, net pajutau, kad šioje lygtyje esu gazelė (ar koks kitas grobis), nes ji reiškia mane, o aš reiškiu ją. <…> Esu aukos auka.“

Ankstesnį savo romaną „Lavonų mazgotojas“ (angl. „The Corpse Washer“) autorius iš arabų kalbos į anglų išvertė pats. Istoriją jame pasakoja pagrindinis veikėjas Džavadas, talentingas dailės akademijos studentas, svajojantis gyventi menu ir dėl meno. Jis nori kurti gyvenimą, o ne patarnauti mirčiai, todėl nesutinka perimti savo tėvo (ir senelio) profesijos – pagal religinę tradiciją rituališkai numazgoti kūnus prieš juos palaidojant. Net ir prasidėjus JAV okupacijai jis verčiau pasirenka dažyti iš karo pralobusių naujųjų turtuolių namų sienas, o ne prausti mirusiuosius. Tačiau įsibėgėjus sektariniams konfliktams ir kūnų daugėjant sulig kiekviena diena, išdraskytoje šalyje tai belieka vieninteliu įmanomu pajamų šaltiniu. Džavadas priverstas grįžti ten, iš kur taip veržėsi ištrūkti. Su mirtimi jis praleidžia ne tik savo dienas, bet ir naktis, nes ji įvairiais pavidalais jam pasirodo sapnuose. „Vaizdai ir emocijos užplūdo mano vidinius skliautus: širdį ir protą. Visos skulptūros, kurių niekad nesukūriau, ir piešiniai, likę eskizais mano galvoje, – sako Džavadas. – Riedančios ašaros plovė man veidą. Likau toje atviroje erdvėje, kurioje galėjau verkti be gėdos ir be jokio pasiaiškinimo.“ Pagal šį romaną Luisvilio teatre pastatytas to paties pavadinimo spektaklis.

 

Kas sukūrė Frankenšteiną?

Tik gerokai įpusėję Muhsino al-Ramlio romaną „Prezidento sodai“ (angl. „The President’s Gardens“) sužinome, kas tie sodai ir kas juose vyksta. Šis Madride gyvenančio Irako rašytojo, poeto, akademiko ir vertėjo (be kitų, jis iš ispanų kalbos į arabų išvertė „Don Kichotą“) romanas 2013 m. buvo nominuotas Tarptautiniam arabų grožinės literatūros prizui, 2018 m. jo vertėjas į anglų kalbą Luke’as Leafgrenas apdovanotas „Saif Ghobash Banipal“ prizu už geriausią metų vertimą. Romane pasakojama pastarųjų dešimtmečių Irako istorija jo žmonių akimis, pasitelkiant tris pagrindinius veikėjus – 1959-aisiais gimusius vaikystės draugus, kurių karta patyrė visą jų krašte jau pusšimtį metų vykstantį chaosą: autoritarinį režimą, karus, sankcijas, išvadavimu apsimetančią okupaciją. Jų istorijos paremtos tikrais išgyvenimais – autoriaus arba jo draugų, pažįstamų, giminaičių (1990 m. Saddamo režimas nužudė rašytojo brolį, poetą Hassaną Mutlaką).

Veiksmas prasideda kaimelyje, kuriame neauginami bananai: vieną rytą žmonės pabudę randa devynias bananams krauti skirtas dėžes, kiekvienoje jų – po nužudyto kaimo gyventojo galvą. Kad sužinotume, kaip ir kodėl jos čia, kartu su autoriumi grįžtame kelis dešimtmečius atgal; gyvename kaimelyje, kuriam liepiama siųsti savo sūnus kariauti, paskui vėl, ir vėl, ir vėl… Romane išryškinama karo beprasmybė, tačiau jo tonas nėra kupinas pykčio, kaip būtų galima tikėtis. Nesibaidoma įvardyti kaltųjų, tačiau pasakojimo centre visad išlieka Irako žmogus – visaip žeminamas, bet orus; kenčiantis, bet nepasiduodantis nužmoginimui – suvokiantis, kad tai reikštų ir jo paties pabaigą: „Abdula nejautė neapykantos. Neapykantą jis niekino ir nematė joje jokios prasmės. Neapykanta jam buvo tik dar viena našta sielai. Jis norėjo taikos, nieko daugiau…“

Romaną autorius dedikavo „Sieloms mano devynių giminaičių, nužudytų 2006 m. ramadano mėnesio šeštąją dieną. Ir visiems priespaudoje gyvenantiems Irako žmonėms. Lai mirusieji atleidžia mums aitrų mūsų gedulą ir ilsisi ramybėje. Lai gyvieji daro visa, kas įmanoma, taikos ir tolerancijos labui.“

Visai kitoks – siurrealistinis, magiškas, ironiškas, beveik komiškas – yra Ahmado Saadawio „Frankenšteinas Bagdade“ (angl. „Frankenstein in Baghdad“), kurio veiksmas vyksta 2005 m. sektarinių konfliktų, savižudžių išpuolių ir kitokio kasdienio smurto sąlygomis, užgriuvusiom šalį po okupacijos. Rašytojas, poetas, žurnalistas, dokumentinių filmų kūrėjas ir scenaristas A. Saadawis sukūrė literatūrinį savo šalies paveikslą šio amžiaus pradžioje, o jo veikėjas – alkoholiu atsiduodantis, neįtikimas istorijas pasakojantis pusiau benamis rakandų pardavėjas Hadis sukūrė monstrą – Kokstenjovardą. Praradęs geriausią savo draugą, Hadis pradeda rankioti po sprogimų Bagdade besimėtančias kūno dalis ir iš jų konstruoja naują būtybę, kurią bus galima deramai palaidoti. Tačiau ji staiga atgyja ir iškeliauja keršyti blogiečiams. Iš pradžių tiems, kurie nužudė jos kūno dalims priklausiusius nekaltus žmones, o vėliau, supratusi, kad atkeršytos kūno dalys nuo jos susiūto kūno nukrinta, žudo bet ką, kad jas pakeistų naujomis. Tačiau moralinės dilemos niekur neprapuola: „Jis žinojo, kad jo misija iš esmės buvo žudyti, kasdien žudyti vis kitus žmones, bet jau nebelabai suvokė, ką reikėtų žudyti ar kodėl. Nekaltųjų kūno dalis, iš kurių jis iš pradžių buvo sudurstytas, pakeitė nauji kūnai – jo paties aukų ir nusikaltėlių kūnai.“ Bet savo veiksmus Kokstenjovardas racionalizuoja: „O kas gi iš mūsų nėra bent iš dalies blogas?“ Jis tampa miesto gandų, prietarų ir mitologijos centru – tiesioginiu „smurtas gimdo smurtą“ įsikūnijimu ir kartu legenda, kuri galėjo būti, galėjo ir nebūti. Kokstenjovardas veikia naktimis, jis dalija interviu ir lyg ironiškai, lyg ne sako: „Kadangi esu sudarytas iš kūno dalių, priklausiusių skirtingų etninių grupių, giminių, rasių ir socialinių klasių žmonėms, esu niekad anksčiau nepasiektas, neįmanomas mišinys. Aš esu pirmas tikras Irako pilietis.“

Kokstenjovardą „gyvenimui“ prikelia du žmonės: per sprogimą viešbutyje žuvusio darbuotojo Hasibo siela, apsigyvenanti jo kūne ir ieškanti teisingumo bei ramybės, ir asirė našlė Elišva, kuri metų metus stropiai meldžiasi šv. Jurgiui prašydama sugrąžinti iš Irano–Irako karo negrįžusį jos sūnų Danielį. Todėl kai ji Kokstenjovardo lavonui paliepia: „Kelkis, Danieli, kelkis“ – jis at(pri)sikelia. Bet nesiryžta Elišvai prisipažinti, kad jis – ne jos dingęs sūnus, kad jis – daugybės motinų vaikas.

„Frankenšteinas Bagdade“ iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kruvinas, žiaurus ir kraupus, tačiau A. Saadawio humoras ir ironija, ryškūs veikėjų charakteriai ir magiška realybė šiam kūriniui suteikia detektyvinio romano skaitymo lengvumo, nors skaityti skaudu. Gyventi dar skaudžiau, ypač matant taip pat galandamus peilius tai Irano, tai Venesuelos kryptimi, tarsi Irako tragedija būtų buvusi „klaida“, o ne tyčinė destrukcija. „Prisiminkite Iraką“, – sako gyvenimo, o ne karo norinti žmonijos dalis. Tačiau ką iš tiesų prisimename?