Donatas Sauka. T. S. Eliotas ir modernybė

1999 m. Nr. 10

Nauji visuotinumo horizontai, kitos, giliausios, šimtametės kultūros tradicijos ir beveik kartu – sumaiščių vėjas, paskleidęs protą drumsčian­čių abejonių, niekuo netikėjimo, absoliutaus nihilizmo sėklą. Išvaduo­janti ir kartu, deja, gniuždanti mūsų pažintis su Vakarais. Pridurkime anos sistemos liekanų ir laukinio kapitalizmo sujauktus mūsų pačių gy­venimus: kai neįmanoma susivokti savyje, juolab sunku atsirinkti, kas, ir kokiomis dozėmis imant, vaistai (gal tie patys vaistai, kitu tik pava­dinimu) ir kas narkotikai.

Bandyti stabtelti mus ištinkančių naujovių sraute. Ne paskubom grieb­ti dar vieną pasirodžiusią knygą, paskutinę žurnalo publikaciją (kad sąžinę galėtum sau nuraminti: a, žinau, žinau…). Stabtelti, sugrįžti at­gal, paieškoti praeityje pastovesnių atramos taškų, kad susivoktum vi­same tėkmės gylyje. Pasitikrinti savo paties vertinimo mastelį, palygin­ti jį su madingose teorijose ir koncepcijose suformuluotomis procesą re­guliuojančiomis nuorodomis.

Prieš trisdešimt metų skelbtus Tomo Venclovos literatūrinius portre­tus po šiai dienai prisimename kaip sėkmingą, įtaigią pastangą įkurdin­ti žymiuosius Vakarų autorius – M. Proustą, V. Woolf, A. Camus – mū­sų dvasiniame peizaže. Dabar, kai užsieninės lektūros ir gimtąja kalba jau nebespėjame aprėpti ir apmąstyti, tokių portretų, tegu nubrėžtų ir mažiau talentinga plunksna, deja, niekas neberašo. Nors, ko gero, jų ir nebepakaktų. Nes aktualiausia šiandien – pramušti nesusikalbėjimo sieną. Už tokios sienos slepiasi senamadiškų ir naujamadiškų orienta­cijų institucijos, įsitvirtinusios kaip barikadose (kai kurie akademiniai bastionai ir ŠMC, konservatyviai provincinis „Literatūra ir menas“ ir ultrapažangios „7 meno dienos“). Pramušti sieną – tai reiškia ginčytis dėl bendrų meno tendencijų ir raidos perspektyvų ir, žinoma, ieškoti savo nacionalinės literatūros kelio mūsų laikų sumaištyse ir pervartose.

Esminis klausimas tokiuose ginčuose būtų: ar įmanoma kokia nors pastovumo garantija XX amžiaus meno pervartose?

Teigiamas atsakymas būtų gairė žvalgybai po mūsų pačių kūrybos plotus.

Trečiasis dešimtmetis Europoje – naujųjų meno srovių, jungiamų bendru modernizmo vardu, kulminacija. Baigiasi kubizmo revoliucija dailėje. Vokietijoje ir gretimuose kraštuose praūžia ekspresionizmo banga, lai­koma paskutine didele meno ir literatūros srove. Naujieji vėjai grybštelėjo ir Lietuvą: 1922 metais pasirodė „Keturių vėjų pranašas“ – pirmasis avangardizmo šauklys. Anglų literatūroje tais pačiais 1922 metais leidžiami du, nors ir ne to paties mastelio, reikšmingiausi kūriniai – airio Jameso Joyce’o monumentalus romanas „Ulisas“ ir Anglijos amerikiečio Thomaso Stearnso Elioto poema „Bevaisė žemė“. „Ullsas“, įspūdin­gas „sąmonės srauto“ kūrinys, į lietuvių kalbą dar tebeverčiamas [1999 m. – red. past.], „Bevaisė žemė“, daug kuo „Ulisui“ artima, iš jo ir pradinį impulsą gavusi lietuviškai skaitoma jau porą dešimtmečių (T. Venclovos vert.), bet iki šiol į mūsų literatūrinę apyvartą taip pat beveik neįtraukiama.

Taigi Eliotas – europinio modernizmo angliškojo varianto centrinė fi­gūra, poetas ir kritikas analitikas. Elioto kūryba – tradiciškumo ir no­vatoriškumo drąsi sintezė.

Anglija į europinio modernizmo verpetą įsiveržė per kultūrinio pa­saulio metropolį – Paryžių, kurį Eliotas, kaip ir Joyce’as, buvo iš arti pa­žinę ir jo pulsą pajutę. Riba, iki tol ryškiai skyrusi Angliją nuo žemyno, šį kartą buvo ryžtingai peržengta. Kita vertus, anglų literatūros podir­vis, tautos mentalitetas, gyvenimo būdas, beje, miglotai, fragmentiškai ir po šiai dienai lietuvių skaitytojui tepažįstamas, uždėjo savo antspau­dą Joyce’o ir Elioto šedevrams, o šitie savo ruožtu turėjo įtakos toles­nei visos Vakarų literatūros raidai.

Anglijos nutolimas nuo žemyno lėmė skirtingą kultūrinio ir meninio gyvenimo plėtrą. Istorijos keliai ilgai nesuartėjo. Toks kontrastiškas at­rodo XIX amžius. Kunkuliuojanti, revoliucinga Napoleono epochos lava žemyne išjudino tautas ir kraštus. Domintis Anglijos istorija, atrodo, kad šitai šaliai beveik adekvataus reikšmingumo yra visai priešingo turinio karalienės Viktorijos viešpatavimo metai (1837–1901) – ekonominio kles­tėjimo, liberalių reformų epocha. Ne išsivaduojamieji karai ir klasiniai mūšiai, drebinę visą XIX amžių, o viktoriškasis gerovės laikotarpis, ap­saugojęs tautą nuo socialinių sukrėtimų ir idėjinių, moralinių krizių. Už­tat, kai ieškoma paaiškinimo, kodėl socialiniai poslinkiai ir idėjiniai ap­sisprendimai Anglijoje lėtesni ir ne tokie konfliktiški, visada prisimena­mas Viktorijos laikotarpis ir tuo metu nusistovėjęs gyvenimo būdas.

Bet kiek kartų gali išsitekti ramios evoliucijos, nuosaikių politinių principų, pastovių moralinių vertybių vėžėse? Pirmieji subruzdo intelek­tualai, pavydžiai stebėję meno laisvių triumfą Paryžiuje ir lyginę jį su anglų visuomenės nepakantumu fin de siècle idėjoms ir nuotaikoms. Kiekvienas drąsesnis krustelėjimas čia atsitrenkdavo į Viktorijos amžiaus misteriškąjį palikimą. Pagaliau tiktai Eliotas ir jo vienminčiai atvirai ir su visa įsitikinimų aistra stoja prieš viktoriškuosius literatūrinius ka­nonus, autoritetus ir naujųjų laikų jų epigonus. Lėtai brendęs maištas prieš Viktorijos amžių Elioto kartoje pasiekia kulminaciją. O Pirmojo di­džiojo karo sukrėstame pasaulyje šita poleminė aistra įgijo dar didesnę griaunamąją galią, nukreiptą ir prieš atgyvenusius politinius idealus, dangstančius konservatyvią socialinę sanklodą,

Elioto poezija tartum angažuojasi pradėti naują Anglijos istorijos tarps­ni, nebeatskiriamai susijusį su Europos istorija,

Per Eliotą į Senojo žemyno kultūrą ir istorinę lemtį atsiliepi ener­gingoji Naujojo pasaulio tauta. Bet paties Elioto kūrybinę biografija jo amerikietiškoji kilmė palietė kitaip. Ne taip lengvai galėjo būti įveiktas lite­ratūrinės dirvos ir kultūrinių tradicijų atokumas, kai Eliotas, įgijęs Harvardo universiteto diplomą (1906–1909), per Paryžių (1910–1911) 1916 metais atvyko į Londoną ir įsitraukė į aktyvią žurnalistinę ir kūrybinę veiklą. Greitai tapęs vienu ryškiausių Londono literatūrinio pa­saulio veikėjų, jis vis dėlto kilme ir auklėjimu nebuvo taip glaudžiai su­sijęs su savo aplinka kaip jo bendraminčiai, vienijami tų pačių literatū­riniu idėjų. Psichologiškai Eliotas jautėsi laisviau bet kurių neginčijamų konvencijų ir autoritetų atžvilgiu. Iš savo atokios vienatvės jis galėjo už­simoti ambicingesniems, nei kas kitas būtų drįsęs, kūrybiniams suma­nymams.

Amerikos išeivio intelektualo kontaktas su europietiškų moderniz­mu nebuvo visiškai vienpusiškas. Amerikietiškos injekcijos Senojo že­myno kultūrai nereiškia, kad iš tų ryšių ničnieko nepelnė ir poeto gim­tinė. Net visiškai nuo jos atitrūkusį, o 1927 metais dar ir teisiškai Ang­lijos pilietybę priėmusį Eliotą ypač trečiajame, o ir vėliau – ketvirtajame dešimtmetyje Amerikos spauda nuolat linksniavo kaip to meto ryškiau­sią literatūros žvaigždę. Manykime, kad išliko ir gilesnis dvasinis saitas, kurį įmanoma tik labai apčiuopom nurodyti. Puritoniškasis Naujosios Ang­lijos klimatas jaunystėje gal yra turėjęs reikšmės poetui nuo 1924 me­tų radikaliai pasukant religinės pasaulėvokos linkme. Anglų literatūros kontekste poeto atsigręžimas į tradicines vertybes buvo palaikytas gry­nai individualiu apsisprendimu ir neturėjo platesnio rezonanso, neatsvėrė vyraujančio liberalinio indiferentizmo. Elioto parodytas moralinis ra­dikalumas, kaip akibrokštas vakarietiškam liberalizmui, lieka apskritai kontrargumentu Europos pesimizmui. Kita vertus, abejotina, ar šitas ra­dikalumas laikytinas griežta priešingybe besiformuojančiam naujų lai­kų amerikiečių mentalitetui, beje, šaknimis siekiančiam gyvenimiškai švie­sią transcendentalizmo filosofiją. Elioto apsisprendimo bendrumo ar panašumo su optimistine amerikiečių mąstysena, žinoma, neieškoki­me, bet nepabrėžkime ir priešingybės.

Kaip jaučiasi amerikietė, amerikietis Europoje, kuo jis čia gali pa­sirodyti pranašesnis – drąsesnis, laisvesnis, energingesnis, kaip apskri­tai atrodo amerikiečiai europiečių akimis ir atvirkščiai, – temų ratas, itin dominęs Henry Jamesą (1843–1916), atvykėlį iš Amerikos, kurio roma­nais žavėjosi ir Eliotas. Nors į savo prozą ir įliejęs amerikietiško optimiz­mo, Jamesas iš esmės prisitaikė prie angliškų mastelių ir normų, natūralizavosi anglų literatūroje. Po Jameso prieš pasaulinį karą Paryžiaus, Londono salonuose, redakcijose ėmė rodytis dar negausūs pirmieji nau­jos generacijos žvalgai, tokie kaip Eliotas ir jo draugas Ezra Poundas. O tuoj po karo plūstelėjo į Europą visas amerikiečių literatūrinis atžaly­nas. Skirtingai nei H. Jamesas ir nei Eliotas, jis čia neužsibūna. Ne iš karto, o jau vėliau, talentams bręstant, tapo aišku, kad vienaip ar kitaip užsikrėtusi Europos pokario gyvenimo nuotaikomis, bet ir atsiribodama nuo jų kyla ir skleidžiasi didžioji amerikiečių literatūros banga: G. Stei­nas, Sh, Andersonas, J. Dos Passosas, E. Hemingway’us, W. Faulkneris, F. S. Fitzgeraldas. Iš dalies, pridurkime, tai bangai galėtų priklau­syti ir Eliotas su Poundu.

Tai literatūra, neslegiama dvasinio nuovargio, kurio nebeįmanoma išvengti senosios civilizacijos lopšyje. Tą giluminę potenciją turėdami gal­voje, ir prisimename amerikietiškąjį kontekstą, kai bandome sudėlioti Elio­to kūrybos vertinimo akcentus.

Kaip ir kiekviena neeilinė sėkmė, Elioto kūrybiniai pasiekimai, su­laukę tikro triumfo trečiojo dešimtmečio Anglijoje, Europoje, nuskambė­ję per Ameriką, vėlesnėms kartoms nebedarė tokio įspūdžio. Kad ir pri­pažįstant poetinės technikos nuopelnus, priduriama ir gera dozė arogan­cijos – negyvas, knyginis poetas! Kitaip ir būti negali: kuo daugiau šian­dien kas žavisi poetu, tuo didesnė tikimybė, kad nuo jo bus ryžtingai nusigręžta praėjus dvidešimčiai metų.

Tiktai žvelgdami iš daug didesnės laiko perspektyvos, galime kinti, kad XX amžiuje nedaug jam lygių. Ir mūsų sąmonėje Elioto „Bevaisė žemė“ turėtų užimti ne menkesnę vietą kaip, pavyzdžiui, tvirtai joje įsišaknijusios R. M. Rilke’s „Duino elegijos“ (beje, rašytos tuo pačiu laiku: „Bevaisė žemė“ išspausdinta 1922 metais, „Duino elegijos“ užbaigtos 1923 metais).

„Bevaisė žemė“ turėjo daug nepastebimų ženklų – intonacijų, ritminių formulių, gausybę tiesioginių ir paslėptų literatūrinių asociacijų, – kurie visi kartu anuometiniam skaitytojui skleidė atpažįstamą, savą, gelmių gyvenimo kvapą. Tiktai pro jį vėrėsi skaudaus aštrumo minties gelmė, atitinkanti slogios depresijos nuotaikas pokarinėje Europoje. „Me­lancholijos anatomija“ – tokiu skerspjūviu kritiko C. Aikeno perskrostas Elioto poezijos prasminis turinys. „Bevaisė žemė“, „Tušti žmonės“, „Pe­lenų diena“ – iškalbingi jau patys poemų pavadinimai.

Nevaisingumo ir beperspektyviškumo būsena buvo ta kraštutinė ri­ba, kurią priėjęs poetas bando subalansuoti savo vidines galias. Bet ta neviltis yra ir visuotinė. „Bevaisė žemė“, be kita ko, reiškė, kad bergž­džia yra tapusi literatūros dirva, turinti išmaitinti vaizduotės produktą. Tas aplinkos nevaisingumas, pažįstamas per savo paties negalią, kurią reikėjo įveikti: poema parašyta visiškai išsekus, esant pusiau haliucina­cinei būsenai. Realus faktas – bičiulio Poundo aktyvus vaidmuo pa­rengiant baigtinį poemos variantą; labai reikšmingas vaidmuo, nes net apie trečdalis teksto buvo išbraukyta.

Poema gimė iš beatodairiškos rizikos, kada vienu kirčiu perkertami mazgai, apnarplioję sąlygiškumų, priklausomybės vakarykštei praeičiai tinklu. Kada puolama aklai į nežinią, kur nėra ateities. Somnambuliškas kūrinys, sutraukęs nenutrūkstamą literatūros tęstinumo grandinę. Panašiai su žūtbūtiniu pasiryžimu „viskas arba nieko“ Joyce’as rašė savo „Ulisą“ – romaną, kurio vieno, giliu autoriaus įsitikinimu, turėtų pa­kakti visam žmogaus gyvenimui.

Lažybos su lemtimi neišvengiamai pralaimimos. Gyvenimo tėkmę galima hipnotizuoti tik vaizduotėje. Kai išsisklaido hipnozės burtas, prablaivėjimas kursto kritinį protą: kaip kūrinys padarytas, kad jis ga­lėjo taip žavėti? Priekabus „kaip?“ slepia alternatyvinę prielaidą: ar ne per painu? ne per daug sudėtinga? Kam poemoje tas storas klodas dan­tiškos, šekspyriškos ir kitokios klasikos, kam tas vargas pro jį brautis? Klausimai – kaip atsakomieji fektuotojo smūgiai, palengva, pavėluotai atsitokėjus po netikėtumo, sukrečiančio sąmyšio, pribloškusio pirmuo­sius poemos skaitytojus.

Ar kūrinys vertas visų paieškų? – pirmasis intrigavo I. A. Richardsas, artimas poeto bendramintis, „naujosios kritikos“ pradininkas. Kai klausi savęs, kiek kūrinys vertas ieškojimo ir tyrinėjimo pastangų. tai prisiverti nusiteikti rimtam ir lėtam skaitymui, įsigilinimui. Semantini analizės metodas numatė, kad tik rimto įsiskaitymo reikalaujantys kū­riniai ir turi ateitį. Kultūrinės atminties funkcionalumas lemia kūrinio prasminę talpą: „…estetinės kontempliacijos būsenos pilnatvė bei turiningumas priklauso nuo atminties veiklos“¹. Suprantama: kultūriškai dau­giasluoksnis kūrinys – universitetuose rengiamo elitinio skaitytojo laimikis.

O juk pati esmė yra ta, kad Eliotas – jokiu būdu ne cechinis poetas. „Bevaisė žemė“ rašyta ne estetiniam pasimėgavimui. Už asmenines ar profesines ambicijas Eliotui svarbesnis Žemės civilizacijos išlikimas. Literatūrinis komplikuotumas, kultūrinis daugiasluoksniškumas leidžia tesėti poemos idėją kaip likiminę. Kuo tirščiau mes aplipę kultūra, tuo negailestingiau užveržiama mums kilpa ant kaklo. Ko ir klausti, verta ar neverta skaityti, jei apskritai nebeaišku, kas tie vertės matai,

„Bevaisė žemė“ pagal sumanymą – kūrinys be patvarumo garantijos, poezija be iliuzijų į dabarties prasmingumą.

Kurti galynėjantis su frustracija ir joje išnokusiu beprasmybės nuo­du – tas iš XIX amžiaus pabaigos prancūzų paveldėtas prakeikimas Elioto buvo įtvirtintas kaip pagrindinis XX amžiaus meno devizas. Vie­toj įprastinių tęstinumo ir atsinaujinimo ryšių meno apytakos ritmą nuo šiol lemia spazminis judėjimas, kuriame nebeįmanomos baigtinės ir patvarios struktūros. Kūrinio nebeįrėmina ne tik tradicija, bet dažnai ir meninis-literatūrinis kontekstas. Kiekviena kūrybinė pastanga reika­laus rizikos žūt ar būt. Šitam vienkartiniam sumanymui bus išeikvojamos pragariškos sąnaudos – visas iki dugno turtingiausias idėjinis, kul­tūrinis, kalbinis arsenalas. Kūrinys paimamas kaip tvirtovė, naudojant visoje teritorijoje išdegintos žemės taktiką.

Tik taip gimsta išsivadavimo iliuzija. Išsivadavimo iš ko? – iš vidi­nės nepasiekiamos tapatybės ar iš nebūties siaubo, nors pagaliau ar tai nėra tas pats?

Kalbame apie momentinę iliuziją, kurią kaipmat išblaško absoliutaus neigimo įniršis. Elioto poema iš vidaus draskoma šito neigimo impulso, nepaliaujamai stiprėjančio iki pat pabaigos, iki paskutinių akordų – griausmo skelbiamų sakramentalinių sanskrito skiemenų, kurie sklisdami jau iš kitos – transcendentinės – erdvės, dar labiau pabrėžia bend­rą asketiškai griežtą, nenuolaidžią neigimo tonaciją.

Dabarties dvasinės negalios anatomija – „Bevaisės žemės“ turinys – pa­lydimas dalykiškų objektyvaus tono autorinių paaiškinimų. Šitų autorinių pastabų reikalingumas ar nereikalingumas prie poemos teksto, kėlęs gin­čų tarp pirmųjų jos kritikų, dabar jau nebesvarstomas. Nebent primintume, kad šitomis pastabomis kritikas analitikas tartum tampa lygiateisiu poeto partneriu. „Pastabos“ akivaizdžiai siejasi su kritikos esė, rašyta tuo pačiu metu, „Tradicija ir individualus talentas“, kuria reikalauta išsivaduoti iš vie­nos tradicinės sistemos ribotumo ir patikrinti talentą visu tūkstantmečiu žmo­nijos literatūriniu lobynu. Minėtos esė kontekste visų pirma ir reikšmingos duodamos nuorodos į konkrečius literatūrinius ir mitologinius poemos šal­tinius. Nebijant rizikuoti, kad literatūrinė Antarktida, iškylanti iš poemos ei­lučių, pasirodys kaip autorinį tekstą nustelbiantis milžiniškas žemynas. Ir koks nors nepatikliai nusiteikęs kritikas, atidžiau pačią poemą pakedenęs, galės skelbti neradęs joje nė vienos originalios eilutės…

Autorinės pastabos ne tik dokumentuoja šaltinius, jos duoda poemos interpretacijai pagrindinius atspirties taškus, pvz., pabrėžia Teiresijo vaidmenį arba budistinių tekstų ir šv. Augustino „Išpažinimų“ panaudo­jimą trečiosios dalies kulminacijoje. Vidinė poemos sąranga išskleidžia­ma su pabrėžtu nuoseklumu ir tikslumu. Tai šiandien negali nestebin­ta po viso nykumo šiurpulio, įaudrinančio jausmus ir protą, – tokia glausta ir išsami precizika! O stebėtis nėra ko, Esmė yra ta, kad kuria­mas tekstas, naujoji meninė vertybė – tai tik galimybės projekcija, atvirkš­čiai, literatūros praeitis – nepaneigiama ir nenuginčijama realybė, tai fak­tai, kurių atžvilgiu būtinas tikslumas.

Bet kad ir nesiekiant stebinti, praeities normatyviškumas ir kaip priešingybė – poemos neįprastumas, beveik šokiruojantis originalumas šitokiu poemos publikavimo būdu (kartu su „Pastabomis“) iškyla itin akivaizdžiai. Tai ir yra poemos kodas. Šešėliuoti turtingų literatūrinių konotacijų krantai joje visą laiką turi likti minties akiratyje. Tai nėra koks apibrėžtas motyvų, simbolių kompleksas, o tik tankus šešėlių mirgėjimas, suteikiantis reljefą poemos kūno formoms.

Po antriniu diskursu pačiam nematomam likti, ištirpti šešėlių ribu­liavime – toks poeto vaidmuo „Bevaisėje žemėje“. „Nematomas poetas“ – taip ir pavadinta Hugho Kennerio studija apie Eliotą. Įsivaizduokime „Be­vaisės žemės“ skaitymo strategiją. Kaip, eidami poeto ir jį komentavu­sių kritikų nurodytomis kryptimis, vaizduotėje brėždami tolimiausias tra­jektorijas, rekonstruojame prasmių, simbolių, asociacijų požeminį labi­rintą? Na ir kas iš visų tokių vaisingų kriptologinių įžvalgų? Ar mes pa­jutom ypatingą slaptos giminystės trauką? Kadgi ne. Už tų įžvalgų pra­dingsta kryptingasis kūrybos pradas, giluminė formuojanti galia, savo­jo Aš sublimacijos stebuklas. Nematomumas – kaip užkeikimo riba.

Elioto poezija – ant aukšto slenksčio. Poetas rašė ir spausdino sa­vo kūrybą tokiais bendro literatūrinio išprusimo laikais, kai formos vir­tuoziškumas jau seniai nebegalėjo nieko stebinti. Negana to, kai poeti­nės kalbos galimybės atrodė galutinai išsemtos ir norom nenorom bu­vo prisimenama tobula išraiškos ir prasmės dermė praeityje, pavyz­džiui, XVII amžiaus poezijoje, naujaisiais laikais beveik neįsivaizduoja­ma: tuos pavyzdžius analizavo Eliotas savo literatūrinėje kritikoje.

Vis dėlto nepaisant išsisėmimo požymių, poezijos publikacijų, kny­gų srautas Elioto laikais siekė tokių pat gąsdinančių mastų, kaip, pa­vyzdžiui, ir šiandieninis jos perteklius Lietuvoje. Srautas niveliavo vil­tingų pragiedrulių ženklus, gramzdino juos epigoninio eiliavimo jūroje. Tai negalėjo neatsiliepti meno situacijos vertinimui.

Besąlygiškas tvirtumas, su kuriuo XIX amžiuje Matthey’us Arnoldas brėžė reikalavimus didžiajai dailei, literatūrai, muzikai, jau nebegalėjo būti su tokia savikliova demonstruojamas. Naujaisiais laikais kažkas bu­vo ne taip. Pastebimai ūgtelėjus literatūrinei kultūrai, skaitančioji pub­lika darėsi išrankesnė. Ji įprato greitai kaitalioti savo susižavėjimo ob­jektus. O ir savo išrinktiesiems neužmiršdavo pareikšti pretenzijų, kad jie savo talento deramai neišnaudojo. Taip Rusijoje buvo nugailima Blo­ko, deja, taip ir netapusio antruoju Puškinu. Pagal talento dydį negau­sus atrodė ir Rilke’s palikimas. Apibrėžiant Elioto vietą literatūros isto­rijoje apgailestaujama, kad nemažą talento dalį jis tuščiai iššvaistęs. Štai paskutinis sakinys jam skirto portreto: „Jaučiame didžiulę skolą Eliotui. išplėtusiam anglų poezijos diapazoną. Bet, kalbėdami apie poetą ir jo am­žių, turime ir blaiviai pripažinti, kad toks iškilus kūrėjas išeikvojo tiek daug energijos neigimui.“²

Apgailestaujantis tonas dėl neišskleistų ar nepozityviai panaudotu talento galimybių atrodo savaime suprantamas laikais, kol dar gyvi pra­eities senolių šešėliai, su kuriais natūralu lyginti amžininkus. Ir kai nau­jieji autoriai įrašomi į literatūros panteoną, vadovaujamasi tais pačiais kriterijais, kuriais jų senolių nuopelnai buvo vertinami. Elioto karta dar įpratusi tėvų pavyzdžiu matuoti savo darbus, išlaikydama aristokra­tinės Europos kultūros tradicijas. Kai Eliotas žavisi XVII amžiaus metafiziniais anglų poetais, Shakespeare’u, Dante ar dar toliau – senovės graikų poetais, kai kalba apie juos kaip po šiai dienai nepralenktus pavyzdžius, jis nejučiom sau pačiam užsibrėžia, ko turėtų siekti. Tik savo darbo rezultatus pasitikrindamas su senųjų amžių meistrais, Eliotas pats įžengia į literatūrą.

Bet, keldami sau aukščiausius meniškumo reikalavimus, Rilke, Eliotas, Poundas suvokė meninės profesijos diktuojamą būtinybę apsi­saugoti nuo to, kas literatūrai, menui pelnė ypatingą populiarumą XIX amžiuje. XX amžiaus meistrai nesusimąstydami kirto šaką, už kurios iki tol laikėsi menas. Ortega’os y Gasseto studijoje „Meno dehumanizavimas“, pasirodžiusioje 1925 metais, tiksliai užčiuopiama, kas glūdi modernisti­nio judėjimo, pačioje esmėje. Tai gryno meno, grynos poezijos, grynų meno formų idėja, galbūt sunkiai realizuojama, gal ir apskritai neįvyk­doma, bet užtat verčianti apsivalyti nuo viso žmogiško, per daug žmo­giško balasto, užgožiančio meninį skaidrumą. Modernizmas savo atsida­vimu estetiniam idealui – asketinis, rūsčiai herojinis menas, įsisąmoni­nęs savo absoliutų antagonizmą XIX amžiui kaip pernelyg realistiniam. („Realistai buvo Beethovenas ir Wagneris. Tokie buvo Chateaubriand’as ir Zola.“) Modernizmas yra užsimojęs siekti to, kas esą „sunkiausias daly­kas pasaulyje“ – pabėgti nuo realybės: „…gebėti sukonstruoti kažką, kas nėra natūralios tikrovės kopija ir vis dėlto turi šiek tiek substantyvumo.“

Maksimalistinės ambicijos buvo pagrįstos praeities pamokų kruopš­čia analize blaiviai įvertinant realias meno galimybes, patikrintas šimtmečių praktika. Užsibrėžus siekti meninio skaidrumo, ryšys su pra­eitim turi vienintelę – atsakomybės ir įsipareigojimo – etinę prasmę, sukauptą skaudžioje abejonėje: ar dar įmanoma rašyti poeziją po Rimbaud ir Mallarmée? Modernistai bus atlikę savo pareigą, jeigu šią įpa­reigojančią estafetę bus papildę dar vienu slenksčiu: ar begalima eiti to­liau už Valéry, Rilke, Bloką, Eliotą?

Etinio užsiangažavimo ilgainiui nebeįmanoma laikytis, kai bet ku­riuos asmeninius motyvus, paskatas nustelbia pagrindinis XX amžiaus siekiamybės orientyras – naujumas. Žūtbūtinis naujumas, įžūli ekspe­rimento drąsa. Nors literatūros statybinė medžiaga – kalba nedėkinga kraštutinybėms, vis dėlto ir ją reikia matyti radikalaus atsinaujinimo proce­so kontekste. Dviejų, ne dialektiškai priešpriešinamų, bet viena kitą papildančių tendencijų sankirtoje: „Modernizmas dažnai atrodo hieratiškas, hipotaksinis ir formalistinis“, „o postmodernizmas, priešingai, pri­bloškia savo žaismingumu, parataksiškumu“³.

Neginčijama: žmogaus pastangos pranokti patį save pagimdo nau­joviškumo obsesiją. Tai viso XX amžiaus prašmatnumas, lygiai kaip ir karikatūrinė jo pusė. Bendrųjų meno tendencijų panoramoje literatūra vis dėlto kurį laiką dar išsiskiria žmogaus siekiu ne tik pavyti laiką, bet ir susivokti savyje ir istorinėje raidoje. Tad ir tuo metu, kai dailėje, muzikoje stebimi staigūs posūkiai į radikalias naujoves (kubizmas, dodekafonijos technika), poezija anaiptol nesidrovi prisipažinti esanti daug kuo skolinga fin de siècle, simbolizmo treniruotėms, Eliotas jaučia dė­kingumą Baudelaire’o, Laforgue’o pamokoms. Iš pagarbos praeičiai ra­dosi ir savigarbos prievolė: literatūra dar išlaiko elitinį, hieratišką kur­są. Modernizmo literatūros pranašumas prieš postmodernizmo literatū­rą – tai trečiojo dešimtmečio aukštoji banga, išsikovojusi „didžiulį auto­ritetą“ (pripažįsta anksčiau cituotasis postmodernizmo teoretikas). Rinktinė iškilių talentų draugija, kuriai individualybės ryškumu nebeprilygs vėlesnių, jau mūsų laikų rašytojų svoris: Valéry, Proustas ir Gide’as, ankstyvasis Joyce’as, Yeatsas ir Lawrence’as, Rilke, Mannas ir Musilis, ankstyvasis Poundas, Eliotas ir Faulkneris⁴ (beje, pusė išvardyto tu­zino – anglai ir amerikiečiai).

Kadangi amato išmanymas pakeliamas į ezoterinį aukštį, rašytojas paprastai lieka toli nuo politinių batalijų, socialinių akcijų, retai kada – nepalyginsi su XIX amžiumi! – gali pretenduoti į visuomenės protą ir sąžinę. Bet jo požiūrio į savo profesiją rimtumas yra toks, jog, atrodo, vi­su gyvenimu jis sprendžia mįslę: ar literatūra tėra pati sau tikslas, ar ji turi dar ir dvasios aktyvizacijos galią – galutinis balanso susumavimas giliai problemiškas kūrybos pašaukimo išgyvenimas rašytoją intelektu­alą įtraukia į epochos vidinį konfliktą.

Modernizmo literatūra dar turi tokių dimensijų, kurios reikalauja ly­ginimo su kitomis, fundamentinėmis kultūrinės, intelektualinės veiklos formomis.

XX amžiuje įsitvirtinusi proto hegemonija ir proto paranoja, viena ver­tus, reiškėsi kaip proto sugebėjimas apibendrinti save simboliais, skverb­tis vis gilyn į gamtą, perorganizuoti ją sąvokomis, veikti save savo abs­trakcijomis ir taip vis labiau tiesiogiai tapti savo paties aplinka. Kita vertus, šita uždara judėjimo orbita galiausiai vis labiau grasino atitver­ti žmogų nuo gyvos kalbos būties, nuo neišsemiamo iracionalaus kalbos genijaus. Gaubiama savaiminio į save patį nukreipto proto judėjimo, kal­ba ginasi, mobilizuojasi, impulsyviai ir kartu kryptingai atsiduoda žodžio alchemijai. Modernizmo literatūros „didžiulis autoritetas“ liudija apogė­jų pasiekusį kalbos kūrybiškumą.

Galima įžvelgti kai ką esmingai bendra tarp įsistebinčios, klausian­čios proto judėjimo linkmės ir žodžio kūrybos. Modernybės esmę giliau įžvelgsime, kai greta modernizmo aukštosios bangos įsivaizduosime kal­bos filosofiją – labiausiai save sudrausminančią dvasios tyrimo kryptį. Lygia greta – aukštyn kylančiomis trajektorijomis. Šaunančiomis į zeni­tą ir užlūžtančiomis iš esmės tame pačiame trečiajame dešimtmetyje.

Paralelė Eliotas-Wittgensteinas galėtų būti personifikuota šitų tra­jektorijų išraiška.

Kalbos filosofija, tirdama kalbos santykį su tikrove ir pagrindine kal­bos funkcija laikydama nuorodą į kažką kita nei ji pati, priėjo aklagatvį: kuo kalbotyra darosi grynesnė ir kuo labiau priartėja prie mokslo, tuo labiau ji išstumia iš savo lauko santykį su kuo kitu nei ji pati. Kal­botyra virsta pati sau klausimu: kam ji reikalinga, jei negali paaiškin­ti, kaip kalba gali būti pagrindiniu tarpininku tarp žmogaus ir pasau­lio, tarp žmogaus ir žmogaus? Bet bene labiausiai paradoksai ir tautologijos tykojo logistikos židinyje, išpuoselėtame aibių teorijos. Nuo čia pra­sideda Wittgensteino kelionė.

Pratęsdamas savo mokytojo ir bičiulio Bertrand’o Russello, beje, taip pat ir Elioto mokytojo ir bičiulio, darbus, Wittgensteinas kūrė tyrą, skaidrų loginių parametrų pasaulio modelį, neprilygstamu grakštumu ba­lansavo tarp poezijos ir matematikos. Esminis dalykas, kas yra mąsty­mo turinys, Wittgensteinui reiškia kartu ir klausimą apie kalbos galimy­bes; todėl atsakymas skambėjo tautologiškai: „Mano kalbos ribos žymi mano pasaulio ribas“. Tačiau šitas postulatas galioja tiktai tada, jei manojo Aš sferą, kuriai tinka formaliosios logikos procedūros, atitveriame nuo pasaulio anapus manęs orbitos, kuriai šios procedūros nepritai­komos: „Subjektas nepriklauso pasauliui, bet Jis yra pasaulio riba“.

Taip užsimojęs išmatuoti proto galią – apibrėžti, kas gali būti mąs­toma ir kartu – kas negali būti mąstoma, Wittgensteinas logikos ėjimų prasmę susumuoja garsiojoje „Traktato“ pabaigoje: „Mano sakiniai aiš­kina tuo, kad tas, kuris mane supranta, galiausiai atpažįsta juos kaip beprasmius. (Jis turi, taip sakant, numesti šalin kopėčias po to, kai jo­mis užlipo.) Jis turi įveikti šiuos sakinius, tuomet jis mato pasaulį tei­singai.“

Taigi: aprioriškai ankšti kognityvaus pažinimo rėmai. Vis dėlto šituo­se rėmuose suvokiama būtinybė išskleisti gyvenimiškojo pasaulio racio­nalumą, kaip pasakytume Habermaso žodžiais. Pagaliau neįtikėtinas laisvumas: šypsantis filosofas! Nubraukiantis rūpesčių raukšles. Ta šypsena tokia dieviška, kaip ir griausmo tariami sakraliniai skiemenys Elioto poemoje. Logika ir poezija – du lygiaverčiai traukos centrai, deri­nantys priešingybes – proto intuityvumą ir jausmo beasmeniškumą.

Paralelė tarp poezijos ir logikos kelio kaip aukštyn šaunančių tra­jektorijų rodo sąveikaujančias aukštąsias intelektualines galias. Tre­čiajame dešimtmetyje visuomenė vadovaujasi vieningu baziniu patyrimu: XX amžiaus pradžios Vakarų liberalioji visuomenė savo esme yra homogenizuojanti, ji teikia pirmenybę tvarką ir socialinius modelius įtvirtinan­čioms institucijoms bei instrumentams: valstybei, valdžiai, socializacijai, kultūrai, ideologijai (Z. Bauman). Iškilus menininko vaidmuo – taip pat vienas iš moderniąją visuomenę konsoliduojančių veiksnių. Meninin­kas, net nutrūktgalviškai eksperimentuodamas, savo vidinėmis subjek­tyviomis intencijomis išlieka jautrus kūrybos socialinei ir žmogiškai paskirčiai. Novatoriška, eksperimentinė Joyce’o, Kafkos proza, Rilke’s, Elioto poezija sublimuoja didžiuosius per civilizacijos krizę nubudusius žmonijos nerimasčius. Tai literatūra, kuri, kaip ir praėjusių amžių žo­džio menas, siekia įsišaknyti kalboje, praturtinti ir atgaivinti ją ir ilgai joje išlikti. Šito meno kontekste trumpalaikiai, epizodiški ir liekantys me­no užribyje atrodo anarchistiniai išsišokimai, be atodairos į praeitį ir be atsakomybės už padarinius, – G. Apollinaire’o kaligramos, M. Duchamp’o objektai, Dada sąjūdis. Jie gali būti prisiminti ir įteisinti tik vėliau, kai sutrinka visuomenę homogenizuojantys mechanizmai.

Paralelę Eliotas-Wittgensteinas siūlau kaip kontroversiją George’o Steinerio duotai modernybės genezei ir jos anatemai.

Lietuvių kalba neseniai pasirodžiusi Steinerio studija „Tikrosios esatys“ imponuoja poleminiu įkarščiu, su kuriuo baksnojama į mūsų lai­kų postmodernizmo prieitus aklagatvius. Iš karto nuteikia viltingai: gal tai pranašauja jau įgrisusios tendencijos bumo pabaigą? Steinerio kny­ga parašyta su dideliu atsakomybės jausmu, su nerimu dėl beviltiškai sumenkusio žmogiško ir socialinio literatūros vaidmens.

Bet, vadovaudamasis aprioriniu nusiteikimu, padiktuotu šiandieni­nės postmodernizmo patirties, Steineris modernybei randa schematiškai elementarų paaiškinimą. Ekstremistiniai iššūkiai, suformuluoti Rimbaud („Aš esu kitas“: žodžiai be autorystės), Mallarmée („Žodžiui rožė <…> teisėtumą ir gyvybinę jėgą suteikia tiktai l’absence de toute rose“ (bet kokios rožės nesatis), tai kalba be referencijos, Steineriui atrodo gairė­mis, pagal kurias žodis, atplėštas nuo semantikos, sankcionuoja pasau­lį, priešingą Logoso ir Tvarkos principams. Modernybė ir esanti šitų iššūkių tiesioginė realizacija.

Tai, ką laikome aukštuoju modernizmo skrydžiu, Steinerio akimis žiū­rint, tėra „nuodugniai ir nuosekliai“ ardoma ir iki ketvirtojo dešimtmečio galutinai nutraukiama sutartis tarp žodžio ir pasaulio. Į modernizmo didžiąją sėkmę, pasirodo, turėtume žvelgti kaip į iškreipto ontologinio santykio atomazgą. „Šis žodžio ir pasaulio sandoros nutraukimas yra viena iš nedaugelio tikrų revoliucijų Vakarų istorijoje ir nusako pačią modernybę“⁵ (kursyvas – autoriaus).

Regis, ar ne pernelyg griausmingai skamba „revoliucija“ – kaip žodis – bomba, uždelsto veikimo. Amžiaus pradžios avangardistiniais šimtmečiais girdėti tik griaudėjant šūkiais. O vis dėlto futurizmo mašininiams maršams, siurrealizmo sapno poetikai svarus kontrargumentas liko kalbos dvasiai ir šaknims vis dar ištikima didžiojo nerimo literatūra. Kada bomba bus sprogusi, tartum neteko girdėti. Nors sutinkame kad amžiaus pabaigoje iš tikrųjų gyvename epochoje, Steinerio įvardy­toje „po Žodžio“.

Elioto „Bevaisė žemė“, kartojame, – dar iš Žodžio epochos. Lyriško, net dažniau ironiško. Labai dažnai skolinto. Su vieno ar kito laikotar­pio būdingu kvapu. Žodis čia pakelia intelektualinę įtampą, jis kažkiek nusausintas, užtat taiklus ir veiksmingas, neornamentuota prigimtim ati­tinka urbanistinį daiktų matą. Muzikinių fluidų skalaujamas išnyra prieš mus švarus, nelytėtas poemos kūnas. Poema turi vidinę struktū­rą, girdima ji gauna užbaigtą pavidalą, bet kartu su savo literatūrinė­mis aliuzijomis ji tiek išplečia vaizduotės erdvę, jog nebepajėgiame jos aprėpti. Tartum sąmoningai sumąstyta, kad liktų ji virš mūsų suvoki­mo – kaip visi didieji meno kūriniai.

Antra vertus, anaiptol neginčijama, kad viršum „Bevaisės žemės“, kaip ir viršum kitų didžiųjų kūrinių, yra pakibusi kalbos krizės grėsmė. Tar­kime, pats literatūrinių aliuzijų tinklas, kuriuo perkošta poema, liudi­ja drovią priklausomybę nuo kitų, pirminių kūrinių, kad kalba nereikė­tų išsakyti ko nors svaraus, tikra, kas nebūtų apvelta negyvomis klišė­mis, surogatinėmis banalybėmis. Tuščio balasto, slegiančio visas kalbos raiškos sritis, baimė yra beveik visuotinė modernizmo amžiuje. Pavyz­dys – Kafkos proza, įkūnijusi vokiečių kalbos tikslumą ir taupumą, nors jos paraboliškumas ją pačią nuasmenina, palieka tvyroti „kažkur mesianistinėje erdvėje“ (Steiner).

Šiaip ar taip, dalyko esmės tai nekeičia. Kalbant apie Elioto poezi­ją, nekyla abejonių dėl principinių riboženklių. Užbaigtas ir uždaras kūrinys reikalauja, kad jį pažintum, į jį įsigyventum. Į atminties gylį tie­siamos projekcijos yra pažinimo, ne transformavimo nuorodos. Jos ne­pažeidžia kūrinio autonomijos.

Subjektyvios valios galia „Bevaisėje žemėje“, kaip ir visoje Elioto kūryboje, leidžia subendravardiklinti naudojamus įvairius, labai skirtin­gus literatūrinius, mitologinius šaltinius, išgauti muzikinę harmoniją, apvaldant juos „nematomu“ autoriaus balsu. Ne Elioto kaltė (viena kita užuomina dėl jos prasprūsta Steinerio knygoje), o vis dėlto jis duoda preteks­tą posūkiui radikalios kritinės refleksijos link. Įkandin Elioto ateis kar­ta, savyje prislopinanti kūrybinės valios imperatyvą. Jai kūrinio perko­davimas virs savitiksliu žaidimu. Tai iš pagrindų keičia santykius su kultūrine praeitim. Antrinių tekstų – su užslėpta saviraiška – literatūra ja viršenybę prieš pirminius tekstus. Šis nuosekliai išryškėjantis modernybės aspektas plačiai aptartas Steinerio.

Kritinės refleksijos raida užsibaigia dekonstravimo metodo įsitvirtinimu. Įnoringa, beprotiška šita raidos logika. Ir vis dėlto ji nuosekliai dėsninga.

Modernizmo laikotarpio šitos tendencijos nepaliečia, bet poetų mo­dernistų portretai būtų neišsamūs, nemetus į juos retrospektyvos iš šiuo­laikinės meno praktikos kūrybinių nuostatų. Jos reikalauja tokios kū­rybinės reinterpretacijos, kurios galutinis tikslas būtų išnykimas be pėdsakų. Modernybė į šio amžiaus pabaigą atveria ne naujus iliuzijų ho­rizontus, o žiojėjančią tuštumą. Viskas, kas dabar nauja, netikėta, ne­nuspėjama, apibūdinama vien priešdėliu de–, prie kurio, be to, artimai prisideda prasmės terminai, susiję su ironijos, įtrūkio, tylos retorika. „Per visus šiuos požymius, – apibendrinama I. Hassano teoriniame traktate, – driekiasi begalinis noras griauti, veikiantis politinį kūną, pažįstantį kū­ną, erotinį kūną bei individualią psichiką, – visas Vakarų diskurso sritis“⁶.

Kaip negatyvioji semantika įgyja patrauklumo ir žavesio, kiek jos sklai­doje parodoma išradingumo ir vaizduotės polėkio, kiek iš tiesų čia kū­rybinio novatoriškumo, įsitikinome iš dar ne taip seniai visų gana en­tuziastingai skaityto Rolando Barthes’o „Teksto malonumo“. Persiskaitykime dar kartą: simptomingas visas literatūros teorijas, sąvokas ir definicijas antraip apverčiantis veikalas. Nė su vienu literatūros kūrinio lygiu nebesusiejant, kuriamas absoliučiai naujas metatekstas, palaido­jęs po savim autorių, kuris „kaip institucija yra miręs“, kalbą, kuriai nė viena visuomenės klasė nebesuteikianti gyvybės, palaidojęs apskritai pa­tį meną, kuris, atrodo, yra „istoriškai, socialiai sukompromituotas“, pa­laidojęs literatūrą, kurios „beviltišką“ pobūdį įrodo bet kokia socialinė–ideologinė analizė. Mes esame geidžiamo malonumo vergai, jis užklum­pa beskaitant, bet malonumą patenkinant sunaikinamas ir pats tekstas. Skaitymo malonumo aukurui likviduojama bet kokia metakalba (o tuo tekstas tik ir reiškiasi), sugriaunama paties teksto diskursyvinė katego­rija, jo sociolingvistinė priklausomybė, t. y. jo žanras. Geismo alkio jė­gų išvaduojantis ir nualinantis prasiveržimas karštu garu nutvilko skai­tant Barthes’ą. Lacano psichoanalizės sugestijonuojamame Barthes’o veikale iš objektyvaus, moksliško racionalumo, kuris praplėstų kūrinio kontekstą biografine, istorine medžiaga, pasišaipoma: „Mes mokslingi dėl to, kad mums trūksta… subtilumo“⁷.

Dekonstrukcijos pozityvumas, kurį demonstravo postmodernizmo korifėjai, – pirmieji iš jų – teoretikai, filosofai, paskui tik menininkai, – tai užčiuopto laiko pulso ženklas. Jis atitinka naujausiųjų laikų socia­linio saito prigimtį – postmodernumo būklę. (Beje, Steineris, darydamas savo apriorines išvadas, kaip tik ir ignoruoja determinuojamą socialinio veiksnio reikšmę.) Kokie yra labiausiai matomi postmodernumo visuo­menės struktūroje bruožai? Tai: „institucionalizuotas pliuralizmas, įvai­rumas, atsitiktinumas ir daugiaprasmiškumas“. Tokios struktūros ati­tinkamai yra sąlygota individo būtis ir raiška: „…egzistencinis veikėjų mo­dalumas yra nepakankamas apibrėžtumas, negalutinumas, judrumas ir bešakniškumas“⁸. Kūrybine valia virstantis negalutinumas, judrumas, bešakniškumas ir yra dekonstravimas. Dekonstravimas – konceptualios min­ties projekcijos, fiksuojamos pačioje savo užuomazgoje, neturinčios sis­temingumo pretenzijų (sistema būtų tolygu terorui). Tų konceptualių pro­jekcijų laukas koreliuoja su neprogresyviu ir nesibaigiančiu dabartiškumu, galiojančiu virtualioje tikrovėje, kuri komunikacijos ir informacijos priemonėmis išstumia gyvenimo realybės vaizdą. Dekonstravimas neturi generalizuojančio minties branduolio. Tai subjekto depepesonalizuotos energijos sklaida.

Tad postmodernizmas, ypač per giminingą jam kompiuterinę mąstyseną ir technologiją, vis iš naujo reanimuojamas, jo išsisėmimas atrodo niekad nesibaigiąs, o jis vis ieško sau naujos terpės sandūroje tarp elitinės ir popkultūros, ieško naujo komunikavimo – popmoduso. Bet tos paieškos turi sveikai provokuojantį pobūdį tol, kol nepamirštama prin­cipinė riba, Barthes’o griežtai brėžiama tarp kūrybos ir masinio kultūros produkto: „Joks reikšmingumas (joks mėgavimasis) negali reikštis – esu tuo įsitikinęs – masinėje kultūroje“⁹. Kūrybinis pradas – alternaty­va masinio produkto hegemonijai. Barthes’ui tai aišku, o ar aiškus šis pasirinkimas po jo kitiems? Meno raida priklausys nuo šito apsispren­dimo, nors jis juo toliau, juo labiau pasiduodant meno industrijos spau­dimui, vis mažiau beakcentuojamas.

Barthes’o laikais griežtai atsitveriama nuo nesulaikomai plintan­čios pilkosios zonos. Rizikingas balansavimas priartėjant, bet neper­žengiant ribos – intelektualinė avantiūra, pateisinama ne vien drąsa, bet ir atsakomybe už vertę bei reikšmingumą. Balansuoti ties pačia leisti­numo riba, įsiręžiant nuolatiniam, nepaliaujamam meno specifikos, prestižo stereotipų griovimui. Taip išgryninama – ir tai yra nuolatinis pro­cesas – modernybės esmė. Taip, valia brutaliai brautis į kūrybos proce­są, valia abejoti žaidimo taisyklėmis, abejoti absoliučiai viskuo, jei tik abejonė drąsina eiti į priekį neištirtu keliu. Abejoti kad ir pačiu kūrinio, autoriaus statusu, jei svorio centro perkėlimas iš teksto į skaitytojo re­akciją bus naujas impulsas suaktualinti kūrėjo ir suvokėjo bendraau­torystei, svarbiam kūrybinio proceso svertui¹⁰.

Abejonės dar negriauna pamatinių struktūrų. Menas dėl jų neištirps­ta chaoso rūke. Dar ir dar žingsnelis iki galutinės postprasmės – kol leistinumo riba bus peržengta ir išvirkštumas taps norma, kol pačioje post­modernizmo sampratoje kultūrinės, socialinės būklės charakteristika nustelbs meninės savimonės išskirtinumą. Taip prieinama prie arogan­tiškos išvados, kad pagal dekonstruktyvizmo logiką tekstą kuria skaity­tojas, paveikslą formuoja žiūrovas, taip menas praranda bet kokias pre­rogatyvas prieš kitas žmogaus veiklos sritis. Kadangi vaizduojamajame mene visos leistinumo ribos buvo griaunamos beatodairiškai pasiduodant neatslūgstančiam konformizmo spaudimui (E. H. Gombricz), kaip tik dai­lės teoretikai pirmieji ir likviduoja meną kaip meną, neigia estetiniu emocijų turiningumą, kūrybinės laisvės prasmingumą¹¹.

Dvidešimtame amžiuje, kuriame ypatingą įtampą teikia į save atsi­gręžiantis protas, meninio proceso priekyje galiausiai natūraliai atsidū­rė teorijų, koncepcijų kūrėjai, o užpakaly jų liko kūrybos praktikai. Atotrūkis ir lemia, kad konceptualinės minties provokuojantis dviprasmiškumas, paradoksalumas nebespėjamas pagrįsti kūrybine potencija. O paksalumas kaip toks – tai tik ekvilibristika sąvokomis. Konceptualizavimas, nebeturint Logoso kompaso, išvirsta nepagydomu išsi/nusikallbėjimo poreikiu. Steineris grakščiai ironizuoja šitokio teoretizuojančio plepėjimo madą: mes beveik ir nesusimąstom, kad pasakyti, taip pat ir parašyti galima bet ką apie bet ką. O kokiais žiedais išsiskleidžia ši­tos banalybės „mįslingas baisingumas“, rodąs šiuolaikinio intelektuali­nio diskurso lygis. Mintijimo aplinką, būdingą šiuolaikiniams Vaka­rams, nulemia to mįslingo baisingumo vaisiai:

„Neketinu aiškinti, kas yra dekonstrukcija (tai yra gerai išaiškinę ki­ti), nei gaišti laiko polemikai, kuri dažnai būna naikinanti. Noriu tik vie­ną ir paskutinį kartą paminėti dažnai pasibjaurėtiną terminiją, prasima­nytą obskurantizmą ir išpūstas pretenzijas į specifiškumą – dėl to didžiu­ma poststruktūralistinės ir dekonstruktyvistinės teorijos bei praktikos, ypač akademinių epigonų, yra nepaskaitoma. Šis piktnaudžiavimas filosofiniu-literatūriniu diskursu, šis stiliaus brutalumas yra tikri simp­tomai. Jie taip pat liudija tūžmastį ir suglumimą, kylančius iš nesaties (kai Logosas yra in absentia)“¹².

Kūrybinė negalia neišnaikinama, atvirkščiai, ja tik užsikrečiama. Ne­polemizuodami su epigonine inercija, bandykime užčiuopti, ką nauja at­neša laikas, kokie šio amžiaus pabaigoje yra įgytos ir įformintos žmo­giškos patirties požymiai, kurie meną įpasaulina giliau nei kada anks­čiau. Kaip, priešindamasi agresyviai Nieko filosofijos ekspansijai, kau­piasi kita dvasinės energijos rūšis, palaikanti meno gyvybę.

Nors ir ne centrinę, bet šiaip jau pastebimą vietą šiandieninėje pasaulėvokoje užima pokštas. Pabrėžkime – ne sarkazmas, ironija, net ne groteskas, ne visa tai, ko toks didelis šiandien perteklius, o pokštas. Re­tesnis ir subtilesnis elementas. Pokštas, galintis sprogdinti sąmonę blo­kuojančius prietarus, stereotipus, fobijas, manijas, jog – stebuklas! – mes išsineriame iš senojo kūno kaip iš žalčio odos ir nušvitusiomis akimis liudijame kitą pasaulį – gražų ir naują. Pokštas kaip konstrukcijos šer­dis sąmoningai ir konceptualiai naudojamas Umberto Eco, Witoldo Gombrowicziaus, Milano Kunderos. O po tokia romano technika – valin­gas siekis eiti toliau už egzistencializmo, už Camus etinio maksimaliz­mo, nes tą siekį pagrindžia pokšto panaudojimo sąmoningumas, – kaip teigiama Gombrowicziaus „Dienoraštyje“:

„Šiandieninis juokas jau negali būti spontaniškas, tai yra automa­tiškas – jis turi būti sąmoningas, patiekiamas šaltai ir visu rimtumu, tai turi būti rimčiausias juoko patiekimas prie mūsų tragedijos.“¹³

Ar juokas atvers naujus slapčiausius patyrimus? Ar apnuogins priešpriešą žmogaus su žmogumi ir žmogaus su gamta brutalių struk­tūrinių pokyčių amžiuje? Ar turės juokas gydomosios galios, įkvėpdamas žmogui pasitikėjimą savimi ir kitais? Ar?.. Klausimai, spėliojant apie li­teratūros ateitį. Naujieji kūrėjai turi nemenkų ambicijų, jie jaučiasi galį įveikti naujų konvencionalumų moralinio komforto sieną, kuria apsistato ankstesnioji karta. Camus, Sartre’o, Gide’o, Valéry, Elioto, Huxley raštuose Gombrowiczius įžvelgia „sunkiai suprantamą prabangą, liku­sią iš tų laikų, kurie mums jau baigėsi“¹⁴. Kaip sako J. Cortázaro ro­mano „Žaidžiame „klases“ herojus, reikia išsiversti it pirštinei ir ši­taip užmegzti skausmingą ryšį su tikrove, atsisakant mitų, religijų, sis­temų ir skalių“ (2-asis liet. leid., p. 447).

Tik šitokia kaina literatūra išlieka. Išlieka ir egzistuoja. Iš begalę skaičiaus stebėjimo mozaikų išgriebdama ir išryškindama žmogiško kontaktų pastovesnes, turiningesnes dimensijas. Literatūra įrodo teisę likti savimi – realaus laiko individualiai žmogišku dokumentu. Ne anonimiškai rašomu palimpsestu. Ne atmintyje ir širdyje neįsirėžusiu pretekstu interpretacijai.

Eco ar Gombrowicziaus toks juokas, kuris slepia šiuolaikinės lite­ratūros nesugebėjimą koherentiškai aiškinti tikrovę. Pripažįstame pra­radimą, kurio neturime kuo kompensuoti: aukštojo modernizmo epi­nius kasdienybės pjūvius. Literatūra, paklusdama natūraliam rungtynia­vimo dėsniui, užmiršdama, paneigdama vakarykštes pergales dėl šios die­nos, vis dėlto negali įveikti nei skolos praeičiai jausmo, nei viršlaikinio išlikimo ilgesio. Žvelgiant iš didesnės laiko perspektyvos, skolos ir ilge­sio jausmas stiprėja. Atlyginti praeities skolą ir palikti atminimą apie sa­ve ateičiai reiškia ūgtelėti iki klasikos, kurios sąvoką įtaigiai yra išsklei­dęs Hansas Georgas Gadameris.

„Klasika kaip tik todėl yra tikrai istorinė kategorija, kad tai kažkas daugiau nei tam tikros epochos ar stiliaus sąvoka ir kartu nepretenduo­ja į viršistorinę vertę. Tai ne kažkokia kokybė, priskiriama tam tikriems istoriniams reiškiniams, o pačios istorinės būties išskirtinis būdas, pa­tvirtinamas išlikimo, kuris – dėl vis naujų ir naujų išbandymų – leidžia teigti kažką tikra <…>.
Klasika – tai, kas atsilaiko prieš istorinę kritiką, nes jos istorinis pra­našumas, jėga ir jos save pačią įtvirtinančio reikšmingumo būtinumas iškyla anksčiau už bet kurią istorinę refleksiją ir išlieka joje“¹⁵.

Net jei tikrovė ir neprotinga, literatūrai leistina būti už ją protinges­nei, moraliai atsakingai, sąžiningai.

Elioto poezija – modernybės klasika – išauga iš XX amžiaus tikro­vės ir iškyla viršum jos.

Bet postmodernizmo estetika nelinkusi pripažinti pastovesnių dydžių. Klasika iš esmės jai – nonsensas. Ši estetika neįstengia suformuluoti nė kriterijų atskirti Makine’o, Kunderos ar Ondatje knygų nuo standartinio bestselerių ir šedevrų lygio.

Norint augti iki klasikos, reikia praaugti postmodernizmą.

---

1 Ogdenas Č., Ričardsas A. Grožio reikšmė // Grožio kontūrai. – V.: Mintis, 1980. – P. 163.
2 Salinger L. G. T. S. Eliot: poet and critic // The Pelican Guide to English literature. – Vol. 7. – The modern age. – Harmendsworth. Middlesen: Penguin Books, 1978. – P. 366.
3 Hassan I. Apie postmodernizmo sampratą // Kultūros barai. – 1995. – Nr. 6. – P. 52–53.
4 Ten pat. – P. 52.
5 Steiner G. Tikrosios esatys. – V.: Aidai, 1998. – P. 90.
6 Hassan I. Min. veik. – P. 53.
7 Bartas R. Teksto malonumas. – V.: Vaga, 1991. – P. 311.
8 Baumanas Z. Sociologinė postmodernumo teorija // Sociologija. Mintis ir veiksmas. – 1998(2). – P. 68, 71.
9 Bartas R. Min. veik. – P. 295.
10 Plg.: „…mes įtraukiami į vienalytę praktiką (slidžią, euforišką, geidulingą, vienašališką, džiūgaujančią), kuri mus patenkina: skaityti – svajoti.<…> Bet vos tik kūrinys imamas nagrinėti rašymo požiūriu, tuoj malonumas sugirgžda, mėgavimasis ne­aušta, o Bašliaras nutolsta“ (Bartas R. Min. velk., p. 295). Abejonę autorystės reikšme Barthes’as atsveria pasitikėjimo kupinomis nuorodomis į Stendhalio, Prousto, Flaubert’o ir Robbe-Grillet tekstus.
11 Oliva A. B. Aukštasis menas // 7 meno dienos. – 1998. – Liepos 17. – Rugpjūčio 21.
12 Steiner G. Min. veik. – P. 111.
13 Gombrowicz W. Dienoraštis. 1953–1956. I. – V.: Vyturys, 1998. – P. 184
14 Gombrowicz W. Min. veik. – P. 44.
15 Gadamer H. G. Wahrheit und Methode // Gesammelte Werke. – Bd. 1. – Tūbingen: J. C. B. Mohr (Paul Siebeck), 1990. – P. 292.