Judita Vaičiūnaitė: „Gaila kaip toj dainoj…“
1997 m. Nr. 7
„Metų“ redakcija sveikina poetę Juditą Vaičiūnaitę su gražia sukaktim. Poetė maloniai sutiko atsakyti į kritiko Liudviko Jakimavičiaus klausimus.
1985 m. rašytoje autobiografijoje esate taip kalbėjusi: „O mano pačios autobiografija? Turbūt ji eilėraščiuose, kiek pajėgiau tai išreikšti, kiek pasidavė žodis“. Nuo to laiko prabėgo dvylika metų. Ar ir šiandien galėtumėte tą sakinį pakartoti?
Taip. Pakartočiau. Juk viskas iš gyvenimo, iš aplinkos, slaptų norų, gal sapnų. Tik labai nenoriu skambių žodžių. Gyvenimas juk gilesnis ir skausmingesnis, daug jo rūdos dar liko nepanaudota. Bet būdavo ir atvirkštinis procesas, nors retai – susapnuotas eilėraštis ima ir išsipildo.
Kas tada Jus paskatino imtis autobiografinių etiudų žanro? Kokią vietą tarp Jūsų knygų užima „Vaikystės veidrody“?
Prieš dešimt metų šis žurnalas, tada dar vadinamas „Pergale“, pasiūlė man parašyti apie kūrybą ką noriu. Labai nemėgstu, tiesiog nemoku apie tai kalbėti. Pagalvojau, kad reikėtų pasakyti ką nors apie savo tėvus, apie Kauną, kur gimiau ir užaugau. Buvau sujaudinta, nes jau tada tie parašymai sulaukė atgarsio. „Vaga“ man pasiūlė išleisti knygutę su joje minimų žmonių fotografijom. Bet aš to laiku nepadariau, paskui situacija pasikeitė. Dar vėliau „Dienovidy“ buvo išspausdinti trys tokie etiudai, ir man paskambino šviesios atminties Vaidotas Daunys ir pasisiūlė, kad išleis knygelę „Regnum“. Bet knygelė buvo neparašyta, aš ir vėl nespėjau. Vėliau likau labai dėkinga „Baltoms lankoms“ ir Sauliui Žukui, ir redaktorei Teresei Gužauskienei už knygelės išleidimą. Ji man – širdies knyga.
Esate sakiusi, kad ši knyga neatskleidžia visų išgyvenimų, kuriuos pasižadėjote aprašyti, jei gyvenime atsiras laiko ir tam tinkamos sąlygos. Didžia dalimi knygoje liko neaprašytas laikas, kai intensyviausiai kūrėte. Ar galėtumėte skelti savo autobiografiją į kūrybinę ir įvykinę – gyvenimiškąją? Jei taip, prie kurios jų prisiliesti sunkiau?
Žinoma, neatskleidžia. Šitą knygelę aš planavau skirti tik vaikystei. Kaunui. Ir daug kas liko neparašyta. Sulaukiau laiškų ir skambučių, daugiausia šiltos reakcijos. Tokios šilumos mano eilėraščiai nėra sulaukę. Jaučiuosi skolinga pačiam Kauno miestui. Tie vėlesni etiudai pakliuvo, kad užpildytų trumpą rankraštį. Jie jau buvo parašyti. Juk niekad nežinai, ar dar rašysi, ar pasiseks išleisti. Tuo pačiu metu buvau gavusi du pasiūlymus: vieną iš Katalikų leidyklos, kitą iš „Baltų lankų“. Katalikų leidyklai atidaviau naują paskutiniais metais parašytą eilėraščių rinkinį „Gatvės laiptai rūke“, sudėtą lyg ir dešimčia pakopų. Kadangi buvau abiejų knygų ir sudarytoja, ir mašininkė, tai atėmė daug laiko ir dėl to suplonėjo „Vaikystės veidrody“. Gaila, kad tas naujas eilėraščių rinkinys neišėjo. Bandysiu tęsti tuos lyg ir prisiminimus proza. Ar galėčiau skelti gyvenimą į kūrybini ir įvykinį? Žinoma, juk yra paso duomenys, ten net ir mano pirmas vardas Viktorija, o Judita – antras. Nesuprantu, kaip galima prisiliesti prie savo gyvenimo – tiesiog gyveni ir tiesiog rašai.
Į kurią pusę Jums svirtų svarstyklių lėkštutė – ar kūryba tam, kad gyventum, ar gyvenimas tam, kad kurtum?
Tos svarstyklės siūbuoja, kaip ir visų žmonių. Nerašydama gyventi nenorėčiau.
Kas Jums didesnė kūrybos versmė – gyvenimas ar kultūra?
Gimiau sukultūrintam pasauly – Kaune, ant grindinio, išnuomotam bute, be tarmės. Pati pradžia buvo savotiška buitinė kultūra. Kūrybos versmė (kokie skambūs žodžiai!) – mano pačios buvimas, esatis.
Kaip atsiranda Jūsų eilėraštis? Ar ilgai jį savyje nešiojate, glūdinate, o gal gimsta jis prie rašomojo stalo? Koks dažniausiai būna pirmasis impulsas ar postūmis eilėraščiui?
Lietuvoj reta moteris rašo prie rašomojo stalo. Labai jau neįdomu atsakinėti į šį klausimą ir, be abejo, neįdomu atsakymą skaityti. Seniai rašau – įvairiausi tie postūmiai ir impulsai. Eilėraštis susidėsto sunkiai lyg mozaika, o straipsnį ar kokį prozos gabalėlį rašau tiesiai mašinėle, retai perrašau. Eilėraščiai išmokė rašyti taupiai, trumpai.
Ar rašydama eilėraštį papildomai nežvilgčiojate į enciklopedijas istorijos, muzikos, tapybos, architektūros, botanikos žinių?
Žinoma, žvilgčioju. Pirmiausia į „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“. Esu žmogus be gyvosios lietuvių kalbos. Ne taip kaip Antanas Kalanavičius. Mano Mėnulis ir Neptūnas Mergelės ženkle. Esu labai smalsi, labiausiai vertinu knygas, kurios man suteikia informacijos.
Pastaruoju metu poeto vieta visuomenėje smarkiai pakito. Buvęs visuomenės lyderiu, šiandien jis tampa autsaideriu. Kaip šie kitimai veikia Jūsų psichologinę ir kūrybinę būseną?
Niekad nebuvau lyderė, buvau balta varna. Tokia ir likau. Ypač sunku buvo Atgimimo pradžioj. Kad išgyvenčiau, pasikartojau gramatiką ir mokiau lietuvių kalbos rusakalbius. „Vaga“ atmetė mano eilėraščių knygą. Atsiėmiau suredaguotą rankraštį, buvo taip pat skaudu kaip 1959 m., kai buvo sutriuškinta mano pirmoji knyga. Gal dar skaudžiau. Bet ją išleido spaustuvė „Viltis“. Per septynerius Nepriklausomybės metus išėjo trys nauji mano eilėraščių rinkiniai („Šešėlių laikrodis“, „Pilkas šiaurės namas“, „Žemynos vainikai“). Plonytė knygelė orientalistine tematika, minėtas „Vaikystės veidrody“. Išėjo knygos Norvegijoj ir JAV. Gavau Baltijos asamblėjos premiją, Literatūros kelkrašty nesijaučiu. Gaila tik kaip toj dainoj – jaunystės.
1997 m. birželio 1 d.