Ognjen Spahić, Adisa Bašić, Mihajlo Pantić, Roman Simić. Keturi apsakymai

2022 m. Nr. 2 

Iš juodkalniečių, bosnių, serbų ir kroatų k. vertė Kristina Tamulevičiūtė

Skilus Jugoslavijai, serbų-kroatų kalba skilo į serbų, kroatų, bosnių bei juodkalniečių kalbas. Šiuo metu skirtumai tarp šių kalbų ir literatūrų yra nemenki. Norėdama į juos pasigilinti, išverčiau po vieną šiuolaikinių kroatų, bosnių, serbų ir juodkalniečių autorių trumposios prozos kūrinį. Žinoma, norint įžvelgti skirtumus, keleto vertimų nepakanka, bet publikacija aiškiai parodo, jog šiose santykinai naujose šalyse esama labai įdomių rašytojų.
Visi jie pripažinti savo šalyse ir regionuose. Kūrinius rinkausi pagal savo skonį. Juodkalniečių literatūros vertimų Lietuvos spaudoje iki šiol aptikusi nebuvau.

 

Ognjenas Spahićius gimė 1977 metais Podgoricoje, Juodkalnijoje. Įvertintas ne viena reikšminga premija, proza versta į prancūzų, italų, slovėnų, rumunų, vengrų, makedonų ir anglų kalbas.

Džiaugsmo pilna galva

1.

Kai stebiu ją pro durų akutę, man atrodo, kad toji moteris laiko ietį – medinį, ilgą, nepritaikomą ir bjaurų įnagį, kokius raiti riteriai suvarydavo į krūtines kitiems raitiems riteriams. Ji suėmusi šį negrabų ginklą už vidurio, o kitoje rankoje – juodų vynuogių ir pomidorų pilnas krepšys.

2.

Toji moteris yra mano mama, o skambutis neveikia jau kelis mėnesius. Todėl stora lazda ji beldžia į duris. Mano klausa puiki. Bet buki smūgiai, kuriuos išgirdau sėdėdamas fotelyje ir nieko neveikdamas, nuskambėjo kaip svetimi, ne šio pasaulio garsai. Iš pradžių ji trenkė trumpai ir stipriai, vėliau pasigirdo trys švelnesni bilstelėjimai kakta. Kai priglaudžiau akį prie mažojo stikliuko duryse, jos kakta vėl riteriškai trinktelėjo į juodą lakuotą paviršių. Leidau jai stuktelėti dar kartą ir tuomet plačiai atvėriau duris. Padvelkė mama. Jos kvapas – cigarečių filtro, veidas nusėtas prakaito karoliukais, kurie šnypšdami veržiasi iš porų: šis garsas aplenkė mano klausą, bet rezonavo išsislapsčiusių graužikų, didžiųjų musių ir palėpėje čirškiančių žvirblių ausytėse.

3.

– Liftas…

– Taip, mama. Tiek stebuklingų dalykų užtempei į ketvirtą aukštą…

– Liftas neveikia…

– Nė nesakyk. Apgailestauju. Vynuoges reikia dėti į šaldytuvą. Tuoj tau padėsiu.

– Pirma jas nuplauk ir neužsuk čiaupo. Noriu šalto vandens, daugiau nieko.

– Supratau, jūsų didenybe. O kai prisėsi, norėsiu sužinoti, iš kur ta ietis.

– Kvailystė. Nepatikėsi. Mokykloje pareikalavo, kad išsineščiau. Neva kažkokie sentimentai ar panašiai. Jie galvoja, kad tas daiktas priklauso man ir niekam kitam.

– O tas daiktas…

– Ar atneši man vandens?

– Tuoj. O tas daiktas…

– Ir citrinos griežinėlį įmesk. Mačiau, viena yra šaldytuvo durelėse.

– Tas daiktas… Kas…

– Pasaulio žemėlapis. Žiūrėk, pritaškei. Kvailas pasaulio žemėlapis, trisdešimt metų kabėjęs man virš galvos. Įpilk dar vieną stiklinę.

– Kokio pasaulio?

– Nesivaipyk. Aš tik paprašyti norėjau… Nunešk jį į rūsį, sudegink kieme, padovanok murziniems išbadėjusiems vaikams, nes akyse jo nenoriu matyti. Tas kvapas namuose… Na jau ne! Viskas, pensija. Apie mokyklą nieko nebenoriu girdėti.

– Didysis pasaulio žemėlapis iš geografijos kabineto, kuriame praleidai gražiausias vidurinės mokyklos mokytojos akimirkas? Tasai žemėlapis? Kas tau nutiko, mamyte? Sudeginti? Išmesti? Tikrai nesiruošiu teptis rankų krauju.

– Kokios dar rankos, koks dar kraujas. Patetiškas kaip tėvas. Jau įsivaizduoju jį kalbantį tokias pat nesąmones. O gal jį įdėti į paauksuotus rėmus ir pakabinti virš šitos sofos?

– Kodėl gi ne, mamyte! Aš tuo pasirūpinsiu. Nupirksiu kokybišką matinį stiklą ir keturių centimetrų pločio rėmus. Svetainė iš karto pagyvės. Visas pasaulis vienoje vietoje. O tada, gerdami rytinę kavą, galėsime stebėti visas tas jūras, Gibraltaro sąsiaurius, amerikas, indijas, archipelagus, atokias salas Ramiajame vandenyne ir visa kita. Pasaulis! Mūsų pasaulis! Mama.

– Ironizuoji. Juk taip? Ir kaip drįsti?

– Ne… Mama… Aš? Argi galėčiau?

– Atstok nuo manęs. Atstok, sakau tau. Visai nemoki apsimesti. Ir atnešk dar vandens. Žiūrėti į Gibraltaro sąsiaurius? Lyg jų būtų koks šešetas!

– Man atrodo, kad šiandien jis neskaidrus ir šiltesnis nei įprastai.

– Kas?

– Vanduo, mamyte. Pažiūrėk.

– Vanduo kaip vanduo.

– Taip. Gerai pasakei. Vanduo kaip vanduo.

4.

Miestą skiria upė. Jos pavadinimas ir vaga pasaulio žemėlapyje neegzistuoja. Tai – mikroskopinė, nepažinta geografija, vietinės reikšmės faktas, įžiūrimas tik mūsų miesto veide.

5.

Dialogas numeris trys niekada nevyko. Bet įvyko visa kita, įskaitant akimirką, kai mama kakta bilsnojo į storą paradinių durų medį. Mandagus apsikeitimas tikslingai sklandžiais, sudėtiniais ir sudėtingais sakiniais, užimančiais daugiau nei puslapį, yra absoliutus melas. Mes niekada taip nebendraujame. Sunkiai suprantamas murmesys, pykčio skeveldros ar elementariausia informacija apie maistą ir atėjusias sąskaitas – tokie būdavo mūsų pokalbiai. Numeris trys niekada neįvyko, bet šiame pasakojime jis yra nepaprastai svarbus. Norėjau trumpo dialogo forma pavaizduoti melą, kurį dažnai aptinku skaitydamas šiuolaikinę literatūrą – juo daugiau ar mažiau siekiama parodyti patį gyvenimą. Mamos ir sūnaus, tėvo ir vaiko pokalbiai, brolių, geriausių draugų, mylimųjų, nusikaltimo partnerių ginčai, eilutės, kuriose įžvelgiamas nuspėjamas ir netikras kartėlis, popieriaus traškėjimas ir plastiko kvapas, vanilės skonio pudra, apokaliptiniai refleksai ir nedidelės apokalipsės, nebaigti dirbtinėmis gėlėmis apkaišyti sakiniai, į kuriuos žvelgiama dirbtinėmis akimis, dirbtinėmis širdimis, dirbtiniais jausmais, atviros pabaigos, uždaros pabaigos, varpos ir kartais nykščiai. Tragedija po tragedijos, paradoksai už kiekvieno kampo, pasaulis juk blogas, ar ne, tu, drauge, man viską paaiškinsi, o prieš tai, labai prašyčiau, pabandyk pagyventi su mano mama ketvirtame septynaukščio daugiabučio aukšte, bute, kurio langai žvelgia į pietus ir šiaurę. Nieko čia baisaus. Apie tai tik užsiminsiu, nes mano gyvenimas niekuo ne blogesnis už milijardus kitų gyvenimų, kuriuos kartais jaučiu lietaus lašeliuose – šie užsibaigia savižudybėmis, išsitaškę ant skardinio į Adrijos jūros baseiną nukreiptos vakarinės terasos stogo. O aš, žinoma, visa tai darau tik norėdamas parodyti šio pasakojimo beprasmybę. Kiekvienas, įžvelgęs jame prasmę, nusipelno gero sprigto į kaktą. Jei esi vienas jų, sveikinu tave iš širdies, iš pačios širdies gilumos.

6.

Esu trisdešimt šešerių rašytojas. Plikė, impotencijos požymiai, tuštinimosi problemos, nikotino sukeltas kosulys, įdubusios akys ir pajuodę paakiai, nugaros skausmas – nieko panašaus mano kūnui nenutiko. Esu sveikas ir tvarkingas individas aukšta kakta, vidutinio išsilavinimo, patrauklus moterims, mėgstamas vyrų, taip, norėčiau užrašyti tokias eilutes, aš – asmuo, iš kurio nieko nesitikiu, iš kurio niekas nieko nesitiki, bet vis tiek tai aš, ir eilučių daugėja, prasikala kaip pavienės bjaurios žolės, netrukus sužels lyg Amazonės džiunglės: mėgaujuosi jų pavėsiu, žiūrėdamas be galo nuobodžias kabelinės televizijos programas, kuriose stengiamasi visą vedėjo ir režisieriaus entuziazmą paversti į dar vieną iki skausmo tuščią vieninteliame sakinyje telpantį melą: gyvenimas yra stebuklingas. Užuodžiu smarvę.

7.

Atidarau duris, o ji numeta didelę ietį. Palinguoja galva, atkiša smakrą ir sako: pensija. Aš atsakau: sveikinu, ir prisidegu cigaretę, o ji su pasibjaurėjimu stebi, kaip iš mano šnervių palengva srovena dūmai. Literatūra? Ir vėl smirda. Pageltę karvės sūrio gabalėliai ant virtuvės stalo. Ji sako: galėjai bent jau… Atidaro šiukšlių dėžę ir sumeta išėdas iš žalios lėkštės. Aš atsakau: taip.

8.

Sąskaitų suvedimas manęs nedomina. Ypač neįdomi dvikova su savimi. Bet tai man netrukdo kartais pro įsivaizduojamą dvivamzdį pažvelgti į motiną. Taikyčiausi į išsipūtusį jos pilvą, kad ištaškyčiau supuvusių kiaušidžių, per kurias atsidūriau šiame pasaulyje, liekanas. Tai tikrai nebūtų simboliškas aktas, kuriuo patvirtinčiau savo egzistencijos beprasmybę, greičiau sutapimas. Didelis tuštumos kalibras į riebalais apaugusį audinį. Medžiaga į medžiagą, išsitaškymas ir mirtis. Mąstymas apie metaforas. Pasitenkinimas ant klozeto. Trumpi aiškumo momentai, išnykstantys kaip didelis šalto vandens nuneštas šūdas. Fragmentai kaip sprendimas. Į gabalus suirusios išmatos. Vaizduotės miniatiūros, partitūros, garnitūrai, sutrupinti į kažką tokio, ką galėtum pavadinti „Mano gangrenuojantis gyvenimas“. Bet tai – ne nelaimė. Ir tai niekada nebus literatūra.

9.

Iškračiusi iš lėkštės paskutinius sūrio trupinius, klūpėdama ant nedidelio stačiakampio kilimėlio priešais virtuvės stalą, motina ėmė vemti. Pamačiau kelias šlykščiai apvirškintas mandarino skilteles. Kiaušidės, pamaniau, žiūrėdamas į mandarinus ant virtuvės stalo. Kai motina išsivėmė, padėjau jai atsistoti ir nusiplauti veidą. Niekada daugiau tų vaisių nė pirštu nepaliečiau.

10.

Tris mėnesius praleidau kalėjime dėl sunkaus mažamečio sužalojimo. Bausmė nebuvo padidinta dėl psichiatrinės ekspertizės specialisto ataskaitos, kurioje tvirtinama, kad mano nusikaltimą reikėtų klasifikuoti ne kaip mėginimą nužudyti, o kaip neartikuliuotus kompulsyvius psichine liga sergančio individo veiksmus. O buvo taip: stovėjau prekybos centre ir laukiau didžiojo lifto, nes planavau pakilti į kavinę antrajame aukšte, kur kartais užsuku išgerti kavos. Tokia aplinka paprastai manęs nesiutina: išfiltruotas oras, saldūs kvapai ir po metaliniu stogu gyvenančių žvirblių, skraidančių tarp hole išrikiuotų ekranų, čirpimas. Toks apsilankymas prekybos centre man garantuoja anonimiškumą, nes į šią neono karalystę neužsuka asmenys, kuriuos sutinku už baro kavinėje „Berlynas“. Pasitelkęs terminologiškai platų registrą, anuos žmones galėčiau pavadinti pažįstamais, kai kuriais atvejais net draugais, daugiau ar mažiau brangiais žmonėmis, kurių nerangius sakinius dusina muzika, sklindanti iš pusantro metro aukščio kolonėlių. Žvirbliai prekybos centre yra mechaniniai įrenginiai, reikalingi tam, kad į vartotojiškos oazės aliumininį rojų pritrauktų mamas su vaikais. Nes tai, kas gerai gyvūnams, gerai ir žmonėms. Tolimiausiame palėpės užkaboryje tarp sausų gipso sienų yra dirbtuvės žmogaus, kuris pražilo besistengdamas, kad tie žvirbliai darytų tai, ko iš jų tikimasi. Jo vardas Ferdinandas, Fernandas, Zigmantas, blogiausiu atveju Estebanas. Žmogus-paukštis, kruopščiai saugoma paslaptis, preciziškas mechanikas ir kantrus dažnų gedimų, atsirandančių dėl pigių dirbtuvėse naudojamų medžiagų, analitikas. Tai, kad stoviu priešais lifto duris, tikėdamasis kuo greičiau nusipirkti espreso puodelį, neturi jokios įtakos Fernando-Zigmanto realybei, todėl šį kartą neleisiu sau nukrypti į išskirtinius ir nepaprastai įdomius to žmogaus biografijos bruožus.

Trypčioju vietoje. Kažkur, kituose betono aukštuose, atsidarinėja plačios metalinės durys. Dėžė palengva leidžiasi. Ekranėlyje parodoma, kad liftas nusileido, durys atsidaro, o viduryje lifto stypso rėkti ir bliauti pasiruošęs penkiametis. Jis įsmeigė žvilgsnį tiesiai man į akis, lyg tikėdamasis jose rasti reikalingos atominės energijos tuojau įvyksiančiam isteriškam protrūkiui.

Jis ėmė cypti kaip tik tą akimirką, kai įžengiau į liftą ketindamas jį išvesti ir nuraminti. Įsivaizdavau, kaip jo motina klaidžioja po antrąjį aukštą išgąstingai spėliodama, kur jos mažius galėjo pradingti, jau vien todėl užsimaniau tą vaiką apkabinti ir kartu sulaukti atskubančios motinos. Bet kai švelniai apglėbiau smulkučius petukus, kai atsukau veidą į paraudusius jo skruostus, prasivėrė aštrių dantukų pilna burnytė ir griebė man už nosies. Nustebino demoniška įkandimo jėga – kremzlė sutraškėjo, iš akių pasipylė aštraus skausmo prisodrintos ašaros. Viskas, kas nutiko po to, kilo iš įsiūčio. Kad ir kaip ten būtų, dviejų liudininkų parodymai beveik identiški. Todėl esu tikras, kad mažių sugriebiau už galvos ir taip sviedžiau iš lifto, kad jis nuskrido dešimtį metrų seksualių apatinių parduotuvės kryptimi. Tikiu, kad mano akys buvo kietai užmerktos, o tai – dar viena priežastis, kodėl tą nelemtą akimirką atsimenu tik kaip garsą. Nes kai teismo salėje klausiausi liudininkų, ausyse skambėjo smūgio aidas, kūnui išsitėškus ant nepriekaištingai išklijuotų keraminių plytelių: kaip tik tą akimirką per prekybos centro garsiakalbius pasigirdo Deivido Bovio „Let’s dance“. Visa tai išdėsčiau teisėjui ir vaiko tėvams, o mano advokatas pripažino, kad tie žodžiai nubraukė visą jo darbą, ir būtent dėl jų vietoj pusės metų laisvės apribojimo man skyrė dviejų mėnesių įkalinimo bausmę. Mama tik liūdnai purtė galvą.

11.

Didįjį iš mokyklos parsivilktą žemėlapį ir lapą, kad yra išleidžiama į pensiją, mama nušveitė miegamajame į kampą, greta lyginimo lentos. Į ilgą plastiko tūtą susuktas pasaulio atvaizdas dvokė naftalinu. Kai jį išvyniojau pirmą kartą, šnerves užplūdo tas apverktinas kvapas, privertęs mąstyti apie metaforas, kuriomis galima nusakyti beprasmę motinos egzistenciją to neregėtai kvailo daikto fone. Plastikinė tūta buvo išmarginta kolegų parašais, tarp jų kažkuris didesnėmis raidėmis išraitė palinkėjimą su šauktuku. Sėkmės!

12.

Dešimtajame skirsnyje aprašytas įvykis yra išgalvotas. Niekada neturėjau problemų su teisėsauga, o prekybos centruose visada naudojuosi eskalatoriais. Ilgamečiai literatūriniai bandymai man leido įtikėti, kad mano intelektualinį mechanizmą sudaro keli skaitytojo-imbecilo, iš prozos visada besitikinčio kraštutinumų, modeliai. Galiu pasakyti, kad tokie žmonės užmušė manyje glūdėjusį rašytoją. Nes niekas nebenori įprastų nelaimių, įvykstančių nedidelių ir visai patogių butų, kokiame gyvename mudu su mama, svetainėse. Būtina plėtoti ekstremalias aplinkybes ir melagingą kūrinio logiką. Mano vartojama „melo“ sąvoka nėra daug kalorijų turintis žodis, reiškiantis karčią tiesos priešingybę. Ne. Omenyje turiu beveidį apsimetinėjimą, nužemintą ir veidmainišką slėpimąsi už nudailintų kalbinės realybės kaukių, kuriomis literatūros kūrinyje siekiama ne pristatyti estetiškas idėjas, o murmėti, dauginti ir skleisti banaliausias tragedijas, parodant, kad mūsų pasaulis – ne toks jau ir blogas. Melas kaip sąmonės būsena, o ne kaip trumpalaikė priemonė. Padlaižiavimas protingiems, kvailių nervinimas. Literatūriniai apdovanojimai ir apsimestinis susirūpinimas dėl pasaulyje tvyrančio chaoso. Stiliaus inercija. Todėl ir nusprendžiau iš pradžių pripūsti miglos apie įvykį prekybos centre: pateikti tamsios estetikos užuominą, kuri, viena vertus, prasiveržia pro naratyvinius įgūdžius, kita vertus – numalšina skaitytojo bulvarinės spaudos alkį. Nes žmogus aukštos kokybės melą gali kurti tik tada, kai kalba apie save. Aš siekiu išsiveržti iš amžiną tiesos deklaraciją nešančios literatūros, kuri blizga lyg etiketė ant supuvusių bananų. Noriu būti kuo nors kitu, nei esu dabar.

 

Adisa Bašić – šiuolaikinė bosnių poetė, publicistė ir žurnalistė. Gimė 1979 metais Sarajeve. Baigė lyginamosios literatūros studijas, vėliau pasirinko žmogaus teisių ir demokratijos magistro studijas. Šiuo metu dėsto Sarajevo universiteto Filosofijos fakultete, Lyginamosios literatūros katedroje.

Driving Home for Christmas

Kai po trijų savaičių susirašinėjimo jis kreipėsi į ją žodžiu mylimoji, Sadžida jau žinojo, ką reikia daryti: iš karto nusipirko lėktuvo bilietą į Sarajevą, nors buvo per brangu, bet dabar – ne laikas spausti pinigus. Tada paskambino šefui ir pranešė, kad norėtų išnaudoti kelias laisvas dienas iš milijono sukauptų viršvalandžių ir retų atostogų. Iki skrydžio buvo likusios dvi dienos. Tiek užteko apsilankyti pas kosmetologę ir kirpėją bei apsipirkti prekybos centre.

Visų pirma ji atsinaujino apatinius: sportinę liemenėlę ir kelnaites pakeitė nėriniuoti komplektukai. Rinkosi kūno, rožinę ir baltą spalvas. Juoda ir raudona netiktų, nes atrodytų, kad stengiasi per daug. Moteris netrukus švęs keturiasdešimt trečiąjį gimtadienį, bet jos kūnas – nepaprastai jaunatviškas. Standžios ir putlios krūtys, vapsvos liemuo ir keturis kartus per savaitę iki devinto prakaito treniruojamas presas. Plaukų kitos moterys Sadžidai ir taip pavydėjo, teliko atgaivinti jų spalvą. Į kelionę ji įsidėjo mėgstamiausias lengvų medžiagų sukneles, pabrėžiančias kiekvieną trūkumą moterų, kurios nesistengia taip, kaip Sadžida. Be to, nusipirko porą naujų megztinių, palaidinę, kuria vilkėdama atrodė kasdieniškai, bet patraukliai, ir per brangius rudus dirbtinės odos aulinius. Galiausiai atėjo jam skirtų dovanų eilė. Iš pradžių ji dairėsi kuklių dovanėlių, nes nenorėjo per daug jo įpareigoti, bet paskui nesusilaikė. Kiek kalėdų, naujųjų metų, bairamų ir valentino dienų ji praleido neturėdama vyro, kurį galėtų apipirkinėti. Neturėjo nė vieno. Tiesa, yra dovanojusi šlepetes namo prižiūrėtojui, kriauklę su kvailu užrašu kolegai iš raštinės (nieko per daug asmeniško, kad nesuteiktų netikros vilties), knygą ar megztinį draugių vyrams ir vaikinams, į kurių gimtadienius buvo kviečiama. O dabar Sadžida dovanas pirko savo vyrui, ar bent jau vyrui, kuris, iš visko sprendžiant, galėtų tapti jos.

Hariui ji išrinko klasikinį pilką kašmyro šaliką ir šilkines trumpikes, kurias vėliau vis dėlto iškeitė į medvilnines, prisiminusi, kur keliauja ir ką ten vyrai galvoja apie prašmatnius drabužius. Taip pat nupirko kvepalus, kuriuos reklamavo jos mėgstamiausias aktorius, prijuostę ir kelias dizainerių kurtas smulkmenas virtuvei – susižavėjimą kėlė Hario atvirai deklaruojama aistra maisto gamybai. Nepamiršo ir kelių puikiausių prieskonių dėžučių, tikėdamasi, kad oro uosto darbuotojams jos nepasirodys įtartinos. Pridėjo ir kelis maišelius brangios arbatos, be kurios jau neįsivaizdavo gyvenimo. Galiausiai per didelėje rankinėje atsidūrė dveji „Paul Smith“ prekės ženklo vyriški marškiniai, odinių pirštinių pora ir prabangus artėjančių metų kalendorius, papuoštas Londono panoramomis. Prieš supakuodama nedidelėmis raudonomis širdelėmis ji pažymėjo jųdviejų gimimo dienas bei vėlyvo lapkričio dieną, kurią sukaks jų pirmojo kontakto vienų metų jubiliejus.

Jau išeidama iš buto Sadžida dar kartą nužvelgė save veidrodyje. Atspindžiu liko patenkinta. Ši daili brunetė niekuo neprimena savimi nepasitikinčios mergaičiukės, kuri, per petį persimetusi žydrą mokyklinę rankinę su užrašu „Sport“, 1980-aisiais iškeliavo į Sarajevą studijuoti. Šiandien ji ten išvyksta visai kitais tikslais ir daug labiau pasitiki savimi.

Sėdėdama oro uoste, mobiliajame telefone moteris klausė radijo: ausinės turėjo apsaugoti nuo tų baisių pranešimų ir iš garsiakalbių sklindančių sterilių balsų. Sadžida nekentė atsisveikinimų, kelionių, išvykimų į nežinią. Bet šį kartą skrydžio ji laukė nekantriai. Kai Hariui pranešė apie atvykimą, jo balse pasigirdo nerimo gaidelės, bet netrukus vyriškis susiėmė ir pareiškė, kad apie viešbutį negali būti nė kalbos: Sadžida būsianti jo viešnia. Mylimasis žadėjo pasitikti, ir, stebėdama didžiulį skaitmeninį laikrodį Hitrou oro uoste, ji galvojo apie tai, kad iki taip laukiamo susitikimo liko vos kelios valandos. Staiga moteris išgirdo pirmuosius taktus dainos, kuri jai visada sukeldavo nepaaiškinamą liūdesį. Krisas Rea dainavo „Driving Home for Christmas“, ir, pajutusi akyse besikaupiančias ašaras, Sadžida pati sau šyptelėjo. Artėja Kalėdos, sezonas, kai ši daina skamba be perstojo, bet nuo jos melodijos Sadžidą nežinia kodėl užlieja nostalgija. Jos gyvenimas tos dainos visai neprimena. Per didžiąsias šventes, prie kurių per dešimtmečius nesugebėjo priprasti, moteris namo nekeliauja. Nė automobilio nevairuoja: Londone reikiamą vietą greičiausiai pasieksi metro. Sadžidos namai – tai kaimas prie Bratunaco, kur dabar gyvena jos motina. Kodėl po karo senutė nesiliovė lankytis buvusių namų vietoje, Sadžida nesuprato. Iš namo ir ankstesnio gyvenimo nieko nebuvo likę. Neliko nė tėvo ir brolio kapų, kuriuos galėtų tvarkyti. Motina viena seno palaikėje troboje, ir Sadžida ją aplankydavo kartą per metus ar dvejus. Šį kartą mamai apie atvykimą nepranešė – vis tiek nespėtų pas ją užsukti, be to, neverta ir persistengti. Jei su Hariu klostysis gerai, Bosnijoje rodysis dažniau, tuomet ir pas motiną užvažiuos. Sadžida užsisvajojo, kaip vis dėlto būtų smagu nuvykti ten su Hariu, pristatyti jį mamai… Gal kurią vasarą jiedu net pagyventų kaime. Mamai tikrai patiktų namuose ir vėl turėti vyrą. Tuomet liautųsi tos ilgos, Sadžidą varginančios kalbos, kad dukrai reikėtų susirasti mūsų tautos vyrą, susitupėti, susikurti gyvenimą.

Muitininkas į ją nė nepažvelgė, tik padavė kažkokį lapą į jį su šypsena žvelgiančiai kolegei, ir Sadžida laisvai praėjo su didžiule rankine ant peties. Prieš ją atsivėrė durys, ir moteris išvydo daugybę žmonių, susirinkusių pasitikti parvykstančiųjų. Hario tarp laukiančiųjų ji nepastebėjo, bet jautė, kad jis čia. Iš pokalbių, balso tono, iš visko, apie ką kalbėjo, Haris pasirodė patikimas vaikinas. Tai – viena iš priežasčių, paskatinusių Sadžidą išsiruošti į kelią. Prieš kurį laiką nusprendusi paieškoti jo kontaktų, moteris tikėjosi, kad senas pažįstamas nepasikeitė. Haris už Sadžidą vyresnis ketveriais metais, jis irgi kilęs iš Bratunaco. Lieknas ir raumeningas, sportininkas, studijavęs inžineriją – Harį pažinojo visi, ir Bratunaco gražuolių motinos, kartais net tėvai, su juo sveikindavosi ypač maloniai. Sadžida puikiai jį prisiminė, nors iki karo gerai nepažinojo. Prieš mėnesį, galvodama apie gimtąjį miestą, moteris prisiminė iš motinos girdėjusi, kad Haris išgyveno karą, tad nusprendė paieškoti jo „Facebook“ tinkle. Vyriškis tvirtino, kad Sadžidą prisimena, bet jiems nepavyko atkapstyti nė vieno bendro prisiminimo. Sadžida buvo tikra, kad Haris ją su kažkuo supainiojo, bet po kurio laiko tai pasidarė nebesvarbu. Jiedu vienas kitam rašė apie savo gyvenimus ir atrado daugybę bendrų temų. Vienatvė. Pabėgėlio dalia. Kasdienybė be gimtosios kalbos. Jo sprendimas iš Vokietijos sugrįžti į Bosniją ir jos noras likti Londone.

Netrukus Sadžida jam nusiuntė gražiausią savo nuotrauką ir šypsodamasi pastebėjo, kad vyras į žinutę atsakė greitai ir pilnas entuziazmo. Jųdviejų pokalbiai vis ilgėjo, atsirado švelnumo. Kaip netrukus penkiasdešimtmetį švęsiantis vyras, jis atrodė labai jaunatviškai. Išsiskyrė gražiu balsu, kalbėdavo mažai, bet protingai ir sudėtingomis temomis. Pašnekovas, kokio taip lengvai nesutiksi tarp daugybės žmonių, su kuriais kasdien tenka prasilenkti. Sadžida susitikinėdavo su vyrais, leisdavosi į romantiškus nuotykius, kartais pasiduodavo kokiai neapgalvotai kvailystei, bet visi santykiai pasibaigdavo paviršutiniška, neįpareigojančia pažintimi. Moteris troško artumos, pokalbių, kuriuose galėtum atvirai dalintis praeities temomis ir nereikėtų vis iš naujo aiškinti apie karą, pabėgėlės gyvenimą, tragišką gimtojo miesto likimą. Hario kalbos jai pasirodė įdomios, be to, Sadžidos jis klausė labai įdėmiai. Haris klausė, o Sadžida į mažą kompiuteriams skirtą mikrofoną liejo širdį, kalbėjo plačiai ir be jokių nutylėjimų. Tokių pokalbių ji troško jau ilgus metus. O dabar Sarajevo oro uoste moteris nekantriai laukė, kol išsiskirstys minia, jųdviejų su Hariu žvilgsniai susitiks, ir jie gyvai pratęs tai, ką veikdavo internete.

Minios gale mindžiukavęs Haris atrodė išblyškęs, bet mojuodamas šypsojosi. Sadžida tuoj pat prie jo priėjo, bet įvykiai rutuliojosi keistokai. Ji taip ilgai svajojo apie bučinį, žinoma, nesitikėjo pasikabinti jam ant kaklo, o dabar juodu supo didžiulė minia, daugybė apsikabinusių ir besibučiuojančių žmonių, tad Sadžida tik nerangiai ištiesė ranką. Juokdamasis iš didelio viešnios krepšio, Haris ją apkabino ir pasakė, kad džiaugiasi būsima ilga viešnage. Tada jiedu pasuko prie Hario automobilio; eidama išsvajoto vyro pašonėje, Sadžida staiga nebežinojo, ką pasakyti žmogui, su kuriuo dar visai neseniai ištisas dienas dalijosi pačiais intymiausiais išgyvenimais. Bekalbėdami apie maistą lėktuve, jie priėjo prie nedidelio ir gana nešvaraus automobilio. Gale pastebėjusi vaikišką kėdutę, Sadžida klausiamai pažvelgė į mylimąjį. Staiga ji prisiminė, kad niekada Hario nepaklausė, ar jis vienišas. Iš pokalbių atrodė, kad Haris laisvas, o dabar šis paaiškino, kad automobilis sesers. Tada viešnios krepšį jis padėjo ant galinės sėdynės ir šiaip ne taip atidarė jai priekines dureles. Tylėdami jiedu privažiavo prie Hario daugiabučio.

Keturias dienas jie beveik neišėjo iš buto. Atrodė, kad miesto gyvenimas Hario nė trupučio nedomina. Sadžida neprieštaravo, nes nenorėjo sutikti giminaičių ar pažįstamų, kurie tuoj imtų klausinėti apie netikėtą susitikimą. Butas buvo mažas, apstatytas keistais nudėvėtais baldais, verkiant reikėjo remonto ir atsidavė senienomis. Sadžidai jis priminė viena tų nuomojamų buveinių, kuriose neužsilaikoma, todėl ir jokių pėdsakų nepaliekama. Kardinaliai skyrėsi nuo jos butuko Londone, kur apgalvota kiekviena smulkmenėlė.

Sadžida įteikė Hariui visas dovanas, jis priėmė gana šaltai, parodydamas tik tiek susidomėjimo, kiek reikalauja mandagumas. Odos nemėgstąs, todėl pirštines grąžinąs. Vieni marškiniai platoki per pečius. Kiti daiktai gražūs. Pagamino jai vakarienę.

Apsidairiusi po butą, Sadžida rado tik vieną nedidukę lovą. Ši jai patiko, širdį glostė ir jausmas, kad Haris vis dėlto pasistengė. Virtuvėje jis išpakavo naujutėles vyno taures. Prisipažinusi, kad nevartoja alkoholio, Sadžida truputį sugadino bendrą nuotaiką, bet šia tema internetu jie nebuvo kalbėję.

Moteris skubėjo valgyti vakarienę, nes troško pasimylėti. Pokalbis nesimezgė, ir Sadžida guodėsi, kad po kūniško suartėjimo jiedu atsipalaiduos. Neįprastai ilgai ji sėdėjo priešais tuščią lėkštę, laukdama, kol Haris žengs pirmą žingsnį. Jau buvo įtikėjusi, kad nieko neįvyks, kai mylimasis ją galiausiai pabučiavo. Jo lūpos buvo plonos ir šaltokos, bet Sadžida ilgai neturėjo vyro, tad į bučinį atsakė su nevaldoma, Harį nustebinusia aistra. Tada moteris atsistojo ir nusivedė jį į lovą.

Miegamajame ji nusirengė akimirksniu. Kiekvienas Hario prisilietimas Sadžidai kėlė pasitenkinimą, tik kažkur giliai viduje kirbėjo nejaukumas: ji raitėsi ir dejavo vos Hariui prisilietus, o mylimasis mėgavosi daug mažiau. Haris atrodė nutolęs net tada, kai liežuviu lietė jos spenelius. Vyras Sadžidą tenkino ranka, ir tą akimirką, baisiai trokšdama orgazmo, ji nusprendė pabūti truputį savanaudiška. Harį patenkinsiu rytoj, galvojo ji, susisukusi mylimojo pašonėje ir pamažėle grimzdama į sapną.

Kitą dieną Sadžidą pažadino kvapai iš virtuvės. Pakilusi iš lovos, ji apsirengė ir rado Harį nuogą stovintį priešais šaldytuvą bei gaminantį pusryčius. Gal norėtum man pačiulpti? – paklausė, išvydęs ją dar šiltą ir užsimiegojusią. Haris atrodė keistai: išdžiūvęs, išbalęs, su kičine religine tatuiruote, nederančia nei prie jo asmenybės, nei prie baltutėlės odos. Pamatęs Sadžidos veido išraišką, Haris suprato, kad klausimas nenuskambėjo nei seksualiai, nei linksmai. Juokauju, juokauju, juokauju, – kartojo jis, mėgindamas išsklaidyti tarp jų įsivyravusį nejaukumą.

Vėliau juodu mylėjosi: Sadžida po garsiai išrėkto orgazmo patenkinta jautėsi vos kelias minutes. Dėl Hario ji stengėsi, bet kuo toliau, tuo labiau pastangos priminė kankinimą. Kai Haris galiausiai baigė jai ant krūtų, moteris atsiduso. Iki Sadžidos išvykimo mylėtis juodu jau nemėgino. Kitą dieną jai prasidėjo mėnesinės, atsirado kaip pasiteisinti ir nuo šito abiem išsisukti.

Virtualūs pokalbiai atrodė daug gyvesni. Dabar Haris daugiausia tylėjo arba klausėsi Sadžidos. Norėdama išvengti diskomforto, ji kalbėjo daugiau nei įprastai. Pasakojo apie Londono gyvenimo kasdienybę, kuri staiga ir pačiai ėmė atrodyti įdomesnė nei kada nors anksčiau

Vonios spintelėje Sadžida rado Hario tabletes. Nenustebo. Nė žodžiu apie jas neužsiminė.

Ketvirtą viešnagės dieną jiedu išėjo pasivaikščioti. Miestas spindėjo išpuoštas, tikri holivudinės romantinės komedijos užkulisiai. Sadžida pasiėmė fotoaparatą ir visus papuošimus įamžino. Po kelių dienų žiūrinėdama tas nuotraukas nustebo: vaizdai jose atrodė visai kitokie nei prisiminimuose.

Pakeliui namo Sadžida paėmė Harį už rankos. Šis nenoriai suspaudė viešnios delną. Staiga ėmė snigti. Miesto gatvėse grūdosi minios, visi norėjo apsipirkti prieš šventes.

Kitą dieną, pakuodamasi daiktus, Sadžida prisiminė, kad nepadovanojo Hariui kalendoriaus su širdelėmis. Nusprendė jį pasilikti. Kol Haris buvo vonioje, Sadžida senu įpročiu skaičiavo, kada prasidės vaisingos dienos. Paaiškėjo, kad jų sulauks pirmąją Naujųjų metų savaitę. Tada bus šventės, nieko neišeis. Galėtų pamėginti vasarį. Taip, vasarį tikrai verta pamėginti. Nediduke žvaigždute ji pasižymėjo datą. Paskambinti į banką, išsiklausinėti apie procedūrą, peržiūrėti donorų sąrašą.

Kai Haris išėjo iš vonios, Sadžida su neregėta aistra ir palengvėjimu pabučiavo jį į plonas šaltas lūpas. Tada pažvelgė į virtuvėje kabantį laikrodį. Jau po keleto valandų įžengs į savo namus Londone. Vos susilaiko neuždainavusi. Driving Home for Christmas.

 

Mihajlas Pantićius – serbų rašytojas, literatūros kritikas, dėstytojas. Gimė 1957 metais Belgrade. Kūryba versta į dvidešimtį kalbų, įtraukta į įvairias Serbijos ir tarptautines antologijas.

Visur verda koks nors gyvenimas

– Prašau, nekvaršink man galvos kvailais klausimais, – pareiškė Ana. – Iš kur man žinoti, ar Goranas atvyks.

Goranas – jos buvęs vyras.

– Be to, man visai neįdomu, – nepiktai pridūrė. – Nieko nenutiks, jei ir atvyks.

Tyliu. Anos žodžiai skamba atsainiai, tad tikiu, kad sako tiesą. Jai – vienodai, o man ne. Stoviu prie laukujų durų ir laukiu, kol ji išsiruoš, visada man tenka laukti. Ana dar laksto po kambarius, dairosi į veidrodį, junginėja šviesas – rengiantis išeiti, ji visad ima panikuoti. Galiausiai užrakiname duris. Paėjėjus keletą žingsnių, Ana nusprendžia grįžti ir patikrinti, ar tikrai jas užrakinome.

Palengva leidžiasi vakaras. Mūsų namas stovi ant kalvos. Apačioje, po kojomis, kiek tik užmato akys, driekiasi miestas, letargo užliūliuotas miesteliūkštis, visada man kėlęs pasibjaurėjimą, nes jame gyvenimas dažniausiai vyksta pagal niekšybės ir veidmainystės taisykles. Jaučiu nerimą, jei tai nerimas, susijaudinimą, ar kaip tai pavadinti, esu apimtas kažkokios niežulį keliančios būsenos, kurios nepajėgiu įvardyti, tiksliau, apsimetu nepajėgiąs.

Prieiname prie senutėlio mūsų automobilio. Aš nevairuoju, niekada nenorėjau vairuoti, o Ana vairuoti moka. Svarbu, kad jis važiuoja, kartais sako ji. Tas automobilis tikriausiai senesnis už mudu.

Vykstame vakarieniauti pas draugus. Proga neeilinė – atsisveikinimas. Michailas ir Jelena, senų draugų pora, su kuria dar palaikome ryšius, gavo vizas ir išvyksta gyventi į Naująją Zelandiją. Jiedu jau padarė viską, ką reikėjo padaryti, pagimdė ir užaugino vaikus, palaidojo tėvus, pasiekė viską, ką galėjo pasiekti, o dabar kraunasi daiktus ir rengiasi išvykti į kitą pasaulio kraštą, visai netoli nuo Pietų ašigalio, nes rado ten darbus. Naujojoje Zelandijoje jau seniai gyvena Jelenos sesuo, o šios vyras, pusiau maoris Džeimis, Michailui tvirtino, kad Naujosios Zelandijos upėtakiai yra protingiausi upėtakiai visatoje, nes upėtakiai – visai ne žuvys, o ateiviai su žvynais ir žiaunomis: žinoma, šių teiginių pakanka, kad toks žmogus kaip mano draugas likusį gyvenimą skirtų upėtakių žvejybai.

Atrodo, kartais esu pavydus. Tam tikromis progomis, neperžengdamas ribų. Sunku sau tą pripažinti, bet vis dėlto esu pavydus. Kam Anai uždavinėti beprasmius, kaip ji sako, kvailus, klausimus. Turėčiau atsipalaiduoti, bet nesiliauju svarstęs, ar į tą vakarienę atvyks Goranas. Prisipažįstu, nenorėčiau jo ten sutikti. Nežinau, kodėl, bet nenorėčiau, tikra tiesa.

Sustojame apsipirkti pakeliui pasitaikiusiame prekybos centre. Paprastai čia perkame vyną: pasirinkimas ne kažin koks, bet vieta patogi, už kelių žingsnių stovinčiame gėlių kioskelyje išrenkame puokštę Jelenai – jai patinka vilkdalgiai, bet čia jų nėra, todėl nusprendžiame paimti vilkdalgius truputį primenančių irisų; nežinau, ar irisai auga Naujojoje Zelandijoje, bet turėtų augti. Jauna pardavėja lipa ant kėdutės, nes nori pasiekti papuošimui vieną palmės šakelę, o aš, matydamas tas apvalias ir stangrias linijas, svarstau, kaip šią akimirką reaguotų kiekvienas pasaulio vyras. O kaip kitaip, aš juk irgi žmogus, Dievo sutvėrimas, gimęs virpėti. Tas vyrukas, kaip apie reiškinį, kurį derėtų vadinti rūšimi, pasakytų šiuolaikinis Darvino vertėjas, nekvėpuoja žiaunomis, neturi plunksnų ir negali valdyti savo minčių, nors, pasidavęs išdidumui, laiko save protingiausia būtybe visatoje, pamiršdamas, kad trinasi miesto skruzdėlynuose, užuot maudęsis didžiuliame vandenyne ar sklandęs kaip paukštis.

Goraną sutikau tik kartą, visai atsitiktinai, ir jis man nepaliko jokio įspūdžio. Kol Ana vairuoja, mėginu suprasti, kodėl žinodamas, kad galiu jį vėl sutikti, jaučiu tokį nesmagumą. Žinau, manausi žinantis: juk nemalonu sutikti žmogų, su kuriuo kadaise miegojo jūsų moteris, net jei jų nebesaisto santuokos ryšiai, ir visai nesvarbu, kad Ana su Goranu išsiskyrė daugiau nei prieš dvidešimt metų. Kad ir kaip ten būtų, pati mintis, kad kadaise ji tuokėsi su kitu, kad skendo su juo aistroje, man kelia nerimą. Gerai jau, aš pavydžiu. Nes ar galima apie meilės reikalus kalbėti praeities kategorijomis, juk laikas juos valdo visai kitokiais būdais, jei iš viso valdo. Tai, kas kadaise nutiko, kas vyko tik akimirką, tampa amžinybe.

Apie jį žinau daug, Ana man pasakojo. Kartais, norėdama išsikalbėti, ji mėgdavo prisiminti senus laikus. Niekada jos nieko neklausinėjau, nesu smalsus, nors kartais pasmalsauti būtų geriau, nei kęsti pavienius, kad ir kontroliuojamus, pavydo protrūkius, kita vertus, keista, bet būtina pripažinti, jog smalsumas ir pavydas yra vieno tėvo vaikai, žengiantys koja kojon. O kalbant apie mane, nėra taip, kad šiedu vaikai gyventų skirtingose miesto dalyse ir vienas kitą aplankytų tik retkarčiais. Na, Goranas yra medicinos brolis, nes apie vyrą netinka sakyti medicinos sesuo, ypač šiais laikais, kai esame tokie atsargūs, dėmesingi ir ištroškę kraujo. Ir neverta ginčytis – tikrai nekorektiška slaugo specialybę pasirinkusį žmogų vadinti kita lytimi dėl to, kad šį kelią daugiausiai renkasi moterys. Logiška vadinti jį medicinos broliu, nepaisant to, kad šis įvardijamas neskamba natūraliai ir kelia netinkamas aliuzijas, atsiprašau, gamta ir logika tikrai nėra vieno tėvo vaikai, ir visai nesvarbu, kur jie gyvena.

Goraną visada supo paukštytės – medicinos mokykloje ir vėliau, darbe, ir visur, kur jis bepasirodydavo; Goranas traukė žvilgsnius, buvo slidus, prisitaikantis ir darė ką užsimanęs. Kitaip nei aš, niekada nesivaržė ir mėgo vadovautis instinktais, kaip šaukiama reklamų lozunguose. Vėliau, kai įsidarbino ligoninėje, jo pakrikimas įgavo lėtinę patologinę formą. Intensyviosios terapijos skyriuje Goranas rūpinosi sunkiausiais, mirtimi besivaduojančiais pacientais, o mirties artumas kaitina erotines fantazijas, tad jį traukė jaunosios našlės, besiklausančios paskutinių artimojo įkvėpimų. Goranas stebėdavo paskutinius ligonių bandymus įkvėpti, lyg darant tai žiaunomis – dar išlikusiu prisiminimu apie pačią pradžią, apie gyvybę prieš du šimtus milijonų metų, o paskui ir gimdoje praleistą laiką, prieš iškvėpdami paskutinį kartą, jie vėl tapdavo žuvimis, dienai ar dviem, valandai ar trims, ir jų protas jau būdavo ten, kitoje, į amžinybę atsigręžusioje pusėje. Goranas eidavo į kairę su kuo tik galėdamas, kokios šlykščios nesąmonės ir nešvankybės, kam tai gali būt įdomu. Bet, štai, man įdomu, nes būtent taip Goranas susipažino ir su Ana: šios teta vadavosi mirtimi tame skyriuje.

– Gal galėtum važiuoti greičiau? – paklausiu, nors tokių nereikalingų klausimų niekada neužduodu, stengiuosi Anai netrukdyti, išskyrus tuos atvejus, kai man tiesiog išsprūsta, kai žodis išskrenda neapgalvotas, nors labiausiai man patinka tylėti ir stebėti ją vairuojančią. Bet dabar nusprendžiu prabilti, nes turiu rimtą priežastį.

– Visada atvykstame paskutiniai, – priduriu, – ir šį kartą vėluoti nenorėčiau.

– Žinau, – atsako ji, – pažiūrėk, koks eismas, nieko negaliu padaryti.

Ant tilto pavyksta persirikiuoti prie greičiau judančios kolonos, pralenkti kelis automobilius, ir netrukus atsiduriame kitoje upės pusėje, Dunojaus šlaite: giedromis dienomis iš Jelenos ir Michailo terasos, esančios pačiame gatvės gale, galima įžvelgti puikiosios upės atspindžius, o dar toliau mirgančioje šviesoje matosi dalis didžiulės upės salos. Čia – ir mano kraštas, čia užaugau, su Jelena lankiau mokyklą. Kai Jelena ištekėjo už Michailo, jiedu apsigyveno jos name – prieš tai Michailas gyveno Naujajame Belgrade, o aš, susipažinęs su Ana, išsikrausčiau į priešingą miesto pusę, į namą, kuriame gyvename iki šiol, priemiestyje, pačiame didmiesčio krašte.

Su Ana man gyventi lengviau, esu tuo tikras. Galėčiau pateikti bent tris argumentus, paaiškinti, kodėl jais tikiu. Priežasties radimas dar nieko nepaaiškina, paprasčiausiai gyveni su kuo nors arba negyveni. Tiesa, kartais nutinka kas nors, dėl ko imu drebėti ir jaudintis, pavyzdžiui, dabartinės mintys apie Goraną, bet, atrodo, tai susiję ne su aplinkybėmis, o su manimi; mintys kyla dėl mano charakterio, tik ir laukiančio progos pasinerti į abejones ar skausmą, o kai tokia išorinė aplinkybė neatsiranda, lengvai galiu ją susikurti iš kokios nors smulkmenos. Na, pavyzdžiui, kai laukiu Anos. Kad ir kur besiruoštume, labai kantriai jos laukiu, ir ką man veikti, jei ne truputį nervintis. Nesvarbu, kad puikiai suprantu, kada reikia ką pradėti, ir paprastai galiu pradėti iki Anos išsiruošimo likus minutei; o ji visada suras būdą, kaip pavėluoti, kaip išeiti paskui mane. Mikliai išsimaudau ir apsirengiu, nesidairau į veidrodį, lyg ten būtų ką pamatyti, kai ruošiamės, visada jai atiduodu bent tris pėstininkus ir du bokštus, ir kai man jau pasirodo, kad Ana pagaliau išsirengė, žengiu iš namų. Išsiruošiu per kelias minutes, ir kaip tik tada ji būtinai suranda kokią nors smulkmeną, dėl kurios turėsiu jos laukti, ir mudu pavėluosime. Negalėčiau to pavadinti manija, tai veikiau senas jos įprotis visada tarti paskutinį žodį. Ir kai Ana pasako „ne“, ginčytis neverta. O „taip“, jos „taip“ yra platus kaip Dunojus. Ir, stebuklas, dėl to esame tik dar artimesni; nežinau, kaip yra kitiems, kaip tai vyksta tarp kitų į mus panašių stuburinių gyvūnų, kurie jau du milijonus metų vaikšto stati, be plaukimui skirtų plėvių tarp kojų pirštų.

Kaip paaiškėjo, ryšys su Goranu buvo viena tų karštų, greitai išdegančių meilių: susitikimas, žvilgsnis, suviliojimas keliais sakiniais, santuoka, nusivylimas, kartėlis, užmarštis. Tik tiek, visa istorija telpa į vieną paprastą sakinuką, primenantį įrašą ant antkapio – juo apibendrinamas visas gyvenimas, tokia atmintyje užsilikusi epitafija. Kad ir kaip ten būtų, į priekį mus veda beprotybė, ne racionalumas.

Pas mūsų draugus jau buvo susirinkusios penkios ar šešios poros – visas tas pavargęs, susierzinęs, piktokas miesto pasaulis – bet mus jie pasitiko visai nuoširdžiai ir nė neklausė, kodėl vėluojame. Visus susirinkusius seniai pažinojau, mes sėdėjome, gėrėme vyną ir šnekučiavomės, nieko ypatinga, nesunku įsivaizduoti tą bereikšmių žodžių laviną, kurioje žmonės maudosi bet kada ir bet kur susėdę už stalo. Kad ir kaip ten būtų, vakaras slinko maloniai, sėdėjome atsipalaidavę, niekas nepersistengė, visi kalbėjosi, vyrai daugiausia dalijosi kariuomenės nuotykiais, diskutavo apie darbą, futbolą, o kai kažkuris pamėgino užvesti kalbą apie politiką, pasibjaurėję skubiai jį nutraukėme, ir pokalbis pasisuko apie tai, kas su kuo gyvena, kaip susipažino, kuris kuriai pasipiršo ir kuri sutiko, visi tie įsimylėjusių porų mitai ir retrospektyvos, pamiršus visa kita, net pačius save. Mes vėl klausėmės tų pačių istorijų, prireikus mandagiai nusijuokdami, o kai atėjo eilė anekdotams, nes paprastai taip baigiasi visi panašūs susibūrimai, supratau, kad laikas ruoštis namo. Rytoj – nauja diena, draugams reikia susipakuoti daiktus – didžiulis tai darbas, susipakuoti praėjusį gyvenimą, jų laukia ilgas kelias į kitą pasaulio kraštą, į pačią Naująją Zelandiją. Su Michailu truputį pasikalbėjome akis į akį, kartu išėjome į terasą, nes jam reikėjo parūkyti, ir į mano klausimą, ar gailisi, kad tenka išvažiuoti, jis atsakė, kad ne, nė trupučio, galų gale, visur verda koks nors gyvenimas, galų gale, laukiu nesulaukiu, kada galėsiu žvejoti tuos upėtakius, tada pažiūrėsim, kiek tiesos mano svainio maorio pasakose.

Apkabinau jį, ir mudu sugrįžome į svetainės šnabždesius, savo meilės istorijomis dalijosi net besiskiriančios poros, velnias žino, kodėl jie tebekuria iliuziją, kad vis dar yra kartu. Ak, taip, atvyko ir Goranas, Michailo jaunystės draugas, kadaise jie kartu lakstė po vilkdalgių pievas, o Goraną atlydėjo jaunutė, į dukras jam tinkanti moteris, kurią pristatė kaip savo draugę. Į ją susmigo visų žvilgsniai – taip jau būna, kai į kambarį įžengia naujas asmuo, jis neišvengiamai sukelia kitiems neskaidrių minčių. Goranas man neištarė nė žodžio, tik pasisveikinome vengdami tiesaus žvilgsnio, o štai Aną jis apkabino labai šiltai, neslėpdamas džiaugsmo, kad ją sutiko, ir mano moteris iš pažiūros atrodė laiminga, jiedu pasibučiavo, buvę įsimylėjėliai, ir aš jų tarpusavio meilumo nepalaikiau nuoširdumu, nors sakoma, kad daugelis meilumą laiko nuoširdumu, bet, manyčiau, tokiu atveju kalbama apie įseseres.

Svečiai Naujajame Belgrade išsiskirsto apie vidurnaktį, ir mes maždaug panašiu metu atsisveikinome su draugais, prisižadėję vieni kitiems rašyti elektroninius laiškus, nes kas šiais laikais dar naudojasi pašto paslaugomis. Būkit sveiki, išlydėdamas palinkėjo Michailas, galbūt ir jūs kada nors mus aplankysite, tiesa, atstumas didelis, bet koks skirtumas, juk smagu skristi virš vandenyno.

Iki miesto pakraštyje esančios kalvos, ant kurios mudu su Ana gyvename, penkiolika minučių kelio automobiliu ištuštėjusiais bulvarais. Paskutinėje sankryžoje prieš įsukant į mūsų gatvę užsidegė raudona. Ana spustelėjo stabdį, negarsiai sucypė stabdžiai.

– Ar mane myli? – staiga paklausiau tam vakarui baigiantis, be jokios priežasties, šiaip sau, ne savo balsu.

– Leisk man pagalvoti… – atsakė Ana ir tylėjo ilgiau, nei, man atrodo, turėtų.

– Aš tavęs kai ko paklausiau, – nenorėjau nusileisti. Nors paprastai taip nesielgiu, pasiduodu lengvai ir greitai. Ir visai nesigailiu. Mano nerimas – ne iš šio pasaulio.

– Juk žinai, kad stengiuosi. Jau daug metų.

– Kiek?

– Bent dvidešimt.

– Ir?

– Atrodo, kad man neblogai sekasi. Nelengva tave mylėti.

– Bet nėra ir nemalonu.

– Na, ne. Nors…

– Nors? – norėjau išgirsti to sakinio pabaigą.

– Nors šiaip pasakyčiau, kad taip. Kaip kartą esu sakiusi jam. Labai seniai.

Palinkau prie Anos, norėdamas pažvelgti jai į akis, man patinka, kai žiūrime vienas į kitą, žvilgsniuose slypi viskas, kas nebuvo pasakyta. Tą akimirką užsidegė žalia. Ana paspaudė greičio pedalą. Nakties danguje, virš salos upėje, skraidė paukščiai.

 

Romanas Simićius – kroatų rašytojas, gimęs 1972 metais Zadare, Kroatijoje. Zagrebo universitete studijavo ispanų filologiją ir lyginamąją literatūrą. Už prozą apdovanotas ne viena tarptautine stipendija, rašytojo kūryba versta į vokiečių, prancūzų, švedų, slovėnų, lenkų, čekų, bulgarų, lietuvių ir kt. kalbas.

Meilė

Simonas paima mane už rankos ir taria: Niekur neik, tuoj sugrįšiu. Jo rankoje – senas tėvo revolveris, kurį jis kiša man, sakydamas: Užsirakink ir niekam neatidaryk durų, nepalik jos vienos. Galvos nepasuka, bet suprantu, kad kalbama apie Novą. Nuo tada, kai pasirodė, nepalieka jos vienos. Bijo, kad jie ateis ir Novą nuskriaus. Dabar Simonas išeina, nes išgirdo, kad tėvui reikia pagalbos, kiek toliau, Vodoje. Simonas būtinai reikalingas, laukti negalima. Tėvas. Ar supranti, klausia jis manęs. Linksiu galva. Ant slenksčio revolverį įsikišu į kišenę. Simonas žino, kad šaudyti aš moku. Tik man jis palieka ginklą. Žino, kad su šiuo revolveriu nušoviau katę, tad prireikus mokėčiau juo pasinaudoti. Simonas žiūri man į akis ir mirksi. Tada pabučiuoja, į kaktą, vos kartą. Nė atsigręžti nereikia – žinau, kad Chesusas pažaliavęs iš pavydo. Bet vis tiek atsigręžiu ir pamatau tai, ko tikėjausi. Jis pavydus. Pavydi visiems, net mano broliui. Pavydėjo ir katei. Todėl teko su ja atsisveikinti. Chesuso akys žalios, rankoje – tik sauja šviežių žalsvų šiaudų. Apsimeta juos renkantis mūsų žaidimui: didelius pasilieka, mažus mėto ant grindų. Simonas nekreipia dėmesio, nes Chesuso nemėgsta. Nemėgstu ir aš, nes jis išdžiūvęs, pajuodęs ir nesibučiuoja taip švelniai kaip Simonas. Bet moka gaudyti driežus. Pasiima šiaudą, padaro kilpą ir apsuka jį driežui aplink kaklą. Tą tai moka. Sugautus gyvius dedame į stiklainį ir nešame į Vodą. Bonės tėtis mums moka, kad jo akyse tuos driežus užmuštume. Jo kabinete, patalpose virš parduotuvės. Stiklainyje uždaryti driežai kartais būna sustingę, bet tai – apgaulė. Sujuda vos pajutę Chesuso pirštus prie kaklo. Tada ima blaškytis. Kaip ir Bonės tėtis. Jis žiūri į mūsų rankas ir nerimsta. Driežo kaklas minkštas, šaltas, kaip virta ankštis. Po vieną sukrauname driežus ant rašomojo stalo. Bonės tėtis pravirksta ir sudejuoja: Vaikai. Mes – ne jo vaikai. Bonė driežų smaugti nemoka, todėl su mumis jos nebūna. Niekada. Jos tėtis man duoda pinigų ir klausia: Kaip Nova. Girdėjau, kad grįžta. Kad Simonas ją parves ten, iš kur atsivedė. Nežinau. Simonas iškeliauja į Vodą. Šoka į automobilį ir spaudžia tris šimtus per valandą. Pas tėvą, tenai, nes aš jam taip pasakiau. Paimu Chesusą už rankos ir įeiname į namą. Ten Nova. Jos vardas, aišku, kitoks, ji sakė, kaip vadinasi. Bet tuo tikruoju vardu ją vadina tik Simonas. Šis žavisi raudonais jos plaukais, kaklu ir undinės strazdanomis. Pats taip sakė. Grįžęs pareiškė: Noriu pagaliau gyventi padoriai, supranti? Tada įjungė radiją, ir juodu ėmė šokti. Vėliau šokau ir aš, su Chesusu. Šokdamas Chesusas mane gniaužia ir kandžioja. Laukinis tas Chesusas, kanda kaip šuo, į veidą ir kaklą. Graibo man krūtis ir spaudo pirštais, kaip driežų kaklus. Kai suskausta, trenkiu jam. Tu šuo, sakau jam, ir Chesusas ima juoktis. Už mane jis jaunesnis ir žemesnis, bet jam tai visai nesvarbu. Nesvarbu ir man. Laukiu, kol Chesusas užaugs, tuomet galėsiu juo atsikratyti: prieš tai atsikračiau jo broliu. Chesusas aiškina, kad neužaugs niekada, todėl amžinai liksime kartu. Amžinai. Tada ištraukia tarp driežams skirtų žolių slėptą gėlės žiedą ir įkiša man į plaukus. Sako, kad esu graži. Pažiūriu į veidrodį. Mano skruostai raudoni, o antakiai juodi, kaip Simono. Nova šukuoja man plaukus ir dažo lūpas. Pabučiuoja į žandą. Taip išgražėju, kad Chesusas manęs neatpažįsta. Atrodai kaip nauja, sako jis, kaip Nova. Juokiamės. Nova įjungia radiją. Mudvi šokame. Nežinau, iš kur ji atėjo, bet kvepia rojumi. Vilki švelnaus šviesaus lino suknelę, jos pirštai ilgi ir ploni, o raudoni plaukai surišti į kuodą. Ji juokiasi. Vodoje žmonės retai šoka ir retai juokiasi, išskyrus Chesusą, kai liečia mano krūtis. Bet jis dar vaikas, greitai užaugs, ir turėsiu juo nusikratyti. Kaip ir brolio. Jau netrukus. Nors Chesusas ir prisiekinėja, kad taip nebus. Niekada. Ar ten, iš kur esi kilusi, žmonės dažnai juokiasi, paklausiu aš. Nova nesupranta. Ten, iš kur tu… Nova nuliūsta ir nusisuka. Žinau. Ji išjungia radiją ir pažvelgia pro langą. Simonas, sako. Lauke yra dangus, saulė ir pieva, kurioje gaudome driežus. Už jos tęsiasi tuštuma, tada dygsta keli namai ir Voda. Taip toli nesimato. Simonas jos ten nesiveža, nes pernelyg gerai tuos kraštus pažįsta. Jis ją saugo. Niekada nepalieka vienos. Niekada jiedu neina pasivaikščioti, netgi pas tėvą. Kartą jai paaiškino: žmonės Vodoje svetimtaučių nemėgsta, o mano tėvas ten gyvena. Voda. Gal nori pasivaikščioti, paklausiu. Nereikia nė atsisukti, žinau, kad Chesusas į mane žiūri ir mirkčioja žaliomis akimis. Jei nori, galime eiti į lauką gėlių vainikui skinti. Jos lūpos plonos, bet dantys tiesūs ir gražūs. Nova už mane gražesnė, tai – grožis, kokio reikia Simonui. Atrakinu duris ir išeinu. Koridoriuje Chesusas pamėgina mane sulaikyti, bet aš greitesnė ir stipresnė. Perbėgusi per kiemą, pasislepiu žolėje. Šalia manęs Chesusas įkniaubia veidą į žemę ir ima tankiai negiliai kvėpuoti, kaip tomis akimirkomis, kai apsikabiname. Nova stovi kieme ir mus šaukia. Chesusas praveria lūpas, bet aš į jas įsisiurbiu. Jis žiūri į mane. Tyliau, sakau, tyliau. Mažiuk, paklausyk. Žolėje girdėti zyzimas ir traškėjimas. Žolėje girdėti žemės aižėjimas. Žolėje girdėti žingsniai ir matyti prie namo artėjantys šešėliai. Chesusas pakelia akis ir nuseka juos žvilgsniu, kaip koks plėšrūnas. Aš glostau jo plaukus. Chesusai, sakau. Saulė kabo aukštai. Nova apsisuka ir pasileidžia namų link. Vyrai lekia per žolę, mosuoja skrybėlėmis, sugauna ją ant slenksčio, sustingusią kaip kurapką. Pargriauna ir lipa ant jos. Muša ir nuplėšia drabužius. Bučiuoja. Čia, priešais mus. Simono nėra, kad juos sustabdytų. Vyrai ją ima ant rankų. Chesusas nesiliauja verkti. Iš mano kišenės pamėgina išlupti revolverį, bet neužtenka jėgų. Ašaros bėga tamsiu jo veidu, varva nosimi ir smakru. Prispaudžiu jį prie krūtinės. Tu mano mažytis, sakau jam. Mano šuniukas, mano meilė, mylėsiu tave amžinai. Chesusas tyli ir dreba, negali susiimti. Glausdama jį prie savęs, jaučiu kūno šilumą, jaučiu plakančią širdį ir suprantu, kad pagaliau jį myliu, pagaliau esame kartu.