literatūros žurnalas

Trys kroatų apsakymai

2021 m. Nr. 2

Iš kroatų k. vertė Kristina Tamulevičiūtė

MILJENKO JERGOVIĆIUS (g. 1966) – žymus rašytojas, kurio tautinę priklausomybę įvardyti sunku. Jis gimė Sarajeve, Bosnijoje ir Hercegovinoje, kroatų šeimoje, šiuo metu gyvena Zagrebe, Kroatijoje, kur persikėlė prasidėjus Sarajevo apsiausčiai 1993 metais. Kaip pats yra ne kartą minėjęs, jam sunku pritapti, nes Bosnijoje laikomas kroatu, o Kroatijoje – bosniu. Vis dėlto, atsižvelgdama į tai, jog rašytojas savo darbuose pasitelkia kroatų kalbos rašybos normas, ryžtuosi jį pristatyti kaip kroatų rašytoją, net ir žinodama, kad polemikų šiuo klausimu išvengti neįmanoma. M. Jergovićiaus, kaip kroatų rašytojo, kūrybą studijavau Liublianos universiteto (Slovėnija) Slavistikos katedroje – paskaitose dėstytojai minėjo „Kroatijos literatūros mafiją“, kuriai priskirtini žymiausi rašytojai, darantys didžiausią įtaką šiuolaikinei kroatų literatūrai. M. Jergovićius neabejotinai yra vienas tokių rašytojų. Jo darbai, kuriuose daugiausia dėmesio skiriama karo siaubiamam Sarajevui, Bosnijos istorijai, skausmingam tapatybės ieškojimui, buvusios Jugoslavijos kultūrai ir istorijai, išversti į daugiau nei dvidešimt kalbų. Lietuvių kalba turime jo romaną „Riešutmedžio rūmai“, vertė Laima Masytė (Kronta, 2006).

MAJA HRGOVIĆ (g. 1980) – Splite, Kroatijoje, gimusi rašytoja, scenaristė ir žurnalistė. Zagrebo universitete studijavo kroatistiką ir anglistiką, lankė teatrologijos studiją, mokėsi Moterų studijų centre. Yra Balkanų tiriamosios žurnalistikos tinklo narė, apdovanota už tiriamąjį žurnalistinį darbą. Jos proza ir dramos tekstai ne kartą įvertinti Kroatijoje prestižiniais apdovanojimais, įtraukti į nacionalines ir tarptautines antologijas. Į lietuvių kalbą verčiama pirmą kartą.

Miljenko Jergović

Antrasis Gitos Danon bučinys

 

Papasakosiu tau apie Lotarą. Nereikės nieko įsidėmėti, nebus jokios gyvenimiškos pamokos, naudos irgi nebus, tokio žmogaus niekada nesutiksi, todėl nė nesuk galvos, kaip su juo bendrautum, – apie Lotarą tau pasakoju dėl vienos moters, kuri jį mylėjo, ji tikrai egzistuoja, galbūt ją netgi sutiksi, ją ar kokią panašią, gal net pamilsi, galbūt nepamirši visą gyvenimą, o gal tik praeisi pro šalį, pamatysi ją parduotuvėje, ištarsi Labas rytas, Gita, kaip laikotės?, o ji tau neatsakys, nes Gita neatsako, Gita niekada nesisveikina.

Kadaise Lotaras buvo stipriausias žmogus mieste. Bent jau taip kalbėta, nes niekam nešovė į galvą patikrinti. Jis gyveno su motina, ponia Edita, kuri turėjo sijonų plisavimo dirbtuvėles. Jo tėvo niekas nepažinojo. Žmonės kalbėjo, kad jis kažkoks vokiečių karininkas, vardu Otas, kad liepsnojusi didelė meilė. Naktimis jis slapta ateidavo pas ponią Editą ir likdavo iki ryto. Jo niekas nematydavo, nes meilė trukdavo tik iki komendanto valandos pabaigos. Pasakojama, kad 1945 metų balandį Otas nenorėjęs prisijungti prie besitraukiančios savo armijos likučių, todėl dezertyravęs ir dar dvejus metus slapstęsis miškuose prie Sarajevo. Ponia Edita kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį eidavo grybauti, rinkti aviečių ir mėlynių, bet visada grįždavo tuščiais krepšiais, na, į kalnus einu tik dėl gero oro ir gražios gamtos, kaimynėms aiškindavo ponia Edita, bet jos žinojo, kad ši einanti Oto aplankyti. Lotaras gimė 1946 metų rudenį, vaiko norėjau, o ne vyro, pareiškė ponia Edita, ir niekas nebeklausinėjo. Nepaisydami smerktino elgesio, kaimynai saugojo jos paslaptį ir nevadino Lotaro benkartu. Gal dėl to, kad buvo ramus ir tylus vaikas, didesnis ir stipresnis už bendraamžius, bet niekada į muštynes nesivėlė, lyg visos karo idėjos jo galvoje būtų užgesusios dar negimus.

Vieną sekmadienį, 1947-ųjų vasaros pradžioje, ponia Edita nusivedė vaiką į kalnus. Tegul pradeda mokintis, pasakė senajai Džemidžičkai, o ši juos pabučiavo, eik, eik, vaikeli, tik neatiduok, kol gali turėti. Jie grįžo vakarėjant. Nuo tada ponia Edita liovėsi eiti į kalnus, ir žmonės šnabždėjosi, kad tą dieną Otas pėsčiomis per Austriją iškeliavęs į Vokietiją. Norėjęs pamatyti sūnų, prieš visam laikui grįždamas namo.

Lotaras baigė Pirmąją gimnaziją, buvo pirmūnas, todėl įstojo į mediciną, ir kai jau atrodė, kad jo gyvenimas eisis kaip per sviestą, trečiame kurse susipažino su Gita Danon, vaistininko dukra – už Lotarą ji buvo vyresnė dvejais metais, kažką bandė studijuoti, bet labiau mėgo daužyti Sarajevo vyrų širdis, kaip girti ir pakvaišę aludėse daužo butelius, kol ateina rytas ir išsiblaivo galvos. Bet Gitai rytas neateidavo niekada, taip keistai besilinksmindama, ji niekada nepavargdavo. Vyrus suviliodavo, pažaisdavo iki pirmojo bučinio, o tada atstumdavo, kad mirtų iš gėdos, o tie, kurie dar nebuvo pajutę Gitos kerų, bet žinojo, kad ateis ir jų eilė, drebėtų iš siaubo. Po kiek laiko vyrai įveikdavo širdies skausmą, apie Gitą kalbėti vengdavo, ir lūpos, pajutusios vienintelį jos bučinį, imdavo vadinti Gitą kale. Vienintelis, niekada neįveikęs širdies skausmo, ir vienintelis, nė vieno blogo žodžio apie Gitą nepasakęs, buvo Lotaras, bet ir viena, ir kita negrįžtamai pakeitė jo gyvenimą.

Aš tavęs lauksiu kiek tik reikės, lauksiu, ir kai pavargsi, pas mane sugrįši, pasakė jai po bučinio, o ji tik nusijuokė, juokėsi ilgai, kaukšėdama naktine Tito gatve, taip juokėsi, kad virpėjo parduotuvių vitrinos, ir moterys ėmė pro langus dairytis, kas taip kvatoja giliausią naktį, pasaulyje, kuriame nėra nieko juokingo ir kuriame niekas taip nesijuokia, tik Gita, kuri ir taip ne iš šio pasaulio, ir nė viena moteris nelaikė jos konkurente, nes ši gyveno dovanotą gyvenimą su tūkstančiu mylimųjų ir vieninteliu bučiniu, todėl jau kitą rytą galėjo gulėti negyva.

Lotaras tikėjo, kad Gita pas jį sugrįš, o iki to sugrįžimo manė turįs ginti jos garbę. Jei draugijoje kas išdrįsdavo ką negražaus apie ją pasakyti, Lotaras atkirsdavo: tylėk, nes viską girdžiu. Visi stebuklingai nutildavo, nors niekam nė į galvą nešovė, kad Lotaras galėtų panaudoti savo baisią jėgą. Bet vieną dieną Gita sudaužė širdį Dinui Bedančiui, tvirtam vaikinui, buvusiam chuliganui, kuris metų metus bastėsi po Italiją ir grįžo į miestą tik pinigų išleisti. Tas Bedantis pasiuto iš pykčio, o dar kažkas jam apie Lotarą užsiminė, galbūt juokais norėdamas įspėti, kad jam girdint negalima apie Gitą negražiai kalbėti, tai išgirdęs Bedantis iš karto nudrožė prie Medicinos fakulteto, riktelėjo: parodykit man tą vaikiną, pralaukė, sako, dvi ar tris valandas, kas jį tik dar labiau įsiutino, ir, pagaliau sulaukęs Lotaro, Dinas Bedantis nesugebėjo įvertinti, su kuo turi reikalą, tik priėjo, griebė Lotarą už apykaklės, pažvelgė į akis ir balsu žmogaus, kuris už diržo turi pistoletą, iškošė: pisau tą tavo žydišką kalę.

Apie tai, kas nutiko vėliau, nėra ko kalbėti – sako, tą akimirką Lotaras sugriebė abi Bedančio ausis ir jas nuplėšė, o kai nelaimėlis pargriuvo, kumščiu puolė trankyti galvą. Kai atvyko milicija, iš Bedančio veido buvo likusi košė. Lotarą sučiupo keturi milicininkai, bet jis visus pargriovė, žengė link gatvės, sustojo, atsisėdo ant šaligatvio, prisidegė cigaretę, už kelių metrų nuo jo sustingo milicininkai su užtaisytais pistoletais, nesiryždami prisiartinti. Dabar jau viskas, ištarė jis, užmušiau žmogų. Tada prie jo sušoko milicininkai, ėmė negailėdami daužyti kumščiais, pistoletų rankenomis ir spardyti. Kažkaip žinojo, kad Lotaras niekada nesigina. Gal turėjo patirties, nors netikiu, kad kada buvo sutikę tokį, kaip Lotaras.

Jį nuteisė kalėti penkiolika metų dėl „itin žiaurios žmogžudystės“. Zenicos kalėjime Lotaras praleido ištisus dvylika metų – tiek užteko, kad miestas apie jį pamirštų ir į gatves išeitų naujoji karta, nieko negirdėjusi nei apie jį, nei apie Dino Bedančio likimą. O Gitos – niekas nepamiršo, jos grožis ir šypsena per tuos metus nė kiek neišblanko, ir ji nesiliovė kaitinti pasaulio vienu vieninteliu bučiniu. Mylimieji jau ir po penkiolika metų už ją jaunesni buvo, bet niekas daugiau nesikeitė, neatsirado vyro, į kurį Gita spindinčiomis akimis žiūrėtų, o ir visame mieste nebuvo tokio gudruolio, kuris žinotų, kaip išvengti jau šimtąjį kartą besikartojančios nelaimingos meilės istorijos.

Tą pačią dieną, kai Lotaras išėjo iš kalėjimo, mirė ponia Edita Burič, turėjusi sijonų plisavimo dirbtuvėles, ir ponas Monis Danonas, seniausias miesto vaistininkas. Porytojaus dieną tuo pačiu metu jie buvo laidojami Barių kapinėse. Viena gedulinga eisena judėjo iš katalikų, kita – iš žydų maldos namų. Vieną karstą lydėjo Lotaras, kitą – Gita. Abi palydos susitiko priešpriešiais ant kryžkelės, skiriančios katalikų ir žydų kapinių plotus. Gita į Lotarą nė nepažvelgė, o Lotaras, atsitraukęs nuo mamos karsto, žengė jos link. Tarp lydėtojų kilo sumaištis. Juodais apdarais vilkinčios senės ėmė žegnotis, kunigas sukalbėjo kelias papildomas maldas, katalikai piktinosi, žydai atrodė išsigandę. Žmonės nežinojo, ką Lotaras gali padaryti Gitai.

Bet jis jai nieko nepadarė, tik ištarė: labas, Gita, o ji į pasisveikinimą neatsakė, tada Lotaras pridūrė: Gita, aš tavęs laukiu, ji žvilgtelėjo su pašaipa, bet jis tik pakartojo: Gita, lauksiu tavęs amžinai, tada ji paėmė Lotarą už rankos ir tarė: mielasis, štai kas manęs laukia amžinai, ir parodė į priešais stovintį karstą.

Grįžęs iš kapinių, Lotaras ėmė gerti. Gerdavo visada tomis pačiomis dienomis, kaip tikras vokiečio sūnus, – taip apie jį ne be pagarbos kalbėjo kaimynai – gerdavo kiekvieno mėnesio septintą dieną. Štai kaip tai vykdavo: įžengdavo Lotaras smuklėn, paprašydavo litro vyno, lankytojai pakildavo eiti lauk, bet, sulaikyti tvirto Lotaro ne, pasilikdavo savo vietose. Visi laukdavo, kas bus toliau, ir tylėdavo, galėjai musę išgirsti skrendant, tylą kas dvi ar tris minutes sudrumsdavo tik į stiklinę kaukštelintis butelio kaklelis. Lotaras litrą vyno išgerdavo lygiai per penkiasdešimt minučių, nė minutės daugiau ir nė minutės mažiau. Tada paprašydavo dar litro, tvarkingai sumokėdavo padavėjui ir surikdavo: visi marš lauk, ir visi dingdavo, įskaitant savininką ir padavėjus, Lotarui nė žodžio neištarę. Po penkiolikos minučių į smuklę atvažiuodavo milicija, Lotaras atsistodavo, suriaumodavo: muškit, pisau tą jūsų Titą ir partiją, ir jie imdavo mušti, o jis nesigindavo, tada milicija jį išveždavo, naktį jis praleisdavo areštinėje ir laukdavo kito mėnesio septintos dienos. Penkerius metus iš eilės kiekvieną mėnesį Lotaras gaudavo lazdų, net imta kalbėti, kiek dar septintų mėnesio dienų prireiks, kol milicija Lotarą visai užmuš.

Tada prasidėjo karas, ir vieną pirmosios apgulties rugsėjo rytą Lotaras prie durų rado raštelį, kuriame buvo parašyta: Jei nori žinoti, esu Madride. Gita. Tikriausiai išsigando karo ir pabėgo, o Lotarui paliko žinutę, tikėdamasi, kad ir Madride kas nors geis jos vienintelio bučinio. Gitai buvo jau penkiasdešimt, sarajeviečių akys to nepastebėdavo, bet Madrido gyventojai galėjo ir pastebėti, o Gita be bučinio nebus Gita, ji nepajėgs gyventi pasaulyje be įskaudintų vyrų.

Nežinia, ar Lotaras patikėjo, kad jo lūkesčiai išsipildė, kad Gita pavargo ir Madride laukia savo meilės, o gal jis tiesiog nebetvėrė mieste be Gitos, sunku pasakyti, bet tą dieną Lotaras ėmė regzti planus, kaip ištrūkti iš Sarajevo ir nukakti į Ispaniją. Neturėjo nei pinigų, nei paso, ir nežinojo, kaip juos gauti. Jautėsi didelis ir vienišas gimtajame mieste, ėmė praleidinėti septintąsias mėnesių dienas, kentė inkstų ir šonkaulių skausmus, ir sulig kiekviena diena nuo Gitos žinutės vis labiau seno. Pabalo jo plaukai, suglebo raumenys, vis daugiau žmonių praeidavo pro Lotarą nepastebėdami jo stoto. Vienintelis dalykas liko nepajudinamas kaip Alpės. Jis vyks į Madridą ieškoti Gitos ir gaus jos antrąjį bučinį.

Po dvejų su puse karo metų Lotaras dingo iš miesto. Pernai dar bandė pasiskolinti pinigų kelionei, bet niekas negalėjo ar nenorėjo skolinti, nes žmonės manė, kad iš tokių kelionių negrįžtama, kartą mėgino gauti pasą, bet nepasisekė, nes dar buvo gana tvirtas kariauti, ir jo meilė neturėjo administracinės galios. Niekas nenustebo, kad, nepaisydamas visų sunkumų, Lotaras išvyko. Žmonės žinojo, kad tarp jo ir Gitos nebėra jokios kliūties, išskyrus Gitos pakvaišusią galvą, nors ji ir Madride.

Niekas niekada nesužinos, kaip Lotaras perėjo Bosniją, kaip pakeliui kirto visas kitas valstybes, kaip nesutiko nė vieno pasieniečio ar policininko, kaip keliavo; žmonės tik nugirdo, kad vienoje policijos nuovadoje kažkuriame Madrido priemiestyje jis pasirodė kaip šmėkla, sudžiūvęs, basas ir šašuotas. Pirmą pasitaikiusį policininką čiupo už rankos ir pasakė: Gita Danon, por favor, žmogus persigando, Lotaras pakartojo: Gita Danon, por favor, ėmė rinktis policininkai, atvyko pastiprinimas, atskubėjo greitosios pagalbos automobilis, o Lotaras užsispyrusiai kartojo: Gita Danon, por favor, ispanams prireikė viso pusdienio, kol suprato, kad Lotaras nė žodžio nemoka ispaniškai, tada pabandė jį prakalbinti kitomis kalbomis, vokiečių, italų, anglų, prancūzų, vienas į Lotarą net vengriškai kreipėsi; Lotaras purtė galvą ir tik maldavo sudėjęs rankas: Gita Danon, por favor.

Žmogus baltu gydytojo chalatu apkabino jį per pažastis ir išsivedė iš policijos nuovados, Gita Danon, por favor, Lotaras spoksojo pro greitosios automobilio langą, žmogus jį laikė už rankos, jis žvelgė į Madridą, lyg žiūrėtų filmą ar būtų kitas žmogus, žvalgėsi į praeivių veidus, tikėdamasis pamatyti Gitą; vietoje jos išvydo labdaros organizacijos plakatą su degančiu Bosnijos parlamento pastatu. Sarajevas, pasakė Lotaras, Sarajevas?, krūptelėjo žmogus baltu chalatu, Sarajevas, patvirtino Lotaras, Gita Danon, por favor, ir maldaujamai sudėjo rankas.

Lotaras gulėjo ligoninės lovoje. Jo kojos kyšojo išlindusios. Atrodė toks liesas ir barzdotas, lyg kokio seniai išnykusio medžio šaka. Prie lovos priėjo malonus senyvas ponas, jį lydėjo policininkas ir gydytojas, ponas prisėdo prie Lotaro šono, Lotaras atsimerkė: Gita Danon, por favor, ponas padėjo ranką ant Lotaro peties: Ar tu iš Sarajevo?.. Taip… Kada čia atvykai?.. Vakar… Iš kur?.. Taigi iš Sarajevo. Ponui iššoko akys, kaip tai nutinka bosniams, kurie dvidešimt metų gyvena kur nors toli, o tada koks nors mirtininkas jiems pasako, kad ką tik atėjo iš Sarajevo. Ieškau Gitos Danon, mėgino paaiškinti Lotaras, ji iš Sarajevo, bet dabar gyvena Madride, privalau rasti Gitą Danon, ji manęs laukia, ir aš jos laukiau daugiau nei dvidešimt metų. Ponas linktelėjo galva, jei reikės, visą Madridą apversiu aukštyn kojom, Lotaras nepatikėjo, bet negalėjo pajudėti, toks buvo pavargęs.

Tą naktį Madride mirtimi galavosi stipriausias mūsų miesto žmogus. Turi tai žinoti, nes tokio žmogaus daugiau niekada nesutiksi. Tokio visame pasaulyje nėra, nei ten, kur pats gyveni, nei Sarajeve, jei atvyktum jo čia ieškoti. Taigi, mirties patale gulėjo Lotaras, vienintelis ir nepakartojamas, Lotaras, kuris nuplėšė abi Dino Bedančio ausis ir jį užtvatino ant šaligatvio prie Medicinos fakulteto; jei ne Gita, to nebūtų įvykę.

Auštant jis neteko sąmonės. Neprabudo, kai į palatą įėjo vakarykštis ponas, kai jam iš paskos įžengė Gita Danon, prisėdo prie lovos ir uždėjo rankas ant nuogo Lotaro dilbio, neprabudo net jai ištarus aš pavargau, manasis Lotarai, nebereikės manęs laukti, atėjau pas tave, neprabudo nė kai ji pabučiavo jį, ilgai bučiavo į papilkėjusias lūpas. Bet klausyk, vaikeli, ką pasakysiu, tik Gitai Danon liko žinoma, ar Lotaro lūpos tada sujudėjo, tik ji viena žino, ar meilei dar buvo ne per vėlu. Jei ją sutiksi, nieko neklausinėk, ji nekalbės, net nepasisveikins, Gita nesisveikina, nes daužė tūkstančius širdžių dėl vieno vienintelio Lotaro.

 

Tu esi tas angelas

Iš ciklo „Kai gimiau, gimdyklos koridoriuje sulojo šuo“

 

Kai gimiau, gimdyklos koridoriuje sulojo šuo; daktaras Srečko nuo veido nervingai nusiplėšė kaukę, išlėkė iš palatos ir sušuko: „Dėjau ant valstybės, kurios vaikai gimsta lūšnynuose!“ Tuo metu dar nieko nesupratau, pilnais plaučiais gaudžiau orą ir pirmą kartą susidūriau su gyvenimo paradoksu: Pasaulis, kuriame atsidūriau, buvo siaubingas, nors negalėjau jo palyginti su jokiu kitu pasauliu, bet kažkoks velnias man kuždėjo, kad kvėpuočiau ir laikyčiausi šio Pasaulio, kaip niekada nesilaikysiu jokios moters. Kai vėliau šį įvykį perpasakojau, iš pradžių motinai, paskui tėvui, o paaugęs ir draugams, visi tik mosavo rankomis ir aiškino, kad išsigalvoju, kad nieko negaliu prisiminti, o juo mažiau tikėtina, kad, vos įkvėpęs pirmąjį oro gurkšnį, ėmiausi ontologinių išvedžiojimų. Iš pradžių pykau, kad mane laiko melagiu, net piktai užbliaudavau, trankydavau kumščiais per galvą ir riaumodavau: „Pamatysit ir jūs dievą, kai numirsiu!“ Metams bėgant, dariausi vis ramesnis, nes supratau, kad Pasaulis, apie kurį jau kai ką žinojau ir galėjau palyginti su asmeninėmis patirtimis, o vėliau su sapnais, grindžiamas nepasitikėjimu ir nepaprastu žmonijos gebėjimu jus laikyti kvailiu, vos tik prakalbate tiesą, bet vos tik imate meluoti, į jus žiūrima kuo rimčiausiai. Be to, gana anksti, būdamas penkerių ar šešerių, supratau, kad mirtį supančios aplinkybės yra anaiptol ne malonios, ir lioviausi grasinti mirsiąs, bent jau kol neišsiaiškinsiu, ar Dievas tikrai egzistuoja. Dievas man buvo svarbus kaip atsitiktinis liudininkas, kuris patvirtins mano priešmirtinę patirtį ir žinos, kad nemeluoju kalbėdamas apie aną pirmąją priešmirtinę patirtį gimdykloje.

Ar yra Dievas?“ – paklausiau savo močiutės Olgos Rejc, nes iš visų žmonių, su kuriais susipažinau per šešerius gyvenimo metus, ji man atrodė patikimiausia. „Kai kuriems žmonėms yra, o kai kuriems nėra“, – ramiai atsakė ji, lyg tai būtų visiškai nesvarbus dalykas, apie kurį galima kalbėti taip lengvabūdiškai. „O ar mums yra Dievas?“ – pabandžiau labai diplomatiškai suformuluoti klausimą; jau buvau pastebėjęs, kad artimieji itin vertina visas mano socializacijos pastangas ir dievina, jei apie visus dalykus kalbu pirmuoju daugiskaitos asmeniu – pavyzdžiui, kada pietausime, kada važiuosime pasivažinėti, kada ir mes susirgsime gripu… Maniau, kad ir klausimą apie tikybą, bent jau pradžioje, reikia pateikti tokiame kontekste. „Man Dievo nėra, – atsakė ji, – o dėl tavęs nežinau.“ Tada supratau, kad yra tiesų, kurias ištari tik sau ir tik savo vardu. Man patiko, kad taip yra, nors visai nedžiugino faktas, jog Dievo klausimo negaliu išspręsti nedelsdamas.

Po dešimties metų dar nebuvau atsakęs į klausimą apie Dievą, bet sužinojau, kada mano močiutė Olga Rajc suprato, kad jo nėra. Buvo ankstyvas pavasaris, visi išvykę, o aš namuose likęs vienas. Pradėjau knistis po spintas, kaip įpratęs. Nežinojau, ko ieškau, bet visada ką nors atrasdavau, ką nors apie savo artimųjų, mamos ir tėčio, močiutės ir senelio, gyvenimus – tai, ką jie dėl skirtingų priežasčių bandė nuo manęs nuslėpti. Jų asmeninės istorijos buvo tokios tamsios arba patys jas laikė tamsiomis, o mano nuotykių ištroškusi dvasia buvo tokia nerimstanti, kad po kelių mėnesių darbo apie jų biografijas iš paslaptingų šaltinių žinojau gerokai daugiau, nei patys buvo pasirengę papasakoti ar pripažinti. Pradinis mano interesas veikiai tapo apsėdimu, o vėliau ir manija. Nusivildavau, jei apie kurį jų nerasdavau ko nors žiauraus ar nešvaraus, ir jau iš anksto vyliausi, jog rasiu įrodymų, kad mano tėvas homoseksualas, mama – buvusi tramvajaus vairuotoja, senelis saugumietis ar bent jau lošėjas, prapylęs pusę Sarajevo. Patikėkite, tuos žmones aš mylėjau, bet dar labiau mylėjau smulkius įrodymus to, ką jie nutylėdavo, kad bent jau savo sūnaus ir anūko akimis būtų verti rojaus.

Taigi tą dieną aptikau, kad didelė drabužių spinta miegamajame turi dvigubą dugną. Pakėliau lentą, o po ja pamačiau drožinėtą medinę dėžę, apskritą stiklinę dėžutę ir žalią dokumentų aplanką. Visa tai padėjau ant kilimo, giliai įkvėpiau ir atidariau dėžę. Ji buvo pilna žemių. Paprastų rudų žemių su akmenukais ir seniai sudžiūvusios žolės lakšteliais, kurie trupėjo tarp pirštų. „Šita žemė tikrai ne gėlėms sodinti“, – pagalvojau, o tada virpėdamas įkišau pirštus iki pat dugno ir iš lėto ėmiau knisti. Ne, nieko ten nebuvo, tik akmenėliai, žolė ir daug, daug žemės. Nepatikėtumėte, kiek žemių telpa į medinę dėžę. Daug daugiau, nei galima įsivaizduoti. Kad suprastumėte, apie ką kalbu, jau rytoj susiraskite kokią kartoninę dėžę, nes įsivaizduoju, kad medinės neturite po ranka, nueikite į parką ir pripilkite į ją žemių. Nepatikėsite savo akimis!

Perėjau prie stiklinės dėžutės. Joje buvo kišeninis laikrodis, žiedas – pabandžiau jį užsimauti ant bevardžio, bet buvo gerokai per didelis, – mažytė metalinė kažkokio šventojo statulėlė, kaklaraiščio segtukas ir mažytė Antono Aškerco knyga, slovėniškas leidimas – mažiausi puslapiai, kokius tik esu matęs. Daugiau nebuvo nieko, tik dvi kariškos uniformos sagos su sparnus išskleidusiais ereliais. Tie ereliai mane išgąsdino, nes kažką priminė.

Prieš atversdamas aplanką, pagalvojau apie dalykus, kuriuos gyvenime turi žinoti žmogus. Pagalvojau apie paslaptis, kurios negali būti atskleistos, nes prarastų prasmę, bet, negalėdamas prisiminti nė vienos tokios paslapties, nusprendžiau segtuvą atversti. Ten gulėjo trys dokumentai. M. R. gimimo liudijimas, M. R. krikšto pažymėjimas ir telegrama, kurioje buvo parašyta: „Pranešame, kad karys M. R. rugsėjo 10 dieną žuvo susirėmime su partizanais.“

M. R. buvo mano dėdė. Žinojau, kad jis žuvo kare, žinojau, kad nebuvo partizanas, bet nė sapne nesapnavau, kad buvo Priešas.

Visus daiktus sudėjau į vietą ir uždariau spintą. Uždarydamas žinojau, kad mano gyvenime niekas niekada nebebus kaip anksčiau, kol nebuvau radęs dvigubo dugno, ir kad daugiau šeimos gyvenimo tyrinėjimas nebeturi prasmės, nes ateina laikas, kai užduodami klausimai, žinoma, tik tiems, kurių tie klausimai neįžeis ir kurie gali atsakyti nepalikdami kruvino pėdsako už nugaros.

Ištisas dienas laukiau progos, bet nesulaukiau. Močiutė niekur nėjo iš namų, o kai išeidavo, nebūdavo mamos – klausti galėjau tik jos. Ji savo brolio nepažinojo. Gimė keturi mėnesiai iki jo mirties, brolis jos taip ir nepamatė. Jis sugalvojo vardą. Senelis norėjo pavadinti Regina, o M. svajojo, kad sesuo vadintųsi kaip vienas Bosnijoje augantis medis. Auga jis ir kitose šalyse, bet kitos šalys mums nerūpėjo, nes į jas senelis, dėdė, tėvas ir visi kiti išvykdavo tik kariauti.

Nuėjau pas mamą į darbą. „Ar galime pusvalandį pasikalbėti akis į akį?“ Ji susiraukė, ir jau žinojau, kas sukasi jos galvoje: „Prisipažins, kad vartoja narkotikus, kad kokiai mergai užstatė vaiką, kad iš matematikos gavo keturioliktą kuolą, kad yra gėjus…“ Sumosavau smiliumi kaip švytuokle, nors dar nieko vienas kitam nebuvome pasakę. Atsisėdau. „Viskas gerai, tik skirk man laiko.“ Užuot nurimusi, mama dar labiau persigando. Turėjau pradėti, kad neiššoktų pro langą ir nesusilaužytų kojos. Aš: „Atidariau spintą.“ Mama: „Kada nors tai turėjo įvykti.“ Aš: „Radau.“ Mama: „Ką?“ Aš: „Viską.“ Mama: „Ir žemę?“ Aš: „Ta žemė nuo kapo?“ Mama: „Tik vieno tavęs prašau. Niekada nieko jai nesakyk.“ Aš: „Žinau. Todėl atėjau pas tave.“

Dalį istorijos, kurią tuoj papasakosiu, tada sužinojau iš mamos. Baigęs gimnaziją, tą pačią, į kurią po penkiasdešimties metų eisiu ir aš, mano dėdė buvo mobilizuotas. Kadangi puikiai kalbėjo vokiškai, o jo senelis buvo vokietis, dėdę paskyrė į dalinį, kuris formaliai priklausė vermachtui, bet ten kariavo mūsiškiai. Pasiuntė juos į Slavoniją, o mano senelis ėmė kaip užsuktas vaikščioti po miestą, iš pažįstamo pas pažįstamą, iš biuro į biurą, bandydamas ištraukti sūnų iš armijos. Bet iš visų jo ryšių naudingiausias pasirodė esąs komunistų partijoje. Vienas draugas, aukštas geležinkelių tarnautojas, partijos nelegalas, sugalvojo, kaip padėti M. pabėgti iš dalinio, ir pažadėjo, kad už dviejų kilometrų nuo bazės jo lauks bosnių partizanai. Seneliui ši mintis pasirodė visai nebloga, bet kai planą išpasakojo močiutei, ji pakraupo. Visų pirma, nepatikėjo, kad partizanai neužmuš jos sūnaus, išvydę vokišką uniformą, o jei ir neužmuš, jis padės galvą apsivilkęs partizano milinę. Taigi jai atrodė, kad saugiau likti Priešu. Senelis mėgino ją perkalbėti, bet niekas negelbėjo. Jis šaukė taip, kad buto sienos drebėjo, netekęs vilties, nes ir pats nežinojo, ką reikia daryti, be to, turėjo tvirtą nuomonę apie tai, kaip viskas baigsis, kurioj pusėj tiesa ir kas laimės karą. Žinoma, mama negirdėjo, ką šūkavo senelis, bet esu tikras, kad ką nors panašaus į tai, ką sušuko man, dar visai mažam berniukui, pasakodamas apie Antrąjį pasaulinį karą: „Hitleris idiotas. Tą jau 1939-aisiais sakiau. Idiotai ne tik pralaimi karus, bet ir nužudo daugiau žmonių, nei gali įsivaizduoti. O tada atėjo Paveličius. Paveličius buvo šiukšlė. Mūsų vaikus jis siuntė į Stalingradą ir darė su mūsų vaikais nusikaltimus. Įkūrė nedidelę dvokiančią valstybę, lindinčią iš didžiulės vokiškos subinės. Štai kas buvo tas Paveličius, aš tą žinau ir visada žinojau, bet iš žinojimo jokios naudos, nes jis nepadės išnešti sveiko kailio.“ Man atrodo, kad tą jis močiutei išrėkė jau 1941-ųjų rudenį, o tada, kai šūkavo man, drebėjo namas, senelio veidas išraudonijo kaip partizanų vėliava, lūpos pamėlynavo, prie jo pribėgo mano mama, paėmė už rankos, purtė ir ramino: „Tėtukai, nusiramink, nusiramink…“ Bet jis nenusiramino – ėmė šūkauti apie Maksą Luburičių, kuris virdavo žmones verdančiame vandenyje ir kuris senelio draugui, geležinkeliečiui, 1945-ųjų kovą gyvam odą nulupo siaubo name Skenderijoje. Tada mama pratrūko verkti ir maldauti: „Tėtukai, prašau, užteks, dėl Dievo, prašau tavęs…“ Galop jis nurimo, dėl ašarų, o ne dėl Dievo, nutaisė linksmą miną ir pareiškė: „Palik mus ramybėj, moteriške, gi matai, kad vyriškai kalbamės.“ Atsisukęs į mane, pridūrė: „Politika neskirta moterims. Iš karto apsibliauna. Išskyrus Goldą Meir.“ Tada nesupratau, kad senelis mane apmulkino – jis man papasakojo kitą istoriją nei ta, kurią maniau jį pasakojant. Mama verkė ne taip, kaip verkia moterys politikoje. Žinojau nuo tada, kai atidariau dėžę.

Liovęsis šaukti ant močiutės ir įkalbinėti ją sutikti su partizanų planu, kurį ji griežtai atmetė, senelis pateko į asmeninį pragarą. Nubusdavo naktį išpiltas prakaito, o galvoje sukosi vienintelė mintis, kad M. negrįš, o jei ir grįš, visi Paveličiaus ir Hitlerio nusikaltimai guls jam ant sąžinės. Močiutei nerūpėjo niekas daugiau, tik kad sūnus liktų gyvas, nesvarbu kaip. Tais mėnesiais ji ėmė melstis Dievui.

Niekada nesužinosiu, ar gavę pranešimą apie dėdės mirtį jie verkė, šaukė, o gal tylėjo. Po Sarajevo išlaisvinimo praėjus keturiems mėnesiams, į duris pasibeldė keturi jaunuoliai su partizanų uniformomis. Močiutė pravirko, o senelis užsidengė veidą delnais, kad šis nesuskiltų it keraminė kaukė. Vienas jaunuolių padėjo ranką močiutei ant peties ir ištarė: „Mama, neverk. Turi dar vieną vaiką. Savo mergaite rūpinkis. M. kasdien apie sesutę kalbėdavo.“ Mano mama, baltapūkis barokinis angelas, sėdėjo kampe ant puoduko.

Visas būrys, kuriam priklausė ir mano dėdė, savaitę iki jo mirties pabėgo pas partizanus. M. vienintelis žuvo. Iki karo pabaigos žuvo dar trys. Bet jie nebebuvo Priešai.

Po sūnaus mirties močiutė ir senelis kartu išgyveno dar trisdešimt metų, bet apie M. niekada neužsiminė. Nekalbėjo apie jį nei kitiems, nei veikiausiai tarpusavyje. Nesitikėkite banalybių – neva močiutė dėl sūnaus mirties kaltinusi save. Daugiau niekada ji neužsuko į bažnyčią, pamiršo Kristų ir kryželius, o senelis kartą per metus šventiškai pasipuošęs naktį nueidavo į Sarajevo katedrą. Klausos neturėjo, bet labai mėgo giedoti apie šventojo Kūdikėlio gimimą.

Močiutė nenusprendė, kad Dievas neegzistuoja, tiesiog jis jai neberūpėjo. Vadinasi, liovėsi jį tikėjusi, net jei jis egzistuoja. Senelis mirė 1972-aisiais, o močiutė ėmė merdėti ankstyvą 1986-ųjų pavasarį. Sirgo gerklės vėžiu ir kasdien vis sunkiau kvėpavo. Kartais pavadindavo mane M. Tai buvo klaidos, kurių netaisydavau. O gal ir ne klaidos. Tomis dienomis buvau jos išgyvenęs sūnus.

Birželio pradžioje atvažiavo greitoji ir išgabeno ją numirt į ligoninę. Ten jos gerklėje suformavo angą, bet ji vis tiek negalėjo kvėpuoti. Stvarstėsi už gerklės, vis apsičiupinėdavo. Juokavau, kad čia nieko tokio, kad rytoj pasveiks. Mirtis artinosi piktybiškai lėtai. Gniaužė močiutei gerklę ir purtė viską, kas iš jos liko. Tie likučiai buvo prisiminimai apie sūnų. Ji mirė naktį, tarp birželio penktosios ir šeštosios.

Kaip ir visi seniai, sveika būdama kalbėdavo apie savo šermenis. Reikalavo, kad jokiu būdu jos nekrologe nebūtų nuotraukos, o apie kunigus nieko nesakė. Žinoma, niekas jos ir neklausė. Būtų buvę kvaila.

Bet į jos šermenis pakvietėme kunigą ir paprašėme sukalbėti maldą. Negaliu paaiškinti kodėl. Gal kad Dievas, jei tikrai egzistuoja, būtų jai malonesnis. Taip pasakė vienas močiutės draugas.

Jos kapo nelankiau net per Vėlines. Nežinau kodėl. Paprasčiausiai neturėjau nuotaikos ten eiti. Man buvo gaila, kad ji mirė, ir dar taip baisiai, maniau, kad, nuėjęs prie kapo, negerbčiau jos mirties. Tuo tarpu kelios dienos iki šio paskutinio karo mirė tėvo draugo Achmedo tėvas. Grįždamas iš apeigų, pasukau ne prie vartų, o į katalikiškąją kapinių dalį. Ant senelio ir močiutės kapo saulėje kaitinosi didžiulis juodas šuo. Prisėdau prie jo, šuo tingiai pakėlė galvą ir pažvelgė į mane mieguistomis akimis. Nebesikrimtau, kad niekas netiki pirmuoju mano prisiminimu, kaip man užgimstant gimdyklos koridoriuje sulojo šuo. Padėjau delną jam ant galvos: „Tu esi tas angelas, ar ne?“ Jis du kartus suvizgino uodega ir vėl užsnūdo.

Maja Hrgović

Prausimas

 

Nelengva prašyti mamos, kad rūpestį sergančia senute, kurią pastaruosius penkerius metus prižiūrėjo Derutoje, iškeistų į rūpestį kita, dar labiau sergančia močiute, kuri, mamos žodžiais tariant, iš jos jaunystės padarė tai, ką snargliai daro su prezervatyvais, – pripila vandens ir iš balkonų mėto į praeivius. Įsivaizdavau, kaip plonyčiai išpešioti mamos antakiai dramatiškai išsilenks, lyg keisto modernaus viaduko arkos, kai išgirs – valio! – kad galiausiai jai tenka įsipareigojimas rūpintis moterimi, kurią, būdama geros nuotaikos, vadindavo velnio nešta ir pamesta.

Įsivaizdavau jos trankų juoką, lyg nuokalne ristųsi rieduliai, ir nuo rūkymo užkimusį balsą, tvirtai tariantį: „Na jau ne!“ – tai galėjo būti vienintelis atsakymas į pasiūlymą tapti išprotėjusios vyro mamos aukle, dabar, kai į pabaigą ėjo jos emigrantiško darbo stažas. Senutė, kurią prižiūrėjo, merdėjo nuo vėžio. Po jos mirties mama planavo visam laikui grįžti iš Italijos.

Nagi, vis tiek jos paklausk. Sumokėsiu tau, – įkalbinėjo mane tėvas. Jis paskambino jau po kelių dienų, vos tik močiutę parvežėm namo ir įkurdinom buvusiam mano kambary. – Tarp kitko jai užsimink, kad man tokie dalykai nesiseka.

Tėti, gi žinai, ką atsakys mama: niekam nesiseka plauti demencijos kankinamų bjaurių senių šūdų. Nereik čia jokio mokslo.

Iš tavo lūpų tai skamba siaubingai.

 

Pastaruoju metu mano santuoka su Vjeranu atrodė kaip iš prezervatyvo padaryta vandens bomba, netrukus ištikšianti mums ant galvų. Arba kiaušinis šaukšte – anksčiau ar vėliau kuris nors iš mūsų paslys, kiaušinis nukris ant žemės, trynys išsitėkš, ir tai bus mūsų pabaiga. Jei santuoka būtų kompiuterinis žaidimas, abu jau seniai būtume nuspaudę pauzę ir išėję į lauką įkvėpti gryno oro. O dabar dusinam vienas kitą ankštame miegamojo rajono bute, kuris taip ir netapo namais; jame tvyro tvankuma ir prasta nuotaika – prisilietimai primena šaltus azoto nudeginimus, dantys kaukši negrabiai bučiuojantis.

 

Todėl, kai jam pranešiau, kad išvykstu į Splitą pagelbėti tėvui rūpintis močiute, nes mama padėti nesutinka, jam akivaizdžiai palengvėjo.

 

Močiutė savimi pasirūpinti nebegalėjo. Nugrimzdo į prisiminimus apie apsiaustį, į jos šnerves įsisuko pūvančios žmogienos kvapas, tvyrojęs gatvėse, kai po trijų mėnesių pirmą kartą išlindo iš rūsio drauge su dar keliomis to paties daugiabučio šeimomis. Slėptuvėje ji laikėsi puikiai, buvo tvirta („kaip šėtono išpera“, pasakytų mama).

Pirmąsias dvi savaites kasdien eidavau maudytis, radau ramią įlanką, jūros nuskalautą paplūdimio ruoželį, apaugusį laurais ir agavomis: čia maudydavosi nudistai. Ateidavau anksti, iš karto po pusryčių, automobilį palikdavau pakelėje, kipariso šešėlyje, ir pasišokinėdama leisdavausi siauručiu išdžiūvusia žole apaugusiu takeliu, nuo žingsnių žemyn pažirdavo sausos žemės trupiniai.

Apačioje manęs laukė uola, seklumoje bangų nugludintas akmeninis gultas. Atsiguldavau ir kojų pirštais teliūskuodavau vandens paviršių. Skaitydavau meilės romanus iš tėvo bibliotekos, visą Dafnės diu Morjė kolekciją, romanus, kurių pavadinimai dvelkė erotika, pavyzdžiui, „Prancūzų numylėtinė“, o kai kurie skambėjo lyg romantiški bliuzai.

 

Po Žolinės ėmė siautėti vasaros audros; liūtys atvėsino jūrą, ir aš lioviausi vaikščioti į paplūdimį – perleidau savo vietą vienam tų pilvotų pensininkų, kuriems, išlipus iš vandens, genitalijos susitraukdavo lyg bakstelti vikšrai. Svarsčiau, ar jie manęs pasiilgsta.

Močiutės kambaryje nosį rietė smarvė, iš prijuostės kišenės ji traukiojo šukutes ir braukė per riebaluotus plaukus – jie priminė nutįsusius spagečius, apibarstytus parmezanu – pleiskanomis. Kai užsiminiau, kad reikėtų išsimaudyti, ji nervingai mostelėjo ranka, lyg bandydama šią mintį nuvyti kuo toliau.

 

Tėvas reagavo panašiai.

 

Oi, tik nepradėk! – atšovė jis ir susiraukęs grįžo prie žurnalų apie interjerą.

Tai buvo jo terapija – apžiūrinėti nuostabiai apstatytus kambarius su vaizdu į Ramųjį vandenyną, gyvenimui pritaikytus Niujorko loftus su apgalvotai išdėstytais sendaikčiais. Galėjau jį suprasti; tėvas ieškojo priebėgos svetimuose, tolimuose, skoningai sutvarkytuose gyvenimuose, kaip ir aš bėgau į salsvą Dafnės diu Morjė pasaulį.

 

Greitu laiku turėsime ją išmaudyti. Namai dvokia kaip naktinis tramvajus, kuriuo važinėja benamiai, – pareiškiau tėvui. Jis pasiėmė naują žurnalą – kaimo sodyboms skirtą numerį.

 

Pasitaikė ir sunkių naktų. Vieną ypač bjaurią praleidome klausydamiesi paklaikusios močiutės rėkimo, ji gulėjo susisukusi į patalus kaip tarantulas ir užsidengusi galvą antklode. „Man į širdį grūdą pasodino“, – kartojo. Taip tvirtai įsikibusi laikė antklodės kraštą, kad pabalo krumpliai. Visi mūsų bandymai ją nuraminti baigdavosi dar garsesniu riksmu. Rytą, išblyškusi ir dvokianti, ji stiklinėmis akimis žiūrėjo „Kvizą“ ir šnabždėjo teisingus atsakymus, vedėjui dar nė nespėjus užbaigti klausimų. Ji žinojo, kuriais metais Marija Kiuri gavo Nobelio premiją ir koks Madonos krikšto vardas.

 

Vienos dienos sunkesnės už kitas.

 

Plauk ją kaip mašiną; pasodink ant vonios krašto, nusikabink dušą ir apliek. Paduok kempinę, kad nusitrintų pati, – pasakė mama, kai paprašiau patarimo.

 

Močiutės kūnas priminė nudvėsusio jūros veršelio mėsą, stipriau paspaudus kempine atsirasdavo mėlynė, kojų oda pleišėjo ir laupėsi – tai buvo purvo ir negyvo epitelio žvynai, kuriuos iš pradžių reikėjo gerai išmuilinti. Močiutė priešinosi ir šaukė („Būkit prakeikti! Šunsnukiai neraliuoti!“ – rėkė ji) kaip didžiulis gremlinas, išsigandęs, kad vanduo nepaverstų jo pabaisa, tarsi ši juokinga metamorfozė dar nebūtų įvykusi. Staiga ji nurimo, griebė mane už rankos ir paprašė: „Pažadėk man, pažadėk, kad mane apsaugosi“, linktelėjau galva, jos akis dengė drumsta balta katarakta, panaši į šilto pieno grienelę. Prausiau ją ne kaip mašiną, prausiau ją kaip vaiką, ant plaukų užpyliau muiluoto vandens, jis lašėjo ant krūtų, liūdnai išretėjusių gaktos gyvaplaukių ir paukščio nagus primenančių pirštų. Vanduo purvinu upeliu tekėjo į kanalizaciją, žiūrėjau į jį ir galvojau apie motiną, kuriai iki pensijos trūksta tik vienos mirties, galvojau apie Vjeraną ir save, apie ateitį – kas man padės suvaldyti niršią beprotystę, kuri, bijau, tyko genuose, kas mane tada praus – kaip vaiką, o gal kaip mašiną.