Sigrida Rupšytė. Falše alarm, arba Netikras gaisras
2011 m. Nr. 4
Sandra Bernotaitė. Gaisras: novelės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. – 120 p.
Pirmoji Sandros Bernotaitės knyga „Gaisras“ akį patraukia stilingu apipavidalinimu ir intriguojančiu rašytojos prisistatymu. Viršelio iliustracija – padėvėta, sulopyta kasdieninių kelnių kišenė, prisiūta stambiomis, grubiomis siūlėmis, ant jos pūpso apvali saga; knygos nugarėlėje – lakoniškas, bet provokuojantis autorės atsivėrimas („prasčiokų kilmės“), tarsi nubraukiantis visas visuomenines asmenybės reikšmes ir sumenkinantis vaidmenis, kurių iš autorės lauktų paprastas skaitytojas: „Netalentinga aktorė, nesėkminga režisierė. Neatidi ir nekalbi sekretorė, neraštinga ir nesukalbama dėstytoja, už pinigus parsidavusi reklamai artistė. Laisvų pažiūrų, palaido liežuvio, nereliginga, materialiste, pragmatikė, emigrantė, bevaikė, išlaikytinė, vienišė, grafomane.“ Šie nuvainikuojantys epitetai tarsi apnuogina autorės asmenybę, kuria patrauklų (nuoširdaus?) nusižeminimo įspūdį, rašytojos paveikslas randasi labai „žemiškos“, su juo paprasta tapatintis: ji, autorė, rašytoja – viena iš mūsų, nesėkmingų, netalentingų parsidavėlių, nevykėlių. Bet pirmiausia tokiu prisistatymu knygos autorė tapatinasi su savo novelių pasauliu.
Kaip tik tokie – nieko šiame pasaulyje nepasiekę – yra jos novelių veikėjai, tiesiogiai ar netiesiogiai pasakojantys savo neįdomių bei nykių gyvenimų istorijas. Tai Pašilaičių ir Karoliniškių gyventojai, siuvėjos, liūdnos moterys, vienišos motinos, nelaimingo įsimylėjimo būsenoje užstrigęs, uždaras, su motina gyvenantis vyras, benamis, valkata, gęstančios turtingų vyrų žmonos, jų meilužiai, lankytojai, savo tapatybę bandantis suvokti paauglys, su motina ir sūnumi gyvenanti išsiskyrusi dailininkė, fabrikų darbininkės ir t. t. Visi jie gali būti aprengti knygos viršelyje pavaizduotu nuskalbtu unisex stiliaus drabužiu, visi jie vienodai pavargę ir nusidėvėję.
Veikėjus vienija vienišumo jausmas, neautentiškos būties suvokimas, pasyvus ar aktyvus konfliktas su realybe, taip pat katastrofistinės nuojautos – sukrėtimų, permainų troškimas, bandymai pasikeisti, išsigryninti per įvairiausius apvalančius gaisrus, nesvarbu, ar tai nereikalingų daiktų „gaisras“ gatvės viduryje, ar visą namą siaubiantis gaisras, šūviai miške, motinos mirtis, daiktų sudeginimas ar jų išdovanojimas po asmens mirties. Tokią pačią stichinių permainų reikšmę turi avarija, benamio fantazija apie šiltą vonią, namus, dvi moteris, paauglio sapnas – visa tai aprėpia konceptuali gaisro metafora. Gaisras šioje knygoje – tarsi desperatiškas žmogaus bandymas atsikratyti nereikalingo gyvenimo balasto, sudeginti susikaupusias sielos šiukšles.
Gaisrai kaip naratyvinio lygmens novelių elementai – menami lūžio taškai tolygiame kasdienio gyvenimo ritme, sąmonės suintensyvėjimo laikas. Savo gyvenimą vertinanti sąmonė išjudina veikėją, skatina jį atsiverti, pasisakyti, kažką pasakoti apie save. Tačiau toliau šio atsivėrimo būsenos veikėjai taip ir nepajuda, net nemėgina pradėti kokios nors naujos gyvenimo linijos. Tuo metu, kai dega jos namas, novelės „Gaisras“ pagrindinė veikėja ir pasakotoja yra su ta nelaime tarsi susitaikiusi, pasyvi: „Gražu, galvoju. Visada patinka žiūrėti į liepsną. Šita daug gražesnė, nes labai didelė. Švinta. O kol prietema, liepsnų liežuviai patys gražiausi. <…> Kokios spalvos buvo liūdesys? Raudonas. Geismas? Mėlynas. Stogas neišlaikys. Manau, susmegs“ (p. 58–59). Gaisrą moteris stebi iš šalies, kažkaip beviltiškai, be jokios minties jį gesinti (ir nesvarbu, ar tai išoriškas namo gaisras, ar veikėjos dvasioje vykstantis degimas). „<…> sukasi lempa – raudona mėlyna raudona mėlyna raudona mėlyna , – iš aš vėl nusisuku į ugnį“ (p. 61). Novelėje nuolat akcentuojamas melancholiškas liūdesys ir ramus geismas, raudona ir mėlyna spalvos, kokias paprastai ir matome ilgai žiūrėdami į ugnies liepsnų šokį. Gaisro vaizdinys, kaip ir moters būsena, yra poetiškai išreikštas autentiškumo ilgesys: tikrų jausmų, tikro žmogaus laukimas…
Tačiau S. Bernotaitės novelių gaisrai nėra atnaujinantys, nuskaidrinantys būtį ar sielą. Tai desperatiški bandymai, iš anksto žinant, kad nieko čia nepakeisi, kad jo didenybė banalusis gyvenimas yra neįveikiamas. Ilgesio pagimdyti gaisrai – tik šauksmas, po kurio nieko neįvyksta, nebent šiam sielos šauksmui gali pritarti choras, kreipdamasis pagalbos į aukštybes („Agnus Dei“, p. 69).
Pirmąja nepilnų dviejų puslapių novele „Artimieji iškeliauja“ S. Bernotaitė tarytum „įsirašo“ į Bitės Vilimaitės sukurtą lakoniškos novelės tradiciją. Pagrindiniai veikėjai čia – daiktai, žmogaus egzistencijos metonimijos, neatsitiktinai pavadinami „artimaisiais“. Tie daiktai nėra tik kažkieno privačią erdvę užpildantys, apie žmogų kalbantys niekučiai, – jie svarbūs, gyvenimo laikinumą ir būties tuštumą liudijantys veikėjai: „Štai ant tankios žolės vakarą pasitinka kelioninis lagaminas“; „Vaikiškas naktipuodis, kantriai kėlęs baltų užpakaliukų svorį, kadaise ir pats buvęs baltas. Dabar jis tik dvokia nemiga“; „Užvertęs kojas lyginimo stalas jau nebeprisimena drėgnos skalbinių šilumos“ (p. 5). Tai nusidėvėję, pamesti, nebesvarbūs, nereikalingi daiktai. Nepaisant to, novelėje jie turi galios veikti: „Daiktai nepasiduoda: akiplėšiškai drybso ant pievelės, mirksi praeiviams, neprarasdami vilties, kad pastebės, įvaikins, kad iškeliaus ir apsigyvens naujuose namuose, ir istorija prasidės nuo ten, kur ji baigėsi, o jeigu ne… <…> Visus išveš už miesto į sąvartyną ir suspaus dar stipriau – tąkart jau į didelį vientisą nieką“ (p. 6). Daiktai išnyksta kaip ir žmonės, prarasdami savo varganą individualybę bevardėje visumoje, kuri visus gyvenimo reiškinius prislegia suvienodinančiu nieko ženklu. Šito nieko akivaizdoje net ir nudėvėtas gyvenimas įgauna nelygstamą vertę.
Dar artimesnė minėtai minimalistinės novelės tradicijai yra novelė „Daiktai linkę gyventi“. Joje apie įvykius, veikėjus pasakojama netiesiogiai – per jiems priklausančius daiktus, jų elgesį su jais: „Netyčia pakėlusi akis pamatė vyrą jau virtuvėje, atsirėmusį į spintelę ir lyg parodoje apžiūrinėjantį žydras lentynėles, nudėliotas variniais ir mediniais virtuvės įrankiais, arbatinukais, puodeliais, taurelėmis. Pats sukalė, pats nudažė. Kai dar čia gyveno su žmona ir sūnumi“ (p. 73). Priartėjimas prie daiktų – tai priartėjimas prie žmogaus gyvenimo. Šioje novelėje tai jau buvęs, nutolęs gyvenimas. Vyras ir moteris atvyksta į mirusios vyro motinos namus tvarkyti daiktų, galbūt prikelti juos naujam gyvenimui, kažkam atiduoti. Atlikdami šiuos darbus, dėliodami daiktus, jie tarsi liudija savo santykį su tuo praėjusiu, kažkada gyventu gyvenimu, Ryškėja veikėjų tarpusavio ryšiai. Ir visa tai atsiveria per daiktiškąją tikrovę.
Kasdienis gyvenimas į kūrinius įaudžiamas ne tik vaizduojant daiktus. Novelėje „Siūlės“ konkreti siuvėjos kasdienybės detalė įterpiama į pasakojimą taip realiai, tiesiog „įsiuvama“ į tekstą grafiniu pavidalu. Siūlės „formatuoja“ veikėjos sąmonės srautą, žymi mąstymo pauzes, nutylėjimus, emocinės įtampos kupinas akimirkas: „Alina dar gerai atrodo ir svajoja sutikti savo gyvenimo meilę, aš – nežinau ————————Praeitą šeštadienį siuvom iki vidudienio“ (p. 8). Nutylėjimai, į pasakojimą „įsiūta“ psichologinė įtampa niekaip kitaip nereflektuojama, apie ją lyg stengiamasi nekalbėti, negalvoti, jos tiesiog vengiama. Šios siūlės – tai dar viena „raudona mėlyna;“ ugnis, nebylus veikėjos vidinis degimas, žmogiškojo ilgesio punktyras. Siūlės sukuria vidinę menamąją kalbą, kurią skaitytojas turi nujausti, atverti kaip numanomą prasmę, įžvelgti ją tarp siūlių ar siūlėse. Dviejų moterų vienatvė, jausmų ilgesys, atramos ieškojimas veda jas ieškoti abejotinų linksmybių ir baigiasi moraliniu pakrikimu: mieste prie degalinės jos susitinka du benamius, tokius pačius valkatas, su kuriais ir praleidžia vakarą, o gal ir naktį. Benamiai – nykus išsiilgto vyriškumo pakaitalas. Tačiau visi šie žmonės neturi jokių socialinių, bendravimo įgūdžių ir nieko vienas kitam duoti negali. Per visą kūrinį „bėgusi“ paprastoji siūlė novelės pabaigoje virsta „užtvirtinimo siūle“, reiškiančia pasyvų konfliktą su tikrove, arba tiesiog susitaikymą su ja.
Įdomi novelė „Žuvis“ – kompaktiškas, daugialypis pasakojimas. Semantinis informatyvumas pasiekiamas kuriant „bėgančios“ sąmonės efektą: „Žiema balta, speigas traškus, geltonas autobusas; atvažiuoja į juodų stotelę penkios penkiasdešimt penkios ryto; danguje blanksta žibintai“ (p. 77). Pasakojimas trūkčioja jau novelės pradžioje, o pabaigoje sąmonės srautas apskritai virsta nerišlia vaizdų tėkme: „Žuvis ant ledo, ledo lytis tolyn į jūrą, girti žvejai ir moterys baltomis skaromis, baltais chalatais, ilgais batais, juodomis prijuostėmis iki sniego, cigaretės dantyse; žvejai niekuomet nepastebi, kad jau per toli nuo kranto, o kai per vėlu, tai jau per vėlu šaukti, mojuoti, kviesti gelbėtojus; tik dainuoti ir šokti, jei kažkas groja akordeonu; saulė spigina, akys siaurėja, padėtų degtinė, juodi akiniai, Švedija kitame krante, o gal grenlandija; tik žuvis ant ledo žiūri į dangų, nemirksinti – akis“ (p. 84). Šioje novelėje skyryba ypač savita, nėra jokių taškų, jokios minties pabaigos, jokių didžiųjų raidžių, vien tik pasakojimą draikantys kableliai ir kabliataškiai. Trūkčiojantys vaizdai, stilistiškai intensyvus sąmonės srautas perteikia trauminį pasakotojos, žuvies fabriko darbuotojos, santykį su ją supančia aplinka, pasauliu. Darbas žuvies fabrike pavergia jos sąmonę, o ji pati yra lyg ta kasdien dorojama žuvis, ta „nemirksinti – akis“.
Aptartos novelės iš kitų išsiskiria lakoniška forma, netiesioginiu pasakojimu (per daiktus), daiktų gyvenimu, intensyvaus sąmonės srauto technika, asociatyviu kalbėjimu, bandymais pasakojimus grįsti psichologiškai. Tačiau rinkinyje gausu ir neišsikristalizavusios formos kūrinių („Bailys“), melodramiškų, ištęstų pasakojimų, formos eksperimentų, kuriuose bandoma derinti kelis pasakojimo matmenis, t. y. vienu metu parodyti veikėjos asmeninę dramą ir perteikti ironišką jos vertinimą („Pavasario Goda“). Kurti tokį dvilypį pasakojimą vargu ar pavyksta. Autorė manipuliuoja subjektyviomis veikėjų dramomis, į jas žvelgia atsainiai ar net ciniškai („Lietaus“). Šie bandymai yra kaip kūrybinės pratybos, jos atrodo tuščios, savitikslės.
XX a. ispanų filosofas ir rašytojas Migelis de Unamunas prozininkus skirstė į dvi grupes: rašytojai-dedeklės ir rašytojai-žinduoliai. Rašytojai-dedeklės pasižymi tuo, jog pirmiau sukuria kažkokią kūrinio formą, paskui ją užpildo; rašytojai-žinduoliai, anot M. de Unamuno, kūrinius „gimdo“ organiškai, jie tarsi „išplaukia“ iš jų sąmonės konfigūracijų. Jei taikytume šią klasifikaciją S. Bernotaitei, pastebėtume, kad jos novelių rinkinyje daugiau „dedekliškai“ rašytų kūrinių. Pasitelkiama ilgesinga sustingusios dvasios būsena kaip teksto stilistinė forma, o paskui ji užpildoma bet kokiais nusidėvėjusio gyvenimo daiktais, kurių net joks gaisras nesudegina ir nepakeičia.