literatūros žurnalas

Sigrida Rupšytė. Falše alarm, arba Netikras gaisras

2011 m. Nr. 4

Sandra Bernotaitė. Gaisras: novelės. – Vilnius: Lie­tuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. – 120 p.

Pirmoji Sandros Bernotaitės knyga „Gaisras“ akį patraukia stilingu api­pavidalinimu ir intriguojančiu rašyto­jos prisistatymu. Viršelio iliustracija – padėvėta, sulopyta kasdieninių kelnių kišenė, prisiūta stambiomis, grubiomis siūlėmis, ant jos pūpso apvali saga; knygos nugarėlėje – lakoniškas, bet provokuojantis autorės atsivėrimas („prasčiokų kilmės“), tarsi nubrau­kiantis visas visuomenines asmenybės reikšmes ir sumenkinantis vaidmenis, kurių iš autorės lauktų paprastas skaitytojas: „Netalentinga aktorė, ne­sėkminga režisierė. Neatidi ir nekalbi sekretorė, neraštinga ir nesukalbama dėstytoja, už pinigus parsidavusi rek­lamai artistė. Laisvų pažiūrų, palaido liežuvio, nereliginga, materialiste, pragmatikė, emigrantė, bevaikė, išlai­kytinė, vienišė, grafomane.“ Šie nuvai­nikuojantys epitetai tarsi apnuogina autorės asmenybę, kuria patrauklų (nuoširdaus?) nusižeminimo įspūdį, rašytojos paveikslas randasi labai „žemiškos“, su juo paprasta tapatintis: ji, autorė, rašytoja – viena iš mūsų, nesėkmingų, netalentingų parsidavė­lių, nevykėlių. Bet pirmiausia tokiu prisistatymu knygos autorė tapatinasi su savo novelių pasauliu.

Kaip tik tokie – nieko šiame pa­saulyje nepasiekę – yra jos novelių veikėjai, tiesiogiai ar netiesiogiai pa­sakojantys savo neįdomių bei nykių gyvenimų istorijas. Tai Pašilaičių ir Karoliniškių gyventojai, siuvėjos, liūd­nos moterys, vienišos motinos, nelai­mingo įsimylėjimo būsenoje užstrigęs, uždaras, su motina gyvenantis vyras, benamis, valkata, gęstančios turtingų vyrų žmonos, jų meilužiai, lankytojai, savo tapatybę bandantis suvokti paauglys, su motina ir sūnumi gyvenanti išsiskyrusi dailininkė, fabrikų darbi­ninkės ir t. t. Visi jie gali būti aprengti knygos viršelyje pavaizduotu nuskalb­tu unisex stiliaus drabužiu, visi jie vie­nodai pavargę ir nusidėvėję.

Veikėjus vienija vienišumo jaus­mas, neautentiškos būties suvokimas, pasyvus ar aktyvus konfliktas su realybe, taip pat katastrofistinės nuo­jautos – sukrėtimų, permainų troški­mas, bandymai pasikeisti, išsigryninti per įvairiausius apvalančius gaisrus, nesvarbu, ar tai nereikalingų daiktų „gaisras“ gatvės viduryje, ar visą namą siaubiantis gaisras, šūviai miške, motinos mirtis, daiktų sudeginimas ar jų išdovanojimas po asmens mirties. Tokią pačią stichinių permainų reikš­mę turi avarija, benamio fantazija apie šiltą vonią, namus, dvi moteris, pa­auglio sapnas – visa tai aprėpia kon­ceptuali gaisro metafora. Gaisras šioje knygoje – tarsi desperatiškas žmogaus bandymas atsikratyti nereikalingo gyvenimo balasto, sudeginti susikau­pusias sielos šiukšles.

Gaisrai kaip naratyvinio lygmens novelių elementai – menami lūžio taš­kai tolygiame kasdienio gyvenimo ritme, sąmonės suintensyvėjimo lai­kas. Savo gyvenimą vertinanti sąmonė išjudina veikėją, skatina jį atsiverti, pasisakyti, kažką pasakoti apie save. Tačiau toliau šio atsivėrimo būsenos veikėjai taip ir nepajuda, net nemėgi­na pradėti kokios nors naujos gyveni­mo linijos. Tuo metu, kai dega jos na­mas, novelės „Gaisras“ pagrindinė vei­kėja ir pasakotoja yra su ta nelaime tarsi susitaikiusi, pasyvi: „Gražu, gal­voju. Visada patinka žiūrėti į liepsną. Šita daug gražesnė, nes labai didelė. Švinta. O kol prietema, liepsnų liežu­viai patys gražiausi. <…> Kokios spalvos buvo liūdesys? Raudonas. Geismas? Mėlynas. Stogas neišlaikys. Manau, susmegs“ (p. 58–59). Gaisrą moteris stebi iš šalies, kažkaip bevil­tiškai, be jokios minties jį gesinti (ir nesvarbu, ar tai išoriškas namo gais­ras, ar veikėjos dvasioje vykstantis de­gimas). „<…> sukasi lempa – raudona mėlyna raudona mėlyna raudona mė­lyna , – iš aš vėl nusisuku į ugnį“ (p. 61). Novelėje nuolat akcentuojamas melancholiškas liūdesys ir ramus geis­mas, raudona ir mėlyna spalvos, ko­kias paprastai ir matome ilgai žiūrė­dami į ugnies liepsnų šokį. Gaisro vaizdinys, kaip ir moters būsena, yra poetiškai išreikštas autentiškumo il­gesys: tikrų jausmų, tikro žmogaus laukimas…

Tačiau S. Bernotaitės novelių gais­rai nėra atnaujinantys, nuskaidrinan­tys būtį ar sielą. Tai desperatiški bandymai, iš anksto žinant, kad nieko čia nepakeisi, kad jo didenybė banalu­sis gyvenimas yra neįveikiamas. Ilge­sio pagimdyti gaisrai – tik šauksmas, po kurio nieko neįvyksta, nebent šiam sielos šauksmui gali pritarti choras, kreipdamasis pagalbos į aukštybes („Agnus Dei“, p. 69).

Pirmąja nepilnų dviejų puslapių novele „Artimieji iškeliauja“ S. Ber­notaitė tarytum „įsirašo“ į Bitės Vili­maitės sukurtą lakoniškos novelės tradiciją. Pagrindiniai veikėjai čia – daiktai, žmogaus egzistencijos meto­nimijos, neatsitiktinai pavadinami „artimaisiais“. Tie daiktai nėra tik kažkieno privačią erdvę užpildantys, apie žmogų kalbantys niekučiai, – jie svarbūs, gyvenimo laikinumą ir būties tuštumą liudijantys veikėjai: „Štai ant tankios žolės vakarą pasitinka kelio­ninis lagaminas“; „Vaikiškas naktipuodis, kantriai kėlęs baltų užpaka­liukų svorį, kadaise ir pats buvęs bal­tas. Dabar jis tik dvokia nemiga“; „Užvertęs kojas lyginimo stalas jau nebeprisimena drėgnos skalbinių šilu­mos“ (p. 5). Tai nusidėvėję, pamesti, nebesvarbūs, nereikalingi daiktai. Ne­paisant to, novelėje jie turi galios veik­ti: „Daiktai nepasiduoda: akiplėšiškai drybso ant pievelės, mirksi praeiviams, neprarasdami vilties, kad pastebės, įvaikins, kad iškeliaus ir apsigyvens naujuose namuose, ir istorija prasidės nuo ten, kur ji baigėsi, o jeigu ne… <…> Visus išveš už miesto į sąvartyną ir suspaus dar stipriau – tąkart jau į didelį vientisą nieką“ (p. 6). Daiktai išnyksta kaip ir žmonės, prarasdami savo varganą individualybę bevardėje visumoje, kuri visus gyvenimo reiški­nius prislegia suvienodinančiu nieko ženklu. Šito nieko akivaizdoje net ir nudėvėtas gyvenimas įgauna nelygs­tamą vertę.

Dar artimesnė minėtai minimalis­tinės novelės tradicijai yra novelė „Daiktai linkę gyventi“. Joje apie įvy­kius, veikėjus pasakojama netiesiogiai – per jiems priklausančius daiktus, jų elgesį su jais: „Netyčia pakėlusi akis pamatė vyrą jau virtuvėje, atsirėmusį į spintelę ir lyg parodoje apžiūrinėjantį žydras lentynėles, nudėliotas variniais ir mediniais virtuvės įrankiais, arba­tinukais, puodeliais, taurelėmis. Pats sukalė, pats nudažė. Kai dar čia gyveno su žmona ir sūnumi“ (p. 73). Priar­tėjimas prie daiktų – tai priartėjimas prie žmogaus gyvenimo. Šioje novelėje tai jau buvęs, nutolęs gyvenimas. Vy­ras ir moteris atvyksta į mirusios vyro motinos namus tvarkyti daiktų, galbūt prikelti juos naujam gyvenimui, kaž­kam atiduoti. Atlikdami šiuos darbus, dėliodami daiktus, jie tarsi liudija savo santykį su tuo praėjusiu, kažkada gy­ventu gyvenimu, Ryškėja veikėjų tar­pusavio ryšiai. Ir visa tai atsiveria per daiktiškąją tikrovę.

Kasdienis gyvenimas į kūrinius įaudžiamas ne tik vaizduojant daik­tus. Novelėje „Siūlės“ konkreti siuvė­jos kasdienybės detalė įterpiama į pasakojimą taip realiai, tiesiog „įsiuva­ma“ į tekstą grafiniu pavidalu. Siūlės „formatuoja“ veikėjos sąmonės srautą, žymi mąstymo pauzes, nutylėjimus, emocinės įtampos kupinas akimirkas: „Alina dar gerai atrodo ir svajoja su­tikti savo gyvenimo meilę, aš – neži­nau ————————Praeitą šeš­tadienį siuvom iki vidudienio“ (p. 8). Nutylėjimai, į pasakojimą „įsiūta“ psi­chologinė įtampa niekaip kitaip neref­lektuojama, apie ją lyg stengiamasi nekalbėti, negalvoti, jos tiesiog vengia­ma. Šios siūlės – tai dar viena „rau­dona mėlyna;“ ugnis, nebylus veikėjos vidinis degimas, žmogiškojo ilgesio punktyras. Siūlės sukuria vidinę me­namąją kalbą, kurią skaitytojas turi nujausti, atverti kaip numanomą pras­mę, įžvelgti ją tarp siūlių ar siūlėse. Dviejų moterų vienatvė, jausmų ilge­sys, atramos ieškojimas veda jas ieš­koti abejotinų linksmybių ir baigiasi moraliniu pakrikimu: mieste prie de­galinės jos susitinka du benamius, to­kius pačius valkatas, su kuriais ir pra­leidžia vakarą, o gal ir naktį. Benamiai – nykus išsiilgto vyriškumo pakaitalas. Tačiau visi šie žmonės neturi jokių socialinių, bendravimo įgūdžių ir nie­ko vienas kitam duoti negali. Per visą kūrinį „bėgusi“ paprastoji siūlė nove­lės pabaigoje virsta „užtvirtinimo siū­le“, reiškiančia pasyvų konfliktą su tikrove, arba tiesiog susitaikymą su ja.

Įdomi novelė „Žuvis“ – kompak­tiškas, daugialypis pasakojimas. Se­mantinis informatyvumas pasiekiamas kuriant „bėgančios“ sąmonės efektą: „Žiema balta, speigas traškus, geltonas autobusas; atvažiuoja į juodų stotelę penkios penkiasdešimt penkios ryto; danguje blanksta žibintai“ (p. 77). Pasakojimas trūkčioja jau novelės pra­džioje, o pabaigoje sąmonės srautas apskritai virsta nerišlia vaizdų tėkme: „Žuvis ant ledo, ledo lytis tolyn į jūrą, girti žvejai ir moterys baltomis ska­romis, baltais chalatais, ilgais batais, juodomis prijuostėmis iki sniego, ciga­retės dantyse; žvejai niekuomet nepa­stebi, kad jau per toli nuo kranto, o kai per vėlu, tai jau per vėlu šaukti, mo­juoti, kviesti gelbėtojus; tik dainuoti ir šokti, jei kažkas groja akordeonu; saulė spigina, akys siaurėja, padėtų degtinė, juodi akiniai, Švedija kitame krante, o gal grenlandija; tik žuvis ant ledo žiūri į dangų, nemirksinti – akis“ (p. 84). Šioje novelėje skyryba ypač savita, nėra jokių taškų, jokios minties pabaigos, jokių didžiųjų raidžių, vien tik pasakojimą draikantys kableliai ir kabliataškiai. Trūkčiojantys vaizdai, stilistiškai intensyvus sąmonės srau­tas perteikia trauminį pasakotojos, žuvies fabriko darbuotojos, santykį su ją supančia aplinka, pasauliu. Darbas žuvies fabrike pavergia jos sąmonę, o ji pati yra lyg ta kasdien dorojama žuvis, ta „nemirksinti – akis“.

Aptartos novelės iš kitų išsiskiria lakoniška forma, netiesioginiu pasako­jimu (per daiktus), daiktų gyvenimu, intensyvaus sąmonės srauto technika, asociatyviu kalbėjimu, bandymais pa­sakojimus grįsti psichologiškai. Tačiau rinkinyje gausu ir neišsikristalizavu­sios formos kūrinių („Bailys“), melo­dramiškų, ištęstų pasakojimų, formos eksperimentų, kuriuose bandoma de­rinti kelis pasakojimo matmenis, t. y. vienu metu parodyti veikėjos asmeni­nę dramą ir perteikti ironišką jos ver­tinimą („Pavasario Goda“). Kurti tokį dvilypį pasakojimą vargu ar pavyksta. Autorė manipuliuoja subjektyviomis veikėjų dramomis, į jas žvelgia atsai­niai ar net ciniškai („Lietaus“). Šie bandymai yra kaip kūrybinės praty­bos, jos atrodo tuščios, savitikslės.

XX a. ispanų filosofas ir rašytojas Migelis de Unamunas prozininkus skirstė į dvi grupes: rašytojai-dedeklės ir rašytojai-žinduoliai. Rašytojai-dedeklės pasižymi tuo, jog pirmiau sukuria kažkokią kūrinio formą, pas­kui ją užpildo; rašytojai-žinduoliai, anot M. de Unamuno, kūrinius „gim­do“ organiškai, jie tarsi „išplaukia“ iš jų sąmonės konfigūracijų. Jei taiky­tume šią klasifikaciją S. Bernotaitei, pastebėtume, kad jos novelių rinkinyje daugiau „dedekliškai“ rašytų kūrinių. Pasitelkiama ilgesinga sustingusios dvasios būsena kaip teksto stilistinė forma, o paskui ji užpildoma bet ko­kiais nusidėvėjusio gyvenimo daiktais, kurių net joks gaisras nesudegina ir nepakeičia.

Sandra Bernotaitė. Kambarys

2023 m. Nr. 12 / Nepaleisdama iš rankų nei smuiko dėklo, nei kuprinės, atsigręžiau į kambarį. Visas man, tik man vienai! Bet kodėl jame tiek mažai erdvės? Kodėl taip trūksta oro?

Sandra Bernotaitė. Netobula vyriškojo žvilgsnio estezė

2023 m. Nr. 4 / A. J. Greimo veikalas kelia kognityvinį disonansą, kai suvokiame, kad atsivėręs juslingumui, grožio pajautai, logišku ir nuosekliu mąstymu pasižymintis autorius siekia kuo objektyviau aptarti ir įvertinti estetinius kūrinių visumos aspektus…

Asta Skujytė-Razmienė. Čiulba kaip lakštingala, kerta kaip gyvatė

2022 m. Nr. 10 / Apžvalgoje aptariamos knygos: Sandra Bernotaitė „Akys chimeros“ ir Eglė Frank „Mirę irgi šoka“.

Sandra Bernotaitė. Antipodai

2022 m. Nr. 4 / Žemė gali turėti kvapą. Oras tikrai gali. Žemynas gali. Su šia žeme dar kitaip – turi kvapą visi pasakojimai apie ją, visi sapnai apie ją. Bet kuri knyga, kurioje bandoma – tik bandoma – nusakyti šios žemės gyvenimo būdą…

Sandra Bernotaitė. Vyrai be ateities

2019 m. Nr. 12 / Lietuvių prieteliai vyptelėjo ir nepasakė nieko, nutarę, kad klausimas buvo retorinis. Va būtų dabar šalia tas iš lovos nekilęs Miškinis, jis ką nors būtinai atsakytų. Ir dar nežinia, kaip čia viskas pakryptų dėl tokių pagirių.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Gintarė Adomaitytė, Virginijus Gasiliūnas, Sandra Bernotaitė

2018 m. Nr. 8–9 / epriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Sandra Bernotaitė. Labanakt vaikučiams

2015 m. Nr. 1 / Mano sesytei treji, išlydėdama mamą į ligoninę ji verkia. Kai verkia, jos veidą išmuša raudonos dėmės. Tos ašaros tikros, ne užgaidžios. Ji tikrai nenori likti namie be mamos, tik su manimi ir tėčiu.

Sandra Bernotaitė. Gaisras

2009 m. Nr. 11 / Sandra Bernotaitė gimė 1975 m. Šiauliuose. Ten baigė vidurinę ir dailės mokyklą, iš ten 1994 m. išvyko į Vilnių studijuoti aktorystės. 2003 m. įgijo teatro bakalauro ir magistro diplomus