Vitas Areška. Meilė beveik be sintaksės

2012 m. Nr. 7

Sigitas Geda. Freskos: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 120 p.

Šie metaforiniai žodžiai yra iš Sigito Gedos pomirtinio eilėraščių ir poemų rinkinio „Freskos“. Jie labai tiksliai atspindi rinkinio turinį ir kompozicinę struktūrą. Poetinės kūrybos erdvėje S. Geda visuomet jautėsi „kaip namie“, kur netrukdė jokie kaimynai, jokie nepajudinami kanonai, išankstiniai nusistatymai, draudimai, savęs apribojimai, joks kritikų keliamas triukšmas. viskas jam buvo galima. Net ir tada, kada kūrybinę laisvę varžė ideologiniai prievaizdai. Skaitytojui ir kai kuriems kritikams, tarp jų ir man, S. Gedos kūrybos pradžioje atrodė, kad jo kūriniai yra nelogiškos, chaotiškos kompozicijos. O iš tikrųjų chaosas buvo polifoninė kompozicija. Dažnas eilėraštis susidėlioja tarsi iš kelių tekstų. „Freskose“ tokių eilėraščių lyg ir mažiau, nes poetas čia dažniau renkasi savaime apribojančią soneto formą, kurioje irgi netilpo. Poemos „Siksto koplyčia“ trečiame sonete skaitome: „Tai per ilgas sonetas, jau žinau, kad netilpsiu į formą“ (p. 103).

S. Gedos poetinis stilius, mąstymas nėra kategoriškas. Daugiau kontroversiškas, nes pasaulis nėra nei blogas, nei geras. Štai toks tipiškas gediško mąstymo ir polifoninės kompozicijos pavyzdys:

O žemės vandenys, o Dievo velnio varge! Ta meilės
rožė, tas neršėjimas, tie vandenys jau vėl akis
sumerkia! Juk mano gražios ir negražios mintys
seniai jau susimaišė galvoje, padėk suvokt, padėk
man atsiminti, rože, kas dangus, kas žemė, kur
personažai, kompozicija, perspektyva.

Kas sąmonė pasąmonė, kas ūkas, Markučiai, šventas
Jurgis, du totoriai ir dar gražesnės dvi žydaičių dukros… (p. 10)

Toks poetinis mąstymas globaliai aprėpia pasaulį, bando įspėti neįspėjamas jo mįsles. S. Geda mėgino kurti pasiremdamas viskuo, kas sukurta praeityje, pradedant senąja Rytų poezija ir baigiant naujaisiais laikais. „Freskose“ gana storas leksikos sluoksnis, paimtas iš kasdienės, kaip buvome įpratę sakyti, liaudies kalbos, žemojo tos kalbos stiliaus. Taip ir atsirado, susijungė realistiniai ir beveik fantastinės vaizduotės bruožai, skaitytoją stulbinantys netikėti posūkiai, stilistiniai viražai, laiko ir erdvės susipynimai. Rinkinyje išlieka pagrindiniai S. Gedai įprasti žmogaus egzistencijos ir jo likimo motyvai – meilė, mirtis, menas, kūryba. Tuos motyvus poetas savaip interpretuoja, dažnai polemizuodamas su viskuo ir visais, ypač su tais, kurie gina pažinimo monopolį, net su Dievu. Potekstėje juntame ironiją, autoironiją, net groteską, parodiją, maištą, pašaipą.

Poetas irgi yra kūrėjas, siekiantis pakartoti Dievo darbą, savaip kurti, perkurti žmogų ir pasaulį. S. Geda kartais tai daro su humoru. Dievo darbą kartoja jau žemėje, iš kosmoso perkeldamas į Merkinę. Dievas su velniu lipdė žmogų, bet Dievas pavargo ir tą darbą liepęs tęsti velniui, kuris prilipdė visokių iškrypėlių – kreivų, šleivų, gerų ir nelabai. Jie greitai pasaulyje pasidaugino ir Dievas nespėjo velnio darbų pataisyti. „Taigi sakau: šv. Rašte viskas gerai, bet pas mus truputį / kitaip išėjo“ (p. 16). Žmonių pasaulis niekada neatrodė tobulas ir gražus. Vyrai ir moterys, žolė ir medžiai, visi gyviai pagal prigimtį natūraliai dauginasi, nepaisydami kokio nors tradicinio padorumo. „Debesys esti kalti, dangūs kalti, žolės, medžiai, / O ir visi gyvuliai, tie, kur krušasi, besarmačiai / Lovose, prie namų, arklidėse, vandeny, / dulkinas kas kur įstengia“ (p. 107). Žodis dulkinasi šiandien jau prigijęs realybėje. Poetas į visišką laisvę paleidžia vaizduotę, kurioje „meilė beveik be sintaksės“ (p. 26) metaforiškai išreiškia kūrybinio mąstymo laisvę, nurengia žmogų iki nuogumo. Tiesa, meninėje kūryboje jis jau buvo nuogas nuo Adomo ir Ievos. Visais amžiais žmogus meilės akimirkos saldumą juto vienodai. Nuo to prasidėjo pasaulio, gyvybės kūrimas. „Ar vyras: drožia stačias, atsilošęs, / Ar moteris, kur miklina papus, – / Ūmai akis praplėšia, atsikvoši, / Kad to, kas buvo, niekados nebus. // Tas pats, viršum galvos tiktai dangus, / Kur viešpats saulę dulkina smagus“ (p. 69). Suprantama, čia metaforiškai išreikštas žmonių pasaulio kūrimas.

Rinkinio potekstėje skaitytojas junta ir autobiografinį jaudulį, artėjančios mirties ženklus, kurie neišvengiamai atsiranda mąstant taip, kaip mąstė S. Geda. Meilė ir mirtis visada šalia… Mirties motyvas kartojosi jau ir anksčiau. Pavyzdžiui, 1983 m. sukurtame eilėraštyje „Iš testamento III“, išspausdintame rinkinyje „Skrynelė dvasioms pagauti“, skaitome: „Balsas – prieš kelionę / Ar prieš išnykimą, / Šauksmas – iš kelionių / Čia numirti grįžus.“ „Freskose“ tas motyvas kartojasi dar dažniau. „O kada nors, kada nors / ir man bus baigti marškiniai, / kurie jau seniai siuvami“ (p. 7). Eilėraštyje „Viskas į pabaigą“ mirtį poetas suvokia kaip amžinai pasikartojančią, tiesiog kasdienę buitišką pabaigą. „Tam aukštam peizaže, / kur išmirė / tiek artimųjų, / galop net ir šuo, – / taip ir vaikščiosiu, / kol numirsiu, / arba šiaip sau, / užmigsiu prie upės, / kur pamečiau buto raktus. / Pakabukas buvo / parvežtas / iš Nepalo…“ (p. 95). Mirtis ir raktai, pakabukas visai nedera. Bet S. Geda panašių semantinių kontrastų sąmoningai nevengia, paryškindamas dramatinę egzistencijos įtampą.

Erotinę fantaziją, meninę kūrybą poetas priešina nuobodžiai kasdienybei, kurioje viskas iš anksto žinoma, surikiuota, išdalyta. „Pasaulis – teatras, bilietas iš anksto / Jums užsakytas ir įleis visus. // Programos nėr, sunku suvokt siužetą, / Daug aktorių, deja, visi negabūs, / O pats spektaklis, jei manim tikėsit, / Tai klaikios mišios trumpalaikiui stabui“ (p. 31). Vienišumo, gyvenimo trumpalaikiškumo, gal net nevilties jausmas lydi šio rinkinio eiles. „Nėr kur prisiglausti šiam pasaulyje, Dieve, / Žemė išvaro iš žemės, dangus iš dangaus“ (p. 111).

Amžinas vienodai pasaulio vienovę ir žmones valdantis dėsnis yra meilė be sintaksės, erotiniai jausmai, su erotika susijusi estetika. S. Gedos sudėti erotiniai akcentai gal net pritrenkia, šokiruoja, atrodo neįprasti. Poetas padėjo savo kūryboje stiprų avangardinį tašką, pasinaudodamas natūralistine „žemojo“ stiliaus leksika: „Greitukas, galima sakyt, kaip širšė – / Įgėlė… Susileidai, užsimirši“ (p. 54); „Žinau, kad geismas žadina gyvatę, / Kuri jau kelia galvą po suknia“ (p. 50). Tą geismą lygino su gaisru, žaibais, aukuro liepsna, nes meilė stipri kaip mirtis. Gyvatės simbolio semantika labai plati. Tai ir sekso simbolis, ir nuolat atsinaujinanti gyvybės prasmė, ir pirmapradės nuodėmės, ir gydymo ženklas. S. Gedos tekstai skaitomi ir be simbolikos, tačiau ir su ja gali turėti prasminį ryšį.

Žodis „seksas“ jau seniai prigijęs viešoje komunikacijoje. Tačiau S. Geda nuėjo gerokai toliau, – pavaizdavo sekso techniką, pačias įvairiausias jo pozas, įvairius erotikos variantus, kokių lietuvių poezijoje beveik nebuvo: „O būna dar geriau ant krašto lovos, / Kai skverbiasi gilyn tasai, kur stovi“ (p. 51).

Skaitytojai, gal net ir kai kurie poetai labiau vertina išpuoselėtą klasikinės tradicijos poeziją – dorovingą, drovią, jos kilnius švaraus „aukštojo“ stiliaus žodžius – tokią kaip Maironio, H. Radausko, Just. Marcinkevičiaus ar S. Nėries kūryboje. Bet tokia lyrika neturėjo ryšio su pirmapradžiu kūniškumu. Per stiprius meniškus vaizdus S. Geda tą ryšį privedė iki natūralistinio kraštutinumo, užpildydamas tuščią stilistinę nišą. Jeigu kas nors kitas, o ne S. Geda taip būtų rašęs, gal būtų kilęs skandalas. Gal tiesiog sutapimas, o ne J. Strielkūno reagavimas į eilėraštį „Sutemus buvo geriau“, kur sutinkame žodžius „Tu pirsčiojai tarytum kumelaitė… Ir bamba kaip gertuvė, vos išlaiko, / Ir sėdmenys, kai verčiamės abu…“ (p. 57). J. Strielkūno abejonę perteikia savo „Vienoraštyje“ Aidas Marčėnas: „Stovime su Jonu Strielkūnu eilėje, šnekučiuojamės. Kalba krypteli Sigito Gedos link. „Ai, nežinau, man tai nelabai patinka, – raukiasi šiaip jau tolerantas Jonas, – kiekvieną savo pirstelėjimą aprašys“ („Metai“, 2012, Nr. 3, p. 30). Žinoma, „Freskų“ J. Strielkūnas neskaitė, bet svarbu suvokti tokio pat, kaip ir S. Geda, klasiko atsiliepimą.

S. Geda, reikia manyti, suprato, kad jo erotiniai eilėraščiai susilauks kontroversiškų vertinimų. Todėl jis iš anksto polemizuoja su skaitytoju, gindamas tariamai „žemiškąjį“, tariamai „nešvankų“ stilių.

Koks pasikeitęs amžius! Jau netinka
Bybiu vadinti bybį, o pinda
Sakytumei nešventintas dalykas, –
Kada gi įsivėlė ši klaida?

Ir kas iš to, kad ciniška kalbėti,
Savu vardu vadinti tai, kas tikra,
Ir kur dabar šituos žodžius padėti,
Jei pelės krušasi, o tigras drožia tigrę.

<…>
Darykite vaikus ! – dar biblijoje liepta,
O jūs nenorit moterų įskiepinti. (p. 77)

Į S. Gedos poeziją „Freskose“ kartais grįžta primenantis aukštąjį stilių klasikinis eiliavimas ir loginis mąstymas. Tai irgi iš noro polemizuoti. Parodoma, kad nėra jam neįveikiamų žanrų ar stilių. Pačiam poetui argumentų buvo per akis. Jam priklauso ne vienas Senovės Rytų poezijos vertimas: Egipto, Šumero, babiloniečių, hetitų, senovės Indijos. Pavyzdžiui, „Penkiasdešimt posmų apie slaptąjį meilės džiaugsmą“. Tačiau svarbiausias vertimas – iš senovės žydų poezijos, „Giesmių giesmė“. Šis kūrinys yra tapęs erotinio turinio klasikos šedevru. Jis neišvengiamai veikė ir mūsų poeto simbolių, metaforų ir palyginimų kryptį, tik priartintą prie lietuviškos tradicijos. S. Gedos „Freskos“ primena kad ir šiuos palyginimus: „Su kumele faraono dviratėj / tave, mylimoji, palyginau“; „Tavo šlaunų išlenkimai kaip žiedas, / nagingai nukaltas, / Tavo bamba – taurė apvali, / visuomet pilna vyno“; „Mano mielasis / įkišo ranką pro sklendę – / Ir mano įsčios suskambo. / Aš atsikėliau įleist savo mylimo, / ir mira lašėjo nuo rankų, / Nuo pirštų – mira varvėjo / ant durų sklendės.“

Ir senovės, ir šiuolaikiniame mene erotikos ir net seksualinių scenų yra gausybė. Ypač skulptūroje, dailėje, teatro ir kino mene, jau nekalbant apie reklamos, sekso ir mados žurnalus. O ir realybėje gana paplitęs draugiškas seksas be įsipareigojimų. Betgi grožėjimasis tokiais meno kūriniais neturėtų, autoriaus nuomone, tuoj pat sužadinti erotinės emocijos. „Tai šnekant, žiūrint, stebint, kas žiūrėtų, / bet jei akis nenuodėminga, tai / nieko nuodėmingo, to, kas nepadoru, / neleistina, ginkdie, nepastebėtų“ (p. 43). Rinkinys pavadintas „Freskomis“. Tai sienų tapyba, kurioje erotinių vaizdų irgi gausu. Apie ją užsiminta ir S. Gedos poemoje „Siksto koplyčia“: „Tas, kuris tapė, nenorėjo, neklausė jokių patarimų, / Užsirakino ir siųsdavo visus po perkūnais“ (p. 106). Nereikėtų sutapatinti ir pasakojimo pirmuoju asmeniu su realaus poeto „aš“. Poemoje ar eilėraštyje tas „aš“ priklauso meniniam vaizdui, o ne poeto biografijai.

Kokias darome išvadas? Joms dar anksti. Reikėtų rimtos diskusijos. Šioje recenzijoje išdėsčiau tik kai kuriuos savo subjektyvius vertinimus. Pirmiausia rinkinyje ginama, aukštinama, hiperboliškai akcentuojama kūrybinės laisvės idėja, laisvo pasirinkimo motyvas, kartais pereinant iki kraštutinumo, pasiekiant natūralizmo ribą, išmėginant įvairius žanrus ir stilius. Antra: per metaforas, simbolius, ironiją, parodiją ar pokštą išreikšta žmogaus mįslė, jo tragedija, jo būties prasmė, laimė, egzistencijos džiaugsmas ir egzistencinė baimė. Trečia: S. Geda suderino tolimas tradicijas ir šiuolaikinius avangardinius tikslus, žvelgė atgal ir žengė priekyje. „Freskos“ praturtina dabartinių avangardinių ieškojimų kontekstą ir plečia lietuvių poezijos tradiciją. Kaip visa tai įvertins šių dienų skaitytojas, pamatysime ateityje. Viena aišku: kūrybos jėga neapleido poeto iki mirties.