literatūros žurnalas

Edgar Lee Masters. Iš „Spoon Riverio antologijos“

1996 m. Nr. 6

Vertė Sigitas Geda

Smagus mirusiųjų kalbėjimas

Edgaras Lee Mastersas gimė 1869-aisiais, o mirė 1950 metais, nugyvenęs ilgą amželį ir išleidęs daug knygų, bet didžiausią šlovę jam atnešė epitafijų rinkinys „Spoon Riverio antologija“.

Rašant apie šią knygą beveik įprasta priminti, ką pasakė danų literatūros kritikas ir istorikas Fryderykas Shybergas:

„Tai viena didžiausių Amerikos literatūros knygų, turinčių pasaulinę reikšmę; klasikinis veikalas, kurį ne vienas drąsiai laiko nei mažesniu, nei didesniu už Dante’s „Dieviškąją komediją“.

Knyga pasirodė 1915 m., sukurta buvo per gerus dešimt mėnesių, buvo kalbama, kad autorius dirbo prie jos iki sunkaus fizinio ir dvasinio išsekimo. Kūrinio vertę, žinoma, lemia ne tai. Po pirmojo leidimo ūmai išėjo antras, trečias… Tai pirmoji poezijos knyga, tapusi bestseleriu Amerikoje. Kaipgi taip galėjo atsitikti, žinant pragmatiškus amerikiečių polinkius?

Pirmiausia, tiesa, turėtume įspėti mūsų smalsuolius, kad veltui neieškotų žemėlapiuos miesto ar miestelio, vardu Spoon Riveris. Jo nėra. Tai autorinės fantazijos vaisius, kaip ir į šią knygą viena po kitos sudėtos tariamos miestelio gyventojų epitafijos, o iš tikrųjų – glausti, apibendrinti beveik 250 išgalvotų gyventojų gyvenimai, iš jų išsunkta esencija. Viena biografija siejasi su kita, vis kokiu bruožu papildo, neigia ar prieštarauja, taip sumazgydamos ir intriguojančius siužetus. Pats autorius tų siužetų buvo suskaičiavęs apie dvidešimt. Paskutinį – dvidešimt pirmąjį – jis nuosekliai išvynioja „Spooniadoje“, veikalo užbaigoje.

Prieš mūsų akis atsiveria Amerikos provincija, žmonių portretai, jų dramos ir komedijos kaleidoskopiškai keičia viena kitą: daktarai ir kareiviai, pardavėjai ir teisėjai, lengvapėdžiai vyrai ir moterys, aktoriai, kolekcionieriai, arklių pirkliai ir pastoriai, fermeriai, savo kaily netveriantys Dievo ieškotojai ir ateistai, net pati Abraamo Lincolno sužadėtinė, arba per spiritizmo seansus iššauktos pasaulio didžiųjų vėlės byloja į mus, nelyginant Lietuvoje nuo mokyklos suolo visiems į galvas įkaltos Martyno Mažvydo knygelės – lietuvninkams ir žemaičiams… Kokių tik personažų čia nesutinkame, kokių peripetijų nesama! O viskas sukasi apie tariamąją Šaukšto Upės (angl. – Spoon River) miestelio ašį Vidurio Amerikos vakaruose.

Mirties akivaizdoje kiekvienas veikėjas sako liesą, be gailesčio apnuogindamas pats save, savo sielos slaptavietes. Viskas vyksta eiliniam skaitytojui nesunkiai atpažįstamame fone. Kiekvienas kalba savo balsu, individualia intonacija. Gyvi, prasčiokiški posakiai pinasi su mokslo terminija, sykiu su XX amžiaus pradžioj gimusiomis realijomis – naujų daiktų, įstaigų ir institucijų pavadinimais. Vieni plepa ir aiškinasi kaip barų ir saliūnų lankytojai, kiti kerta iš peties – tai verslo žmonės, prekiautojai, biznieriai ir kongresmenai, teisės, žurnalistikos specialistai, puritoniškos moralės sargai, Šventraščio aiškintojai ir jo perfrazuotojai. Kur noksta grūdai, ten atsiras ir pelių. Tai naujojo pasaulio Babilonas. Knibždėte knibžda čia bibliofilų, dievregių, senosios ir naujosios anglų literatūros klasikos, Helados gerbėjų, įsitikiname, kad ir po šimtmečio madingos pasaulio pabaigos ar antrojo Mesijo nužengimo, feminizmo, sielų „persikėlimo“, magnetizmo etc. bangos neką mažesniais ratilais sklido jau tada. Žmonės kiti, o siekimai tie patys, – tarstelėtų koks nors mūsų klasikas.

Apie anuometinę Amerikos šviesuomenę tada buvo rašoma, kad ji išauklėta, t. y. išmaitinta „salsva anglosaksiška proza“, kitaip dar vadinamu „švelniuoju realizmu“. Galima tad įsivaizduoti ir „Spoon Riverio antologijos“ įvarytą šoką.

Keletą metų „Antologija“ buvo ta knyga, kuri sukėlė didžiausią diskusiją nuo pat amerikiečių literatūros užgimimo laikų. Net profesionalai, plunksnos broliai ginčijosi, ar galima graikų eleginių distichų pavyzdžiu pasakoti dievai žino kokio miesteliūkščio istorijas. Ar pilki, kartais vien savo niekšybėmis garsėjantys piliečiai verti tokio išskirtinio dėmesio? Kiek čia gero tono, saiko, skonio ir kiek įžūlios šventvagystės?

Tuos, kurie buvo pasibodė amžiaus pabaigos poetinėmis formomis, jų tuštybe ir pompastiškumu, traukė niūrus „Antologijos“ realizmas (beje, stiprioji visos naujojo pasaulio literatūros savybė). Aistroms nuslūgus, literatūros kritika ir geriausieji ano meto rašytojai vienu balsu pripažino Mastersą didžiuoju Amerikos dainium, o apie „Antologiją“ net buvo pareikšta, kad „ji bus klasika tol, kol Amerika bus Amerika“. Geresnio įvertinimo, regis, nereikia.

E. L. Masterso išgarsėjimas nebuvo atsitiktinis, poetinis jo proveržis sutapo su dideliais pokyčiais visoje literatūroje, tuo atsinaujinimu, kuris dažnai netgi pavadinamas „poetiniu renesansu“. Tuo metu savo kūrybą jau spausdino tokios būsimos žvaigždes kaip Vachelas Lindsay, Williamas Carlosas Williamsas, Ezra Poundas, Tomas Sternsas Eliotas, Robertas Frostas, Carlas Sandburgas.

Ypatingą poveikį turėjo C. Sandburgo 1914 metų publikacijos, tiesiog brėžiančios būsimos poezijos linijas. Atsinaujinančio realizmo banga įtraukė Mastersą, ligi tolei neprilygstamais pavyzdžiais laikiusį Senąjį Testamentą ir W. Whitmaną. O pati sąjūdžio pradžia buvo 1912 metai, žurnalas „Poetry“, pamažu suformavęs vadinamąjį „Čikagos renesansą“.

Negalima nutylėti čia ir tų inspiracijų, kurias padarė 1907 metais į anglų kalbą išversta knyga „Epigrams from the Greek Anthology“ (senųjų graikų antkapinių įrašų, vadinamų epigramomis, šifruotės). Mastersui ją padovanojo jaunas, ekstravagantiškas žurnalistas Williamas Marionas Reedly.

Nūdieniam „nupoetėjusiam“ pasauly neįtikėtinai skamba ano meto žurnalų pratarmės, pavyzdžiui, iš 1916 metų „Seven Arts“ numerio:

„Ir mes, ir ne tiktai mes vieni tikime, kuri gyvenam pirmąją Atgimimo dieną, laiką, žymintį tą Amerikos savimonės tarpsnį, kuris yra didingumo pradžia. Visose panašiose epochose menas liaujasi buvęs namudiniu reikalu, jis tampa ne tik nacionalinės sąmonės reiškėju, bet ir jos turtintoju.“

1917 metais Amerikos kongresas skelbia poeziją pačiu svarbiausiu nacionaliniu menu…

Šitam dvasiniam atgimime dalyvavo ne tik amerikiečiai, bet ir kitų tautų literatai. Nuolat buvo skelbiami R. Tagore’s, airių J. Joyce’o, W. B. Yeatso, anglo D. H. Lawrence’o kūriniai. Ezra Poundas entuziastiškai sveikino bet kurią naują poezijos kryptį, o Carlas Sandburgas apie Poundą rašė, jog šis „padarė daugiausia iš visų gyvųjų, kad sužadintų naujus poetinius impulsus.“

Tokioje tad aplinkoje Mastersas ryžosi atsisakyti senų versifikacijos principų, o paprasčiau tariant – savojo senamadiškumo, jam prikišamos „senų laikų, senų žodžių ir senų paveikslų traukos“. Ypač jį paveikė C. Sandburgo verlibras – laisva kalba, laisva forma ir meninė sielos laisvė.

„Spoon Riverio antologija“ parašyta laisvomis eilėmis. Tiesa, yra vidinių pakeitimų, nes sunkoka būtų įsivaizduoti okeaniškai banguojančias, ilgas W. Whitmano eilutes kaip įrašus paminkliniuose akmenyse. Čia tam tikras lakoniškumas beveik privalomas. Ten, kur Mastersas naudoja siužetą, vaizduoja personažų charakterį, praverčia ir hegzametras, ir klasikinis jambas bei chorėjas. Laikas daro savo: tokia versifikacija mirusiesiems pagerbti naujaisiais amžiais jau buvo paplitusi. Antra vertus, tai, ką rašė Mastersas, buvo netikri – „suvaidinti“ įrašai. Jis tik pasinaudojo pačiu žanru, sykiu ir suverždamas palaidą W. Whitmano daugiažodystę.

Galvojant apie tai, kaip gimė nauja poetinė forma, verta prisiminti ir žodžius, kuriuos ištarė jau minėtas W. M. Reedly, įteikdamas Mastersui senovės graikų epigramas: „Dėl Dievo, meskite visas tas sustingusias klasikines formas!“

Skirtingai nuo dažnai neskoningų, perdėtai saldžių ir veidmainiškų XIX amžiaus pabaigos epitafijų, senovės graikų ir bizantiečių įrašai, sugalvoti išminčių, buvo itin lakoniški ir teisingi žmonių gyvenimo, veiklos ir likimo apibendrinimai, Mastersas įsiklausė į patarimus, ir jo epitafija transformavosi į autoepitafiją. Ši forma labiau atitiko jo siekį būti negailestingai realistiškam. Iš tikrųjų, kas labiau už save patį galėtų paliudyti savo gyvenimo prieštaras?

Tiesa, autorius neliko iki galo nuoseklus. Tą liudija „Antologijos“ pabaigoje įdėta „Spooniada“ – neva ištrauka iš herojiškos poemos, sukurtos miestelio grafomano. Gyvas klasikų pamėgdžiojimo pavyzdys, sekant anglišku „Iliados“ vertimu.

Šiuolaikinis skaitytojas „Antologiją“ gali traktuoti ir savaip, pavyzdžiui, kaip tam tikrą romano formą. Pretekstą tam duoda ir pats autorius:

„Vis rengiausi parašyti romaną apie nedidelę bendruomenę, apie visus jos interesus ir mechanizmus, kurie veikia joje kaip ir dideliam mieste dėl to, kad ir čia, ir ten žmogaus prigimtis vienoda. Profesinėms aplinkybėms spaudžiant (E. L. Mastersas buvo advokatas), neturėjau laiko romanui, ir dėl to ėmiau pinti savo pasakojimą iš šių fragmentų.“

Koks romanas būtų išėjęs iš daugelį metų kauptos medžiagos, šiandien sunkoka pasakyti. Pirmosios Masterso knygos nieko gero nežadėjo. Naujoji poezija, atkariavusi ištisas teritorijas iš prozos, leido autoriui geriau realizuoti savo talentą.

Anuometinėj Amerikos literatūrinėj aplinkoj trokšte trokšta realizmo. Gal taip būna didelių ekonominių, socialinių sujudimų laikais? Visuomenė nori veidrodžio, kuriame matytų save, savo praeitį ir ateitį? Realizmo troško ir skaitytojai. Jau po dešimtmečių Mastersas, klausiamas, kur glūdėjo jo sėkmės priežastis, kodėl tokį slulbinantį pasisekimą turėjo „Antologija“, atsakydavo: „Buvo jaučiamas tiesos troškulys. Žmonėms kėlė žiovulį poetinės mėnesienos ir apykvailės meilės istorijos. Pabodo sentimentalumas ir nerealumas, bet kokios romantiškos banalybės. Jie norėjo prisiliesti prie žemiško gyvenimo. Poezija šiuo atveju atvėrė kelius prozai.“

E. L. Mastersas išsiskiria iš daugelio, savo kūryba siekusių atverti kiek galint daugiau gyvenimiškos tiesos. Jam tiktų ir R. Frosto žodžiai apie tą rašytojų tipą, kurie norėdami būti realistais „turi pavaizduoti purvą ant bulvės tam, kad jinai atrodytų tikra“.

Autoriaus dėmesys sutelktas į mažą miestelį, bet niekas nedrįstų apkaltinti jo regioniškumu.

„Aš norėjau <…> sukurti veikiantį didelio pasaulio modelį ir padėti jį į vitriną, kur jį galėtų apžiūrinėti kiekvienas praeivis.“

Ar šito užmojo vėliau nepakartos ir W. Faulkneris? Mažas miestelis arba net koks visų užmirštas kaimelis gali tapti „pasaulio bamba“, nes, Masterso žodžiais, „gėrio ir blogio priešstata vienoda tiek dideliam, tiek mažam mieste. Lewistowno miestelis davė man raktą, kuris atvėrė didžiojo pasaulio paslaptis“.

Savąja gėrio ir blogio samprata Mastersas iškyla kaip amerikietiškas idealistas, tiek pat linkęs į liberalumą, kiek ir konservatyvumą. Visą gyvenimą jis tvirtino, kad nesą nieko gražesnio už vaikystės pievas, laukus, giraites, kalvas ir tolumose išsibarsčiusias fermas. Sektini pavyzdžiai jam buvo močiutė, senelis ir tėvas – „laisvės mąstyti, laisvės mylėti ir laisvės išgerti“ šalininkai.

Po „Antologijos“ Mastersas išleido dar keletą knygų, tačiau didesnio pasisekimo jos nesulaukė, originalumu nepasižymėjo. 1920 metais autorius iš Čikagos persikėlė į Niujorką. Senieji kūrybos šaltiniai pasirodė dar neišsekę ir 1924 metais išėjo „Naujasis Spoon Riveris“ – beveik 300 autoepitafijų. Ši knyga vėl tapo bestseleriu, juo žavėjosi visa Amerika. Antrasis tomas buvo aštresnis ir niūresnis už pirmąjį. Savarankiškas miestelis čia jau tapęs Čikagos priemiesčiu, jį prarijo civilizacijos ir urbanizacijos džiunglės. Tokie „pasiekimai“ niekad netraukė Masterso, čia autorius nematė jokių progreso ženklų. Atvirkščiai – savo ir daugelio amerikiečių iliuzijų žūtį. Amerikos idealas Mastersui buvo praeityje. Ligi savo mirties poetas liko ištikimas dar 1906 metais išsakytoms mintims:

„Prieš penkiasdešimt metų buvo mažiau turto, bet mažiau ir skurdo. Buvo mažiau geležinkelių. Nebuvo telefonų, ir žmonės turėdavo pasitempti, kad galėtų bendrauti. Žmonės sėdėjo namie ir klojo pamatus nacijos turtui. Didelių miestų buvo mažai, pramonė decentralizuota, ir konkurencija buvo tikrovė. Valstijos buvo savarankiškos.“

Iš daugelio E. L. Masterso knygų vienintelė „Antologija“ išlaikė išbandymą. Jos leidimų poeto tėvynėje būta per šimtą! Ji išversta į svarbiausias pasaulio kalbas. Ne kartą inscenizuota (beje, ir Lietuvoje – „Mažoji studija“, 1993). Italijoje kompozitorius Mario Pergallo jos motyvais sukūrė operą „Kalva“ (pastatyta „La Scaloje“). Kaip didieji R. M. Rilke savo „Sonetuose Orfėjui“ ar F. G. Lorca „Cante Jondo“ – Mastersas savotiškoje veidrodinėje sistemoje perkeičia pasaulio pavidalus, situacijas, patikrina amžinąsias tiesas, tikėjimo simbolius, nuspalvindamas viską savita – anglosaksiško skepticizmo spalva. Mirusieji beveik viską gali pasakyti apie pasaulį, deja, jie – mirusieji. O gyvieji – ne visi ir ne visad skaito svetimas epitafijas…

Sigitas Geda


Serepta Mason

Mano gyvenimo gėlė galėjo plačiai išsiskleisti,
tačiau kraupus vėjas pakando vainiklapius
iš tos pusės. kuri gręžės miestelin.
Iš kapų siunčiu protesto balsą:
neregėjot manęs niekad iš žydinčios pusės!
Jūs, gyvieji, iš tikrųjų kvailiai,
neatspėjantys vėjo ir nematomų galių krypties,
kurios valdo gyvenimo vyksmą.


Amanda Barker

Henrikas įtaisė man pilvą,
žinodamas, kad negaliu išleist į pasaulį gyvybės,
neprarasdama nuosavos.
Dėl to jauna pakliuvau aš po dulkinais skliautais.
Keleivi, miestelyje, kur gyvenau, tikima,
esą Henrikas mylėjo mane kaip sutuoktinis,
bet aš liudiju iš šių dulkių,
kad nužudė mane, nuramindamas savo nemeilę.


Constance Hately

Garbini mano pasišventimą, Spoon Riveri,
nes išauklėjau Irene ir Mary,
savo vyresniosios sesers našlaites!
Ir smerki Irene ir Mary
už jų panieką man!
Tačiau negirk mano pasišventimo
ir nesmerk jų paniekos man.
Auklėjau jas, rūpinaus, tai tiesa!
Bet apnuodijau savo geradarystę,
nuolat primindama joms, kieno jos iš tikro.


Henry „Stikliukas“

Gyvenime buvau latras,
kai miriau, kunigas atsisakė palaidot
pašventintoj vietoj.
Per tai tiktai išlošiau.
Protestantai nupirko tą sklypą
ir palaidojo mane
šalia bankininko Nicholaso
ir jo žmonos Priscilės karstų.
Žvelkit, išmintingos ir dievobaimingos sielos,
kaip netikėtos gyvenimo permainos
po mirties teikia garbę
nuodėmingai gyvenusiems.


Vaistininkas Trainor

Tiktai chemikas pasakys, ir tai ne visad,
kas išeis susijungusskystiems ir kietiems kūnams.

O kas pasakytų,
kaip vyras ir moteris daro įtaką
viens kitam, kokie bus vaikai?
Gyveno čia Benjaminas Pantieras su žmona,
kiekvienas sau geras, tačiau blogi viens kitam:
jisai kaip deguonis, jinai – vandenilis,
jų sūnūs – pražūtinga ugnis.
Aš, vaistininkas Trainoras, chemikalų maišytojas,
žuvęs sprogus retortai,
gyvenau be žmonos.


Daktaras Meyers

Niekas, išskyrus daktarą Hillą,
nepadarė čia žmonėms daugiau už mane.
Grūsdavos pas mane nusilpę, šlubi, nuskurę,
visi, kas tiktai be skatiko.
Buvau geraširdis, gerbiamas daktaras Meyersas.
Turėjau sveikatą, laimę. palankų likimą,
lemtis nepašykštėjo man geriausios žmonos, augo vaikai,
kūrė savo šeimas, darė gera žmonėms.
Ir ūmai vieną naktį poetė Minerva
atėjo su savo rūpesčiu, verkdama.
Norėjau pagelbėti – numirė –
apskundė mane, apjuodino laikraščiai,
žmona sunyko palaužta širdimi.
Mane pribaigė plaučių uždegimas.


Sara Brown

Neraudok, Mauricy, nėr manęs po ta pušimi.
Gegužės vėjas kaip balzamas jaunoje žolėj,
ir žvaigždės mirksi, šūkčioja lėlys.
Aplink tiek skausmo, bet mano siela ilsisi ekstazėj,
palaimintoj nirvanoj amžinos šviesos!
Nueik pas mano vyrą, jis – geros širdies,
lig šiol jis kenčia dėl mudviejų nuodėmingos meilės:
sakyk, kad meilė tau ir meilė jam
lėmė mano likimą – kūnu
įveikiau sielą, siela suteikė ramybę.
Danguj nėr santuokos,
yra tik meilė.


Julia Miller

Susikivirčijom tą rytą,
jam buvo šešiasdešimt penkeri, man trisdešimt,
buvau nervinga, laukiau ir bijojau gimdyti.
Galvojau vėl apie atsisveikinimo laišką,
rašytą man išsikankinusio jaunuolio,
kurio skriaudą nuslėpiau,
tekėdama už senio.
Paskui paėmiau morfijaus, sėdau skaityti.
Prieš tamsą, man užtraukusią akis,
regiu ir dabar žybsinčią tų žodžių šviesą:
„Ir Jėzus tarė: iš tikrųjų
sakau tau, dar šiandien
būsi rojuje su manimi“.


Charlie French

Ar išaiškinot pagaliau,
kas iš O’Brieno vyrukų
pylė į mane iš pistoninio šautuvo?
Kuomet vėjas mylavo
baltas ir raudonas vėliavas, o Estilas „Jautis“
pyškino iš patrankos, kurią į Spoon Riverį
atgabeno iš Vicksburgo kapitonas Harrisas:
apgulti buvo vist limonado kioskai,
grojo orkestras, o viską sugadino
tas kvailas kamščio gabalas, pataikęs man į ranką.
Vaikėzai apspito mane šaukdami:
„Žiūrėk, kad nemirtum nuo stabligės, Charlie!“
O Dieve, Dieve!
Katras iš mano draugų tai padarė?


Zenas Witt

Turėjau šešiolika, baisūs sapnai
mirguliuodavo akyse: nelaikydavo nervai.
Nepajėgdavau kaip Frankas Drummeris
iškalti puslapis į puslapį skaitomos knygos.
Mausdavo kryžkaulį, nuolat krimsdavaus,
painiodavaus, užsikirsdavau suole,
o išėjus atsakinėti dingdavo iš galvos
viskas, ką jau žinodavau.
Taip, mačiau daktaro Weese’o publikaciją,
perskaičiau viską, ką išspausdino
taip, lyg pažinotų mane:
ir apie sapnus, kurių negaliu atsiginti.
Taigi žinojau, kad manęs anksti laukia kapas,
ir nervinaus dar labiau, kol ėmiau kosėti,
tada sapnai atsitraukė
ir užsnūdau miegu be miražų
čia, ant kalvos palei upę.


Poetas Teodor

Vaikas būdamas, Teodorai, prasėdėdavai ištisas valandas
ant drumzlinos Spoon upės kranto,
giliai įsmeigtos akys sekė landą, kur slepias vežys
laukei, ar neišlįs, tarsi ragintum:
pirmiausia besiraitantys ūsai lyg šiengaliai
o paskui kupra, muilinio akmens spalvos,
inkrustuotos agato akys.
Svarstydavai savo vaizduotėj,
ką jis žino, ko nori, kam iš viso gyvena
Paskui tavo mintys atsisuko į žmones,
išsislapsčiusius didelių miestų lemties urvuose,
vis žiūrėdavai, ar pasirodys jų sielos.
Lyg norėtum įžvelgti,
kaip gyvena ir kam,
kodėl šliaužioja taip užsispyrę
po smėlį, kur baigiantis metams
mažėja vandens.


Lois Spears

Čia ilsis Lois Spears palaikai
mergautine pavarde Lois Fluke, Willardo Fluke’s duktė,
Cypruso Spearso žmona,
Myrtlės ir Virgilės Spears motina.
Šviesiaakių, sveikų
(aš buvau gimus akla).
Buvau laimingiausia iš moterų,
žmona, motina, šeimininkė,
ta, kur rūpinas savo artimais
ir paverčia namus
santarvės, dosnaus svetingumo židiniu:
tvarkydavaus kambariuos ir sode,
vedama tokio aiškaus instinkto,
tartum pirštų galiukuos būčiau turėjus akis.
Šlovė Viešpačiui kurs aukštybėse.


Willard Fluke

Žmona prarado sveikatą,
sudžiūvo į skiedrą.
Tuomet toji moteris, kurią vyrai
praminė Kleopatra, atsibastė čionai.
Ir mes visi vedusieji,
išvien laužėme santuoką, aš sykiu su kitais.
Bėgo metai ir vieną po kito
juos rijo liga kažkokiu šlykščių būdu.
Aš raminaus, įsikalęs,
jog Dievas rodo man išskirtinę malonę,
ir rašiau, vis rašiau ir rašiau, lakštas po lakšto,
apie antrąjį Kristaus atėjimą.
Vienądien Viešpats man pasirodė ir tarė:
„Eik bažnyčion ir stok prieš teisuolius,
išpažink savo nuodėmę.“
Tačiau kada stojau ir ėmiau išpažinti
pamačiau savo dukrelę, sėdinčią pirmam suole –
savo dukrą, aklą iš prigimimo!
Tada man viskas aptemo!


George Gray

Daugelį kartų tyrinėjau marmurą,
kuriame man išraižyta –
laivė suskliaustom burėm ilsis krantinėj.
Iš tikro ji vaizduoja ne manąją skirtį,
o mano gyvenimą.
Meilę man siūlė, bet bijojau jos vylių,
liūdesys beldės į mano duris, tačiau baimė neleido atverti
savimeilė graužė mane, bet rizikos vengiau.
Ir vis dėlto labiausiai ieškojau prasmės.
Dabar žinau, kad privalom pakelti bures
ir ieškot savo skirties vėjo,
kad kur nors vestų laivę.
Ieškant gyvenimo prasmės galima išprotėti,
bet gyvent be prasmės – prakeikimas,
grynas nerimas ir migloti troškimai.
Laivė ilgisi jūros, bet jūroj baisu jai.

Sigitas Geda. „Mes padėjome išbudinti tautą…“

2020 m. Nr. 11 / Sigitas Geda kalba apie Sąjūdžio nuotaikas, virsmus, kelia klausimą apie rašytojų indėlį, naujos literatūros istorijos būtinybę, įtraukiant iš jos išstumtuosius ir išeivijos literatūrą.

Sigitas Geda. Balos ar vandenynai?

2019 m. Nr. 10 / Poeto Sigito Gedos (1943–2008) laikysena ir temperamentas išsiskiria bendrame anuometinių diskusijų fone. Jis – vienas drąsiausių ir ryžtingiausių kalbėtojų, o kai kurie jo pasisakymai, išlikę archyviniuose dokumentuose

Vladas Motiejūnas. Gyvavaizdžiai apie Sigitą Gedą

2014 m. Nr. 12 / Rašyti apie Sigitą Gedą… Sustoju kaip prieš aukštą kalną. Atsakomybė didžiulė. Ar įstengsiu aprėpti esmines jo asmenybės ir kūrybos puses?

Elena Baliutytė. Sigito Gedos pokalbininkai: Eduardas Mieželaitis

2014 m. Nr. 11 / Neužmirštuolės katedros nišoje – taip netikėtai vieną savo rašinį apie Eduardo Mieželaičio penkių eilėraščių ciklą „M. K. Čiurlionio laiškai“ (1985) sovietmečiu yra pavadinęs Sigitas Geda.

Guillome Apolinaire. Eilėraščiai

2007 m. Nr. 11 / Iš prancūzų k. vertė S. Geda / Tądien visi žmonės suplūdo į miesto aikštę
Baltieji juodieji geltonodžiai keliolika raudonodžių
Darbininkai iš fabrikų kurie metė rūkę juk streikas

Simona Talutytė. Konkrečioji poezija Lietuvoje

2006 m. Nr. 5 / Konkrečioji poezija reikalauja aktyvaus suvokėjo dalyvavimo, todėl ji siejasi su literatūros recepcijos problema. Konkretizmas genetiškai susijęs su klasikiniu avangardu, ypač rusų futurizmu ir vakarietišku dadaizmu.

Pablo Neruda. Dvidešimt meilės eilėraščių ir viena nevilties daina

2006 m. Nr. 4 / Iš ispanų k. vertė Sigitas Geda / Ankstyvoji P. Nerudos lyrika pertekusi jautulingumo, be galo imlių metaforų – sielos skausmui išreikšti. Patsai eilėraščio kūrimas tada jam teikė daugiau džiaugsmo negu jo forma bei išdaila.

Sigitas Geda. In memoriam Ričardui Gaveliui

2002 m. Nr. 10 / Ričardas Gavelis 1950.XI.8–2002.VIII.18 / Esu kalbėjęs ne prie vienos mirties duobės, – tai tikriausiai nėra geras ženklas… Šitą, beveik apokaliptiškai tvankų rugpjūtį nema­niau, negalvojau, nesitikėjau, kad teks kalbėti

Penki rimti poeto Sigito Gedos klausimai rašytojui Ričardui Gaveliui

2000 m. Nr. 10 / Jeigu anie tarybiniai laikai man būtų buvę nors kiek prielankesni – gal būčiau išleidęs dar daugiau. Tačiau anie laikai buvo tokie, kokie buvo, todėl per 15 profesionalios veik­los metų tebuvo išspausdintos 2 apsakymų knygelės.

Czesław Miłosz. Pasaulis (Naivioji poema)

2000 m. Nr. 1 / Vertė Sigitas Geda / Šį lyrinių eilėraščių ciklą versti paskatino sena Czeslawo Miloszo nuomonė: esą tai yra geriausia, ką jis per savo ilgą gyvenimą sukūręs… Prisimenu, kad panašias mintis poetas reiškė jau 1988-ųjų rugsėjį…

Žodžiai Alfonsui Nykai-Niliūnui: meistrystės dvasia ir klampinantis egzistencializmas

1994 m. Nr. 7 / Poetai Onė Baliukonytė, Sigitas Geda, Nijolė Miliauskaitė, Judita Vaičiūnaitė ir literatūrologas Kęstutis Nastopka pasisako apie Alfonso Nykos-Niliūno poeziją.

Sigitas Geda. Mačernis, legenda ar tikrenybė

1991 m. Nr. 8 / Vytautas Mačernis. Po ūkanotu nežinios dangum: eilėraščiai, poezijos vertimai, proza, kritika, laiškai. – V.: Vaga, 1990. – 496 p.