literatūros žurnalas

Elžbieta Banytė. (Sur)reali anoreksija

2015 m. Nr. 3

Jaroslavas Melnikas. Anoreksija . – Vilnius: Alma littera, 2014. – 200 p.

Jaroslavas Melnikas yra lietuvių literatūros šventa prozos karvė. Ne, tai nėra ta „klasikų klasika“, kaip koks Juozas Aputis ar Romualdas Granauskas, apie kuriuos viską tariamės žiną – sovietmetis, dvasinė nykuma, kaimo vargai ir t. t. (tik ne visada savęs paklausiame, kiek iš tikrųjų šiuos klasikus skaitėme). J. Melnikas – „šiuolaikiškas“, „savitas“, „mįslingas“, „fantastas“ ar bent jau „siurrealistiškas“. Tokios klišės it musių debesis gaubia rašytojo figūrą, įstrigusią kažkur Lietuvos ir Ukrainos pasienyje. J. Melnikui atviros visų leidyklų durys; tiražai – kaip lietuvių literatūrai, tiesiog nepadoriai dideli; beveik už kiekvieną knygą laukia po apdovanojimą ar bent nominaciją; ir, žinoma, tai skatina rašyti daug, greitai, publikuotis efektyviai, gal nė neturint laiko įdėmiai „pravalyti“ tekstų. 2014 m. pasirodė net dvi naujos knygos – romanas „Maša, arba Postfašizmas“ ir apsakymų rinkinys „Anoreksija“. „Maša“ dalyvauja Metų knygos rinkimuose, „Anoreksija“ jos fone lyg ir ištirpusi: mažai recenzijų, o ir lietuvių literatūra besidomintys keistai tylūs. Kas tai – pražiūrėjimas ar sąmoningas silpnesnio teksto ignoravimas?

Manyčiau, kvepia pastaruoju variantu, nors ir „Maša“ nėra šedevras, tegu ir pasiutusiai provokatyvi. Specialiai dar kartą atsiverčiau „Rojalio kambarį“ ir „Tolimą erdvę“, kuriuos kažkada skaičiau atvėpusia lūpa ir virpančiom rankom. Atrodė, kad taip negali būti, kad čia – ne lietuvių literatūra, o jos „tolima erdvė“, horizontas, kuris šmėkšteli ir vėl pranyksta įprastame ir apyvienodžiame rašyme. Panašų šviežumo įspūdį išgyvenau ir dabar: vadinasi, niekas nepasikeitė, tai nebuvo psichozės valandėlė, tai – tiesiog gerų ir stiprių tekstų poveikis. Apsakymai „Rojalio kambaryje“ tokie geri, kad juos valgai kaip prabangius šokoladinius saldainius: lėtai, ramiai, pagalvodamas, nes tokio gėrio nesuvartosi kaip kokios „Karvutės“: jie rafinuoti, intelektualūs, bet ir nepaprastai įtraukiantys, stilingai parašyti specifine autoriaus maniera, išlaikantys gelminę struktūrą, gyvi ir nenuobodūs, nekvepiantys snobiškumu. Šia korta bandoma žaisti ir „Anoreksijoje“, tik ji čia nuvertinama iki seksualumo ir paviršutiniškos, neva šmaikščios froidistinių kompleksų analizės. J. Melniko tekstai niekada nebūna itin sunkūs ar nepaskaitomi, todėl jis yra užsitarnavęs populiariosios prozos kūrėjo (anti)šlovę. Tiesą sakant, lengvas ir pagaulus stilius nedaro teksto primityvesnio, netgi priešingai – knygos skaitymas kaip darbas suvokiamas tik tarp filologų ir prijaučiančių, o visi kiti nori, kad jiems būtų įdomu. Pagrindinė lietuvių prozos bėda – ji neįdomi, yra vos vienas kitas rašytojas, kuris sugeba kurti intrigą ir gerą, struktūruotą pasakojimą, o dauguma „nusipoetina“ ir „nusilyrina“. Visada laikiau J. Melniką puikiu pasakotoju, žavėjausi jo talentu nenuredukuoti filosofiško, rimto, provokatyvaus idėjų lygmens iki tuštybių mugės. Deja, „Anoreksija“ suliesėjo būtent per šitą vietą, per turinį: viskas čia jau ne vien real, kaip parašyta ant labai simpatiško viršelio, bet ir banal.

Sumanymas lyg ir puikus: ant pirmojo viršelio virš ir žemiau žodžio „anoreksija“ puikuojasi „sur“ ir „al“, su skiemeniu „re“ sudarydami žodelius „real“ ir „surreal“. Tradiciškai realizmas ir siurrealizmas suvokiami kaip vienas kitam prieštaraujantys, neva vienas tik apie „tikrovę“, o kitas – apie „fantazijas“, pamirštant, kad abiejuose žodžiuose slepiasi lotyniškas res (daiktas, reiškinys). Viršelyje, panaudojant jiems abiem tą patį žodžio „anoreksija“ skiemenį „re“, ši tradicinė priešprieša kvestionuojama. Tokia yra visos knygos ir, ko gero, bet kokios literatūros sąlyga: įtampa tarp tikrovės ir pramanų. Kiekvienas tekstas yra fikcinis: egzistuoja jo fikcinė realybė, žodžių konstruktas, ir jo santykis su užtekstine tikrove. Kaip tik pastarasis – didžioji mūsų amžiaus problema: nebeaišku, ar toks dalykas kaip „užtekstinė tikrovė“ apskritai egzistuoja, ar nėra taip, kad visi tik žaidžiame tuščiais signifikantais, ar tekstas turi galią nurodyti į kokius nors reiškinius apskritai. Taigi „Anoreksija“ kaip tekstas ir galbūt net anoreksija kaip reiškinys – ir išsekimas, ir „bekūniška“, todėl, pasak paties J. Melniko, angeliška žmogaus būtis – atsiduria realybės ir fikcijos, normos ir nukrypimo paribyje.

Rinkinys atitinkamai irgi padalytas į dvi dalis – „Real“ ir „Surreal“. Skiriasi net puslapių spalva: „Surreal“ apsakymai atspausdinti ant pilkšvo popieriaus. Žinoma, tokia pabrėžtina skirtis atrodo kiek ironiška: „Real“ dalies apsakymai nėra tokie jau realistiški, o „surreal“ nėra visiškai fantastiniai, juose netikroviškasis pradas tik šiek tiek ryškesnis. Tiesa, antroji dalis man pasirodė įdomesnė: kai kurie tekstai, pavyzdžiui, „Viena Petrausko diena“ ar „Žmonijos ašaros“, pakyla iki J. Melnikui įprasto prozos lygio. Jie išvalyti nuo nereikalingų pastabėlių ir perteklinių, paaugliškai „šmaikščių“ komentarų, kurių net mirga pirmojoje dalyje: „Dar niekada ant savo krūtinės ląstos nejuto šonkaulių, negniaužė delne, – tarsi tai būtų buvusi mergaitė, o ne suaugusi moteris (tik nepagalvokite ko nors blogo apie tą vyrą), – viso moters sėdmens“ (p. 31). Nuolatinės prakalbėlės „į malonųjį skaitytoją“, šiaip jau būdingos J. Melniko stiliui, šįkart vargina ir priverčia tik šyptelėti: „Ką dar parodysi?..“ Žinoma, jos nėra visiškai savitikslės: atkreipdamos skaitytojo dėmesį į patį skaitymo procesą, jos pabrėžia ribinę teksto poziciją pramanų ir realybės pasienyje. Vis dėlto kai prie šių nuolat pasikartojančių ir įgrystančių metalepsių prisideda nesulygiuotos eilutės, daugybė pasviruoju šriftu išskirtų frazių, skliaustelių tankumynas, pasakotojo pastabos dialoguose ir t. t., galva pradeda ūžti nuo perteklinės informacijos, nuo ženklų, kurie įdirgina, niekuo prasmingai neprisidėdami prie teksto organizacijos.

Kaip populiarioji literatūra, ši knyga yra nepaprastai profesionali. Gal ir be reikalo šitokią piktą recenziją rašau: lietuvių kultūrai reikia gerai parašytos vietinės, ne importinės rusiškos ar amerikoniškos, populiariosios literatūros. Išsivysčiusiai kultūrai reikia abiejų literatūros laukų: ir elitinio, ir masinio. J. Melnikas lietuvių literatūroje ilgai buvo tas, kuris laisvai judėjo abiejuose – įtiko ir akademinei publikai, ir „kultūrininkams“, ir masiniam skaitytojui. O kodėl gi ne? Lengvas kiek ironiškas stilius, intriga, laki vaizduotė, gera struktūra, siužeto vingiai, reakcija į aktualias temas, filosofiškas pradas. Deja, panašu, kad dabar vyksta perėjimas į „grynąją“ populiariąją literatūrą: viskas lyg ir panašu, tik gerokai banaliau ir paprasčiau.

Suliesėjęs rinkinys ir apimties prasme. Savaime tai lyg ir nieko blogo, gal net sveikintina, tačiau… Nežinau, ar šiuo atveju yra ko girtis, kad apsakymą galima perskaityti per penkias minutes. Trumpoji proza – labai sudėtingas reikalas: kuo tekstas mažesnės apimties, tuo jis paprastai būna tankesnis, labiau emociškai įkrautas, jo kalba tikslesnė, grynesnė, taupesnė. Gera trumpoji proza yra tokia pat intensyvi kaip gera poezija: romane „užpildų“ niekada nepavyks išvengti, o trumpas tekstas kalbos srautui uždeda apynasrį. „Anoreksija“ labai primena ne iki galo atliktus namų darbus – lyg ir judėta į tą pusę, bet vos pusiaukelė pasiekta. Todėl apsakymai atrodo „popsiniai“, tinkami neįpareigojančiam pasiskaitymui autobuse ar kavinėje, nepaliekantys po savęs jokių moralinių ar intelektualinių nuosėdų, kuo šiaip pasižymi Jaroslavo Melniko proza. Vėlgi nesakau, kad tokių tekstų nereikia, tačiau liūdna stebėti krentantį lygį. Liūdna, kad talentingas žodžio meistras leidžiasi iki paprasto amatininko lygmens.

Jaroslavas Melnikas. Adata

2019 m. Nr. 7 / Jis sėdėjo ant drėgno rąsto. Naktį palijo, bet dangų jau dažė rausvas saulėtekis. Vėsa netrukus užleis vietą šilumai, bus rūkas, pagalvojo. Tai geras ženklas. Be to, tokiu paros metu čia nieko nesutiksi.

Ramutė Dragenytė. „Poezijos pavasario“ almanachas: kai muilas – nė krust

2019 m. Nr. 5–6 / Poezijos pavasaris 2019. – Sudarė Elžbieta Banytė, Marius Burokas, Viktoras Rudžianskas, Audinga Peluritytė, Vytas Dekšnys (užsienio poetai). – Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2019. – 274 p. Knygos dailininkė – Lina Sasnauskaitė.

Giorgos Chouliaras. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 4 / Iš graikų k. vertė Elžbieta Banytė / Giorgos Chouliaras – graikų poetas, prozininkas, eseistas ir vertėjas. Gimė Salonikuose, nuo 1975 m. mokėsi ir paskui ilgokai dirbo Niujorke ir Dubline.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Dalia Staponkutė, Donatas Petrošius, Elžbieta Banytė

2018 m. Nr. 3 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Elžbieta Banytė. Reiškiasi, bet ar reiškia?

2017 m. Nr. 12 / Dovydas Grajauskas. Apie reiškinius. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 111 p.

Elžbieta Banytė. Poezija, kad ir kas ji būtų

2017 m. Nr. 10 / Donaldas Kajokas. Poezija, o gal ne ji. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 494 psl.

Jaroslavas Melnikas. Viena linksma diena Paryžiuje

2017 m. Nr. 3 / Paryžius, Eifelio bokštas, Eliziejaus laukai, Monmartras, Mulen Ružas… O taip. Be abejonės, pasakiškas miestas, pasaulio sostinė, stebuklinga šalis. Bet kokia ji iš tikrųjų, ta Prancūzija?

Jaroslavas Melnikas. Dangaus valdovai

2016 m. Nr. 12 / Romano fragmentai / Ankstesnis gyvenimas. Nieko negalėjau su savimi padaryti. Man vis dažniau rodėsi, kad aš ne gyvenu, o žiūriu filmą. Ir kad viskas, kas su manimi vyksta, greitai baigsis. Netrukus išeisiu iš kino teatro.

​Skaitiniai po žiemos: 2015 metų knygų peržvalga

2016 m. Nr. 4 / Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai Jūratė Sprindytė, Algis Kalėda, Elžbieta Banytė aptaria 2015-ųjų grožines knygas

Elžbieta Banytė. Atokuma su gulbėm ir kregždėm

2016 m. Nr. 3 / Antanas Kalanavičius. Dvi saujos laiko. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 176 psl.

Elžbieta Banytė. Plonytė raudona linija

2016 m. Nr. 1 / Mykolas Sauka. GRUBIAI. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 124 p.

Elžbieta Banytė. Lėtas intelektualus trileris

2015 m. Nr. 11 / Undinė Radzevičiūtė. 180. – Vilnius: Baltos lankos, 2015. – p. 280.