literatūros žurnalas

Gintaras Bleizgys. Kritika traukėsi į šalį

1998 m. Nr. 7

„Poezijos pavasaris’98“ nuvilnijo tarsi koks poezijos ledonešis. Galima galvą guldyti, kad dar niekada vienu metu Lietuvoje nebuvo išleista tiek daug ir tokių gerų poezijos knygų. Daugelio užtenka paminėti tik autorių pavardes: O. Baliukonytė, A. Baltakis, V. P. Bložė, S. Geda, J. Juškaitis, J. Liniauskas, M. Martinaitis, S. Parulskis, J. Vaičiūnaitė, T. Venclova… Anot „Lietuvos ryto“ apžvalgininko A. Ališausko: „Ant pirštų galima suskaičiuoti tuos poetus, kurie neišleido savo knygos“. Be to, išleista ir puikių vertimų: Nobelio premijos laureatės Wisławos Szymborskos „Poezijos rinktinė“ ir švedų poeto Wernerio Aspenströmo rinktinė „Šiaurės dvasia“. Vertėja Zita Mažeikaitė už šią ir praėjusiais metais išleistą Tomo Tranströmerio eilėraščių knygą buvo pripažinta geriausia užsienio poetų vertėja į lietuvių kalbą.

Tokia poezijos leidinių gausa tikriausiai pasotins ir pačius atkakliausius poezijos mėgėjus. O ką jau kalbėti apie kritikus. Darbo jiems pakaks daugeliui metų. Su poezijos knygų gausa gražiai derėjo ir tarptautinės šių metų Poezijos pavasario konferencijos tema: „Poetas ir kritikas“. „Lietuvoje trūksta kritikos, bet netrūksta poezijos, gal tai reiškia, kad iš tiesų nėra gerų poetų, o ne kritikų?“ – klausė konferencijoje E. Ališanka. Pagaliau kas yra literatūros kritika: ar ji – antrinis, poezijai patarnaujantis dalykas?

Dabar susiklostė tokia situacija, kad Lietuvoje trūksta profesionalių literatūros kritikų. Ja dažniausiai užsiiminėja patys poetai. Anot E. Ališankos, tokie žmonės yra tarsi kentaurai – poetai ir kritikai viename asmeny. Nors, tiesą sakant, kiekvienas kūrėjas yra kritikas, tik ne pirmąja šio žodžio reikšme. Kurdamas menininkas kritikuoja visą ligtolinę ir jo meto kūrybą, daugybė kūrinių gimsta polemizuojant, kritikuojant kitus tekstus.

Kad literatūros kritika yra antraeilis, poezijai neprilygstantis dalykas, neabejojo svečias iš Didžiosios Britanijos Johnas Freemanas. Kritika nėra nei mokslas, nei filosofija, nors žmonės norėjo paversti ją ir vienu, ir kitu. Kritikas yra tarpininkas tarp poeto ir skaitytojo, jis gali lemti autoriaus populiarumą, tačiau kritika jokios įtakos neturi kūrinio kokybei. Deja, dažnai atsitinka taip, kad geri poetai nėra labai garsūs, o garsūs poetai nėra labai geri. Nuostabu, jeigu kritika stengiasi atrasti, pristatyti gerus, dar mažai žinomus poetus.

Karingai buvo nusiteikęs svečias iš Airijos Desmondas O’Grady. Jis sakė, kad poetas ir kritikas niekada negalėtų miegoti vienoje lovoje. Kritika dažnai per daug kišasi į meno dalykus, poetus ima traktuoti netgi kaip nusikaltėlius. Žinome daugybę istorijos pavyzdžių, kai dėl savo kūrybos žmonės buvo žudomi, deginami inkvizicijos laužuose.

Vilniaus universiteto profesorė V. Daujotytė teigė, jog pagrindinė kritikos užduotis šiandien yra ta pati kaip ir prieš šimtą metų: reflektuoti vertybes. Įtaką gali daryti ne atskiras asmuo, bet kritikų grupė. Poetas nori būti išgirstas, suprastas, įvertintas. Literatūros kritika negali būti tik nuobodžios, trafaretinės recenzijos. Dabarties kultūroje agresyvesni atrodo patys kūrėjai nei jų vertintojai. Į literatūrinę spaudą atėjo daugybė jaunų žmonių, kurie yra pramokę tam tikros literatūros tyrinėjimo metodikos, tačiau dar neturi gyvenimiškos patirties, nėra susikūrę savo kritinės kalbos. Dažnai jie gana tiesmukiškai vadovaujasi vienu ar kitu šiuo metu populiariu metodu, tekstas tampa tarsi panacėja. Trūksta geros eseistikos, kuri prie teksto pritrauktų ir autoriaus gyvenimą. Cituodamas W. Gombrowicziaus „Dienoraštį“ S. Geda apie kritikus sakė: „Jie yra subanalinimo meistrai, artistai, galintys ryškiaspalvį gyvenimą paversti putra, kurioje yra visko po truputį ir viskas nesvarbu“. Dabar kritika yra pavirtusi į elementarų pasityčiojimą, reklamą, postringavimą „žiurkių“ stiliumi.

Poezijos pavasaris – poezijos šventė. Kritika buvo priversta užleisti pozicijas. Skaityti eilių, susitikti su poezijos mėgėjais poetai išsiskirstė po visą Lietuvą, buvo ir Lenkijoje – Punske, Navininkuose, Seinuose.

Šiemet sukanka 200 metų nuo Adomo Mickevičiaus gimimo. Tai progai skirtas Rašytojų klube vykęs „Vakaras su Adomu Mickevičiumi“, kuriame dalyvavo poetai ir vertėjai A. Maldonis, Just. Marcinkevičius, V. Šimkus, literatūrologas V. Kubilius, aktorius L. Noreika. Skaityta naujų šio žymaus poeto vertimų, kalbėta apie jo vietą ir reikšmę mūsų kultūrai. V. Kubilius sakė, jog A. Mickevičiaus įtaką mūsų literatūrai galima lyginti su Biblijos įtaka kai kurių kitų šalių literatūroms.

Iš įprastų Poezijos pavasario renginių šiemet išsiskyrė netradicinis vakaras „Poezija ir būgnai“, vykęs Užupio kavinėje. Iniciatoriai – A. A. Jonynas ir L. Jakimavičius. Savo eiles čia skaitė nemaža svečių iš užsienio – islandas J. Hjalmarssonas, norvegas K. Odegardas, vokietis E. G. Paffas, anglas J. Freemanas. Prie svečių, matyt, derėtų priskirti ir N. Abrutytę, kuri eiles skaitė anglų kalba (vertimo nebuvo). Šią poetų daugiakalbystę lydėjo G. Laurinavičiaus mušamų būgnų garsai.

Kiek ramesnė ir nuobodesnė buvo vakaronė „Eilėraščiai per naktį“, matyt, todėl, kad energingiausių dalyvių jėgos jau buvo kiek išsikvėpusios minėtame renginyje Užupyje. „Eilėraščių per naktį“ panaktiniai šįmet buvo V. Sventickas ir J. Liniauskas. Iš 52 dalyvių atrinkti geriausi. Nugalėtoja tapo Agnė Žagrakalytė, skatinamieji prizai įteikti Konstantinui Bileriui, Mykolui Starkauskui ir Laimai Kreivytei.

Poezijos pavasaris yra poezijos šventė dar ir dėl to, kad poetai čia susilaukia įvairių apdovanojimų. Be jau išvardytų, negalima pamiršti, jog už geriausią praėjusių metų debiutą, poezijos knygą „taika tavo kraujui“, Zigmo Gėlės premiją pelnė Alvydas Šlepikas. Už lietuvių poezijos vertimus į kitas kalbas šiemet apdovanota rašytoja ir vertėja Ugnė Karvelis, kuri į prancūzų kalbą išvertė M. Martinaičio „Debesų lieptus“. Vilkaviškio rajono savivaldybės premijos laureate tapo Nijolė Miliauskaitė. Na ir žinoma „Poezijos pavasario’98“ kulminacija – ąžuolų vainikas visos šios šventės laureatui Gintarui Patackui.

Praėjusiais metais „Vagos“ leidykla išleido Gintaro Patacko eilėraščių rinktinę „Jazmino žiedas vakarą prakalbina“. Ši nuostabi rinktinė ir atvedė poetą į „pergalę“. Beje, nepamiršta ir „Vagos“ leidykla. Poezijos pavasario išvakarėse Lietuvos rašytojų sąjungos sudaryta komisija pripažino, jog ši leidykla 1997 metais išleido daugiausia gerų poezijos knygų.

Gintaras Bleizgys. Psichopato liudijimas

2019 m. Nr. 3 / Nuo kito ryto labai užsidegęs puoliau daryti akių pratimus. Pagrindinis jų kompleksas kaip tik skirtas dienos pradžiai.

Dovilė Kuzminskaitė. Fantasmagoriški poetiniai sausiukai

2019 m. Nr. 2 / Gintaras Bleizgys. Xeranthemum. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 86 p.

Gintaras Bleizgys. Į Lukiškes

2018 m. Nr. 3 / Romano „Gyvulėliai“ fragmentas / Išvežtas iš teismo rūmų porą valandų praleidau automobilyje. Sunku pasakyti, kur mane vežiojo.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Viktorija Daujotytė, Gintaras Bleizgys, Aušra Kaziliūnaitė

2018 m. Nr. 1 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Saulius Vasiliauskas. Žvelgiant nuo asmeninio kalno

2017 m. Nr. 12 / Gintaras Bleizgys. Karmelio kalno papėdėje. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 372 p.

Gintaras Bleizgys. Predestinacija

2016 m. Nr. 7 / Keturiasdešimt laipsnių karščio pagal Celsijų. Tokią lauko temperatūrą rodė automobilio borto kompiuteris, kai maždaug pusę antros paspaudžiau užvedimo mygtuką. Automobilis buvo paliktas tiesiai priešais saulę ir…

Dovilė Kuzminskaitė. Žengiantis ir bijantis žengti

2014 m. Nr. 12 / Gintaras Bleizgys. Kai sėlinsi manęs. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 112 p.

Ramutė Dragenytė. Poezija per prievartą (?!)

2004 m. Nr. 11 / Gintaras Bleizgys. Su grojančiom kraujo gėlėm: eilėraščiai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004.

Gintaras Bleizgys. Subtilios jungtys

2000 m. Nr. 7 / Poezijos pavasaris: almanachas. – Sudarytojai Valdas Kukulas, Viktorija Daujotytė, Eugenijus Ališanka. – Vilnius: Vaga, 2000. – Dailininkas Linas Spurga.

Onė Baliukonytė. Lig skliauto

1999 m. Nr. 4 / Bleizgys, Gintaras. Vietovė. Šiaurė: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1998; Katkus, Laurynas. Balsai, rašteliai: eilėraščiai. – Vilnius, Vaga, 1998.

Gintaras Bleizgys. Vertimo meistrystė

1998 m. Nr. 3 / Cz. Miłosz. Rinktiniai eilėraščiai (Poezje wybrane). – Vilnius: Baltos lankos, 1997. – 383 p.

Gintaras Bleizgys. Poetai Druskininkų rudeny

1997 m. Nr. 12 / Naktiniai poezijos skaitymai – kavinėje „Širdelė“. Ji buvo sausakimša. Netikslu būtų sakyti, Jog visi čia taip veržėsi pasi­klausyti poezijos. Poezija – tik to vakaro (ir nakties) fonas. „Širdelėj“ atsiveria po Ilgos dienos nuvargusios širdys…