Mindaugas Kvietkauskas. Stotelės žydinčiam traukiniui

1996 m. Nr. 8–9

Poezijos pavasaris: almanachas. – Sudarytojas Alvydas Šlepikas. – Vilnius: Vaga, 1996. – Dailininkas Linas Spurga.

Apie šiųmetį Poezijos pavasari nebuvo daug kalbėtą ir rašyta. Žurnalistai tenkinosi žinutėmis, poezijos gerbėjai – kasmet panašiais gandais ir apkalbėlėmis. Vis dėlto baigiamojo šventės vakaro kalbų ūžesy teko išgirsti klausimą, kurio iš pradžių net nesupratau: „Ar tebėra moralu rengti Poezijos pavasarį?“ Tarytum sugėdinta vienareikšmių teigiamų atsakymų, televizijos siužete žurnalistė šio klausimo nebepaliko. Kitos laidos montaže Poezijos pavasaris vėl buvo rodomas kaip beprasmis, fasadinis, iš aklos inercijos kasmet kartojamas renginys. Taigi ar moralu kasmet apsimesti, kad poezijos vakaruose klausomasi skaitomų eilėraščių, kad į renginius daugybė žiūrovų susirenka ne vedama nesąmoningos inercijos, o nuoširdžios šiuolaikines poezijos meilės, kad parduodamas tūkstantinis naujai išleisto almanacho tiražas? O svarbiausia – ar reikia apsimesti, kad kas nors, išskyrus leidyklos redaktorius, šį almanachą iš tiesų perskaito?

„Poezijos pavasario“ almanachas visų pirma yra leidinys, skirtas pavartyti. Svarbiausia jame – turinys, ypač kai ieškoma savos ar pažįstamų pavardžių. Tai savotiškas vienkartinis leidinys, sterili pavasario poezijos dozė – sunaudojus ką tik minėtu būdu, jį geriausia „utilizuoti“, paliekant tolimame knygų lentynos kampe. Šiomis ypatybėmis „Poezijos pavasaris“ primena (tenenuskamba tai ciniškai!) vakarietišką paslaugų ir prekių katalogą – šiaip ar taip, tai labiausiai komercinis poezijos leidinys. Tad jį ir reikia skaityti greitai, pernelyg nesusikaupus – tiesiog leisti puslapiams bėgti tarp pirštų, matant vien pavardžių, pavadinimų, ženklų ir žodžių mirgesį, jaučiant besiverčiančių lapų sukelto vėjo dvilkčiojimus, poezijos oro gūsius. Leisti lėkti prasmių, struktūrų, vizijų, kompleksų, fantazijų prikrautomis eilėraščių vilkstinėmis, vienąsyk metuose praūžti pamišėlišku greičiu įsibėgėjusiam tekstų traukiniui, kad paskui liktum keliems mėnesiams tuščiame literatūros proceso kelkraštyje su vieninteliu dvieiliu mintyse:

Baltas žydinčių sodų
Traukinys pro mane nudunda.

Ar nebūtų reikėję Kornelijui Plateliui skirti laureato vardą vien už šias eilutes? Jose Poezijos pavasario skuba keistai sutampa su išraiškos meistryste, karštligiškas tekstų bėgsmas iškyla pačiame tekste. Paradoksalu – ties šiomis eilutėmis nustoja verstis puslapiai, greitasis žodžių traukinys stabteli. Lyg nelauktoje stotelėje keleivis (t. y. skaitytojas) dairosi po tuščią peroną. Šitaip skaitytojui kyla pagunda atrasti ir daugiau tokių stabtelėjimų. Ir nustatyti bent apytikslį šiemetinės pavasario poezijos maršrutą.

Taigi pirmąsyk dėmesys stabteli, regis, ties „biriais“ Manto Gimžausko tekstais. Šis jaunas poetas „barsto“ ne žodžius, o strofas, strofa atrodo esanti jo poetinės išraiškos svarbiausias dėmuo. Astrofiškuose eilėraščiuose M. Gimžauskas yra monotoniškas, matyt, jo eiles ir išskiria kompozicijos žaismė (eilėraštis rašomas kaip dialogas). Judrus poetinis vaizdas išreiškia tą pačią bėgsmo, nerūpestingos skubos, skubėjimo kaip alibi jauseną:

nameliai –
jūs greitai išnyksit už posūkio
ir tapsit dar tuštesni
juokinga kad čia kas gyveno
dar juokingiau
kad negyvena čia niekas
(„Nameliai“, p. 23)

Panašiu tempu pralekia ir Zigmo Paulausko poezija keleivinio transporto tema („Gyvenimo bilietas“,, p. 69). Neatsilieka dar du poetai – R. Gerbutavičius bei R. Stankevičius. Tik abu jie „barsto“ jau paskirus įvaizdžius, asociacijų grūdus, tad kyla nevaldomo sąmonės srauto, automatiško rašymo įspūdis. Subjektas abiejų eilėraščiuose – poetinio seanso mediumas tarp (pa)sąmbnės ir ne itin kontroliuojamos artikuliacijos (R. Gerbutavičiaus „gyvatės pėdsaku…“, „kai miestas nusiaubs…“, R. Stankevičiaus „Mokymasis vaikščioti. Namų dešifravimas“). Tačiau formos kontrolė abudu verčia atrasti neartikuliuojamų pradų ir aiškios struktūros pusiausvyrą: R. Gerbutavičiaus „Kaukolėje“ sklandų kalbėjimą nelauktai atsveria atviras emocingumas, R. Stankevičiaus „Marijos žemėje“ itin sustiprėja kalbos ir pauzių kontrastas. Tai lauktosios jų abiejų poezijos „stotelės“.

Kaip įprasta, visiškai formalistinė yra Neringos Abrutytės kūryba. Skurdus jos žodynas paradoksaliai primena grafomaniškąjį (dažniausi įvaizdžiai – meilė, mylimasis, draugystė, neapykanta, laimė). Atrodo, kad didžiausią prasmės krūvį eilėraštyje sukaupia – dar vienas paradoksas! – veiksmažodis. Suvokimo inercja veiksmažodį paprastai „nureikšmina“, jam jokiu būdu netinka poetinio įvaizdžio funkcijos. N. Abrutytė savaip stabdo ir šią inerciją, ir skaitytojo dėmesį:

po to jau siejo mus platoniška
draugystė
ką reiškia „siejo“? argi tai Platonas… (p. 30)

Antra vertus, veiksmažodžio ar prieveiksmio prasmių laukas itin išplečiamas pauzėmis, brūkšnių niuansais, – kitais struktūralistų vadinamais kalbos „minusa
is“. N. Abrutytė iš savo eilių eliminuoja žodį kaip ženklą (taigi visų pirmą eliminuojamas daiktavardis). Jo vietą užima pats ženklas (brūkšnys, daugtaškis, klaustukas). Tačiau ar išties galima neverbalinė poezija, ar yra tik trumpalaikė jos iliuzija?

Geriausią priešstata šiam žodžio nuvertėjimui – Dariaus Šimonio pusiau literatūrinė šnekta. Sava šnekta visada teikia pasitikėjirno, tad D. Šimonis drąsiai eksponuoja tai, ko kiti gėdijasi – literatūros tradicijos štampus. Jo eilėraščiuose dažnai ir visai be jokios gėdos kartojamas Lietuvos vardas. Gilesne prasme D. Šimonis, matyt, priklauso vis atgyjančiai daiktiškosios, medžiagiškosios lietuvių poezijos tradicijai. Sutilptų jo eilėraštyje ir aukšti bokštai, ir mėžiamas mėšlas, o amžiaus pradžios kėturvėjininkų draugijoje jis jaustųsi savas tarp savų. Priešingai, į tą draugiją turbūt nebepatektų Benediktas Januševičius, kuris atrodo visiškai išeikvojęs miestietiško slengo galimybes, gerai tik, kad jo eilėraščiai sąžiningai tą tuštumą atskleidžia („Penki tuštybės variantai“). Žodingesnis yra ir Ričardas Šileika. Jo metaforų blyksniai, sentimentali ironija – iš tarmės ir rafinuotos literatūrinės kalbos sąlyčio. Visiškai rafinuoti, pabaigti iki galo yra Gintaro Grajausko „žaidimai“ kalbos periferijos reiškiniais, tarnybinių žodžių, šnekamųjų intonacijų ir kitos smulkmės formomis. Nuostabu, kad iš tokios „šnektos“ sumeistraujamas tvirtos struktūros eilėraštis („Diena, kurios per daug“). Kita vertus, čia vėl atsiranda pabirų įvaizdžių, savaiminio kalbėjimo srautas, kurį visai skirtingais būdais suvaldo jau minėti D. Šimonis ir N. Abrutytė.

Tuo ir baigiasi trumpi stabtelėjimai jaunųjų kalbos –ir tylos zonose, nors ir nėra malonu pripažinti šįkart paprasčiausio kalbėjimo erdvei priklausant kad ir Dainiaus Dirgėlos eilėraščius. Šiaip ar taip, „Svetimų“ kūrybos ar bent jau Balio Bukelio braižo trūkumas almanache nėra itin pastebimas. Tačiau sunku nepastebėti Sigito Parulskio publikacijos. Kilmininko linksnio pavadinimais, mikroskopiška mirties ir kūno „analize“ jo eilėraščiai tebėra „Mirusiųjų“ poetikos tąsa. Vis dėlto forma, skambūs sakinių periodai, klausimų retorika daro juos panašius į pirmosios jo knygos „Iš ilgesio visa tai“ kūrinius. Nesunku pamiršti, kad ir S. Parulskis geba rašyti lengvų rimų ir ritmų kalba. Šitaip lengva ranka rašyta mirties temos variacija eilėraštyje „Vėlinių“, manding, visiškai atstoja sąmoningai šiurkščią ir todėl kiek demonstratyvią „Mirusiųjų“ kalbėseną. S. Parulskis nebėra toks demonstratyvus – gal todėl šiuose eilėraščiuose atsiveria rezignacija, klausą daug stipriau užgauna tamsos įvaizdžiai. Rodos, S. Parulskis vėl nustoja vengęs katarsio efektų.

Anglakalbio poeto Jono Zdanio eilėraščiai proza autentiškai skamba ir versti – juose išlieka konkrečios patirties krūvis. Kita anglakalbė Laima Sruoginytė turbūt sąmoningai bando stebinti didmiesčio estetika ir egzotika – gal todėl ir vertimo kalba negyva? Egzotika, indiškais terminais kol kas nepriekaištingai žaidžia Nijolė Miliauskaitė, tik retkarčiais ji pernelyg pasitiki religine (krišnaizmo!) retorika („kaip išbalint; kaip išskalauti tave / kad būtum tyra, mano siela?“, p. 193). Paskutiniame eilėraštyje „mano saris…“ visos retorikos traukiasi, o pasirodo paprasčiausias, net buitiškas moteriškas džiaugsmas nauju drabužiu – ir religinė dimensija iškyla savaime kaip potekste. Induizmo žodynas atsiranda ir Aido Marčėno „Paguodimuose S. P.“ Nejau ir tarp poetų turėsime Jurgos Ivanauskaitės pasekėjų?

Iki šiol, regis, nebandyta Lietuvos aktualijų vaizduoti sakmės stilistika. Tad itin originalus yra trumpas Jono Strielkūno eilėraštis „Užkeiktas namas“. Įdomiausia, kad krūptelėti jį skaitant priverčia ne pasakų siaubai, o paskutinė – aktualioji – eilutė. Ar nėra savaip aktualus ir Sigitas Geda, į eilėraščio „Mišios sugriuvusioj bažnyčioj“ mistinį vyksmą vis įterpiantis realybės detalių? Šio eilėraščio mišios – intymios, o kartu ir kosmiškos, jo subjektas – išgyvenantis benamystę, neberandantis užuovėjos nei laike („Baisi valanda, į kurią mes atėjom!“), nei šventoje erdvėje. Keistas dangaus klajoklio mėnulio ir žmogaus benamystės sugretinimas – amžinos praeivio būsenos, amžino vienišumo sugestija. Šiam įdomiam S: Gedos minorui atliepia Oskaro Milašiaus „Rugsėjo simfonija“ – „Poezijos pavasaris“ šįkart baigiamas rudens eilėmis.

Dvelkteli užverstas puslapis. Kiek ilgėlesnis minčių stabtelėjimas, o paskui kartojasi –

Baltas žydinčių sodų
Traukinys pro mane nudunda.

„Aistra iškaltam žodžiui“, – nusijuokia ironiškasis Herkus Kunčius.