Elžbieta Banytė. Barboros Radvilaitės portretas literatūroje ir istorijoje

2011 m. Nr. 8–9

Barbora Radvilaitė – tikriausiai vienintelė Lietuvos istorijoje moteris, kuri susilankė tokio išskirtinio menininkų, istorikų, kultūrologų dėmesio. Lietuvių są­monėje ji dažnai suvokiama kaip patriotė, „gražiausioji Lietuvos moteris“ ir pan. Jos svarbą mūsų kultūrai liudija ir pernykščio projekto „2000 kilometrų istori­jos“ dalyvių organizuojamas žygis žirgais Barboros Radvilaitės laidotuvių keliu¹. Pasak Tomo Venclovos, jos ir Žygimanto Augusto meilės istorija Vilniaus dvasiai suteikia ypatingos romantikos, išskiria jį iš kitų Europos miestų, nes daugiau to­kių operetės scenarijų primenančių faktų rasti sunku. Be to, Barboros Radvilai­tės istorija parodo, jog tuo metu Lietuvą jau buvo pasiekusi damos kulto tradici­ja². Šie faktai tokie neįprasti, taip XVI a. kontekste išsiskiriantys, kad atsiranda poreikis juos išsamiau aptarti, komentuoti. Svarbiausiu dėmesio centru ir lite­ratūroje, ir istorikų veikaluose tampa Barboros asmenybė ir išvaizda.

Svarstydami Barboros Radvilaitės fenomeną susiduriame su keliomis proble­momis. Pirma, istoriniai šaltiniai, tokie kaip laiškai ar amžininkų liudijimai, ob­jektyviai ištyrinėti ne taip jau seniai. Iki šiol atrasti 53 Barboros laiškai, iš kurių tik 15 rašyti jos ranka³. Žinoma, jų galėjo būti ir daugiau, nes testamente Žygi­mantas Augustas seseriai įsakė neskaičius sudeginti visus jo laiškus, tarp kurių galėjo būti ir Barboros laiškų. Išliko keli amžininkų atsiliepimai, karaliaus ir Barboros brolio Mikalojaus Radvilos Rudojo ir pusbrolio Mikalojaus Radvilos Juodojo korespondencija, kurios didelė dalis vienaip ar kitaip susijusi su Bar­bora. Antropologas Vytautas Urbanavičius pagal Arkikatedros požemiuose ras­tus palaikus atliko jos veido rekonstrukciją, pagal ją menin5 skulptūrinę portretą sukūrė skulptorius Stanislovas Kuzma. Tyrinėti šią medžiagą sunku, nes jau ka­ralienės amžininkai buvo skilę į dvi grupes, kurias sąlygini galėtume vadinti „barborininkais“ ir „antibarborininkais“, todėl į jų liudijimus reikia žvelgti atsar­giai. Dauguma jos laiškų yra diktuoti, taip šiuos laiškus užrašinėtojas perdirb­davo pagal visus to meto epistolinio žanro kanonus, ir Barboros individualumo juose likdavo labai mažai⁴. Išliko tik tie 15 jos ranka rašytų laiškų ir kai kurie užfiksuoti faktai, kurie taip pat daug ką nušviečia.

Savaime suprantama, kad. esant tokiai istorinei painiavai, atsiranda daug erd­vės interpretacijoms, kurių ėmėsi menininkai, visų pirma – literatai. Išvardyti visus šia tematika parašytus kūrinius būtų sunku, jų. ko gero. susidarytų kelios dešimtys. Kaip reikšmingiausius galėčiau išskirti Balio Sruogos nebaigtą dramą „Barbora Radvilaitė“, to paties pavadinimo Juozo Grušo dramą, Juditos Vaičiū­naitės „Kanoną Barborai Radvilaitei“, Edmundo Malūko romaną „Karalienė Bar­bora“, iš dalies – Vytauto Misevičiaus kūrinį „Karalienės Barboros juokdarys“, nors jame daugiau vaizduojama epocha, o ne individualizuoti veikėjos bruožai.

Barboros Radvilaitės istoriniai tyrinėjimai vyksta jau seniai – apie šią asmenybę rašė Albertas Vijūkas-Kojelavičius, keli lenkų autoriai, Mykolas Balinskis, užuo­minų yra metraščiuose. Visą istorinę informaciją susistemino Raimonda Ragaus­kienė biografiniame veikale „Barbora Radvilaitė“. Viktorija Daujotytė-Pakerienė 2010 m. išleido knygą „Arčiau Lietuvos: filologinė Barboros Radvilaitės studija“. Joje kruopščiai nagrinėjami literatūriniai Barboros vaizdiniai. Verta paminėti Mari­jos Matušakaitės knygą „Karalienė Barbora ir jos atvaizdai“ (2005), kurioje apta­riami Barboros vaizdiniai portretai nuo seniausių išlikusių iki dabartinių.

Remdamiesi R. Ragauskienės knygoje pateikiamais faktais bei laiškų ištrau­komis ir palygindami istoriškai rekonstruotą jos portretą su literatų kuriamais meniniuose tekstuose įvaizdžiais, pamėginsime trumpai apibūdinti Barborą kaip istorinę asmenybę.

Barboros gyvenimas iki santuokos

Barbora Radvilaitė gimė apie 1520-uosius Vilniaus kašteliono Jurgio Rad­vilos ir iš Mažosios Lenkijos kilusios Barboros Kolankos-Radvilienės šeimoje. Turėjo brolį Vilniaus vaivadą ir LDK kanclerį Mikalojų Radvilą Rudąjį, taip pra­mintą dėl jo rudos barzdos, ir vyresnę seserį Oną. Pusbrolis buvo Vilniaus vaiva­da, LDK kancleris ir etmonas Mikalojus Radvila Juodasis, taip pramintas dėl juodos barzdos, kad būtų lengviau atskirti nuo Barboros brolio. Pasak legendos, didikai Radvilos buvo 99 dvarų savininkai, o šimtojo neįsigijo tik todėl, kad šimto dvarų savininkai pagal galiojančios įstatymus turėjo išlaikyti savo atskirą ka­riuomenę. Šeimos nariai užėmė prestižines LDK institucijose pareigas.

Anot V. Daujotytės, pavardė „Radvilos“ priklauso senųjų dvikamienių vardų fon­dui. Pirmasis sandas siejamas su žodžiu „rado“, antrasis – su „viltis“. Taigi galima teigti, jog giminės ištakos yra grynai lietuviškos. Mitologizuotai pavardės etimologi­ja buvo aiškinama taip: krivis Lizdeika vilko guolyje rado verkiantį kūdikį ir pavadi­no jį Radvila – žodžių „rado“ ir „vilkas“ sandūra⁵. Net ir toks aiškinimas atskleidžia i giminės tautiškumą, šaknų ieškojimą seniausiame Lietuvos istorijos klode.

Būsimoji karalienė užaugo Vilniuje, ant Neries kranto stovėjusiuose Radvilų rūmuose. Taigi brendo elitinėje aplinkoje, buvo įpratusi prie prabangos, išmanė etiketą, buvo raštinga ir pakankamai išsilavinusi. Ilgą laiką buvo manoma, kari ji mokanti daug kalbų – lotynų, lenkų, italų, lietuvių. Paskutiniai tyrimai rodo, kad ji veikiausiai mokėjusi tik lenkų kalbą, kitų galbūt turėjusi pradmenis, bet tai neįrodyta. Vis dėlto tai netrukdė jai skaityti knygas ir be klaidų rašyti laiš­kus⁶.

Barboros santykiai su šeimos nariais buvo geri. Tai jaučiama iš jos laiškų, švelnių kreipinių į motiną „Mieloji Ponia Mamyte“⁷, brolį – „dauggali pone broli, mums tikrai mielas“⁸, tėvą – „maloningasis pone tėve“⁹. Ypač artimas ryšys buvo su broliu. Iš rastų 53 laiškų net 41 skirtas jam.

1537 m. Barbora pagal tėvo nutarimą ištekėjo už trylika metų vyresnio Trakų vaivados Stanislovo Goštauto. Deja, jis mirė 1542 m., jiems nespėjus susilaukti vaikų, ir taip pasibaigė XIV–XVI a. Lietuvoje garsėjusi Goštautų giminė. Prieš porą metų buvo miręs Barboros tėvas. Taigi jai liko brolis, sesuo ir motina, į ku­rios namus Geranainyse (dabar – Baltarusija) našlė Goštautienė ir persikraustė.

Manoma, kad su Žygimantu Augustu ji susipažino 1543 m. Nuo 1544 m. Žy­gimantas gavo teisę savarankiškai valdyti Lietuvą ir apsigyveno Vilniuje. Jis buvo vedęs Elžbietą Habsburgaitę, Ferdinando I dukterį. Ši mirė 1545 m. nespė­jusi palikti įpėdinių. Nuo to laiko Žygimantas Augustas ir Barbora matydavosi dažnai, kur kas dažniau, nei tai buvo laikoma norma to meto visuomenėje.

Kokie tad buvo šie du žmonės, kurių vardai lietuvių sąmonėje įsitvirtinę ne tarp politikų, bet šalia legendinių porų – Dantės ir Beatričės, Meistro ir Marga­ritos, Romeo ir Džuljetos?

Žygimanto ir Barboros istoriniai portretai

Žygimantas Augustas – Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos sūnus. Jo motina, ištekėjusi ir kraustydamasi į Lenkiją, atsivežė didžiulį dvarą, kuriame buvo žy­mių Italijos muzikų ir humanistų. Taigi jos vienintelis sūnus gavo nepaprastai gerą itališką renesansinį humanistinį išsilavinimą, mokėjo daug kalbų. Yra žino­ma, jog su motina kalbėdavosi itališkai. Bonos dvaras paskatino renesansinės kultūros gimimą Lietuvoje ir Lenkijoje, šių šalių kultūrinę integraciją į Vakarų Europą (pvz., Bonos laikais prie stalo pradėta naudoti šakutė¹⁰). Ji apskritai buvo energinga valdovė, bandžiusi centralizuoti karaliaus valdžią, dariusi di­džiulę įtaką vyrui. Daugelyje lietuviškų meninių tekstų (J. Grušo, J. Vaičiūnaitės, B. Sruogos) vaizduojama kaip Barboros žudikė, pavydi intrigantė, žodžiu, įpras­tas neigiamos renesansinės valdovės prototipas. Ko gero, jos ydos gerokai perdedamos – atlikti tyrimai rodo, jog Barbora nebuvo nunuodyta (šios legendos ištakas aptarsime vėliau).

Vis dėlto tenka pripažinti, jog valdingai motinai „po padu“ užaugęs Žygiman­tas nebuvo pats aktyviausias politikas. Amžininkai dėl pomėgio viską atidėlioti jį buvo praminę „rytdiena“¹¹. Nors poetinė J. Grušo drama iš esmės prasilenkia su realybe, karaliaus-juokdario motyvas nėra visiškai klaidingas: Žygimantas labiau mėgo prabangą, medžiokles, knygas, muziką ir moteris, o ne ilgus poli­tinius disputus. Jo bibliotekai priskiriama apie 4000 knygų, kurios tapo Vilniaus universiteto bibliotekos pagrindu. Verta paminėti, kad tais pačiais metais Mask­vos caras turėjo trylika knygų ir jautė pasididžiavimą savo gausia kolekcija. Karalius mėgo stebinti atvykėlius. Iš Vilniuje jo valdymo metais apsilankiusių užsieniečių laiškų justi nustebimas prabanga, netgi teigiama, kad net Romos turtas neprilygsta Vilniaus rūmų turtams. Yra žinoma, jog prie vartų į Valdovų rūmus stovėjo dvi prijaukintos dresuotos, livrėjomis aprengtos meškos, kurios lenkdavosi svečiams. Šis faktas užfiksuotas ir J. Grušo dramoje: „O vienas, tikras meškinas, vis taikos / apglėbt mane“¹², – pasako dailininkas, kuriam pavesta nutapyti Barboros portretą.

Natūralu, kad romantiškas, meniškas karalius ieškojo jo pomėgius atitin­kančios moters. Ji turėjo būti įdomi pašnekovė, geros širdies, pripažinti vyro šeimoje autoritetą, atitikti jo estetinį idealą, dalytis bendrais pomėgiais. Visa tai jis atrado Barboros Radvilaitės asmenyje.

Daugelis istorikų teigia, jog santykiai su Barbora karaliui padarę teigiamą įtaką – jis tapo aktyvesnis, valingesnis, nepabūgo susipykti su motina ir pasi­priešinti Lenkijos ponų bei bažnyčios spaudimui. Bendravimo su Barbora laiko­tarpis išskiriamas kaip vienas aktyviausių jo politinėje karjeroje. Šiuo faktu tikriausiai pasinaudojo ir B. Sruoga, Barborą savo dramoje vaizduodamas kaip įkvepiančią Žygimanto mūzą.

Apie Barboros grožį nuolat kalbama. Tai matyti iš senųjų portretų. Tiesa, daugelis jų nutapyti po Barboros mirties, o ir apskritai renesansiniai portretai turėjo tikslą ne atkurti žmogaus individualumą, bet reprezentuoti jį kaip tam tikros socialinės klasės atstovą. Vis dėlto jie bent jau leidžia daryti išvadas apie Barboros, kaip gražios moters, vaizdinį to meto sąmonėje. Atliktų tyrimų duo­menimis, Barbora pagal tų laikų standartus buvusi didesnio nei vidutinio ūgio¹³, didelių akių, veido forma ovali, profilis švelnus.

Barbora aistringai mėgo medžioti, mylėjo šunis, gerai jodinėjo. Anot kai kurių šaltinių, Barbora su Žygimantu per vieną iš medžioklių ir susipažinę. Jos rašyti laiškai rodo aukštą rašto kultūrą, rašysena yra išlavinta, posakiai – originalūs, pranokstantys XVI a. epistolinio žanro klišes¹⁴. Palyginti su kitomis didikėmis, ji rašė daug ir įvairiomis temomis. Paprastai moterys pranešdavo vyrams apie svarbesnius namų reikalus, kai jie būdavo išvykę, arba susirašinėdavo tarpusa­vyje, pasakodamos apie savo vaikus, drabužius ar iškylas¹⁵. Daugelyje jų laiškų pasitaiko rašybos klaidų, jie rašyti tarsi vaiko raštu. Barbora, susirašinėdama su broliu, ne tik protegavo jo pasiūlytus asmenis, bet ir stengėsi sutaikyti jį su ka­raliumi. Matyti išlavintas braižas, kalba laisva, stilinga ir taisyklinga. Daugelį laiškų Barbora diktavo ir to diktavimo, matyt, galėjo klausytis Žygimantas, nes tuose laiškuose ji pataria gerbti karaliaus valią ir jam nesipriešinti. Savo ranka rašytuose laiškuose yra atviresnė, išsako samprotavimus ir lūkesčius¹⁶. Tai rodo, kad Barbora turėjo politikės pradą ar bent jau buvo apsukri, praktiška moteris, siekianti padėti šeimai.

Laiškuose Žygimantui Augustui nuolat jaučiama meile vyrui – ji prašė jos nepamiršti, dėkojo už malones, siuntė dovanėles. Gausu save nužeminančių epitetų – jūsų mažiausioji tarnaitė“¹⁷, „amžina belaisvė“¹⁸ ir t. t. Aišku, to nereiktų suprasti tiesiogiai – kad ir kokie emocingi būtų vyro ir žmonos santykiai, Žygimantas vis dėlto buvo karūnuotas asmuo, kuriam pagal to meto kanonus reikėjo rodyti deramą pagarbą ir nuolankumą¹⁹. Pastebima, kad laiškuose ji gana mažai dėmesio skyrė sau – net apie sunkią ligą prasitarė vos kelis kartus, kai jau nebegalėjo net pasirašyti.

Barboros laiškai skiriasi nuo kitų karalienių korespondencijos – juose ne­gvildenami valstybiniai reikalai, rašoma tik tiek, kiek tema susijusi su adresatu. Matyt, tai lėmė gana dviprasmiška jos padėtis – karūnuota karaliene tepabuvo penkis mėnesius, visą tą laiką sirgo, prieš tai atviresne būti tikriausiai nesiryžo dėl neapibrėžto statuso. Jos laiškai pranoksta to meto didikių sąmoningumo standartus – jie pasižymi kūrybiškumu. Pvz., rašydama laišką Žygimantui ir kanoniškai linkėdama „geros sveikatos“, ji prideda paperkantį teiginį, jog jis rei­kalingas „pavaldinių paguodai, tuo labiau mano, amžinos belaisvės ir mažiausiosios J [ūsų] Karališkosios] MĮalonybės] tarnaitės džiaugsmui“²⁰. Taip Barbora parodo jo ir kaip karaliaus, ir kaip vyro vertę. Kitas pavyzdys: Barbora iš Du­bingių siunčia Žygimantui mielą dovanėlę – laikrodį ant auksinės grandinėlės ir greta pridėtame laiške prašo, kad jis nors vieną iš dvylikos valandų „sau ma­lonėtų pasilikti, kurioje aš, J[ūsų] K[arališkosios] M[alonybės] mažiausioji tar­naitė, galėčiau būti prisimenama“²¹. Tai rodo gerą psichologijos išmanymą ir subtilumą, mokėjimą ir norą patikti. Dėkodama už parodytą meilę, parafrazuoja Biblijos siužetą: „Jei Jūsų Karališkoji Malonybė mano ponas su manimi, [tuomet] kas prieš mane?“²²

Taigi iš kitų to meto moterų korespondencijos Barboros laiškai išsiskiria inte­ligencija, erudicija, grakštumu. Tai sietina sujos šeima ir aplinka, kurioje užaugo. R. Ragauskienė konstatuoja, kad laiškų stilius primena rafinuotą tiek Radvilos Juodojo, tiek Radvilos Rudojo manierą. Pastarasis netgi perlenkdavo lazdą – į vieną iš Rudojo laiškų Žygimantas Augustas atsako: „Tų silogizmų, kuriuos J[ūsų] M[alonybė] mums rašėte, nesupratome“²³. Radvilų dvare nuolat vykdavo įvairūs disputai, svečiuodavosi kiti elito nariai, taigi buvo sudarytos geros sąly­gos kalbos jausmui lavinti. Jos laiškų nuotrupas gražiai pritaikė E. Malūkas romane „Karalienė Barbora“ ir tai suteikė tekstui ne tik autentiškumo, gyvumo pojūtį, bet ir istorinės tiesos atspindį. Mano nuomone, jo sukurta literatūrinė Barbora yra artimiausia realiajai, istorinei Barborai.

Santuoka

Lietuvos metraštyje rašoma, kad Barboros brolis ir pusbrolis kritikavę Žygi­mantą dėl jo dažnų apsilankymų ir išgavę pažadą daugiau neiti pas Barborą. Tačia^u kartą jie sutikę karalių prie sesers miegamojo durų ir ėmę jam priekaiš­tauti. Šis jiems atsakė, kad galbūt jis gera jiems darantis. Tada jie atvedę cere­monijai jau paruoštą kunigą, kuris įsimylėjėlius slapta sutuokė Katedroje.

Vestuvės įvyko 1547 m. liepą, manoma, kad tai galėjusi būti liepos 24 ar 25 diena. Buvo nuspręsta jas kurį laiką slėpti, todėl naktinėje ceremonijoje dalyva­vo tik jaunasis su jaunąja, kunigas, abu Radvilos ir jų artimiausias patikėtinis Kęsgaila. Įvykus vestuvėms de facto, liko sunkiausias uždavinys – jas paversti santuoka de jure.

Karūnacijos siekis

Po vestuvių Barbora toliau gyveno Radvilų rezidencijoje Dubingiuose, o Žy­gimantas Augustas išvyko į Krokuvą ieškoti sąjungininkų kovai dėl vedybų įteisinimo. Kuriam laukui buvo nuspręsta jas slėpti tiek nuo Bonos, tiek nuo Len­kijos ponų, kurie buvo nepalankūs Radviloms dėl antiunijinių nuotaikų ir labiau už viską nenorėjo šios litvomanų giminės iškilimo. Dubingiuose likusią Barborą ištiko persileidimas, todėl to laikotarpio laiškai pilni nuolankumo. Ji bijojo, kad dėl įpėdinio netekties ir lenkų spaudimo Žygimantas Augustas jos nepamirštų. Tačiau taip neįvyko, karalius jai siuntė gausias dovanas, prisiekinėjo amžiną meilę, o ypač sunerimo, kai įgriuvo rūsio, virš kurio buvo Barboros kambariai, skliautai. Laimei, niekas nenukentėjo.

Oficialiai Žygimantas Augustas apie įvykusias vedybas pranešė 1548 m. va­sario 2 d. Tėvų reakcija buvo audringa: Žygimantas Senasis rašė laiškus Lenkijos ir Lietuvos didikams, prašydamas ir įkalbinėdamas nepripažinti šio veiksmo, vėliau Bona net apkaltino Augustą dėl tėvo mirties pagreitinimo. Ji šiame konf­likte buvo ypač aktyvi – kovojo laiškais, papirkinėjimais, atvirai maldavo sūnų „ateiti į protą“. 1548 m. su dukromis išvykusi į Varšuvą, užrakino karalienės kambarius ir įsakė nieko ten neįleisti. Bandė sūnų ir papirkti – siūlė jam net 100 000 auksinų²⁴. Kokie tai didžiuliai pinigai, galima suvokti palyginus, kad dvaro metinės išlaidos, be maisto, buvo apie 10 000 auksinų.

Svarbu išaiškinti, kuo Barbora Radvilaitė taip neįtiko Lenkijos elitui. Antiunijinės jos giminės nuotaikos ir nekarališka kilmė buvo, žinoma, svarbiausi šios neapykantos aspektai, bet anaiptol ne vieninteliai. Iš tiesų jau prieš vedybas bu­vo susidariusios dvi politikų grupuotės – viena jų palaikė karalienę Boną ir jos aplinką, kuri siekė centralizuoti karaliaus valdžią, o kita – Žygimanto Augusto, kuris rėmėsi etmono – kanclerio bloku. Be to, vedybos buvo nenaudingos nei tarptautiniu, nei ekonominiu (kraičio) atžvilgiu. Bijota ir pernelyg didelio kara­liaus valdžios sustiprėjimo. Lenkijos bajorija procentiškai buvo gausiausia visoje Europoje ir anaiptol nenorėjo būti valdoma. Žygimanto Augusto individualizmas, pasireiškęs žmonos pasirinkimu, griovė šimtmečius nusistovėjusią tradiciją, pa­gal kurią karaliaus vedybas turėjo patvirtinti Ponų taryba.

Buvo ir grynai moralinių priežasčių. Lietuvos–Lenkijos visuomenė pasižy­mėjo konservatyvumu, vedybos buvo suvokiamos kaip ekonominis sandėris ir būdas giminei pratęsti. Dėl gyvenimo trukmės santuokos nebūdavo „amžinos“: mirus vienai pusei, antroji ilgai negedėdavo ir vėl sudarydavo naujas sąjungas. Todėl atvirai deklaruojama Žygimanto ir Barboros meilė visuomenę erzino ir pykdė, lygiai kaip ir vėlesnis Žygimanto negalėjimas pamiršti žmonos ir liautis gedėjus. Anot R. Ragauskienės, jų meilės istorija pranoko savo epochą ir amži­ninkams buvo per daug keista bei nesuprantama²⁵.

Nepasitenkinimą kėlė ir Barboros asmuo. Prastą reputaciją ji gavo dėl nesan­tuokinių ryšių su Žygimantu Augustu. J. Grušas dramoje pagrotai tvirtina, kad Vilniuje „antibarborininkai“ ant tvorų ir Radvilų karietų lipdė Barborą žeminančius paskvilius. Radvila Rudasis netgi atkalbinėjo karališkąją porą nuo ke­lionės į Poznanę, teigdamas, kad teks samdyti atskirus patarnautojus paskvi­liams nuo karietos gramdyti. Žygimantas šiuos faktus nuo žmonos slėpė. Jis ėmėsi visų priemonių, kad apsaugotų Barborą nuo galimo nunuodijimo. Tokioms baimėms buvo rimtas pamatas, mat XVI a. skrodimai buvo draudžiami ir todėl nunuodijimo buvo neįmanoma įrodyti. Barborai maistą ir gėrimą turėjo paduoti ypač patikima tarnaitė, nors ir žemesnės kilmės. Gėrimus pilstė į permatomas stiklines ir jokiu būdu ne į taures. Šis iš pirmo žvilgsnio keistas nurodymas tu­rėjo priežastis – XVI a. buvo ypač paplitę vadinamieji „metaliniai“ nuodai, tokie kaip arsenikas, švinas ar gyvsidabris. Jie yra beskoniai, bet netirpūs vandenyje, todėl skaidrioje stiklinėje gerai matosi (anuomet taurės buvo nepermatomos). Būtent aštuoni Radvilos Rudojo ir Žygimanto laiškai, kuriuose svarstomos Bar­boros apsaugojimo galimybės, ir davė impulsą atsirasti garsiajam nunuodijimo mitui²⁶.

Plačiai paplitusi idėja, kad Barborai karūnacija visiškai nerūpėjusi, kad ji buvusi tik šachmatų figūrėlė politiniame Radvilos Rudojo ir Radvilos Juodojo žaidime. Taip ją poetiškai pavaizdavo ir J. Vaičiūnaitė „Kanone Barborai Radvi­laitei“: „Mes pavertėm tave šachmatų, kortų karaliene. <…> Mes stumdėm san­dėriuos tave. <…> Paskui įkalinome meilę“²⁷. Ko gero, tai netiesa. Barbora pati gal ir neturėjo karalienės ambicijų, bet ji norėjo padėti šeimai, be to, matė, jog mylimasis Žygimantas Augustas dėl karūnacijos labai stengiasi, todėl ir pati jos galėjo siekti. Amžininkai teigia, jog ji buvusi principinga. Tuo nesunku patikėti, turint omenyje Radvilų giminei būdingą išdidumą, suvokimą, jog jie – elitas.

Apie Barboros patriotizmą, taip dažnai minimą meniniuose tekstuose, kalbėti sunku. Mano nuomone, rašytojai panaudoja antiunijines visos Radvilų giminės nuo­taikas kaip Barboros politinių pažiūrų raktą. Apie jos veiksmus, nukreiptus į apskri­tai bet kokios politikos areną, žinome mažai. Ji proteguodavo brolio rekomenduotus asmenis, kartais pati ką nors užtardavo, bet iš tikrųjų buvo pasyvi. Aišku, dėl ligos ir neapibrėžto statuso, tai savaime suprantama. Be to, Lietuvos ir lietuviškumo sąvoka tais laikais buvo kitokia, lietuviais vadindavo tuos, kurie gyveno pagal LDK įstaty­mus. Iki modernaus nacionalizmo atsiradimo dar buvo bent 300 metų. Todėl sunku pasakyti, ar galėjo realioji Barbora ištarti šiuos pakylėtus žodžius:

O Lietuva! Manoji meile! Bausk
Mane, jeigu tarp deimantų yra
Bent lašas kraujo. Išganyk mane,
Jei deimantuose šviečia meilė tau.
Per amžius būk laisva, o Lietuva.
Ir būk visiems teisinga ir gera.
Kai valanda išmuš, priglausk mane.
Tau – karūna!..²⁸

1549 m. vasarį karališkoji pora atvyko į Vavelį. Iš karto buvo pradėtas for­muoti Barboros dvaras. Palyginti su pirmosios Žygimanto Augusto žmonos ka­ralienės Elžbietos Habsburgaitės dvaru Jis buvo keliskart didesnis²⁹. Be to, Bar­bora turėjo asmeninės apsaugos gvardiją. Iš virtuvės knygų matosi, kad Barbora (galbūt dėl ligos) buvo išranki maistui – jai netgi pirko rytietiškus prieskonius, tokius kaip cinamonas ir imbieras, kurie tada buvo retenybė. Ji turėjo savo mu­zikantų grupę, naudojosi įvairių amatininkų paslaugomis. Manoma, kad jos dvarą galėjo sudaryti apie 200 asmenų, tai yra kaip tik tiek, kiek paprastai turė­davo galingosios Vakarų Europos monarchės. Tai rodo, jog Žygimantas savo mylimajai nieko nešykštėjo ir troško jai suteikti pakankamai pramogų bei laisvių. Taigi aišku, kad karalius norėjo visuomenę supažindinti su įvykusiu santuokos faktu nepalikdamas galimybės pasipriešinti.

Barborą kaltindavo ir dėl to, kad ji kelioms dienoms užsidarydavo kamba­riuose ir neįleisdavo net savo dvaro maršalkos, elgdavosi užgaidžiai ir nepa­kančiai, išlaidavo. Jos elgesį veikiausiai lėmė sunkėjanti liga, kurią ji iš pradžių bandė nuslėpti. Išlaidos – kitas dalykas: taip, Barbora nebuvo kukli karalienė, bet, reikia pasakyti, to norėjo ir pats Žygimantas Augustas. Jam patiko graži, brangakmeniais žiburiuojanti ir brangiomis sukniomis pasidabinusi žmona, jis jai beveik kasdien dovanodavo brangias dovanas. Karalienės dvaro išlaidos tu­rėjo būti nemažos – per vienus metus pridarytas skolas pavyko grąžinti tik per trejus.

Išskirtinę Žygimanto Augusto meilę žmonai liudija gausybė mus pasiekusių smulkių faktų. Pvz., Barbora nuolat nešiojo medalioną su karaliaus atvaizdu. Žy­gimantas įsakė pagaminti dvi vienodas emalio pinigines sau ir žmonai. Jis rūpi­nosi karalienės aplinka – jos kambariuose kabojo gobelenai, buvo daug veid­rodžių, kilimų, specialiai jai užsakė naują čiužinį ir pagalves. 1549 m. gegužės 1 d. Žygimantas užrašė Barborai didžiulį dovį – didžiąją etnografinės Lietuvos dalį. Po dokumento įsigaliojimo Barbora tapo Kauno pilies ir miesto, Rumšiškių ir kitų Kauno pavieto dvarų, Merkinės, Alytaus, Nemunaičio, Simno, Žodiškių, Talvašovo, Darsūniškio, Birštono, Žiežmarių, Žaslių, Stakliškių, Karmėlavos, Vilkijos, Veliuonos, Skirsnemunės, Raseinių ir Josvainių dvarų savininke, taigi viena turtingiausių moterų LDK ir Lenkijoje. Šis motyvas panaudotas ir J. Grušo dramoje, ir E. Malūko romane.

Taigi Barbora buvo visiška priešingybė lenkų pageidaujamos karalienės ti­pui – romiai karališkojo įpėdinio motinai, nuolankiai, be asmeninių ambicijų, moteriškaitei. Grožio ir išsilavinimo standartas nebuvo keliamas, nebent kalbė­tume apie visišką luošumą, kuris trukdo motinystei. Pakenkti galėjo ir gandai, kad karalienė esanti ragana ir užkerėjusi karalių. Jų pagrindu tikriausiai tapo protestantiškos Mikalojaus Radvilos Juodojo pažiūros ir visiškas Žygimanto Au­gusto abejingumas religijos klausimams, palankus jo požiūris į nekatalikus. Be to, Barbora patyrė du persileidimus, o susirgus visiems pasidarė aišku, kad gi­minės ji nepratęs. Nepaisydamas to, Žygimantas Augustas su jam nebūdingu ryžtu privertė dvarą karūnuoti Barborą 1550 metų gruodžio 7 dieną.

Liga ir mirtis

Pirmieji ligos požymiai pasimatė jau 1548 metais, bet 1550-aisiais situacija pasidarė ypač sunki. Kovo mėnesį ant pilvo iškilo didžiulė votis. Sunerimęs Žygimantas Augustas sukvietė gydytojų konsiliumą. Kai tradicinė medicina pasirodė bejėgė, buvo imtasi netradicinių priemonių, kurias amžininkai įvardijo kaip raganystes“: Radvila Juodasis pakvietė dvi užkalbėtojas rusėnes ir vieną žydę. 1551 m. prieš pat mirtį Barborą aplankiusios net septynios „raganos“. Nepaisant visų pastangų, ligonės būklė vis blogėjo. Jai tino kojos, kietėjo pilvas, ant jo kilo votys ir gumbeliai, krėtė drebulys. Be to, nuo jos sklido toks slogus kvapas, kurį galėjo pakęsti tik Žygimantas Augustas ir kelios tarnaitės.

Visą tą siaubingą laikotarpį Žygimanto meilė, atrodo, buvo nepajudinamai tvirta. Jis pats keldavosi naktį ir slaugė sergančią žmoną, skubėdavo jos giminaičiams pranešti net apie menkiausią pagerėjimą, neleido pačiai Barborai skaityti brolio laiškų, nes perskaičiusi imdavo verkti. Politikai karalius pasidarė visiškai abejingas, jo nuotaika, kaip rašo amžininkai, tiesiogiai priklausė nuo Barboros savijautos³⁰. To meto dvaro išlaidų knygose pažymėtos stambios vienuolynams paaukotos sumos, kad būtų meldžiamasi už karalienės sveikatą. Nors gydytojai tvirtino, kad Barbora išgyvens tik iki gegužės, Žygimantas, atrodo, iki paskutinės minutės vylėsi, kad ji pasveiks. Kai žmona pareiškė norą išvažiuoti iš Krokuvos, užsakė specialų vežimą, kuriame tilpo jos lova. Manė net nugriauti Florijono var­tus, jei vežimas pro juos nepralįstų³¹.

Pati Barbora ligą sutiko su karalienei prideramu išdidumu. Iš pradžių nega­lavimus slėpė, kruopščiai puošėsi, vėliau, kai nebeišgalėjo, atleido pavaldinius ir kentėjo viena ar su vyru. Apie ligos pobūdį pasklido įvairiausių kalbų, vėl pakėlė galvas Barboros priešininkai. Jie teigė, jog karalienė serganti „prostitučių liga“ ir tai esanti Dievo bausmė už palaidą gyvenimo būdą³².

1551 m. gegužės 8 d. Barbora, atlikusi išpažintį ir priėmusi paskutinį patepi­mą, mirė ant vyro rankų. Kelios valandos prieš mirtį ji paprašė Žygimanto ją palaidoti Lietuvoje, ir jos noras buvo išpildytas. Nors Lenkijos senatoriai labai priešinosi ir, bijodami didelių išlaidų, norėjo ją palaidoti Vavelyje, Žygimantas tikriausiai pats suplanavo laidotuvių procesijos maršrutą ir 1551 m. gegužės 25 d. procesija pajudėjo. Jie keliavo tomis vietomis, kuriomis Barbora buvo atvykusi į Lenkiją. Žygimantas Augustas lydėjo žmonos karstą raitas, o per miestus ir mies­telius eidavo pėsčias.

Laidotuvių išlaidos buvo neįsivaizduojamo dydžio. Vien iš Lenkijos iždo buvo paimta 9416 auksinų, tai yra dvaro metų išlaidos be maisto³³. Žygimantas už­sakė realistinį Barboros portretą, kurį pastatė ant karsto, kad keliaudamas visa­da galėtų matyti jos veidą. Vėliau atsirado legenda, kad šis portretas yra tas pats, kuris ir dabar kabo Švč. Dievo Motinos Aušros vartų koplyčioje Vilniuje. Žinoma, tai netiesa, bet toks įsitikinimas patvirtina Barboros įvaizdžio svarbą lietuvių sąmonei. Šiuo pasakojimu naudojosi ir J. Vaičiūnaitė. Pacituosiu visą ciklo „Ka­nonas Barborai Radvilaitei“ ketvirtą dalį „Nežinomas dailininkas“:

Tos pilnos žavesio, tos liūdnos akys įsikūnijo
senam paveiksle. Nutapiau jus –
šiaurietišką madoną.
Prisimenu – jūs verkdavot negyvo savo kūdikio
ir vėl nusišypsodavot staiga. Žinau, jus domina
tik žinios iš Žygimanto. Ta ilgo ir lemtingo
kentėjimo žymė veide… Į aikštę jus išimčiau
iš salių. Nutapiau jus be karūnos ir be nimbo,
skurdžiu prasčiokės gobtuvu.
Paskui, po poros šimtmečių,

įvilks į prabangius rūbus jus Vilniaus juvelyrai,
išpuoš auksinėm rožėm, tulpėm ir akanto lapais,
įkeldins į koplyčią miesto vartuose. Vėlyvai
ir keistai jūsų daliai teks dangus, aušrom apakinąs…³⁴

Eilėraštis kuria dialogą su poetine B. Sruogos drama „Barbora Radvilaitė“. Jame Barboros kaip madonos įvaizdis tampa struktūrinančia ašimi³⁵. Pirmojo dramos veiksmo pradžioje, Barborai, jos motinai, Radvilai Juodajam ir Poznanės vyskupui Zebžydovskiui besikalbant apie Florenciją, iš vyskupo lūpų nuskamba tokia frazė:

O dailininkai savo meilužes
Nupiešia ir bažnyčiai atiduoda.
Tenai jas šventina, ir madona,
Ir Dievo Motina vadina. Meldžias.
Bažnyčios pilnos šitokių madonų!³⁶

Vėliau vyskupas pasiūlo Barborai tapti „Poznanės madona“. Ji įsižeidžia ir iš­eina, vyskupas stebisi:

Ko ji įsižeidė, nesuprantu.
Italijoj – jai visos pavydėtų.
Visi maestro brangintų kaip auksą,
Už madonas visas gražiausia būtų.
Iš prigimties ji madona tikra!³⁷

Itališkas žodis „madona“ reiškia „mano ponia“ ir juo būdavo vadinamos visos aukštos kilmės ištekėjusios moterys. Tik vėliau šis terminas pritaikytas Švč. Ma­rijai. Susidaro dviprasmybė: viena vertus, Barbora – aukštos kilmės ir ištekėjusi, kita vertus – verta tapti bažnytine madona. Pateikiama poetinė jos charakteris­tika – graži, gerbtina ir dvasinga, pakylėta. Pabrėžiamas jos išskirtinumas. Be to, gimsta nuoroda į Aušros vartų koplyčios paveikslo legendą.

Laidotuvių procesija, kurioje dalyvavo apie 400 arklių, į Vilnių įžengė 1551 m. birželio 22 dieną, taigi praėjus pusantro mėnesio po karalienės mirties. Ant Bar­boros karsto buvo toks įrašas: „Karalienė Barbora, kuri po šiuo antkapiu palaido­ta, buvo Karaliaus Augusto antroji žmona. Daugeliui daug gero padarė, blogo nie­kam; niekas negali pasakyti, kad buvo jos įžeistas. Mirė nesubrendusi, pradėjusi trečią dešimtį; likimui lemiant, antrą kartą paliko lovą vienišą. Mirė be laiko, bet jeigu ji ir būtų senyvo amžiaus, Augustas kalbėtų, kad mirė be laiko. Karūnuota 1550 m. gruodžio 7 d., mirė 1551 m. gegužės 8 d.“³⁸

Šiame trumpame įraše gali nustebinti pasakymas „paliko lovą vienišą“. tikrųjų XVI a. tai buvo visiškai normali formuluotė, o vestuvių sutartyse žmona buvo vadinama „guolio dalyve“ ar pan.

Laidotuvių procesuos scena vaizduojama bene kiekviename Barboros temati­kai skirtame kūrinyje. Iš tikrųjų vaizdavimo būdas panašus: pabrėžiamas Žygimanto Augusto skausmas, nuotaika liūdna, leksika šiek tiek patetiška. Motyvas, kuris jungia J. Vaičiūnaitės ir J. Grušo tekstus, – nemirtingumas:

Aš būsiu ne pageltęs pergamentas. Aš nesensiu.
Man meilė bus galia išlikti, kaip poetui eilės.³⁹

J. Grušo tekstas:

Jo veido šviesą sielvartas užtemdo,
Bet žino jis: Barbora nemirė.
Kančia užtemdė mano veido šviesą,
Nors aš žinau: Barbora nemirė.
<…>
Meile, būk gyva amžinai!⁴⁰

Taigi šiuose tekstuose kuriamas romantizuotas Barboros paveikslas. Kaip esminė jos savybė nurodoma meilė, gebėjimas mylėti. J. Grušo tekste einama dar toliau – Barbora tarsi tampa meilės sinonimu. Panašu, kad ji, autorių nuomone, įkūnija grynąjį moteriškąjį pradą. Savaime suprantama, tai prasilenkia su istorine realybe. Jos realiame paveiksle, remiantis aptartais faktais, nesunku įžvelgti androgeniškumą. Ji išsilavinusi, ambicinga, protinga, kaip buvo minėta, mėgo šunis ir medžiok­lę⁴¹. Tai charakterio bruožai, tradiciškai suvokiami kaip vyriški. Matyt, Barboroje pasireiškė ypatinga prigimties harmonija. Nereikia jos vienpusiškai suvokti kaip romantiškos gražios patriotės, kaip tai dažnai daroma meniniuose tekstuose.

Žygimanto Augusto gyvenimas po Barboros mirties buvo liūdnas. Jis įsakė visus rūmų kambarius išmušti juodai ir pats iki mirties rengėsi vien juodais drabužiais, tiesa, tuo neišsiskirdamas iš kitų Europos monarchų, nes juoda spal­va buvo madinga. Trečios vedybos su pirmosios žmonos seserimi Kotryna buvo nesėkmingos. Kotryna su Žygimantu iš tikrųjų negyveno ir ją savo testamente karalius prisiminė vos vienu nereikšmingu sakiniu⁴². J. Vaičiūnaitė ne be rimto pagrindo rašo:

Tai dėl tavęs likau beveidė.
Mano bruožai dūmuos.
Guliu pačioj istorijos kertėj, pavirtus plėnim.
Tavęs raudodavo Žygimantas, mane atstūmęs,
Pasišlykštėjęs ligi skausmo…⁴³

Paplitusi legenda apie tai, kaip Žygimantas kreipėsi į raganių Tvardovskį, kuris neva iškvietęs Barboros vėlę. Jis liepęs Žygimantui nejudėti ir nekalbėti, bet šis, išvydęs Barborą, nesusivaldė. Yra dvi legendos verstos. Viena teigia, kad šmėkla, palikusi Žygimantui raudoną rožę, išnyko, o kita – kad vėlė likusi tarp žmonių ir neapleidusi Augusto iki pat jo dienų pabaigos. Pastaroji versija panau­dota E. Malūko romano pabaigoje.

Barboros palaikai Vilniaus katedroje, greta karalienės Elžbietos palaikų, bu­vo surasti 1931 m. Juos kruopščiai ištyrus buvo atmesta tiek nunuodijimo, tiek sifilio galimybė. Iki šiol nesutariama, ar ji mirė nuo gimdos vėžio, ar nuo gimdos uždegimo, kurį sukėlė pati sau, vartodama viduramžių priemones vaisingumui gerinti.

Sunku apibendrinti šias fragmentiškas žinias apie iškilią Lietuvos Renesanso asmenybę. Galbūt daugiausia apibendrinančios galios ir žmogiškosios tiesos turi meninės vaizduotės įkvėptas tekstas. Todėl, užuot dariusi išvadas, pacituosiu paskutinį J. Vaičiūnaitės ciklo eilėraštį „Barbora Radvilaitė“, kuriame perteikti kultūriniai-istoriniai realiosios Barboros ir jos epochos pėdsakai.

Aš būsiu ne pageltęs pergamentas. Aš nesensiu.
Man meilė bus galia išlikti, kaip poetui eilės.
Aš čia gimiau.
Aš pavirtau čia Vilniaus renesansu.
Iš čia ir mano žavesys, per amžius neapleidęs…

Grįžau čia mirusi. Tamsus ir ankštas buvo karstas.
Už jo – kanopų ritmas tarsi laikrodžio tiksėjimas.
Už jo – Žygimanto alsavimas, duslus ir karštas.
Grįžau čia mirusi, į savo dangų įtikėjus.

Į šitą miestą ūkanoj – į prigesintą, drėgną
jo bokštų spindesį, į šiltą išganingą lietų grįžau.
Ne karūnavimui išvežę, bet ištrėmę
vėl parvežė. Ir prisikėliau, žemės prisilietus.⁴⁴

Eilėraštis pradedamas pranašingu teiginiu „aš nesensiu“. Pageltęs perga­mentas simbolizuoja moralinį susinaudojimą, nebeaktualumą. Jam priešinama „galia išlikti“ – meilė. Įdomus palyginimas „kaip poetui eilės“: kyla mintis, kad kiekvienas kuriantis žmogus įmina gyvenime nenykstantį pėdsaką. Iš gilaus jausmo kylanti kūryba lieka gyva per amžius, o kartu lieka gyvuoti ir poeto sąmonė.

Barboros sąmonė tarsi irgi amžina – susidaro įspūdis, jog ji gali paveikti kitų žmonių mąstyseną. Tačiau ir tikroji poezija gimsta iš meilės žmonėms, ir ji pade­da gyventi. Taigi galima įžvelgti įdomią paralelę – Barbora suvokiama kaip poe­tė, nieko neparašiusi ant „pageltusio pergamento“, bet parašiusi gražiausią mei­lės poemą savo veiksmais ir gyvenimo istorija.

Kad ji gimė Vilniuje, visiška tiesa. Savotiškai įsipina pasakymas „pavirtau Vilniaus renesansu“. Iš tiesų kaip tik Bonos ir Žygimanto Augusto valdymo laikais atsirado pirmieji ir vieninteliai Renesanso architektūros paminklai. Šis stilius Lietuvos meno istorijoje yra viso labo dviejų galingų srovių – gotikos ir baroko – tarpsluoksnis. Ankstyvieji renesansiniai pastatai, pvz., Šv. Mykolo bažnyčia, dar turi daug gotikos bruožų, o vėlyvieji jau panašūs į ankstyvąjį baroką. Kaip yra kons­tatuojama, Lietuvoje „gotika <…> susisiekia su baroku per renesanso galvą“⁴⁵. Barboros periodu renesansinė architektūra Lietuvoje įgavo esmingiausius bruožus. O jai ir yra būdinga paprastumas, negąsdinančios, jaukios, žmogui natūraliai priimtinos formos, harmonija. Ko gero, metaforiškai visa tai galime matyti Barboros asmenyje.

Teisingi ir trečioje strofoje minimi faktai: karstas buvo apdengtas juoda medžiaga, už jo Žygimantas Augustas jojo raitas, neatplėšdamas akių nuo ant karsto stovinčio portreto, o per gyvenvietes ėjo pėsčias. Įdomus metaforiškas palyginimas „kaip laik­rodžio tiksėjimas“. Pabrėžiamas nemirtingumo momentas – Barboros laikas nesusto­jęs, nors ji mirusi. Tai išryškinama ir pirmojo asmens formomis. Kita vertus, laikrodis skaičiuoja valandas iki grįžimo į Vilnių, kuris tampa ramybės, poilsio vieta.

Paskutinis posmas charakterizuoja Barboros sąmonėje iškylantį Vilnių. Jo kontūrai neryškūs kaip impresionistiniame paveiksle, jis apgaubtas „ūkanos“. Taigi tai – pusiau pasakiška vieta tarp dangaus ir žemės, mistiška erdvė. Su šiuo miestu Barbora neatsiejamai suaugusi: ji čia gimė ir grįžo mirusi, ir, tai įdo­miausia, prisikėlė „žemės prisilietus“. Lietus ir drėgna ūkana įgyja mitinę „gyvo­jo vandens“ funkciją – jis prikelia eilėraščio žmogų naujai egzistencijai, bet ne kaip žmogaus, o kaip Vilniaus renesanso idėjos. Taigi šioje vietoje susikerta pag­rindinės žmogaus „ribinės patirtys“: gimimas ir mirtis.

Su šia Vilniaus traktuote „bendrųjų vietų“ turi ir garsioji miesto įkūrimo le­genda. Pagal ją medžioti jojęs Gediminas apsinakvojo kažkur kalno papėdėje, matyt, dabartiniame Sereikiškių parke. Faktas, kad senųjų tikėjimų laikais ten buvo deginami ir laidojami Lietuvos kunigaikščiai. Paskutinis sudegintas yra Kęstutis, valdęs po Gedimino. Keistoką vietą nakvynei pasirinko kunigaikštis – kapines, kaip pažymėjo A. J. Greimas⁴⁶. Matyt, legendos potekstėje glūdi tos vie­tos išskirtinumo, sakralumo suvokimas, nes ir sapnas pasirodė besąs pranašiš­kas. O vieta iš tikrųjų įdomi. Senaisiais laikais visą teritoriją supo pelkės, buvo tik vienas sausos žemės lopas, ant kurio ir stovėjo aukuras. Teigiama, kad tas lopas buvo rago formos, todėl visas slėnis pavadintas Šventaragio slėniu. (Beje, dar ir dabar po Katedra teka požeminiai upeliai, kurių vanduo išpumpuojamas, kad neužlietų rūsių. Paskutinis potvynis buvo 1931 metais, po jo tvarkant rūsius atrastas Barboros kapas⁴⁷.) O dabar prisiminkime, kad Valdovų rūmai stovi vi­siškai greta Katedros, pačioje to slėnio širdyje. Taigi ir čia Barboros ir Žygimanto gyvenamoji vieta iškyla kaip mitinė, dvasinga, išskirtinė. Nenuostabu, kad tokio­je erdvėje Barbora prisikelia, prisilietusi tos stebuklingos žemės.

Nežinau, ar man pavyko tai atskleisti, bet su Barbora Radvilaite susiję teks­tai yra puikus tyrimo objektas ne vien dėl romantiškos pačios karalienės istori­jos, bet ir dėl to, kad per juos atsiskleidžia moderniųjų laikų autorių istorijos suvokimas. Neaišku, ar J. Vaičiūnaitė tikrai turėjo omenyje visas minėtas mi­tines detales. Galų gale tai ir nesvarbu, jei esame nors kiek susipažinę su gar­siąja „autoriaus mirties“ teorija: tekstas pats kuria prasmes ir autoriaus inten­cijos čia nesvarbios. Jei visa tai įmanoma susieti, vadinasi, pačioje istorijoje yra kažkoks simbolinis-mitinis podirvis. Erosas ir Tanatas – dvi esminės žmogaus aistros ir jas abi įkūnija ši istorija, taip panaši į pasaką.

---

1 Prieiga: http://vmw.delfi.lt/new8/daily/lithuania/ruodiasi–naujam–zygiui–zirgais–radvilaites–palaiku–gabenimo–keliais.d?id=46454361
2 Venclova T. Vilniaus vardai. – Vilnius: R. Paknio leidykla, 2006. – P. 32–33.
3 Ragauskienė R. Barbora Radvilaitė. – Vilnius: Vaga, 1999. – P. 96.
4 Ten pat. – P. 102.
5 Daujotytė V. Arčiau Lietuvos: filologinė Barboros Radvilaitės studija. – Vilnius: Lie­tuvos dailės muziejus, 2010. – P. 91.
6 Ragauskienė R. Barbora Radvilaitė. – P. 99.
7 Ragauskas A., Ragauskienė R. Barboros Radvilaitės laiškai Žygimantui Au­gustui ir kitiems. – Vilnius: Vaga, 2001. – P. 201.
8 Ten pat. – P. 178.
9 Ten pat. – P. 168.
10 Venclova T. Vilniaus vardai. – P. 35.
11 Ten pat. – P. 54.
12 Grušas J. Raštai. – T. 2. – Barbora Radvilaitė. – Vilnius: Vaga, 1980. – P. 31.
13 Prieiga: http–7/mtp.lt/files/MEDICINA_TP–2010–Nr.l32–1381.pdf
14 Ragauskienė R. Barbora Radvilaitė. – P. 104.
15 Ten pat. – P 106.
16 Ten pat. – P. 105.
17 Ragauskas A., Ragauskienė R. Barboros Radvilaitės laiškai Žygimantui Augus­tui ir kitiems. – P. 169.
18 Ten pat.–P. 169.
19 Ragauskienė R. Barbora Radvilaitė. – P. 103.
20 Ragauskas A., Ragauskienė R. Barboros Radvilaitės laiškai Žygimantui Augustui ir kitiems. – P. 169.
21 Ten pat. – P. 171.
22 Ten pat. – P. 174.
23 Ragauskienė R. Barbora Radvilaitė. – P. 108.
24 Ten pat. – P. 117.
25 Ten pat. – P. 129.
26 Ten pat. – P. 132.
27 Vaičiūnaitė J. Raštai. – T. 1. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2005. – P. 215–216.
28 Grušas J. Raštai. – T. 2. – P. 102.
29 Ragauskienė R. Barbora Radvilaitė. – P. 149.
30 Ten pat. – P. 181.
31 Ten pat. – P. 185.
32 Ten pat. – P. 183.
33 Ten pat. – P. 186.
34 Vaičiūnaitė J. Raštai.–T. 1. – P. 216.
35 Daujotytė V. Arčiau Lietuvos. Filologinė Barboros Radvilaitės studya. – P. 315.
36 Sruoga B. Raštai. –T. 3. – Barbora Radvilaitė. – Vilnius: Alma littera, 1997. – P. 613.
37 Ten pat. – P. 615.
38 Ragauskienė R. Barbora Radvilaitė. – P. 188.
39 Vaičiūnaitė J. Raštai. – T. 1. – P. 218.
40 Grušas J. Raštai. – T. 2. – P. 132.
41 Ragauskienė R. Barbora Radvilaitė. – P. 160.
42 Ten pat. – P. 190.
43 Vaičiūnaitė J. Raštai. – T.1. – P. 217.
44 Ten pat. – P. 218.
45 Vorobjovas M. Vilniaus menas. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997. – P. 36.
46 Greimas A. J. Gedimino sapnas. Lietuvių mitas apie miesto įkūrimą: analizės bandy­mas. Lietuvių mitologijos studijos / Sudarė K. Nastopka. – Vilnius: Baltos lankos, 2005. – P. 556–556.