literatūros žurnalas

Alma Lapinskienė. Dzūkas – filosofas – lyrikas

2019 m. Nr. 3 

Jonas Balčius. Spalio danguos. – Vilnius: Naujosios Romuvos fondas, 2018. – 268 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Baigiantis 2018-iesiems Rašytojų klube buvo pristatyta daugiau nei prieš metus anapilin išėjusio filosofo, poeto Jono Balčiaus (1943–2017) poezijos rinktinė „Spalio danguos“, kalbėta apie jo poeziją ir filosofijos tyrinėjimus, prisiminta šviesi, dzūkiška jo asmenybė.

J. Balčius gimė viename gražiausių Dzūkijos kampelių – Liškiavoje, padavimais apipintame Dainavos krašte. Stipri dzūkiška prigimtis jo kūryboje pulsavo nuo ankstyvųjų posmų, formavo romantinę pasaulėjautą. Baigęs lituanistikos studijas Vilniaus universitete susidomėjo filosofija, studijavo aspirantūroje ir parašė disertaciją apie Prano Dovydaičio filosofines ir visuomenines pažiūras. Dirbo Kultūros, filosofijos ir meno institute, buvo Etikos skyriaus vadovas, vėliau Vilniaus pedagoginiame universitete – Etikos katedros vedėju. J. Balčius buvo plataus akiračio mokslininkas, jį domino net fizika ir astronomija, tačiau pagrindinis mokslinių tyrinėjimų laukas – savo tautos dorovinis identitetas. Tai liudija svarūs darbai: monografija „Dorovinio lietuvių identiteto prigimtis ir prasmė“ (2006), knyga „Lietuvos filosofijos ir etikos istorijos metmenys“ (2009), kelios dešimtys straipsnių.

Rašyti J. Balčius eilėraščius pradėjo dar mokyklos suole, skatinamas legendinio lietuvių kalbos mokytojo Juozo Tarvydo (1900–1973), kuris 1956 m., grįžęs iš tremties, apsigyveno Liškiavoje. Pirmieji kūriniai buvo spausdinami Lazdijų rajono laikraštyje, o studijų metais studentų almanache „Nuoširdumas“. Bendradarbiavo ir „Nemune“, bet daugiausia poetinės kūrybos publikuota „Naujojoje Romuvoje“, artimiausiame jo dvasiai žurnale. Būtent romuviečiai 2008 m. išleido vienintelę jo paties sudarytą eilėraščių knygą „Ir kaip akmens tyla“, taip pat ir šią pomirtinę rinktinę, sudarytą artimųjų ir draugų rūpesčiu.

Knyga apima visą J. Balčiaus kūrybą nuo jaunystės posmų, šeimos surastų senų rankraščių šūsnyse, iki paskutiniųjų publikacijų „Naujojoje Romuvoje“, – iš viso kone pustrečio šimto kūrinių. Eilėraščiai sudėti maždaug chronologine seka ir suskirstyti į šešis skyrius, iš kurių V-ąjį sudaro knyga „Ir kaip akmens tyla“. Rinktinė atspindi daugiau nei penkių dešimtmečių poetinius ieškojimus, kūrybos pulsavimą, meninės raiškos ir temų amplitudę. Tiek skyrių pavadinimai, tiek ir pačios knygos, – strofų segmentai, taigi autentiški kūrėjo žodžiai.

Kokios temos, mintys, svarstymai labiausiai jaudino poetą, skaudino ar džiugino jo sielą?

J. Balčiaus poezijos erdvė kone begalinė – nuo „vabalėlių triukšmingos minios“ (p. 233) žolėje iki „pasaulių skaisčių / virš aukštų debesų“ (p. 193). Jam rūpi Tėvynės, tautos, gimtosios kalbos likimas, gamta, žmogaus būtis ir nebūtis, jo rytojus šioje žemėje. Vienas iš jaunystės eilėraščių skamba kaip džiugesio proveržis suvokus savo tapatybę, pajutus savųjų šaknų grožį:

O praeitis visa!
Visi tie padavimai,
Vaiduokliai Liškiavos pilies!..
Kai pagalvoji,
Verkti noras ima
Iš laimės tos, be galo didelės!..
(„Aš nežinau…“, p. 22)

J. Balčius – baltiškos pasaulėjautos poetas lyrikas. Ankstyvojoje poezijoje dažni tautosakos motyvai, raudos tonacija, blyksteli legendų atšvaitai, – visa tai kalba apie nenutrūkstamą ryšį su protėviais, su savo gentimi, su praeitin nugrimzdusiomis kartomis:

Ir vėl kūrena laužą mano gentys,
Džiovina ežerus ir aparia miškus:
Vėl po karų susirenka gyventi
Tėvai ir seserys į užkastus namus.
(„Bitelių sielos neša medų iš viržyno…“, p. 58)

Vėlesnėje kūryboje baltiškoji pasaulėjauta dažniau reiškiama per senosios mūsų kultūros archetipus, per rugį, medį, per vandenis ir akmenis: „Juk esame tik tam, kad vėl ir vėl kalbėtų / Tie akmenys, tie medžiai, tas vanduo“ (p. 245). Vanduo ir akmuo – mėgstamiausi poeto simboliai, įvairiaprasmiai, tarsi neišsemiami: jie ir nebylūs, kaip gamtos dalis, ir personifikuoti, kalbantys, skleidžiantys ypatingas galias. Ne viename posme ištardamas „Gyvenu akmeny“, autorius tarsi tapatinasi su šiais simboliais. Kaip ir gimtoji dzūkų žemė, jie – jo dvasios savastis: „Galbūt kaip ežeras kada išeisiu – / Liks pėdos amžinos akmenyse“ (p. 51).

Išskirtinį kūrėjo santykį su šiais archetipais liudija keturių strofų eilėraštis „Kalbėk man“ (p. 207), kurio pirmasis posmas prasideda žodžiais „Kalbėk man apie vandenis…“, antrasis – „Kalbėk man apie akmenis…“ Ir tik paskui prašoma kalbėti apie viešpačius ir… vabalus, kurie, beje, autoriui rūpi nė kiek ne mažiau nei tolimi pasauliai, juk ir vaikystė jam – „sekmadienių ir vabalų šalis“ (p. 62).

Meilė pagoniškai mūsų kultūrai suspindi ir per romantizuotą mišką: „Miškai, miškai: gražuoliai kaip lietuviai!“ (p. 186). Miškas – tautos dvasios šviesos sergėtojas: „Bet sugrįš vėl iš girių geltona šviesa, / Apkabinusi mus kaip motulė tiesa“ (p. 195). Miškas – tarsi dausos, „kur tos protėvių vėlės / Skundžias raibai gegulai…“ (p. 36). O eilėraštyje „Rojus“ (p. 211) ši palaimos buveinė vaizduojama kaip amžina giria.

Vienas gražiausių baltiškos dvasios eilėraščių – „Baltos baltų trobelės“. Trijų posmų kūrinys simboliškai atkartoja svarbiausius mūsų istorijos tarpsnius: pagonybę, kryžeivių laikus, XX amžiaus karus. Triskart, tarsi maldoje, pakartota pirmoji eilutė „Baltos baltų trobelės ant baltojo smėlio“ (p. 163) sukuria mistinį baltumo, tyrumo vaizdą, tautos dvasios buveinę, pagonybės laikų simbolį. Sklindančios šviesos įtaiga šis vaizdas primena Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Karalių pasaką“.

Tėvynės, tautos likimas – viena pagrindinių knygos temų, didysis kūrėjo rūpestis. Daugiaprasmiai 1989–1990 metų eilėraščiai, – juose santūrus, tarsi tramdomas džiaugsmas dėl atgautos laisvės, viltis ir… „ilgesinga dejonė kregždės“ (p. 86), nes pernelyg daug patirta neteisybės:

Taip nešam širdyse mažytę Tautą
Tais karo vieškeliais, tais nežinios takais.
Kalti tik tuo, kad taip ir neužaugom
Pasaulyje istorijai kadais
(„Lapkritis“, p. 89)

Vėlyvesnėje poezijoje – atviras skausmas dėl, poeto žodžiais tariant, „menkstančios Tėvynės“ (p. 105), dėl negebėjimo sutarti, gyventi laisvėje, kurti, stiprinti tautą ir valstybę. Su graudžia šypsena autorius kalba apie laimės ieškojimą svetur, apie likimo prakeiksmą – lėkimą į „svajotuosius laimės kraštus“ (p. 237).

Iš čia ir liūdesys dėl tautos dvasios pamato, jos galybės praradimo, dėl menkstančios Tėvynės. Ir greta – egzistencinis gyvenimo laikinumą suvokiančio žmogaus liūdesys, gilėjantis metams bėgant: „Esu tiktai akimirksnis tarp vėjo gūsių – / Būties akimirka mirty“ (p. 214). Itin dažnas rudens motyvas sustiprina baigties nuotaiką: „Bet štai ruduo: gyvenimo ir metų laiko“ (p. 206).

Skausmo, liūdesio eilučių šioje knygoje nemažai. „Aš esu ne iš tų, kurie juokiasi, šoka: / Mano broliai ir seserys – visad liūdni“ (p. 160) – prisipažįstama. Liūdesio tonacija knygoje gana stipri, tačiau autorius nerezignuoja, neneigia gyvenimo, jo pilnatvės:

Aš netrokštu mirties ir netrokštu
dievų amžinybės.
Man patinka ruduo ir raudona
prieš mirtį gyvybė,
nes nesu aš iš tų, kurie juokiasi,
šoka ar klega,
man patinka akmuo
ir įsmigęs į žemę noragas.
(„Taip suklinka vanduo…“, p. 137)

Akmuo ir įsmigęs į žemę noragastvarumo, darbo, gyvenimo simboliai. Akivaizdu, kad išsakomas liūdesys yra gyvenimą teigiančio, mylinčio žmogaus liūdesys. Rinktinėje, ir ne tik ankstyvojoje poezijoje, ne vienas posmas suskamba šviesia tonacija:

Bet taip trokšta širdis šitos žemės,
Šito rudenio, šito akmens,
Kad atrodo, net amžius gyvenęs,
Vėl išgertum gyvybės vandens!
(„Man patinka…“, p. 124)

Apskritai knygoje daug graudžiai šviesaus lyrizmo, skambančio įvairių nuotaikų ir išgyvenimų derme. Eilėraštis „Vaikystė“ spinduliuoja šviesą ir vidinę harmoniją, „Joninės“ dvelkia žmogaus jausmų ir gamtos paslaptimi, „Aš nieko neatsinešiau…“ persmelktas mūsų būties tragizmo, „Kalėdų naktį: 1953 metai“ – vilties švytėjimas pokario tamsoje. Viename kitame posme blyksteli humoro kibirkštėlė, smagiai žaižaruojanti eilėraštyje „Pakelkim puodukus“.

J. Balčius – lyrikas romantikas. Romantinį leitmotyvą kuria ir pagoniškosios praeities aukštinimas, gimtinės poetizavimas ar suromantintas miškas, ir asfodelų žiedai bei dažna epitetuose romantikų mėgstama mėlyna spalva: Skambina mėlyną vasarą / Žiogas dainom po skliautu“ (p. 41). Gimtosios kalbos žodžiai – „mėlyni garsai“ (p. 25), o Viešpaties spalva – „tamsiai mėlyna“ (p. 160). Eilėraštyje „Rugiagėlė“ (p. 67) ne tik gėlė „dievų dangaus spalvos“, čia ir „Kitų pasaulių mėlyna žara / Ir mėlynas poetų įkvėpimas“.

Kas dar būdinga šiam rinkiniui?

Ryškios poetinio pasaulėvaizdžio sąsajos su antika – filosofijos lopšiu: „Graikai“ (p. 114), „Europa“ (p. 93), „Euridikė“ (p. 77), „Antigonė“ (p. 78), „Penelopė“ (p. 79). Net keli eilėraščiai skirti Sokratui, – juk būtent šis išminčius dėjo pagrindus etikos mokslui. Platus požiūris į Vakarų kultūros kontekstą („Hamletas“, p. 130; „Faustas: vos nescio“, p. 131, ir kt.).

Akivaizdus Kristijono Donelaičio poveikis. Matyt, kad gana liūdna būrų dainiaus pasaulėjauta, bandymas įveikti blogį žodžiu, siekis gerinti šį pasaulį J. Balčiui buvo suvokiami ir artimi – tai liudija puikus eilėraštis „Tolminkiemis“, kuriame autorius kreipiasi į K. Donelaitį kaip į supratingą, tą patį širdies skausmą išgyvenantį žmogų:

Juk patyrei ir tu, kaip pasaulis kasmet pablogėja:
Liūdesys vakarais – tarsi senstančių kaulų gėla!
Nepasieksi tavęs net balsu – kas gi šaukia prieš vėją? –
Neišgirsi tavęs – kam šiandien reikalinga tiesa?
(p. 159)

Ne viename posme suskamba donelaitiškas kreipinys ar frazė, – tarsi ataidi iš amžių ūkanų ir susilieja su šių dienų kūrėjo išgyvenimais.

Dedikacijos M. K. Čiurlioniui, rašytojams, intelektualams, eilėraščiai, skirti artimiesiems ir draugams, kalba apie poeto empatiją, atvirumą pasauliui ir žmonėms. Nemažai eilučių skirta tėvams, ypač šviesus tėvo paveikslas.

Savita, sakyčiau, filosofinė daugelio eilėraščių intonacija – ne vienas posmas sukurtas pokalbio ar klausimo, netgi neigimo forma, įtraukiant skaitytoją į pasvarstymus, pamąstymus. Apskritai jauti filosofo troškimą perprasti, aprėpti pasaulį ir pasaulius, žemę ir visatą, žmogaus laikinumą ir nemirtingumą.

Žanriniu požiūriu J. Balčiaus poezija gana įvairi – nuo liaudies daina ataidinčių eilėraščių, raudų iki sonetų ir ciklų. Autorius ieško eilėraščio formos variantų, tinkamiausių vienai ar kitai meninei idėjai išsakyti. Savo visuma „Spalio danguos“ – nesenstančio, neišsemiamų galimybių klasikinio eiliavimo poezija. Savitą poeto braižą rodo ir poetinių formų bei priemonių gausa, tautosakos motyvai, nuotaikų niuansai, tarmybės, turtinga kalba. Žavi jo palyginimai, kaip antai: „Lietuva – obelėlė sukumpus sode“, „<…> ruduo / Geltonas tyliai sėlina ražiena / Ilgėjančiais kaip vargas vakarais“, „gyslotas kaip upių vanduo“; metaforos: „lietus, išdžiaustytas ant pakelės tvorų“, „ledinė likimo kalva“, „meldų kalavijai“, „sutemų prigesę akys“ ir kt.

J. Balčiaus eilėraščių rinkinys byloja jį buvus savitos, baltiškos pasaulėjautos ir plataus kultūrinio akiračio kūrėju, giliai mąstančiu, abejojančiu, gyvenimo neteisybes skaudžiai išgyvenančiu žmogumi, filosofu etiku, lietuvių dorovinio identiteto prigimties tyrėju, kuris ilgėjosi tų laikų, kai svarbiausia žmogui buvo gyventi harmoningai su gamta ir su bendruomene.

Apimtimi ir meniniu lygiu Jono Balčiaus poezijos rinktinė „Spalio danguos“ maloniai nustebino ne vieną skaitytoją, pažinojusį autorių tik kaip filosofą.

Birutė Mackonytė. Atsiminimai apie Tėvą (Pabaiga)

2018 m. Nr. 7 / 1945 m. gegužės devintoji laikoma Antrojo pasaulinio karo pabaigos diena. Sovietų Sąjungos teritorijoje buvo tada ir iki šiol švenčiama kaip Pergalės diena. Visur kitur – iš esmės pirmoji taikos diena.

Birutė Mackonytė. Atsiminimai apie Tėvą (Pradžia)

2018 m. Nr. 5-6 / Savo prisiminimus, kuriuos atiduodame plačiajai visuomenei, ruošiame gana įvairiai – priklausomai nuo to, kiek jų išsaugojome, kas mums buvo minima asmenybė ir, be kita ko, kokį jos įvaizdį ketiname pateikti. Todėl liudijimus apie konkretų

Alma Lapinskienė. Lietuvoje jaučiausi savimi

2017 m. Nr. 12 / Baltarusių poetas filosofas, vertėjas, lietuvių kultūros mylėtojas Alesius Razanavas šių metų gruodį pasitinka neeilinę sukaktį. Viena iš jo įžvalgų byloja: „Kelias, kurį nueiname, lieka ne už mūsų…