literatūros žurnalas

Dovilė Zelčiūtė. Suoliukas, arba Aš mylėjau tave, tau nežinant

2018 m. Nr. 11

| Šešių paveikslų tragifarsas |

VEIKĖJAI:
JI / MO
JIS / ICHTIANDRAS
ZITA
VIENA TARNYBA
KITA TARNYBA


Pirmas paveikslas

JI. Na va… matai, kaip aš čia įsikūrusi. Mažas plotas tam bendery, bet man užtenka… Ir daiktų mažiau… Užeik, nebijok. Nėra pelių.

Sėskis. Arbatos gersi? Ką sakai?

Tuoj užkaičiu. Mėtų? O gal žalios? Madinga, ar ne? Tik neišeik, gerai? Nesvarbu, ko galiu prišnekėti, susitariam, kad neišeisi. Aš geriu juodą, dar turiu pieninio ulongo, ar kažkaip panašiai. Žiauriai mėgstu. Supratau: ką paduosiu, tas gerai. Tai baigsiu, ką pradėjau pasakot tau ant suoliuko. Pirmiausia, tai nesuprantu, kodėl mane ten pabučiavai. Ką?.. Šiaip tai bet kuriam kitam būčiau vožus į snukį. Bet tavo žvilgsnis nuginklavo. Aš nespėjau išsisukti, tu tiesiog griuvai ant manęs, lyg būtum velnią pamatęs… Ha ha ha. Ne mane, aišku, ne mane – velnią… Ką??

JIS. Taip.

JI. Negeriu trečia diena. Mane žiauriai žiauriai purto. Baigia protą išpurtyt. O tu kaip, nepriklausomas? Suprantu, na nebus gal jūsų šviesybė priklausoma… Jei mano kaimynė bent įtartų, ką parsivedžiau! Kažin, ar ji iš viso tiki, iš esmės ar tiki, kad tu čia dabar esi. Žodžiu, taip. Aš nusiteikiau tavęs nebijoti. Suprantu, jei nebūsiu atvira, tai jokios prasmės iš šito mūsų vakarėlio.

JIS. Duok man kokio sūrio griežinėlį.

JI. Eik tu sau… Kai pagalvoji, kad t u gali prašyti sūrio! Šiandien prisiverčiau susitvarkyti namus. Na, žinai, tėvas Stanislovas sakė, kad reikia pradėti nuo savo kameros, tai yra nuo celės. Išvarydavo visus verkšlentojus kapų ten tvarkyt, žibintų dažyt, tų celių kuopt. Ateina vakaras, nusidėjėlis jau pavargęs ir visos nuodėmės nebe taip spaudžia. Ar tave spaudžia nuodėmės? Ko tu linksi?

| Beldimas |

JI. Zita, netrukdyk! (Šaukia per duris) Aš turiu žmogų! Taip! Žmooogų, sakau, turiu. Ačiū, nenoriu tavo sriubos, aš pati virsiu sriubą! Žmogui virsiu! Sūrio neturiu. Matai, koks prancūzas, sūrio… Džemo, braškių. Štai, kabink. Pala, nuimsiu pelėsį. Aš nesu smulkmeniška, bet ta bala po tavo kojom tai nelabai… (JIS mėgina šluostyti balą po savim) Oi, oi. Geriau aš pati. Kokios plonučiukės tavo kojos. Kaip pagaliukai!.. Bet kaip tu drebi! Ir aš drebu! Viskas, pilu. Kitaip man autas. Gersi su manim? Geriau man paliktum, bet matau, kad ir pats nori. Ko tu taip žiūri? Gaila tau, ką? Ne, iš tikrųjų, ko tu taip žiūri baisiai? Ar tu man teisėjas? Teisėjas, taip?!

JIS. Noriu tave apkabinti.

JI Nepyk ant manęs, aš nervais sergu turbūt. Neišeisi, gerai? Pala, paleisiu muziką. Salvatore Adamo, „Tombe la neige“.

| JI šoka. Apsikabina JĮ. JIS stovi nekrutėdamas |

JI. Neverk, neverk, mano mielasis, jei jau mus toks nuotykis ištiko, bet aš tai visuomet pati verkiu, kai jos klausau. O tu ne maniakas? Žinai, kaip rašomas žodis „maniakas“?

JIS. Nežinau.

JI. Be „joto“. Iškaliau atmintinai. Va, mano atmintinė ant sienos. O milijonas – kaip sijonas – su „jotu“. Apie ką kalbėjau? Bet susitariam, kad neišeisi! Man visai su galva – šūdas. A, maniakas… Nieko man nepadarysi? Gal nukankinsi? Ko tu blaškaisi? Pasėdėk su manim, gerai? Paskui taksą iškviesiu. Aš tau garsiai paskaitysiu… Arba gali žiūrėti teliką. Tuoj išvirsiu sriubos. Taip. Yra dvi bulvės, morka ir svogūnas. Tu žiūrėk televizorių, va, laida, kur mergoms atveda jaunikį, jos renkasi. Kaip tau šitas jaunikis? O ta pana? Vaje, jiems viskas dar prieš akis. Galės vaikus daryti.

JIS. Tos valandos kai sėdėjom surėmę nugaras
mūsų galvos lietėsi mūsų rankos sapnai
skrido miestai ir nieko nebebijom žinau
tu esi atgaila man pažadėta tyla
mano žemė
mano upė ir visa kas gyva tos minutės
buvom laisvi mūsų galvos lietėsi rankos sapnai
skrido vasaros rudenys žiemos su pavasariu
išėjom ieškoti prisikėlimo ir galiausiai
atradome jau kitokie jau perkeisti
ir šviesos šitiek daug tavo vaikiškas veidas
vis dar kyla aukštyn mano Dieve

JI. Tai tu tikrai ne maniakas?

JIS. Reikia nusiplauti rankas.

JI. Aha… (Tiriamai) Prisidirbai?

JIS. Taip. Atrodo… Laušiu duonos.

JI. Gali iškilmingai „laužt“. Mane baisiai laužo. Baisiai. (Įdėmiai į jį žiūri) O tu kartais ne artistas? Tokios akys…

JIS. Artistas.

JI. (juokdamasi) Aha, kur jau ne! Akys tik labai… (Pauzė) Man negera. Labai. Patylėkim truputį, o tai kalbam kalbam… Ar aš tikrai nesu tavęs anksčiau sutikusi?

JIS. Patylėkim.

JI. Nieko sau! Ateina į svečius ir tyli. Aš čia ir taip prisityliu. Tik rankraščiai ir muzika. Svetimi žodžiai, kableliai, „toliau nuo krašto“, „iš naujos eilutės“. Iš naujos eilutės, naujame puslapy, „iš naujo gyvenimo“! Neteiktina, nevartotina. Svetimybė. Ko taip žiūri? Pavyzdžiui, tu mano gyvenime – svetimybė. Arba dar geriau – „vertalas“! Žinoma, aš atsiprašau, nesupyk. Neišeik. Kalbu su sienom ir velniais iš televizoriaus. Neišeisi? Net jei vyčiau lauk, neišeik.

JIS. Būk rami. Net jei vytum, neišeičiau.

JI. O ko toks užtikrintas? Gal tu pats bijai?

JIS. Gal ir pats bijau. Labai gali būti.

JI. Eina šikt. Atsivedžiau apsauginį, kuris pats bijo. Ha ha ha! Pažiūrėjus į tave, tai tik tavęs galima bijoti. Ir aš, tam tikra prasme, esu drąsi. Nes pasitikiu žmonija. Per tą pasitikėjimą ir sušikau gyvenimą. Neteiktina! Neteiktiną sušiktą gyvenimą sušikau.

JIS. Tyliau.

JI. Ką tyliau, ką tyliau… Čia mano namai, ką noriu, tą darau. Mokesčius moku. Už elektrą nuo naujų nemokėjau tik. Laukiu, kol už psichologinės knygos redagavimą pervers honorarą. Neatjungs, kaip manai?

JIS. Neatjungs.

JI. O jei atjungs? Bendrijos boba neprognozuojama. Kates kieme šeria, o žmonės tai jai nerūpi. Dieve, ir taip čia bėdžiai gyvena, na, aš tai tiesiog iš daiktų išsilaisvinau, todėl vieno kambario bute.

JIS. Taip, suprantu.

JI. Ką tu supranti. Koks čia butas. Turėjau trijų kambarių. Bet pasidarė ankšta. Perėjau į šitą bendrabutį. Mokesčiai mažesni. Žinoma, kokioj ligoninėj iš viso mokesčių nėra. Betgi ten visą gyvenimą negyvensi. O jei atjungs, juk pusė metų už elektrą nemokėjau?

JIS. Gali ir atjungti.

JI. Bet tu ir žiaurus žmogus, žinai ką. Žiūriu, toks tylenis, susikaupęs. O žiaurumas iš vidaus sklinda! Iš viso, kas tu toks? Ko gatvėmis triniesi? Ko ant svetimų bobų griuvinėji vidury miesto? Gal tu iš Tibeto? Toks keliautojo tipažas…

JIS. Žinoma, iš Tibeto. Tik alkanas. (Paima portretą nuo lentynėlės ūmai visas persimainydamas) Iš kur gavai šitą nuotrauką?

JI. Iš Tibeto… Imsiu ir patikėsiu. Iš kur gavau. Padėk į vietą.

JIS. Kas čia?

JI. Tai mano nuotrauka. Padėk į vietą, pasakiau, nes, žinok, snukį nagais išakėsiu. Būsi neteiktinas niekam. Nevartotinas. (Jis padeda) Ačiū! Žinok, įsipilu dar, tu kaip nori. Tris dienas laikiausi, manau, nu ne, dabar tikrai jau – taškas. Tabletės baigiasi, štai kas blogiausia. Negausiu lorofeno, išdurnėsiu. O gal tu ko nors tokio turi? Šiaip tai truputį toks paplaukęs… O gal turi?

JIS.  Gal ir turiu…

JI. Rimtai? Rimtai turi?.. Gal kokio ksanakso? Šūdo tai man nesiūlyk, man raminamų reikia. Supranti, dirbt negaliu. Žiūriu į tekstą, o ten – velniai, maži velniukai vietoj raidžių. (Ima juoktis, tiesiog dūsta nuo juoko) „A didžioji“ – velnias didesnis, „ų nosinė“ – toks patįsęs… O kitos – normalūs velniai. Supranti, kaip dirbt sunku, kai šitaip pasidaro? Ai, matau iš veidelio – nieko tu neturi. Toks nekaltas.

JIS. Nekaltas.

JI. Tai ir nenervuok, kad turi. Nuogas basas. Darbo yra, va, žiūrėk, kiek knygų ant stalo. Aš redaguoju. Taisau, ką kiti prirašo. (Juokiasi) Gal ir tave pataisyt, paredaguot?

JIS. Neišeis.

JI. O tu rašai, ane? Iškart supratau. Ko tyli? Nesigėdink, kas čia blogo, žmogus rašo… Vieni rašo, kiti taiso. Tik labai mažai kas skaito. Į tave pažiūrėjus, nepasakytum, kad mažai skaitai, toks dvasingas… Atrodai kaip menininkas, pavargęs susimąstęs. Stiprius vartoji? Aš vyno nebegaliu. Supjauna žarnas, galėčiau tulike gyvent, bet reikia redaguot. Šūdą tulike priredaguosi. Žinai, jei jau atėjai, tai bent dėl vaizdo pridėk prie lūpų. Manęs taip kaltė negrauš. Pridėk pridėk, supranti, man tada teisingiau… aš geriau jausiuosi. Mes turim su tavim ką švęsti. Pirma, tai šiandien sekmadienis.

JIS. Trečias Įsakymas.

JI. Aha! O antras dalykas: tu mane įsimylėjai iš pirmo žvilgsnio! Čia – geras… Bet pasakyk, kaip čia buvo? Mėginu atsukti filmą. Aš atsisėdu ant suoliuko. Visa drebu… Pasigirsta mentų sirenos… Tu sėdi šalia. Matau, kaip ir tu drebi. O tada…

JIS. (skubiai pertraukdamas) Tada tave pabučiavau.

JI. Galima sakyti, griuvai ant manęs! Žinok, kitam tai būčiau vožus į snukį. Negalvok, kad taip bile kas gali prie manęs nagus kišt. Ko tą maišą laikai apsikabinęs, mesk ant grindų. Taigi ne boba, ar prietaringas, kad pinigai išeis?

JIS. Neišeis.

JI. Jei jau atėjai, būk kaip namuose. Ten voliojas barbarizmas adijalas, jei drebi, susisuk į jį. Ką dabar matai tame veidrody? Gražus gražus… Taip seniai kam nors viriau sriubą… O čia prašau – vyriškis, ir visai nieko(Geria) Ar nesijaučia bute kokio blogo kvapo? Lukterk, aš tuoj grįšiu. Žiūrėk į ekraną, įjungiau.

| JIS atsigula. Dreba. JI grįžta iš vonios |

JI. Aš dabar švari. Švari… Švari! Švari!! Švari!!! (Muša JĮ) Šva-riii!!! Asile tu! Ko čia išsidrėbei? Manei, turi kiaušus ir jau – pasaulio valdovas? Nepripažįstu! Aš švari! Atsisuk! Ko čia guli?! Kas čia tau, tavo namai?! Guli ponas… Sakau tau, nusiprausiau! A-a-a-a-a-a!!!

JIS. Šiluma tekanti kaip aušra tavo pirštais
praplyšusi laiko uždanga
ir sudrebėjo žemė kalnai
ir vandenys išsiliejo
ir aptemo dangus mes ilgėjomės vienas kito
ateik šitas vakaras mūsų
šiluma tekanti kaip aušra
niekas netiki o prisikėlimas įvyko
ir tu
vienintelė iš tikrųjų
buvai su manim iki ryto

JI. (rimdama) Tu geras. Apkabink mane.

JIS. Taip.

JI. Tu ne psichas ir ne maniakas.

JIS. Taip.

JI. Ir tu neišeisi.

JIS. Taip.

JI. Niekada. Gal tu poetas… Toks… neturtingas poetas, bomžas, vienu žodžiu. Gal artistas? Vargeta…

JIS. Taip.

JI. Bučiuok mane.

JIS. Žinoma.

JI. Kada tu, vaikeli, prauseisi? Gal prieš tūkstantį metų…

JIS. Taip…

JI. Kaip aš tave atpažinsiu?

JIS. Atrasi – sniegas ir kraujas.

| Tyla. Tamsa |

JI. (linksmai) Dabar valgysim! Seniai valgiau su tikru žmogum. Sėskis. Mano sriuba beveik iš nieko, ėmiau ir išviriau! O tu taip mokėtum – iš nieko, a?

JIS. Taip.

JI. O dar kokį nors žodį moki?

JIS. Taip.

JI. Žinai, aš turiu prašymą. Pala, nepradėk dar valgyt. Žaidžiam… Būkim šiandien tikra šeima. Kaip kokie krikščionys. Rytoj tu išeisi ir viską pamirši. Bet šiandien, šįvakar? Ar mes šeima?

JIS. Šeima.

JI. Ko tu pravirkai? Ką ne taip pasakiau? Vaikeli, ir tu vienišas, ane? Supratau. Norėjau prašyti…

JIS. Prašyk.

JI. Ar gali, kaip šeimos galva, pasimelsti ten prieš valgį ir panašiai? Varyk savais žodžiais!

JIS. Gerai. Palaimink, Viešpatie, mus ir šias dovanas, kuriomis iš tavo dosnumo stiprinsimės. Mokyk mus dalytis tavo dovanomis, duona ir meile su visais tavo vaikais… (Nutyla)

JI. Ar tu turi vaikų?

JIS. Turiu…

JI. Bet šį vakarą – m e s turime vaikų! Jie išvažiavę, gal kokioj piligriminėj kelionėj ar panašiai. Pas Gvadelupės mergelę išvažiavo ar į Taize. Girdėjai apie tokią vietą?

JIS. Girdėjau, žinoma.

| JI varto rankose tuščią butelį, žiūri į dugną |

JI. Valgyk! (Pamėgdžiodama) „Girdėjau…“ Reikia ne „girdėt“, o pačiam lankyt šventas vietas! Ar buvai kokioj šventoj vietoj?

JIS. Buvau.

JI. „Girdėjau…“ (Vis labiau niršdama) Sakau tau, girdėt neužtenka, reikia pačiam nuvykt į šventą vietą ir už viską atsiprašyt! Už viską… (Verkia) Už viską-ą-ą-ą! „Girdėjau…“ Ir aš girdėjau, kad bažnyčioj varpai skamba, tik nežinau kurioj. Girdėjau… Ar aš negirtėju? Bet koks siaubas, baigiasi mano kuras, o iki načnyko toli. (Kikena) Ten daug kačių. Ten katinbaris. Margos, rainos, juodos, baltos. Dažytos. Ar tu pabėgėsi?

| JIS tylėdamas valgo |

JI. Turiu keturis litus. Pridėk, būk žmogus.

JIS. Aš esu.

JI. I am… Mielasis, nubėk, nupirk kokio tauraus gėrimo, juk laukiame svečių!

JIS. Velnių…

JI. O apie velnius tai man nereikia. Žiauriai nemėgstu teisuolių, kurie auklėja. Čia man tokia užuomina? Kad aš apsėsta? O tu tai jau švarus. Velnio nepažįsti. Uhrrrrr… (Urzgia)

JIS. Pažįstu. Ir jie bet kada gali pasirodyti.

JI. Sakau, nereikia manęs gąsdinti. Man užtenka Zitos. Ir tų, iš televizoriaus. (Pašoka ir užkliuvusi griūna. Prasiskelia galvą) A-a-a!.. Užsigavau! Kraujas bėga, nu papūsk man, skauda! Dabar tai jau viena nė už ką neliksiu. Bet kaip durnai padarė, kad negalima išsikviesti gėrimų į namus, kaip picos. Taksistai irgi jau bijo rizikuoti. Vieno čia prisiprašiau, tai visą laiką pro langą žiūrėjo, į savo taksą. O paskui pasileido bėgte. Nebevažiuoja, šiukšlės. Barbarizmai… Žinoma, kaip ir lietuvių kalba moko, visos taisyklės turi išimčių. Aš viena namie dabar tai jau neliksiu. Papūsk, prašau, pavalyk, man kraujas bėga. A-a-a!.. Buteliukas visai tuščias. Taigi, eisim kartu, bernužėli! Aukis! (Dainuoja) „Unksci rytelį / gaidziai giedojo, / mano brolalis / į karą jojo…“ Šitą dainą dar studijų metais užrašiau vienoj „piligriminėj“ kelionėj. Dzūkijoj. Pakaštavojom tada naminės, bandų prikepė ant kopūstų lapų, paskui sugulėm… Nu gerai, ko tu many už liežuvio trauki, ot raik tau visku sužinot! Stokis ir aik načnykan, išlydėsiu kaip in karu!

JIS. Nenoriu niekur blaškytis. Čia ir taip bet kada gali manęs ateiti.

JI. Ką? Tavęs ateiti? O kodėl? Kas? Katras iš mūsų čia ligonis? Tu gal vagis? O gal maniakas, ką? Ei! Kalbėk! Aš rėksiu tuoj… O Jėzus Marija: Zit-a-a-a, Zit-a-a-a, gelbėkit, muša, žudo! A-a-a-a-a-a!!! Eik tu kujum iš čia, prilipo, asilas! (Verkia)

| Kažkas ima belsti į duris. JIS stipriai apkabina , uždengia delnu burną ir laiko. JI klausiamai į žiūri.

Ilga pauzė |

JI. Nuėjo…

JIS. Dar grįš.

JI. Nenorėčiau… Ar sunku šiandien buvo darbe? Pasiilgai manęs? Ar pasiilgai?

JIS. Pasiilgau.

JI. Pamaniau, kad šią vasarą vėl važiuosim į Šventąją, gerai? Su tais pinigais tikrai kaip nors išsiversime, o ir vaikams labai jūros reikia… Atsimeni, užpernai kai grįžom, visus metus nė vienas nesirgo peršalimais. Atsimeni? Jūra mus tikrai visuomet išlaisvina. Ik-ik… Dabar tai jau prasideda.

JIS. Kas?

JI. (sąmokslininkiškai) Supranti, man trūksta išgert, juodai. Kai trūksta, pradedu žagsėt.

JIS. Reikia pasistengt išeit į kitą teritoriją. Pakeist iš esmės alsavimą.

JI. Tu man neaiškink, šimtą kartų bandžiau. Ik. Kas dabar bus… Nu, turiu gauti bent truputį, bent kelis gurkšnius, kitaip nenustosiu. Ik… Eik, nupirk, kur nors dirbs naktį bariukas, gi pilnas miestas. Iki Kalvarijų paeik. Imk tuos keturis litus, vieną alaus… Tik pakeliui neišgerk! Ik… Jei negausiu, viskas bus sugadinta! Ik…

JIS. (ūmai persimainydamas) Tu labai myli jūrą, taip?

JI. Taip, mielasis, labai! Ir tu tai žinai!

JIS. Jei duočiau pinigų, galėtum pasiekti uostą? O paskui – kiek norėtum, tiek galėtum atostogauti.

JI. Ką? Tai tu t u r i pinigų?

JIS. Reiktų pasiekti Rygą, ten perduotum vieną siuntinį ir paimtum man atgal – kitą.

JI. Gal tu išprotėjai? Aš? Rygą? Nebent – man įprastu būdu.

JIS. Bet juk žmogus turi mokėti aukotis? Ypač kai turi nuodėmių.

JI. Prašau, paskambink į greitąją ir sakyk: „Atvažiuokit, mano žmona nenustoja žagsėti!“

JIS. Reikia pakeist alsavimą. Sulaikyk viską savy, nustok kvėpuot, apmirk!

JI. (skambina pati, kalba rėkdama) Alio! Klausykit, atvažiuokit! Mano žmona nenustoja žagsėti!.. Velnias. Pati tu debilė! (Meta ragelį, išgirdusi beldimą) Zita!! (Šaukia per sieną) Ko tu nori, Zita?! Ką? Aš žmoooogų namie turiu! Taip! Žmogų! Mano vyras namo parėjo. Ką, negalima ramiai su šeima pabūt? (JAM) Pridek man cigaretę! Mes vakarojam. Švenčiam sekmadienį. O tu jau seniai nešventei. Man tavęs gaila, Zitule. Visų gaila, kurie nemoka švęsti. Suprantu, vienatvė, atjaučiu! Sakau, at-jau-čiu tave. Pala, kodėl tu man neleidi jai garsiai pasakyt?! Čia mano namai, kaip noriu, taip kalbu, aišku?! Uhrrrr…

| JIS uždengia rankomis jai burną. JI priešinasi. JIS pasuka į save ir bučiniu užčiaupia |

JIS. Prašau, tyliau, mano meile.

JI. Pakartok…

JIS. Tyliau…

JI. Ne, ne tą žodį…

JIS Prašau tyliau mano meile
šešėliai
ir tie pasitraukė į tamsą
ir visa tapo tamsa tavo veidas
boluoja tarp mano delnų
aš tave pasiimsiu išsivesiu kur jūra
kur saulė ir vėjas ten niekas
neskaudins neprimins kad klysta
buvo taip skaudžiai taip labai atgailauta
ten mus išlaisvins abu surištus
supančiotus nuodėmių saitais begalybėj
artėsime vienas prie kito regėdami
kaip ramybė sugrįžta
o dabar – tyliau mano meile

JI. (nurimusi, suglebusi) Sakyk: „Mano meile…“

JIS. Mano meile…

JI. (šaukia) Zita-a-a! Jis pasakė man: „Mano meile!“

JIS. Tu mirsi šiandien, žinau.

JI. Asile, tu pats mirsi šiandien. Atsirado pranašas nedamuštas. Priešdėlis „da“ – didžioji kalbos klaida. Tu esi didžioji klaida, aišku, pranaše? Jei tu iš viso esi.

JIS. Nesakyk man tokių žodžių. Skaudina. Tai pabaiga.

JI. Taip, pabaiga. Man irgi labai skaudu. Koks tavo vardas, ką? Nueik, nupirk, būk geras. Aš dar noriu gert. Nebegaliu iškęsti nerimo. Drasko. Va čia smaugia! (Veržia ant kaklo savo grandinėlę su kryžiumi) Man mažai. Nepadėjo nė kiek. Žinok, kitaip būsiu labai bloga, nueik. Klausyk dabar manęs: būsiu labai bloga, jei negausiu dar. Neramu man. Ir tabletės baigėsi. Ką sakai? Ko ten žiūri į tą lentyną? Gersiu salicilo spiritą, jei nenueisi. Paskui vėl žaisim, paklosiu gražiai lovą. Būk tu žmogus! Būk vertas garbingo žmogaus vardo! O koks tavo vardas, gali pasakyti? Ką aš čia parsivedžiau į namus, jėzusmarija. Tu bevardis? Parodyk pasą!

JIS. Mano pasas negalioja.

JI. Panašu, kad tu ir pats negalioji. Koks vardas, klausiu! Vardą sakyk!

JIS. (šypsodamasis) Ichtiandras.

JI. (ceremoningai atkišdama ranką) O aš – Mo. Susipažinkime.

JIS. Mo?

JI. Taip. Mo-teris, Mo-tina… Tiesiog Mo. Ichtiandrai, nuplauk į Kalvarijas, kol nenumiriau. Būk žmogus amfibija. Ne, būk žmogus.

JIS. I am. Aš negaliu iš čia išeiti.

JI. Durniukas tu. Kvailuti mano. Taigi aš atrakinsiu, o tu tyliai ir išeisi. Vyras esi? O gal tu ne vyras? Gal tu boba, gal žydras, kad bijai naktį į barą nueit? Gal tu končita? Bijai velnių koridoriuj?

JIS. Bijau. Neisiu. Jei išeisiu, tai visai. Ša… Kažkas ateina. Eikš pas mane, aš tave apkabinsiu. (Jis karštligiškai ją apkabina, laikydamas už kaklo)

JI. O ko tu mane dabar taip meiliai smaugi?

JIS. (šnabžda) Iš pavydo, iš pavydo…

JI. (irgi šnabžda) O koks tavo t i k r a s vardas, Ichtiandrai? Kad bent žinočiau, kieno rankose nuvytau kaip gėlelė nekalta?

| JIS pratrūksta juoktis. Nebegali sustoti. JI juokiasi kartu |

JIS. Kaip gėlelė nekalta… Pasakyk, kol dar turi sąmonę: iš kur ėmei tą nuotrauką?

JI. (vis dar juokdamasi) Tai mano, tai m a n o nuotrauka.

 



Antras paveikslas


| MO guli… ICHTIANDRAS įsideda nuo lentynos į savo krepšį nuotrauką. Tada rausiasi jos rankinėje |

ICHTIANDRAS. Tylėk, ko urzgi. Ką ten veikiat po antklode? Nusiklot! Kalbėti draudžiama. Gesinsiu šviesą. Visiems – miegot!

MO. Sužadėtini mano! (Gargaliuoja) Ar kapeikyčių ieškai? Ko tu ieškai mano ridikiuly? Mano sužadėtini, ar tu…

ICHTIANDRAS. Kur telefonas? Duok man savo telefoną.

MO. Dar negirdėjau, kad vandens pabaisos mokėtų naudotis telefonais… U ha ha, negaliu, u ha ha!

ICHTIANDRAS. Duok telefoną!

MO. Tavo, žinoma, išsikrovė. Mano dar nepasikrovė…

| ICHTIANDRAS ieško telefono – visur, ant stalo, ant grindų. Ištraukia telefoną iš po kilimo. Renka numerį |

ICHTIANDRAS. Aš Vilniuj. Alio! Viskas – pas mane. Bet aš negaliu pajudėt. Apsuptas. Gali šaudyti. (MO tai girdėdama labai juokiasi) Tikrai… Čia nėr gatvės ir namo numerio. Čia kosmosas… su viena moteriške… Ten mus išlaisvins abu surištus / supančiotus nuodėmių saitais begalybėj / artėsime vienas prie kito regėdami / kaip ramybė sugrįžta… Nebijok, nieko nebijok! Vėliau ar anksčiau tu įkursi tuos namus, čia tik laiko klausimas. Aš IŠ TEN tau vadovausiu… (Juokiasi)

MO. Gerai pasakyta, tiksliai! Čia kosmosas. Mūsų meilės kosmosas. Sužadėtini mano, nueik, nupirk! Dėl manęs nueik, dėl mūsų taip neįtikėtinai audringai gimusio jausmo, – nupirk man, nes aš nepaeinu, nes aš bijau apleisti mūsų meilės guolį! Eik, kam pasakiau!

ICHTIANDRAS. (telefonu) Bijau, kad viskas į pabaigą… Baigiu savo reikalą. Nesijaudink, visuomet bus, kas tęsia. Kad ir tu, broli. Juk neišduosi bendro reikalo. Mes tiek įdėjom… Kaip aš tau „apsidairysiu“!

Aš tavęs – nepažįstu. Tu manęs irgi. Broli, prisimink mane. Tas žvaigždėtas naktis. Uostą. Kaip mes tikėjom, kaip kūrėm strategiją ir taktiką, kaip… Tos valandos kai sėdėjom surėmę nugaras / mūsų galvos lietėsi mūsų rankos sapnai / skrido miestai ir nieko nebebijom… Tai žiurkei ir po mirties sapnuosiuosi! Supratau. Kaip sutarėm. Išmesiu, nebijok. Ir tu taip pat. Dabar nusišikt ant telefonų, negi manai, kad man telefono gaila. Apkabinu, broli! Žiurkei bus atlyginta. Surask mūsų motiną. Paklausk, kodėl ji taip mus „paaukojo“. Kreipkis į televiziją, į Galkontaitę… Dar mėgink.

MO. Aš jau kreipiausi, kam tu čia aiškini! Nerado! Nedraskyk man širdies, dabar tu esi mano sužadėtinis, ir visa kita, visos jaunystės klaidos – eina šikt, man neįdomu, aš beveik dvesiu, šoksiu pro langą, eisi tu ar ne?!!

ICHTIANDRAS. Tylėk tu, sužadėtine! Broli, žadėk didelius pinigus, l a b a i didelius, gal labiau stengsis. Žiurkei bus atlyginta. Šitai tau pažadu… Baigiam. Išmetu. Apkabinu. Ir aš tave… (Verkia)

MO. Būtent. Tu tiksliai pasakei, Zita – žiurkė! Tikra žiurkė. Ji mane vertė lakti pieną nuo žemės, ji mezga skaras iš kirminų, tokių ilgų, sako, kad šildo. Zita – žiurkė, žiurkė, žiurkė… A-a-a-a-a-a!!

ICHTIANDRAS Žiurkė vertė mane ėsti maisto likučius, kai pasiskundėm, kad neužtenka valgyt. Ėsti išėdas… Žiurkė…

MO. Bet kokia ji kiaulė! Ji vertė tave taip daryti?! Zita! Zita, aš tave užmušiu! Tu žeminai mano sužadėtinį! A-a-a-a-a-a!!

ICHTIANDRAS. Užmušti – per gera bausmė, pernelyg žmoniška. Iš jos reikia atimti vardą ir pavardę, ji mus kankino, liepė žiūrėti pornografiją, o pati… Žiurkė, tegu būna ji be vardo ir pavardės! (Ima rėkti)

MO. Kalė, prostitutė! Seniai įtariau, kas slepiasi, kokios nedorybės po ta teisuolės kauke! Kates ji mat globoja… Iškrypėlė! Maita! (ICHTIANDRAS vis rėkia) Nešauk, neverk, angelėli! Mes jai padarysim taip, kad ji savo bendrabučio kambario daugiau neberas. Vilniuje – šimtai bendrabučių, o ji vis kops ir kops į penktą aukštą, vis ieškos ir ieškos savo 513-o kambario, o jo ir nėr – ba baaa… Pala… (Atsipeikėdama, įtariai) O iš kur tu ją pažįsti?..

ICHTIANDRAS. (pamažėl rimdamas) Ai, iš seniai… Dar nuo vaikystės, žinai. Kai pagalvoju apie brolį. Apie save, prisimyžusį iš baimės, apie tuos vaikus, kurių auklėtoja ji buvo… Kam jai to reikėjo, kam? Galėjo viešnamį atidaryti, galėjo išvažiuoti, galėjo tiesiog pasikarti. Dabar jau – po visko, aš sudegiau. Neišgelbėsiu.

MO. Nežinau, tiesą sakant, ką turi omeny. Šiaip tai ji bevaikė, gyveno, žinoma, su kokiais penkiais diedais (čia – mažiausiai), bet vaikų matyti man neteko. Ir su vežimėliu nevažinėjo po gatves…

ICHTIANDRAS. Nieko, dar važinės. Su invalido. Tai – geriausiu atveju! Ir nežinos savo vardo, savo gatvės, savo miesto ir šalies. Ji bus niekas.

MO. Duok parūkyt. Bet ir logika tavo. Negalima „būti nieku“. Niekas – nebūna. Viskas! Vsio. Jėgos baigėsi, kuro nėr. Gal man atsiklaupt, kad nueitum?

ICHTIANDRAS. Gerai. Aš nueisiu. Bet pirmiau skubiai atliksime vieną ritualą. Bliūdą turi?

MO. Vemsi? Reikia sakyti „dubenį“… WC pažiūrėk.

| ICHTIANDRAS atneša dubenį su vandeniu. Paima savo telefoną ir paduoda jį MO į rankas. Pats paima MO mobilujį |

ICHTIANDRAS. Klausyk, Mo. Čia yra mūsų jūra. Ir tu įmesi ten mano telefoną. Mesk!

| MO meta ICHTIANDRO telefoną į dubenį, juokiasi.

ICHTIANDRAS skandina MO telefoną dubenyje. MO sunerimsta |

MO. Ei, ištrauk mano, gerai? Čia juk mano būtinoji darbo technika! Kaip aš priimsiu užsakymus! Ei, vyruti!

ICHTIANDRAS. O prie ko čia technika, kai meilė mus degina…

MO. Meile munipaliuoti negalima! Nemenipuliuok! Ma-ni-pu-liuok! Eik, nueik degalų! Eik eik eik! Žadėjai! Nes mane ištiks t r a n c e d e n c i j a! Aš turiu draugę poetę. Kieta poetė, sako, kad Dostojevskį skaitė ir rusų auksą bei sidabrą. Bet va rašo: „tran-ce-den-cija“. Ar žinai, kaip rašyt šitą žodį, rašytojau?

ICHTIANDRAS. Einu, nes mus abu tuoj ištiks trans-cen-den-cija.

MO. Teisingai, sužadėtini. Tu juk artistas, ane? Užtat ir pramokęs tarptautinių žodžių. Ačiū, kad eini.

ICHTIANDRAS. Man reikia sijono… (Atidaro jos spintą, traukia sijoną nuo pakabos, pamato peruką, ima jį)

ICHTIANDRAS. Kam tau perukas?

MO. O kam tau sijonas? Tu tikrai – končita?..

| ICHTIANDRAS persirengia moteriškai, vynioja į chalatą savo krepšį, užsimauna peruką |

ICHTIANDRAS. Ką gersi?

MO. Ne vyną. Negaliu tavim atsigrožėt… Apalpsiu lovoj… Mergyte mano! Sakau, gersiu ne vyną!

ICHTIANDRAS. Tikslus atsakymas. Pamėgink užmigti. Durų niekam neatidaryk!

MO. Net Zitai!

ICHTIANDRAS. Jai – tuo labiau – ne. Niekam, supratai? Aš pats įeisiu. Atsirakinsiu pats. Tu juk davei raktą savo sužadėtiniui. Pameni?

MO. Nedaviau…

ICHTIANDRAS. Pamiegok, aš greit grįšiu. Atnešiu gerti ir valgyti. Bus mūsų vakarienė. (Apkabina, spusteli kaklą, MO suglemba)

| ICHTIANDRAS sustoja prie veidrodžio, dažosi lūpas. Tada persimeta per petį MO rankinę ir tyliai išeina |

 



Trečias paveikslas

| JI blaškosi viena po kambarį. Puola prie lango. Prisiploja prie sienos, klausosi. Sustoja ir žiūri į duris. Vėl eina prie lango |

JI. Viskas bus gerai. Aš nieko nebijau. Tuoj sugrįš mano mylimas žmogus, mano pats brangiausias. Mano sužadėtinis, princas, mano karalius. Mano Hamletas, mano Ričardas III, Karalius sako: „Šią valandą žinau, kad myli tu, ir myliu aš…“ „Bet aš nenoriu būti sunaikinta!“ Nenoriu būti sunaikinta. Jis ateis, ir aš išsigelbėsiu. Jis paims mane ir mūsų kūdikį ant rankų. Štai ir sulaukiau savo valandos, jis manęs nepamiršo. Sako, dabar rašo poemą apie Ichtiandrą… Tai mūsų vaikas galėtų būti vandenukas. O jis toks gražus, toks tikras, toks – iš amžinybės. Aš pažįstu jo žingsnius. Tuoj jie pasigirs ir viskas bus gerai. Viskas bus gerai. Paguldysiu, nuausiu. Mes nieko blogo nedarysime. Kam mums ką bloga daryti. Kai myli, tai nieko blogo nedarai… Labai juokingas toks… Rašytojas. Viskas bus gerai. Aš neturiu ko bijoti, jis tuoj pareis. Pamaniau, kad šią vasarą vėl važiuosim į Šventąją, gerai? Su tais pinigais tikrai kaip nors išsiversime, o ir vaikams labai jūros reikia…

| KAŽKAS rakina duris. Įeina ZITA. JI klykia |

 



Ketvirtas paveikslas

| JIS skuba laiptais. Kliūva už sijono. Pasileidžia bėgte |

JIS. Viskas bus gerai… Aš nieko nebijau… (Lipa) Tuoj sugrįš mama, myliu ją… Aš pažįstu jos žingsnius… Viskas bus gerai… Turbūt labai… pavargusi, gal… išgėrusi… (Lipa) Paguldysiu, nuausiu… Aš jai nepriekaištausiu. Kai myli, nepriekaištauji… Ji man tokia juokinga… Norėjo būti rašytoja… Viskas bus gerai. Aš neturiu ko bijoti, ji tuoj pareis. O rytoj mes važiuosim prie jūros, į Šventąją… ir brolį, ir… brolį… pa-si-im-sim… Su tais pinigais… Vaikams… labai jūros reikia… Mama, labai jūros vaikams reikia. Mama.

| Kažkokia moteris sustabdo ir uždeda ant peties ranką. Galbūt tai ZITA. JIS sustingsta |

 



Penktas paveikslas

| ICHTIANDRAS įžengia pro duris. Išbalęs, perukas persisukęs, sijonas suplyšęs. MO apsisiautusi nuogą kūną kažkokiu tiuliu, ant galvos – kartono karūna |

MO. Grįžai… Akis pražiūrėjau. (Stveria butelį iš ICHTIANDRO rankų, greit atsisuka, pirmą gurkšnį geria tiesiai iš kakliuko) Oi, kaip gerai. Atleidžia iškart. Gersi?

ICHTIANDRAS. Taip.

MO. Taip tavęs laukiau! Ne dėl brendžio, šiaip… truputį baisoka buvo. Nu bet aš įpratus. Ėmiau mėtyti į juos knygas, pasislėpė. Kai būsim dviese, nebelįs.

ICHTIANDRAS. Sudaužei televizorių?

MO. Jo. Kam meluoja. Iš pradžių sakė, kad viską apie mane žino. Glušiai neteiktini, puspročiai. Aš jiems galūnes nutrauksiu ir bus nelinksniuojami. Paskui sakė, kad tu neateisi. Nes atseit (tempia lūpą, bando verkti), nes atseit tavęs… nėra.

ICHTIANDRAS. Manęs nėra. Aš iš čia nebeišeisiu gyvas. Mes apsupti.

MO. Apsiausti… Mes apsiausty! Buvo toks spektaklis, aš jame vaidinau, atsimeni?

ICHTIANDRAS. Taip.

MO. Apsiaustis… Vaičiūnaitės. (Geria) Oi, kaip palengvėjo. Nusirenk, končita. Nusimauk tą sijoną, juokingas man tu toks, ne iš to spektaklio. Tavo akys man tikrai tikrai tikrai… karališkos!

Mano būgnų karalius
Rastas ant pilko grindinio
Mano būgnų karalius…
Kaip laukiau jo grįžtančio
Iš senų nujautimų
Iš sapno protarpių…
Mano būgnų karalius – beprotnamy…

(Cituoja Juditą Vaičiūnaitę)

Beje. Ir Zita buvo…

ICHTIANDRAS. Žinau.

MO. Žinai? Žinai?! O tu žinai, k i e k laiko aš tavęs laukiau, a? Nuo penkiolikos metų, supranti?! Visi spektakliai, į kuriuos eidavau, kuriuos tu parašei, įrašyti mano galvoj. Visos dramos ir visos tavo knygos! Neišoperuosi. Manai, pabėgai, tikėjaisi – pasenai, numirei, ir jau – viskas, atsiskaitę? Atsimeni, kai sakei, kad tokie susitikimai kitiems neįmanomi ir nesuprantami? Aš tą patį manau… Kai ant suoliuko užgriuvai ant manęs, supratau, ne, labiau pajutau… Gal tiesiog – atpažinau, – iš drabužių kvapo, iš aplytų ilgų blakstienų, iš to charakteringo rūkaliaus krenkštelėjimo, iš rožių, kur auga prie suoliuko, spalvos, rožių, tokias juk tu auginai… Atpažinau! Sudrebėjau, – tai tu!

ICHTIANDRAS. Ir aš tave atpažinau… Ne iš karto, bet iš nuojautos. Pasakyk man gražiuoju: iš kur gavai tą nuotrauką.

MO. Kokią nuotrauką? A, tą… O kur ji, nematau. Nenukišk, man labai svarbi. Labai labai. Būtent ji yra mūsų slaptas ryšys. Esminis. Ji mums abiem svarbi!

ICHTIANDRAS. Kalbėk, kalbėk dabar, sakyk viską.

MO. Ką čia kalbėti. Kalbėti turėtum tu.

ICHTIANDRAS. Aš? Tu vyresnė, tu atsakinga.

MO. Moteriai pasakyt „tu vyresnė“? Vaikeli!.. Apkabink mane. Man neužtenka sapnų. Prisisapnuoji, ir viskas? Leisk, aš tave apkabinsiu, jei tu nedrįsti. Nesu tikra, matai, ar tu tikrai gyvas.

Bučiuokimės, kaip tada. (Bučiuoja. ICHTIANDRAS mėgina išvengti. Girtas. Pasiduoda) Viskas tebūnie kaip tada. Ir tegu sniegas leidžiasi ant tavo kapo, o aš tik žiūriu pro pušis, kaip apsninga, apsninga, apsninga.

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
MO ir ICHTIANDRAS. (vienu metu) Neturėjai manęs palikti.

MO ir ICHTIANDRAS. (vienu metu) Tai t u mane palikai!

 



Šeštas paveikslas

| Jie trise: JI, JIS ir ZITA. Ant grindų – sūdytų grybų dubenėlis, ant kilimo mėgintas inscenizuoti „stalas“ – degtinė, plastmasinis indelis su silke, duona, trupiniai |

JI. Taip ir žinojau: komendantė jau ir čia. Zita, atiduosiu tau tuos pinigus už elektrą. Vyras grįžo, ar nematai? Leisk pasikalbėti!

ZITA.  Kalbėk. Dabar papasakok viską. Seniai žadėjai papasakoti, dabar pats laikas.

JI. O kas tu tokia, a? Kad tau turėčiau pasakoti…

ZITA.  Tu juk žinai: aš – tavo sąžinė.

JIS. Geriau būčiau iškart atsidavęs sargybai, nei vėl čia tave sutikęs.

ZITA.  Iš kokio tu amžiaus? Kokio tu amžiaus? Tyli? Taip, vaikučiai. Dabar – tiesos valanda. Sakot tik tiesą, tokios taisyklės. Abu turite man rimtų įsiskolinimų, puikiai žinote, kad man tereikia pirštą pajudinti, ir viskas. Už durų abiejų laukia pats likimas.

| Girdėti policijos ar greitosios mašinų sirenos. JI ir JIS žiūri į ZITĄ |

JIS. Mo, mes laukiame.

JI. Įpilkit, kitaip tylėsiu.

ZITA. Tai pradedu. Ar tu turi vyrą?

JI. Turiu. Mielasis, išvesk mane iš čia.

JIS. Nebegaliu. Per vėlu. Manęs gali ateiti bet kada. Aš apsivogiau. Be to, nestabilus…

ZITA. Ir ką pavogei?

JIS. Jūsų gyvenimus.

JI. Ką ten išgėrei? Duok ir man! Duok, sakau, tablečių!

ZITA. Raminkis, durne. Ar tu turi vaiką?

JI. A-a-a-a-a! Gelbėkit! Žudo! Kiaule tu, kaip drįsti manęs šito klausti?!

JIS. Aš ją tuoj pritildysiu! (Beda švirkštą ZITAI į kaklą, po kelių minučių ši pradeda juoktis ir suglemba)

JI. Ir man taip padaryk, ir man!

JIS. Padarysiu. Bet atsakyk dabar m a n, ką ten apie tą vaiką…

JI. Kaip aš laukiau šitos valandos. Žinojau, kad mes susitiksime. Žinojau, jog praeis daug metų ir tu pas mane ateisi. Pažinau iš tolo savo karalių. „Iš žingsnių aido ir iš akių blizgėjimo aštraus…“ Taip, mes pasikeitėme. Tu pajaunėjai, su rašytojais taip būna. O aš pasenau. Man sakė, kad tu miręs, niekada netikėjau. Niekada. Tu negali mirti, kaip negali mirti meilė. Tavo artumas grįžta naktimis. Jos neįmanoma su niekuo supainioti, tai žaibo ir liūties valanda, kai tu ateini. Tai sniego valanda. Sniego ant tavo kapo. Aš visuomet laukiu. Visuomet. Atsimenu tavo plaukų kvapą, rankas, sausas lūpas. Pirštus, parudusius nuo cigarečių… Tada, kai mus atskyrė, kai mane išvežė į tą provinciją, kad nežlugdyčiau tavo rašytojo karjeros… A-a-a-a, nebegaliu, nebegaliu! Aš mėginau būti tu! Ėmiau gerti. Bet pirmiau jie atėmė mano kūdikį. Mūsų vaiką, pirmiau, nei spėjau susivokti. Mane apgavo. Man sakė tos bobos iš socialinio, kad taip bus vaikui geriau, o svarbiausia, kad neturiu teisės sužlugdyti tavęs. Juk man tebuvo penkiolika. Tėvai klaiko, juk žinai, pažinojai juos, pamėgink sugriauti karjerą švietimo ir kultūros skyriaus vedėjui ir pradinių klasių mokytojai. Mano motina nėra manęs apkabinusi, pradinukus mylėjo, savo gėlių vazonus irgi. Manęs bijojo. O man – durnų penkiolika metų! Mūsų berniukas buvo labai gražus ir labai panašus į tave. Aš laikiau jį už kojelių, rėkiau ir neįstengiau atiduoti. Niekaip. Man pažadėjo, kad galėsiu visuomet lankyti… Visuomet, kai tik panorėsiu. Ir tada – kažką pasirašiau, mūsų vaiką – atleisk man, atleisk! Atleisk, jei tik gali! – išvežė į internatą, o mane po gimdymo ir vėl uždarė į Rokiškį. Paskui sako: jūsų rašytojas mirė. Širdis neatlaikė žinių. „Aš mylėjau tave tau nežinant…“

ZITA. „…tau nežinant, tave aš myliu…“

| ABI dainuoja |

JIS. Panašus į mane…

JI. Zita muistosi, durk jai dar, arba aš pati ją…

| JIS priėjęs duoda ZITAI kažko uostyt, ši vėl juokiasi ir guli plačiai atmerktomis akimis |

JIS. Toliau.

JI. Jie atėmė iš mūsų vaiką. Tiesiog pagrobė, dėl tavo karjeros. Po Rokiškio mėginau atsigauti. Tėvai tylėjo, jie dirbo dirbo dirbo, pasistengė, kad įstočiau mokytis. Tylėjau ir aš. Tačiau turėjau vaikutį susirasti. Kai nuvažiavau į globos namus, sako, tokio čia niekada nebuvo ir toks čia niekada neaugo. Ėmiau važinėti po visus globos namus. Ir mano vaiko niekur nebuvo. Gal visi norėjo man įrodyti, kad ne tik jo, bet ir tavęs nebuvo. Susiradau tavo kapą, bet, žinai, visąlaik persekiojo toksai netikrumo jausmas, kad tas kapas – tik dekoracija, kad iš tiesų visas tas teatras tik apdumti akims.

JIS. Augau ir laukiau. Vieną dieną, man sakė auklėtoja, vieną dieną jie atvažiuos pas tave. Tai nėra beširdžiai žmonės, tavo tėvai, sakė man, jie tik labai nelaimingi… kai truputį atsigaus, būtinai atvažiuos.

| ZITA gargaliuodama juokiasi. JIS glosto nedidelį randą ant veido |

JI. Ant to kapo tavo žmona užkrovė tokį neskoningą paminklą… O aš gi žinojau, kad ką jau ką, bet skonį ji tikrai turi. Štai tada man ir kilo įtarimas, kad tu nesi palaidotas, gal tik kur išvažiavęs ar sunkiai sergi… Nors sirgau aš: ligoninė, antidepresantai, ligoninė, „Neringos“ kavinė, krizių centras, Gerosios Vilties, vėl namai, darbas. Tik sutartinis. Invalidumas. Na, susiradau tavo kapą…

JIS. Aš gyvas! Aš dar gyvas…

JI. …mėginau pagulėti ant antkapio, užuosti tavo kvapą. Ir žinai – nieko! Tada supratau, kad šitos laidotuvės ir antkapis – tik inscenizacija, juk nupirkti galima šiais laikais bet ką, net vietą Mėnulyje, tai ką jau kalbėti apie kapo vietą. Jie norėjo tavo – išganytojo, menininko teisuolio – nesudrumstos šlovės. Tai kad jos neterščiau, man tave palaidojo…

JIS. Taip. Mane užkasėt vaikų namuose. „Jūsų tėvų nėra!“ Šitai pasakė man Zita. Ji kankino mane ir mano brolį, bjauriai elgėsi su visais vaikais, pasibaisėtinai. Kraupiai. Mes paaugome, ėmėm vogti, kaupti pinigus vaikų išlaisvinimui iš tironijos. Ieškojom motinos, bet su jom, tom motinom, pasirodo, striuka. Ir su meile – striuka. Juk tai žuvusiųjų karta, mūsų niekam nereikia. Mes – internatiniai, iškrypėlių sugadintais kūnais ir sumaitotom sielom… Nutarėm su broliu visus internato vaikus išsiųsti į užsienį, kaupėm pinigus, reikalas iš vienos pusės gali atrodyti nešvarus, prasidėjo keisti ryšiai…

JI. (nenorėdama girdėti) Aš paklausysiu tavęs paskui, tu jau prisikalbėjai per visą mano gyvenimą. Ša! Dabar AŠ kalbu, aišku tau?! Aš už tave vyresnė!

JIS. Taip. Tu už mane vyresnė! Pati matai… Negaliu būti tavo svajonių princas.

JI. Tylėk, šįkart nepavyks manęs išsižadėti. Aš juk tave iškart pažinau, ten, ant suoliuko. Eikš, apsikabinkim, berniuk mano žavus, aš mėgstu berniukus, jaunesnius, jie tavęs niekad nepalieka, nes niekad iš tikrųjų neįsimyli, su jais lengva, linksma, su jais aš pati atjaunėju. Eikš, mano berniuk. Tik paduok cigaretę!

| Atgauna sąmonę ZITA, juokiasi, valgo grybus iš dubenėlio |

ZITA. Eik, eik pas ją!

JIS. Broli, išvesk mane iš čia. Niekur nėra namų, visur baisu (dedasi tabletę į burną).

JI. Kas ten, ne lorofenas? Duok, pasidalinkim, man blogai, stogas kiauras, pramuštas. Duok, ką? Palenk galvą, kodėl tavo pasmakrėj mėlynas randelis? Žinai, kai supratau, kad mūsų vaiko man nepaliks, aš stvėriau parkerį su mėlynu rašalu ir padariau vaikui tatuiruotę ant veido, kad jį atpažinčiau. Jop… Jaučiu kaifą kalbėti nenormine kalba! (Pergalingai juokiasi)

JIS. Kodėl tu iš viso d a r k a l b i?

JI. (visai apkvaišus) Vemsiu, kaip norėčiau išvemti visą šitą gyvenimą, ta melą, kad tu mirei, tą tavo kapą, kažkur vaikščioja mūsų vaikas, tikiu, kad jis gyvas, o mes ir vėl su tavim sugulėm, asilai, ne vaiko ieškojom, o sugulėm, bet aš taip tavęs pasiilgau, man buvo baisu ir vieniša. Jokios knygos negelbėjo, jokios ligoninės, jokios tabletės, nei degtinė, nei vynas, nei sambuka, nei ksanaksas, nei tiapridalis, nei ketipinoras, nei laisvinamieji, nei kietinamieji, nei analgetikai, nei kiti vyrai, nei kitos moterys, nei masturbacija, nei prostitucija, – tavęs nebuvo, mūsų vaiko nebuvo, vien anoniminių alkoholikų draugijos, Minesotos programa, Lieknėjimo programa, „Wordas“, „Exelis“, redagavimo programa, šlykščios monetos už kruviną darbą. Blet. Noriu vemti.

JIS. Pinigus pasidalinkite su broliu… Šalčininkai, atrasi. Paglostyk man galvą.

ZITA. (susigraudinusi keliasi ir siekia JĮ paglostyti) Eikš…

JIS ir JI. Ne tu!!!

JI. (pasislenka, glosto JĮ) Viskas bus gerai, pamatysi. Svarbu, mes atradome vienas kitą. Žinok, nieko nebūna atsitiktinai. Tu ėmei ir prisėdai ant mano suoliuko. (JIS guli tylėdamas)

JI. (apkabinusi JĮ linguoja) Šarkos varnos nuskrido, mano vaikas užmigo… Šarkos varnos krykščia, mano vaikas šnypščia… A-a-a-a pupa, kas tą pupą supa… Supa tėtis ir mama, ir katytė murzina… Užmigo…

ZITA. Palik, jis miręs.

JI. Antrąkart?

ZITA. (traukia iš chalato telefoną, skambina) Sveiki! Man reikia dviejų tarnybų. Vienos – žmogui į morgą. Kitos – į sunkių apsinuodijimų skyrių… Padangių 11-a. Ačiū, katinėli. Kaimynė. Užėjau gėlių palaistyti, radau. Taip.

JI. (nuolankiai) Reikės važiuot?

ZITA. Reikės važiuot. Pasiimk tapkes ir chalatą.

JI. Negaliu, migdau. Neturiu laiko. Leiskit pamigdyt.

| VIENA TARNYBA paima ir neša |


JI. Nebijok, aš tave susirasiu, šįkart bent žinau, kur ieškoti. Ei, tik nesupainiokit, debilai. Ar teisingai jį vežat? Klausyk, Ichtiandrai, jei prasilenktume, susitiksime ant mūsų suoliuko!

Tai į morgą tu nori?

JI. Gražus berniukas buvo. Ne, į morgą dabar negaliu, man dar į ligoninę reikia.

| kelia KITA TARNYBA ant neštuvų |

JI. (ZITAI) Sumokėk už šildymą, būk gera, kol grįšiu. Pinigai – antram „Karamazovų“ tome. Paliek kaktusą. Gali čia ir pernakvoti, jei urodas tave pultų. Aptvarkyk namus, gerai, Zita?

ZITA. Sutarta.

| VISI išeina ar išnešami. ZITA atsiverčia Dostojevskio tomą, varto puslapius |

pabaiga

Dovilė Zelčiūtė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 2 / Tai ką man dabar daryti eilėraštį rašėte girtas o man atrodo kad tikras ir spektaklis anas kur sukrečia krečia – neapsieita be dopingo o kaip bus…

Ramutė Dragenytė. Diagnozė: kūrybinis vaisingumas

2005 m. Nr. 1 / Dovilė Zelčiūtė. Atgal į vandenį. – Vilnius: Tyto alba, 2004. – 190 p.