literatūros žurnalas

Sigitas Geda: „Ten, aukštai, nėra gėrio nei blogio“

2003 m. Nr. 8–9

Rašytoją Sigitą Gedą kalbina poetė Dovilė Zelčiūtė

Ne taip seniai prašniokštė siautulingas Jūsų jubiliejus. Ta proga pasikvietėme į Kauno menininkų namus pasidalyti mintimis apie save, apie tai, ką rašote, su kokiom problemom susiduriate. Pasiūlyčiau ir konkrečią šio vakaro temą – „menininkas ir padorumas“.

Sigitas Geda. Turiu padėkoti. Taip jau mane čia kvietė, visur sveikino, manau, kuo dabar Kaunas nustebins? Bet Kaunas yra Kaunas, nuo pirmų žodžių pasijuntu čia kaip namie, ačiū jums už tai, kad dar kartą priminėt, jog esu dar pojaunis. Kai buvau penkiasdešimties, tai atrodžiau senesnis. Dabar tikrai tikiu, kad man tiktai du kartai po trisdešimt, kaip tai kunigo šeimininkei…

Ar literatūra, menas įmanomi be empirinio pažinimo ir ar rašytojas gali kurti plataus diapazono kūrinius, jeigu jis prieš tai nemirko arba nemirksta gyvenimo dugne?

S. G. O, kaip rimtai iš karto! Kada išgirdau žodį „mirko“, tai atšoka, kad vaikystėje kojos mirko ežeruose… Reikėjo meškerioti arba maudytis, ten daug miškų, vandenų. Gal tai irgi yra tam tikras empirinis pažinimas? Susidūriau ne tiek su žmonėmis, kiek su tais padarais, su tais gyviais, kurie vandenyje, o ten irgi yra labai įdomūs dalykai. Kartą pradėjau šnekėti apie ežerus ir ežerų mis­tiką su L. G., paskui nukrypome į anglų poezijos Ežero mokyklą ir nuo empirinio patyrimo perėjom prie to, kas jau buvę pasauly. Atrodo, kad nėra kažkokio ypatingo pažinimo, neskirstau jo į empirinį ir metafizinį, man atrodo, pirmiausia reikia gyventi, o jeigu išeina, jeigu Dievas duoda šiek tiek gabumo, tam tikrų savybių ar nelaimių, kad gali parašyti, tai ir yra rašytojas, bent jau jo pradžia. Ar esu atsakęs bent į trečdalį klausimo?

Trečdalį tikrai taip. Jūsų atsakymai man iš tiesų svarbūs yra todėl, kad pirmiausia aš pati apmąstau – gal nepasirodysiu nekukli – kai kuriuos dalykus. Yra, pavyzdžiui, Vandos Juknaitės idealaus padorumo, gyvenimo ir kūrybos vientisumo kelias. Aš taip suvokiu: kai žodžiai nesiskiria nuo darbų, kai ji imasi globoti vaikus. Yra Onės Baliukonės pilietinė pozicija, kai ji per radiją pareiškia esanti prieš karą Irake, ir tai yra visiškai beprasmiška veiksmo prasme, bet tai visiškai prasminga todėl, kad ji vis dėlto pasipriešina, įvardydama lietuviškas pavardes žmonių, kurie yra tolerantiški, palankūs tam, kas vyksta Irake. Ir yra kitas kelias – kelias, kai žmogus hermetiškai gyvena, neiškišdamas nosies kuria… Ar tas kūrybos pilietiškumas, Jūsų manymu, yra prasmingas? Ar ne menkesnis yra tas žmogus, kuris renkasi ramesnį, uždaresnį kelią ir neina atvi­rai į visuomenę? Padorumo prasme menkesnis?

S. G. Gerbiu ir Vandos Juknaitės mintis, ir gyvenimo būdą, ir Onės Baliukonės, kurią pažįstu nuo studijų laikų, taigi nuo jaunumės. Jeigu kas nors turi kokią nors tiesią poziciją, tai ačiū Dievui! Aš esu žmogus, kuris susideda iš prieš­tarų. Vieną dieną galiu rėkti prieš karą, o kitą – eiti kariauti. Tai kaipgi į tokį žmogų žiūrėti? Vieną dieną galiu būti už blaivybę, o kitą… pasigerti. Aš nežinau, ar tai yra padoru, ar nepadoru. Bet kai mane prašo paaiškinti tokius klausimus, aš sakau: žiūrėkit, šalia stovėjo bažnyčia ir karčema. Pasimeldęs tėvas, senelis ar prosenelis toj bažnyčioj, jeigu motina „pribakindavo“ tas mišias išklausyti, eida­vo į karčemą ir pasigerdavo. Aš nemanau, kad jis buvo nepadorus žmogus. Į tam tikras ribas tilpo. Arba, tarkim, mano tėvas kartais padarydavo šiokią tokią „kar­jerą“. Sąžiningą žmogų kaime labai gerbia, dar nebuvo kolūkių, jei kas – eidavo pasitart pas Gedą. Kaip Geda patars, taip ir darysim. Paskui, kai išrinko briga­dininku, tai, kaip čia pasakyti – kartais ir jį prigirdydavo, ir jis neteisingai tuos darbadienius žmonėms užrašydavo… Buvau vaikas, turėdavau tokias knygutes užpildyt: kiek kas, pvz., tą dieną šieno nupjovė. Ir jeigu koks mūsų giminė tėvui išgert duodavo, tai jis tam ir pridėdavo. Kadangi mano tėvas jau miręs, galima apie jį pasakoti viską. Taigi, jis brigadininku dirbo, o kartą pasigėręs griebia kuolą ir – primuša pirmininką, dar porą kolūkiečių. Ir, aišku, gauna parų. Aš grįžtu studijavęs, klausiu motinos, kur tėvas, sako, Lazdijuose, sėdi parų. Nuvažiuoju ieškot, išeina iš rūsio apšepęs… Sakau, tėvai, gal tau ko reikia? Jis sako: nieko man nereikia, ar turi pinigų? Sakau, turiu. Ten, sako, yra šulinys. Klausiu: vandens nori? Ne, sako. Pirmiausia nueik į parduotuvę, nupirk pusę litro, tada pasemk vandens, įdėk butelį į tą kibirą ir atnešk. Kitaip milicininkas, kur budi, neįleis į rūsį. Na, tai dabar aš irgi galvoju: ar tai buvo mano patyrimas, ar tai mano tėvo patyrimas, ar tai empirinis patyrimas, ar metafizinis? Ar tai padoru iš mano pusės, ar ne? A. Zurba pasakojo: važinėjau su motociklu po Dzūkiją. Išsiklausinėjau, kur tas Geda gyvena (jau mano motina buvo mirusi). Sako, pavakarys, radau tavo tėvą sėdintį ant slenksčio, netoli karvė pririšta, bet kuolas taip įkaltas, kad karvė – kolchozo miežiuose. Ramiausiai ganosi. Atbirbia motociklas – zootechnikas. Jaunas vyras, sako, keikdamas: Geda, kiek tu čia tą karvę gali kolūkio miežiuose ganyt! Ar aš tau anądien nesakiau, kad čia kolūkio miežiai?! Ištrauk greičiau kuolą! O tėvas kuo ramiausiai: tau reikia, tai tu ir išsi­trauk! Tas keikdamasis nuėjo, ištraukė kuolą, išvedė karvę iš miežių ir pririšo kieme. Dabar A. Zurba klausia: na, ką darysim? Pažiūrėsim, sako tėvas. Pasėdėjo, parūkė, nuėjo ir vėl tą karvę pririšo miežiuose. Tai aš dabar galvoju, tad jis turėjo labai keisto anarchizmo. Menas vis dėlto yra susijęs su anarchija, su dideliu ardymu, ir labai padorus žmogus, man atrodo, negali būti didelis menininkas. Rusai kažkada tą klausimą spręsdavo taip. Va, sako, kaip išeina. Pasižiūri, žmogelis lyg ir prasigėręs, lyg ir nušneka, lyg ir netvarkingas, kostiumas lyg ir „neišprosintas“, sagos trūksta, batas nukleipotas, o eiles paskaitai – nu, velnias žino, iš kur ten jam taip pasidaro! Kaip čia tas ponas Dievas yra padaręs rašytoją, poetą, menininką, matyt, pačiam ponui Dievui nelabai aišku. Kiek skaičiau labai senus šventraščius, ten iš poeto norima tik vieno: kad jis nesusidėtų su velniu. Kad jis būtų tikintis. O tie, kurie susideda su velniu, tie jau už ribų.

Norėjau klausti: ar šiandieninei kvadratinių „šėpukų“, vadinamųjų skustagalvių, Lietuvai (jie iš dalies diktuoja savo sąlygas), Jūsų manymu, reikalinga literatūra? Konkrečiai – poezija?

S. G. Kitados man padarė didelę įtaką, esu kažkur užsiminęs, šveicarų kata­likų vyskupo Walterio Muschgo studija. Jinai prasidėjo maždaug tokiais žodžiais: kad dviejų tūkstantmečių Europos kultūrą sukūrė vagys, nusikaltėliai, krimina­listai, girtuokliai, prostitutės, iškrypėliai ir dar, ir dar, ir dar. Tad, jeigu pasuktume dabar į tų „kvadratų ir kvadratėlių“ pusę – tai tikrai nieko čia baisaus nėra. Iš nusikaltusių žmonių yra kilę genijai, dideli žmonės. Tas pats Pranciškus Asyžietis arba Saulius Paulius. Jei ne ta epilepsija, pakeliui į Damaską, tai jis ir būtų likęs nežinomas tipelis! Mat nėra aiškių atskaitos taškų. Tai, kas vienoj vietoj, na, tarkim, Kaune yra padoru, kažkokiam kaime gali būti jau nepadoru. Tai ką kalbėti apie pasaulį? O jeigu dar imi tūkstantmečiais matuoti, tai tos ribos labai išsiplečia… Kam nors, kuriam nors bus reikalinga, padės, gal net išgelbės.

Kiek, Jūsų manymu, leistina kūrėjui žengti patyrimo laiptais žemyn, tam, kad išliktum padorus? Ir ar tai svarbu – išlikti padoriam. Iki kiek, Jūs ma­note, pateisinamas tas visiško dugno patyrimas?

S. G. Atmenu, viena poetė paėmė motto knygai Hėrakleito posakį, kad kelias žemyn yra tas pats kelias aukštyn. Tai vis dėlto galinga frazė. Dabar reikia susi­tarti, kaip Jūs sakėte, kas leistina arba kas leidžiama, ir kas leidžia iš tikrųjų? Anksčiau buvo aišku – rėmai.

Aš nedrįstu klausti, kiek Jūs pats sau leidžiate. Tai turbūt labai asmeniška?

S. G. Kaip tik norėjau, Dovile, sukt į tai. Aš pats sau leidžiu tą, jeigu mano jėgos leidžia. Ir dėl to kūrėjo kelias yra intuityvus. Jeigu aš nebijau eiti tuo keliu, arba kažkokia jėga, tarkim, mano angelas mane veda tuo keliu, jei aš tikiuosi iš ten išnerti – aš neriu gilyn. Bet jei aš bijau ten eiti – tada aš suku atgal. Šita tema esu kalbėjęs, beje, su Romualdu Granausku: kiek galima eiti? Sakau jam: ar tavęs nebaugina, kad reikia kartais grįžti atgal? Prieini iki tos vietos ir žinai, kad amen. Jūs, brolyčiai, eikit, aš toliau jau neisiu, nes išprotėsiu. Gal yra žmonių, kuriems daugiau duota – žinot, kaip kad Kristus – galėjo pereiti didelius pragarus, o mirtingieji ne vienas sudegame. Jeigu esi drugelis, tai neskrisk arti ugnies, bet kaip čia dabar žinoti, kada tavo sparnai svyla? Atrodo, kad dar nesvyla. Tai viena sunkiausių problemų, man atrodo. Dideli menininkai leidžia sau eiti labai giliai ir labai toli. Man buvo svarbu, kaip šitą klausimą sprendė Czesławas Miłoszas, artimas lietuviams žmogus ir didelis menininkas. Jis sakė, kad pen­kiasdešimt ketverių metų sulaukęs pajuto, kad toliau neis, ganės. O koks nors Fiodoras Dostojevskis ėjo toliau, ir jo moralė buvo kita, ir padorumo supratimas kitas. Dievas žino… Sakau, yra padorumo slenkstis, yra tam tikros vidinės galios, ir vienas žmogus, na, verčia kalną, o kitas ateina, pasižiūri ir sako: tu durnas, ar ką? Ką tu čia darai? Eik, va, geriau ten, plunksnas pešiok. Tai taip, man atrodo, ir mene. Aš noriu, tarkim, dar šito ir aš eisiu. Vienas dėl to aukoja šeimą, vaikus, žmoną, meilę, pinigus, protą, viską, o kitas – ne, sako, aš nesiskirsiu su žmona, aš ne toks durnas. Aš vaikų savo nemesiu. Man svarbi šeima, labai svarbi, o kitas meta, sako: man aukščiau literatūra, tapyba, muzika. Ir nėra svarstyklių, ku­riomis galėtume pasverti: šitas padarė gerai, o šitas – blogai. Matyt, kartais žmogų veda ne tik angelas, bet, kaip sakiau, ir šėtonas. Arba kipšiukas kažkoks. Ir taip visai išveda žmogų iš kelio. Kad išveda, tai dar nieko, bot kad jis, velnias, paklaidina tokioj girioj arba dykroj ir negali užrėplioti atgal ant tikro kelio! Su šitais dalykais esu susidūręs ir manau, kad su jais susiduria ir vyresni žmonės, ir jaunesni, ne tiktai tie, kurie rašo, bet ir tie, kurie tiesiog gyvena. Vienaip ar kitaip esam gundomi, vedžiojami, bandomi įvairiausiais būdais. Gyvenimas, matyt, būtų banalus be šitų dalykų. Ir tuose pačiuose šventraščiuose, kurie man svarbūs, sprendžiama problema, kodėl Dievas velnią paliko iki pasaulio pabai­gos. Matyt, tam, kad jisai žaistų su žmogum. Ir yra dar dabar, tarkim, krypstant į kitas puses, daugybė su šituo susijusių dalykų, kurie laikomi šaunumo ženklu. Pirmąsyk skaitydamas L. Rėzos dienoraščius radau. Kada L. Rėza Prancūzijoj kaip karo kapelionas susiduria su prancūzais ir aprašinėja jų papročius, tai jį nustebina, kad prancūziškai pasakyti „tame žmoguje yra kažkas velniška“, reiškia „kažkas šaunaus“. Ot, sako, velnių priėdęs. Ir kai lietuviai taip sako, tai ne vien neigiama prasme.

O Jūs, kaip Jūs sakote?

S. G. Kaip aš sakau? Man patinka, kai žmogaus akyse kipšiukai žaidžia. Jeigu akys nežiba, reiškia, jis nenori gyvent, gyvenimo geismas posilpnis. Pele­nuose nėra meno, menas yra ten, kur – ugnis. O ugnis visada susijusi su destruk­cija ir su kažkokiais truputį satanistiniais dalykais.

Aš norėjau Jums papasakoti situaciją: ateina į teatrą režisierius. Teatre ryškus pakilimo laikotarpis, aukso amžius. Jis pastato triuškinančius, stulbinančius spektaklius. Tauta eina paskui jį, jis veda tautą. Juo tiki aktoriai, tiki žiūrovai. Bet praeina tas aukso amžius, režisierius traukiasi iš teatro, išeidamas išsineša porą teatro kilimų, vertingesnius paveikslus, patvirkina kelias mergaites, suteikdamas joms vaidmenis… Aš nekonkretizuoju, nes tai situacijos ne iš vieno teatro – jos yra realios. Aktoriams, kurie tą mato, nusivylimas. Tai kaip tada gyvent?..

S. G. Tiems žmonėms, kurie neteko herojaus? Man atrodo, tas režisierius buvo velnių priėdęs, reiškia, elgėsi velniškai. Matot, mes esam tokia tauta, kuri nuolat laukia, kad ją kažkas vestų. Kaip Jūs sakot, vedė tautą arba vedė teatrą. Tam žmogui atsibodo vesti. Kai mane jaunystėj klausdavo, kodėl padarei taip ar kitaip, sakydavau – pasikeistam vietomis. Žmonės per daug vis dėlto vieni iš kitų reikalauja. O ypač dabar, kada, mano supratimu, yra iš tikrųjų deheroizacijos laikai. Žmonės turėtų būti atlaidesni vieni kitiems… Esu kažkur užrašęs – suvokti, kad Dievas žmogų sukūrė labai silpną. Žmogus iš pagrindų yra silpnai sukurtas. Kada pasirausi po žmogaus fundamentu, tada matai, kad Dievas jį sukūrė labai trapų. Ir tie žmonės, kurie yra paminklai, postamentai, vedliai, did­vyriai, – iš tikrųjų tai irgi tokie patys silpni ir jie gali labai neilgą laiką ištverti. Nežinau, kieno tas pasakymas, bet aš jį truputį perfrazuodamas pacitavau: didelis žmogus yra tas, kuris nebijo apšlapinti savo šlovės. Nelabai gražu de­monstruoti, kad tu didelis, protingas, genialus, supratingas… Ir prie anos valdžios buvai didelis ir dabar būsi didelis, o kai jau numirsi, tai būsi labai labai didelis… Aš čia galiu mirt iš juoko. Mačiau tokių kolegų.

O tai toks žinojimas, suvokimas yra blogas?

S. G. Toks mąstymas. Mane vienas jaunas poetas labai pribloškė. Kai aš jam pasakiau, kad netaikau į šventuosius ir nenoriu, nustebo: nenori būti šventasis? Jokiu būdu, sakau aš, nenoriu.

Gerbiamas Sigitai, Jūs esate gavęs visus įmanomus apdovanojimus. Ar Jūsų padorumui nepakenkė išbandymas šlove? Nekorektiškai klausiu?

S. G. Ne ne, viskas gerai. Aš tik norėčiau paremti aną savo mintį. Kažkada nesupratau vieno pasakymo, perskaitęs apie vieną šveicarų skulptorių. Kai jo paklausė: jei kiltų gaisras, ką jūs iš savo darbų gelbėtumėte? Jis sako: savo katę pastogėj. Gyvenimas vis dėlto yra daugiau negu menas. Ir juo toliau, juo labiau mane tas dalykas persekioja. Kodėl, tarkim, žmogus pradeda naikinti savo paveikslus arba kaip Franzas Kafka prašo sudegint savo kūrinius. Aš šito daikto ilgai nesupratau, galvojau – kaipgi, kaipgi šitaip gali būti? Matote, žmogus, kuris kuria, tai atima iš tikrųjų iš savęs tikrą gyvenimą. Į senatvę kartais grįžta didis gyvenimo geismas. Ir man žiūrėt, tarkim, į dar vieną pavasarį ar į gražią moterį į gražų senelį, į gražią žemę ar į vandenį – man yra daugiau negu genialūs žmonių kūriniai. Vis dėlto tai yra antriniai daiktai, juos padarė žmonės, o ne Dievas. Žmonės kuria daiktus, o tikrasis kūrėjas yra Dievas. Matyt, tai sprendė ir tas didysis šveicaras, kurį citavau: meno ir tikėjimo, menininkai net neišmano, kur yra Dievas. Arba, geriausiu atveju, jų dievas kitoks. Tarkime, kalbos, grožio, vaizdinių. Ne iš tylos ir maldos. Mes painiojam kažkokius dalykus su tikėjimu. O žmogus, kuris meldžiasi, tyli. Jisai tiesiog tiki. O mes esam su žmonėmis, mes įmaišyti į šitą „košelieną“, kurioje visada yra velniavos. Arba, tarkim, mėšlo. Nėra gėlės, kuri neišaugtų iš mėšlo. Pačios gražiausios gėlės išauga iš mėšlo. Patys margiausi drugeliai išnyra iš atliekų. Betgi jūs visi žinot, ką sakė Ana Achmatova. Mums nereikia dėtis vainiko… Čia jau sutiksiu, kad dideliausia dovana yra empirinis pirminės ir pirmapradės harmonijos patyrimas. Galvoju: kada buvo laimingiausias mano gyvenimo tarpsnis? Tada, kai gyvenau didelėj kaimo vaikų šutvėj. Nepaisant to, kad šeimoj buvo septyni vaikai, labai daug giminių, ir dėdžių, ir tetų. Nepaisant, kad buvo ten labai daug vandens ir žemės gyvių, buvo ir arklių, ir karvių, ir traktorių, ir žmonių – durnų, protingų, tarybinių ir protarybinių – ir ko tik ten nebuvo! Aš buvau tam tikroj stichijoj. Čia mano vaikys­tės paslaptis. Žmogus beveik nieko nedaro: sprendžia vaikystės paslaptį. Iš ilge­sio, iš pasiilgimo… Paskui staiga pasijutau vienui vienas, nes tai, ką norėjau dary­ti, mane išskyrė iš kitų. Tarsi neturėjau savo gyvenimo. Tai didelė tragedija, man atrodo, kiekvienam menininkui, kai jis pradeda gyvenimą, nes pradėjęs paišyti, rašyti, vaidinti arba ką nors drožti iš medžio jis atsiskiria nuo to, kas vadinama gaivalu. Gyvenu išvien su didele visuma, ir jei tu šito nesuvoki, esi be galo laimin­gas. Paskui žmogus stengiesi tą jausmą susigrąžint. Kad ir per alkoholį? Per narkotikus, per bendravimą, per moteris. Bet – tai jau yra iliuzijos. Didžiausias ir vis dėlto dieviškiausias žmogaus laikotarpis yra vaikystė. Dievas demiurgas, kuriantis Dievas mane labiausiai traukė visą gyvenimą. Vaikiškumas… Labai daug menininkų prisipažįsta, kad net ir nereikėjo to bijoti. Aš visada bijojau, kad iš manęs neišaugs vyras, kad aš nebūsiu tėvas, kad aš neturėsiu vaikų, kad aš neturėsiu šeimos, kad aš negalėsiu rėkti, kaip mano senelis rėkė, kaip koks kuni­gaikštis Kęstutis ant žirgų. Kažkur perskaičiau, kad suklupdavo arkliai, kai jis pradėdavo šaukti. Tada nebuvo tokių garsiakalbių ar priemonių kaip dabar. Reikėjo rėkti! Tai koks, sakau, turėjo būti vyras, kad rėkiant įsirėždavo raudona gysla kaktoj. Vanda Sruogienė, tarp kitko, „Lietuvos istorijoje“ tą detalę yra išrašiusi, ir mane tai sukrėtė. Mačiau tokių vyrų. Kada reikėjo ganyti arklius, visai nesigailiu – jų buvo devyniasdešimt keturi ar devyniasdešimt šeši. Ateidavo kai kurie vyrai ir kad suriks – arklys klaupiasi ant užpakalinių kojų. O kitas ateina – negali pasigaut savo arklio. Kas mes esame? Kad ir to arklio akyse? Tie klausimai ir mane kamuoja, dėl to aš sakau, kad visi klausimai yra diskretiški it žmogiški. Kosmogonija nėra ir negali būti padori, morali etc.

O išbandymas šlove – ar padorus klausimas? Išmėginimas? Ar patyrėte išmėginimą šlove? Ar Jūs nesvaigote, ar nepakilote per aukštai?

S. G. Ne, aš manau, kad ta mano šlove juokinga… Mes su Eimuntu Nek­rošiumi dažnai pasišnekame, nes sėdimo viename komitete. Burba, juokiasi, kar­tais nusikeikia, atsikosti. Kam nors atrodo, kad jis turėtų soste sėdėti, nerūkyti, nevalgyti…

Kokiame komitete?

S. G. Nacionalinių premijų dalijimo, kur teikiama „šlovė“. Ir kurios visi labai nori, ir skundžiasi dėl to. Kai buvau mažas, tai labai norėdavau šlovės. Ferdinandas toks, jis buvo vienoj klasėj su manim, klausdavo: kada sugrįši atgal į gimnaziją? Sakydavau: kai būsiu didelis poetas. Paskui žiūriu, kad aš vis ma­žiau noriu sugrįžti į tą gimnaziją, vis mažiau. Tai kaip čia – jau lyg man atrodė, kad aš tarsi ten ir jau parašiau tą, ką norėjau, bet kad grįžčiau apsikarstęs ko­kiais ordinais ir medaliais ir gąsdinčiau ten vaikus – tokio jausmo niekad nesu turėjęs. Man gelia tas tarpas, tas plyšys, įskilimas tarp manęs ir tarp jų. Niekad nebūsiu su jais. Ir jie nebus su manimi. Mus atskyrė knygos. Knygos, žinoma, ir sieja šiek tiek. Mane ir tuos, kurie skaito, gilinasi, nori suprasti. Aš pats taip skaičiau ir priartėjau prie rašančių žmonių, muzikuojančių, tapančių, tašančių, kalančių, improvizuojančių. Žodžiu, kuriančių.

Norėjau pasiskųsti. Šiomis dienomis niekaip negaliu ligi bažnyčios nueiti, manau, „pasispaviedosiu“ Jums, Sigitai, visų akivaizdoje. Iš tikrųjų gal ir „griekas“ taip kalbėti, bet kiekvienas juk pradedam klausti nuo savęs. Aš paste­bėjau tokį labai blogą dalyką: kuo giliau smengu – bent aš įsivaizduoju, kad smengu – į kūrybinius dalykus, tuo labiau tolsta ne pati religija, ne Dievas, bet bent jau bažnyčia tai tikrai. Nes aš tada nenoriu būti nei nuolanki, nei gera, nei susitelkusi, nei rami. Tada, kai rašau. Ar Jums neatrodo, kad žmogui, kuris yra labai priartėjęs prie Dievo, praktiškai kūrybos jau ir nebereikia?

S. G. Taip, taip, pasiguosim vienas kitam. Man atrodo, pačiame rašyme yra ir kažkas dieviška, ir Dievas tą supranta, – ir nėr dėl ko išgyventi. Jis myli tuos, kurie iš kailio neriasi norėdami jį perprasti, pamėgdžioti. Tai ir šioks toks pri­artėjimas.

O Jums?

S. G. Visiems tas pats, Dovile… Po to reikia pasimelsti. Buvau Jeruzalėj ir iš ten parsivežiau rožančių. Tikėjimas yra gerai dėl to, arba nuodėmės gerai dėl to, arba tas, kaip čia pasakius, Šventvagiškumas yra gerai. Kūrybinis šventvagišku­mas. Pasimeldei – ir apsiraminai. Man atrodo, prapuola žmogus, kuris neturi nė lašo gailesčio. Daktarai sakydavo, kad jei žmogus emociškai nereaguoja, reiškia, jo niekas nejaudina. Ir aš esu matęs. Kai šnekėdavau su vyresniais žmonėmis, kurie buvo mokytesni už mane ir galbūt gilesnio mąstymo, bet akys užšalusios – ledinės. O paskui sekdavau tam tikrą žmonių porūšį, kurie turi plieninę gaidą balse. Kalbi ir aiškiai matai, kad tos plieninės gaidos nepramuši. Ir tada kažkas tavyje visiškai užsidaro. Man patiko viename rusų filme epizodas – kai senukas sako senutei: „Tu man niekad nepasakai, kad myli mane.“ Ji atsako: „Anksčiau Rusijoj sakydavo, gailiu.“ Jeigu apskritai žmogus nepagaili nieko, tai ir mylėt neįstengia. Žmogus negali kurti be meilės, be erotikos. Gali apsimesti žiauriu, gali „taškytis kraujais“, bet po tuo vis tiek kažkas turi būti – lašas gailesčio, meilės, atlaidos. O visa kita nėra baisu. Kai buvo mano šešiasdešimtmečio vakaras, Juozas Aputis paklausė: „Ar ko nors gailiesi?“ Sakau: „Mano gailestis biliūniškas – kai katytę nušauna, – nes aš ir pats turiu panašią nuodėmę iš vaikystės, tik ne su katyte.“ O kad su žmonėmis kartais bjauriai elgiausi, tai, sakau, kol gyvas – galėsiu atitaisyti. Dievas duos – atsiprašysiu, gerą darbą padarysiu. Jiems patiems net nenujaučiant. Anonimiškai arba kaip sapnuose, kai mus gerosios dvasios aplanko. Aikčioti belieka.


Parengė Eugenija Vaitkevičiūtė

„Žmogui juk svarbiau, kad jį kas nors prisimena“: trylika Sigito Gedos laiškų Julijai Švabaitei-Gylienei

2023 m. Nr. 2 / Vasario 4 dieną poetas ir vertėjas Sigitas Geda būtų šventęs 80-metį. Norėdama ne tik prisiminti, bet ir suteikti galimybę geriau pažinti šį svarbų lietuvių kultūros žmogų, „Metų“ redakcija skaitytojams siūlo pluoštą jo laiškų…

Rimantas Kmita. Ugnies giesmės

2022 m. Nr. 2 / Kaip didelis talentas suderėjo su politika, kultūriniais kanonais, besikeičiančia poezijos vieta visuomenėje? Šiuos klausimus kelia Rimantas Kmita rašomoje knygoje „Ugnies giesmės“, kurios ištrauką publikuojame.

„Metuose“ – poetų kritikas Sigitas Geda

2021 10 11 / „Metuose“ Geda pademonstravo sugebėjimą lanksčiai išpildyti kultūrinės spaudos formatą. Jo 1991–1999 m. tekstai labai gyvai liudija, dėl ko literatūroje „skaudėjo“, kur jos gyvybė, kaip ji keičiasi ir šiandien jau pasikeitusi.

Sigitas Geda. „Mes padėjome išbudinti tautą…“

2020 m. Nr. 11 / Sigitas Geda kalba apie Sąjūdžio nuotaikas, virsmus, kelia klausimą apie rašytojų indėlį, naujos literatūros istorijos būtinybę, įtraukiant iš jos išstumtuosius ir išeivijos literatūrą.

Sigitas Geda. Balos ar vandenynai?

2019 m. Nr. 10 / Poeto Sigito Gedos (1943–2008) laikysena ir temperamentas išsiskiria bendrame anuometinių diskusijų fone. Jis – vienas drąsiausių ir ryžtingiausių kalbėtojų, o kai kurie jo pasisakymai, išlikę archyviniuose dokumentuose

Vladas Motiejūnas. Gyvavaizdžiai apie Sigitą Gedą

2014 m. Nr. 12 / Rašyti apie Sigitą Gedą… Sustoju kaip prieš aukštą kalną. Atsakomybė didžiulė. Ar įstengsiu aprėpti esmines jo asmenybės ir kūrybos puses?

Elena Baliutytė. Sigito Gedos pokalbininkai: Eduardas Mieželaitis

2014 m. Nr. 11 / Neužmirštuolės katedros nišoje – taip netikėtai vieną savo rašinį apie Eduardo Mieželaičio penkių eilėraščių ciklą „M. K. Čiurlionio laiškai“ (1985) sovietmečiu yra pavadinęs Sigitas Geda.

Marijus Šidlauskas. Kairiarankio kentauro pėdomis

2013 m. Nr. 5–6 / S. Geda pirmapradiškai yra vandenžmogis, o kentauras sengraikiams – miškų ir kalnų demonas. Manykime, kad šiuo atveju svarbiau dvilypis pasaulio regėjimas, dvipolė estetika, įžūliai kergianti priešybes ir nederamybes…

Vitas Areška. Meilė beveik be sintaksės

2012 m. Nr. 7 / Sigitas Geda. Freskos: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 120 p.

Antanas Andrijauskas. Sigitas Geda: talentas ant skustuvo ašmenų

2011 m. Nr. 5 / Šiame straipsnyje dėmesys sutelkiamas į didaus poeto, tragiškos egzistencinės pasaulėjautos adepto Sigito Gedos asmenybę ir kūrybinės veiklos ypatumus. Nerimasties, skausmingų netekčių ir psichologinės įtampos kupinas

Rimantas Kmita. Stiprus Sigito Gedos laukas

2011 m. Nr. 1 / Viktorija Daujotytė. Tragiškasis meilės laukas: monografija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

Viktorija Daujotytė. Puslapis tragiškajai literatūros istorijai (Sigitas Geda)

2009 m. Nr. 12 / Vakar (2008-ųjų gruodžio 14) netikėtai suvokiau, kad Sigitas Geda jau seniai jai priklauso; staigi mirtis lyg žaibas perėjo per jo kūrybą – pirmiausia per lyriką, išryškino jos aukštumas ir duobes, jos laiminčią riziką ir pralaiminčius kaprizus.