literatūros žurnalas

Dovilė Kuzminskaitė. Gilyn

2017 m. Nr. 10

Gytis Norvilas. Grimzdimas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 111 p.

Pagrindines ketvirtojo savo poezijos rinkinio „Grimzdimas“ gaires Gytis Norvilas pats sėkmingai išdėsto galiniame viršelyje, nepalikdamas daug vietos recenzentų tuščiažodžiavimui: „Poezija turi būti aitri, nepatogi, turi erzinti, neduoti ramybės nei pačiam autoriui, nei skaitytojui, nei pačiai kalbai. Turėtų ir guosti, turi guosti, priglausti, o guosti gali, mano supratimu, tik atimdama paskutinę viltį, kitaip tariant, iliuzijas, fantomus, kurie daugina kančią. Turiu pasakyti ir tai, jog nežinau, ar esu poetas, tai man visai nesvarbu, nenoriu to sureikšminti ir susireikšminti.“

Versdamas šios knygos puslapius skaitytojas susiduria su nekonformistiniais eilėraščiais, kurių pagrindinis tikslas ir yra ištraukti poeziją iš jos pačios gniaužtų ir taip įpūsti jiems šiek tiek gyvybės. Mėginama poeziją nuversti nuo pjedestalo, ir gražu yra tai, kad, nukarūnuodamas ją, nusikarūnuoja ir pats poetas: G. Norvilas nemanipuliuoja kiek naivoka ir drauge stipriai romantizuota poeto kaip išrinktojo, tarpininkaujančio tarp mūsų, skaitytojų, ir anapusybės, sąvoka: „širdis, dubenkauliai, rūkas, paukščiai etc. – yra poezija, visų didžiausi niekai. patys matot – svarbiausia ganyti akmenis – – –“ (p. 22). Šiai pozicijai antrinama ir eilėraštyje „europos litanija per mano dievą ir dūmus, arba infidèle europe“:

poezijos nebėr, ji mirė jau būdama negyva
poezija turi būti kaulu – šunims erzinti
poezija turi būti po žiemos iš žemės išlindusiais kaulais
poezija turi virsti poezija
virti klijus
kuriais užklijuoti laiškai pragarui ir mirčiai

(p. 41)

Viena pagrindinių kūrybinių strategijų, kuria remiasi G. Norvilo poetika, yra mėginimas išsiveržti iš formos gniaužtų, apie ką leidžia kalbėti tokie tekstai kaip „vienatvės nėra“ (p. 16), „pievomis šliaužiantis rytas, arba Krekenavos reminiscencijos“ (p. 18), „grimzdimas 2“ (p. 31), kuriuose ieškoma, kaip galima išnaudoti ne tik leksines semas, bet drauge ženklu paversti ir puslapio erdvę. Taip pat esama kalbėjimo poetine proza („iš slaptų sodininko užrašų“, p. 33) bei bandymo derinti tiek prozinį, tiek poetinį teksto išdėstymą („tamsos deginimas“, p. 35). G. Norvilo tekstai kinetiški, formos plotmėje atsisakoma vienakryptiškumo: natūraliai pereinama nuo vienos raiškos prie kitos, drauge nesureikšminant vien vizualiojo teksto aspekto ir nenuklystant į paviršutiniškus savareikšmius pasižaidimus.

Atidžiau skaitant naujausias lietuvių poezijos knygas galima kalbėti apie tam tikras tendencijas, kurios jungtų kelis autorius į vieną imtį. Literatūros kritikai labai mėgsta žarstytis tokiais terminais kaip „karta“, siekdami truks plyš sugrūsti keletą rašytojų po vienu stogu atsižvelgdami tik į jų gimimo datą. Panašu, kad labiau nei kartos fenomenas lietuvių poezijoje veikia tam tikrų estetikų bangos. Prisiminus neseniai išleistus Dainiaus Dirgėlos, Benedikto Januševičiaus, Dainiaus Gintalo, G. Norvilo, Artūro Valionio poezijos rinkinius akivaizdu, kad kone visuotinai rašytojams kyla noras labiau domėtis formos ir skambesio dalykais, žaisti knygos maketu, užsiimti tarpdisciplininiais tyrinėjimais, t. y. veikti tai, ką Vakarų pasaulio rašytojai aktyviai darė maždaug nuo devynioliktojo amžiaus pabaigos iki dvidešimtojo amžiaus vidurio: sulaukėme savotiško post– ar postpost– moderno. Veikiausiai pamažu išsėmėme išpažintinės poezijos lobynus ir ateina metas domėtis, kaip yra sakoma, o ne tik kas yra sakoma.

Jeigu reiktų G. Norvilo „Grimzdimą“ apibūdinti vos pora būdvardžių, jie veikiausiai būtų „tanku“ ir „tamsu“. Tamsumas yra viena iš charakteristikų, kuri leidžia apibendrintai kalbėti apie lietuvių poeziją. Reikia pripažinti, kad didžioji dalis Lietuvoje publikuojamų tekstų pasižymi gerokai angažuotu juodumu, išryškintais kančios, nerimo, negalėjimo išbūti motyvais, kurie nesitraukia iš mūsų poetinio kalbėjimo jau mažiausiai gerą dešimtmetį. Tiesa, šiuo teiginiu visiškai nesiūloma atmiežti eilėraščių pozityviais vaizdeliais ar steigti linksmosios poezijos leidyklą, tačiau specifinis lietuvių poezijos niūrumas yra daugiau nei akivaizdus. Tai būdinga ir G. Norvilo „Grimzdimui“: nuo pat pirmojo teksto skaitytojas įkliūna į „skerdžiančią tylą“ (p. 13), kur „žygiuoja kryžiai laukais“ (p. 22), o lyrinis subjektas yra „plėšraus laiko tampoma sausgyslė miesto pakrašty“ (p. 14).

Gelbsti tai, kad nors G. Norvilo tekstai ir tamsūs, tačiau neverksmingi: eilėraščio audinys kuriamas ne liejant asmeninius išgyvenimus, tačiau transformuojant, intensyvinant ir perrašant tikrovę, taip artėjant prie grotesko, atiduodant duoklę siurrealizmui. Iš čia ir rinkinio tankumas: vaizdinys konstruojamas iš ganėtinai skirtingų elementų, remiantis priešprieša, pasikartojimu, ritmika. Tai gerai matyti tokiuose tekstuose kaip „Grimzdimas 1“:

esu lig kaklo, kurį glosto nardantys praeities peiliai
gerklės – į ją valtele įplaukia tinklus nuskandinęs tėvas
esu vis labiau niekas, niekalo šventikas mediniam urve

(p. 29)

Tiesa, tas mėginimas rašyti kietą poeziją, kurioje nebūtų sriūbavimo, dažnai remiasi jau matytomis taktikomis, kai poeziją bandoma nuleisti iš aukštybių atviromis buitinėmis detalėmis: „kai prošal važiuoju dviračiu tingiai pirsčiodamas“ (p. 14), ar „žygiuoja kryžiai laukais, garsiai gadina orą“ (p. 24), kurie primena ir D. Gintalo „Adatų“ poetiką, ir kitų autorių panašius tekstus. Motyvacija kaip ir aiški, išsiveržęs iš „poetiškosios poezijos“ kalbu ką noriu ir kaip noriu, tik štai aptikus tokių motyvų keliose įvairių autorių knygose darosi panašu, kad jie tampa ne individualios kalbėsenos forma, o savotišku šiuolaikiškumo ženklu. Bėda ta, kad šitie mėginimai daug kam jau žinomi ir jų efektyvumas bus menkas, kaip atgyvenusios rinkodaros bandymas suvilioti pirkėją seksualiai angažuota reklama.

Kita dominantė, vis dar dažnai pasirodanti lietuvių poezijos padangėje, yra savitas alkoholio ir cigarečių fetišizavimas, kuris iš pirmo žvilgsnio nekrinta į akį, bet jei per trumpą laiką pamėgintumėte perskaityti nors po kelis keliolikos šalies poetų eilėraščius, paaiškėtų, kad kone kiekvienas turi bent po keletą tekstukų apie cigarečių dūmus, apie vyno taurę. Ne išimtis ir G. Norvilas. Šis įvaizdžių unisonas savaime nėra nei geras, nei blogas, tiesiog rodo dar vieną saviraiškos tendenciją, savitą estetinę bendrystę, ir veikiausiai taip ir liks neaišku, ar tai duoklė kunčiniškai bohemos romantikai bei rašytojo pozai (kas būtų kiek apmaudu), ar ne daugiau nei savitas būties ir buities leitmotyvas.

Jeigu reiktų įvardyti įdomiausius „Grimzdimo“ bruožus, mano galva, jie būtų du: viena vertus, jau minėtas vizualumas, kuriuo vienaip ar kitaip G. Norvilas jau seniai žaidžia, o šioje knygoje net skiria jos dalį ranka pieštų eksperimentinių tekstų publikacijai, juose jungdamas žodį ir vaizdą. Bene smagiausi yra juodieji lapai, kur viena ar keliomis frazėmis stengiamasi įtraukti skaitytoją į prasmės vyksmą ir konceptualiai skatinama prisidėti prie kūrybinio proceso, pavyzdžiui: „šiame puslapyje gali atsiremti, kažkur visada yra lazda“ (p. 45) ar „šiame puslapyje galima susikurti lauželį“ (p. 93).

Kitas džiuginantis dalykas – bandymas nuo asmeninių patirčių žengtelti į atviresnius tekstus, kalbėti ne tik apie savo individualų intymų pasaulį, bet ir apie tai, kas tave supa, žvalgytis po visuomenės ir politikos tendencijas ir mėginti apie jas kalbėti, tuo pat metu nenukrypstant į manifestacijas ir primityvų deklaratyvumą, pavyzdžiui: „europa – mano teisės mano teisės mano / europa – šunys šunys šunys / europa – švarkų nešiotojų rojus, bombų perykla“ (p. 40–41).

Po visų šių svarstymų verdiktas lieka vienas: G. Norvilo „Grimzdimas“ skaitantiems ar mėginantiems skaityti poeziją yra būtinas, ir jis pats iš žodžių ir vaizdų tankmės apie save papasakos kur kas daugiau negu viena recenzija. Galiausiai, su poezija reikia būti, o ne apie ją porinti. O Gytis Norvilas šiuosyk paruošė neprastą pasivaikščiojimą dykromis.

Kultūrinė spauda: alternatyva ir lėtas laikas

2019 07 24 / Kalbasi kultūros leidinių redaktoriai: Monika Krikštopaitytė, Erika Drungytė, Gytis Norvilas, Giedrė Kazlauskaitė, Neringa Černiauskaitė, Antanas Šimkus

Dovilė Kuzminskaitė. Fantasmagoriški poetiniai sausiukai

2019 m. Nr. 2 / Gintaras Bleizgys. Xeranthemum. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 86 p.

Regimantas Tamošaitis. Mėlynojo kraujo poezija

2018 m. Nr. 12 / Dovilė Kuzminskaitė. Obsesijos. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2018. – 80 p.

Dovilė Kuzminskaitė. Vanilinė tamsa

2018 m. Nr. 8-9 / Karolis Baublys. Geležinė vėjarodė. – Kaunas: Kauko laiptai, 2018. – 112 p. Knygos dailininkė – Inga Paliokaitė-Zamulskienė.

Dovilė Kuzminskaitė. Pasaulis, kurio nebėra

2018 m. Nr. 2 / Algimantas Mikuta. Kelias į Laumes. – Kaunas: Kauko laiptai, 2017. – 112 p.

Dovilė Kuzminskaitė. Išrengtieji

2018 m. Nr. 1 / Lina Buividavičiūtė. Helsinkio sindromas. – Kaunas: Kauko laiptai, 2017. – 138 p.

„Esu gyvybės ir aistros pusėje“

2017 m. Nr. 11 / 2017 metų Jotvingių premijos laureatas, poetas, eseistas, „Literatūros ir meno“ vyriausiasis redaktorius Gytis Norvilas atsako į Gedimino Kajėno klausimus. / Pirmiausia sveikinu…

Dovilė Kuzminskaitė. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 7 / iš ilgesio Juan Gelman kaukdavo tuščiose Buenos Airių gatvėse Sor Juana išėjo į vienuolyną Horacio Quiroga parašė pluoštą keisčiausių apsakymų ir nusižudė César Vallejo parašė pluoštą…

Dovilė Kuzminskaitė. Tai skirta ne mums

2017 m. Nr. 2 / Vytautas Stankus. Skruzdžių skandinimas. – Vilnius: Versus aureus, 2016. – 112 p.

Dovilė Kuzminskaitė. Du viename

2016 m. Nr. 11 / Dainius Dirgėla. Re:plikos / Stebėto jo užrašai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 78 p.

Mario Bojorquez. Nepasitenkinimo poezija

2016 m. Nr. 10 / Iš ispanų k. vertė Dovilė Kuzminskaitė / Meksikos poetas Mario Bojórquezas šiemet viešėjo Lietuvoje – jis buvo kviestinis 2016 m. „Poezijos pavasario“ svečias. Publikacija parengta pagal pranešimą, skaitytą festivalio konferencijoje

Dovilė Kuzminskaitė. Stiprūs dūriai

2016 m. Nr. 4 / Dainius Gintalas. ADATOS. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 78 p.