literatūros žurnalas

Jaroslavas Melnikas. Viena linksma diena Paryžiuje

2017 m. Nr. 3

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Paryžius, Eifelio bokštas, Eliziejaus laukai, Monmartras, Mulen Ružas… O taip. Be abejonės, pasakiškas miestas, pasaulio sostinė, stebuklinga šalis. Bet kokia ji iš tikrųjų, ta Prancūzija? Kuo skiriasi nuo Lietuvos? Kad šitą suprastum, pažiūrėti į ją turistų akimis neužtenka, reikia ten pagyventi. Jau esu parašęs „Paryžiaus dienoraštį“ („Alma littera“, 2013), bet štai nauji įspūdžiai, nieko neišgalvojau. Viskas taip ir buvo praėjusių metų birželio 29 dieną.

„Manoji“ kavinė – pačiame Paryžiaus centre, šalia Sent Mišelio bulvaro. Kaskart, kai gyvenu Paryžiuje, ateinu čionai. Kavinė man patinka dėl to, kad yra nedidelė ir kad jos terasa įtaisyta iš abiejų pusių su pertvara, skiriančia ją nuo gatvės. Mėgstu sėdėti prie pertvaros kampe. Prieš mane – staliukas su kava ir mažu kompiuteriu. Virš galvos – uždanga, sauganti nuo saulės ir lietaus. Prieš akis – paryžiečiai ir turistai, einantys šaligatviu ir aplenkiantys išsikišusią terasą.
Čia yra nemokamas belaidis internetas. O jei šalta (tarkim, ankstyvą pavasarį, vėlyvą rudenį ir žiemą) – terasą šildo galingi šildytuvai, taip kad gali kuo puikiausiai sėdėti lauke, net jei temperatūra arti nulio. Beje, kodėl Vilniuje beveik nėra tokių apšildomų terasų, kur būtų jauku ir rudenį, ir žiemą, kai ištisus mėnesius maždaug vis tas pats nulis. Esu tikras, kad šildančios lempos gryname ore pritrauktų naujų klientų. Nesuprantu tų Vilniaus verslininkų. O gal jie nesilankė Paryžiuje?
Tačiau šiandien manęs laukė nemaloni naujiena. Padavėjas, stovintis tarpduryje, man pranešė, kad kavą galima gerti tik kavinės viduje. O ten gana tamsu, panašu į lietuviškas kavines. Sėdėti tvankumoje, kai lauke vasara, man nesinorėjo. Įdomiausia, kad terasoje tilpo koks penkiolika staliukų, bet tik du buvo užimti. Į mano klausimą, kodėl čia negalima išgerti kavos, jei seniau taip visada darydavau, padavėjas atsakė, kad dabar nustatytos naujos taisyklės. Įsižiūrėjęs į prie staliukų sėdinčius žmones, iš tiesų nepamačiau kavos puodelių. Jie gurkšnojo arba alų, arba vyną. Tie gėrimai kainuoja du ar tris kartus brangiau, štai kavinės savininkai ir nusprendė: vasara, puikus oras, visi nori sėdėti terasoje, o ne viduje. Maloniai prašome, tik tuomet užsisakyk ne kavos, o alaus. Mokėk ne du, o keturis eurus.
Aš, žinoma, turėjau keturis eurus, bet man liko neaiški tokio verslo logika: terasa faktiškai tuščia, aš išeisiu į kitą kavinę, kurių šalia pilna (jie juk nežinojo, kad čia mano mėgstamiausia kavinė), taigi jie negaus ir dviejų eurų. Į klausimą, kodėl negalima išgerti kavos terasoje, jei ji tuščia, padavėjas atsakė, jog ji netrukus užsipildys. Tai yra galbūt po pusvalandžio čia pasirodys daug žmonių, o manęs, su kava, neišvarysi, jei sumanysiu čia sėdėti dvi ar tris valandas.
Beje, pasakysiu, kad man buvo puikiai žinoma panaši situacija: jei norite tiesiog išgerti kavos, ieškokite nepadengto staliuko. Artinantis pietų ar vakarienės metui, padavėjai padengia daugumą staliukų. Tiems, kurie pietaus ar vakarieniaus. Tie staliukai dažniausiai yra patogesnėje vietoje: tarkim – terasos kampuose, o jei vidury – tai arčiau gatvės, ne gilumoje. Galbūt prie tų staliukų taip niekas ir neatsisės, bet jums neleis prie jų gerti kavos. Paryžiečiai ir dažni Paryžiaus svečiai tą žino.
Tačiau šiandien staliukai terasoje buvo neserviruoti (tai yra prie jų nepietaus), o gerti kavos prie jų vis tiek neleidžiama.
Pasakęs padavėjui, kad galbūt užeisiu vėliau, patraukiau ieškoti jaukios kavinės su internetu netoliese. Kaip tyčia, kitos terasos man nepatiko – iš visų pusių jos buvo atviros, staliukai stovėjo tiesiog ant šaligatvio, jokio jaukumo. Pagaliau pamačiau vieną, kuri niekuo nenusileido mano mylimos kavinės terasai. Ten irgi iš šono buvo stiklo pertvara, prie kurios atsisėdau, iš anksto atsiklausęs padavėjo, ar čia galima išgerti kavos. Į šį klausimą sulaukiau teigiamo atsakymo. Tada pasiklausiau, ar pas juos yra belaidis internetas. „Taip.“
Pagaliau galėsiu padirbėti, susirasti internete man reikalingą informaciją, parašyti elektroninį laišką iš Paryžiaus. Bet kur tau!
Kol mano kompiuteris krovėsi, man atnešė puodelį espreso ir vandens stiklinę (tai nemokamas vanduo iš čiaupo, bet tik visada reikia pasakyti „vieną espreso ir vandens“, antraip vandens gali ir neatnešti, o antrą kartą siųsti padavėją yra nepageidautina – tai gali būti palaikyta jūsų, kaip kliento, piktnaudžiavimu savo teisėmis; kai kurie padavėjai gali ir įsižeisti, kad juos verčia bėgioti pirmyn ir atgal, parodydami „tarno“ vietą; visi padavėjai Paryžiaus kavinėse – vyrai, beje, neretai ne jaunikliai, ir atrodo nepriklausomi ir net ganėtinai pasipūtę, nors savo „merci, Monsieur“ arba „merci, Madame“ pasako).
Na, pagaliau „Windows“ pasikrovė, ir ką aš regiu? Interneto ryšio nėra. Mano kompiuteris iškart surado kavinės maršrutizatorių, bet ryšio tarp jo ir interneto nebuvo! Turėjau dvi išeitis: arba teks gerti savo kavą be interneto (bet aš, tiesą sakant, dėl jo, kad parašyčiau elektroninius laiškus, ir užėjau), o paskui vėl eisiu ieškoti kavinės (ir vėl mokėsiu už espresą – o ir dviejų puodelių paeiliui nenorėjau gerti, man to per daug), arba teks aiškintis su padavėju, kuris patikino, kad internetas yra ir veikia.
Žinoma, pasirinkau antrą variantą, nes buvo tiesiog įdomu ištirti prancūzų psichologiją ir prancūziškus kodus.
Tiesa, mane aptarnavęs padavėjas turbūt buvo emigrantas, nes vos kalbėjo prancūziškai. Todėl, kai ėmiau aiškinti situaciją, jis kažkur nuėjo ir tuomet pasirodė jau „tikras“ prancūzas, kuris man pasakė, kad jie niekuo dėti, jei internetas dabar neveikia! Atkirtau, kad, Monsieur, aš čia atėjau dėl interneto, man reikia parašyti svarbų laišką, ir jei jie mane būtų perspėję, kad internetas neveikia arba kad jie nežino, ar jis veikia, būčiau ieškojęs kitos kavinės. Išklausęs mane, padavėjas mandagiai pasiūlė pasikalbėti su jo šefu, kuris tuojau prieis.
Gal po dvidešimties sekundžių pasirodė gana jaunas prancūzas ir dar kartą išklausė mano istorijos. Pasakiau, kad štai mano espresas, aš prie jo nė nebuvau prisilietęs. Jis linktelėjo: „Jokių problemų.“ Perklausiau: „Vadinasi, aš už kavą nemoku?“ – „Ne, Monsieur“. Tada atsistojau ir išėjau į gatvę. Staiga prie kavinės įėjimo stovėjęs padavėjas man pavymui pasakė: „Geros dienos, pone!“, o aš atsakiau: „Ir jums taip pat.“ Štai jums mandagumas, štai jums Prancūzija ir pagarba klientui, netgi jei jis toks įkyrus kaip aš.

Bet šios dienos nuotykiai dar nesibaigė. Užsukau į dar vieną kavinę, kur man pasakė, kad internetas veikia. Atsisėdau ir įsijungiau kompiuterį. Nėra ryšio! Tada apie tai pasakiau padavėjui, kuris atšaukė užsakymą darbuotojui, ruošiančiam man kavą. Išėjau.
Nebeliko nieko kito, kaip sugrįžti į „savo“ kavinę, nuo kurios pradėjau, ir atsisėsti salėje. Stalelis šalia terasos (stiklinė siena vasarą buvo išimta) pasirodė man visai neblogas variantas. Tai buvo beveik terasa. Čia buvo šviesos ir gryno oro. Dukart perklausiau, ar veikia internetas, ir mane patikino, kad taip.
Terasa dabar buvo beveik visa užimta: visi gėrė alų, vyną arba sultis. Tiesa, keletas staliukų vis dėlto buvo laisvų.
Įjungiau kompiuterį, jis greitai susirado kavinės maršrutizatorių ir pareikalavo slaptažodžio. Paklausiau padavėjo, bet ekrane pasirodė užrašas, kad „slaptažodis neteisingas“. Triskart įvedžiau iš naujo – tas pats rezultatas. Perklausiau padavėjo – jis man užrašė ant lapelio. Tas pats!
Kitas kavinės darbuotojas nuėjo tikrinti. Sugrįžo ir pasakė: „Šiandien turime problemų dėl slaptažodžio. Internetas veikia, bet mūsų slaptažodžio nepriima.“
Atsistojau ir išėjau. Espreso man nespėjo paruošti ir pretenzijų nekilo.
Išvadas galite pasidaryti patys. Nieko panašaus nebuvau patyręs Vilniuje, kur praktiškai kiekvienoje kavinėje yra belaidis internetas, veikiantis greitai ir nepriekaištingai. Šiuo požiūriu Paryžius tikrai atsilieka nuo Vilniaus ir Lietuvos apskritai…
Vakar laikraštyje perskaičiau neįtikėtiną informaciją – Paryžius po dvejų metų taps pirmąja Europos sostine, kur bus šviesolaidinis internetas. Bet Vilnius jau seniai yra tokia sostinė! Žinoma, skandinavų dėka, kurie „švelniai“ okupavo Lietuvą, atnešdami ir pačias moderniausias technologijas.
Beje, jei jau prakalbome apie ryšį, tai mobiliojo ryšio dingimas net ir Paryžiuje, net ir jo centre – įprastinė istorija. Ką jau kalbėti apie tai, kad jis nuolat išnyksta, jei tik išvažiuoji už sostinės ribų. Kai kurios žinutės Lietuvą pasiekia tik po penkių valandų. Mobiliojo ryšio operatoriai tikrai nepadengė visos Prancūzijos teritorijos, taigi vis galima atsidurti „tylos“ zonose.
Žinoma, tai anaiptol nepaneigia stebėtinų prancūzų pasiekimų kitose srityse – tokiose kaip, pavyzdžiui, atominė energija arba lėktuvų statyba. Jų traukiniai skrieja 300 km per valandą greičiu (tokiu traukiniu iš Vilniaus iki jūros galima būtų nuvažiuoti per valandą!). O ką jau kalbėti apie kultūrą. Bet tai ir yra Prancūzija – paradoksų ir kontrastų šalis!

Jaroslavas Melnikas. Adata

2019 m. Nr. 7 / Jis sėdėjo ant drėgno rąsto. Naktį palijo, bet dangų jau dažė rausvas saulėtekis. Vėsa netrukus užleis vietą šilumai, bus rūkas, pagalvojo. Tai geras ženklas. Be to, tokiu paros metu čia nieko nesutiksi.

Jaroslavas Melnikas. Dangaus valdovai.

2016 m. Nr. 12 / Romano fragmentai / Ankstesnis gyvenimas. Nieko negalėjau su savimi padaryti. Man vis dažniau rodėsi, kad aš ne gyvenu, o žiūriu filmą. Ir kad viskas, kas su manimi vyksta, greitai baigsis. Netrukus išeisiu iš kino teatro.