literatūros žurnalas

Jaroslavas Melnikas. Imperatorius. Farsas alegorija

2013 m. Nr. 8–9

Ir ištvirkavau aš,
Ir triukšmavau
Tam, kad degčiau stipriau.

Sergej Jesenin

Veikiantieji asmenys

Kaligula
Raitelis
Moteris
Berniukas
Klajūnas
Du sanitarai

Scenos viduryje – medis. Ant šakos, pasislėpęs medžio lajoje, sėdi Kaligula. Apsivilkęs romėnišką togą, basas. Ant galvos – moteriška skarelė. Medžio dalis, kurioje įsitaisęs Kaligula, skendi tamsoje

I scena

Įeina Moteris su Berniuku

MOTERIS (sėsdamasi po medžiu). Štai čia mes pailsėsime.

BERNIUKAS. Dar toli?

MOTERIS. Toli, sūneli. (Atriša ryšulėlį) Sėskis. (Atsidūsta) Padėk mums, Viešpatie…

Jai tiesiai ant kelių nukrenta dešra

MOTERIS. O Dieve, kas čia?

KALIGULA (nuo šakos). Tai Viešpaties dovana. (Juokiasi)

BERNIUKAS (pakelia galvą). Tu – Viešpats?

KALIGULA. Aš – Viešpats.

BERNIUKAS. O kodėl tu basas ir ryši skarele?

KALIGULA. Viešpačiui viskas galima. Valgykit.

Moteris atsidūsta ir atsikanda dešros kąsnelį

BERNIUKAS. Duok ir man. Viešpats mums davė skanėstą.

MOTERIS. Jis ne Viešpats. Jis beprotis, sūneli. Imk. (Ištiesia jam dešrą)

 

II scena

Tie patys ir Raitelis

RAITELIS (įeidamas). Imperatoriau!

KALIGULA. Ką? Netrukdyk man. Nematai, kad užimtas?

RAITELIS. Klausau.

KALIGULA. Juk sakiau – netrukdyk man, o tu atsakei: „Klausau.“ Ir taip tu man sutrukdei: ar nesupranti?

RAITELIS. Suprantu, imperatoriau.

KALIGULA. Na štai, vėl sutrukdei! Pasakei: „Suprantu, imperatoriau“, – ir sutrukdei. Negali suprasti? Na, ko nieko neatsakai? Ko tyli?

RAITELIS. Aš… aš nežinau…

KALIGULA. Vadinasi – nieko nesupratai? Nenori manęs suprasti? – kalbėk.

RAITELIS. Tiesiog bijojau…

KALIGULA. Ko tu bijojai?..

RAITELIS. Bijojau sutrukdyti imperatoriui. Dėl to aš…

KALIGULA. Gerai, išsiaiškinkim. Bijojai man sutrukdyti, o galiausiai tylėjai ir privertei mane pasakyti visą kalbą, tave kvočiant. Štai jau pusvalandį tau kalbu, tarsi būtum Senatas. Tu mane suerzinai.

RAITELIS. Prisipažįstu kaltas, imperatoriau.

KALIGULA. Aš ne imperatorius, aš dievas – supranti ar ne?

RAITELIS. Taip, imperatoriau.

KALIGULA. O kodėl aš dievas, atsakyk.

RAITELIS. Nes… Nes…

KALIGULA. Na, na… kaip tave mokiau?

RAITELIS. Nes jūsų valioje gyvenimas ir mirtis.

KALIGULA. Teisingai, šaunuolis. Na, ir kaip jie yra mano valioje? Kaip?

RAITELIS. Jūs… Jūs galite leisti ir neleisti gyventi. Jūs…

KALIGULA. Na, na, tęsk.

RAITELIS (prisimindamas išmoktus žodžius). Jūs įsikišate į žmonių likimus ir nukreipiate taip, kaip panorite. Atnešate laimę ir nelaimę, priverčiate žmones verkti iš laimės ir klykti iš skausmo bei siaubo. Visi tie slapčiausi dalykai, iš kurių susideda žmogaus gyvenimas, jūsų rankose. Visų žmonių gyvenimas priklauso nuo jūsų vieno. Ir todėl, imperatoriau, esate mūsų dievas, Lotyniškasis Jupiteris!

KALIGULA. Šaunuolis, gerai išmokai. Dabar eik… Palauk! O kodėl aš ryšiu moterišką skarelę?

RAITELIS. Nes dievas yra savo paties valia, ir ne žmogiškam protui leista ieškoti dieviškų poelgių ir pavidalų priežasties.

KALIGULA. Matau, paskutinis kailio karšimas tave gerai paveikė. Kiek tau dantų išmušiau?

RAITELIS. Du, mano imperatoriau.

KALIGULA. Už tai, kad viską taip gerai išmokai, išmušiu dar du, tuojau pat. Nueisi ir pasakysi senatoriams, tegul sutvarko kaip dera. Ne, geriau aš pats. (Išsitraukia telefoną, renka numerį) Alio, čia kankinimų kamera? Pakvieskite Mefistofelį. Ką? Ar nežinai, kad tave pavadinau Mefistofeliu? Nuo kada? Nuo šios sekundės. Išmuši du dantis mano raiteliui, tučtuojau. (Padeda ragelį) Eik.

RAITELIS. Mano imperatoriau!

KALIGULA. Jei manai, kad esu neteisingas, vadinasi – nelaikai manęs dievu? Pats pagalvok. Jei esu dievas, tai visa, ką darau, nušviesta aukščiausio teisingumo, kurio tu, žmogau, negali suprasti. Jei jau įžvelgei mano sprendimuose neteisybę, tai vertini mane kaip žmogų, ar ne taip? Tokiu atveju, jei teisi mane pagal žmonių įstatymus ir laikai mane žmogumi, o ne dievu, iš tavęs… iš tavęs tuojau pat atims gyvybę… Už akiplėšiškumą.

RAITELIS (apsisukdamas). Einu!

KALIGULA. Palauk! Ko buvai atėjęs?

RAITELIS. Senatorius Lucijus Kornificijus vakar pietavo su savo žmona, imperatoriau!

KALIGULA. Kaip? Aš gi jam uždraudžiau.

RAITELIS. Jie susitiko miške, už arklidžių, ten pietavo ir kalbėjosi.

KALIGULA. Įsakyk tučtuojau apiforminti skyrybas, supratai? Tarsi Julija prašytų skyrybų. Savo vardu. O aš pasirašysiu. Paskui mes tą popierėlį paviešinsim, o aš ją… aš ją nubausdamas apvesdinsiu su Incitatusu. Štai taip.

RAITELIS (užsimiršęs). Mano imperatoriau, bet juk tai jūsų arklys!

KALIGULA. Teisingai. Aš dievas ar ne dievas?

RAITELIS. Dievas.

KALIGULA. Na, kur tuomet problema? O Incitatusą padarysiu konsulu.

RAITELIS. Incitatusą? Išeinu.

KALIGULA. Eik ir prisimink: visa, ko negalima žmogui, galima dievui, ir tas, kas daro tai, ko negalima žmogui, yra dievas. Dievas baisus savo laisve. Palauk! Aš tau dovanoju du dantis.

Raitelis nudžiugęs parpuola ant kelių, lenkiasi iki žemės. Paskui atsistoja ir išeina

KALIGULA (ima telefoną). Alio? Čia kankinimų kamera? Pakvieskite karalių Ptolemėją. Ką? Tu. Tu ir esi karalius Ptolemėjas, supratai? Kaip nuo kada? Nuo šios sekundės. O rytoj būsi Jupiterio jautis – įsidėmėjai? Dėl ko aš tau skambinu?.. O kas gi žino? Aš, ar ką? Teisingai – atšaukiu savo ankstesnį įsakymą. Ką?.. Kaip jau išmušėte? Kam išmušėte? Jis dar nespėjo iki jūsų nueiti. Kas? Tai visai ne tas raitelis. (Salei) Na ir kvailiai. (Į ragelį) Na gerai, tada išmuškite jam dar du… taip, iš viso keturis. Kad daugiau nedrumstų mano ramybės. Ne… nuplėškite jam ausis. Ne, duokite jam du milijonus sestercijų, tuojau pat. Nueikite pas mano iždininką ir išduokite. Taip, ir paleiskite. Ne, palaukite – nieko nedarykite. Aš pagalvosiu. (Padeda ragelį)

 

III scena

Tie patys, paskui Raitelis

MOTERIS. Ar pavalgei, sūneli?

BERNIUKAS. Taip, mama. (Kilsteli galvą) Ką jis sako?

MOTERIS. Nekreipk dėmesio – jis beprotis.

BERNIUKAS. O iš kur ėmė dešrą?

MOTERIS. Iš ko nors pavogė. Čia apylinkėse yra beprotnamis.

BERNIUKAS. Ar jis piktas, mama?

MOTERIS. Jis Dievo vaikas.

KALIGULA (nuo šakos). Teisingai. O tu nekvaila. Kur eini?

MOTERIS. Einame į Jeruzalę, ten, sako…

RAITELIS (įbėgdamas). Mano imperatoriau!

KALIGULA. Kas dar? Ar nematai, kad šnekučiuojuosi su deive?

RAITELIS (priblokštas). Matau.

KALIGULA. Ką matai?

RAITELIS. Kad jūs kalbatės su deive.

KALIGULA. Kokia čia deivė, kvaily, tai juk tikra išvietė. Aš kalbuosi su išviete.

RAITELIS. Taip, mano imperatoriau.

KALIGULA. Kas – taip? Ką – tu iš manęs tyčiojiesi? Jei ta moteris – deivė, tai ji ne šuo, o jei šuo, tai ji, vadinasi, ne deivė.

RAITELIS. Taip, mano imperatoriau.

KALIGULA. O kuo dėta čia išvietė, atsakyk?

RAITELIS. Nežinau, mano imperatoriau.

KALIGULA. Ko atėjai?

RAITELIS. Dešimt vyresniųjų centurionų paskelbė jus jų turtų paveldėtoju.

KALIGULA. Gerai. Kaip surašyti palikimai?

RAITELIS. Jūs paveldėsite kartu su jų vaikais, mano imperatoriau.

KALIGULA. Puiku. Kaip padėką nusiųsk jiems užnuodytų saldumynų. Ir kuo greičiau. Kas dar?

RAITELIS. Ką tik senatorius Arecinas Orfitas prisiekė Senatui, kad pasirengęs už jus atiduoti gyvybę – kad tik jūs būtumėt sveikas ir išgytumėt nuo savo ligos.

KALIGULA. Tikiuosi, jo prašymas jau išpildytas?

RAITELIS. Bet…

KALIGULA. Ką reiškia „bet“? Kodėl neįvykdote kilniausio senatoriaus troškimo?

RAITELIS. Bus įvykdyta, mano imperatoriau.

KALIGULA. Mmmmm…

RAITELIS. Klausau, mano imperatoriau.

KALIGULA. Zzzzzzzz… Kodėl tyli? Tai įsakymas.

RAITELIS (išsigandęs). Bus įvykdyta, mano imperatoriau.

KALIGULA. Kas bus įvykdyta? Ką pasakiau?

RAITELIS. Nežinau.

KALIGULA. Kaipgi tu gali įvykdyti, jei nežinai? Tyčiojiesi iš manęs? Sakyk: „Taip, aš tyčiojuosi iš tavęs, mano imperatoriau.“

RAITELIS (prislėgtu balsu). T-taip, aš… tyčiojuosi…

KALIGULA. Na… iš tavęs, mano…

RAITELIS. Iš tavęs, mano…

KALIGULA. Imperatoriau.

RAITELIS. Imperatoriau.

KALIGULA. Dabar sakyk: „Mano imperatorius – paskutinis niekšas, išsigimėlis ir šiukšlė.“

RAITELIS (bejausmiu balsu). Mano imperatorius – paskutinis niekšas, išsigimėlis ir šiukšlė.

KALIGULA. Gerai. Dabar surik: „Užmušiu tave, šunie.“

RAITELIS (bejausmiu balsu). Užmušiu tave, šunie.

KALIGULA. Rėk jausmingai.

RAITELIS (neišlaikydamas, sudėdamas visą širdį į tuos žodžius, žengdamas žingsnį į priekį). Užmušiu tave, šunie!

KALIGULA (įspėjamai). Na na. Nepamiršk, esu tavo dievas. Eik. Sakyk: „Mano dieve, Lotyniškasis Jupiteri, dėkoju tau, kad tu už mano akiplėšiškumą atiduosi mane sudraskyti liūtams.“ Ir eik.

RAITELIS. Imperatoriau…

KALIGULA. Na, kas dar? Manai, kad tau atleisiu už tavo žodžius? Eik. Mano liūtai šiandien alkani.

Raitelis išeina. Kaligula ima telefoną ir renka numerį

KALIGULA. Alio? Kankinimų kamera? Jupiterio jautis? Išduokite mano raiteliui dešimt vergų. Ne, geriau paskirkite jį senatoriumi – taip, mano įsakymu. Ne, gerai jį nuplakite, ir viskas. Arba dar geriau – nukryžiuokite, nukryžiuokite ant kryžiaus priešais mano namus, taip, tai mano įsakymas. Ką? Ne, nieko nedarykite. Nieko nereikia daryti, pagalvosiu ir paskambinsiu. (Padeda ragelį)

 

IV scena

Tie patys, vėliau Raitelis

BERNIUKAS. Mama, ką jis sako?

MOTERIS. Nekreipk dėmesio, sūneli, jis beprotis.

BERNIUKAS. Kristus sakė „nežudyk“.

Griaudžia perkūnija

BERNIUKAS. Mama, audra.

MOTERIS. Mes čia, po medžiu, išlauksim. Medis tankus.

Griaustinis ir žaibai. Tamsa

KALIGULA. Raiteli! Raiteli!

RAITELIS (įbėgdamas). Taip, mano imperatoriau.

KALIGULA (išsigandęs). Kas tai? Kas čia dedasi?

RAITELIS. Audra, mano imperatoriau. Aplinkui žaibuoja.

KALIGULA. Aš bijau… Ko tu tyli?

RAITELIS. Orakulas pranašauja, kad šiandien kažką nužudys, mano imperatoriau.

KALIGULA. Aš bijau. Klausyk – aš dievas ar ne dievas?

RAITELIS. Jūs dievas, mano imperatoriau.

KALIGULA. Vis tiek baisu. Girdi, raiteli?

RAITELIS. Taip, mano imperatoriau.

KALIGULA. Noriu, kad tai liautųsi. Man baisu. Klausyk, raiteli. Įsakyk tuojau pat iš Graikijos atvežti visus dievus, girdi?

RAITELIS. Taip, mano imperatoriau.

KALIGULA. Ir kad jų galvos būtų pakeistos manosiomis. Kad visi jie turėtų mano galvą, supratai?

RAITELIS. Taip, mano imperatoriau.

KALIGULA. Ir dar kai kas. Įsakyk prie mano rūmų surinkti visas teatro mašinas, kurios imituoja perkūniją ir žaibus. Tuojau pat, kol nesibaigė audra. Ir nedelsiant jas paleisti visu pajėgumu.

RAITELIS. Bus padaryta, mano imperatoriau!

Išeina.

Griaudžia perkūnija ir žaibuoja.

Šniokščia lietus

BERNIUKAS. Ar greitai baigsis lietus?

MOTERIS. Greitai, sūneli.

BERNIUKAS. O gal jis – Dievas?

MOTERIS. Ne, sūneli, Dievas geras.

BERNIUKAS. O kodėl jis neleidžia žmonėms amžinai gyventi? Man taip patinka gyventi.

MOTERIS. Mums negalima kištis į Dievo reikalus, sūneli. Mes negalime suprasti jo sumanymų.

BERNIUKAS (atsidusdamas). Aš norėčiau amžinai gyventi.

Lietaus šniokštimas, žaibai ir griaustinis sustiprėja

KALIGULA. O! A! Na ką! Cha cha cha. Nagi, nagi!

Žaibai ir griausmas vis stiprėja.

Aplinkui griausmai ir blyksniai

KALIGULA (rėkia). A! Na ką?! Kapitolijaus Jupiteri – a?! Tai aš, Lotyniškasis Jupiteris, girdi mane? (Rėkia į tolumas) Nagi, nagi, dar stipriau, stipriau! Štai! Štai! Štai taip! Aš irgi dievas, irgi! Nagi dar!

Kurį laiką vien tik griausmas ir žaibai

BERNIUKAS. Mama! Aš bijau!

MOTERIS. Mums nėra ko bijoti, sūneli! Mes tyri prieš Dievą!

Įeina Raitelis

RAITELIS (bandydamas perrėkti griausmą). Mano imperatoriau! Sudeginta Lotyniškojo Jupiterio šventykla!

KALIGULA. Ak, tai štai kaip tu! Sudeginti Kapitolijaus Jupiterio šventyklą! Tučtuojau! Įsakau! Duok man akmenų! Akmenų!

Raitelis greitai renka akmenis ir duoda Kaligulai

KALIGULA (mėto akmenis į dangų). Štai tau, štai! Aš irgi dievas! Štai tau! Raiteli! Daugiau garso! Noriu girdėti savo griausmą, o ne jo!

RAITELIS. Mano imperatoriau! Audra jau baigėsi, dirba tik mūsų mašinos!

KALIGULA. Ką? Puiku! Ei, tu, moterie, ten, po medžiu! Girdi? Aš, dievas, Lotyniškasis Jupiteris, dabar mostelėsiu ranka ir žaibai išnyks. Ką, tu netiki? Raiteli! Tegul baigiasi audra! (Raitelis išbėga) Vienas! Du! Trys! Keturi! Penki! (Visi garsai ir blyksniai akimoju nutyla) A?! Girdi? Tyla. Panorėjau – ir stojo tyla. Tai aš dievas ar ne dievas?

 

V scena

Kaligula, Moteris, Berniukas, paskui Raitelis ir Klajūnas ant dviračio, apsigaubęs lietpalčiu

MOTERIS (berniukui). Neatsakyk jam. Jis savęs nepažįsta.

Klajūnas įvažiuoja, sustoja kampe, skambina skambučiu ant vairo

KALIGULA (stveria telefoną). Alio? Imperatorius klauso. Alio? Dievas Lotyniškasis Jupiteris klauso.

Klajūnas ima labai lėtai sukti ratus, vis sustodamas.

Jis visą laiką tarsi kalbasi su savimi

KLAJŪNAS (važiuodamas žiūri į žemę). Jis savęs nepažįsta, todėl jis, kaip ir Dievas, nėra žmogus. Vien tik žmogus save pažįsta.

KALIGULA (padeda ragelį). Ei! Kas tu toks? Ką ten burbi?

KLAJŪNAS (nekreipdamas dėmesio). Jis sėdi pažinimo medyje.

KALIGULA. Ko čia suki ratus?

KLAJŪNAS. Adomas suvalgė tik vieną obuolį, o šis įsitaisė medyje kaip niekur nieko. Jis ten – kaip žaltys. Gyvena.

KALIGULA. Taip, aš noriu gyventi medyje! Koks tavo reikalas? Iš kur atsiradai?

Klajūnas skambina skambučiu ant vairo

KALIGULA (čiumpa ragelį). Alio! Dievas klauso.

KLAJŪNAS (važinėdamas). Tai ir yra žaltys.

KALIGULA. Kokie čia juokeliai? (Padeda ragelį) Laikas keisti telefoną. Ne, sužinoti, ką jie ten, tinginiai, veikia telefonų stotyje. Ne, laikas pakeisti operatorių. Ne, telefonistes nusiųsti liūtams. A, štai ką nusprendžiau! Raiteli!!!

RAITELIS (įbėga, nepastebėdamas Klajūno). Mano imperatoriau!

KALIGULA. Tai štai. Įsakau sudievinti mano seserį Druzilą, kuriai atėmiau skaistybę dar paauglystėje. Paskui įsakau kiekvieną, kuris neprisieks, kad esu genijus, uždaryti į narvą kaip žvėrį, kai kuriuos aš perpjausiu asmeniškai pjūklu. Dabar štai dar kas: įsakau jūrą pertverti pylimu, kalnuose prakirsti perėjas, o lygumose supilti kalnus. Dar įsakau pastatyti Liburno galeras su maudyklomis ir sodais, kurios plaukiotų jūroje. Dar įsakau surengti liaudžiai šventę ant vandens, o kai laivai jau bus toli nuo kranto, skandinti juos drauge su žmonėmis. Ir tegul tuo metu šaudo šventiniai fejerverkai. Ir paruošti man puikius pietus, kad visa tai galėčiau stebėti pietaudamas nuo kalno. Ir atvesti man mano seseris suguloves. Viską įsiminei?

RAITELIS. Taip, mano imperatoriau.

KALIGULA. Eik.

Raitelis išeina

BERNIUKAS. Kam jam viso to reikia, mama?

MOTERIS. Jis beprotis, sūneli, nekreipk dėmesio.

KLAJŪNAS. Jis nesupranta savęs.

KALIGULA (išgirdęs). A, ir vėl tu! Ir kodėl gi aš nesuprantu savęs? Nenoriu būti žmogumi – todėl įlipau į medį.

KLAJŪNAS (Kaligulai, nežiūrėdamas į jį). Dėl to tu nusidedi.

KALIGULA. Ką pasakei? Ko čia suki ratus? Kas tu toks?

KLAJŪNAS (staiga sustoja ir skambina dviračio skambučiu). Klausyk!

KALIGULA (čiumpa ragelį). Alio? Dievas klauso. Alio?

BALSAS (griausmingas, iš dangaus). Ir atėjo diena, ir pasirodė Dievo sūnus, kuriam buvo lemta išgelbėti žmogų nuo nuodėmės, ir kiekvienas, išgirdęs Kristaus vardą, teims džiūgauti.

KALIGULA (į ragelį). Nesupratau. Kas čia kalba? Kas tas Kristus? Alio?

KLAJŪNAS (nesustodamas). Tu gimei dvylika metų vėliau, 12 metais. Prieš aštuonerius metus jį nukryžiavo ant Golgotos.

KALIGULA (padeda ragelį). Atleisk, seni, kažkaip negirdėjau. Pas mus, žinai, kasdien ką nors nukryžiuoja. O pats kas toks būsi?

KLAJŪNAS (pats sau). Laisvė yra nuodėmė.

KALIGULA. Nesutinku! Laisvė – vienintelė laimė. Ar, tavo nuomone, reikia ramiai gyventi, neišsišokant? Aš taip suprantu: ką noriu, tą ir darau.

Klajūnas tylėdamas važinėja ratu

 

VI scena

Tie patys. Kaligula ir Klajūnas iš pradžių šešėlyje, paskui juos apšviečia

BERNIUKAS. Mama, su kuo jis kalbasi? Man baisu.

MOTERIS. Nebijok, sūneli. Jis beprotis. Visą laiką kalbasi su savimi. Čia netoliese pamišėlių namai.

BERNIUKAS. O jis mums nieko blogo nepadarys?

MOTERIS. Tokie bepročiai tik plepa, jie nedaug žalos padaro. Bet kad ir kas nutiktų – prisimink, sūneli: mes visuomet Dievo rankose, ar laimėje, ar nelaimėje. Nuo likimo vis tiek nepabėgsime. Priklausome Dievui ir kiekvieną akimirką esame jo globoje.

BERNIUKAS. Kaip gerai. Kai tu taip kalbi – man labai jauku. Kad ir kas nutiktų – aš nieko nebijau.

MOTERIS. Taip, sūneli. Nes mudviejų kūnai – laikinas apvalkalas, ir tironai tik juos gali valdyti. Bet mes patys priklausome Dievui ir amžinybei. Mūsų pačių neįmanoma nužudyti.

BERNIUKAS. Kaip gera, mama. Aš nieko nebijau.

MOTERIS. Aš irgi, sūneli. Dar pamiegok.

Jie užmiega

KLAJŪNAS. Aš tavęs nekaltinu.

KALIGULA. Ką ten vėl murmi? Ar negalėtum nešmėžuoti man prieš akis? Man jau tavo ratai nusibodo.

KLAJŪNAS. Tu – kūrėjas, tu visą laiką ieškai naujovių.

KALIGULA. Teisingai. Esi nekvailas. Dėl to esu dievas.

KLAJŪNAS. Aš juk žinau, kodėl ėmei gyventi su savo seserimis.

KALIGULA. Kodėl?

KLAJŪNAS. Tau norėjosi paragauti uždrausto vaisiaus. Turi lakią vaizduotę – norėtum sudeginti Romą, kad tik patirtum naują išgyvenimą, kai tau po kojomis dega galingas miestas.

KALIGULA (nustebęs). O iš kur tu žinai? Aš iš tiesų ne kartą esu tą įsivaizdavęs.

KLAJŪNAS. O kodėl tu nupjauni savo vergams jų vyrišką pasididžiavimą?

KALIGULA. Man įdomu.

KLAJŪNAS. Kodėl žiūri aukai į akis? Dėl ko nužudei savo brolį?

KALIGULA. Ne tavo reikalas. Kartą mudu pietavome ir aš užuodžiau, kad nuo jo trenkia vaistais.

KLAJŪNAS. Na ir kas.

KALIGULA. Pamaniau, kad jis išgėrė priešnuodžių baimindamasis, kad jo nenunuodyčiau.

KLAJŪNAS. Ir kas čia tokio?

KALIGULA. Tai mane siaubingai įžeidė, todėl įsakiau jį nužudyti.

KLAJŪNAS. Tavo vargšą brolį kamavo kosulys. Jis gėrė vaistus nuo kosulio. Tavo fantazija siaubūniška.

KALIGULA. Kas yra siaubūnas? Nesuprantu tavo žodžių.

KLAJŪNAS. Siaubūnas – tai visiška laisvė.

Klajūnas skambina dviračio skambučiu

KALIGULA (čiumpa ragelį). Alio? Dievas klauso. Kas čia? Alio?

BALSAS. Dievas yra vienatinis kūrėjas, sukūręs žemę ir visa, kas gyva. Baisus pažinimo medis, ir tegul bijosi žmogus jo vaisių.

Minutė tylos, kurios metu Klajūnas toliau juda ratu

 

VII scena

Tie patys, paskui Raitelis

KALIGULA. Nesupratau. (Padeda ragelį) Raiteli!!!

RAITELIS (įeidamas). Mano imperatoriau!

KALIGULA. Noriu, kad nuo šiol rugsėjo mėnuo vadintųsi Germaniku mano tėvo garbei.

RAITELIS. Tebus tavo valia, mano imperatoriau.

KALIGULA. Dar noriu pirmos moters, kurią sutiksi gatvėje.

RAITELIS. Gerai, mano imperatoriau.

KALIGULA. Ir įsakyk nudažyti man plaukus žaliai, o kojas apauti moteriškais bateliais. Taip atrodydamas kreipsiuosi į Senatą.

RAITELIS. Bus įvykdyta, mano imperatoriau. (Išeina)

KLAJŪNAS. Kurių galų tą darai?

KALIGULA. Aš negaliu be laisvės. Ž-z-r-k-l-l-l-ssss…

KLAJŪNAS. O kas čia?

KALIGULA. Laisvė.

Girdisi tolimas griausmas

MOTERIS. Sūneli, tu krūpčioji per miegus.

BERNIUKAS. Susapnavau gražius rūmus, mama, mes sėdėjome prie didelio stalo, tarsi tai būtų buvę mūsų rūmai…

MOTERIS. Tai nuodėmė, sūneli. Nesvajok, svajonė – nuodėminga.

BERNIUKAS. O man kartais patinka ką nors įsivaizduoti.

MOTERIS. Tai pavojinga, sūneli. Taip negalima.

BERNIUKAS. Negi negalima galvoti, apie ką nori?

MOTERIS. Negalima. Bijok pažinimo.

KALIGULA. Ko jinai jį moko?

Klajūnas skambina dviračio skambučiu

KALIGULA (pakelia ragelį). Alio? Dievas klauso.

KLAJŪNAS. Aš nesmerkiu tavęs.

KALIGULA (į ragelį). O tu kas? Su kuo kalbu?

KLAJŪNAS (lėtai judėdamas ratu). Žmogui duota pagunda.

KALIGULA (į ragelį). Kas toks būsi?

KLAJŪNAS. Ar tu daug gerų darbų padarei?

KALIGULA (į ragelį). Kaip suprasti? Buvau visoks. Buvau gladiatoriumi, o paskui važnyčiotoju. Kartą atėjau į Senatą ir pareikalavau, kad būtų gerbiami mano protėviai. O savo seserį Druzilą mylėjau labiau už visus. O kas tu toks? Iš kur skambini? Iš automato? (Nieko nesuprasdamas) Tyli. (Padeda ragelį)

KLAJŪNAS. Žodis yra pagunda.

KALIGULA. Man patiko dainuoti ir šokti. Kai dainininkas gerai dainuoja, aš niūniuoju kartu iš tribūnos.

KLAJŪNAS. Draudimų reikia paisyti.

KALIGULA. Kas man draudžiama?

KLAJŪNAS. Draudžiama liesti pažinimo medžio vaisius.

RAITELIS (įeidamas). Mano imperatoriau!!!

KALIGULA. Ko tau reikia? Na, aš imperatorius. O kas tu?

RAITELIS. Laukiu įsakymų.

KALIGULA. Kokių dar įsakymų? Kas yra tie „įsakymai“?

Tolumoje pasigirsta perkūnija

KALIGULA. Na, klausyk. Paruošk tris milijonus sestercijų. Nuo Kapitolijaus aš jas mėtysiu į minią.

RAITELIS. Mano imperatoriau – iždas ištuštėjo.

KALIGULA. Kaip drįsti man apie tai užsiminti? Nejau vakar neišlošiau kauliukais didžiulės sumos?

RAITELIS. Ne, mano imperatoriau.

KALIGULA. Tada atskaičiuok iš galo nuo penkiolikto iki dešimto senatoriaus ir atimk iš jų visą turtą mano naudai. Tai bus pats didžiausias laimėjimas per visus metus. (Juokiasi)

RAITELIS. Klausau. (Išeina)

KALIGULA. Aš, Lotynų dievas Jupiteris, noriu… Noriu pats nežinau ko.

KLAJŪNAS (judėdamas ratu). Pažinimas beribis ir todėl beprasmis.

KALIGULA. Jau seniai norėjau tavęs paklausti, ei tu, paklausyk. Ar girdi mane? Kažkas man visą laiką skambina telefonu ir sako, kad esu nekaltas.

KLAJŪNAS. Nuodėmė yra laisvė. Jei nori patirti tai, kas nepatirta – tai pagunda.

KALIGULA. Dar klausimas. Ten, po medžiu, miega du nenormalūs. Aš juos savo rankomis pakepsiu ant lėtos ugnies. Kepsiu berniuką, o motinai žiūrėsiu į akis.

Klajūnas skambina dviračio skambučiu

KALIGULA (pakelia ragelį). Alio? Dievo butas.

BALSAS. Ir tegul žmogus išsigąs savęs.

KALIGULA (į ragelį). Nesupratau. Kas čia? (Padeda ragelį) Tai štai. Arba padarysiu kitaip: geriau atiduosiu jiems rytines žemes. Tiesiog šiaip sau, padovanosiu, nes taip noriu. Bet ne tai svarbu. Ar tu manęs klausaisi?

KLAJŪNAS. Žengęs vieną žingsnį – žengia ir antrą.

KALIGULA. Teisingai. Štai ir sakau: jei tas berniukas, kuris po medžiu, pažins kada nors moterį – vadinasi, jis nusidės? Ar ne taip?

KLAJŪNAS. Žmogaus nuodėmė įgimta – žmogus gimsta nuodėmėje.

KALIGULA. Nesupratau. Aš laisvas ar ne? Jei esu laisvas, tai esu. Jei aš nelaisvas, tai aš nenuodėmingas. Jei aš nelaisvas, tai manęs nėra. Jei aš nelaisvas, tai nieko nepažinsiu ir manęs nebus. Aš kai ko nesupratau.

KLAJŪNAS. Aš nesmerkiu tavęs.

KALIGULA. Kas tu toks būsi?

KLAJŪNAS. Pažinimo kelias – nuodėmės kelias.

KALIGULA. Aš visą gyvenimą siekiau pažinimo – man taip džiaugsminga būti! Norėjau pažinti blogį ir gėrį. Kai pažįsti, tai pamiršti apie viską, tiesiog pažįsti. Kartą, prisipažinsiu, įsivaizdavau tokią juokingą sceną. Persirengiu mėsininko padėjėju ir tuomet, kai gyvulį atveda prie altoriaus, atsivėdėju ir visų akyse užmušu kūju. Ne gyvūną, o mėsininką. Juokinga, tiesa?

KLAJŪNAS. Nesmerkiu tavęs, esi nelaimingas.

KALIGULA. Kas yra laimė? Man laimė – tai būti dievu. Kai tą įsivaizdavau, pasiutusiai užsimaniau ir padaryti, kad patirčiau naujų išgyvenimų. Padariau.

KLAJŪNAS. Tave sukūrė Dievas ir atvedė prie pažinimo medžio. Pagunda glūdi žmoguje.

KALIGULA. O kitą kartą pamaniau – kas bus, jei uždarysiu aruodus. Tokie dalykai prasidėjo! (Juokiasi) Toks badas kilo mieste, nepatikėsi. Juokinga, ar ne? Ar dievas neišnaikino ištisų miestų? Taip ar ne? Ko tyli?

KLAJŪNAS. Norintis būti Dievu tampa velniu. Tai velnio kelias. Einantis Dievo keliu nenori tapti Dievu.

KALIGULA. Tas ir yra, kad esu dievas. Kitaip kam būčiau marinęs badu miestą? Ir tvaną jam surengiau – įsakiau atidaryti pylimus. Bet dauguma mokėjo plaukti ir išsigelbėjo.

KLAJŪNAS. Didžiausia pagunda – tapti Dievu. Žmogui duota laisvė ir tai jį suartina su Dievu. Bet tos laisvės įgyvendinimas paverčia jį velniu.

KALIGULA (kaip automatas). Tu man nusibodai. Aš alkanas. Ne, aš noriu miego. Ne, aš noriu moters. Ne, aš noriu arklio. Ne, aš noriu žudyti. Ne, aš noriu kankinti. Ne, aš noriu apdovanoti. Ne, aš noriu mylėti. Ne, aš noriu sakyti „abrakadabra“. Abrakadabra, abrakadabra, abrakadabra! Ne, aš pats nežinau, ko noriu. Aš poetas! Aš kuriu gyvenimą. Man įdomu kurti gyvenimą!

Tolumoje nugriaudėja perkūnija. Klajūnas skambina dviračio skambučiu

KALIGULA (pakelia ragelį). Taip, Lotynų dievas Jupiteris klauso.

BALSAS IŠ DANGAUS. Ir tegul pažabos žmogus savo išdidumą, ir tegul išsigąs žmogus savojo Dievo. Nes nusižeminęs bus išaukštintas, nes baisi Dievo išmintis, amen.

KALIGULA (į ragelį). Nesupratau. Apie ką tu? Tu kas būsi? (Padeda ragelį)

Vėl tolima perkūnija

 

VIII scena

Tie patys, paskui Raitelis

BERNIUKAS. Nežudyk, nevok, nesvetimauk, gerbk savo tėvus, nedaryk nieko pikta savo artimam…

MOTERIS. Bijok savo Dievo.

BERNIUKAS. Bijok savo Dievo. Mama, galima, aš tau prisipažinsiu?

MOTERIS. Taip, sūneli.

BERNIUKAS. Šiandien, kai valgei, pagailėjau tau sūrio.

MOTERIS. Tau neužteko?

BERNIUKAS. Ne. Aš savo dalį suvalgiau, ir kai tu valgei, man norėjosi iš tavęs atimti. Ne atimti, tiesiog… aš blogai apie tave pagalvojau.

MOTERIS. Gerai, kad prisipažinai. Tas jausmas – godumas. Įsidėmėk tai. Dar yra gašlumas, pavydas, išdidumas, garbėtroška… Tau augant, sūneli, pasakosiu apie kiekvieną jų, kad galėtum juos atpažinti ir apsivalyti. (Linkteli galvą, parodydama į viršų) Matai tą nelaimingąjį? Jis paklydo tuose jausmuose ir, užuot kovojęs su jais, – mėgaujasi kiekvienu, puoselėja kaip įmanydamas.

BERNIUKAS. Jis – ne Dievas, mama?

MOTERIS. Ne, jis beprotis. O kas būtų, sūneli, jei šitoks pabaisa iš tiesų būtų imperatorius?

BERNIUKAS. Ar mes greitai būsime Jeruzalėje?

MOTERIS. Mums dar toli eiti, sūneli. Daug mėnesių.

BERNIUKAS. O kiek tau metų, mama?

MOTERIS. Man tiek pat metų, kiek ir Kristui. Mudu gimėme tą pačią dieną, prieš keturiasdešimt vienus metus.

BERNIUKAS. O Kristus – Dievas?

MOTERIS. Kristus – Dievo sūnus.

BERNIUKAS. O kodėl jis visą laiką įsakinėja, tas beprotis?

MOTERIS. Nežinau, sūneli. Jam pasimaišė protas, nes jis norėjo viską pažinti.

KALIGULA. Nagi nagi. Tai čia aš beprotis? Raiteli!

RAITELIS (įeidamas). Mano imperatoriau!

KALIGULA. Išvesti tuos du ir paruošti laužą.

RAITELIS. Klausau.

Raitelis prieina, Moteris ir Berniukas, kaip šešėliai, tylėdami pakyla ir, eidami pirma jo, išnyksta

KALIGULA. Nesuprantu. Ką aš darau ne taip?

KLAJŪNAS (vėl lėtai važiuodamas dviračiu). Aš nesmerkiu tavęs.

KALIGULA. Viskas glūdi manyje, ar ne taip? Ji sakė: godumas, gašlumas. Fu, kokie šlykštūs žodžiai. Jei noriu sūrio – tai kodėl negaliu jo norėti?.. Aš kuriu gyvenimą, atimu ir dovanoju gyvybes tūkstančiams, pertveriu jūras, sulyginu kalnus, iššaukiu žaibus ir perkūnijas! Šoku, dainuoju, krečiu visokiausias kvailystes. Aš esu aš. Džiaugiuosi savimi. Tuomet – kur aš neteisus? Aš nenoriu šiaip sau egzistuoti, kaip vergas, vykdyti, kas prisakyta, nenoriu rusenti. Neneigiu, turiu šiek tiek didybės. Bet kodėl žmogus neturi būti didis? Man nuobodus jų gyvenimas! (Parodo nuėjusiųjų pusėn)

KLAJŪNAS. Aš nesmerkiu tavęs. Nuodėmė yra pats žmogus.

KALIGULA. Kartais, kai guliu per priėmimą ir matau, kaip kilmingasis kažką kužda savo žmonai, staiga panūstu parašyti jam raštelį „Nelįsk prie mano žmonos“. Argi tai ne juokinga? Balsas, liepiantis man taip elgtis, toks aiškus ir ryškus, kad negaliu jo atmesti ir nesusieti su savimi. Būna, jis dar skamba manyje, o aš jau viską padaręs.

KLAJŪNAS. Puolantis į nuodėmę pažįsta Dievą.

KALIGULA (džiaugsmingai). A! O ką aš sakiau?

KLAJŪNAS. Dievas yra viskas. Dievas viską žino. Bet žmogui negalima žinoti visko.

KALIGULA. Kada mediniais kardais kovėmės su gladiatoriumi Mirmilonu ir šis pargriuvo, pasiduodamas man, imperatoriui, aš išsitraukiau geležinį durklą ir smeigiau jam tiesiai į širdį. O paskui apėjau garbės ratą su palmės šakele rankoje.

KLAJŪNAS. Yra žmonių įstatymai ir yra dieviškasis neteisingumas. Ar žinai, kas yra gailestis, užuojauta, pasiaukojimas?

KALIGULA. Aš myliu savo arklį. Pastačiau jam rūmus ir noriu paskirti jį konsulu.

KLAJŪNAS. Susilieti su kito siela galima tik Kristuje. Susilieti su kita siela yra didžiulis džiaugsmas.

KALIGULA. Aš bijau savęs, tas tiesa. Manyje yra bedugnė.

KLAJŪNAS. Tu persivalgei pažinimo medžio vaisių. Nulipk.

KALIGULA. Man čia gerai. O, beje, kas tu toks? Aš kartą norėjau net išgerti savo aukos kraują, bet mane supykino. Man baisu, kad galiu ne viską.

KLAJŪNAS. Angelas panoro tapti Dievu ir buvo nublokštas. (Skambina dviračio skambučiu)

KALIGULA (pakelia ragelį). A? Dievas klauso. Ką? Kas nutiko?

KLAJŪNAS. Pati Dievo prigimtis gundo. Pats Dievas veda į gundymą, savo medžiu ir savo didybe. Žmogus gyvendamas eina pažinimo keliu. Bet jei jis pamirš, kad yra žmogus, ir pažinimą pavers aistra…

KALIGULA (į ragelį). Ką čia pliauški? Kas tu?

KLAJŪNAS. Aš nesmerkiu tavęs. Tu pasirinkai laisvę, o galėjai pasirinkti meilę.

KALIGULA. Ei ten, telefonų stotyje! Alio? Jūs mane girdite? Kalba imperatorius. Nedelsdami sužinokite, kas man čia visą laiką skambina. Ką? Kaip tai nežinote? Iš kokio telefono skambina? Kaip tai iš jokio? (Padeda ragelį) Keista.

KLAJŪNAS. Mylėti kitą, jausti kaltę prieš visus, būti skolingam kiekvienam.

KALIGULA. Aš noriu būti arkliu.

KLAJŪNAS (tęsdamas mintį). Būti didžia siela.

KALIGULA. Ką čia man dar padarius? (Deklamuoja pakėlęs ranką)

Mano sieloj, matyt, o visai ne ore šitaip karšta:
Širdį džiovina man meilė… Pavergė grožis mane,
Kalbamės mes, o visur dulkės jau sėda ant rūbų.
Dulkės niekingos, pranykit! Nuo baltojo kūno šalin!..
O iškilminga minutė… Sukluskit visi ir nutilkit…
Plokit katučių! Jau laikas! Štai ta akimirka, štai!..
Eisena žengia… Išskleidus sparnus pergalė skrenda didingai.
Čionai, o dievaite! eikš čia! Meilėje leisk nugalėt!*

Sustingsta ekstazėje

KLAJŪNAS (vėl pajuda ratu). Jis beprotis, bet aš jį myliu.

Tolimas griausmas

 

IX scena

Tie patys, paskui Raitelis ir Moteris su Berniuku

KALIGULA. Kaip tai „negalima“? Kai mano močiutė Antonija prašė pasikalbėti su ja akis į akį, aš ilgai ją laikiau priimamajame, o paskui pasikalbėjau su ja tik prefekto Makrono akivaizdoje.

KLAJŪNAS (judėdamas ratu, retkarčiais stabtelėdamas). Tu bijojai meilės.

KALIGULA. Nenorėjau, kad mane mylėtų, tu teisus. Tai yra, ne – aš to norėjau. Bet bijojau. Bijojau kam nors pernelyg patikti.

KLAJŪNAS. Gėris ir pažinimas nesuderinami.

KALIGULA. Čia dabar kas – ar aš geras močiutės anūkas? Na jau ne. Kada pajutau, kad darausi gerutis ir užsimaniau parklupti prieš ją ant kelių ir prašyti atleidimo – tada išsigandau ir įsakiau jai įberti nuodų. O paskui įsakiau atnešti skanaus valgio, kad galėčiau iš valgomojo gėrėtis laidotuvių laužu.

Nepastebimai įeina ir sėdasi į savo vietas Moteris ir Berniukas

KLAJŪNAS. Tu pažinai dievišką laisvę.

KALIGULA. Nežinau, kas man, bet aš bijau pateisinti lūkesčius. Kai kas nors nuspėja mano veiksmus, tai mane siutina.

KLAJŪNAS (pats sau, pasispirdamas koja). Jo sieloje – pragaras, tai mokestis už laisvę.

KALIGULA. Aš taip norėjau būti dievu!

KLAJŪNAS (sau). Jis kenčia, aš myliu jį.

KALIGULA. Nutiesiau tiltą per įlanką tarp Bajų ir Puteolano molo, trys tūkstančiai šešiasdešimt žingsnių, girdi? Jodinėjau pirmyn ir atgal, vainikuotas laurų vainiko ir apsisiautęs auksu austu apsiaustu, ir mano žirgas žvengė kaip beprotis. Ir visi matė mano kalaviją. O paskui persirengiau vežėju ir vadeliojau du geriausius ristūnus, o prieš mane važiavo belaisvis berniukas Darijus iš partėniečių įkaitų, už jo išrikiavau pretorijiečių būrį ir svitą vežimaičiuose.

KLAJŪNAS. Norėjai būti didis.

KALIGULA. O taip! Kai liaudis žiūrėjo į mane, nugalėjusį vandenį, taip didingai apsivilkusį, ji neabejojo, kad esu dievas. (Jis staiga nutyla, paskui, kažką prisiminęs, ima verkti) Ko aš norėjau? Aš nežinojau, kas aš.

KLAJŪNAS. Vargšelis, tu greitai mirsi. (Skambina dviračio skambučiu)

KALIGULA (drebančiu balsu, žmogiškai, į ragelį). Taip, čia aš, Gajus, kas čia?

BALSAS IŠ PADANGIŲ. Didis Viešpats, ir mūsų Viešpats aukščiau už visus dievus. Viešpats daro visa, ką nori, padangėse ir žemėje, jūrose ir visose bedugnėse. Sukaupia debesis nuo dangaus iki žemės, sukuria žaibus lietui lyjant, išgena vėją iš savo saugyklų**.

KALIGULA (kūkčiodamas kaip vaikas). Tai aš, aš…

RAITELIS (įbėgdamas). Mano imperatoriau!

KALIGULA. Ko tau? Kas tu toks?

RAITELIS (apimtas siaubo). Mano imperatoriau, gelbėkis! Jie eina čionai!

KALIGULA (baimingai). Kas? Aš bijau.

RAITELIS. Kasijus Herėja ir pretorijiečiai. Jų rankose kalavijai.

KALIGULA. Aš noriu gyventi. Niekada nemėgau tylaus gyvenimo, visada troškau didybės.

Klajūnas skambina dviračio skambučiu

KALIGULA (pakelia ragelį). Taip. Kokia ligoninė? Ką? Nežinau. O man ten bus gerai? (Į šalį) Nutrūko. (Padeda ragelį) Kažkokia ligoninė.

Baisus griausmas ir krestelėjimas

KALIGULA. Kas tai?

RAITELIS. Žemės drebėjimas, mano imperatoriau! Roma nemiega! Akivaizdu, kad šiandien įvyks kažkas baisaus.

KALIGULA (beviltiškai). Dieve, padėk man. Nors ką čia kalbu? Juk pats esu dievas. Nieko daugiau nėra. Kitus gyniau ir baudžiau, o manęs nėra kam apginti. Koks dievas vienišas!

KLAJŪNAS (privažiuodamas prie medžio). Nusileisk. Aš išgelbėsiu tave.

KALIGULA (kaip vaikas). O kas tu toks? Įsakysiu tave sušerti liūtams.

KLAJŪNAS. Aš tas, kurio tau reikia. Tu viską pažinai šiame gyvenime.

Kaligula negrabiai leidžiasi iš medžio. Raitelis nepastebimai pasišalina

KALIGULA (ant žemės). Na štai. Ką man dabar daryti? Jie eina manęs nužudyti.

KLAJŪNAS (rodydamas į dviračio bagažinę). Sėsk, aš tave nuvešiu toli.

KALIGULA. Toli toli?

KLAJŪNAS. Tu ten pažinsi ramybę.

KALIGULA (verkia). Sudie, gyvenime!

KLAJŪNAS. Sėsk štai čia, ar patogu?

KALIGULA. Patogu. (Salei) Nežinojau žodžio „reikia“. Nežinojau žodžio „negalima“. Kodėl vaikštote į tarnybą? Dėl ko gyvenate?

BERNIUKAS. Mama, jis jau nulipo. Į ką jis kreipiasi?

MOTERIS. Dievas jį žino, sūneli. Jam vaidenasi.

KALIGULA (išgirdęs). Matau kažkokius žmones. Nė vienas jų nenori būti dievu.

KLAJŪNAS. Važiuojam.

Pajuda iš vietos ir lėtai, pasispirdamas koja, išsiveža Kaligulą

KALIGULA (šūkauja kaip beprotis). Aš mylėjau gyvenimą! Aš mylėjau laisvę! Aš mylėjau beprotybę! Aš nenorėjau žinoti, kas aš toks!

Kaligulą ir Klajūną palydi griausmas

 

X scena

Moteris, Berniukas ir Sanitarai

SANITARAI (įbėga su neštuvais). Kur jis?

MOTERIS. Kas?

SANITARAS. Beprotis.

MOTERIS. A… jis nulipo ir kažkur nuėjo. (Ranka parodo į kitą pusę, negu nuvažiavo Kaligula) Štai tenai.

SANITARAI. Bėkime.

Išbėga

MOTERIS. Na štai, sūneli. Baigiasi audra. Mums metas. (Pakyla)

BERNIUKAS. O Jėzus Kristus irgi Dievas?

MOTERIS (rinkdama daiktus). Taip, jis mylėjo žmones. Jis Dievo sūnus.

BERNIUKAS. Aha, sūnus. O Dievas? Ar Dievas myli žmones?

MOTERIS (akimirką susimąsto). Dievas?.. Myli, myli.

BERNIUKAS. O kodėl jis juos naikino?

MOTERIS. Liaukis.

BERNIUKAS. Visi nuskendo, ir vaikai, visi. Vienas Nojus išsigelbėjo.

MOTERIS. Daug negalvok, sūneli. Mums nereikia visko žinoti. Apie Dievą negalima galvoti blogai. Ar mes galime suprasti jo veiksmus?

BERNIUKAS. O mane jis irgi nužudys?

MOTERIS. Dievas nežudo. Jis davė mums gyvybę. Tai stebuklas. Ir tu, ir aš galėjome apskritai negyventi. Nejau tau bloga gyventi?

BERNIUKAS. Gera, tik mes vargšai.

MOTERIS. Mes vargšai, sūneli, bet gimėme, gyvename. Gyvenimas – pati didžiausia laimė. Kai tau ką nors dovanoja, turi būti dėkingas, o ne skųstis, kad dovana susidėvi ir negali amžinai tarnauti. Na, eime?

BERNIUKAS (atsistodamas greta). Eime. Sakyk, ar tą beprotį pagaus?

MOTERIS. Nežinau, turbūt ne. Jie nubėgo tenai, o jis – į kitą pusę.

BERNIUKAS. Jis taip kalbėjo, kad aš pamaniau, jog aplink jį daug žmonių.

MOTERIS. Juk matei – nieko nebuvo. Jo galvoje skambėjo įvairūs balsai, štai jis su jais ir kalbėjosi.

BERNIUKAS. O Dievas jį myli, kaip ir mus?

MOTERIS. Taip, sūneli. Mus jis myli už tai, kad esame pažemintieji, klausomės Dievo ir nenorime Dievui prilygti. Mes pažabojame savo puikybę ir kiekviename žingsnyje pasitikime savo Viešpačiu. O tas beprotis turbūt norėjo prilygti Dievui, ir Dievas atėmė jam protą.

BERNIUKAS. Mama, o Dievas myli pamišėlius?

MOTERIS. Kada Jobas ėmė su Dievu ginčytis, Dievas tik parodė jam, kad jis neteisus, nes tas, kuris viską sukūrė, turi teisę viską valdyti. O paskui Dievas jam atleido.

BERNIUKAS. Kas geriau – mylėti ar būti laisvam?

MOTERIS. O tu pagalvok. Meilė – tai ramybė, o laisvė – sumaištis, nuodėmė. Meilė pripildo, sūneli, o laisvė sudegina. Ar ką nors supratai? (Apkabina jį per pečius) Eime? Nueisime iki Jeruzalės ir ten pailsėsime.

BERNIUKAS (užsigalvojęs). Einam, mama…

Lėtai nueina

Uždanga


* Ovidijus. Meilės elegijos.
** Psalmynas. Psalmė 134 (5–7).

Jaroslavas Melnikas. Trys apsakymai

2023 m. Nr. 10 / Neatsitokėjau? – jau neberėkė, šnabždėjo sugniuždyta, staiga praradusi visą savimeilę (tai dėl ko visa tai įvyko?). Akimirksniu ji suvokė tiesą, kad gėrio ir blogio riba eina per ją, per jos širdį.

Renata Šerelytė. Išsivadavimas iš fantominio skausmo

2023 m. Nr. 4 / Jaroslavas Melnikas. Te visad būsiu aš. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 384 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Jaroslavas Melnikas. Išvyka prie ežero

2022 m. Nr. 11 / Žaliuose lapuose skęstančios šakelės pačios savaime judėjo tai šen, tai ten, lyg gyvos. Ir kiekvienas lapelis turėjo savo judėjimo trajektoriją. Ir apšviesti besileidžiančios saulės spindulių, į jį skriejo purpurinės ir violetinės spalvos debesys

Jaroslavas Melnikas. Te visad būsiu aš

2021 m. Nr. 1 / Romano fragmentas / Norėdamas atsikratyti panikos, nusprendžiau pabendrauti su kokių keturiasdešimties moterimi iš dešinės. Visą laiką, kol kalbėjausi su mergina iš kairės, ji tylėdama gėrė savo gėrimą.

Jaroslavas Melnikas. Adata

2019 m. Nr. 7 / Jis sėdėjo ant drėgno rąsto. Naktį palijo, bet dangų jau dažė rausvas saulėtekis. Vėsa netrukus užleis vietą šilumai, bus rūkas, pagalvojo. Tai geras ženklas. Be to, tokiu paros metu čia nieko nesutiksi.

Jaroslavas Melnikas. Viena linksma diena Paryžiuje

2017 m. Nr. 3 / Paryžius, Eifelio bokštas, Eliziejaus laukai, Monmartras, Mulen Ružas… O taip. Be abejonės, pasakiškas miestas, pasaulio sostinė, stebuklinga šalis. Bet kokia ji iš tikrųjų, ta Prancūzija?

Jaroslavas Melnikas. Dangaus valdovai

2016 m. Nr. 12 / Romano fragmentai / Ankstesnis gyvenimas. Nieko negalėjau su savimi padaryti. Man vis dažniau rodėsi, kad aš ne gyvenu, o žiūriu filmą. Ir kad viskas, kas su manimi vyksta, greitai baigsis. Netrukus išeisiu iš kino teatro.

Elžbieta Banytė. (Sur)reali anoreksija

2015 m. Nr. 3 / Jaroslavas Melnikas. Anoreksija . – Vilnius: Alma littera, 2014. – 200 p.

Vaiva Markevičiūtė. Ar unikalus visada reiškia geras?

2014 m. Nr. 7 / Jaroslavas Melnikas. Maša, arba Postfašizmas. – Vilnius: Alma littera, 2013. – 248 p.

Jaroslavas Melnikas. Alternatyvioji Lietuva, arba Apie propagandos naudą

2014 m. Nr. 3 / Protingas žmogus niekad pernelyg netikės realybe. Tam nereikia būti budistu – juk realybė sukuriama mūsų smegenyse. Ir šiandieninė Lietuva – tik fikcija. Gyvename ne realioje Lietuvoje. Kas yra realybė?

Viktorija Pukėnaitė. Prancūziškos laimės paslaptys ir lietuviško optimizmo paieškos

2013 m. Nr. 11 / Jaroslavas Melnikas. Paryžiaus dienoraštis. – Vilnius: Alma littera, 2013. – 176 p.

Dovilė Šuminskaitė. Rudoji saulė irgi teka, arba Postfašizmas 3897-aisiais

2013 m. Nr. 10 / Naujausią Jaroslavo Melniko romaną „Rudoji saulė, arba Postfašizmas“ galima įvardyti kaip savotišką prieš tai išleisto romano „Tolima erdvė“ (2008) tąsą. Abiejuose kūriniuose vaizduojama represyvi, totalitarinė…