Jurgis Jankus
Alfredas Guščius. „Aš baisiai pamėgau tiesias linijas…“
Leonas Peleckis-Kaktavičius. Jurgis Jankus: Gyvenimas ir kūryba. – Šiauliai: Varpai, 2008. – 304 p.
Kasmet ilgėja monografijų apie rašytojus knygų lentyna, štai keletas iš atminties išplaukusių veikalų: A. Zalatoriaus apie Vincą Krėvę, J. Žėkaitės apie Aloyzą Baroną, V. Daujotytės apie Justiną Marcinkevičių, Salomėją Nėrį, Joną Strielkūną, P. Bražėno apie Petrą Cvirką ir Juozą Aputį, V. Sventicko apie Aidą Marčėną, D. Mitaitės apie Tomą Venclovą…
Prieš kelerius metus pasirodė Leono Peleckio-Kaktavičiaus „Kazimieras Barėnas“, o pernai – „Jurgis Jankus: gyvenimas ir kūryba“. Monografijų, kaip ir biografijų, esama visokių žanrinių atmainų. Tos atmainos tarpusavyje pinasi, todėl griežtų ribų tarp šių žanrų nėra. Tik laiko požiūriu biografijos yra gerokai vyresnės, pradėtos rašyti jau nuo antikos. Jeigu imtume ir paskaičiuotume, tai pamatytumėm, kad ir lietuvių literatūroje vyrauja biografijos tipo veikalai. Biografija rašyti „patogesnė“, nes dažniausiai rašoma apie praeitį, t. y. apie jau mirusį kūrėją, o dažnai ir apie pagarsėjusį. Sovietmečiu buvo graibstyte graibstomos S. Cveigo, A. Morua, A. Periušo, A. Lanu knygos apie žymius rašytojus, kompozitorius, dailininkus.
„Žmogaus gyvenimo istorija nuo gimimo iki mirties yra biografijos objektas, chronologinė seka formuoja pasakojimo struktūrą. Biografijos autorius operuoja realiais faktais, kurie gali būti sutraukti į glaustą informacinį pranešimą ar išplėtoti į asmenybės raidos, jos aplinkos bei laiko studiją. Skirtingi biografijos tipai – mokslinė, populiarioji, meninė“ (V. Kubilius. Biografija / Lietuvių literatūros enciklopedija, LLITI, 2001, p. 66). Knygos pratarmėje L. Peleckis-Kaktavičius sakosi parašęs „monografinės formos studiją“, nors, manytume, tiksliau būtų ją apibūdinti kaip mokslinės ir populiariosios biografijos mišinį, arba kaip monografinę biografiją. Joje iškeltus uždavinius – „pristatyti“ svarbiausius J. Jankaus gyvenimo faktus, pagrindinius kūrinius ir jų interpretacijas, daugumą kūrinių paanalizuoti, pasekti, iš kur kyla jų impulsai, pasidairyti po rašytojo kūrybinę „virtuvę“, pateikti kultūrinį bei visuomeninį kontekstą, literatūrinio gyvenimo išeivijoje paveikslus – L. Peleckis-Kaktavičius įvykdė. Kitas klausimas – kaip? Studija parašyta panašiu metodu, kaip ir prieš trejus metus monografija apie Kazimierą Barėną, kaip ir 1999-aisiais pasirodžiusi esė, pokalbių, studijų knyga „Pirmiausia kraujas, o paskui žodžiai“, kaip 2007 m. tokio pat pobūdžio rinkinys „Žodi, kuris esi…“ L. Peleckis-Kaktavičius turi susiformavęs literatūros, literatūrinio gyvenimo ir rašytojų tyrinėjimo metodą, ir tai leidžia jam sukaupti daug medžiagos, pažinti tyrinėjamą rašytoją iš toli ir iš arti. To metodo pagrindiniai dėmenys yra autoriaus tikslingumas, darbštumas, atkaklumas. Bet šiuolaikinių monografijų ir biografijų konkurse (jeigu toks būtų surengtas) L. Peleckiui-Kaktavičiui atsilaikyti būtų nelengva, kadangi minėtieji A. Zalatorius, V. Daujotytė, P. Bražėnas, V. Sventickas, D. Mitaitė šio žanro moksliškumo bei meistriškumo kartelę yra pakėlę į aukštą lygį. Pagal šių tyrinėjimų kontekstą L. Peleckio-Kaktavičiaus rašymo metodas atrodo gana kukliai, bet, sakyčiau, „ūkiškai“, šį žodį suvokiant toli gražu ne neigiamai. L. Peleckio-Kaktavičiaus knygos pasižymi faktografinės medžiagos gausa, kuri vieniems gali patikti, o kitiems – užkliūti. Pastarieji veikalą palygintų su vežimu, kuriame šieno ar dobilų prikrauta tiek, kad nuo krovinio pertekliaus vežimas krypsta ir darosi baugu, ar jis pasieks daržinę neapvirtęs.
Skaitytojui, suprantama, maga kuo daugiau sužinoti apie egzodo literatūros atstovo Jurgio Jankaus kūrinius ir išgirsti jų vertinimus, pamatyti tų kūrinių „įstatymą“ į išeivijos prozos kontekstą, palyginimą su analogiška proza tėvynėje. Šį poreikį autorius jaučia ir daugumą pagrindinių J. Jankaus kūrinių komentuoja, referuoja, apibendrina. Tačiau norėtųsi, kad ši veikalo dalis būtų labiau išplėtota, solidesnė, ne tokia striuka.
Knygoje dominuoja faktografija. Būdamas kruopštus literatūrinis pėdsekys, L. Peleckis-Kaktavičius aprašo visus svarbiausius J. Jankaus gyvenimo momentus, kūrybos faktus, laikraščių, žurnalų, draugijų skirtas premijas, literatūrinio gyvenimo tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje ir JAV įvykius, jų užkulisius; nelieka „neaplankyta“ ir rašytojo šeima – jo žmona, vaikai, net marčios ir vaikaičiai. Ir paties rašytojo kūrybinė „virtuvė“ iššniukštinėta visapusiškai, – sužinome, kaip buvo renkami personažų vardai, koks jų santykis su prototipais, kokiu rašikliu jis labiausiai mėgo rašyti ir ant kokios spalvos popieriaus, ir kokiu paros laiku bei kokioje vietoje. Kūrinių atrankos ir knygų sudarymo bei leidybos peripetijos išnarpliotos… Be abejonės, neužmirštas ir J. Jankaus apsilankymas Lietuvoje 1991-ųjų rudenį, jam surengti literatūros renginiai Vilniuje, o ypač – Šiauliuose, nes rašytojas gimė (1906 m. rugpjūčio 9 d.) netoli jų, Biliūnų kaime, Skėmių valsčiuje, vėliau mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje. Nuodugnus rašytojo pasaulio ir buities pažinimas, taip pat ir asmeninė pažintis su juo bei gausus susirašinėjimas, visų šių žinių panaudojimas duoda dvejopą rezultatą: suteikia tekstui autentiškumo, nuoširdumo, tačiau neleidžia jo autoriui atitolti nuo nagrinėjamojo objekto, pažvelgti į jį per atstumą, per objektyvesnio literatūrologinio vertinimo prizmę. J. Jankaus kūryba gana gausi ir įvairi, todėl norisi sužinoti jos vertinimą esminiais turinio, problematikos, formos klausimais. Tiesą pasakius, vieną esminių J. Jankaus meninio stiliaus bruožų – pasakoriaus talentą, paprastumo, natūralumo siekimą, – monografijos autorius akcentuoja ne kartą ir dažniausiai remdamasis paties J. Jankaus samprotavimais. Jie tikrai originalūs, atspindintys gilų, išmintingą, sakytume, etninėse lietuvių tautos šaknyse susiformavusį jo talentą. Net kai kurias vartojamas sąvokas bei žanrinius terminus jis motyvuoja savo kilmės, pasaulėjautos kaimiškumu ir gamtiškumu. Kai novelių rinkinys „Pirmasis rūpestis“ (1951) jau jau lindo į spaudos šviesą be žanrinio apibūdinimo ir kai kritikas K. Keblys užsispyrė vis dėlto kaip nors tą žanrą įvardyti, tai autorius paskubomis užrašė: „Pasakojimai.“ Nuo to laiko ir pasklido nuomonė apie J. Jankų rašytoją – pasakojimų meistrą ir pasakorių… O jau senatvėje (1994) laiške monografijos autoriui J. Jankus plačiai dėsto šiuo klausimu savo požiūrį: „Argi žanrinis vardas gali darbo vertę pakelti? Kartais net lūpos į šypsnį dedasi, kai pusės puslapio gamtos vaizdeliūkštis vadinamas novele, arba pusantro puslapio apgrabokas rašinėlis – apsakymu. Ar kilmingas vardas pagerina menką darbą? O kiek pasikeitimų turėjo iškentėti tas niekuo dėtas žodelis, kol išvirto į esė. Niekada nepamėgau snobizmo, net ir to, kuris gal kur lindi ir manyje, tai ir savo rašinėjimų stengiausi nevadinti tais vardais, į kurių apibrėžtus rėmus negaliu savo darbo įsprausti ir negaliu tikėti, kad vien dėl to mano darbai gali būti menkesni, kad jie neįtelpa į senas ar naujas kieno nors sugalvotas formas. Gal taip nereikia, gal taip net negerai, bet kaip bepakeisi, kad toks miškų laisvume užaugau“ (p. 157). J. Jankus siekė stiliaus ir kalbos natūralumo, laiške S. Santvarui prisipažino: „Kai randu skaitydamas įmantriai iškarpytų sakinių, primenančių mezginius, pagalvoju: gal ir blogai darau nepakarpęs. Tam pakarpymui, rodos, ir dovanos, ir išmanymo gal netrūktų, bet vėl susilaikau. Aš baisiai pamėgau tiesias linijas ir kuklų paprastumą ir, ką sakydamas, stengiuosi pasakyti taip, kad ir paprasčiausias žmogus pajėgtų suprasti. Tas yra sunku, Stasy. Be galo sunku. Daug sunkiau negu karpyti mezginėlius ir po jais viską slapstyti. Noriu nudegti. Kai nudegsiu, mėginsiu dangstyti ir karpyti“ (kurs. – A. G., p. 252).
Knyga suskirstyta į šešis skyrius, pavadintus gana beletristiškai („Iš laumžirgio aukštybių“, „Apie žmones, turinčius ožio kraujo“, „Beieškant ir suradus paparčio žiedą“, „Istorija, nutikusi mokytojų suvažiavime“, „Žmogus visada pasiliks žmogum“, „Sapnas, arba beveik siužetas apsakymui“ ir t. t.). Keturi skyriai sukomponuoti chronologine seka, orientuojantis į rašytojo kūrinių pasirodymų datas. Likę du – jau laisvi, beapeliaciškai paklūstantys paties L. Peleckio-Kaktavičiaus valiai; penktame skaitome laiškus, rašytus leidinio sudarytojui į Šiaulius, šeštame sudėtos įvairios marginalijos (J. Jankaus mintys apie likimą, tekstai apie rašytojo mirtį, laidotuves 2002 m. birželio 12 d., B. Brazdžionio eilėraštis J. Jankui ir jo komentaras, ir kt.).
Novelinė knygos kompozicija akivaizdžiai byloja apie jos žanrą, – autorius rašė populiarųjį monografijos variantą norėdamas įtikti kuo platesniam skaitytojų ratui. Manyčiau, ir įtiko, ir tai padarė ne tik savo pastangomis, bet ir tyrinėdamas objektą, – J. Jankus yra ir ne tik talentingas lietuvių rašytojas, bet ir didelio žavesio asmenybė. Tą žavesį gerai pajaučiame iš jo laiškų, pokalbių, literatūrinių susitikimų, kuriuos L. Peleckis-Kaktavičius plačiai pateikia, aprašo. Tai ir yra čia recenzuojamo „rašytojų pėdsekio“ taikomo metodo teigiamoji pusė – liudyti, tarpininkauti, būti arti aprašomojo, akylai jį portretuoti, rodyti skaitytojams dažniausiai „stambiu planu“. Literatūrologinio, „mokslinio“ vaizdo pristingama, bet šį nuostolį kompensuoja rašytojo J. Jankaus artinimas prie skaitytojo iš nefasadinės, buitinės, kūrybinės laboratorijos, rašytojinės-leidybinės virtuvės pusės. Taigi galima susidaryti gana išsamų Jurgio Jankaus – kaip rašytojo ir žmogaus – paveikslą. Knygoje nemažai nuotraukų, yra ir kelios faksimilės; yra ir „summary“, „pagrindinės gyvenimo ir kūrybos datos“, asmenvardžių rodyklė. Visa tai didina knygos vertę.
Juozas Aputis. Publikuojamas pirmą kartą
2004 m. Nr. 12
Jurgis Jankus. PUŠIS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 523 p.
Įspūdinga: tokio garso, tokį gražiai ilgą gyvenimą nugyvenęs, prieš porą metų miręs lietuvių beletristas mūsų literatūros padangėje pasirodo su pirmąkart spausdinamu kūriniu, ir dar kokio dydžio!
Mažiau nei prieš dešimt metų, kai Amerikoje gyvenantis rašytojas Jurgis Jankus ėmė lankytis Lietuvoje, mėnraščio „Metai“ žmonių paprašytas duoti naujos kūrybos, su jam būdinga ironijos gaidele sakė: kodėl čia jūs visi norit nespausdintų kūrinių, pirmiau išleiskit spausdintuosius, tada pažiūrėsim. Ir dar pridėjo, kad mes čia, Lietuvoje, tiek ir tiek prisispausdinę saviškių kūrinių, dabar leiskit ir mums.
Kad taip ir išėjo su viena J. Jankaus pasakymo puse: Lietuvos leidyklos naujaisiais nepriklausomybės metais gausiai spausdino ir savuosius, ir nė kiek nemažiau – išeivijos kūrėjų raštus. Šiuo atžvilgiu lyg ir susitikome viename kelyje, gal tiksliau būtų sakyti – susirinkome į vieną vietą. Kitas klausimas – kas, kada ir kaip iš tikrųjų taps mūsų literatūros savastim. Ko reikia, kad taip įvyktų? Tai skaudokai rimti klausimai, į kuriuos kokius nors galutinius atsakymus ne taip lengva surasti.
Lietuvoje išleisti ir svarbiausieji J. Jankaus romanai – „Egzaminai“, „Be krantų“, „Naktis ant morų“, „Anapus rytojaus“, taip pat pasakos. Šiemet Rašytojų sąjungos leidykla skaitytojui pateikė ar tik ne storiausią rašytojo romaną, pavadintą vienu žodžiu – „Pušis“. Nors ir žinodami, kad romano autorius mirė sulaukęs gražaus amžiaus, kad amžius nelabai priešinosi jo plunksnai, gausybėje kūrybos puslapių braižiusiai vos ne dailyraščius, nustembame, jog šis kūrinys, kaip jį pristato leidėjai, publikuojamas pirmą kartą. Stebina ir tai, kad romane vaizduojamas laikas yra Pirmasis pasaulinis karas ir kaizerininkų okupacija. Taigi – kada iš tikrųjų šis tekstas parašytas?
Sakėm, kad „Pušis“ – ypač stora knyga, ir ne kiekvienam spėriajam šių laikų skaitytojui bus lengva ją apglėbti. Tad prieš mėginant aptarti jos pagrindines idėjas, pravartu nusakyti laiko ir įvykių apybraižas: kaizerininkų okupacijos metai Lietuvoje, kaimo miš-kakirčių gyvenimas. Žiaurus ir pasipūtęs kare kontūzytas vokietis eigulys, niekinantis miško darbininkus ir karo belaisvius rusus, dažnai perčiuožia rykšte miškakirčiams per nugaras. Gal suprasdamas, kad storoji pušis, kurioj įtaisyta koplytėlė, visam kaimui yra ne vien tik senas medis, bet ir žmonių dvasią palaikantis simbolis, o gal dėl vokiško ordnungo užsispyręs reikalauja ir tą pušį nuversti. Ir miško darbininkai – Jonas ir Palys – gal sąmoningai, o gal ir atsitiktinumui lėmus, tampa eigulio žudikais. Sukuriamas apgaulingas gynybos planas. Apklausiami visi miškakirčiai pasakoja vienodą įvykio versiją, laikas eina, ir viskas tarytumei užmirštama, bet pamaži iš lūpų į lūpas keliaujanti tikroji vokietuko eigulio žuvimo istorija ima plisti, prasideda nauji tardymai ir sekiojimai. To įvykio kaltininkams Jonui ir Paliui reikia slapstytis, ir jie glaudžiasi miške, kurio dar liko neiškirsto. Tas dviejų romano herojų slapstymasis primena pirmąsias partizanų dienas antrosios sovietinės okupacijos metais. Šitaip besislapstant ateina ir pasaulinio karo pabaiga, miškakirčius ir visus kaimo žmones pasiekia žinios apie naujos Lietuvos kūrimąsi, betgi – ir apie rusų, raudonųjų, norus čia pradėti kurti savo komunizmą, įvesti savo tvarką. Tad kaimas ima ginkluotis, karo mokslų juos pradeda mokyti iš Mažosios Lietuvos kilęs kitas vokietis, vadinamasis gefreiteris, kurio vardą žmonės sužino tik romano pabaigoje – Francas. Beje, tas pats Francas ir po visų įvykių lieka gyventi Lietuvoj, nes įsitaiso savo lentpjūvę. Nutarę gudrumu, iš patykių užklupti rusų kareivius, su kulkosvaidžiu įsitaisiusius bažnyčios bokšte, šito žygio imasi du pagrindiniai romano herojai – Palys ir Jonas. Pastarąjį bažnyčios bokšte nušauna apačioj, aikštėje, esantys rusų kareiviai. Knygos herojus krenta iš bokšto ir lieka gulėti ant aikštės grindinio. Šitokia yra romano fabula – surašyta daugybėje puslapių, ji visai nesunkiai nupasakojama. Tiesa, reikėtų neužmiršti dar vienos romano linijos – protarpiais pasirodančios meilės gijos tarp Verutės ir Jono.
Su J. Jankaus kūryba susipažinęs skaitytojas žino, kad šis rašytojas savo raštuose išsiskyrė savotiška realizmo ir fantazijos sampyna, kai skaitai realistiškai, tiesiog pačiupinėjamai aprašomus įvykius, žmonių kalbas, vaizdus – ir jauti, kaip kaži kur šalia driekiasi nelabai aiškus, nujaučiamas mistikos šešėlis, paslaptis. Tai prigimtinė šio kūrėjo savybė, leidusi skaitytoją įtraukti į komplikuotus fizinės ir dvasinės realybės sūkurius. Šita rašytojo savybė bene aiškiausiai atsiskleidė romane „Anapus rytojaus“, bet ji ryški buvo jau pirmuosiuose kūriniuose, taip pat romane „Ant morų“.
Ką matome ir esame skatinami pajausti „Pušyje“? Iš trumpai nusakyto siužeto galime suprasti, kad įvykiai įvykiais, tragiškas atsitikimas – atsitikimu, bet visa tai lydi žmonių išgyvenimai, gilesnis psichologinis ar filosofinis klodas. Vienas iš tų klodų yra baimė. Baimė, kad vokiečiai sužinos tikrąją miškakirčių ir žuvusio vokiečių eigulio istoriją, baimė, taip pat ir žmogiška silpnybė neiškęsti, neišlaikyti paslapties, pasakyti ją tiktai gerai pažįstamam, kuris tikrai niekam neprasitars! Bet… Vienoj romano vietoj autorius rašo: „Visų dantys balti, bet koks už tų dantų liežuvis, kas gali pasakyti“. Šitaip ima driksti paslapties šydas, ir gerai, kad dryksta, kitaip viskas labai greitai užsibaigtų, neliktų intrigos, neliktų progos pasižvalgyti po herojų sąmonės ir pasąmonės užkaborius. Tiesa, pasąmonės užkaborių šiame romane nedaug. Taigi – baimė ir šio jausmo išgyvenimų aplinkybės yra svarbiausi kūrinio varikliai, vienur suburzgiantys garsiai ir įtikinamai, kitur kiek silpniau, bet ganėtinai laiku ir tiksliai. Baimės išdidintomis akimis vaikšto ne tik pagrindiniai romano veikėjai, bet ir ne vienas kitas, jos pilni laukai ir dar nebaigti kirsti miškai, ja dvelkia prieblanda, gūniomis uždangstyti trobų langai. Šitas neatstojantis žmogaus jausmas žadina įtarumą, apkalbas, o iš to romano kūrėjas vėl gali megzti dar vieną intrigą – pradedama įtarinėti pagrindinio herojaus Jono my-limoji Verutė. Ar tik ne ji bus išplepėjusi tą paslaptį, kurią sužinojo iš to paties Jono? Tuos įtarinėjimus reikia išsklaidyti, o šitam dalykui vėl būtini įvykiai, kurie taip pat susiję su baime. Dar yra keršto dėl neteisybės, išdavystės linija, nelabai išryškinta, bet užkliudyta, yra pavyzdžių, kad visais laikais, net ir Pirmojo pasaulinio karo metais, Lietuvoje buvo persimetėlių, priklausomai nuo aplinkybių ir naudos perbėgančių iš vienų pozicijų į kitas… Tai juk yra vienas lietuvių skaudulių: vieniems patinka išsiviepus galvoti, kad svetimi geresni, gudresni, ir dėl to taip pašėlusiai traukia sukti prie jų, o kitiems, gerai jaučiantiems savo šaknis ir pašaknes, tenka šitokiems atskilėliams priešintis.
Seniai pastebėta, kad tarp Lietuvos prozininkų buvo du išskirtiniai, turintys vienas į kitą panašumo: būdami realistai, abu žaviai savo raštuose kūrė veikėjų dialogus, jų dvasinių judėjimų kelius, kartais tiesiog stulbinamai „nerealistiškus“, o vis tiek tikrus, savotiškai žavius dėl savo „laisvamaniškumo“. Tiedu prozininkai – J. Jankus ir Kazys Jankauskas. Gal dėl to, kad ir jų pavardės ar tik ne iš tos pačios šaknies išaugusios?.. Šiame J. Jankaus romane, gal kaip kokiame postmodernistiniame kūrinyje, paviršinės patirtinės logikos nelabai paisoma, tiksliau pasakius – tyčia nepaisoma, bėgantis laikas čia visur pristabdomas, kad būtų galima aplinkui kaip reikiant apsidairyti: numatytieji įvykiai niekur nepabėgs, bus, kaip turi būti. Tai profesionalo rašytojo kūrinys, jo autoriui iškalbos netrūksta, jam tiesiog malonu kuo ilgiau pasišnekėti, pabūti su žmonėmis – todėl ir atsiranda tiek daug knygos puslapių. Vieną minėtojo „laisvamaniškumo“ vietą čia aptarkime: anie du vokiečio eigulio žuvimo kaltininkai pasitraukia į mišką, į savotišką bunkerį, bet retsykiais išeina kaime aplankyti saviškių. Kartą, minėtajai baimei kiaurai smelkiant visus pašalius, Palys ir Jonas naktį apsilanko pas Palio motiną, kuri, išlydėdama juos atgal į mišką, stengiasi kuo daugiau įduoti maisto. Be kita ko, verda ir kiaušinių. Savo vaiko, Palio, pageidavimus žino: „…o tau, Jonuti? Gal ilgiau pavirti?“ Ir toliau vėl pasikalbėjimai apie ką nors kita, beje, taip pat ir apie baimę, ir vėl prisimenami kiaušiniai. Dabar su motina apie kiaušinius kalbasi Palys: „Mamut, nesuk galvos, kokie išeis, tokie bus geri. Minkštas ar kietas – kiaušinis yra kiaušinis“. Ir dar, jau gerokai pratęsus sceną į trečią puslapį, motina klausia, į kokį krepšiuką sudėti išvirtuosius, ir dar toliau pakalbama apie kelionėn įduodamus kiaušinius. Autorius tai daro, regis, dėl dviejų priežasčių – jam tiesiog smagu kalbėti, t. y. rašyti, o skubėti nėra kur, skubėti, kaip anksčiau matėme, tiesiog nėra ko: viskam savas laikas.
Bet juk tai iš tikrųjų nemaža teisybė: viskam ateina nuskirtasis (arba sukurtasis) laikas.
Vienas žymiųjų išeivijos lietuvių rašytojų J. Jankus visus savo kūrybos turtus grąžino į tėvynę. Pastarasis romanas, nors ir neprilygsta stipriausiems autoriaus kūriniams, šį veiksmą dar sykį paliudija. Atidesni tyrinėtojai galės aiškiau nustatyti, kada jis parašytas, nes vienaip ar kitaip kalbėsime, turėsime pasakyti, kad ne vienur jis privalėjo būti labiau suveržtas, kadangi tokių nerūdijančių varžtų gausu kituose J. Jankaus raštuose.
Rašytojų sąjungos leidyklos išleistame romane surašytas ir ilgas knygos rėmėjų sąrašas. Jis irgi rodo, kaip įvairių profesijų ir įvairaus amžiaus tėvynainiai vertina ir gerbia Jurgį Jankų.
Juozas Aputis. Anapus baimės haliucinacijų
1999 m. Nr. 8–9
Jurgis Jankus. Paklydę paukščiai. Anapus rytojaus. – Vilnius: Vaga, 1998. – 494 p.
Ar ne keista: vienas romanas („Paklydę paukščiai“) išleistas Amerikoje 1952 m., o kitas („Anapus rytojaus“) – 1978-aisiais toje pačioje Amerikoje, tačiau mes tuos kūrinius skaitome dabar, nes tik pernai juos išleido „Vaga“. Tiesa, antrasis J. Jankaus romanas 1990 m. spausdintas „Metų“ žurnale. Ir vis tiek – nuo abiejų parašymo ir pirmojo išleidimo praėjo daug laiko, anapus vandenyno jie aptarti, „įvesti“ į egzodinės lietuvių literatūros aplinką, pakritikuoti, pripažinti ir, ko gero, primiršti, o gal ir pamiršti. O šit laikas patvarkė taip, kad šiuos, kaip ir daugelį egzodo kūrinių, ant savo stalo pasidėjome tik dabar ir įninkame į juos lyg į kokius svetimtaučių rašytojų kūrinių vertimus. Gal ne visiems šiandieniniams šių romanų Lietuvos skaitytojams yra taip, bet daugumai – tikrai.
Jurgį Jankų jau pažįstame, Lietuvoje anksčiau išsileidome ir jo romaną, ir vaikiškos literatūros, skaitėme ir skaitome jo prisiminimų drobules „Literatūroje ir mene“,..
Taigi – koks yra Jurgis Jankus šioje storoje dviejų romanų knygoje, ar pasidėsime ją į lentyną kaip duoklę daugiau ar mažiau pažįstamiems, ar pradėję skaityti neužversime ir nepaliksime nebejudindami gulėti ant stalo?
Abiejuose šiuose kūriniuose Jurgis Jankus yra tiesiog įsisiautėjęs skaitytojo suvedžiotojas, „melagis“ pasakotojas, visur šnekantis nuo savęs, savo vardu – atseit taip yra tikriau, patikimiau. Pirmajame romane rašytojas (jis – ir vienas romano herojų) atvyksta poilsio į Lampėdžius, tenai prie stalo susipažįsta su kunigu ir jauna moterim Daiva, kunigas jam ima pasakoti kadaise pažintos mokytojų šeimos, į kurią trikampio pleišto Įsibrauna barzdotas girininkas, istoriją… Beje, dar yra pusėtina poilsio namų šeimininkė, vėliau atsiranda jos sužadėtinis (kuris, paaiškėję yra anų Lietuvos laikų seklys), palei Lampėdžius pasirodo ir gražuolė Ramunė, begyvenanti su geru rašytojo pažįstamu biznierium. Anoji jauna gražuolė Daiva, valganti prie vieno stalo su kunigu (beje, Ramunė taip pat), kur tik pasirodo, visur skleidžia savo moteriškumo kerų voratinklius ir kaži kaip be didesnių psichologiniu išvedžiojimų leidžia suprasti. kad nėra abejinga romano herojui rašytojui, kurį ji jau pažįstanti iš jo raštų, skaitytojui atrodo, kad ir senas kunigas nėra jai abejingas, kad ir tarp jų kaži ko esama. Rašytojas, beje, progai pasitaikius, nepatingi mesti vieną kitą meilės pasaitėlį ir ant apyjaunės poilsio namų šeimininkės kaklo. Tai kas čia turi įvykti? Ogi paaiškėja, kad Daivos vyras iš pavydo nušovė niekuo dėtą Daivos bendrakursį Praną, sėdo į kalėjimą, bet pabėgo, dabar slapstosi čia kaži kur apie Lampėdžius, kur nujaučia esant ir Daivą, ir jam reikia paso kita pavarde, jis bėgs į užsienį; tokį pasą gali „padaryti“ minėtasis gražuolės Ramunės meilužis komersantas Aleksas. Dar ne viskas: paaiškėja, kad Daiva yra anos gražios mokytojų šeimos, apie kurią prie stalo rašytojui pasakojo kunigas, duktė, tiktai jos tėvas yra ne mokytojas, o tasai barzdotas girininkas, o kunigas esąs jos krikštatėvis… Reikia neužmiršti, kad viskas, ką čia apgraibomis nupasakojome, yra ne tik tikrovėje, o ir to autoriaus, to rašytojo, kūrinyje, kurį jis čia dabar ima rašyti ir kurio ne vieną puslapį gauna paskaityti ir Daiva. Atomazga: šeimininkės sužadėtinį (seklį) nušauna besislapstantis Daivos vyras, o jį patį, lipantį žemyn pro langą iš antro aukšto, pakloja persekiotojai. Tai čia viskas taip, kaip yra rašoma to rašytojo kūriny, betgi toliau dar kas atsitinka: Daiva nusiskandina, o senis kunigas autoriui grauždamasis prisipažįsta, jog Daiva buvo jo, nekaltybės įžadus sulaužiusio kunigo, duktė, kuri atsirado iš jo ir anos mokytojos meilės. Dar pagaliau ir pats kunigas palenda po automobiliu!
Dabar jau beveik viskas. Ar gali būti kas nors tikro, meniško, psichologiškai pagrįsto tokio pobūdžio kūriny, kur netgi labai atidžiai skaitydamas imi painiotis ir tarp istorijų, ir tarp herojų? Juk netgi kandusis Vytautas Aleksandras Jonynas, pristatydamas Jurgį Jankų „Lietuvių egzodo literatūroje“ (išleistoje Čikagoj 1992 m.), susipainioja, parašydamas, kad į užsienį nori pasprukti poilsio namų šeimininkės vyras…
Tad kaip čia yra su tuo romano menu? O tas, kad ir čia, kūrinyje, rašytame vos ne prieš pusę šimto metų, Jurgis Jankus pasirodo kaip beletristas, kuriam viskas galima! Jis kaip tas pasakotojas melagis sekioja savo klausytoją akimis – kai tik jis ima snūduriuoti, tuoj sugalvoja kokią nors istoriją iš miegų pabudinti. Ir šiame „melagingame“ romane yra tikrai puikių vietų, kaži kokio magiško, gal tik vien J. Jankui būdingo gebėjimo įtikinamai, šaltai, vos ne abejingai pasakoti apie žmones, išgyvenančius lyg ir tikras tragedijas, ir kartu taip pat ramiai leidžiant suprasti, kad čia vis dėlto esama ne gyvenimo, o meno, literatūros, kūrybos. Būtinai norisi atkreipti dėmesį į vieną itin ryškią J. Jankaus, kaip iš tikrųjų didelio psichologo, savybę: jis labai mokėdamas glosto vyro ir moters santykių paširdžius, meistriškai suvaro moteriškumo kerus į meilės butelį – kaip džiną. Jo moterys meilės intrigose, apgavystėse, rodos, netgi pirmauja, vyrai daugiau yra stebėtojai ir medituotojai, jo moterys, lyg tos gėlės, visad skleidžia aplink tiesiog pašėlusius magnetinius laukus, ir visa tai perteikiama itin meistriškai. su tokia kūryba apgaule, kad darosi smagu skaityti, smagu patirti, smagu patikėti. mano herojus, t. y. rašytojas, ne kartą, susidūręs su moters grožiu. apgailestauju nemokąs piešti, nes žodžiais to grožio, to sudėtingumo neįmanoma nusakyti.
Kad J. Jankaus šiame romane pasirodyta kaip tikrai nemažo psichologo, rodo kad ir šitokia vieta: romano herojus vakar buvo kaži kur dingęs, skaitytojui, tas pradingimo vietas skaitančiam, aišku, kad jis išėjo į naktį, norėdamas susitikti Daivą, bet nesusitiko, o rytojaus dieną, kai sėdėjo prie stalo ir kai Daiva žaismingai darėsi juokingą sumuštinį, kai kunigas net akių į tą pusę nepasuko, herojus, rašytojas, pereina į psichologinę ataką, agresiją: „Kam tamsta galvoji, kad mes, kad aš ir va ponia vakar buvome pasimatyti?“ Dar po kelių abipusių replikų rašytojas ištaria: „Aš norėjau tamstą tik apsaugoti nuo per ankstyvo sprendimo“. – „Be reikalo, – nusijuokė jis, išgėrė paskutinį gurkšnį kakavos ir atsilošė kėdėje. – Suklysti aš niekuomet nesiskubinu. Kai tamsta būsi tiek išgyvenęs ir tiek žmonių matęs, irgi nesiskubinsi.“ – „Tai aš suklydau?“ – „Atrodo <…>. Tamstai rūpi susekti tuos takus ir kelelius, kuriais vaikšto teisybė, kad galėtum savo kūriniuose ją mums, mirtingiesiems, parodyti. Bet ką padaryti, mano mielas, kad tie takai taip seniai teisybės vaikščioti, taip labai užžėlę. Sunku juos sulasinėti, ar ne? Sunkus darbas atspėti ir nesuklysti, oi sunkus. Suprantu. Matai tik svetimą kaktą, o už tos kaktos yra pasaulis, kurio neatrasi.“
Žavūs J. Jankaus dialogai – tai gali paliudyti ir ką tik cituotosios nuotrupos. Atrodo, kad autoriui viskas įmanoma – kai tik reikia, jis savo veikėją bemat prakalbina, prakalbina tiksliai, pagal herojaus „mentalitetą“, ir būtent tai labiausiai norėtųsi pabrėžti: ne kokiu nors ypatingai individualizuotu žodynu išsiskiria J. Jankaus herojai, o savo vidumi, išmanymu, pastabumu. Taip sakydami, tai tvirtindami, turime pripažinti visas tas savybes autoriui – juk jo pajėgomis tie herojai yra tokie ar kitokie. Kad Jurgis Jankus tiesiog žaižaruoja išmintim, kad jam tikrai duota daug matyti ir perprasti, rodo ir šitokie pasažai: „Staiga supratau, kodėl aštriapročiai žmonės visada maža teturi draugų“.
„Ji pakilo ir atsistojo prie lango toj pat vietoj, kur prieš valandą buvau pats stovėjęs, o aš kelis akimirksnius turėjau pagalvoti, kol radau tikrą ryšį tarp jos pasakytų žodžių. Gal ji ir buvo teisi. Gal žmogus tikrai bėga nuo kito, kai pajunta jo pranašumo spaudimą. Jis gali pranašumą garbinti, gali jam melstis, bet nepakenčia jo artumo. Didumo artuma silpnąjį žudo.“
Užsiminęs apie ypatingus J. Jankaus nusiteikimus ir gebėjimus gaudyti moters ir vyro santykių niuansus, čia parodysiu kad ir tokią vietą: „Ji nebuvo taip graži kaip Daiva, bet labai maloni, ir man iš kažin kur atėjo keista mintis, o gal jausmas, kad prisiglaudęs prie jos plataus veido galėtum pailsėti.“
Vadinamąsias menines detales šiame romane J. Jankus lyg rėžtuku raižyte išraižo. Jos lengvos, tikslios, originalios – tiesiog ima pavydas: „Negyvos medinės figūros tikslingai pajudėjo per languotą lentą kaip maldininkai per languotas bažnyčios grindis.“ Apie liekną moterį: „Joje nėra nė vienos besiskleidžiančios platumon linijos, kurios taip būdingos moters gyvenimui ir pareigoms, o čia visos bėga aukštyn, kurias šviesūs plaukai dar labiau kelia, arba smenga žemyn, jeigu pažiūri pro antro aukšto langą. Ji neištykšta vidury kiemo į platų blyną kaip pensiono šeimininkė, bet susmenga žemėn į mažą tašką, kurį visą uždengia plaukų šviesumas.“ Arba: lošdamas šachmatais, kunigas niūniuoja mišparų motyvą!
Šiame romane svarbus dar vienas dalykas: kadangi čia esama lyg ir romano romane, kadangi vienas svarbių veikėjų yra ir rašytojas, romano, kurį mes skaitome, autorius, tai jis gana dažnai pažeria visokių minčių apie kūrybą. Vienos jų yra lėkštesnės, banalesnės, išspaustos, tačiau yra ir įdomių, originalių. Realybės ir kūrybos klausimai J. Jankaus yra kliudomi ne viename jo beletristikos kūrinyje. Kad ir ką sakytume, o tokie dalykai kaip šis, neužsirašo patys, jie turi būti išgyventi, išmąstyti: „Žinau, kad savo vardu galiu sakyti viską, nes viskas bus realu. Nežinau, kodėl negaliu to pasakyti, bet jaučiu. Taip tvirtai jaučiu kiekvienos minties realią formą, jos spalvą ir net kvapą, jos vientisumą, kuriam jėgos ir patvarumo teikia nebesuvokiamas vidinis virpėjimas <…>. Man be galo sunku rasti formą, kad grynoji realybė, išsklaidyta gyvenime, bet susitelkusi mano būtų į degantį gniužulą, vėl gimtų sutelktine, tvirta ir tikra.“
Įdomu pasiknaisioti kūrybos laukuose! Įdomu mums, skaitytojams, pasekti gausybę romano minčių, vaizdų, vingių. Ir kažin ar čia labai reikėtų daug šnekėti apie kokias didžiąsias šios knygos nuodėmes. Jų yra, ir viena didžiųjų – tai išsiplėtimas, ištęsimas, o kartais ir itin be psichologinio pamatavimo išrašyti paveikslai, sakykim, 173–176 puslapiuose šokių su Ramune scenos. Apskritai – netingi šiame romane J. Jankus paplepėti, tačiau iš esmės tie jo plepėjimų pasažai įdomūs ir šiandien. Romanas mums gali būti profesionaliosios literatūros pavyzdys. Sėdu – ir rašau! Įsileidžiu herojus ir juos išveju, jų elgsenoms pateisinti kuriu savo teorijas, savo nuostatas, ir niekas negalės labai prie jų prikibti – tai yra mano sukurto gyvenimo logika.
Literatūroje, tegu ir ne pačioje stipriausioje, šitaip ir yra. O tas J. Jankaus romanas, kaip labai ryškus profesinės laisvamanybės kūrinys, lietuvių literatūroje man primena kitą panašų autorių – Kazį Jankauską. Jis, man rodos, tiesiog žiauriai nepaisė kokių nors įprastinių psichologijos normų, herojų poelgių pagrindimų – net anais kukliaisiais (dorovės požiūriu) prieškarinės Lietuvos laikais K. Jankausko romanų herojai galėjo be jokių pasiruošimų, vos pirmąsyk susitikę, mestelėti kokį meilės žodį ir čia pat šaltu veidu nerausdami išdėstyti priežastis, dėl ko myli.
Šaltoku veidu visokias priežastis „Paklydusiuose paukščiuose“ dėsto ir J. Jankus, tačiau jo psichologinio audinio siūlai yra tvirtesni, labiau niuansuoti, subtilesnių spalvų.
Beje, ir vienam, ir kitam autoriui kritikos, rodos, buvo į pagalbą iškviečiamas K. Hamsunas. Tas skandinavas ne vienam yra prisukęs beletristikos spyruoklę.
„Anapus rytojaus“ yra kol kas vienintelis toks kūrinys lietuvių literatūroje. Šoko ar ilgos komos būsenoje herojus čia išgyvena „tėkmės“ gyvenimą, gyvenimą į priekį, į rytdieną ir už jos. Baisiausiai prisnigus ir užpusčius miesto gatves, herojus ištinkamas širdies ar kitokio priepuolio ir negriukės Klaudijos atgabentas į ligoninę išgyvena tai, ko čia. aplink, visai nėra, bet gali būti, nes yra negrų kvartalas, yra gatvė, kuria herojus jau kuris laikas į darbą iš namų ir iš darbo į namus vaikšto pėsčias, o šitą sniego siautulio naktį jis išgirsta pagalbos šauksmą: „Help me!“ Taip šaukė užpustyta negriukė Klaudija. Ne, taip šaukė jis, Pranas Mikša, romano herojus. „Help me!“ – šaukė jis, ir jį išgelbėjo negriukė Klaudija.
Daug ką būtų galima sakyti apie šį tikrai originalų J. Jankaus romaną, kurį parašė ar tik ne septyniasdešimtmetis autorius, bet čia pažymėsime tiktai du dalykus; galingą „vedžiojimą už nosies“, galingą realybę ir dar galingesnę tos realybės painiavą, nutrūkstantį pasakojimo siūlą ir jį susimezgantį visai netikėtoje vieloje, visai ne ten, kur jis nutrūko, ne tiems žmonėms, o visai kitiems matant ir girdint. Prisiviliotosios, sufantazuotos haliucinacijos čia tokios stiprios, kad jos įtraukia be galo tvirtai į tą, rodos, niekad nesibaigsianti painiavos ir baimės liūną. Baimės grėsmingumas čia yra tasai filosofinis juodas debesis, kurį sudaro šių laikų žmogų lydinčios realybės pamokos: baltųjų ir negrų santykiai, pagarbos, meilės žmogui refleksijos ir skaitoma knyga apie Leniną, žmonių naikinimo mašinos kūrėją, žydų genocido vaizdai ir šešėliai. Visa tai romane sucementuota į tikrai Įspūdingą monolitą. Šiame romane, rodos, yra neginčijamai paliudyti J. Jankaus žodžiai iš pirmojo romano apie „kiekvienos minties realią formą, jos spalvą ir net kvapą“. Baimės katės šiame romane visur ir visada vaikšto pirštų galiukais, dėl to jos nelengvai pastebimos, o nepamatytos, nepastebėtos darosi dar baisesnės, dar labiau keliančios nerimą?
Taip, J. Jankus haliucinacijas prisivilioja, išsišaukia lyg kokias vėles, kad galėtų kalbėti apie kasdieninio gyvenimo šiurpą, kad galėtų pamatyti tokį neįmanomą dalyką: pajusti išvirtų pietų kvapą ir ant jo pamatyti pakibusius skambaliukus! O tikrovės ir netikrovės santykis galėtų būti toks: „Tikrenybė niekada taip netraukia kaip miražas. Aš žinau, gali manim patikėti. Miražas žada, tikrenybė reikalauja.“ O šiame kačių pėdomis vaikščiojančiame baimės pasaulyje yra Evangelija, „kurioje yra visi atsakymai“. „Visi?“ – atsiliepė vikaras. „Žinoma, kad ne. – greitai sumečiau. – Tenai nerasi, kaip išsivirti skanius sočius pietus, bet rasi, kad juos išsiviręs neužmirštum ir alkstančio artimo.“
Vienoje knygoje sudėti du meniniu lygiu ganėtinai skirtingi J. Jankaus romanai. Tačiau, rodos, yra vienas dalykas, kuris juos abu stipriai suriša: tai kaži kokie gal jusliniai, gal instinktų sąlygojami vyro ir moters susiliejimo, susijungimo (ne kokių nors horizontaliųjų santykių) laukai, iš kurių J. Jankaus romanuose stipresnis yra moterų. Pirmajame romane buvo mįslingosios mokytoja, Daiva, Ramunė, o šiame – Klaudija ir herojaus žmona. Iššauktosiomis, sukurtosiomis haliucinacijomis romano autorius tarytum sulieja, tiksliau – nori sulieti, į vieną dvi lytis, užtat skaitydamas žavaus gražumo puslapius apie juodaodę Klaudiją, haliucinacijomis parsivestą į namus, pajunti, kaip tiesiog neperprantamu, nesugaunamu būdu esi įvilktas į vieną lyčių drabužį. Ir dar: haliucinacijos subtiliai vedžioja mus po amžinojo moteriškumo koridorius, kai norimas siekis tampa tikrove, nes šalia esanti moteris nepavydi kilos, priešingai – puola jai į glėbį ir velka savo pačios drabužiais.
Šitų amžinųjų prasmių gaudytojas J. Jankus yra tiesiog nepralenkiamas.
Turime du romanus. Vienas rašytas bemaž prieš pusšimtį, kitas prieš dvidešimtį metų. Ką dar būtų galima pridėti prie to. kas čia buvo mėginta pasakyti? Geri, su didele kūrybinės energijos įkrova parašyti darbai sensta pamažu. O gal didelės įkrovos kūrybos haliucinacijos nesensta?
Juozas Aputis. Žodžio ir pasakojimo trauka
1991 m. Nr. 10
Jurgis Jankus. Egzaminai. Be krantų. Naktis ant morų: romanai. – Vilnius: Vaga, 1990. – 573 p. – (Aukštupiai).
Miela ir truputį nejauku rašyti apie šią Jurgio Jankaus knygą. Du pirmieji čia įdėti romanai išspausdinti Lietuvoje dar anaisiais nepriklausomybės metais, apie juos rašyta ir daug kalbėta tada. Šiandien ne vienas peržengęs septyniasdešimties metų slenkstį galėtų paliudyti, kaip smalsiai „Egzaminai“ ir „Be krantų“ buvo skaitomi anuometinės jaunuomenės, mokytojų. Šio rašinio autoriui žalios jaunystės laikais tų romanų skaityti neteko, tiesiog nepasitaikė į rankas iš kokio nors žmogaus gauti ar dar pokario metais ir iš mokyklos bibliotekos, kol tenai dar nebuvo spėjus įsisukti juodoji socialistinė minčių knygų naikinimo ranka. Ji įsisuko jau pat po antrosios sovietinės okupacijos ir J. Jankaus kūrybos sovietų Lietuvoje ištisais dešimtmečiais nebuvo. Miela ir truputį nejauku šiandien kalbėti apie tą uždraustąją kūrybą todėl, kad ilgas laiko tarpas skiria mus nuo jos parašymo metų, kad mes, skaitytojai, šiuo atveju esame pasidaliję į dvi dalis – į tuos, kurie J. Jankaus bei kitų ano meto Lietuvos rašytojų kūrybą skaitė laiku, ir tuos, kurie jos laiku neskaitėme, nes negalėjome gauti, nes ta kūryba ir jos autoriai buvo uždrausti. Galima būtų pasakyti, kad visada išauga žmonių kartos, kurios seniai išleistas knygas skaito pirmą sykį, pirmą sykį į rankas paima Byroną ar Mykolaitį-Putiną. Taip. Bet dauguma mūsų jaunystėje negalėjome skaityti ir uždraustosios literatūros! Be to – juk kalbame apie išmestą, geriausiu atveju užrakintą lietuvių literatūrą.
Nemanyčiau, kad čia reikėtų bent kiek plačiau papasakoti, kas pirmuosiuose dviejuose romanuose rašoma. Knyga išleista dideliu 50 tūkstančių egzempliorių tiražu, kas norėjo, tas galėjo ir galės pasiskaityti. Nedrąsu apie mokytojo ar seminaristo temos romanus dabar rašyti todėl, kad penkiasdešimties metų tarpas negailestingai yra sumaišęs ne tik mokyklų, mokytojų, moksleivių gyvenimą, jis sudarkė net ir Lietuvos peizažą, kaimą – o jo, kaimo, tiek daug J. Jankaus pirmuosiuose romanuose. Tokiam, kaip aš, gimusiam bemaž kartu su minimais romanais, užaugusiam, šiaip ar taip, dar anuometinės literatūros prieglobstyje, romanuose daug kas artima, sava. Teko girdėti ir ne vieną jauną žmogų sakant, kad ir jam labai artima „Egzaminų“ ir „Be krantų“ dvasia. Tai geras požymis, kad J. Jankaus romanai yra visuotinesni už juose aprašomą istorinį laiką, juose matome žmogiškojo laiko atspaudą – o šitie ženklai įskaitomi ir suprantami daugelio. Be to – požymis, kad visais laikais gimnazistai išgyvena panašią dramą ar tragediją, kad tokio amžiaus žmogaus „mentalitetas“ panašus. O suaugusiam ir einančiam artyn anapus visada mieli prisiminimai apynaivio, užtat ganėtinai laisvo jaunystės gyvenimo prisiminimai.
Betgi, rodos, yra J. Jankaus kūryboje dalykų, kurie lyg ir turėtų skaitantįjį atgrasinti, papiktinti (romanuose „Egzaminai“ ir „Be krantų“), – tai herojų išgyvenimų nusaldinimas, o vietomis ašaringumas. Taip pat, rodos, turėtume šiauštis ir dėl pernelyg laisvos autoriaus valios: ką jis nori, tą ir daro – ramiau pagalvojęs, sunkiai gali patikėti tuo tragiškai pasibaigusiu triuku, kai Jeronimui pagąsdinti sugalvojama „numarinti“ Valentiną ir ant morų nešti jį per lieptą, vienam sušukti pelėdos balsu, prikelti numirėlį, kad Jeronimas išsigąstų, išmestų morus ir kad Valentinas krisdamas nuo liepto užsimuštų. Įtartinesnių vietų šiuose pirmuosiuose J. Jankaus romanuose gali rasti ir daugiau, tad ir klausi savęs: kodėl tai nekliudo, kas tuose romanuose traukia? Daug kas: jaunystės naivumas, jautrus reagavimas į visokius kasdieninio gyvenimo skaudulius, o svarbiausia – itin originalus rašytojo vaizduojamas realybės ir fantazijos santykis, išmonė, kalbėjimo tikrumas, gal net ir sakinio, pasakojimo tempas ramus ir išmintingas, žodingas, bet neprikaišiotas nereikalingų žodžių ar aiškinimų. Skaitai – ir esi patenkintas, gyveni sukurtoje tikrovėje. Šalia pavaizduotos tikrosios realybės autorius prieš mūsų akis išskleidžia ir fantazijos realybę, galimąją realybę, ir ją piešia taip įtikinamai ir tvirtai, kad įsitrauki į tą jo vaizduojamąjį gyvenimą, pasijunti jame jaukiai, savas, reikalingas. Vargu ar vien tik žodis valdo tų patrauklumo magiją – yra čia ir daugiau dalykų, iš kurių vieną svarbiųjų nurodyčiau meilę ir pagarbą savo herojui. Žmogus J. Jankaus kūryboje visada itin savitas, savotiškas, bet autoriui jis mielas, net ir smerkdamas jį autorius supranta, kad ir tokių žmonių Dievo valia turi būti. Jo herojams būdinga valingumas, pasitikėjimas, gilus vidinis užsispyrimas, net egoizmas. Tas egoizmas nekliudo gyventi kitiems, yra patrauklus, herojai verčia save patys padaryti taip, kaip yra užsibrėžę. Atrodo, jog toks tvirta valia paremtas individualizmas autoriui būdingas.
„Naktis ant morų“ – tai savotiškas „Tūkstančio ir vienos nakties“ variantas. Visą naktį ir dalį ryto Vokietijoje, vienos mokyklos klasėje, gulėdami ant morų besitraukiantieji iš tėvynės lietuviai pasakoja įvairius nutikimus, patirtus dar Lietuvoje ar jau pakely į amerikonų zoną, apšaudant sovietų patrankoms ir lėktuvams. Ir čia susitinkame su tuo pačiu pasakotoju – J. Jankumi, – vieną po kitos atskleidžiančiu mums žmogiškųjų nelaimių, aistrų ir nuopuolių istorijas. Vienas dalykas šiame romane pasirodė itin svarbus (ir taip smarkiai pavėlavęs pasirodyti Lietuvoje!): „Naktyje ant morų“ („Susitikimuose“) pasakojama buvusio Lietuvos karininko, o paskiau, Lietuvą okupavus 1940-aisiais metais, pradėjusio mokytojauti kaime, lemtis. Nežinau, kada „Naktis ant morų“ buvo parašyta, bet išleistas šis romanas 1948 metais Vokietijoje, Tūbingene, ir mums, tuometines naujosios okupacijos žmonėms, mokomiems su džiaugsmu priimti visas sovietizmo pamokas, šiandien itin miela pamatyti ir perskaityti, kad jau tada tas mūsų gyvenimas, paremtas 1940-ųjų ir 1941-ųjų patirtim, buvo mėginama iškloti ant beletristo popieriaus. Mes viešai apie tai pradėjome kalbėti ir rašyti tik prieš trejetą metų. Neilgai tepabuvęs 1940-aisiais sovietų užimtoje Lietuvoje, autorius gana tiksliai ir giliai perprato tos sistemos esmę: pasėti tarp žmonių įtarumą, nepasitikėjimą, kiekvieną kitaip manantį apšaukti priešu ir sunaikinti, sumaišyti melą ir tiesą, priversti žmogų tiesa vadinti tai, kas reikalinga prievartos aparatui. Apskritai šiame romane tvirtai nubrėžiama paralelė tarp dviejų ideologijų – fašizmo ir komunistinio sovietizmo. „Susitikimuose“ autorius paliečia daug pirmųjų sovietinių metų Lietuvoje momentų, kuriuos išgyvenome vėliau, po 1944-ųjų: ir savų parsidavėlių atsiradimą, žmonių nepritarimą ir priešinimąsi naujajai sistemai, ir enkavedistų žiaurumus, ir rinkimų falsifikavimą. Viena įtartina smulkmena krito į akis: rinkimų apylinkėje, kurioje mokytojauja pasakojimo herojus, balsuoti (aišku, iš baimės!) atėjo visi gyventojai, išskyrus du: neatėjo sunkiai enkavedistų sumušta moteris ir nuo išvežimų besislapstantis jos vyras. Žinoma, romane gali būti visaip, bet aš gerai prisimeni rinkimus bene tik 1955 metais vienoje Raseinių rajono apylinkėje: po dvyliktos valandos, kai baigėsi rinkimų laikas, rinkimų komisijos atstovas iš rajono sušilęs murdė į urną trūkstamų biuletenių pluoštus…
Ir šiame romane autorius jaukiai savavaliauja – čia tiek daug atsitiktinumų, sutapimų, susitikimų – rodos, viskas dedasi kokiame nors nedideliame Lietuvos kaimelyje, o ne toli Vokietijoje. Nori lyg ir suabejoti (tas nelemtas lyginimas su tikrove!), bet taip gera, kad išblaškyti ir tokie gražūs žmonės susitinka po viena Vokietijos mokyklos pastoge!
Itin įdomiai J. Jankus romanuose brėžia meilės liniją. Nėra čia kokių ypatingų kūniškų gūbrių, nėra ir įprastų mylėjimosi scenų – ir vis dėlto ryškiai, giliai įsibrėžia moters ir vyro santykių, skaudžių aistrų („Be krantų“) momentai. Gal kiek išdidintus jausmingumus autorius sumaniai užglaisto kokiais nors racionaliais pasvarstymais, pafilosofavimais arba tokiais nuo bendros kūrinio nuotaikos atšlyjančiais parašymais: „Apie Vyto ir Nijolės reikalą per tą laiką nieko nauja nesužinojau, bet gulėdamas ligoninėje ir paskum namie turėjau daug laiko analizuoti turimą medžiagą.“ („Be krantų“, p. 310. kursyvas mano.)
Labai individualios ir savotiškos J. Jankaus romanų moterys. Pasirodė, jog joms dažnai suteikiama gal net daugiau išminties, drąsos negu vyrams. Kartais jos net panašios į kokias antikinės literatūros herojes (Trakimienė iš „Susitikimų“: „Enkavedistui nugriuvus, pamačiau užpakaly jo stovinčią motiną, kaip akmeninę statulą sustingusią, su sunkiu kirviu rankoje“ (p. 534). Gražia moteriška paslaptim, giliomis nuojautomis, kūniškumo ir dvasiškumo darna apdovanota Aldona iš to paties „Naktis ant morų“ romano, Aldona Adelė romane „Be krantų“.
Ir kas dar? Ogi – miela mūsų krašto gamta, bylojanti ir jaukią vienatvę, ir didžiąją visa kas gyva prasmę. Gamta – didžioji paslaptis ir gelmė – alsuoja visuose Jurgio Jankaus manuose.