2025 m. Nr. 11 

Henriko Nagio dienoraštis: apie žmogaus širdį, ieškančią savo žodžiams kelių į šviesą

Poeto Henriko Nagio (1920–1996) dienoraštis[1] – sąsiuvinis kietais, tamsiai pilkos spalvos viršeliais, septyniasdešimt dviejų lapų. Tekstas rašytas juodu rašalu ir pieštuku lietuvių ir vokiečių kalbomis. Sąsiuvinyje esama intarpų – tai vokiečių kalba išrašyti Rainerio Marios Rilkės tekstai apie dailininką Auguste’ą Rodiną ir Søreno Kierkegaard’o citatos. Viršelyje užklijuotas baltas lapas: 1945, toliau įrašai: H. Nagys; Mano Dienoraštis; 1945 – svetimoj žemėj –.

Dienoraštis pradėtas rašyti baigiantis Antrajam pasauliniam karui, kai, iškilus sovietinės ir nacistinės valdžių persekiojimo grėsmei, H. Nagys apsisprendė trauktis iš Lietuvos. Pavienių dienų įrašuose metraštininko tikslumu fiksuojami reikšmingi karo pabaigos įvykiai, skaudžiai palietę patį autorių. H. Nagys nėra šių įvykių tiesioginis dalyvis, bet jis akylus stebėtojas, išgyvenantis „bolševikų nešamą pragarą“ pasauliui. Poetas išsako savo nuojautas, patirtis, tarsi tęsdamas tiesioginį pokalbį su savimi, retkarčiais kreipiasi į kitą. Egzistencinių apmąstymų sekoje ryškėja du dienoraščio veikėjai: aš ir laikas.

Poeto rašytame „svetimoj žemėj, po svetimu dangum“ tekste veriasi jo nuotaikos, gimtosios žemės ilgesys ir stojiškas tikėjimas, kad „Lietuva turi būti nepriklausoma“; „mes turime laimėti, mes mažosios tautos…“ Šis tikėjimas, plonyčio rašto filigranu einantis per visą dienoraštį, įtvirtinamas 1945 m. gruodžio 25 d. įrašu: „Vis tiek mes laimėsim!“

Istorinės pervartos pakoregavo daugelio talentingų kūrėjų gyvenimus. 1944 m. vasarą į Vakarus pasitraukė ir Henrikas su broliu dvyniu Martynu (netrukus brolių pėdomis pasekė ir Henriko tėvai su senele Emilija ir dukra Zinaida). „Sunkus, pilnas vargo ir skaudaus nusivylimo kelias už manęs. Esu nebe Berlyne. Ir aplinkui mane dabar kalnai. Dabar mes visai nebetoli vienas kito. <…> Kartais mane apima toks begalinis ilgesys namų, kad, rodos, būčiau likęs tenai – kaip ten bebūtų, vis būtų namai. Lyg sapnas dabar atrodo tai, kad yra kažkur miestai ir kaimai, kur kalba tavo kalba ir kur visa taip sava ir taip tikra: esu vėl geležinkelietis. Nieko geresnio nesugalvojau – pagaliau ir jėgų nėra. Ar ne vis vien? Esu visai vienas. Čia nėra nei vieno lietuvio“^[2].

Gyvenimo laikinumas gretinamas su miestų didybe, jų išlikimu: 1945 m. sausio 6 d. Berlyne poetas rašo apie sudraskyto, susprogdinto miesto didybę, kuris, kad ir kaip būtų niokojamas, išliks, nes tik žmogus, gyvenantis jame, – laikinas. Vasario 1 d. fiksuojama: „Rytmečiais, kai važiuoju elektriniu traukiniu darban, žiūriu į neapmatomus kvartalus ir mąstau, kaip visa tai atrodė seniau prieš karą. <…> Dabar griuvėsiai. Ir kasnakt nauji puolimai…“ Kitame įraše ir vėl skausmingai aprašomi subombarduoti muziejais buvę miestai. Poetas keliauja, vildamasis rasti saugesnį prieglobstį. 1945 m. vasario 15 d. įrašyta: „Po ilgos, pusiau sapne praleistos kelionės esu šiandien šitam Austrijos kaime [Frastanz (Vorarlberg)], netoli taikios, naktim švytinčios tūkstančiais žiburėlių Šveicarijos.“ H. Nagys mini, kad Berlyne dirbo „kaip atstovas žemės ūky dirbančių Vokietijoj lietuvių“, bet situacija tapo nevaldoma, kai susprogdino Berlyno institutą, kurį jis lankė su savo drauge Marija; o kiek vėliau prasidėjo įnirtingi Berlyno puolimai. Užrašuose nurodoma, kad pravažiavo susprogdintą Dresdeną, atvažiavo į Brėgencą (Bregenz) prie Bodeno ežero. Darbą poetas gavo geležinkelio įstaigoje. „Naktim ir vakarais girdisi šulinių srovenimas. Jie srūva čia be paliovos… Laukiu savo žemės laisvės, ji toli nuo čia, labai toli šiaurėj…“

Poetas dienoraštyje kaip metraštininkas fiksuoja karo eigą, vokiečių kariuomenės pasitraukimą. Įrašas balandžio 5 d.: „Sąjungininkų kariuomenė įsibrovė giliai į vokiečių žemes. Bolševikai jau prie Vienos. Šitos masės ir gražusis Europos miestas! – kaip tai baisiai nesiderina, ir kaip degina širdį!“ Bolševikų invaziją H. Nagys lygina su potvyniu, kuris viską nušluos nuo savo kelio. Įrašas balandžio 12 d.: „Vokietija gyvena paskutines valandas. Ji svyruoja, dar graibstosi į visas puses atramos, bet tai toks beprasmiškas ir toks mirštančio žmogaus judesius primenąs, gyvybės pasireiškimas…“ Įraše gegužės 15 d. mini Jungtinių Tautų steigiamąją konferenciją (San Fransisko konferenciją): „Garbioji konferencija San Francisko kalba apie teisybę ir laisvę, bet kol tenai už stalo sėdės Molotovas ir kabos sovietų raudonoji vėliava, tai bus tuščios kalbos ir panieka toms sąvokoms.“ Jis viliasi tolesnės kovos, galimybės ginklu tautoms iškovoti laisvę ir atkurti teisybę.

H. Nagio dienoraštį galima vertinti dvejopai – kaip istorinių pervartų aprašymą ir kaip intymų rašymą sau. Sąsiuvinio puslapiuose – ir desperatiškas bandymas kurti, rašyti eilėraščius, bet poetas jaučiasi palaužtas, todėl neįmanoma rasti žodžių jausmams nusakyti. Sugrįždamas į praeitį, jis ilgisi literatūrinio gyvenimo, prisimena ypatingus literatūros vakarus, vykusius Vilniaus filharmonijoje. H. Nagys ypač brangino savo draugus, jų ilgėjosi. Dienoraštyje kaip atskirą temą galima išskirti mokslo draugų ir bičiulių paveikslus. Niekas nėra taip jautriai, taikliai ir lakoniškai apibūdinęs Jono Sereikio, Medardo Bavarsko, Vytauto Mačernio, Broniaus Krivicko, Mamerto Indriliūno, Juliaus Kaupo kaip H. Nagys. Jau vėliau Čikagoje išleistose poezijos knygose „Saulės laikrodžiai“ (1952) ir „Broliai balti aitvarai“ (1962) publikuotas pluoštas eilėraščių, skirtų gimnazijų, studijų draugams, dedikacijos Antanui Škėmai, Algimantui Mackui, J. Kaupui. Su pastaruoju H. Nagys buvo susaistytas ypatingais dvasiniais ryšiais.

Dūžtančio ir byrančio pasaulio fone poetas bando įprasminti egzistenciją. Jis buvo vienas tų, kuriam „gyvenimas nesibaigė duona ir rūbu“, tad imasi vertimų iš vokiečių kalbos, susidomėjęs Georgo Traklio kūryba, tyrinėja ir jo gyvenimą. H. Nagys, kaip ir jo draugai, siekia tobulėti, pasirenka studijas Insbruko universitete: „Esu vėl studentas, koks tai palaimintas žodis.“ Šiame universitete jis parašė ir apgynė disertaciją „G. Trakl ir kelias iš impresionizmo į ekspresionizmą“.

Dienoraštis parašytas sodria, emocionalia literatūrine kalba, esama nemažai poetinės prozos vaizdų – daug raiškių palyginimų, įsiklausymo į gamtos pokyčius, lyriški intarpai įpinami į kasdienybės audinį, tekstuose ryški estetinė pajauta, prasmės ieškojimas, tiesos suvokimo ir autentiškumo poreikis. Autoriui rašymas tampa būtį įprasminančia veikla. Dienoraščio tekstus sujungia vandens, upių, šulinių kaip versmių almėjimas, čiurlenimas – kodas, nusakantis gyvenimo upės tekėjimą: „Sruvenkite, šuliniai! Gal taip nebegirdėsiu verksmo paniekintų ir užplaktų žmonių… Sruvenkite, žemės šuliniai – begaliniai, bedugniai!“

Neabejotina – būtų svarbu išleisti atskiru leidiniu šį tamsiai pilką sąsiuvinį, o kol kas „Metų“ skaitytojams siūlome perversti bent dalį H. Nagio dienoraščio puslapių, rašytų prieš aštuoniasdešimt metų.

Virginija Babonaitė-Paplauskienė

[1] Poetas savo dienoraštį, rašytą 1945 m., atvežė į Lietuvą ir patikėjo literatūrologei Rūtai Mėlinskaitei, kuri perdavė jį šių eilučių autorei, formuojančiai H. Nagio rinkinį Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Čia sutelkta gausi poeto archyvinė medžiaga: nuotraukos, dokumentai, reikšmingą dalį sudaro rankraščiai – nuo mažų, palaidų juodraštinių lapelių iki parengtų spaudai rinkinių; daug įvairių tekstų – paskaitų, pranešimų, straipsnių literatūros, meno temomis ir literatūros kritikos straipsnių. Išskirtinės vertės – paskaitų konspektų ir poezijos rankraštiniai sąsiuviniai ir kt.

^[2]     Iš H. Nagio laiško Kaziui Bradūnui, Forarlbergas, 1945 m. vasario 22 d.

Naujųjų metų naktis –

seniau aš rašydavau šitą naktį sau vis ir vis: Lietuva bus laisva; Lietuva turi būti vėl nepriklausoma; mes turime laimėti – mes mažosios tautos… bet savo širdy aš tada nežinojau, kaip įvyks visa tai, – aš tik žinojau, kad taip turės būti: bolševikų nešamas pragaras sutrupės ir kelsis naujas pasaulis…[1]

Šiandien aš rašau mažam Sudetų[2] kaime – seniau buvusioj Čekoslovakijoj – šituos žodžius, žodžius, kurie kiekvienas neša su savimi visą išgyventą nuo liepos mėnesio sielvartą, pažeminimus ir skausmą. Už lango svetimos žvaigždės ir svetimas dangus. Svetimi kalnai tamsia grandimi juosia tolimą horizontą. Aš rašau ir pats nežinau, ką turiu parašyti – kiti Nauji Metai – ką jie mums atneš? Daug skausmo – šitai tikrai. O kaip mūsų žemė? Kaip mes? Kaip Europa? Tamsūs klausimai, tamsūs kaip svetimo rudens naktis.

Gretimam kambary tėvai, sesuo, Marija[3] – visi brangūs žmonės – gera klausyti jų taikios kalbos, bet širdy taip tamsu ir baugu. Norėčiau namo… Mane šaukia manoji pilka žemė ir mano lygumos… Norėčiau sugrįžt… Mane vilioja tolimų kaimų ir miškų siluetai… Žemė! Kaip brangi ji dabar man, mano žemė!

Aš nežinau, ar aš dar kuo nors tikiu – bet kaip gyventi be vilties?!

Baisu matyti jus, mano mieli draugai! Jūsų veidai begalinio ilgesio iškankinti ir akys pavargusios nuo svetimo dangaus ir namų svetimų, ir žmonių. Jūs man paduodate tokią pavargusią ir praradusią visą savo jaunatvės įkarštį ranką ir tuojau vėl ja dengiate skaudančias akis… Mano mieli ir brangūs draugai!

Ir Jūs, kurie likot. Kaip jūsų aš ilgiuos – jūsų kaip tėviškės duonos, kaip vasaros vėjuj supančių javų laukų ir žydro dangaus… Ar mes matysimės dar kada?

Aš nežinau kodėl, bet tikiu. Nes ar plaktų širdis, jei nebebūtų jokios vilties? Ne, ji neplaktų…

<…>

Gegužės mėn. 16 d.

<…>

Aš svajojau seniau rašyti eilių ciklą apie Europą… Kokios buvo tai naivios mintys! Argi būčiau galėjęs visa tai užrašyti? Argi plaktų tiek milijonų širdžių, argi tiek tautų ilgesio būtų srovenę, tiek kraujo pralieto, tiek vėliavų liepsnojančių ir mirgančių argi pleventų ir tiek akių, tiek rankų jaunų, virpančių jėga ir tiek kruvinų, pavargusių nuo retežių, nuo darbo, nuo sielvartingų naktų ir šautuvo, tiek veidų: degančių jaunatve ir dvelkiančių mirties vėsuma?..

Ak, tai mano rankom būtų per sunku buvę – jaunom rankom, sapnuose paskendusiom, laikiusiom gėlę ir mirusį paukštį…

Per sunku būtų buvę tokiom rankom – jos nebuvo nei vergijos pančių dar jautusios nei svetimų upių vandens šaltį, nei svetimųjų vėjų šiurkštumą, nei svetimo akmens skaudų aštrumą…

Ir akim, nemačiusiom šitų kalnų ir ano didmiesčių dangaus ir milžiniškųjų nuo puolimų gaisrų.

Kas paliko? Naktis. Vėjas, kuris primena mirštančio dejonę. Žvaigždės, kurios primena ašaras…

„Ir niekad nežiūrėkit į žvaigždes, jei jūs laimingi…“ (Iš Jono[4] eil.) O jei nelaimingi? Jonai, o tada?

Vakarais grįžęs iš stoties[5] (kur taip nuobodžiai tuščia ir teskamba žingsniai ir dainos Prancūzų Maroko juodųjų kareivių sargybos) sėdžiu prie atviro lango ir mąstau apie Dievą, apie Lietuvą, apie Europą, apie mano draugus, Mariją ir save. Visa taip surizgę aplinkui pasaulyje – Europoje. Po gegužės mėnesio 8 dienos (pergalės dienos) nėra nei laisvės, nei taikos… Tiek vergų… Tiek benamių… Tiek kankinamų ir plakamų už tiesą… Aš nebežinau kartais, ar esu dar gyvas, ar esu dar mąstąs, ar esu dar matąs ir girdįs… Ar neprasrūva visa pro mane, lyg kurtūs vandenys ir vėjai ir nebesudrumsčia pavargusios širdies…

Nenorėčiau mirt. Norėčiau padėt Tau ranką ant pavargusių siaurų pečių ir klausytis dar vienąkart visų mano mylimųjų draugų žodžių. Norėčiau klausytis tylių ir gilių, kaip ežerų sietuvos eilėraščių, srūvančių ištroškusion širdin… Norėčiau skaityti Tau knygą apie sapnus, kurių mes ieškom, ir žmogaus širdį… Norėčiau žiūrėti į vakarą su tavim kartu ir matyti Lietuvos dangų… Norėčiau vėl vienąkart rašyti. Rašyti daug… Rašyti eilėraščius, Marija…

Kai aš išeisiu laisvės kovon, bus man sunku, bet tai vienintelis vilties pilnas kelias… Kelias, kuris veda namo… Namo!

Sruvenkite, šuliniai! Gal taip nebegirdėsiu verksmo paniekintų ir užplaktų žmonių… Sruvenkite, žemės šuliniai – begaliniai, bedugniai!

          Gegužės mėn. 28 d. Pirmadienis

Jokios prošvaistės. Europoj toks sąmyšis ir nesandarmė, kaip dar niekados. Bolševikai drastiškai nekreipia dėmesio į jokius susitarimus nei pažadus… Galų gale, juos mes pažįstam!

Girdisi, kad užsieniečius surinksią vienam lagerin prie Stuttgarto. Ten, žinoma, sulauksim „draugų“ delegacijos, kuri mus kvies „namo“!

Bjauru, kai pamatau tą raudoną skudurą. Nekurį laiką jis kaba dabar Feldkirche tarp sąjungininkų vėliavų prie gubernatoriaus rezidencijos…

Jau tėvai ir visi gyvenam pusbadžiu. Duonos visai nebeturime…

Aš tik suspaudžiu rankom galvą ir kartoju be galo: „Dieve, Dieve…“ Taip praeina dienos ir naktys. Aš klausiu savęs, ar esu dar gyvas… Aš nueinu į kalnų kaimelį pas tėvus, jie pusalkaniai, ten baramasi, aš sugrįžtu į čia, čia tuščia ir nuobodu – tuščia, ligi nepakėlimo!

Kas yra visos šitos laisvės ir tiesos ir kas mes?! Bjauri apgaulė? Nuostabus melas sau pačiam? Kam? Ir kodėl?!

Kas liko iš manęs, Marija? Argi kadaise tokie mes buvom, ir ar tokius žodžius norėjau tau pasakoti? Aš juk tikėjau šviesa ir tikėjau mūsų laime ir mūsų žeme…

Kas liko – sakyk?

Vėjas, kuris dabar skrenda per mažojo miestelio gatvę, yra lygumų vėjas, jis atskrenda iš Lietuvos ir pasakoja man, kaip ten atrodo. Ką tenai veikia mano draugai, mano medžiai ir senasai parkas… Mergaitė, kuri praeina pro mane, primena man vieną šviesiaplaukę moterį, kurios laukdavau prie universiteto rūmų rudenio naktim ir kurios akys spindėdavo nušviestos praskriejančių automašinų, kaip tolimo dangaus mėlynumas.

Daina, kuri dabar pasigirdo, tokia svetima…

Žingsniai, kuriuos vėl girdžiu – svetimi… Ir varpas, kuris muša vidurnaktį, taip šaltai ir svetimai skamba…

Gegužės mėn. 30 d. Trečiadienis

Aš stebiuos, kaip mane užlieja kraujas ir niūrus įtūžimas, kai kuris nors vietinis komunistėlis austras arba tikįs raudonąja propaganda bando man pasakoti, kaip gera esą dabar Vienoje, Berlyne ir kitas panašias pasakas. Ir tai pasakoja jie man!

Mano širdy dabar teka toks tvirtas ir kietas kraujas ir aš jį jaučiu kaip granitą: aš žinau, ko aš noriu, aš žinau tikrąjį savo politinį įsitikinimą. Palenkti manęs tikrai niekas nepajėgs. Norėčiau, galbūt, kada nors save matyti politiniam gyvenime – tokį pat stiprų ir nepalenkiamai aiškų.

Gal šiandien vis labiau manyje bunda politinis įsitikinimas, kurį aš pats labiau pavadinčiau akmenėjančia širdim. Tai teisingiausias pavadinimas tam kietumui ir nepalenkiamumui, kuris gyvena mano širdy.

Ir tai yra amžina kova prieš visas demagogijas; prieš visas žmogų paniekinančias ideologijas; pajuoktoji demokratija jau tikrai teisingesnė žmogui nei tokie paniekos pilni judėjimai, kaip nacionalsocializmas ir dar labiau komunizmas.

Juk tai tik pateisinta vergija ir užbruktasai melas. Melas, kuris taip baisiai brukamas, kad juo su siaubu imama tikėti, nes kas gi gali tikėti, kad taip galima meluoti…

Girdisi žinios, kad ir lietuviai galėsią Amerikos armijoje kovoti kartu. Prieš ką, mes neklausiame. Apie tai garsiai niekas dabar nekalba. Negali kalbėti. Bet kai ateis toji valanda, mes neklausime, ką reikia mušti… O, tai tikrai būtų gera ir palaiminta valanda!..

Birželio mėn. 1 d. Penktadienis

Aš galvoju dažnai apie mano draugus. Dažnai apie literatūrą. Ir tai yra kažin kaip nuostabiai susiję – yra viena.

Kai prisimenu žuvusį Ksaverą, kurį aš, tiesa, išviršiniai taip neilgai ir taip nedaug pažinau – man dar ir dabar širdy kalba kartus priekaišto balsas, kad su juo nebuvome tikri draugai, draugai, kurie būtų turėję lyg vieną gyvenimą ir vieną mirtį… Galbūt būtume jau abu anapus… Aš niekad neužmirštu ano pavasario lygumose prie Baisogalos, ano sunkaus ir surizgusio, ir džiaugsmingo balandžio mėnesio ir Ksavero kapo prie bažnyčios, šventoriuje, medžių ir šešėlių vienatvėje. Ir tuoj už šventoriaus pilkų namukų eilę ir tolimas šešėlių ir saulės, ir vėjo pilnas lygumas…

Tai buvo jo žemė: tenai, tuojau už šventoriaus: lygumos ir tolimi miškai. Ir paukščiai, kurie skrido per lygumas ir tūpė šlamančiuosna šventoriaus medžiuosna.

Ir vėlei prisimenu, kaip jis man pasakojo apie Jānio Akuraterio[6] „Samdinio bernioko vasarą“, aną nuo nuostabaus ilgesio ir tylaus jaunystės sielvarto alpstančią novelę. Tenai, tasai Jānis – argi nepanašus į jį patį, Ksaverą, žemės ir sapnų jaunuolį? Tos dienos gimnazijos suole! Šalia manęs tylus truputį niurnantis ir dengiantis tuo niurnėjimu savo sapnuojančią sielą jaunuolis, o lauke – parkas saulėtas ir skaisčiai žalios šviesos pilnas, – prūdas, raibuliuojantis nuo vandens lelijų, pilis, gelsvais bokštais panirusi į mėlyną, skrendantį dangų… Galbūt tik tai ir duoda man jėgos toliau gyventi.

Jonas… Aš jį matau šėlstantį gimnazijos klasėj. Ir tada savaičių savaites vėl tokį tylų ir nešantį kažką savyje, kažką tamsaus, nesuprantamo nei mums, nei sau pačiam…

Jonas Sereikis. Gali būti, tie du žodžiai būtų buvę gerai žinomi mūsų literatūroje; jie slėptų savyje surizgusių vaizdų kupinus eilėraščius, kur mintys kaip kruvinos gyslos pinasi per sulipusį ir sunkiai išnarpliojamą vaizdų, ritmų be atdūsio srovenančių, į rimų, atliepiančių begalinėj tamsoj ir tyloj, gniužulą. Jie slėptų savyje tolimos žemės vaizdą, kurį aš bandžiau vieną pavasarį užrašyti: saulėtą, keistos saulės šviesos nupliekstą, kur teka tamsios, dusliai gurguliuojančios ir nešančios savo vandenį lyg nesuprastą ilgesį į didesnius plotus, į jūras, upės, – kur skraido paukščiai, nelaimės simboliai ir vaiduoklių šešėliai, – kur spindi žvaigždės didelės ir nelaimingos, ir vaikšto mergaitės, kurių veidai neaiškūs, ir tik jų judesiai primena našlaitės judesius, nujaustus, išmąstytus, bet niekados aiškiau nenupieštus. Ten visa neaišku… Žemė, medžiai, žmonės. Ten laikas tarp nakties ir dienos. Arba vidudienis, kuris ilgisi vidurnakčio… Ten plaka visur žmogaus širdis, kenčianti žmogaus širdis, ieškanti savo žodžiams kelių į šviesą…

Jis rašydavo palėpės kambarėly, žemų lubų pridengtam, naktimis, kai aš gulėdavau mano lovoje ir ką nors galvodavau, arba būdavau užmigęs. Tada jis klausiamas nieko neatsakydavo, tiktai suniurgzdavo kažką nesuprantamo man… Jonas nemėgdavo, kad kas nors jį matytų ar jaustų rašantį, todėl rašydavo arba vaikščiodamas, arba lovoj susikniaubęs, vakarais prie tamsios elektros lemputės…

Už lango šėldavo rudens dargana. Už vienintelio mažo lango. Viduj būdavo šalta ir vėjas pūsdavo pro visus plyšius. Į stogą belsdavo ąžuolo šakos, didelio, galingo ąžuolo, kuris šniokšdavo mums savo nesuprantamas dainas… Būdavo naktis, viena tokių naktų, kuriomis žmogaus širdis iš skausmo ieško žodžių, lyg kelių į šviesą, lyg kelių į saulėtas, tolimas tėvų lygumas…

Jonas… Kaip jis sėdėdavo prof. Girniaus[7] seminaruose ir laukdavo, kada ateis jo valanda pasikelti iš savo sukniubusios tylos ir suliepsnoti žodžiais. Tada jo žodžiai būdavo kaip kibirkštys, šviesūs, degą, greiti ir taiklūs… Jis žinojo, kur skauda. Jis jausdavo visų mūsų širdį ir stodavo kovon, kaip liūtas. Vargas tam, kuris tokią valandą pabandydavo nevykusių minčių rezginiu jį įklampyti! Vargas diletantams, nes tokią valandą jie išgirsdavo tiesą, drebiamą jiems tiesiai į akis…

Taip atsitikdavo dažnai, taip gausiam diletantais Juozo Krumino[8] ratelyje. Kartais mes jį imdavome raminti, nes jis nebesiskaitydavo su elementarinėm mandagumo formulėm… O vis dėlto, tik tokį jį aš mylėdavau, kaip savo tikrą brolį…

Jonas Sereikis… mano draugas, tų keleto sunkių, bet šviesių ir niekad neužmirštamų semestrų, kai mes taip ištroškę literatūros, po bolševikų vergijos vėl galėjome sklaidyti knygas ir valandų valandas prasėdėti skaitykloje.

Draugas, kokių maža yra.

Žmogus, nešąs savy nesuprantamų jo gimtinės pelkių mįsles ir vaizdus… Žmogus, kuris kentė dėl kažin ko sunkaus savy, kurį nei mes, nei jis nemokėjom užmiršti…

Mano draugai, kuriuos aš matau dabar dažną valandą, kaip plazdančius šešėlius, tarp šitų kalnų ir likimo, kuris mus laužo ir trupina, kuris atėmė mums žemę po kojų ir visa, kas buvo brangu.

Ar pasimatysime kada – mano mylimi draugai?

Mano draugai, kuriuos aš jaučiu mano širdy, kaip dalį savo gyventojo gyvenimo ir dalį gyvenimo, kurį dar gyvensiu… Jie visi – Leonas Švedas[9], Jurgis Švedas, Jonas ir Aleksandras, Medardas Bavarskas[10], Bronius Polikaitis[11], Vytautas Mačernis, Mamertas Indriliūnas, Bronius Krivickas ir dar vienas kitas, kurių širdys valandėlei yra plakusios kaip manoji, ir kurių gyvenimai lytėjo su meile manąjį, su gilia draugyste ir be noro paniekinti ar išjuokti…

Aš žinau, kad šitų eilėn yra viena kita moteris įsipynusi, kaip gėlė, kaip tolimas žvilgsnis mėlynų akių ir lieknos rankos mojavimas… Kaip tolima daina… Kaip deginantis alsavimas rausvų ir svaiginančių lūpų ir liepsnojančių akių ugnis…

Nedaug. Keletą. Ir visa tai yra mano gyvenimas, prasruvęs kaip vandenys upių ir upokšnių, kur sutviksdavo mano veidas, kartais toks nepažįstamas man pačiam, o kartais toks skaudžiai savas, kaip žaizda nuosavam kūne.

Norėčiau juos visus susikviesti dabar šitan sąsiuvinin – kaip gyvenimo dalį, plakančią ir nemirštančią, kaip nemirštančios pasakos posmą…

Nes kas man belikę? Diena, kaip šitoji: šviesi, svetimos saulės nušviesta. Naktis – pavargusi, be sapnų, be gyvybės. Ir Marija – kurios akyse visa atsispindi, tik ne jos pačios skausmas ir ne jos pačios kančia…

Ji yra toji atrastoji, o gal vis tebeieškoma, moteris, kuri moka per pilkas, per pavargusias ir beveik mirštančias iš ilgesio dienas ieškoti kelio ir tiesos, ir matyti tolimą viltį. Jai sunku taip gyventi, aš žinau, bet aš žinau, kad tada, Silezijoj, tam širdį ir sielą sudraskiusiam lagery būčiau seniai sutrupėjęs, jeigu ne jos gyvenimas ir ne jos širdis. Iš tolo, lyg vėsus keisto medžio šešėlis jos ranka lydėjo mano širdį, kurią būtų užmušusi kaitra…

Dabar; dabar yra taip pat. Begalinėj tuštumoj aš ieškau nebegrįžtančio savęs – jauno, svajojančio, ir paskendusio spalvų mirgėjimuose…

Arba toji liekna smuikininkė, kurią mylėjau keista knygų meile keliolika dienų ir kurios paveikslas man palikęs kaip aliuzijos mirtis iš Alain Fournier knygos „Didysis Molnas“[12]…

Ir šokėja iš Vienos[13], kurios nemylėjau taip, kaip mylimos moterys, bet jaučiau jėgą, kurią ji nešėsi savy, ir neatrastą prasmę šiame gyvenime ir užsmaugtą gėlą. Padėti mes negalėjome vienas kitam. Abu be žemės. Abu neradę savo žvaigždės tuščiuos nakties skliautuos. Abu pašėlę ligi nepanešimo. Ji ir liko Vienoje, nes ją traukė ilgesys namo – į Kauną… Jis viliojo ją per mirtį. Ir ji nepabūgo, ji užmerkė akis prieš ją. Nes kas žino, ar mirtis tokiems žmonėms nėra laimė?..

Aš jaučiu širdy daug daug skaudžių priekaištų, prieš daugelį žmonių, kurie galėjo būti mano draugai, tikri draugai – gyvenimui ir mirčiai. Ir prisimenu aš Leoną [Švedą]… Jau iš seniai, iš gimnazijos laikų Klaipėdos krašte, Pagėgiuose lydi mane jo stiprus, jo lenkiąs žemę ir žmones šešėlis. Kaip plėšraus paukščio, kuris suka ir suka virš mažųjų namukų ir žaidžiančių žmonių, kol juos ištinka šitas šešėlis ir jie pritrenkti jo tamsumos žvelgia aukštyn taip ilgai, jog užmiršta žemę, žaidimą, draugus ir seka jį ir laukia jo nusileidžiant žemėn. Ir kai jie pamato, kad paukščio širdis tokia pat tamsi ir galinga, kaip ir jo šešėlis – jie pamilsta jį. Taip ir aš jį pamilau – kaip vyresnį gerą ir stiprų Brolį. Brolį, kuris žino daug apie vėjus, draskančius veidą ir čiulpiančius iš akių ašaras, apie kelius, kurie nevieši ir nei vieno nevaikščioti driekiasi per žemę ir kurių uolėtas paviršius drasko kojas ir rankas, ir širdį ligi kraujo, apie žmones, kurie dideli ir tamsūs keliasi žmonijos horizonte ir auga dar kasdien kaip audros debesys…

Mes buvome Broliai. Aš buvau silpnesnis, švelnesnis ir ne toks atkakliai kietas. Aš stebėjausi, kaip Leonas eina per gyvenimą. Lyg visa žmonija su mažom išimtim būtų jo priešai ir tykotų jį ir jo Dievą sutrupinti. O jo Dievas buvo jo gyvenimas. Ten buvo visa nuo didžiausios tamsos ligi gėlės virpėjimo rytmečio rasoj. Ten buvo visi gabumai – nuo tapytojo ligi dainininko. Ten buvo visos pasaulėžiūros – nuo racionalizmo ligi komunizmo. Ir meilė ir neapykanta buvo tenai pilnutinės. Jo širdy nebuvo tuštumos abejingumo. Jis mylėjo arba neapkentė. Vidurio nebuvo. Ir toks jisai buvo man lyg stabas prieš atsiveriančią naujo pasaulio angą: plevenančiais plaukais, degančiom akim ir nerimstančiu balsu.

Ir kai vėliau mes išsiskyrėme ir jo laiškai man kalbėjo – jie buvo deginančiai liūdni, kartais pavargę ir begalinės meilės sklidini… Ir kai jo griausmingi žodžiai prakalbėjo eilėraščiuose bolševikmety, aš vienas, praleidęs tada ne vieną vakarą ir dieną studentų bendrabuty, Vilniuje, su Leonu, pateisinau jį ir supratau. Mano Brolis buvo radęs tiesą, kuri jam atrodė tikra, nes neapkentė viso, kas menka ir bjauru, ir kėlė naujas vėliavas dangun, liepsnojančias kaip pasaulio gaisrai, kurie turėjo nuvalyti žmonių širdis… Taip turėjo gimti nauji žmonės: teisingi, teisūs, laisvi.

Bet Leonas nematė, lyg nenorėjo matyti: nuskurę žydeliai ir alkoholikai arba prasigėrę ištvirkėliai ir tik keli padorūs žmonės kėlė tas vėliavas savo purvinom vagių rankom ir ne liepsnos vėliavos tai buvo, bet žmonių kraujo persisunkę skudurai… Leonas tačiau buvo visa širdim su geraisiais – su tais, kurie mirę už tiesą. Su tais, su kuriais ir mes einame išvien. Nes tiesa, juk viena tiktai…

Tie vakarai studentų bendrabuty, toje beviltiškai mane smaugusioj bolševikinėj tvankumoj ir begaliniam nebepernešamam mele buvo šviesesni ir ramesni, ir pilni atodūsio. Ir ne vieną kartą, kai aš šaukdavausi dangaus dėl viso melo ir netiesos, Leonas man surikdavo tyliai, kaip pavargęs paukštis: „Henrikai, aš matau… Viskas yra pekla ir smarvė! Bet ką daryti, kai nebėr ėsti ir nebėr namų?“

Leonai, gal tos valandos, tie metai mus atitolino, bet buvo valandų, kai aš tikėjau tavim, kaip visados anksčiau – tavim – galingu paukščiu… ir nelaimingu, kaip nei vienas kitas, kurį sutikau… Norėčiau dabar tave matyti, kaip šitoji audra tavo širdį lytėjo – ar tu vis dar tas pats – stiprus ir nepalenkiamas…

Norėčiau, kad toks pat būtumei likęs…

Birželio mėn. 4 d. Pirmadienis

Ir tada 3 metai vokiečių okupacijos, kai tiktai Leono eilėraščiai mane pasiekdavo, kaip drąsūs ir neramūs laivai su plevenančiom skausmo vėliavom ir keistais žmonėmis. Eilėraščiai, kuriuose girdėjau tą pačią stiprią ir drąsią širdį ir tą patį visa užtvindantį ir savin suspiestą gyvenimą: vienišą ir toli nuo žmonių akių, kur gimė mintys, kartais per daug jau tik savo širdies paisančios ir tik save pateisinančios.

Bet žmones Leonas mylėjo. Tik gal jis to nenorėjo parodyti ir todėl juos niekino viešai ir garsiai kiekvienam į akis ir taip apspjaudė ne vieną, kuris jį būtų mylėjęs. Galbūt jis nemokėjo kaip mylėti, ir tai buvo jo didžioji nelaimė. Galų gale aš net nedrįstu net to pasakyti, kad tai buvo jo nelaimė… Gal tai buvo tasai vėjas, dažnai tokiu šalčiu dvelkęs iš svetimųjų širdžių į jį, kuris nešė jo išdidų laivą į tolimus, kitiems nepasiekiamus vandenis…

Aš esu matęs jį – šitą laivą, ir norėčiau, kad jis gyventų ir plauktų nesuviliotas sekliųjų ir drumstų vandenų…

Taip apie Mamertą [Indriliūną]… Apie jį aš norėčiau taip pat dar šiandien kalbėti… nors toks pavargęs ir nusilpęs jaučiuos, kaip beveik visą laiką Vokietijoje. Apie Mamertą, lyg apie keistą salą, šėlstančiuose vandenyse ir miestų ir gatvių begaliniam srovenime, apie salą, kur gyvena nuostabi tyla ir ramybė, ir kuri vis ir vis primena nuožmią tylą prieš artėjančią neišvengiamą audrą.

Ten plazda žydrios vėliavos, tarytumei palaido dangaus gabalai. Ten skraido paukščiai be garso ir be jokios prasmės tam, kuris eina salos keliais. Ten tiktai vandenys dusliai iš tolių atplūsta ir sudūžta putodamos į uolėtą pakrantę…

Galbūt ten yra avilių, kur dūzgia auksinės bitės, ir prūdai pilni ligi kraštų baltų lelijų.

Yra tenai lūšnelė ir begalinė ramybė joje. Ir žmogus, kuris dienų dienas žiūri į vandenis… Putojančius, srūvančius, šaukiančius, [neįskait. – V. B.-P.], kurie kaip vienišos svajonės praslysta balti ir skaistūs melsvu horizonto pakraščiu ir palieka balsvą mirštančią dūmų juostą virš tolimo bangų žėrėjimo. O jisai žiūri dienų dienas ir laukia. Jis nežino, giliai giliai širdy ko jis laukia. Gal tiktai jaučia, kad toji sala vieną kurį vidurnaktį sutrupės ir jo likimas bus išspręstas. Ir ne jo vieno: visos Žmonijos likimas panašus į jo, ir gal pakaktų vieno žodžio, vieno miesto, kuris jį išneštų į vandenis, į laivus, į tolius, į triukšmą, bet jis sėdi ir laukia, ir laukia, ir žiūri vienišas ir įsiklausęs savin į tolimus, pūtuojančius, begalinius vandenis…

Paskutinį kartą matėmės Vilniuje su Mamertu. Baltų bažnyčių, sodų ir gyvų akmenų mieste… Tai buvo literatūros vakaras[14], kokių niekad daugiau nebematysime – kai tiek daug jaunų ir senųjų poetų kalbėjo savo žodžius besiklausančiai salei…

Šiandien visa kaip tolimas, kadaise sapnuotas sapnas…

Tik tylų, kartais sušunkantį savo mintis, Mamertą nebeužmiršiu.

Kaip ir ano pavasario, kuris man atnešė beveik mirtį – Vabalninke ir Biržų[15] lygumose. Tai ir tada gulėjau beveik kliedėdamas nuo karščio Mamerto namuose…

Ir išvažiavau iš jų – lietingą rytmetį į ilgą ir tamsų ir vis dėlto niekados, negrąžinamai skaistų savo gyvenimo gabalą… Tada ten buvo ir Bronius Krivickas…

Mane žavėjo Mamerto vertimai. Aš neužmiršiu niekados tų keleto Yeats’o vertimų[16], kurie savais dar labiau pratęstais ritmais ir asonansais tapo panašūs į ramias, plačias ir begalines lygumų upes…

Arba Rilke’s „Skundą“[17]. Tai buvo kažkaip palaimintai nusisekęs vertimas. Ir tai buvo ne forma, bet eilėraščio siela, kuri švietė kiekvieną kartą jį skaitant.

Birželio mėn. 11 d. Pirmadienis

Vakar buvo čia netikėtai ir nelauktai dviračiu atsibastęs Julius[18]. Taip, kaip Lietuvoj – šviesus, apneštas kelionės dulkėmis, truputį primerkęs akis nuo saulės ir kalbąs lyg Hamsuno knygos žmogus.

Aš labai nudžiugau – tokioj tamsoj jis buvo kaip spindulys. Jo širdis tokia pat nerūpestingai šviesi ir gera. Ir visoj eilėj mano draugų atvaizdų – jis yra pats šviesiausias ir neprislėgtas nei kasdienos, nei tamsiųjų minčių, kurios ir jį kankina ir degina naktim ir dienom.

Jis moka kažin kaip nuostabiai žiūrėti į visa.

…Lyg visa būtų didžiulis sodas, kuriame mes vaikščiosime tol, kol netikėtai, o gal kam nors parodžius, rasime vartus, apipintus laukinių rožių vijokliais, kurie mus nuves į kitą, dar skaistesnį, dar šviesesnį ir pilną didelių tamsiai žalių pavėsių sodą…

…Lyg visi keliai būtų kiekvienam skirti, kiekvienam ir labiausiai liūdnam keleiviui, ir jis jais tesibasto vasaromis, skindamas vaisius iš šalikelės sodų, ir pridengęs ranka akis težiūri pavargęs gulėdamas pievoj į nardančius paukščius…

…Lyg visi miestai būtų mūsų draugų namų pilni ir kiekvienos durys svetingai atvertos man, žmogui, kuris turiu kiekvienam po žodį, po šypseną, arba pokštą…

…Nėra nei vienos klebonijos pasauly, kuri linksmam nerūpestingam bastūnui neduotų papietauti, ir nei vieno klebono, kuris išvykstant neįbruktų šio to į kelionės maišą…

…Visa šioje žemėje yra nerimta, o jeigu ir rimta, tai visados galima į šitai nerimtai ir tariamai lengvabūdiškai pažvelgt, nes žmogus, jeigu jisai nenori, jis niekad nepalūš ir nemirs…

Vasaros paukščiai turėtų plasnoti virš jo šviesios garbanotos galvos! Ir lengvi, kaip popieriniai burlaiviai, debesys turėtų amžinai skrieti virš jo!

Kai aš mąstau apie didelį, šviesų vaiką, vis prisimenu Julių.

Dr. Kripštukas![19] – sakydavo Alfonsas[20], ir juokdavosi, kai mes su juo sėdėdavom tarp Berlyno griuvėsių, mažam bažnytėlės kieme, sausyje.

Ir iš tiesų, Juliaus pasakos ir novelės buvo tokios tikros, jog manydavai matąs visuomet jį patį ten vaikštant: lengva, nerūpestinga eisena, kiek siūbuojantį savo ilgu kūnu, ir kiekvieną žodį palydintį savo vaikiškai šviesia grimasa…

Iš tikrųjų, kaip gali Lietuvos vieškeliai vasaromis jo nepasiilgti?! Jis tenai toks savas, ir toks būtinai reikalingas: kaip beržai srovenančiom šakom ir paukščiai virš jų…

Birželio mėn. 16 d. Šeštadienis

Jis patsai kažin kada pasakė, esąs Žemaičių bajorų kilimo. Ir iš tikrųjų – jame matėsi senųjų lietuvių kraujo: to, kuris buvo liejamas kadaise Rusijos stepėse, prie Vitebsko, Smolensko, Maskvos ir Prūsuose Marienwerderio pilių… Jo akyse matėsi keistas nuovargis, lyg jis tikrai nešiotų kartų kartas srovenusį žmonių gyslomis kraują. Jis kalbėdavo ramiai, apmąstydamas ir retkarčiais palydėdamas savo sakinius sūriu ir karčiu sąmojum…

Su Vytautu Mačerniu mano susitikimas buvo tamsus ir keistas. Jau Kėdainiuose, kai buvau abiturientas, su juo susirašinėjau. Jo laiškai buvo kieti, ramūs ir savin žvelgią… buvo kaip Žemaičių žemės ežerai, kuriuose atsispindi skaidrus vasaros dangus… Jis rašė apie žmogų, kurį lenkia kasdiena ir Universiteto nejaukią, žmogelių ištašytą ir ieškančią išsiblaškymo nuotaiką…

O susitikau su juo bolševikmety – Vilniuje. Tada pirmąkart jį pamačiau: jis žiūrėjo didelėm, plačiai atvertom akim į mane ir nieko nekalbėjo… Aš kalbėjau daug. Mes ėjome senojo Vilniaus siaurom gatvelėm, per smulkų ir nejaukų rudens lietaus pursnojimą, ir aš kalbėjau jam be paliovos… Mano širdis, tylėjusi ir kentusi visą vienišąją vasarą begalinį mano žemės ir žmogaus paniekinimą, dabar šaukė, kaip aš dar niekad nebuvau jos girdėjęs šaukiant… Lyg staiga būčiau norėjęs jam atverti visą tamsą ir beprasmiškumą, kuris manyje buvo augęs nebe dienom, bet valandom…

Vytautas tylėjo. Jis tik pasižiūrėdavo manin ir jo akyse atsišvietė tas pats gilus susirūpinimas žmogum… Tik man atrodė jis daug ramesnis, jis žiūrėjo kažin kaip tyliau ir lyg iš gilesnės gelmės ir gyveno savo gyvenimą tenai beveik nepaliestas siautusių vėjų… Kaip Žemaičių ežero duburys, kuris žvelgia iš savo nepasiekiamos gilybės į audrojantį dangų ir žino, kad ateis ir vėl giedra, kurią jis atspindės, kaip didžiulis ramus veidrodis… Vytautas rašė. Jis dirbo prie savųjų „Vizijų“[21] kaip ir anksčiau, ir bolševikinis bernas jo širdies nepalytėjo. Jis buvo tikrai (kartu su Jonu) ramiausiai išsilaikęs jaunųjų tarpe, kurio nesujaudino nei vienas pasiūlymas, grasinimas, ar pajuoka…

Tą rudenio popietę mes tapome tokiais draugais, kokiais gali pasidaryti du jauni žmonės, gyveną literatūros pasaulyje ir jaučią kartu realybės trupinančiai galingus smūgius, bet kurie vis dar pasilieka svajonėse, sapnuos ir pasakoj, ir tarytum akimirksniui atveria vienas kitam savo sapnuojančią širdį, kad tenai ilsėtųsi ir kitos širdies alsavimas ir liūdesys, ir daina… Mes buvome silpni tą vakarą: jisai, jau atėjęs žemėn pasyvus, iš tolo žvelgiąs į visa, prasrūvantį pro jo šalį, ir tik kartais sąmojum ir pajuoka užsidengiąs nuo įžūliai žingeidaus žvilgsnio ar ištiestos rankos; aš, sutrupintas begalinės gyvenimo srovės, kuri mane, vos išžengusį iš gimnazijos (dar tą pačią dieną!), taip negailestingai, visu purvu, niekingumu ir netiesa užliejo…

Buvo tai vienas vakarų, kurio ilgai neužmiršiu. Man jis buvo ir tolimas šviesus ir liūdnas prisiminimas anų laikų, kai godžiai griebdavau atėjusius žurnalus, ir ten rasdavau taip gerai man pažįstamas pavardes – ir eilėraščius, kurie kaip tolimos žemės mane viliojo ir svaigino, ir atverdavo vis naują grožį ir jėgą mene. Kaip tikėjau tada mano draugais!

Mes išsiskyrėme vėlų vakarą Vilniaus geležinkelio stoty, tvirtai paspaudę vienas kitam rankas… Aš išvažiavau tada į Nauj. Vilnią[22] – nykų namą su dideliu išdžiūvusių medžių pilnu sodu aplinkui…

Antrasis susitikimas buvo daug šviesesnis – vilties pilnas ir didesnės jėgos kupinas. Ir vėlei Vilniuje… Nors jau aiškiai jautėme sugrįžtančią rytų vergiją…

Bet tos audros fone buvo pradėjęs vystytis gana gyvas ir įvairiaspalvis literatūrinis gyvenimas… Aišku, jame buvo daug šiukšlių ir diletantistinių šūkavimų, bet matėsi ir tikros, gyvos iniciatyvos.

Birželio mėn. 21 d. Ketvirtadienis

Ir štai tam pusiau atgijusiam literatūrinio gyvenimo sąjūdy (tikras literatūrinis veikimas buvo neįmanomas jau vien dėl bukaprotiškos ir aklos vokiečių administratyvinės – teisingiau okupacinės – mėsininkų valdžios) Vilniuje buvo suorganizuoti trys didžiuliai literatūriniai vakarai[23]. Dviejuose jų dalyvavau. Ten susitikau visus mano draugus – vienišus, rašančius ir toliau susirūpinusius Lietuvos likimu.

Nei vienas neabejojo, kad valandai atėjus reikės eiti kovon ir geriau mirti, nei dar kartą vergauti. Bet jau tada buvo aišku, kad bolševikam artėjant nebus KAIP stoti kovon. Taip ir įvyko…

Tuose vakaruose buvo ir Vytautas Mačernis, ir Leonas Švedas, ir Bronius Krivickas, ir Mamertas Indriliūnas, ir Kazys Bradūnas, ir Eugenijus Matuzevičius. Buvo juose taip pat prof. Vincas Mykolaitis-Putinas, Faustas Kirša, Antanas Miškinis, Bernardas Brazdžionis, Stasys Santvaras, Jurgis Jankus, Kazys Inčiūra, Paulius Jurkus, Petras Vaičiūnas ir dar keli. Salė buvo tikrai niekad anksčiau nematyto kultūringumo ir subrendimo: reaguojanti į kiekvieną tikrą ir gyvą žodį… Vytauto eilėraščiai sukėlė audrą pasitenkinimo: tai buvo jo naujieji sonetai iš „Metų“[24] rinkinio. Leono naujieji eilėraščiai, kuriuos jis skaitė, parodė jo vis labiau kerojančio talento skalę ir jėgą… („Jūs skaisčios žemės mintys – beržai“!)

Aš klausiau visų jų žodžių – ir iš tų vakarų buvo aišku – jaunoji lyrikų karta buvo neabejotinai stipri, originali, nauja. Mūsų lyrikai negrėsė smukimas į menkavertį mėgdžiojimą…

Ar dabar, kai grįšime, bus taip pat, sunku pasakyti. Sunku pasakyti netgi, ar mes iš viso grįšime… Tasai lenkų tautos išdraskymas ir paniekinimas, ir palikimas bolševikų valiai nieko gero artimoj ateity nežada.

1941 m. birželio 21 d. buvo Lietuvai begalinės vilties diena. Deja, ji mus skaudžiai apvylė. Po keturių metų mes ir ji tokie… O vis dėlto tai dar ne galas!..

Birželio mėn. 26 d. Antradienis

Visos mano dabartinės vasaros dienos persunktos nuolatinėm mintim apie mano draugus… Apie beveik visus juos rašiau… Bet argi galima ką nors apie žmogų parašyti?! Ir tada, kai visa taip išdraskyta, kruvina ir tamsu kaip šiandien…

Kaip akmuo prie didelių lygumų, keistas akmuo, kuriame kažkas kažin ką pradėjo kalti ir nebaigė, galbūt jaunas menininkas, miręs pačioj jaunystėj, atrodė man jojo siela. Aš ir dabar nieko tikro apie jį pasakyti negalėčiau. Bronius [Krivickas] kažin ką dengė sava ironija, savo klaidžiu šypsniu, savo judesiais… Buvo ten lyg apipavidalinta, lyg pusiau liepsnoją, lyg niaurūs elementai sugniaužti, apslopę, bet dar nemirę… Mudu esame su juo daug kartų susitikę, kalbėję ir vis, ir vis turėjau stebėtis jo energingu veikimu, kai to reikalavo jo užimama vieta („Kūrybos“[25] redakcijoj), ir teisingu, aiškiu, gerai pagrįstu sprendimu… Ne veltui aš vis matydavau Mamerte ir Broniuje naujojo literatūrinio sąjūdžio teoretikus ir kovotojus. Jeigu Mamertą ir sunku pavadinti kovotoju (jis parašydavo savo straipsnius tik ilgai ir atkakliai prašomas ir verčiamas), tai Broniui tasai žodis tikrai tinka. Jo skambąs lyg metalas žodis ir apipavidalinta forma architektoniškai darniam straipsnio pastate būdavo kiekvienam prieinama ir suprantama, ir kartu liepsnojančiai atkakli. Ir tarpais prasimušdavo lyriškas vaizdas, giliai užgaunantis skaitančiojo sielą.

Ir su Bronium mes jau seniai susirašinėjom – jo laiškai ateidavo pas mane kaip drąsūs audros debesys. Jų šešėliai buvo tamsūs ir pabudindavo paukščius iš miškų ir parkų viršūnių…

Tie laiškai man atnešdavo dvelkimą stipraus, galingo vėjo, kuris man dažnai primindavo Leono žodžius. Tiktai Bronius buvo teisingesnis prieš kitus ir save patį – jame jautėsi toji giliai krikščioniškos pasaulėžiūros teisinga sėkla.

Tarp kita ko – tai mane jau gimnazijoj žavėjo – kad tie jaunieji žmonės stengėsi būti kiek galima teisingesni, ypač prieš save, nedengė jie savo silpnybių – ir tai buvo aiški krikščioniškos ideologijos pasėka. Daugiau nei visi šūkavimai ir agitacijos mane patraukė šitų jaunųjų žmonių mokėjimas pažvelgti teisingom akim į kitus ir save patį. Jie buvo paprasti, teisingi, aiškūs. Tuo tarpu visuose kituose sąjūdžiuose buvo daug kalbama, šūkaujama, triukšmaujama, dėl dirbančiųjų gerovės, nuskriaustųjų gerovės ir t. t., o patys šūkautojai buvo smulkūs visokių barų ir restoranų lankytojai, kurie savon širdin nemokėjo ir nenorėjo pažvelgti.

Vėliau jie pasidarė tarybų valdininkais, smulkiais niekšeliais ir tokiais liko ligi šios dienos. Jokio skausmo dėl paniekintos tėvynės ir paniekinto žmogaus juose nemačiau…

Tiesa, rašė bolševikmety ir Bronius, ir Leonas, bet kitaip… ir tasai kaip skyrė juos nuo visokių Spindžių, Rannitų[26], Kruminų ir panašių „rašėjų“… Jų kiekvienam žodyje buvo jausti skausmas dėl paniekinto žmogaus ir apspjaudytos tiesos…

Lapkričio mėn. 12 d. (Innsbruck)

Po ilgo tylėjimo vėl radau truputį laiko pasakyti sau keletą žodžių… Esu Innsbrucko universiteto studentas[27]. Gyvenu 12 km nuo Innsbrucko mažam, seno namo kambary ir skaitau.

Daug laiko vėl praėjo. Mečiau tarnybą geležinkely. Gyvenau lageryje Lustenau. Gyvenau pas tėvus, kaime, kalnuos… Dabar yra atėjęs ruduo ir aš esu vėl studentas. Koks tai palaimintas žodis! Skaitau, klausau paskaitas, badauju.

Dienos slenka greitai ir pilkos. Jau medžiai be lapų ir kalnuose daug sniego…

Gruodžio mėn. 22 d. Šeštadienis

Kaip greitai bėga laikas! Tos dienos Innsbrucke yra tokios blankios ir nuostabiai trumpos.

Visuomeninis darbas, studentų atstovybė, universiteto darbai ir t. t. Austrų valdžia daro visokių begėdiškų žygių, kad užsieniečius degraduotų į kriminalinį elementą arba fašistus. Tie patys austrai, kurie prieš keletą mėnesių buvo idealiausių nacionalsocialistų atvaizdai! To nei vienas šitų žmonių be tėvynės ir duonos neužmiršo. Kada nors, galbūt, gailėsis ir patys austrai to, – tik ar nebus per vėlu?

Dienos monotoniškos ir pilnos rūpesčio, bėgiojimo, skaitymo. Prieš keletą dienų skaičiau savo referatą „Impressionismus in Ad. Stifters Werken“ [„Impresionizmas A. Stifterio kūryboje“]. Referatas tikrai nebuvo blogesnis už pačių austrų studentų rašomus germanistikos referatus. Nuostabiai nuobodūs ir migdantys tie seminarai: be diskusijų, be ugnies, be polėkio. Toks ir patsai profesorius – Moritz Enzinger: nuosaikus ligi smulkmeniškumo ir nuobodumo, sintetikas ligi mieguistumo ir tylus, abejingas literatūros krapštinėtojas.

Aš visuomet prisimenu mūsų seminarus Kaune!.. Liepsnojančių minčių kupinus, aistringus ligi karštligiško paskendimo ginčų objektan, kur profesorius turėdavo tiktai stabdyti įsikarščiavusius ginčų dalyvius. Ir minčių kokių tenai kildavo!

Gruodžio mėn. 25 d. (Buchebrunnen)

Kalėdos. Vakaras. Lietus lyja lauke ir dvelkia keistas, pavasariu dvelkiąs vėjas.

Norėčiau rašyti – daug ir naujais žodžiais, niekad nerastais ir negirdėtais. Naujais vaizdais. Iš tiesų – jau 25 metų žmogus ir beveik nieko neparašyta. Beveik nieko – kaip tai skaudu. Bet jeigu negrįšim Lietuvon – gal ir gerai taip. Galbūt taip daug geriau – tylėti ir deginti širdį naujais vaizdais, kurie dar labiau degina dėl to, kad jie niekados nebus pasakyti nei užrašyti, kad jie mirs ir niekad daugiau negyvens… Ak, kaip degina mirę vaizdai ir mintys, kurie galėjo švytėti kaip nuostabūs brangakmeniai…

Lietuva… Girdėjau, rašo Amerikos lietuvių laikraščiai apie rašančiuosius likusius Lietuvoje poetus. Ten minimas ir Leonas Švedas. Norėčiau paskaityti bent vieną jo dabartinį eilėraštį…

Ir kaip jam širdy? Argi jis niekad neprisimena tų, kurie taip pat myli lietuvišką žodį, myli meną, myli tiesą? Tų, kurių pavardžių nėra laikraščiuose… Ne tik tų, kurie Vokietijoj dabar ir visam pasauly, bet ir tų, kurie dabar miškuos nešioja laisvę širdy! Leonai, tu prisiminsi dar kada nors žuvusius ir mirusius už Lietuvą ir už tą kalbą, kurią tu niekindamas rašai eilėraščius. Argi tu niekad savo brolių Jurgio arba Aleksandro neprisimeni?

Poezija yra gyvenimas. Didesnis dalykas yra didžiai gyventi negu rašyti didingus eilėraščius. Geriau mirt su eilėraščiais širdy negu gyvent ir rašyti juos mirštantiems ir pūvantiems pasaulio budeliams. Taip! Tai mano sveikinimas Tau, draugui ir vyresniam broliui.

Aš norėčiau paspausti ranką šiandien Vytautui Mačerniui, Mamertui Indriliūnui, Broniui Krivickui ir taip pat Eugenijui Matuzevičiui, kad jų pavardžių aš nerandu tarp tų, kurie dabar rašo tarybų tvarte. Aš didžiuojuos jumis! Vis tiek mes laimėsim!

Gimęs Dievas tegul liudija tai.

Vakaras. Lyja lietus. Migla uždengusi dangų ir keliasi iš slėnio lėtai ir pavargus…

Kalėdų naktis ateis…

Aš noriu už jus melstis, mano broliai Lietuvos miškuos ir Sovietų Sąjungos kalėjimuose.

Jeigu Dievas yra, jis turi padėt mums! Jeigu jis tikrai gimė meilei ir taikai, kaip jis gali padėti tamsai ir budeliams?!

Gruodžio mėn. 29 d. Sekmadienis

Dabar pradėjo snigti. Tolimų kalnų siluetai pranyko už be perstojo puolančios baltos užuolaidos…

Galvoju apie Innsbrucką. Mąstau, kaip iš geležinkelio pasidariau dar kartą lagerio gyventoju Lustenau, ir tada išvažiavau Innsbruckan studijuoti. Kalnų kaimelis. Tada senas miestas už 12 km už Innsbrucko, seno namo tamsus kambarys su matomais pro langą netolimų kalnų gūbriais ir senu, skaisčiai žaliu bokštu. Kasdien kelionė tramvajum į Innsbrucką ir vėl į Hall… Taip slenka dienos: monotoniškos ir sunkaus užsimiršimo dienos, ir retkarčiais, sąmoningosiom valandom staiga perveria širdį skausmas ir ilgesys, toks nepaprastas, toks iki svaigulio užliejantis visą sąmonę, kai prisikelia atminimai ir vaizdai paliktųjų lygumų, draugų ir jaunystės dienų. Taip,

jaunystės. Ne senatvė dabar, bet sielvartas lygus senatvei, prislėgęs mane. Kiekviena žinia apie mano žemę sukrečia mane ligi širdies gelmių.

Norėčiau daug rašyti. Bet nėra tokio polėkio, tokio bekraščio pasinėrimo tuose pasauliuose, kurie tokie tolimi ir brangūs keliasi vaizduotėje. Pavargęs, liūdnom rankom liečiu visa ir visuomet klausiu savęs: kam visa tai? Ar tai turi kokią nors prasmę?

Jeigu šiandien galėčiau sutikti Kazį Borutą, norėčiau jam pasakyti: „Žiūrėk, Tu rašei kažin kada, toli nuo gimtosios žemės, ištremtas ir negalėdamas jon grįžti vieną eilėraštį, kuriam sakei norįs pamatyti savo žemę, nors ir iš kartuvių. Tu esi bolševikas. Tau žemė, gimtoji žemė, pagaliau ir neturėtų jokių sentimentų sukelt, – juk tavo tėvynė nuo Vladivostoko ligi Palangos. Bet ar Tu tada mąstei rašydamas anuos žodžius, kad Tau juos kada nors pasakys žmonės, vien dėl savo žemės laisvės, ją turės palikti ir grįžti negalės, ir kad jie tiktai galės tavo žodžius kalbėti, ir jie bus skaudūs savo nepaprastai giliam teisingume?!“

Taip nusibodo svetimas dangus.
Ir gatvės svetimos, ir žmonės.
Norėtųsi matyti tėviškės laukus,
Nors ir iš kartuvių paklodės[28].

Parengė Virginija Babonaitė-Paplauskienė

[1] H. Nagys naudojo savitą daugtaškį iš dviejų taškų [..], šioje publikacijoje jis keistas įprastu daugtaškiu. Išskyrus kelis pataisytus rašybos riktus, dienoraščio kalba palikta autentiška..
[2] Sudetų kraštas (vok. Sudetenland), istorinė sritis Čekijoje.
[3] Henriko tėvai: Augustinas ir Antanina Grundmanis Nagiai; sesuo Zinaida Vera (poetė Liūnė Sutema); artima Henriko bičiulė, studijų draugė Danutė Marija Jesaitytė (vėliau Picabia; ?–1991).
[4] Jonas Sereikis (1921–1974), mokytojas, poetas. Kartu su H. Nagiu mokėsi ir 1940 m. baigė Kėdainių gimnaziją, abu studijavo Vytauto Didžiojo universitete.
[5] Vokietijoje H. Nagys dirbo geležinkelyje.
[6] Jānis Akuraters (1876–1937), latvių rašytojas, neoromantikas.
[7] Juozas Girnius (1915–1995), filosofas, redaktorius; 1941–1944 m. dėstė VDU, buvo įsteigęs egzistencinės filosofijos seminarą.
[8] Juozas Kruminas (1914–1951), rašytojas, vertėjas, žurnalistas. Studijavo VDU Humanitarinių mokslų fakultete.
[9] Leonas Švedas (1918–2003), lietuvių ir lenkų rašytojas; gresiant areštui 1946 m. išvyko į Lenkiją.
[10] Medardas Bavarskas (1924–1989), H. Nagio bendramokslis Kėdainių gimnazijoje; rašytojas.
[11] Bronius Polikaitis (1922–2009), H. Nagio bendramokslis Kėdainių gimnazijoje; ateitininkas, visuomenės veikėjas.
[12] Alain-Fournier (tikr. Henri Alban Fournier, 1886–1914), prancūzų rašytojas; jo romanas „Didysis Molnas“ („Le Grand Meaulnes“) buvo mėgstamiausia H. Nagio knyga.
[13] Minima būsima H. Nagio žmona Birutė Vaitkūnaitė.
[14] 1944 m. kovo mėnesį Vilniaus filharmonijoje Vincas Mykolaitis-Putinas ir jaunieji poetai surengė didžiulį literatūros vakarą, greičiausiai jį turi omenyje H. Nagys.
[15] H. Nagys lankėsi M. Indriliūno tėviškėje, ten stipriai susirgo.
[16] Airių poezijos klasiko W. B. Yeatso eilėraščių „Innisfree sala ežere“, „Sapnas apie mirtį“, „Margieji dangaus kilimai“ vertimai paskelbti leidiny „Mamerto Indriliūno raštai“ (Vilnius: Kriventa, 2019).
[17] Šis Rainerio Marios Rilkės eilėraščio vertimas taip pat yra „Mamerto Indriliūno raštuose“, p. 110.
[18] Julius Kaupas (1920–1964), rašytojas, psichiatras, medicinos mokslų daktaras.
[19] J. Kaupo pasakos personažas; knyga „Daktaras Kripštukas pragare“ išleista Vokietijoje 1948 m.
[20] Minimas Alfonsas Nyka-Niliūnas (1919–2015), poetas, vertėjas.
[21] V. Mačernis gyvas būdamas užbaigė savo pirmą poezijos knygą „Vizijos“, tačiau ją išleido Vytautas Saulius 1947 m. Romoje.
[22] Ten kurį laiką gyveno Nagių šeima.
[23] Jie vyko Vilniaus filharmonijoje.
[24] V. Mačernio ciklas „Metų sonetai“ pirmą kartą išleistas 1960 m., Čikagoje, knygoje „Poezija“. Sudarė K. Bradūnas.
[25] „Kūryba“ – literatūros ir meno mėnesinis žurnalas, ėjęs 1943 m. lapkričio–1944 m. gegužės mėn. Jame bendradarbiavo B. Krivickas.
[26] Aleksis Rannit (1914–1985), estų poetas, vertėjas, meno istorikas ir kritikas. Į estų k. išvertė lietuvių poetų kūrybos, parašė straipsnių lietuvių kultūros tema.
[27] H. Nagys studijavo Insbruko universitete 1945–1947 m., įkūrė „Sambūrio“ draugiją. Vertė Georgo Traklio poeziją.  1949 m. apsigynė disertaciją „G. Trakl ir kelias iš impresionizmo į ekspresionizmą“ (originalas saugomas G. Traklio muziejuje).
[28] Cit. iš K. Borutos eilėraščio „Svetimas dangus“.