Lilija Rakova. Eilėraščiai

2026 m. Nr. 1

Lilija Rakova (g. 1989) Vilniaus universitete baigė anglų filologijos ir anglistikos studijas, verčia ir redaguoja. Eilėraščius yra publikavusi kultūrinėje spaudoje – leidiniuose „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“, „Vilnius Review“. 2023 m. tapo viena iš „Literatūrinių slinkčių“ konkurso laureačių, 2024 m. – festivalių „Poezijos pavasaris“ ir „Poetinis Druskininkų ruduo“ prizininke. Žavisi magiškuoju realizmu, Artimųjų Rytų ir Europos tautų stebuklinėmis pasakomis.

 

Lelija iš Varinio miesto

Arabijos naktys
arabiškos akys
tik aš niekad nemačiau
šlovingojo Bagdado
kai legendinis Harunas
persimainęs klajojo gatvėmis

gimiau per Medžioklio pilnatį
keturioliktą mėnesio naktį
įsisupusi į raudoną jos tamsą
susitvėriau kūną iš alkio
krūtimis kaip prinokę granatai

per patį normalumo saulėlydį
užsikrėčiau dykumų nemiga
akimis pilnomis karšto smėlio
atklydau į tavo naktigonės šalį

mieste išlietame iš geismo
netikrą mano vardą ar atspėsi
neužmintą mįslę įminsi
suriši nelogišką pasakojimą:

aš buvau kariu
užmirštų daiktų pirkliu
ir pirmąja žmona
mainiau veidą po veido

aš gimiau niekieno namuose
su nelaimės ženklu ant durų
keturioliktą mėnesio naktį

mieste iškaltame iš ilgesio
mano įniršį ar užuosi
mano pavogtą miegą pavysi
įaustą į visus gražius takus
kuriais vaikščiojau

kur aukšti rožynai suaugo į labirintus
paklydusiųjų nesaugojo elementai
žeme oru ugnimi ir eteriu
vaidenausi
atrodė tarsi gyvenčiau

 

luckartist

sapnavau purpurinį mėnulį
virš kiberpankinio miesto
savo jauną kūną tąsomą
jo nenuslopstančio ritmo
mėlynais plaukais
ir akiduobėmis
pilnomis gyvsidabrio

Lėtamirte, melancholija tavo veide
išrašyta adatomis
ieškoti ko nebūna pasaulyje
padvėsti iš ilgesio

sapnavau atominę vasarą
dangų iš kurio tuziną metų
neiškrito nė lašo
du skeletai
ant išgarintos upės kranto
tebesilaikė už rankų

negalėjau pabusti, Leta
neturėjau būties
anapus šių dūmų ir veidrodžių
kur sielininkas Mikas
tebeprekiauja kvailių auksu

žinau ką pasakytum
taip nebūna pasaulyje
per tokius kaip aš
lyg užkratas
plinta maginis mąstymas

sapnavau mėnulėlydį
atsispindintį vario bokštuose
kaip glaudei prie krūtinės
mūsų dukterį
lengvesnę už šmėklos šešėlį

žinau ką reiškia ilgėtis
ko nebūna pasaulyje
pulsuojančio miesto fone
šokti apsvaigus vienatve

aš tikėjau kad drąsa, Lėtamirte
yra vienintelė magija
kad tokiems kaip aš
ir skirta surasti

 

užmiršto sapno gyventoja

ar tikras esi
atsakyk mano mieste
tuščias temstantis labirinte
kur klajoja pavienės troleibusų
salonų vaiduokliškos šviesos

nykios parkų alėjos
net vasarą kai dienos trumpėja
kai gyvybė ištraukia mane
į sekmadienių po saulėlydžio
tylias sankryžas
į atspindžius ant šlapio asfalto
nuo blyksinčių švieslenčių

net iš mylinčiojo lovos
kodėl vis veržiuosi
į rytus prieš brėkštant
ir nešiojuosi benamystę
po žėrinčiu lietpalčiu

tarsi aidą grąžini mano tuštumą
tu nesaugai manęs mano mieste
nepasitinki stotyse
ir nelauki sugrįžtančios

kaskart vis toliau iškeliauju
slidžiais lapų nuklotais laiptais
nepastebi netekęs
ilgesio nesudedi į laiškus

dardu vaiduokliškais bėgiais
tavo jaunatis susivėrusi į plaukus
ant užburto kilimo net sapnuose
nesklandau tavo gatvėmis

buvau tavo taip trumpai
paribiuos išdraskytose kapinėse
degiau žvakes pamirštiems
šifruodavau blunkančius rašmenis:

čia gyveno P.
vaikščiojo pelėdų šviesoje
užsimetęs nematomą apsiaustą
klausė be žodžių ir mylėjo
be atsako

 

pakaruoklė nuotaka

pabusti iš materijos sapno
man lėmė likimas
tą mirksnį po saulėlydžio
kai jūras perveria žalias blyksnis
ir putodamas kraujas pienu pavirsta
o liokajai krankliais šaukštais karietos
pilys žeminėmis
kai užmiegi nesulaukęs
kaip pasibaigia pasaka

broliai nesuspėjo
Elenytė pranyko lauže
užduso nuo dūmų
o gal nuo karščio
susprogo gosli jos širdis
(neatsimenu)

pabusti iš sapno apie kūną
apie viduramžius
kur žeminėje mano sargas
žvalgas Haltas
blizgina strėlių antgalius
neišauštančiam mūšiui
mano gidas Taro vardu
sklaido kortas ant ąžuolo stalo
ir su šypsena
ne mane skelbia nugalėtoja

aš norėjau mylėti ne nubusti
jei manęs šito klausi
bet visata nepailstamai
traukė gilyn į drėgną savo šerdį
įsuko į pačią ašį
sapnavau kad turėjau namus
pasaulio krašte
sielos dvynį glamonėjau
ilgi mano plaukai
apsivijo aplink jo kaklą

aš norėjau būti motina
geresnė nei manoji
kvepėti meile ir pienu
ne vienatve ne svetimu prakaitu
ne GinTonic

viskas buvo nulemta
taip turėjo nutikti
Pakaruoklio atodūsis
nugriaunantis Bokštą
Mirtis ir Mylimieji
atspindi tą patį arkaną

sapnavau o likimas tykiai
suko virvę aplink čiurną
nubudau pakabinta žemyn galva
prieš kosminį veidrodį
ir maniau kad numirsiu
iš juoko

 

pasaka apie vaiduoklę Mają

prisirišimas prie to kas praeina
skausmas nuo kurio nėra vaistų
man nereikia šventos ramybės
nei amžinojo gyvenimo
tik dukart tiek trunkančio spalio
raudonų klevų žydėjimo miražų
šlapiais lapais nuklotų laiptų
baltų moliūgų jaunaties
kaštonų ir gilių vainikų
uždarančių pilnaties ratą

nebelaukiu neįvyksiančių
šeimos vakarų
dovanų pakavimo meto
nebetrokštu aukso žiedų
nei didžiulių namų
šviesų languose
mane grįžtančią iš lietaus
pasitiksiančių rankų

mušant 31-ą vidunaktį
išsiskaidau į daugybę žibintų
prieangiuose tykančių
šiurpių šypsenų
paryčiais joms užgesus
aš taip pat užmiegu
ir miegosiu 11 mėnesių

 

vilktakės pilnatys

gimda yra mėnulis
dyla pilnėja
trylika kartų per metus
sugrįžta į pirminę savo fazę
gyvybė teka per mane
į riešutų kevalus
lapų taures ir samanas
atgal į žemę

gimiau didiems dalykams
tai žino visos moterys
per savo pilnatį
savo žydinčią vasarą
prasiskleidus
raudonoms lelijoms

mes traukiame jų lakumą
kaip mėnuo vandenynus
Aurelianas Buendija
suprato tai
dėl gražiausios moters
klajodamas po dykvietes
Fernanda buvo altorius
su selenito karūna
vario plaukuose
ir Petra buvo altorius
nuoga po šermuonėlių mantija
ant lovos

gimiau didiems dalykams
jiems apsakyti
neužtektų žodžių
ir nepavyktų išmatuoti
kiek gyvybės
užsimezga ir žūsta
trylikoje mano mėnesienų