Dalia Jazukevičiūtė. Eilėraščiai
2025 m. Nr. 11
* * *
Tai va tas ruduo – mudviejų paskutinis
aš sėdėjau ant tavo sugriuvusios gimnazijos
laiptelių
saulė kaip šnipas
siuntinėjo mums blyksnius
iš tamsiųjų brūzgynų
nedrįsau sakyti – paskutinis mūsų sekmadienis
kaip banalu
bet vis tiek tai buvo sekmadienis
ir vis tiek paskutinis
mums atseikėtas
dosnaus šykštuolio ranka
tu braidei aplinkui mane
piktžolėse brūzgynuose
niršus
apleista kaip – sakei
kaip apleista
sakei kad čia visada rasdavai
brangenybių
nors maišu nešk –
tų prisiminimų
aštrių kaip žalio butelio šukės
bado širdį padus
žinojau
žemė tuščia yra – be meilės
ji niekas – be meilės
nebevark neieškok
mudviejų istorija gęsta
prieik dar sykį pasilenk arčiau
(aš toliau sėdžiu ant laiptelių)
paglostysiu tavo veidą
paskutinės saulės mirgėjime
krintančių lapų dangaus
tyloje
ir neverksiu daugiau niekada
jokių saulėlydžių jokių rudenių
jau atverkta
* * *
Nuėjau nusipirkau sveiko maisto
du šimtus gramų ciberžolės geltonos
kvapniųjų pipirų
ir granato vaisių
dabar galvoju
aš prailginsiu
tą beprotį
svyruojantį lynu
savo gyvenimą
bent jau iki vakaro
bet man nepasisekė
gyvenimas sparčiai trumpėjo
o man vis neramiau
neramiau
todėl vėl ėjau vėl pirkau
bet dabar jau granatų vyno
ir vakaras taip
svaiginančiai sulėtėjo
kaip lėtėja ruduo
saulės dūmuose
* * *
minkšta tamsa suvysto mano pėdas
užriša akis
bet aš seniai išmokau kaip katė
tave kiaurai peržvelgti
nebebaisi tu man naktie
nors gera būtų sapno šviesoje
vėl gaudyti pražuvusius gyvenimo žaislus –
bet tu neleidi – siela nekantri –
ji klajoja gatvėmis
ir ypačiai pamėgo tiltus
nes žiežula aušra
čia prisistato daug anksčiau
negu žemyn į krantą
ir apšviečia mane –
tarsi netyčia iš juodojo vandens
iššokusią žuvelę
* * *
Naktyje reikia rašyti
tuos eilėraščius
kurie man neleidžia miegoti
o dieną iš kur gausi žodžių
kai juos visus išvagia išnešioja debesai
statybų kranų gervės
jos rausia duobes laidoja žodžius
išnešioja vėjas – vėją myliu
kaip myliu ir rudenio vyną
išvagia žodžius staiga prisikėlę vabzdžiai
bitės ir net vienintelė mano pažįstama musė
kurios aš buvau jau pasiilgus
bet ji ir vėl prašapo – ten kur
jos rūmai šventovės miestai
iš kur aš galiu žinoti
nepriviliosi tos musės
ji tokia intelektuali
jai savi reikalai savos bėdos
jai nereikia naktimis rašyti baisių eilėraščių
(nes eilėraščiai yra nakties ir tamsos
daugtaškiai)
kai lieki pasaulyje visiškai vienas
ir širdį mėnulis rentgenu peršviečia
kiaurai
ir tik troleibusai tebevažinėja
tiesiai per galvą
trinksi
nesidrovėdami
bet tada gali išvysti ją
tą savo blyškiąją sielą
nakties veidrodžio atspindžiuose
arba stebėti kūną stebėti kraujagyslių upelius
spėlioti kuris upelis pirmas pastatys
užtvanką kraujui
ir tada
ir tada tu
ir tada tu
pagaliau užsikiši –
nutils tavo eilėraščiai
išlipsi iš nakties
iš lovos
tykiai
juk ką dovanojo šviesa
to tamsa jau niekada neatims
tamsos tiek daug bet ji vis tiek silpnesnė
už šviesą
todėl būk rami
ramiai gyvenk tykiai vaikščiok
mirk tyliai tyliai
kaip toji intelektuali musė
užkritus už grindjuostės
* * *
Jau veidas tapo išdidus
lyg ilgai būčiau ėjus
lauku prieš vėją
atmerkiu akis rytais
ir nieko nežinau
nei savo vardo metų
nei kam ir kur esu
o žvilgsnis atšiaurus
ir į save
ir nežinai kur eit
prašyt pasigailėjimo
* * *
Sveika mieloji
ir vėl sapne tave regėjau
ir vėl verkiau pabudusi
jau nebeklausinėju
kaip tu ten laikaisi
bet visgi klausiu ar ten yra ruduo
ne sako ji
aš šerkšno rūmuos
gyvenu
nei rudenio nei vasaros
tik grynas
baltas spindesys
žiema žiema
tau čia patiks
juk visada džiaugeisi
savižudžio sniego
šviesa
* * *
Šviesiųjų sapnų angelai negrąžina
tik ilgesio naštą
grąžina atgal kur būta
ir laimės smulkių pinigėlių
ir kvaitulio šokių
ir kryčio saldumo
dabar vėl ruduo
ne iš mano žodžių atėjęs
iš žemės drėgnos gelmės
iš dangaus skaidrėjančio stiklo
surandu vėl save
smogiančios jūros krante
dykynėje
stoviu viena
tarp debesų ir vandens atspindžių
regėdama visą šviesą pasaulio
ir demiurgo niršų
artėjimą
stoviu giedodama
tamsėjančių lapų giesmes
Viešpatie sakau užtverk žvėriui kelią
pasigailėk mūsų
nedorėlių