Daiva Molytė-Lukauskienė. Eilėraščiai
2025 m. Nr. 11
* * *
Paslaptingoji ir nežinomoji nepažįstamoji
Esu tavyje tavo viduriuose toje ertmėje
Tarsi būčiau laiko praryta gyvastis
Pasaulis skrieja erdvėlaiviais ir žvaigždėmis
Aplink mane violončelių muzikai skambant
Valso ritmu sukamės mojuodamos rankom
Be prašmatnių suknelių susisaisčiusios
Spalvinėmis dermėmis modernėjančiame pusiasalyje
Dievas ištiesia ranką ir prabyla tavo balsu
* * *
Sukame ratus tarytum kuosos virš miesto stogų
Virš mėlynuojančio laiko ir drožinėtų ornamentų
Kylam ir leidžiamės kylam ir leidžiamės
Virš Juodkrantės kalnų ir slėnių
Čiulbant paukščiams ir dūzgiant lašalams…
Medinės vilos balkone skaičiuoju lenteles
Ir dienas ir tą likusį buvimą
Ošiant vėjams virpant medžių lapams
Pirmoji žaluma saulėkaitoj ryškėjantys
Teptuko potėpiai erotiški virpesiai
Atskleidžia dar vieną istoriją
Nutapytoje drobėje meiliai šypsosi
Panelė Loebel
Kalne sužydės pakalnutės
Tu man sakydavai kad galima gerti
Pakalnučių gydomąjį nuovirą
Tarsi arbatą
Tik viena pakalnutė su žiedais
Tik viena
Ar pameni
Tik šypsaisi iš dangaus aukštybių
Ir tyli ir nieko nesakai
Vienas gurkšnis
Kitas gurkšnis trečias gurkšnis
Sustojo tavo širdis ir sustojo laikas
Tik spalvinės dermės drobėse
Tik nutapyti paveikslai
Kalba freskose pasteliniai įrašai kai
Žvelgi nuo sienos ir šypsaisi mįslingai
Vienintelis išlikęs tavo portretas
Loebel
* * *
Loebel lupdavo virtą vištos kiaušinį
Po smūgio švelniai liesdavo kevalą
Ir iš lėto
Skambant Vivaldžio muzikai
Ir čiulbant paukščiams
Tekant saulei
Dėdavo į burną
Ritualas suteikiantis
Jėgų ir energijos sklidinai
Pripildydavo
Jos valgomojo kambarį
Už aksominių užuolaidų
Niekas negalėjo regėti jos
Tikrojo veido
Girdėti kaip daužosi širdis
Ir…
* * *
vištiena brokolis špinatai sūris
taip skanu taip skanu
kartoja moteris iš televizijos ekrano
kalba lietuviškai nors esame seniai iškeliavę
esame kitoje šalyje kitoje vietoje
kitoje aikštėje ir gyvenime
čia visi dainuoja svetima kalba
svetimi garsai ir akmeninis takas
kurį matau kas dieną
pro skaidrų lango stiklą
kruopščiai išvalytą ir išblizgintą
matau apakinta vakaro saulės šviesos
mėgaujuosi sklindančia šiluma
šioje pusiausvyroje ir koordinacijoje
švarus kūnas ir mintys ir protas
neišmokau mylėti savęs
saugoti ir puoselėti
kas kartą susigūždavau
baudžiama ir mušama
sulaikydavau kvėpavimą
spausdavau save
sustingdavau
kartojo graži moteris
iš televizijos ekrano
elegantiškai dėliodama į lėkštes
ką tik pagamintą maistą
vištiena brokolis špinatai sūris
taip skanu taip skanu
masažo kabinete
šis kambarys man priminė
vieną pasakojimą iš vaikiškos knygos
kampe stovėjo sena kėdė o
už jos
gėlėtų tapetų erdviškume
skleidėsi žiedai
skleidėsi įnoringais garsais ir kvapais
rožinė spalva su regimo kičo akcentais
žymėjo kelionę link savojo kūno kai
kiekvienas raumuo susitraukdavo ir išsitiesdavo
tapdamas tramplinu masažuotojos pirštams
delnams ir alkūnėms
jos susmigdavo į nugarą į klubus
ir čiuoždavo aliejumi ištepta oda
iki skausmo
skausmingai bylodamos
kad gyveni kad tai ne gyvenimo imitacija
primenanti šį žaidimų kambarį
kad veiksmas tęsiasi ir
persikelia į sceną kartu su mūsų
ir jūsų kūnais šviesomis ir garsais
judesiais ir aimanomis
pykčiais ir barniais
sutuoktuvėmis ir skyrybomis ne tik
televizijos ekranuose ir saldžiose
gyvenimo būdo laidose
* * *
sutuoktinių pora
vyras ir moteris moteris ir vyras
garsiai barasi kaip ir mes ateidami čia
spektaklis tęsiasi spektaklis įpusėja
laikas eiti iš šio teatro namo
bet šis gyvenimas
nesibaigia po mirties…
scenoje dvi morgo merginos
masažuoja lavoną masažuoja jo kūną
nusėtą rožinėmis gėlėmis
nuo tų pačių tapetų
su kičo atodūsiais
su raudomis ir giesmėmis
ir skamba ausyse
dieve šventas kaip keičiasi pasaulis
dieve šventas
kaip keičiamės mes
* * *
Ir Dievas ištiesė ranką
Ten čirpavo
Tik vienas paukštis
Ankstyvą pavasarį
Saulės spinduliui krentant
Ant medinių grindų
Pro didelį langą
Ošiant marioms ir laikui
Šviesėjantis buvimas
Laikmečio klegesy
Ave vita Ave vita
Suskambo it muzika
* * *
sėdėdama ant kėdės su ratukais
masažuotoja vikriai važinėdavo aplink
žemai nuleistą stalą
mano įsitempusį kūną
įtrindavo nugarą
natūraliai dvokiančiu aliejumi
tarytum kepamos žuvies kvapas
sklisdavo
iš jos tarpukojo
kai išsižergusi ir
apglėbusi kojomis mano galvą
trindavo riebaluotomis rankomis
sužadindama
kraujotaką ir atvėsusius jausmus
stingstančiame kūne
iš visų jėgų
stengdavosi išjudinti mintis
kalbėdavo apie viską ir nieką
apie gilią vienišystę mieste
kuriame ji studijavo
gyvenimo meno
mokslus
Rolandui R.
Štai ir viskas. Skaitau tavo knygą. Istorija baigės.
Teka laikas ir ašaros džiūsta tarp pirštų.
Tu tą kartą sudie pasakei savo meilei,
Ir tave ji lyg dūžtantį žaislą užmiršo.
Ir nustūmė į prarają juodą,
Nepriklausomo teismo akordais…
Tik neverk, neraudok, vienas kitą išduoda,
Ir parduoda svajonių imperijas ordos.
Jūs žiūrėjot į jūroje skęstantį laiką,
Mėnesienos šviesoj skauduliais aptaškyti.
Trenkė maršą tamsoj pabrolys idiotas,
Liejos raidės, norėjos rašyti, paišyti
Vieną žodį, o gal testamentą…