Gasparas Aleksa. Laukiant varnėno skambučio

2007 m. Nr. 5 

Sėdžiu lauke ant klevo rąstigalio, atstojančio kėdę. Smagu žiūrėti į raibuliuojantį Nemuną, į vandenyje blėstantį saulės taką. Mintys šokinėja viršum mirguliuojančių bangelių, raustelėjusių gęstančioje pavakario žaroje. Mąstau apie Poezijos pavasarį.
Dažnas skeptikas keiksnoja šią poezijos „gurmanų“ šventę, bet – sužydės alyvos, ir vėl važiuosime į miestelius ir kaimiūkščius, skaidysimės grupelėmis lyg kažkokie sektantai, stebėsime, kaip renkasi žmonės, skaitysime jiems naujausius tekstus. Poezija šiandien perdėm sektantiška, išguita iš daugelio viešųjų erdvių, ji – tarsi ponų ,,pakajuose“ nepritampanti klošarė, nevykėlė dvidešimt pirmo amžiaus bomžė, pelenių Pelenė. O gal jos iš viso nebėra? Bet kodėl tuomet vis dar nestinga žmonių, laukiančių poezijos „desanto“. Kas pavasarį. Jau keleri metai laukiančiųjų būrys nebemažėja. Nusistovėjo – kaip grietinė ant pieno. Ir stovi. Pasiekta kritinė skaitytojų mažėjimo riba? Ir, ačiū Dievui, tveria, nebenutrupa daugiau?
Kartais juntu kirbančią mintyse kitą galvos sopę – dėl poetų tapatybės krizės. Kas tai? Nerandu greito atsakymo… Gal teisus Donaldas Kajokas, nūdienos poezijoje pasigendantis lyderio? Gal iš tikro šiandien beliko vien tik nebloga bendroji poezijos situacija? Yra laukas, yra erdvė, tačiau – nė vienos vėliavos tame lauke, nė vieno vedlio?
Saulė jau visai baigia užkristi už eglių kitame Nemuno krante. Smagus kūno lengvumas po darbo dienos ir minkšta artėjančių sutemų prieblanda nejučia išvaduoja iš kasdienybės potyrių. Pasaulis sykiu su gailiai žalzganomis klevų, gluosnių, drebulių šluotomis nutolsta. Nebematau nė tamsėjančio pakrantės smėlio, nė migloje pranykstančių trobesių. Staiga krūpteliu: tamsuojančiame danguje blėsteli į didžiosios upės slėnį besileidžiančio gandro šešėlis. Gal tai ir yra tobuliausia poezija? Nuostaba? Baugulys, krentant į sapno bedugnę? Ir prabudimas, kai rytas užgauna blakstienas?
Vis dažniau įsitikinu: ramus laukimas – geidžiama dažno žmogaus, atėjusio iki vidukelės, būsena. Juk ne man vienam pakyrėjo skubėjimo triukšmas. Toks negamtiškas, dirbtinis, netikras, bet toks įkyrus – kaip graužianti pelė, kaip zyzianti musė, kaip šuns amsėjimas. Triukšmą lydi nerimas. Nesvarbu, kad puikiai žinai: jokio pavojaus nėra. Musei jau kybo musgaudis, o pelei paruošti spąsčiukai su sūrio gabaliuku. Galų gale, kas ta pelė? Pakrebždės ir liausis… Bet kažkodėl vis viena gūžiesi, net galvą slepi po apklotu. O nerimas tiktai auga. Jis užlieja kiekvieną kūno lopinėlį, jis atakuoja keistu dilgsėjimu – ir tu nieko, ničnieko negali pakeisti.
Gal gūždamiesi savyje mes instinktyviai stengiamės pabėgti nuo kvailų dienos įvykių?
Gyvename informacinėje visuomenėje, bet seniai nebenori skaityti laikraščių, įsijungti televizoriaus, klausyti radijo. Aš nelaukiu informacijos. Jokios. Nes mane pasiekia vien politikavimo klampynė, popsinės nesąmonės, kvailiausios paskalos ir tušti plepalai, kitaip tariant, niekam nereikalingas šlamštas. Laukiu kažko, kas visa pakeistų. Bet sykiu ir baugu: o jeigu atšniokš dar didesnė purvo banga? Jeigu trūkusi tulžis užlies paskutinius žmoniškumo likučius? Toks jausmas, lyg sirgtumei sunkia liga, bet kol kas dar ne mirtina. Labai nedidelių pastangų tereikėtų – ir galėtum pasveikti… Tačiau delsi. Piršto nepakrutini. Sakai sau: savaime praeis. Juk visados praeidavo…
Manau, ne dėl kokios nors kitos priežasties atsiranda tekstai, panašūs į šį, į Sigito Parulskio: ,,Menininkas nei turi, nei privalo būti socialus arba asocialus. Jis neprivalo būti net menininku. Jis – žmogus ir gali būti partinis, nepartinis, feministas, komunistas, fašistas, onanistas, sadistas, iškrypėlis, kas tik nori, bet visų pirma, jeigu jau jis laiko save menininku, galėtų būti bent jau menininkas. Visa kita – jo noras ir valia. Nes menininko kūrinys yra aktyvus dalyvavimas visuomenės gyvenime, kur kas aktyvesnis ir prasmingesnis nei šūdo malimas apie kultūrą ir krikščioniškų vertybių puoselėjimą dienraščių puslapiuose ir TV ekranuose.“
Panašios pozicijos laikosi dauguma nūdienos menininkų. Jaunų ir ganėtinai subrendusių. Deja, kad ir kokiomis deklaracijomis vadovautumės, nuo esaties atsiplėšti neįmanoma. Esatis yra svarbiausias kūrybos variklis ir šaltinis. Kasdienybė, ta baisioji nepažabojama jėga, siurbianti iš pasąmonės talpyklų geriausius syvus ir bandanti jais pamaitinti mūsų rašymus. Nesvarbu, kaip elgiamės: ar teigiame ją, ar bandome paneigti – ji yra, egzistuoja, ji rodo mums dantis arba šiepia nasrus.
Sunkiausia, kai kūryba nebežino kur einanti, ko ieškanti. Šiuolaikinė literatūros ir meno kritikos situacija, mano galva, jau kuris laikas skatina kūrybos neišmanymą, nenuovokumą. Dėl to per visus galus ima veržtis chaltūra, popsas, grafomanija. Į originaliosios kūrybos lentynas pretenduoja eilėraščiai–mėsainiai, apsakymai–daiktai, romanai–apatinių kelnaičių šnabždesiai… Regis, artėjame prie ribos, kai žodžio iš viso nebereikės. Poezija baigia pavirsti mišraine, parduodama Maximoje: vieną majonezą nuplovei – įkrėsk kito, ir pirmyn. Amerikonėjame? Taip, ir labai sparčiai. Daromės menžmogiai (gal menmenai?). Kodėl? Nežinau. Ar todėl, kad esame vis sparčiau atstumiami visuomenės, ar todėl, kad patys nuo jos užsisklendėme menkai teskaitomų savaitraščių ir mėnraščių rezervatuose?
Ar kuomet atsigausime? To irgi nežinau. Vien laukiu. Laukimas padeda užsimiršti, didina vidinę tremtį. Tačiau ar nebus taip, kad tremtis – geriausia išeitis iš situacijos? Kol paskutiniai tobuli skaitytojai ir klausytojai, dar gebantys atskirti pelus nuo grūdų, neišsilakstė į visas keturias puses.
Prisimenu Valdo Papievio klošarės žodžius romane ,,Vienos vasaros emigrantai“: „Man vis atrodo, kad jūs nuo kažko bėgat ir niekaip pabėgti negalit. Tai kas gi jus persekioja? Kas jums ramybės neduoda? Kodėl net tada, kai jūs juokiatės, toks liūdesys dvelkia nuo jūsų?..“
Argi liūdesys, užsiglaudęs giliai akyse net tada, kai juokiamės, ne atsakymas, kokia iš tikrųjų turi būti poeto siela? Ar nestingame liūdesio, jei jau ketiname rašyti poeziją? Liūdesys, kaip ir tremtis, poetams į naudą. Svarstau: ko šį Poezijos pavasarį, kai į Lietuvą vėl suvažiuos eilėraštininkai kone iš visų pasaulio kampelių, bus daugiau – liūdesio ar pagirių? Globalizacijos pagirių?
Vakaras lėtai apsemia mintis, tamsa tirštėja. Dabar jau nė savo ištiestos rankos nebematau. Laikas į vidų, į šviesą (dirbtinę!), laikas atsiversti kokį nors GERĄ skaitymą. Kai moki ieškoti, jų randi. Gerųjų skaitymų. Kad ne šiandien rašytų, tai anksčiau. Kad ne originalių, tai verstinių. Beskaitant, žiūrėk, ir naktis atsitrauks. Pasaulis visiškai sumažės. Nė nepajusi užsnūdęs. Pabusi lyg nebe tas. Pabusi pilnas visai kitokių minčių, gal ir šiokių tokių jėgų, kad galėtumei ir vėl bristi per dieną. Jau kitą. Tą, kurią savo aštriu dūzgimu ką tiktai pradėjo užuolaidų klostėse pasiklydusi kamanė. Matyt, įskrido netyčia į kambarį, naktį miegojo – sykiu su žmonėm, o aušros pažadinta nori lėkti laukan…
Praveriu langą, paleidžiu ją į laisvę – laimingą ir zyziančią. Bet kol seku akimis juokingą kamanės skrydį, ne juokais išsigąstu: kaimyno sode, už tvoros, už vėjo įsiūbuotų tujų ir žydėti susikaupusių alyvų, išgirstu skambantį savo… mobilųjį telefoną. Velnias! Negi vakar būčiau pametęs? Negi palikau tą informacijos žaisliuką žolėje, kurią suėmė ryto šalna? Tačiau vakar visai nebuvau pas kaimyną. Net negalėjau būti. Kaimyno sodas kietai užrakintas. Spynomis ir grandinėmis. Nes kaimyno nebėr. Pasimirė prieš pat Kalėdas. Atvažiavo tolimi giminaičiai, palaidojo žmogų, o jo kiemo vartus užrakino. Tik varnėnams grandinės nė motais. Parlėkė – ir kuriasi senuose inkiluose, krebžda, švilpauja… O telefonas vis dar reikliai skamba. Tačiau ne ant žemės, ne žolėje. Jis skamba ir skamba vis kitoje kaimyno sodo obelyje! Persisveriu pro langą. Ieškau akimis apgaviko. Pagaliau pamatau savotiškai praskėstus sparnus. Pražiotas snapas. Papūstas gurklys: varnėnas skambina ir skambina. Nepaliauja man skambinęs. Pradžiungu lyg mažas vaikas: kyla toks pasiutęs noras tikrą telefoną nutėkšti į šiukšlyną, išjungti, įkalinti kokiame nors sename lagamine, kad daugiau niekados nenorėtų dainuoti man savo teletabiškos dainelės. Varnėno gerklėje technologinis niekalas skamba kur kas maloniau.
Akimis siurbte įsisiurbiu į ramybės drumstėją. Žvilgsnis paukštį išplėšia iš šakų raizgalynės, jis tartum artėja, artėja… Akimirką atrodo net didesnis už karvelį. Juodos, ryškiai lyg metalas žvilgančios plunksnos, nuo vėsos pašiurpę sparnai, geltonas snapas… Gražuolis! – pagiriu mintyse. Paukštis, tartum išgirdęs, ką mąstau, nutyla, nurimsta, kiek smakso tiesiai į langą, paskui apsidairęs purpteli ant kitos šakos ir vėl pasišiaušia – varo savo špokinę ariją toliau…
Bet visa tai buvo ankstų rytą. Šiandienos rytą. Per šalną, kurią nuvijo vidurdienio saulė, gerokai parausvinusi žmonos sodintas tulpes, pakėlusi nuo žemės pinavijų daigus, atvėrusi akis violetinėms ir geltonoms raktažolėms. O dabar jau tamsu… Taip tamsu, nors į akį durk.
Kasdienybės minčių galvoje – nė ženklo. Įžiebiu lempą. Atsiverčiu Vytautą Mačernį:

Betgi ir aš sapnavau spalvotą sapną. Prieš pat pasiklydusios kamanės dūzgimą. Prieš mobilųjį varnėno skambutį. Šįryt. Tartum leidausi taku nuo kalno į Nemuno slėnį… Pamačiau priešais ateinančią moteriškę. Regėjau ironišką šypseną. Ji aikštinga, – kažkodėl pamaniau. Kas supaisys sapno mintis ir logiką? Buvau besukąs į šoną, kad prasilenktume, bet mane įveikė smalsumas: moteris kažką glėbyje nešėsi , o aš norėjau pamatyti tą didžiulį baltą ir minkštą tumulą ant sunertų jos rankų. Tad paspartinau žingsnį ir mudu susidūrėme – akis į akį… Ne, tame glėbyje buvo ne išbalinti skalbiniai, ne suvystytas vaikas! Glėbyje buvo… pelės! Daugybė baltų kaip sniegas pelių! Prispaudusi judrų tumulą prie krūtinės, moteriškė vos ne vos jas išlaikė. Gyvūnėliai raitėsi, bėgiojo jos rankomis, lipo ant pečių, ant galvos…
Pamačiusi, kaip suglumau, sapno moteriškė pradėjo rieškučiomis semti baltapeles ir svaidyti mane. Pelės man pasirodė keistai minkštos ir lengvos tarsi pūko kamuoliukai. Ir dar kažkokios lipnios. Braukiau jas nuo savęs, bet negalėjau nusipurtyti… Jeigu ketini tokiai pelei nusukti sprandą ir bent tuo būdu jos atsikratyti, ji subliūkšta tarp pirštų lyg muilo burbulas…
Gal šitas sapnas reiškia nerimą prieš poezijos skaitymus?
Taip keistai praradau ramybę. Ko tik pavasarį nebūna!
Kažin, ar rytoj ir vėl man paskambins varnėnas? Tas pats. Gražuolis. Ir velniškai talentingas. Ne šiaip sau koks nors grafomanėlis arba per galvą besiverčiantis kvailys.