Mūsų publikacija
Miguel de Unamuno. Krikščionybės agonija
2008 m. Nr. 6
Iš ispanų k. vertė Linas Rybelis
Migelis de Unamunas (Miguel de Unamuno, 1864–1936) – įžymus ispanų filosofas, romanistas, poetas, dramaturgas. Mūsų skaitytojai dar gerai prisimena jo prozos knygą „Migla. Trys pamokomi romanai ir prologas“, išleistą 1975 m. „Krikščionybės agonija“ pirmą kartą išspausdinta Paryžiuje 1925 m. prancūzų kalba, tai – vienas svarbiausių rašytojo filosofinių poleminių veikalų. Ispaniškai knyga pasirodė tik 1931 m. M. de Unamuno kūrinyje gvildenamos dvi pagrindinės temos – nemirtingumas ir tikėjimas, plėtojamos mintys, kurios buvo išsakytos knygoje „Apie tragišką žmonių ir tautų gyvenimo jausmą“ (1912, liet. – 2003).
Spausdiname „Krikščionybės agonijos“ pratarmę bei pirmus du skyrius.
Pratarmė
Mirštu, nes nemirštu.
Šventoji Teresė Avilietė
Krikščionybė yra universali dvasinė vertybė, kurios ištakos glūdi pačioje žmogaus individualumo gelmėje. Jėzuitai sako, kad jos esmė – pripažinti mūsų individualaus, asmeninio išganymo sandorį, ir nors jėzuitai šį teiginį laiko pamatiniu, aiškindami jį kaip ūkinės teologijos klausimą, mes galime pritarti jam tik kaip pradinei tezei.
Kadangi problema yra grynai individuali, todėl ir universali, esu priverstas trumpai išdėstyti asmeninio, individualaus pobūdžio aplinkybes, kuriomis šį pradėtą rašyti kūrinį atiduodu tavo, mano skaitytojau, nuožiūrai.
Karinė mano nelaimingosios tėvynės diktatūra nutrėmė mane į Fuerteventūros salą, kur aš gavau progą praturtinti savo vidinę religinę ir netgi mistinę patirtį. Iš salos mane ištraukė prancūzų burlaivis, nuplukdęs į Prancūziją; paskui įsikūriau Paryžiuje, į celę panašiame kambarėlyje, šalia Triumfo arkos Etualio aikštėje. Ten ir gimė šis rašinys. Čia, Paryžiuje, apsunkusiame nuo istorijos, visuomeninio ir pilietinio gyvenimo pilnatvės, veik neįmanoma pasislėpti kokiame nors kampelyje, kuris būtų laisvas nuo istorijos, todėl tenka ją išgyventi. Čia aš nematau nei ištisus metus sniego užklotų kalnynų, kurie Salamankoje mano dvasiai teikė peną, nei Palensijos plynaukštės tyrų, kur dega mano vyriausiojo sūnaus namų židinys ir nurimdavo mano širdis, nei jūros, virš kurios vandenų kasdien regėdavau kylant saulę Fuerteventūroje. Čia teka Sena, o ne Nervionas, mano gimtojo miesto Bilbao upė, kurioje junti jūros potvynių ir atoslūgių pulsą. Čia, šitoje celėje, mano penas buvo knygos, knygos, kurios bemaž atsitiktinai pasitaikydavo po ranka. Tas atsitiktinai ir yra laisvės pradas.
Tokiomis asmeninėmis religinėmis ir, drįsčiau sakyti, krikščioniškomis aplinkybėmis ponas P. L. Couchoud manęs paprašė parašyti brošiūrą (cahier) jo leidžiamai Christianisme[1] serijai. Tarp kitko, jis pats man pasiūlė ir pavadinimą „Krikščionybės agonija“, nes jau buvo susipažinęs su mano veikalu „Apie tragišką žmonių ir tautų gyvenimo jausmą“.
Kai ponas P. L. Couchoud kreipėsi į mane su tokiu prašymu, aš skaičiau Charleso Maurraso „Enquete sur la monarchie“[2] – ką nors tolimesnio nuo Evangelijos ir įsivaizduoti negali! – kur skaitytojas šeriamas sušvinkusios mėsos konservais, patiektais iš velionio grafo Josepho de Maistre’o skerdyklos.
Šitoje iš pagrindų antikrikščioniškoje knygoje aš perskaičiau 1903 m. „L’Action Franēaise“[3] programos ištrauką: „Tikram patriotui tėvynė yra visų svarbiausia, todėl visus politinius klausimus jis kelia, svarsto ir sprendžia vadovaudamasis nacionaliniu interesu.“ Perskaitęs šią frazę, prisiminiau žodžius „mano karalystė ne iš šio pasaulio“ ir pagalvojau, kad tikras krikščionis – jei tiktai tikras krikščionis gali egzistuoti pilietiniame gyvenime – kiekvieną klausimą, politinį ar bet kuris kitą, turi kelti, svarstyti ir spręsti vadovaudamasis asmeniniu amžinojo išganymo interesu, amžinybės požiūriu. O jei tėvynė žūsta? Krikščionio tėvynė ne iš šio pasaulio. Krikščionis turi paaukoti tėvynę tiesos labui.
Tiesa! „…Dėl jos niekas nepuoselėja iliuzijų, ir visa žmonija, skaitydama išminčiaus akyse, be užuolankų jį klausia, ar tiesos gelmėj neslypi liūdesys“, – rašė E. Renanas.
Šių Viešpaties malonės – o gal nemalonės – 1924 metų lapkričio 30 dieną aš dalyvavau Šventojo Stepono graikų stačiatikių bažnyčios, stovinčios šalimais, George‘o Bizet gatvėje, pamaldose. Ten ant didelės ikonos su Kristaus atvaizdu, užimančios visą timpano plokštumą, perskaičiau graikišką užrašą: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.“ Ją perskaitęs vėl pasijutau esąs saloje ir pagalvojau, veikiau pasvajojau: ar kelias ir gyvenimas tikrai yra tas pat, kas tiesa, ar tiesa ir gyvenimas neprieštarauja vienas kitam; o gal tiesa žudo, o gyvenimas mus apgauna? Tokia minčių eiga privertė mane susimąstyti apie krikščionybės agoniją pačiame manyje ir kiekviename iš mūsų. Ir apskritai, ar krikščionybės gali būti anapus kiekvieno iš mūsų?
Čionai ir glūdi tragedija. Juk tiesa yra kolektyvi, visuomeninė, net pilietinė; tikra yra tai, dėl ko mes sutariame ir su kuo suprantame vienas kitą. O krikščionybė yra individuali, neperteikiama. Todėl ji ir agonizuoja kiekviename iš mūsų.
Agonija, a’gonia, reiškia kovą. Agonizuoja tai, kas gyvena kovodamas, kas kovoja su pačiu gyvenimu. Ir su mirtimi.„Mirštu, nes nemirštu“, – taip skamba karšta Šventosios Teresės malda.
Apie savo agoniją, savo kovą už krikščionybę, krikščionybės agoniją manyje, jos mirtį ir prisikėlimą kiekvieną mano dvasinio gyvenimo akimirką aš ir noriu tau, skaitytojau, papasakoti.
1871 metų birželio 24 dieną abatas Loysonas, Julesas Théodore‘as Loysonas, savo broliui tėvui Hiacintui[4] rašė: „Netgi tiems, kurie dar palaiko tave ir nėra prieš tave nusistatę, atrodo, jog tai, ką rašai, yra dabar nesvarbu, nes šiais laikais visiems pirmiausia rūpi bendri interesai. Jie baiminasi, kad tavo priešai pasirinko tokią taktiką, kuria siekia nuvilioti tave į šią bendrų interesų teritoriją ir ten sunaikinti.“
Taigi religijoje, ypač krikščionių, neįmanoma kalbėti apie didžiuosius bendrus religinius, amžinus, universalius interesus, nesuteikus jiems asmeninio, sakyčiau, individualus pobūdžio. Kad apreikštų savo krikščionybę, savo agoniją, kovą už krikščionybę, bet kuris krikščionis turi pasakyti apie patį save: Ecce christianus[5], kaip Pilotas, pasakęs: „Štai žmogus!“ Jis turi apreikšti savo krikščionišką sielą, krikščionio sielą, kuri kūrėsi kovojant, agonizuojant už krikščionybę. Jo gyvenimo prasmė yra sielokūra; siela yra nemirtingas pačios sielos kūrinys. Juk mirus kaulai atitenka žemei, siela, kūrinys – istorijai, jeigu tik ji iš tiesų gyveno, tai yra kovojo su laikinuoju gyvenimu už amžinąjį. O gyvenimas, kas yra gyvenimas? Arba – suteikus klausimui dar tragiškesnę prasmę – kas yra tiesa? Juk tiesos neapibrėši, ji pati apibrėžia viską, pati yra apibūdintoja; gyvenimo irgi neapibrėši.
Vienas prancūzų materialistas, nepamenu kuris, pasakė, kad gyvenimas yra prieš mirtį nukreiptų funkcijų visuma. Šitaip jis apibrėžė gyvenimą kaip agoniją, arba rasi kaip polemiką. Vadinasi, gyvenimas jam buvo kova, agonija. Kova su mirtimi ir kartu su tiesa – mirties tiesa.
Kartais kalbama apie struggle for life, kovą už gyvenimą; bet šis gyvenimas už kovą yra pats gyvenimas, life, ir kartu pati kova, struggle.
Reikėtų susimąstyti apie tai, kad mirtis, pasak biblinės sakmės iš Pradžios knygos, atsirado pasaulyje drauge su mūsų pirmųjų protėvių nuodėme, nes jie panūdo tapti dievais, tai yra nemirtingais, žinančiais gera ir pikta, o šis žinojimas suteikia nemirtingumą. Paskui, pasak tos pačios sakmės, pirmoji mirtis buvo smurtinė mirtis, žmogžudystė, kai Kainas užmušė Abelį. Ir brolžudystė.
Daugelis klausia, kaip dvesia žvėrys – liūtai, tigrai, panteros, begemotai ir kiti – giriose ar dykumose, kur jie gyvena? Ar juos nužudo kiti žvėrys, ar jie dvesia natūralia mirtimi, pasitraukę į ramų kamputį, kad nusibaigtų pavieniui, vieniši, kaip mirdavo didžiausi šventieji? Šitaip, be abejo, mirė didžiausias kada nors gyvenęs šventasis, nežinomas šventasis, nežinomas netgi pačiam sau. Galbūt jis gimė jau negyvas.
Gyvenimas yra kova, ir vieningumas gyvenimo labui yra kova ir kyla iš kovos. Nepavargdamas kartosiu, kad niekas taip nesuvienija žmonių kaip mūsų nesutarimai. Ir tik mūsų vidiniai nesutarimai, mūsų gelminiai prieštaravimai kuria mūsų vidinę santarvę, vidinę mūsų gyvenimo vienovę. Kiekvienas susitaiko su savimi, kaip Don Kichotas, tik mirties patale.
Ir jei toks yra fizinis ar kūniškas gyvenimas, tai psichinis ar dvasinis gyvenimas yra atitinkamai kova su amžinąja užmarštimi. Ir su istorija, mat istorija, tai yra Dievo mintis žmonių planetoje, neturi galutinio žmogiško tikslo, ji yra kelias į užmarštį, į pasąmonę. Ir visos žmonių pastangos yra skirtos suteikti istorijai žmogišką tikslą, arba antžmogio tikslą, kaip sakytų Nietzsche, mintijęs apie didį absurdą: socialinę krikščionybę.
Agonija
Taigi agonija yra kova. Ir Kristus atėjo nešdamas mums agoniją, karą, o ne taiką, ramybę. Jis pats tai mums pasakė: „Nemanyk, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo. Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą. Žmogaus namiškiai taps jam priešais“ (Mt 10, 34–37). Dera prisiminti, kad namiškiai, motina ir broliai, ėjo sulaikyti jo, sakydami, kad jis pamišęs, netekęs proto, nuovokos (Mk 3, 21). Ir dar Jis kalbėjęs: „Aš atėjau žemėn įžiebti ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!.. Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemei ramybės?! Ne, sakau jums, ne ramybės, o nesantarvės. Nuo dabar penki vienuose namuose bus pasidaliję: trys prieš du ir du prieš tris. Tėvas stos prieš sūnų, o sūnus prieš tėvą, motina prieš dukterį, o duktė prieš motiną; anyta prieš marčią, ir marti prieš anytą“ (Lk 12, 49–54).
„O kaipgi ramybė?“ – paklausite jūs. Juk Evangelijoje galima rasti tiek ištarmių, dar aiškiau bylojančių apie ramybę. Tačiau ši ramybė, taika esti kare, o karas – taikoje. Tai ir vadinasi agonija.
Kai kas gali pasakyti, kad taika yra gyvenimas (arba mirtis) ir kad karas yra mirtis (arba taika), bet yra bemaž nesvarbu, ką su kuo tapatinti, juk taika kare (arba karas taikoje) yra gyvenimas mirtyje, mirties gyvenimas ir gyvenimo mirtis, tai yra agonija.
Gryniausias konceptizmas, sakysite? Bet konceptizmas tai ir Šventasis Paulius, Šventasis Augustinas ir Paskalis. Aistros logika yra konceptuali logika, poleminė ir agoninė logika. Ir Evangelijoje apstu paradoksų, kurių žaizdre lydosi dogmų kaulai.
Ir pats Kristus visad agonizavo kartu su krikščionybe[6].
Kokie šiurpiai tragiški yra mūsų nukryžiuotieji, mūsų ispaniškieji Kristūs! Tai agonizuojančio, o ne mirusio Kristaus kultas. Miręs Kristus jau palaidotas, radęs atilsį ramybėje, mirusį Kristų jau palaidojo kiti mirusieji, tai Viešpaties kapo Kristus, Kristus, gulintis kape; tačiau garbinamas Kristus ant kryžiaus yra agonizuojantis Kristus, šaukiantis consummatum est![7] (Jn 19,30). Kaip tik šitam Kristui, šaukiančiam „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“, meldžiasi agonizuojantys tikintieji, tarp jų ir tokie, kurie tiki, kad jie neabejoja, kurie tiki, kad tiki.
Būdas kaip gyventi, kovoti už gyvenimą ir gyventi kova, tikėjimu – tai ir yra abejonė. Apie tai jau rašiau kitoje savo knygoje, primindamas tą Evangelijos vietą, kur sakoma: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“ (Mk 9,24). Tikėjimas be abejonės – negyvas tikėjimas.
Bet ką reiškia abejoti? Žodis dubitare turi tokią pat šaknį kaip skaitvardis duo, du, kaip ir duellum, dvikova. Agoninė arba poleminė abejonė, labiau paskališka negu dekartiška, arba metodinė, gyvenimo abejonė (gyvenimas yra kova), o ne kelio abejonė (metodas yra kelias) – tokia abejonė byloja kovos dvilypumą.
Tikėti tuo, ko nesame matę, mus moko Katechizmas, tai yra tikyba; tikėti tuo, ką matome – ir nematome – protas, tai yra mokslas, o tikėti tuo, ką dar pamatysime – arba nepamatysime – viltis ir tikrasis tikėjimas. Aš teigiu, tikiu kaip poetas, kaip kūrėjas, žvelgiantis į praeitį, atsiduodantis prisiminimams; aš neigiu, netikiu kaip rezonierius, kaip pilietis, žvelgiantis į dabartį; aš abejoju, kovoju, agonizuoju kaip žmogus, kaip krikščionis, žvelgiantis į nerealią ateitį, į amžinybę.
Taigi mano ispaniškoje tėvynėje, mano ispanų tautoje, agoninėje ir poleminėje tautoje egzistuoja agonizuojančio Kristaus kultas; tačiau taip pat yra ir Mergelės Skausmingosios, Sopulingosios, kurios širdį yra pervėrę septyni sopulių kalavijai, kultas. Tai nėra tas pat kaip italų Pieta³. Čia garbinamas ne tiek nuimtas nuo kryžiaus Sūnus, laikomas ant Marijos kelių, kiek pati Motina, Mergelė Marija, kenčianti, agonizuojanti su Sūnumi glėbyje. Tai Dievo Motinos agonijos kultas.
Kai kas man sakys, kad dar egzistuoja ir Kūdikėlio Jėzaus, Pasaulio Išganytojo, kultas, Prakartėlės kultas ir Mergelės, gimdytojos ir kūdikio žindytojos, kultas.
Niekada nepamiršiu reginio, kurį teko stebėti Šventojo Bernardo dieną 1922 metais trapistų vienuolyne, netoli Palencijos. Vienuoliai giedojo iškilmingą giesmę Mergelei Marijai jos šventykloje, apšviestoje belyčių bičių vašku. Viršutinėje pagrindinio altoriaus dalyje matėsi ypatingos meninės vertės neturintis Mergelės Marijos žydrais ir baltais apdarais atvaizdas. Šis paveikslas, atrodo, vaizdavo jos pirmąjį apsilankymą pas giminaitę Šventąją Elžbietą Išganytojo gimimo išvakarėse. Iškėlusi rankas į dangų, ji, regis, norėjo nuskristi su savo saldžiausia ir tragiškiausia našta: Neištartuoju Žodžiu. Po visą šventyklą sklido litanija, kurią giedojo trapistų vienuoliai – jauni ir seni, vieni dar nepasiekę tėvų amžiaus, kiti jau seniai jį peržengę.
„Janua caeli! – meldėsi jie, – ora pro nobis“[8]. Tai buvo lopšinė, niūniuojama mirusiajam, ar tiksliau, dar negimusiajam. Regis, jie svajojo, kad jis gyventų iš naujo, tik atgaline tvarka, kad atgimdamas vėl grįžtų į vaikystę, savo mielą vaikystę, vėl patirtų dievišką motinos pieno skonį ant lūpų ir sugrįžtų į ramias bei saugias motinos įsčias, kur sapnuotų palaimingą priešgimdyminį sapną per amžių amžius, per omnia saecula saeculorum. Visa tai kažkuo primena budistų nirvaną, vienuolišką sampratą, tačiau tai irgi agonija, nors ir rodosi, kad tai jos priešybė.
Tėvas Hiacintas (nedera pamiršti, kad iš tiesų buvo tėvas, ir apie jo tėvystę išsamiau pakalbėsime vėliau) savo dienoraštyje 1873 m. liepos 9 dieną, kai jam turėjo gimti sūnus, mistinės ir kartu kūniškos santuokos vaisius, užrašė tokį samprotavimą apie sielos nemirtingumą ir kūno prisikėlimą: „Tegu jis ramiai snaudžia po motinos širdimi, nugrimzdęs į tą malonų devynių mėnesių miegą, kuris jam skirtas.“ Tai ir yra tas malonus miegas be sapnų, priešgimdyminis žemės rojus, apie kurį svajojo trapistų vienuoliai.
Priešingai, portugalų mistiko brolio Thomé de Jesu´so knygoje „Os trabalhos de Jesus“[9] kalbama apie kančias, kurias patyrė mūsų Viešpats Jėzus Kristus per tuos devynis mėnesius motinos įsčiose.
Abiejų vienuolių, atsiskyrėlių, kančios yra ne seksualinio geismo, o motinystės ir tėvystės kančios, tai yra baigtinės būtybės kančios. Jie kenčia todėl, kad jų kūnas, nukreiptas į dvasią, neįsiamžina, nepratęsia savęs. Mirčiai, taigi pasaulio, jų pasaulio pabaigai artėjant, jie dreba iš nevilties, tikėdamiesi kūno prisikėlimo.
Trapistų vienuoliai giedojo: „Mater creatoris, ora pro nobis!“[10] Motina Sutvėrėjo! Žmogaus siela trokšta sukurti sau Sutvėrėją, kuris ją į-amžintų (eternizarla). Mater Creatoris! Motina Sutvėrėjo! Tai buvo sielvarto šauksmas, agonijos šauksmas.
Mergelė Marija vadinama QeotókoV, Dievo Gimdytoja. „Ir palaimintas tavo įsčių vaisius“ (Lk 1, 42), tai yra Žodis, per kurį visa atsirado, kas tik yra atsiradę (Jn 1, 3). Ne tik siela, bet ir žmogaus kūnas, kūnas, kuris turi prisikelti, siekia sukurti Žodį, kad šis sukurtų sielą ir ją į-amžintų, taip pat sukurtų ir kūną, sielos lopšį ir kapą, kūną, kuriame siela gimsta ir negimsta, miršta ir nemiršta. Negimti yra mirti, o nemirti – gimti. Štai tokia yra agonijos dialektika.
Galbūt kai kas iš tų vargšų trapistų anuomet meldėsi už mano atsivertimą. Ir gal pats to nežinodamas jis meldėsi už savąjį.
Šitaip agonizuoja krikščionybė.
Bet kas yra krikščionybė? Nes būtų ne prošal, sakysite jūs, pateikti nors kokį jos apibrėžimą.
Kas yra krikščionybė?
Krikščionybę dera apibrėžti agoniškai, polemiškai, kaip kovos funkciją. Turbūt geriausiai būtų pradėti nuo to, kas nėra krikščionybė.
Ši lemtinga priesaga „-ybė“ (-ismo) – krikščion-ybė – verčia galvoti, kad kalbama apie kažkokį mokymą, tokį kaip platonizmas, aristotelizmas, dekartizmas, kantizmas, hėgelizmas ir pan. Tačiau taip nėra. Priešingai, mes turime puikų žodį – krikščioniškumą (cristiandad), kaip tik reiškiantį savybę būti krikščionimi (lygiai kaip žmogiškumas reiškia būti žmogumi, žmogišku) ir kuriuo galiausiai imta vadinti krikščionių bendruomenę. Tiesą sakant, šis žodžių junginys yra absurdiškas, mat bendrija panaikina krikščioniškumą, o pastarojo prielaida yra vienatvė. Priešingai, niekas nekalba nei apie platoniškumą, aristoteliškumą, dekartiškumą, kantiškumą ar hegeliškumą. Be to, hegeliškumas, buvimas hegelistu ir hegelystė (hegelidad), buvimas Hegeliu, visai nėra tas pat. Tačiau mes neskiriame krikščioniškumo nuo kristybės (cristidad), nes buvimas krikščionimi nėra tas pat, kaip būti Kristumi. Juk pats krikščionis tampa Kristumi. Tą gerai suprato Šventasis Paulius, savo širdyje išgyvenęs Kristaus gimimą, agoniją ir mirtį.
Šventasis Paulius yra pirmasis didis mistikas, pirmasis krikščionis tikrąja to žodžio prasme. Nors Šventasis Petras buvo pirmasis, kuriam apsireiškė Mokytojas (žr. Couchoud „Apie Pauliaus apokalipsę“, II skyrių „Le Mystere de Jésus“[11]), Šventasis Paulius pajuto Kristų savyje, Kristus apsireiškė jam, bet tikėjo, kad Jis mirė ir buvo palaidotas (1 Kor 15,19). Ir kai Paulius buvo iškeltas iki trečiojo dangaus, ar kūne, ar be kūno, jis nežinojo, užtat Dievas žino (šimtmečiais vėliau tuos žodžius pakartos Šventoji Teresė Avilietė), jis buvo paimtas į rojų ir girdėjo slaptingus žodžius, regis, tai vienintelis būdas išversti a’rrhta r‘h´mata; ši antitezė labai būdinga agoninei, tai yra mistinei agonijai, agonijai, kurios stiliui įprastos antitezės, paradoksai ir net tragiškas žodžių žaismas. Juk mistinė agonija žaidžia žodžiais, žaidžia Žodžiu, žaidžia Logu. Ir žaidžia, kad jį kurtų. Galbūt pats Dievas žaidė kurdamas pasaulį, ne tam, kad žaistų juo, o kad žaisdamas jį kurtų, nes kūrinija ir buvo žaidimas. O pasaulį sukūręs, Viešpats atidavė jį žmonių ginčams ir Dievo ieškančioms religijoms. Ir kai Šventasis Paulius buvo pagautas ir iškeltas iki trečiojo dangaus, į rojų, jis girdėjo „slaptingus žodžius“, kurių nevalia žmogui ištarti (2 Kor 12, 2–5).
Kas nepajėgia to suprasti ir pajusti, pažinti bibline prasme, tai yra duoti pradžią, tegu nemėgina suprasti ne tik krikščionybės, bet ir antikrikščionybės, taip pat istorijos, gyvenimo, tikrovės ir asmenybės. Tegu jis užsiima politika, partine politika, arba jeigu yra eruditas, tegu verčiau atsiduoda sociologijai arba archeologijai.
Ne tik Kristus, bet ir visas žmogiškasis ir dieviškasis potencialas, gyvasis ir amžinasis žmogus yra suvokiamas mistiniu pažinimu, vidumi, lig pat šerdies, ir tik šitaip pažįstantysis, mylintysis tampa pažintuoju ir mylimuoju.
Kai Levas Šestovas, pavyzdžiui, samprotauja apie Pascalio mintis, jis, rodosi, nenorįs suprasti, kad neužtenka pritarti pastarojo mintims, jog būtum paskalininku, bet reikia būti Pascaliu, tapti Pascaliu. Aš pats ne kartą, skaitydamas knygas, susidurdavau su gyvais žmonėmis, o ne su filosofais, mokslininkais ar mąstytojais, ir susidurdamas su žmogaus siela, ne su mokymu, sakydavau sau: „Bet juk tai aš pats!“ Buvau Pascalis ir gyvenau jo amžiuje, jo aplinkoje, buvau Kierkegaard’as ir gyvenau Kopenhagoje. Ir taip pat buvau kitais, ir gyvenau juose. Argi tai nėra geriausias sielos nemirtingumo įrodymas? Kas jeigu jie jaučiasi gyveną manyje, kaip aš juose? Gal ir aš po mirties žinosiu, ar man skirta šitaip atgimti kituose. Kita vertus, ar ir dabar, šią akimirką, kas nors galėtų gyventi manyje, būdamas ne manyje, jei aš pats dabar negyvenčiau jame? Kaip visa tai paguodžia! L. Šestovas sako, kad Pascalis „nenumaldo skausmo, nepaguodžia ir kad „užmuša bet kokią paguodą“. Taip mano daugelis, bet kaip jie klysta! Nėra didesnės paguodos nei gėla, nėra vaisingesnės vilties negu neviltis.
Sakoma, žmonės nori taikos. Ar tikrai taip? Juk sakoma, kad žmonės siekia ir laisvės. Ne, žmonės nori taikos karo metu ir karo – taikos metu; jie nori laisvės po tironijos padu ir nori tironijos po laisvės padu.
Šitos laisvės ir tironijos atžvilgiu negali sakyti nei homo homini lupus, žmogus žmogui – vilkas, nei homo homini agnus, žmogus žmogui ėriukas. Ne tironas pagimdė vergą, bet atvirkščiai, vergas pagimdė tironą. Tik jis pats užsikrovė ant sprando savo artimą, o ne šis privertė jį tai padaryti, mat žmogui būdinga tingėti ir kartu bijoti atsakomybės.
Vėl grįždami prie mistinio pažinimo, prisiminkime Spinozos žodžius: non ridere, non lugere, neque detestari, sed intelligere, nei juoktis, nei verkti, nei nekęsti, bet suprasti. Intelligere, suprasti? Ne, greičiau pažinti bibline prasme, mylėti… sed amare. Spinoza kalbėjo apie „intelektinę meilę“, bet Spinoza, kaip ir Kantas, buvo viengungis ir, matyt, mirė skaistus. Ir Spinoza, ir Kantas, ir Pascalis buvo viengungiai, tikriausiai neturėjo ir vaikų, tačiau ir nebuvo vienuoliai krikščioniška prasme.
Taigi krikščionybė, tiksliau – krikščioniškumas, nuo tos akimirkos, kai ji užgimė Šventojo Pauliaus širdyje, nebuvo doktrina, nors ir buvo dialektiškai išreikšta; krikščionybė buvo gyvenimas, kova, agonija. Doktrina buvo Evangelija, Geroji Naujiena. Krikščionybė, krikščioniškumas buvo pasirengimas mirčiai ir prisikėlimui, amžinajam gyvenimui. „O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių“, – pasakė Šventasis Paulius.
Galima kalbėti apie tėvą Paulių arba apie tėvą Šventąjį Paulių, nes kaip apaštalas jis taip pat buvo ir šventasis tėvas, bet niekam nešaus į galvą kalbėti apie tėvą Spinozą arba tėvą Kantą. Galima ir būtina kalbėti apie tėvą Lutherį, vienuolį, kuris buvo vedęs, bet nieku gyvu tėvu negali vadinti Nietzsche’s, nors kai kas mano, jog progresuojančio paralyžiaus ištikto Nietzsche’s „anapus gėrio ir blogio“ tėra vien tėvo Lutherio „vergiškos valios“ sola fide[12] išraiška.
Krikščioniškumas buvo Dievažmogio kultas: Dievažmogis gimė, kentėjo, agonizavo, mirė ir prisikėlė iš mirusiųjų, kad perduotų savo agoniją tikintiesiems. Kristaus kančios buvo krikščionių kulto centras. Ir šių kančių simbolis yra Eucharistija, Kristaus kūnas, kuris miršta ir palaidojamas kiekviename, priimančiame komuniją.
Savaime suprantama, dera skirti, kaip jau nesyk esu sakęs ir kartojęs, krikščionybę, tiksliau – krikščioniškumą nuo evangelizmo, nes Evangelija kaip tik yra mokymas.
Tai, kas nevykusiai buvo pavadinta „pirmykšte krikščionybe“, tai yra neva iki Kristaus mirties gyvavusioje krikščionybėje, evangelizme, matyt, glūdi visiškai kita religija, ne krikščioniška, o judėjiška, griežtai monoteistinė religija, tapusi teizmo pagrindu.
Vadinamoji pirmykštė krikščionybė, Kristaus krikščionybė – ir šitai yra toks pat absurdas, jei ne didesnis nei Hegelio hegelizmas, nes Hegelis buvo ne hegelininkas, o Hegelis buvo, kaip sakyta tūkstančius kartų, – apokaliptinė. Jėzus Nazarietis tikėjo greit ateisiant pasaulio pabaigą, todėl kalbėjo: „palikite mirusiems laidoti savo numirėlius“ ir „mano karalystė ne iš šio pasaulio“. Ir tikriausiai tikėjo kūno prisikėlimu kaip žydai, o ne sielos nemirtingumu kaip platonikai, tikėjo antruoju savo atėjimu pasaulin. To įrodymus pateikia bet kuri knyga, sąžiningai aiškinanti šventuosius tekstus. Juk egzegezė ir sąžiningumas eina drauge.
O būsimajame pasaulyje, Dievo karalystėje, kurios visi laukė greit ateisiant, kūnui nereikės daugintis, nereikės skleisti savo sėklos, nes ten nebus mirties.
Evangelijoje pagal Matą (Mt 22, 23–33) pasakojama – ir čia atsiskleidžia pamatinė krikščionybės esmė, – kad pirmiausia Kristui pinkles spendė fariziejai, klausdami jį, ar valia mokėti ciesoriui, imperijai mokesčius, ar ne. O kai jis atsakęs, kad „atiduokite tad, kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“, tą pačią dieną pas jį atėjo sadukiejai, kurie, kitaip negu fariziejai, nepripažino kūno prisikėlimo ir Anapilio, ir klausė: „Mokytojau, Mozė yra pasakęs: Jei kas mirtų bevaikis, tegu jo brolis veda jo žmoną ir pažadina savo broliui palikuonių. Šit pas mus yra buvę septyni broliai. Pirmasis vedęs mirė ir, neturėdamas vaikų, paliko savo žmoną broliui. Taip atsitiko antrajam ir trečiajam iki septintojo. Visų paskiausiai numirė ta moteris. Ta, kai mirusieji prisikels, kuriam iš septynių ji bus žmona. Juk visi ją turėję.“ Jėzus jiems atsakė: „Jūs klystate, nepažindami nei Raštų, nei Dievo galybės. Prisikėlę nei ves, nei tekės, bet bus kaip Dievo angelai danguje. O apie mirusiųjų prisikėlimą ar nesate skaitę, kas jums Dievo pasakyta: Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas. Jis ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas!“ Tai girdėdama, minia stebėjosi jo mokslu.
Štai iš čia ir ima pradžią krikščionybės, duodančios atkirtį ir fariziejams, ir sadukiejams, agonija.
Tačiau kai mirė Jėzus ir prisikėlė Kristus, tikinčiųjų širdyse gimė tikėjimas kūno prisikėlimu ir kartu tikėjimas sielos nemirtingumu, kad juose agonizuotų. Štai šita didinga dogma apie mirusiųjų prisikėlimą pagal judėjus ir sielos nemirtingumą pagal graikus davė pradžią Šventojo Pauliaus, helenizuoto judėjo-fariziejo, kuris mikčiojo galinga polemine graikų kalba, agonijai.
Artėjančios pasaulio pabaigos nerimui nuslūgus, pirmieji krikščionys, tie, kurie klausėsi Jėzaus ir jam klojo palmių šakas įžengiant į Jeruzalę, pamatė, kad Dievo karalystė į gyvųjų ir mirusiųjų, tikinčiųjų ir netikinčiųjų žemę – „teateinie tavo karalystė“ – dar neatėjo, tuomet kiekvienas iš jų ėmė nujausti savo asmeninio pasaulio pabaigą, savo pasaulio, pasaulio, kuriuo buvo jis pats, kurį nešiojosi savyje, pabaigą; jie ėmė nujausti savo kūniškąją mirtį ir savo krikščionybę, savo religiją; iš mirties baimės kilo paradoksas: individuali religija, religio quae non religat[13]. Nes mes, žmonės, gyvename drauge, bet mirštame po vieną, juk mirtis yra galutinė vienatvė.
Artėjančios pasaulio pabaigos ir Dievo karalystės atėjimo lūkesčiams neišsipildžius, krikščionims numirė ir istorija. Juk pirmieji evangeliniai krikščionys, klausę ir sekę Kristumi, turėjo istorijos sampratą ir jausmą. Galbūt jie žinojo ir Izaiją, ir Jeremiją, tačiau šie pranašai neturėjo nieko bendra su Tukididu.
Couchoud teisus sakydamas („Le Mystere de Jésus“, p. 37–38), kad Evangelija yra „ne istorija, kronika, pasakojimas ar gyvenimas“, o Geroji Naujiena. Šventasis Paulius vadino ją Paslaptimi (Rom 10, 15–16). Evangelija yra Dievo apreiškimas.
Tačiau šis Dievo apreiškimas, ši paslaptis nuo šiol turėjo jiems tapti istorija. Istorija yra vystymasis, kismas, o apreiškimas nei vystosi, nei kinta, nors grafas Josephas de Maistre‘as su dialektine agonija kalbėjo apie „apreiškimo apreiškimą“.
Kūno prisikėlimas, judėjų fariziejiška, fizinė – kone kūniška – viltis, ėmė konfliktuoti su sielos nemirtingumu, graikų platoniška, pneumatine arba dvasine viltimi. Čia ir glūdi tragedija, Šventojo Pauliaus agonija. Ir krikščionybės taip pat, mat kūno prisikėlimas yra fizinis, visiškai individualus dalykas. Vienišius, vienuolis, atsiskyrėlis gali atgimti kūniškai ir gyventi, – jeigu, žinoma, tai gyvenimas, – tik Dievuje.
Užtat sielos nemirtingumas yra dvasinis, socialinis dalykas. Kas sukuria sau sielą, kas po savęs palieka kūrinį, tas amžiams gyvena jame ir kartu kituose žmonėse, žmonijoje, tol, kol ji gyvuos. Tai ir reiškia gyventi istorijoje.
Vis dėlto fariziejų tauta, kurioje užgimė tikėjimas kūno prisikėlimu, vylėsi gyvensianti socialiai, istoriškai, tautiškai. Tikrąja judėjų dievybe buvo ne Jehova, bet pati žydų tauta. Racionaliai mąstantiems judėjams-sadukiejams Mesijas buvo pati žydų tauta, išrinktoji tauta. Ir jie tikėjo jos nemirtingumu. Iš čia ir kilo judėjiškas rūpestis pratęsti giminę, siekis turėti daug vaikų, pripildyti jais žemę; iš čia ir jų patriarchatas.
Dėl to jie ir rūpinasi palikuonimis. Kaip tik todėl žydas Karlas Marxas siekė sukurti proletariato filosofiją ir piktnaudžiavo protestantų pastoriaus Malthuso dėsniu. Judėjai-sadukiejai, materialistai siekia prisikelti savo vaikų kūnuose. Ir piniguose, aišku… Šventasis Paulius, judėjas-fariziejus, spiritualistas, siekė kūno prisikėlimo Kristuje, istoriniame, o ne fiziniame Kristuje (paskui aš išsamiau išdėstysiu apie tai, ką aš turiu omenyje sakydamas istorinis, nes tai yra ne kažkas realaus, bet idealaus), siekė prisikėlimo krikščioniškos sielos nemirtingume, istorijoje.
Štai čia abejonės, dve-jonės (dubium) ir dvi-kovos (duellum) bei agonijos ištakos. Šventojo Pauliaus laiškai mums pateikia tauriausią agoninio stiliaus pavyzdį. Agoninio, ne dialektinio stiliaus, nes juose nėra dialogo, užtat apstu kovos, polemikos.
Versta iš: M. de Unamuno. La Agonia del crĢstianismo.Alianza Editorial, S. A., Madrid, 2000
[1] Krikščionybės (pranc.).
[2] Monarchijos tyrinėjimą (pranc.).
[3] Prancūzų akcija (pranc.).
[4] M. Hutin A. Le Pčre Hyacinthe, prźtre solitaire (Tėvas Hiacintas, vienišas kunigas), 1893–1912. – Paris, 1924. (Aut. past.)
[5] Štai krikščionis (lot.).
[6] „Jėzus agonizuos ligi pat pasaulio pabaigos; turi būdrauti visą tą laiką.“ Tai rašė Pascalis „Kristaus paslaptyje“ („Le Mystere de Jésus“), ir rašė tai agonizuodamas, nes būdrauti yra sapnuoti nemiegant, sapnuoti agonizuojant, agonizuoti. (Aut. past.)
[7] Atlikta (lot.).
[8] Dangaus vartai, melskis už mus! (lot.).
[9] Jėzaus darbai ir vargai (port.).
[10] Motina Sutvėrėjo, melskis už mus (lot.).
[11] Jėzaus paslaptis (pranc.).
[12] Vien tikėjimu (lot.).
[13] Religija, kuri neriša (lot.).
Merab Mamardašvili. Mąstymo estetika
2008 m. Nr. 3
Iš rusų k. vertė Austėja Merkevičiūtė
Pirmas pokalbis
Mūsų pokalbius galima pavadinti mąstymo estetika todėl, kad menas, kaip žinoma, pirmiausia yra džiaugsmas, ir kalbėsime, tikiuosi, kaip tik apie mąstymo džiaugsmą.
Matyt, nėra tokio meno išgyvenimo arba užsiėmimo menu, kuris nebūtų susijęs su kažkokia ypatinga veriančio džiaugsmo būsena. Kadaise Proustas šia dingstimi yra pasakęs, kad tiesos ir talento kriterijum literatūroje, o ši – irgi menas, veikiausiai yra kūrėjo džiaugsmo būsena (nors tikriausiai šią būseną gali išgyventi ir tas, kuris skaito ar žiūri). Tačiau kokia ta būsena, kuri – dar ir tiesos kriterijus? Akivaizdu, kad mąstymas, tiesiogiai susijęs su tiesa, turi savą estetiką, kartais teikiančią žmogui vienintelį džiaugsmą. T. y. noriu pasakyti, kad šis džiaugsmas susijęs ir su mintimi, apie kurią ketinu su jumis kalbėti ir dėl kurios apskritai kyla klausimas: ką tai reiškia? Kokia tai žmogaus būsena? Kam ji, jei jis jau mąsto? Ar tokiu atveju apskritai verta to klausti?
Manau, verta: juk kartais mums iš tikrųjų nelieka nieko kito, tik laukti šviesaus minties džiaugsmo. Apibūdinimą „šviesus“ galima papildyti ir kitais pažyminiais. Pvz., „sąžiningas“, kai žmogaus orumas pasireiškia tuo, kad jis mąsto sąžiningai. Juk daug ką darome per prievartą ir dažnai tai, ką darome, nepriklauso nuo mūsų didvyriškumo ar bailumo. Tačiau yra tam tikras taškas, kuriame, nepaisant jokių gamtos ir visuomenės galių, galime bent jau mąstyti sąžiningai. Esu tikras, kiekvienas iš jūsų tai žinote nepriklausomai nuo to, ar jums teko patirti ne tiesiog sąžiningumo būseną, o sąžiningos minties būseną. Būtent tai, ką žmogus patiria, kai jame staiga įsiplieskia nežinia iš kur atklydusi kibirkštis, kurią galima pavadinti dieviška. Taigi egzistuoja ši ypatinga būsena kažkokio veriančio ir kartu atsieto aiškumo, nostalgiško ar saldžiai ilgesingo aiškumo, apie kurį prasminga klausti. Net nelaimę esant mintyje (tame, ką vadinu mintimi ir ko mes kol kas nežinome) galima suvokti šia skambančia, veriančia ir, kad ir kaip būtų keista, džiaugsminga gaida. Nors, atrodytų, koks džiaugsmas gali būti nelaimėje?! Žinoma, tik toks, kad mąstai. Galima mąstyti ir tada, kai skauda, galima patirti džiaugsmą dėl to, kas stojo priešais veriančiu aiškumu. Kai žvelgi nusvirusiomis rankomis, vis dėlto niekas negali iš tavęs atimti to, ką matai, žinoma, jei matai.
Panašias būsenas, esu tikras, patiria kiekvienas, nors jas sunku paaiškinti, nes jos ištirpusios kitose būsenose. Tarkime, tokią būseną gali sukelti neatsakyta meilė, ir, be abejo, tada tapatiname ją su meile, neatskiriame vieno nuo kito. T. y. nesiekiame savo būsenoje įžvelgti mintį, o ne meilę. Arba dar vienas pavyzdys – teisingumas. Sakykime, žvelgiame į du susikibusius priešus, plėšiančius vienas kitam gerklę, ir žinome, kad jie – tikri broliai, tačiau jie to nežino, jie tęsia kovą. Tačiau tu žinai, matai, bet pasakyti negali, nes negali primesti kitam saviškio jo veiksmų prigimties suvokimo, jei jis pats savęs nesupranta. Juk jis nesupranta, kad tas, kurio nekenčia, iš tikrųjų yra jo brolis. Tu iš šalies aiškiai matai – o jis nemato. Tavo akivaizdoje tragiškai sukibo priešiškumo ir neapykantos aplinkybės, o tu matai visiškai kitą prasmę – absoliučiu, tačiau neįrodomu aiškumu. Šio negali įrodyti nei sau pačiam, nei susikibusiems priešams-broliams. Tad negali jiems ir padėti. Tačiau matai kitą prasmę – jų brolybę, taigi šią gebą matyti vis dėlto lydi ir džiaugsminga gaida. Kad ir kas nutiktų, kad ir kaip jie vienas kitą draskytų, kad ir kur garmėtų pasaulis, tikrojo šių žmonių ryšio – jų brolybės – suvokimas ir yra tai, ką tu išvydai, ir tai vadinasi mintimi arba tiesa. Šitai jau įvyko, negana to, įvyko negrįžtamai, ir su šia negrįžtamai įvykusia mintimi, taviškio suvokimo suvokimu, ir susijęs džiaugsmas.
Vadinasi, džiaugsmas – tai negrįžtamai įvykusios prasmės pojūtis. Kaip tik jam galima taikyti žodį „estetika“, nes jis būtinai numano kažką jutiminio. Juk estetika irgi neatsiejama nuo sensualaus, jutiminio prado, nors tai – tiesiog žodis, tačiau ir jis turi savą jutiminę materiją, teikia jutiminį džiaugsmą. O dažai, spalva? Nors spalva ir yra prasminga, tačiau kartu ji džiugina mūsų jausmus. Ir minties padėtis šiuo požiūriu ypatinga, ją aiškinant būtina pakalbėti apie sutapimą.
Egzistuoja ir vyksta labai keisti sutapimai. Apie juos man irgi teks kalbėti, kad nesijaustumėte suglumę, kad neatsirastų nevisavertiškumo jausmo. Kad neatrodytų, tarkime, kad jūs – menki, o filosofo mintis – didi ir jums nepasiekiama. Kol kas sąlygiškai pavadinsiu tai koincidencija, t. y. sutapimu, pabrėždamas: jei kažką pagalvojote, tai egzistuoja, net jei kas nors jau anksčiau yra tai pagalvojęs. Kartoju, kažkas, ką pagalvojote, – jūsų, net jei sutampa su kito žmogaus mintimi, tačiau kol kas į tai nesigilinkime.
Iš pradžių noriu atkreipti jūsų dėmesį į tokią aplinkybę (akivaizdu, jūs apie tai irgi susimąstydavote, kaip ir aš): kodėl žmonėms patinka hierarchija ir jie pasirengę be galo samprotauti apie tai, kas aukščiau – meninė ar mokslinė tiesa? Menas ar filosofija? Filosofija ar mokslas? Jausmai ar mintis? Tuo pagrindu susiformavo paplitęs vaizdinys, kad apskritai didžiausias džiaugsmas ir aukščiausia žmogaus būsena – meninė būsena (šis vaizdinys nepastebimai suteikia kažkokią ypatingą privilegiją menininkui, artistui, rašytojui). O man visada atrodė, kad šie žmonės pasižymi kažkuo, kas tik padeda jiems pasiekti meninio efekto, kurio priežastis – pojūtis, nusisekė ar nenusisekė darbas. Todėl, tarkime, poetui, kuris stengiasi išreikšti savo būseną žodžiu ir kuriam nepavyksta visiškai aiškiai suvokti, ką patyrė, visada prieinamas tarpinis, pasitenkinimą sukeliantis pasisekimo sluoksnis. T. y. tiesioginė jutiminė eilėraščio materija. Dėl kokių nors priežasčių nepatyręs visiškos sėkmės minties lygiu, nes eilėraštis – irgi mintis, poetas gali patirti pasitenkinimą tarpiniuose sluoksniuose. Pvz., per kokią nors unikalią aliteraciją, gebančią atpirkti nevisišką esminę sėkmę. Tačiau tokiu atveju vargiai teisingi Prousto samprotavimai apie poetinį džiaugsmą, kaip aukščiausią džiaugsmą, jei yra šis, sakytume, vožtuvas, nuleidžiantis perteklinius kūrybinės energijos garus. Kai nevisiškai realizuota dvasios įtampa vis dėlto gali sukelti pasitenkinimą pasiekus sėkmę tarpiniame jutiminės konstrukcijos sluoksnyje (juk eilėraštis – būtinai protinė konstrukcija). Ir galima bent kažkuo pasidžiaugti, netgi jei tai ne minties džiaugsmas. Vadinasi, kartu jau atskyriau minties džiaugsmą nuo kažkokio kito, estetinio, džiaugsmo.
Visa tai kalbu ta dingstimi, kad tokio mąstymo būsenoje kaip tik ir gali pasirodyti, kad pamąsčiau kažką įdomaus, bet paaiškėja, kad žmonės taip jau yra galvoję. Šiaip ar taip, kadaise panašią mintį aptikau skaitydamas Jevgenijų Baratynskį. Nors, regis, jis ne visai pagrįstai tarp menininkų išskiria būtent žodžio menininką, poetą (supriešindamas tokį su tapytoju, skulptoriumi ir muzikantu, kuriems itin svarbi jutiminė materija) ir paskelbia jį mąstytoju. T. y. mano prieštaravimas, adresuotas Proustui, skirtas ir Baratynskiui, nes žodis irgi turi materiją, ir kaip tik apie ją kalbame. Vienas jo eilėraštis skamba taip:
Резец, орган, кисть! счастлив, кто влеком
К ним чувственным, за грань их не ступая!
Есть хмель ему на празднике мирском!
Но пред тобой, как пред нагим мечом,
Мысль, острый луч, бледнеет жизнь земная!*
Skaptu, vargonais, teptuku teiki
Palaimą juslėms, jei vien jų pakanka,
Panirdamas pasaulio šventės svaiguly!
O prieš tave, Mintie, aštrusis spinduly,
Tarsi prieš nuogą kardą žemė blykšta!
Galbūt jus kaip ir mane nustebins šie žodžiai: „ prieš tave (Mintie) prieš nuogą kardą“, tačiau, kartoju, žodžiai – irgi materija. Juk mintis neturi jokių puošmenų, jokios jutiminės medžiagos (čia džiaugsmas, čia šokinėk), jokio tarpinio sluoksnio. Jei nenusisekė mintis, nenusisekė niekas. Negelbės nei aliteracija, nei retas skambus rimas, nei, atrodytų, sėkmingai ir aiškiai perteikta miglota nuotaika, ką kartais įstengia poezijos magija ir ką galima suvaidinti net ir nenuėjus viso kelio iki minties. Kaip šiame eilėraštyje: „Mintie, aštrusis spinduly, žemė blykšta“, t. y. „nublanksta“ žemiškojo gyvenimo spalvingumas, jo jutiminiai atspalviai, patys savaime užtikrinantys pasitenkinimo galimybę. O mums, ketinantiems džiaugtis mintimi taip pat, kaip džiaugiamės menu, tiesiogiai duota pati mintis. Kadangi tik minties džiaugsmas, minties estetika slepia kažką, išskiriantį ją iš viso kito: „prieš nuogą kardą“ – arba viskas, arba nieko. Jei prisiminsime veriantį aiškumą, šis veikiausiai labai primena tokį „nuogą kardą“.
Gebantis teikti džiaugsmą, veriantis, saldžiai ilgesingas aiškumas, kai neįstengi atlikti jokio veiksmo, nepajėgi išrišti tai, ką regi, įmanomas tik tuo atveju, kai regi jį apnuogintą, koks jis yra savaime. Tik apnuoginti jį sunku. Jaunystėje tokia apnuoginimo būsena perveria mus tarsi žaibas – akimirksnis, ir nebėra. Ne kiekvienas paskui išmoksta visu savo gyvenimu ir treniruotais proto raumenimis išplėsti šį aiškumo mirksnį. Iš pradžių jis duodamas veltui. Tačiau tam, kad išplėstum jį ir paverstum stabiliu šviesaus minties džiaugsmo šaltiniu, reikia triūsti. Ne kiekvienas gali imtis šio triūso, ryžtis jam, nes kartais tiesiog pasibaisėjimą kelia tai, ką ten išvysti apnuogintu pavidalu, – prieš ką nėra jokių nuolaidų, kompensacijų, atsiprašymų, jokio alibi. Kaip tik todėl taip sunku visa tai paaiškinti. Juolab prisiminus, kad mūsų mintis bet kurią akimirką egzistuoja savo pačios simuliakrų pavidalu. Simulacrum lotynų kalba reiškia „vaiduoklis“, „šmėkla“, t. y. kažkas, primenantis tikrąjį daiktą, negyva šio kopija. Tačiau ši reikšmė kryžiuojasi ir su kitu lotynų kalbos žodžiu simulator, kuris pabrėžia žaidimo reikšmę, o tai – visiškai natūralu, nes negyvą imitaciją žaidžia gyvas žmogus, ją atgaivindamas. Vadinasi, dažniausiai regime tik pale simulators – blyškius daiktų šešėlius. Bet kurią akimirką, kai užsinorėsite mąstyti, jūsų mintis, kartoju, jau egzistuoja kaip minties panašybė. Dėl tos priežasties, kad bet kurią akimirką kalboje yra visi žodžiai. Vaizdžiai tai galima nusakyti taip: tarsi būčiau akimirkai pakilęs nuo šios kėdės, pažvelgęs į kitą pusę, paskui atsigręžiau, panorau vėl atsisėsti, o ten jau sėdžiu aš, kokį mane vietoj manęs pamąstė kiti.
Kas iš mūsų nežino tokio potyrio? Dar mums nespėjus ko nors patirti ir išreikšti, tai jau egzistuoja kaip simuliakras. Tarkime, kai žvelgdami į žmogų, vartojantį tuos pačius žodžius kaip ir mes, keliantį klausimus, kurių neįmanoma atmesti, nes jie sudaryti visiškai logiškai, kartu patylom galvojame: viskas – ne tai. O kas gi – ne tai? Kodėl? Tiesiog todėl: jei egzistuoja žodžiai, iš jų galima sudaryti milijonus protingų klausimų, į kuriuos neatsakys tūkstančiai išminčių. Antra vertus, bet kaip kombinuojant tuos pačius žodžius, galima gauti atsakymą-simuliakrą arba atsakymo į bet kokį klausimą šešėlį. Vadinasi, ir mūsų norą suprasti tokį žmogų, norą, kurį išgyvename kaip neabejotinai akivaizdų ir reikalaujantį mintinio išsprendimo, jis suvokia tuo pačiu lygiu, nes visada yra verbalinis pasaulis (pavadinsime jį taip), pats gimdantis tariamus klausimus, tariamas problemas, tariamas mintis, ir atskirti jas nuo tikros minties iš esmės neįmanoma.
Imkime, pvz., Puškino frazę „Pasauly laimės nėr, yra ramybė ir valia“ ir paklauskime: ar žmogaus, sakančio „noriu ramybės“ ar „siekiu ramybės“, trokštamą ramybę galima atskirti nuo tingaus žmogaus geidžiamos ramybės? Žodis „ramybė“ mane dešimtis kartų įpainiodavo kaip tik į tokią situaciją – ypač rusų kultūros, kurioje labai stiprus antimiesčioniškumo kompleksas, kontekste, kai įprasta manyti: jei žmogui gerai, tai jau savaime blogai; vadinasi, pagal apibrėžimą jis – miesčionis. Galėtume tai ir toliau šifruoti, tačiau grąžinu jus prie realios gyvenimiškos situacijos, kai, man regis, daugiausia, ko išties gali norėti, – vidinė ramybė. Tačiau kuo ši „vidinė ramybė“ skiriasi nuo tingaus žmogaus pageidaujamos ramybės? Kaip atskirti vieną nuo kitos ir kaip suformuluoti klausimą? Kodėl vienas klausimas protingas, kitas – kvailas? Juk atskirti protingą nuo neprotingo jau ir būtų proto aktas, tačiau, proto aktu atskyrę simuliakrą nuo proto, neįstengsite apibrėžti paties šio akto, jo kriterijų.
Paskaitų kurse apie Marcelio Prousto prozos metafiziką jau įrodžiau, kad garsus jo romanas – tai dvasinių sielos klajonių arba mistinės kelionės po pasaulį užrašai. Darkart pasitelksiu tąsyk minėtą šių klajonių analogiją su Dante’s kelione po Pragarą, kai poetas išvysta garsųjį „apgaulės pabaisos“ reginį, kurį aiškiai mato, tačiau staiga pajunta, kad aprašyti jo neįmanoma. To, ką pamatei, neįmanoma perteikti kitam, nes kitoms akims (ar ausims) pasakyti žodžiai gali pasirodyti įprasti. O prasmukti pro šiuos žodžius neįmanoma, nes visada yra tik tie žodžiai, kurie yra. Dante jaučia: jei juos ištars, tai jau bus ne tai, ką jis mato. Ir poetas staiga sušunka:
Mes tiesą tą, kur panaši į melą,
Privalom nutylėt, dantis sukandę…
Kodėl? Todėl, kad tą akimirką, kai ketinate išsakyti tiesą, staiga pastebite, kad ji panaši į jau egzistuojantį melą, kad, jums ją išsakius, ji sutaps su egzistuojančiu melu. Todėl tenka tylėti.
Dabar pažvelkime, ką pasiekėme judėdami šiuo minties kalnų takeliu. Pirmiausia praradome jutiminius džiaugsmus: jei rengiamės mąstyti, mūsų neišgelbės tarpiniai laimėjimai. Nuogas kardas prieš mus, minties aštrus spindulys! Ir antra – jei pasiseks, atsidūrę mintyje, esame priversti tylėti. Kadangi bet kurią akimirką yra visi žodžiai ir jie yra simuliakrai. Tačiau, kaip žinoma, žmonės dažniausiai nelinkę tylėti, jų siela pradeda šaukti, pasidaro panaši į judesius žmogaus, kurį pakirto chorėja, liga, kitaip vadinama „Šv. Vito šokiu“.
Ši liga pasireiškia tuo, kad visi kūno nariai – kojos, rankos, visa, kas skirta žmogaus gestui ir judesiui, – pradeda judėti savaime, be to, tam tikra tvarka, paklusdami tam tikram ritmui. Tarkime, ranka padaro gestą, paskui kita ranka atlieka tą patį gestą, po jos – koja, ir gyvas žmogaus kūnas tampa automatiniu savaeigiu mechanizmu. Tačiau įsivaizduokite, kad šio mechanizmo viduje – gyva siela, kad tai ji atlieka judesius prieš savo valią. Kaip ji turėtų klykti per šių priverstinių judesių ciklą! Jei, tarkime, ištęstume juos laike ir įsivaizduotume, kad galbūt visas mūsų gyvenimas yra toks pat Šv. Vito šokis? Kai žmogus įsisuka į šį šokį ir negali iš jo ištrūkti. Ar siela nuo to nustoja egzistuoti? Juk ji kažkur užsislėpė; gyvas suvokimas, gyva siela – juk ji kažkur egzistuoja?
Tai štai, paėmę šią metaforą, pratęsę ją laike ir tarę, kad tokia būsena gali trukti, sakykim, ne penkias minutes ir reikštis ne kaip liga, bet tęstis visą gyvenimą, lydima nenutrūkstamo kalbėjimo, išgyvenimų ir t. t., ir turėtume egzistencinį Šv. Vito šokį. Tokiu atveju vienintelis įmanomas pažinimas toks: galiu jausti gyvą būseną, tačiau vieta jau užimta; pasisukau, o ant kėdės sėdi simuliakras, antrininkas, ir man nėr kur dėtis su savo mintimi. Vadinasi, minties srityje galima patirti ne tik džiaugsmą, bet ir tragišką nebuvimo skausmą, pakliūti į aplinkybes, kai konkretus, suderintas pasaulio mechanizmas tiesiog išstumia, tarsi luitas užgriūva mano neabejotiną gyvą būseną. Atrodytų, man visiškai akivaizdus maniškis Aš, tačiau jam vietos tikrovėje nėra. Dažniausiai tai ir vadinama saviraiškos problema, kai žmogus kalba apie kažin ką neišreiškiamą ir kenčia, kad kiti jo nesupranta, kad kaip tik šiam gyvam išgyvenimui neatsiranda vietos veiksmų ir ištarų (kurios irgi yra veiksmai) pasaulyje, kad ši vieta jau užimta.
Panorau pajudinti ranką, o ji jau juda Šv. Vito šokio sūkuryje.
Tačiau ženkime toliau šiuo vinguriuojančiu takeliu. Kadaise grindžiant ir kuriant mokslinį požiūrį į daiktus, t. y. kuriant objektyvų mokslinį pasaulio paveikslą, mąstytojai pateikė pavyzdį, kaip skiriame mokslinę tikrovę nuo regimos tikrovės. Jie samprotavo daugmaž taip (tardami, kad skirti patį mokslinį vaizdinį nuo tikrovės ir reiškia atlikti minties aktą): jei būtų įmanoma sustabdyti Mėnulio judėjimą orbitoje rankos judesiu, tai būtų visiškai mistinis aktas. Juk žmogus negali sustabdyti jo mintimi, mintis nevaldo tikrovės. Tačiau, anot tų pačių mąstytojų aiškiai aptarto požiūrio, iš tikrųjų nemažiau mistinis ir pats mūsų rankos judėjimo aktas. Įsigilinkite, kokiu būdu mintimi galiu išjudinti ranką? Kas tai žino ir kas, kalbant pseudomoksline kalba, gali pateikti tokio įvykio modelį? Kaip apskritai įmanoma, pirma, priversti materialų daiktą judėti ir, antra, kartu mintimi koordinuoti visus tokio judėjimo elementus? Kiekvienas anatomas, įvertinęs tik dviejų raumenų derinio galimybes, pasakys, kad to padaryti neįmanoma. Ir vis dėlto dvasinis įsakymas (mintis) išjudina ranką. Tai tokia pati mistika, kaip ir sustabdyti Saulę arba Mėnulį.
Šis siaubingai paprastas ir kartu mįslingas pavyzdys susijęs su minėta gyvastimi, kuri gali būti nuslopinta ir ieškoti išraiškos. Ir kol viskas gerai, veiksmai, kurių negalime atlikti vien gryna logika, bet atliekame kažkokiu dvasiniu įsakymu, – atliekami, įvyksta. Visos aplinkybės susiklosto taip, kad, žmogui panorus pajudinti ranką, jis ją judina. Tačiau juk būna dar ir išraiškingas judesio aktas. Ir jei, nepriklausomai nuo mūsų, kaip Šv. Vito šokio atveju ne viskas vyksta sklandžiai, rankos judesiai gali tapti neišraiškingi. Jau nekalbant apie tai, kad minties išreiškimo akimirką ji išsidėsto n taškų, vadinasi, kai aš samprotauju, o jūs ką nors suprantate, mano mintis tuo pat metu egzistuoja ir jūsų galvose. Tačiau, kaip tai vyksta, niekas nežino, nors, jei vyksta, sužinome tai iš suvokimo akto.
Grįžkime prie to, ką užfiksavome. Tarkime, suvokiame kažkokią būseną; sąlygiškai pavadinsime ją išgyvenimu. Paskui vesime šį išgyvenimą link minties būsenos, tačiau kol kas nežinome, kas tai yra. Pavadinsime tai tiesiog mūsų išgyvenama būsena, kurią patirdami esame akivaizdžiai gyvi. Nepaisant to, kad šiai gyvai būsenai gali nebūti vietos. Kaip dabar suprantate, tai anaiptol nėra paprastas klausimas. Jis susijęs su kažin kokia visatos paslaptimi. Pavyzdys su Mėnuliu įtikino, kad net paprastas rankos judesys paslaptingas, kad kartu gali vykti koordinacija elementų, kurių pernelyg daug mūsų protui ir kurie, antra vertus, nesuderinami vienas su kitu, kaip materija nesuderinama su dvasia.
Juk mūsų sielos ir kūno jungtyje esama kažkokios paslapties. Beje, Descartes‘as kadaise įspėjo (nors jam dažnai priekaištauja dėl dualizmo, tariamai padalijusio pasaulį į dvi substancijas – mintinę ir kūnišką), kad gali egzistuoti trečia substancija, kūno ir sielos sąjunga, ir šio egzistavimo neįmanoma iš niekur išvesti. Savaime suprantama, kad, darydamas šią prielaidą, jis rėmėsi saviške substancijos samprata, tačiau nemanau, kad XX a. ją būtų paneigęs. Filosofijos kalba substancija iš tikrųjų galima vadinti tai, kas jau nebeturi jokio kito pagrindo, į nieką kitą nesuvedama, kokia yra, pvz., materija. Nors galima tarti egzistuojant ir mintinę substanciją. Tačiau, pasak Descartes‘o, yra dar viena substancija, kurios apskritai, regis, neturėtų būti. Turiu omeny jau minėtą koincidencijų fenomeną, žmonių jausmų sutapimą, tarkime, per meilės pasimatymą. Juk tai akivaizdžiai tokia pat paslaptinga sąjunga kaip ir rankos judesys, tokia pati daugybės elementų koordinacija, kupina tam tikro turinio, kurio negalime pakeisti mintimi. Mintis šiai tikrovei bejėgė, ir žmogus nepajėgus į ją įtraukti kokio nors išgalvoto elemento. Taip, jei pasiseks, jis gali absoliučiai aiškiai suvokdamas išvysti panašių aplinkybių sukibimą. Tačiau savaime šis suvokimas, kaip įvykis pasaulyje, nepaklūsta proto savivalei.
Kartu noriu paskatinti jus patirti šį pojūtį, kad mintis nevalinga, kad ji – reiškinys, kurio negalime įgyti tiesiog užsigeidę. Negalima užsinorėti ir pamąstyti. Ne mūsų grynas protas pagimdo mintį. Ją tegalime patirti kaip įvykį, kai judant susimezga gijos to, kas nutinka netikėtai. Taip pat, kaip jos susimezga ką nors suvokus, kai to suvokimo neįmanoma perduoti, jei jūsų nesupranta. Todėl to, ką sakote, neįmanoma perteikti jokiomis loginėmis bendravimo priemonėmis, nes nesate susiję su pokalbio dalyviu kažkokiu kitu būdu, kuriam aprašyti reikia kitokių sąvokų ir kitokių vaizdinių.
Tuomet paprastai sakoma: lemta arba nelemta. Tarkime, kažką dėstai klausytojams, jie tavęs nesupranta, ir mintyse tari sau: na, nelemta. Nesakai, kad klausytojai neprotingi, kad pats nepakankamai gerai paaiškinai, ne. T. y. mintis kažkaip susijusi ir su lemtimi, tiksliau, su tuo, ką filosofai vadina egzistavimu arba būtimi. Kodėl taip atsitinka? Kai tiriame aplinkybes tos gyvasties, kuri netelpa Šv. Vito šokyje, kalbame apie būtį, nes jau suvokiame save kaip gyvus. Tačiau labai dažnai mūsų padėtis tokia, kad tenka su kartėliu ištarti: tai – ne gyvenimas, ne egzistavimas. Ištariame tai veikiau požiūriu žmogaus, nors ir įtraukto į Šv. Vito šokį, tačiau primenančio voverę rate. Juk gyva voverė, žvelgdama į savo judesius, irgi galėtų pasakyti: tai – ne gyvenimas. Panašiai ir mes, pasiekę tam tikrą tašką, teigiame: tai – ne gyvenimas, ne mano egzistavimas. Vadinasi, žodis „egzistavimas“ išnyra ten, kur atsiranda gyva kažko akivaizdybė (kol kas sąlygiškai tai vadiname mintimi), kas gali būti nusisekę arba nenusisekę, netinkama. Pvz., esant puikios nuotaikos pasielgti taip, kaip viena Maupassant‘o apsakymo moteris, išgyvenusi nuoširdų jausmą ir pabučiavusi savo vyrą, laikantį rankose pliauskas ir ketinantį jas mesti į židinį.
Žinoma, šis gestas buvo be galo išraiškingas, tačiau aplinkybės – netinkamos. Todėl prisiminus, ką anksčiau kalbėjome apie išraišką, norom nenorom, kyla klausimas: ar tokiu atveju apskritai galima ką nors išreikšti? Ką reiškia išreikšti jausmus? Žinoma, ir pats klausimas leidžia numanyti: išreiškimas neatskiriamas nuo egzistavimo, nuo to, kame esame. Tada, matyt, telieka padaryti išvadą (žengiame dar vieną žingsnį), kad jis susijęs su kažkokiu realizacijos pjūviu: įvyko arba neįvyko. Juk negali kažkas vykti ir kartu neįvykti, neatsitikti su gyva siela žmogaus, apimto Šv. Vito šokio. Jei įvyks, jei pajudinau ranką ne ištiktas chorėjos priepuolio, bet sąmoningu judesiu ištiesiau ją daikto link, vadinasi, tai nutiko. Viskas sutampa. Deja, labai dažnai ir ypač tada, kai pretenduojame į santykių abipusiškumą arba šaukiamės teisingumo, elgiamės ne pagal požymį „įvyko–neįvyko“, „realizavosi–nesirealizavo“, įgijo būtį ar ne, o remiamės savo psichologinėmis būsenomis. Antai nepastebime, kad psichologiniu požiūriu sąžiningumo pastanga, jo protrūkis gali būti mums neabejotini, ir vis dėlto protrūkis – viena, o sąžiningumas – kita. Teisingumo ketinimas – viena, pats teisingumas – kita.
Todėl grįždami prie mūsų pagrindinės temos apibūdinsime tą kitą, „prilipdytą“ prie teisingumo ir sąžiningumo, tinkamesniu žodžiu – menas, triūsas, nes mūsų uždavinys – suprasti, kad, siekiant teisingumo triumfo, teks gerokai paplušėti. Štai čia ir atsiranda vienintelis kelias į mintį, nes kartu numanome skyrimą, pradedame skirti mūsų išgyvenamą empirinę būseną nuo tikrovės. Arba, kitaip tariant, imame nepasitikėti empiriniu mūsų pačių psichologinių būsenų neabejotinumu, ir kartu su šiuo nepasitikėjimu atsiranda supratimas, kad nepakanka tiesiog trokšti gėrio tam, kad šis nevirstų blogiu, kaip paprastai nutinka. Tam reikalingas ypatingas talentas, gebėjimas. Gėris – tai menas. Vadinasi, minties pradžios momentas yra tai, kad galima pasakyti sau: empiriniu būdu (neabejotinu išgyvenimu) duotas gėris tėra noro, ketinimo atmaina, o realus gėris – kažkas kita.
Istorinėje filosofinės terminologijos kūrimo eigoje tokį skyrimą imta žymėti dviem terminais – „daiktas“ ir „daiktas, kaip toks“, – tariant, kad esama teisingumo ir gėrio, egzistuojančio empirinių faktų lygiu, antra vertus, gėrio ir teisingumo „savaime“ (šią abstrakčią idealizmo sąvoką galima susieti ir su kitais terminais: įvyko, iš tikrųjų atsitiko, realizavosi). Pakartosiu darsyk: pasirodo, nepakanka psichologiškai patirti gėrio ketinimo, reikia dar kažko, tad šį „kažką“ ir mūsų žingsnį jo link galima pavadinti mintiniu žingsniu. Gėrio ketinimą neabejotinai išgyvena bet koks ištižęs žmogus, panašiai bailys išgyvena drąsos pojūtį arba norą būti drąsiam. „Gėris savaime“ potencialiai atsiranda tada, kai pradedame nepasitikėti pačiu gėrio išgyvenimo faktu. Kitaip tariant, pradedame suprasti, kad žmogus – būtybė, kuriai neegzistuoja kartą visiems laikams duotas natūralus gėris, natūralus teisingumas, natūralus sąžiningumas. Beje, pagal šį požymį kai kurių kultūrų raidoje skiriasi ištisos istorinės epochos. Antai religijos požiūriu raštinga ir nušlifuota Europos kultūra šiuos dalykus jau seniai apmąstė. Iš tikrųjų religijos kalbos ir prireikė tam, kad galima būtų skirti gėrio siekiantį žmogų nuo išties gero žmogaus. T. y. skirti gėrį, kaip psichologinę kokybę (prancūzai tokiu atveju sako velléité – pastanga, gėrio užmačia), nuo gėrio savaime. O infantiliose kultūrose, kaip antai rusų, tokia kalba atsiranda kur kas vėliau ir, kad būtų suprasta, reikalauja daug didesnių pastangų. Minėtas skyrimas rusų literatūroje, garsėjančioje sąžiningumu ir žmoniškumu, iš esmės atsiranda tik Dostojevskio kūriniuose ir atsiranda per kančias.
Šis skyrimas unikalus, todėl net galima teigti, kad rusų kultūra taip ir praėjo pro Dostojevskį jo neišgirdusi; šiuo požiūriu jis pats irgi praėjo pro save, „neįsėdo į traukinį“, kaip mąstytojas veikiau tiesiog sistemindamas savo būsenų aprašymą. Nors, kaip rašytojas, literatas, jis – neabejotinai genialus reiškinys. Ir ne jo kaltė, kad garsusis romanas „Pažemintieji ir nuskriaustieji“ po Belinskio pradedamas suvokti kaip kūrinys, atliekantis žmogaus gynimo misiją, būdingą rusų literatūrai, visada stojusiai už pažemintuosius ir nuskriaustuosius. Iš tikrųjų keistai liko nepastebėta, kad šiuo romanu kaip tik visiškai apverčiama tokia pozicija. Kadangi jame vaizdžiai parodoma, kokį blogį gali sukelti geri ketinimai, jei jie tėra natūralūs, t. y. pagimdyti mūsų psichikos mechanizmo. Vadinasi, su neturtu nereikia sieti jokių privilegijų, žodis „neturtingas“ anaiptol nenusako žmogaus, apdovanoto socialinio teisingumo jausmu. Priešingai, anapus neturto ir skurdo dažniausiai slypi pyktis, puikybė ir neapykanta aplinkiniams. T. y. šiame romane pateikiamas tipas žmogaus, kuris savo neturtu, savo nelaime tegali bausti aplinkinius. Pasirodo, net tokių psichologiniu požiūriu gerų žmonių gėrio troškimas sukuria aplink juos blogį, vargiai prisisapnuosiantį užkietėjusiems piktadariams.
Antras pokalbis
Ankstesniais samprotavimais mėginau nurodyti taškus, kuriuose atsiranda kažkas, ką vadiname mintimi arba mąstymu. Šiuos taškus supa įvairūs žodžiai: koincidencija, sutapimas, koordinacija, natūralu–nenatūralu, realizuota–nerealizuota, įvyko–neįvyko ir kt. Tai, kad vartoju šiuos žodžius, pirmiausia susiję su metafizinėmis kalbos neįmanomybėmis. Tačiau šios neįmanomybės egzistuoja ir tikrovėje, su jomis susidūręs filosofas dažnai priduria kitus keistus žodžius. Antai romėnai vartojo žodį per se – „kaip toks“. Šį atspalvį sunku suvokti. Tačiau, norėdami išsakyti kokią nors sunkiai suvokiamą mintį apie tikrovę, jie pridurdavo „kaip toks“. Kadangi šiandien mums teks apžvelgti kai kuriuos metafizinius žodžio keblumus, pirmiausia norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į „neįmanomybę pasakyti“ arba į „žodį, kaip tokį“.
Įsigilinus paaiškėtų, kad žmogaus gyvenimas, kaip toks, tam tikru požiūriu priklauso prie neįmanomų dalykų. Tai sakydamas anaiptol neteigiu, kad jo nėra. Jis yra, tačiau tai keista, nes jis neįmanomas; nesuprantama, kokiu būdu yra, nors neturėtų būti. Įsivaizduokite, kiek dalykų turi susieiti draugėn, kad būtume gyvi tomis mūsų sielos dalimis, kurios trokšta gyventi. Kokiai aibei mūsų sielos dalių turi pavykti atsitiktinai sutikti kaip tik tai, ko joms reikia kaip tik šią akimirką ir šioje vietoje! Juk tai neįmanoma. Kaip dažnai nužudome savo norus ir jausmus, kurie niekam nieko bloga nedaro, tik todėl, kad neturime jėgų, laiko ar vietos jiems įgyvendinti ir juos išgyventi, nužudome tik už tai, kad jie nederami. Nerealizuojame jų. Vadinasi, griežta žodžio prasme „gyvenimas, kaip toks“ – neįmanomas dalykas, ir jei jis įvyksta, tai – išties didis stebuklas.
Štai nuo čia ir prasideda mintis arba filosofija. Mintis gimsta iš nuostabos dėl daiktų, kaip tokių, ir tai vadinasi mintimi. Mintis – ne skaičiavimas: net jei parašiau „du“ ir „du“, o paskui pagalvojau: „du plius du – keturi“, tai dar nėra mintis. Minties negalima pamąstyti mechaniškai, ji gimsta iš sielos sukrėtimo.
Prie tokio pat pobūdžio neįmanomybių priklauso ir meilė. Nors man dabar sunku pateikti absoliučiai nesavanaudiškos meilės pavyzdį, vis dėlto ji pasitaiko. Net jei ši meilė žmogiška ir į ją visada įsipina kokie nors kiti motyvai. Tas pat ir su mintimi. Pvz., stebėtis neįmanomu gyvenimu, tuo, kad jis vis dėlto yra, ir galvoti apie tai – ir yra mintis. Tavęs joje nėra, tačiau ji yra tokia tavo būsena, kuria nešlovini, nepuoši savęs, nekompensuoji kokių nors savo trūkumų, neprisilipdai povo uodegos, nepatiri kokio kito jausmo, nebaudi ko nors pasitelkęs mintį, nesivaržai mintimi su kitu ir t. t. Pažvelkite, kiek istorijoje personažų, kuriems būdingos ne mintys, o būdai, kuriais šie žmonės tik išgyveno kokias nors savo pačių sielos būsenas, visiškai nepriklausomas nuo minties ir atsiradusias iki minties. Kai mintis tiesiog tapo kanalu kompleksams, pavydui, pykčiui, pretenzijoms pasauliui, troškimui teigti save, norui kažkuo save papildyti. Tada suprasite: jei mintis yra, ji tegali būti gryna mintis, o gryna mintis žmogaus rankose – neįmanomas dalykas. Galima pateikti dešimtis ir minties istorijos pavyzdžių, įrodančių, kad žmogus mąsto ne pagal minties turinį, bet pagal išorinį šio turinio turinį ar net jo mechanizmą.
Yra vienas puikus Platono laiškas iš garsių septynių jo laiškų, kurie dažnai skelbiami neautentiškais, klastotėmis, paskui vėl priskiriami jam. Galiausiai įsivyravo požiūris, kad daugumą šių laiškų iš tikrųjų parašė Platonas. Šiaip ar taip, tai įrodo septintas laiškas, adresuotas Sirakūzų tironui Dionisijui. Platonas tikėjosi Dionisijaus globos, vildamasis jo pagalbos kuriant idealią valstybę. Tirono ir Platono santykiai buvo gana sudėtingi, keitėsi nuo meilės iki neapykantos; vienu metu tironas net mėgino parduoti filosofą į vergiją. Laiškas parašytas tuo laikotarpiu, kai Platoną pasiekė gandai, kad Dionisijus išplatino kažkokį politinį traktatą, kuriame dėstė idėjas apie valstybę ir tvirtino, kad šios yra Platono idėjų apie valstybę plėtotė. Platono laiške yra sukrečiantys ir labai reikšmingi žodžiai. Juose įdomūs du metafizikos paradoksai.
Platonas staiga pareiškia: iš to, ką jūs rašote, yra aišku, kad rašo žmogus, kuris nori pasirodyti esąs mąstytojas (prisiminkite, ką sakiau anksčiau) ir įgyti šlovę, o ne prisiminti. Sukrečiantis žodžių junginys. Niekas iš jūsų ir, manau, nė vienas skaitytojas nesitikėtų, kad šioje eilutėje staiga iššoks šis paskutinis žodis. Aš jo dar nevartojau, kai vardijau įvairius mechanizmus, išorinius mąstymui, pakeičiančius mintį. Tačiau jau aptarėme, kad mintis gali būti papuošalas, jei žmogus naudojasi mintimi liaupsindamas save, taigi nemąsto. Ir štai Platonas šifruoja, ką reiškia „nemąstyti“. Nemąstyti reiškia neprisiminti, ir reikia mąstyti, kad prisimintum, t. y. atlikti kažkokį aktą, kad prisimintum. Čia susiduria netikėti terminai. Viena vertus, iššoka žodis „prisiminti“, kuris sukelia netikėtumą, sutirština kontekstą iki paradokso. Paskui seka antras reikšmingas paradoksas, susijęs su mūsų tema. Platonas sako: žmogus, kuris mąsto, kad pasipuoštų mintimi ir paliaupsintų save, o ne tam, kad prisimintų, negali remtis Platono raštais dėl paprastos priežasties: apie ką iš tikrųjų mąsto Platonas (jo mąstymo objektas yra ideali valstybė) negali būti nieko parašyta. Todėl remtis tuo, kas parašyta apie idealią valstybę, negalima, apie šį dalyką negali būti nieko parašyta. Kartoju, apie tikros minties objektą apskritai nieko negalima parašyti. Išreikšti mintį raštu neįmanoma, mintis neišreiškiama.
Taigi vėl susidūrėme su minties neįmanomybe. Ar verta tokiu atveju plūktis su šiomis metafizinėmis neįmanomybėmis, atlikti tokį keistą ir sunkų darbą? Taip, būtina plūktis bent jau todėl, kad einant neįmanomybės link pakeliui tik ir galima ką nors išspręsti. Jei prisimenate, Nietzsche aprašė antžmogio idealą, kuris irgi neįmanomas, utopiškas. Ir Nietzsche žinojo, kad antžmogiais netapsime, tačiau stengdamiesi tapti antžmogiais tapsime bent jau žmonėmis. Todėl prasminga suktis aplink neįmanomybę. Antai Dante irgi puikiai suvokė žmogiškos meilės neįmanomybę ir realizavo aukščiausią jos pakopą, pakeitęs damą Beatričę dama Filosofija. Taip pat pasielgė Petrarca. Kai vienas iš popiežių siūlėsi jam padėti vesti mylimąją, jis išmintingai atsisakė, mieliau pasirinkdamas eiles. Tačiau ne ta prasme, kad jas mėgo. Tai labai sunku nusakyti žodžiais, žmonių kalba mums nuolat kiša koją. Jau žinome, kad kiekvieną akimirką yra visi žodžiai ir tik tie žodžiai, kurie yra. Pvz., Kantas irgi yra minėjęs, kad Petrarca labiau už viską mėgo eiles. Tačiau jis turėjo omeny tam tikrą kontekstą, be kurio nesuprantama, ką tai reiškia. Paprastai manoma, kad mėgti eiles reiškia mėgti rašyti eiles. Čia ne apie tai kalba. Ar galima paaiškinti tą skaistumo atmainą, kai būgštaujama sunaikinti sąlyčiu su gyvenimo srauto atsitiktinumais tai, kas tegali egzistuoti poetine forma? Žinoma, tai visiškai neprimena žmogaus aistros užsidaryti kabinete, atsiriboti nuo gyvenimo ir rašyti. Petrarca nebuvo „raštininkas“, kuris, užuot gyvenęs, vedžioja raides popieriuje. Neabejotina, eilės jam buvo realus gyvenimas ir reali meilė. Antra vertus, pateiktas pavyzdys nukreipia mus prie evangelinių istorijų. Evangelijoje aprašomi atvejai, tradiciškai vadinami „pavojingomis būsenomis“ arba „pavojingomis mintimis“. Apie jas apaštalas Paulius yra kalbėjęs: ar nebijai, kad tavo mintis arba tu pats būsi pavojingas kaimynui?
Įsivaizduokite, kad būtina išreikšti tarpusavy nesuderinamų dalykų turinį. Štai, pvz., šiurkštokas ir baisus klausimas: ar galima, atleiskite už proziškumą, miegoti su ugnimi? Žinoma, negalima, ir ne todėl, kad ugnis – turiu omeny vis tą patį Petrarcą – skaistuolis. Ir jis gali tai žinoti, todėl vengti moterų.
Šios dienos pokalbį pradėjau nuo vienos neįmanomos minties charakteristikos, dabar pateikiau kitą jos charakteristiką, derančią su senovės išminčių ištarme: ši mintis – šis žmogus. T. y. vienas žmogus gali išlaikyti mintį, kitas – ne, vadinasi, „ši mintis“ gali būti jam pavojinga, jam jos perduoti nevalia. Visiškai neatsitiktinai minties simboliu kadaise tapo Prometėjas, ugnis, kurią dievai prikalė prie uolos. O ir patys žmonės, perimdami dievų misiją, jau seniai ir gana sėkmingai kala tokius minties įkūnytojus prie uolų ar kryžių. Šiuo požiūriu filosofas arba mąstytojas yra ribinė būtybė, atstovauja tam, ko negalima išreikšti.
Tačiau grįžkime prie Platono, kuris toliau įdomiai kalbėjo, kad kažką, šmėstelėjusį akimirksniu, galima išreikšti tik laisvo pokalbio atmosferoje. Kai šis kažkas gali trumpam plykstelėti ore tarsi kibirkštis tarp kalbančių žmonių, be išankstinio kalbančiojo ketinimo. Juk paprastai kalbą laikome tam tikru išankstiniu dariniu jau gatavai, egzistuojančiai minčiai. Tarsi apvelkam drabužiais egzistuojantį kūną. Tačiau vykstant pokalbiui kažkokia abipusė indukcija staiga pagimdo tokią būtiną ir, atrodytų, neįmanomą išraišką. Platonas manė, kad tam padėti gali tik pokalbis. Ir galbūt kaip tik tai paaiškina istorinį kazusą, ištikusį jo palikimą. Žinote, kad Platonas – nuostabios meninės formos dialogų autorius, o Aristotelis – sausų mokslinių kūrinių autorius. Platonas labiau vertino pokalbį, ne itin mėgo rašyti, o Aristotelis, regis, rašyti mėgo. Galiausiai neliko jokių Platono pokalbių užrašų, liko parašyti jo kūriniai, kurių jis pats veikiausiai nemėgo.
Šiais ilgais išvedžiojimais ir nukrypimais norėjau paaiškinti tai, ką turiu kalbėti apie neįmanomybę balsu, tikėdamasis, kad tai suvoksite klausa. Tačiau čia kol kas neįgyjame tų kompensacijų, regimų tarpinių laimėjimų, kurių prasmę aptarėme ankstesniame pokalbyje. Todėl juos priminsiu jums kitaip, pasitelkęs pavyzdį žmogaus, neturinčio jokių sugebėjimų. Tarkime, žmogus neturi nei muzikinės klausos, nei gebos atkurti šviesą, spalvas, nei sugebėjimo mėgdžioti, jis apskritai neturi jokių talentų, kurie kartais savaime trykšta iš kito žmogaus, užimdami jo jėgas ir laiką. Jei jau nesėkmė, tai tokia, kai nebėra kuo remtis. Kai atsiduri vienas prieš vieną su būtinybe mąstyti nemokėdamas nieko kito, kai esi pasmerktas daryti, kas neįmanoma, tik tada gali iki galo ką nors pamąstyti. Mintis neturi jokių tarpinių kompensacijų ar sėkmių.
Neprisimenu, bet ir nelabai svarbu, kuris iš jųdviejų, Russelas ar Wittgensteinas, 1918 m. Londone per trumpą jų bendradarbiavimo laikotarpį įpykęs išrėžė, kad logika – tai pragaras. Aš irgi galiu patvirtinti: filosofija arba mintis iš tiesų primena pragarą.
Kadaise Descartes‘as manė, kad mąstymu (ta prasme, kuria dabar kalbame) galima užsiimti keturias valandas per mėnesį, o likusį laiką reikia skirti kitiems dalykams. Beje, Platonas irgi tą patį žodžių junginį vartojo kiek kitokiu pavidalu. Kalbėdamas apie šmėstelėjusią kibirkštį jis pabrėžė, kad ši gali šmėstelėti paribyje to, kas įmanoma žmogui. Su tuo susijęs klaikus minties triūsas: tai, su kuo susiduriame, vyksta žmogiškos įmanomybės paribyje, mintis prieinama žmogui iki kraštutinumo įtempus visas jėgas.
Toliau norėčiau pakalbėti apie mintinį gyvenimą, apie mąstymą gyvenime, apie tai, kaip atrandame savo vietą pasaulyje ir gyvenime per mąstymą ir kokiu būdu įvyksta pats mąstymas kaip gyvenimiškas įvykis.
Kartoju, nuostaba yra filosofijos pagrindas. Kartais „nuostabumą“ lengva suprasti atliekant paprastą savistabos aktą. Veikiausiai kiekvienas iš jūsų patyrėte aplinkumos trapumo pojūtį. Šis pojūtis, dažnai aplankantis mus jaunystėje, susijęs su nepakenčiamu suvokimu, kad visa, kas gražu, kilnu, didu, yra nepaaiškinamai trapu ir tarsi absoliučiai pasmerkta žūčiai. Kodėl visa tai būtinai žūva, o visa, kas bjauru, gyvena ir klesti? Tiesiog pasmerkta klestėti, bet šitai minutę šmėstels ir išnyks, tarsi ir nebuvo. Goethe’s frazė „Sustok, akimirka žavinga!”, žinoma, anaiptol ne hedonistinė, ne sensualistinė tokio jausmo išraiška. Ne, anapus jos glūdi suvokimas, kad visa, kas didu ir gražu, kažkaip keistai ir nesuprantamai pasmerkta. Tarsi niekuo nesiremia, tiesiog neturi kuo remtis.
Tiktai būtybėms ir tik tokiame pasaulyje, kur visa, kas didu ir kilnu, neišvengiamai pasmerkta ir trapu, tėra įmanoma mintis, nes tokias būtybes galima pavadinti istorinėmis būtybėmis. Jos tokios, nes yra taške, kuris pats yra ant kažkokios beprotiškai vingiuojančios kreivės, supamos chaoso ir žūties. Ir mintis yra klausimas apie tai, kokiomis sąlygomis ir kaip toks taškas gali išsilaikyti ant šios kreivės ir kodėl tokia kreivė apskritai egzistuoja?
Kodėl ir kam apskritai – dabar apverčiu klausimą – reikia triūsti? Kodėl ne viskas yra tiesu? Atrodytų, keistas klausimas. Tačiau juk jūs irgi kada nors esate stebėjęsi, kodėl ne viskas tiesu? Pvz., aš esu geras, noriu gėrio. Bet kodėl, tiesą sakant, jo nėra? Aš jaučiu, patiriu, matau teisingumą. Tad kodėl jo nėra? Aš linkiu jums gėrio. Kodėl dar reikia patriūsti, kad jis įvyktų, ir kodėl tam reikia meno, meistriško triūso? Kodėl istorija liudija, kad geri ketinimai gimdo blogį? Kodėl ne viskas tiesu? Kodėl pasaulis sukurtas šitaip?
Nesuprantama ir keista! Paaiškėja, kad neužtenka empirinės nuostabių jausmų sudėties, nuostabios sielos, nepakanka net visus nuostabiasielius surinkti draugėn. Mat surinkus juos draugėn susidarys tokia skorpionų gauja, Dieve sergėk. Patirtis ir faktai liudija. Paaiškėja, kad atsirastų gėris, reikia triūso. Puikiai žinote, galima parašyti romaną turint geriausių ketinimų, pamokomą romaną, tačiau jis sės ydas, nes blogai parašytas. Keista ir paradoksalu, kad gerai ar blogai parašytas tekstas gali būti susijęs su gėriu ar blogiu. Ir, žinoma, visa tai – gerai arba blogai parašyta, triūsas, menas, meistriškumas – kažkaip rišasi su tuo, ką vadinu mintimi.
Šie samprotavimai aiškiai rodo, kad dalykai, kuriuos vadinu mintimi, anaiptol nėra iššifruoti, – jie kreipia į tai, ką lygiagrečiai šifruosiu kaip žmogaus prigimtį ir jo vietą visatoje. Žinoma, kartu reikia šifruoti ir žmogų, paslaptingą būtybę, kuri ir lieka paslaptinga. Tačiau, net ir neįminę šios mįslės, esu tikras, vis tiek šį tą sužinosime, suprasime ją paknebinėdami.
Apmąstykime neišreiškiamybės pojūtį, primenantį Prousto „nežinomos tėvynės“ temą, kai jaučiame kažkokį nostalgišką atotrūkį nuo to, kur gyvename, su kuo esame susiję, nuo mūsų šalies, geografijos, mūsų papročių. Neabejotina, kad šis nostalgiškas atotrūkis atspindi kažką kitką. Tai ir yra pirmasis minties atspindys. Kaip tik tokia forma randasi mintis, kol kas mums neturinti jokio turinio, jokių apybrėžų, jokio pavidalo, jokio objekto.
Šis pojūtis apskritai būdingas žmogui. Jį galima pamiršti, tačiau jo negali nebūti. Taip tvirtai jis įaugęs į žmogaus konstituciją. Jis būdingas žmogui dėl paprastos priežasties: žmonės veržiasi gyventi, žmogus nori gyventi. Nors, antra vertus, apie gyvenimą niekada negali pasakyti, kad jis „štai čia“, t. y. nurodyti jį tašku. Gyvenimo neįmanoma pažymėti, lokalizuoti. Apie jį neįmanoma pasakyti konkrečiai, apibrėžtai, nes gyvenimas – tai visada dar šis tas. Paties gyvenimo neįmanoma „nustverti“ dabar, šią akimirką, nes tai, kas „gyva“, savo esme visada yra kitą akimirką, jei iš tikrųjų gyva. Tarsi plečiasi. Ir anapus šios gyvenimo plėtros negalite jo nustverti.
Bemaž kiekvieną kitą reiškinį galima suvokti taškiniu būdu, o gyvenimo – negalima. Tarkime, matote gyvenimą taške A; kai nustatote jį šiame taške, nustatote taip, kad jis – jau kitame taške B, jei tai iš tikrųjų gyva. Tai ir reiškia, kad „žmogus nori gyventi“. Norėti gyventi – tai norėti užimti dar erdvės ir laiko taškų, t. y. atkurti ir papildyti save tuo, ko patys neturime. Sakykime, myliu Naną – būtybę, pasižyminčią tam tikromis savybėmis ir tuo sukėlusią man meilės troškimą. Nors iš tikrųjų šį mano troškimą pažadino auganti gyvenimo jėga. Kaip tik tai – viena iš erdvių, kur dera pradėti mąstyti, t. y. skirti, ką ir kodėl myli. Ar myli Naną, nes jos mėlynos akys, ar myli ją todėl, kad augi pats? Tavo likimo linijos, priklausomai nuo to, ką ir kaip suprasi, ganėtinai skirsis.
Kol kas iškovojome tokį tikrovės ir vaizdinio skyrimą. Naną myliu, nes jos mėlynos akys ir ji yra tobulybės viršūnė, – tai vaizdinys, o tikrovė (kaip tik ta, kuri tars žodį mano likimui ir uždės atspaudą mūsų santykių apybrėžoms) – kažkas kita.
Žodis „kita“ jau figūravo mūsų pokalbyje. Kalbėjau, kad mus apima nostalgija ir atitinkamai jaučiame atotrūkį nuo mus supančių žmonių, nuo šalies, jos papročių ir tradicijų, kaip tik tada kažkas nežinoma, kita, vilioja mus ir sukelia ilgesį. Dabar pasirodo, kad pirminė „kito“ forma yra štai šis „abstraktus kitas“. Ne tas, kurį atpažinome antru žingsniu, o pasireiškęs pirminiu jaunatvišku, dar miglotu ilgesiu. Šis ilgesys pasimirš, praeis, tačiau jį prisiminsime atpažinę. Antraip mums taip ir atrodys, kad Nanos savybės yra objektas, sukeliantis meilę.
Dar ilgai mes neskirsime vaizdinio nuo tikrovės ir labai vingiuota orbita vis grįšime prie pirminio jaunatviško ilgesio, kito pasaulio ilgesio. Iš tikrųjų kaip tik todėl Platonas nusako mąstymą žodžiu „prisiminti“. Pasirodo, tas „kitas“ jau buvo. Neatsitiktinai tokio pobūdžio dalykai įtvirtinti žmonijos legendose. Įtvirtinti kaip prisiminimai apie auksinį rojų, kurio galėjo ir nebūti. Kaip jaunuolis irgi realiai galėjo nepatirti pirminio „kito“ ilgesio. Todėl Proustas (kurio visa kelionė romane – kelionė į prarastą rojų) vienur sako: kiekvienas rojus – tai prarastas rojus, kurio niekada nebuvo. Tai keistas, paradoksalus derinys – ieškai rojaus, kurio niekada nebuvo.
To „kito“ irgi niekada nebuvo, tačiau tu jo ieškai. Kaip tik tai – reali prisiminimo jėga ir realus objektas. Prisiminimas būtinas, nes, be viso kito, jame glūdi tikrovės ir vaizdinio skyrimas, kitaip mums neprieinamas. Pats skyrimas negali mūsų pasiekti jokiu kitu keliu.
Jokia patirties aibė nepadės išvesti skirtumo tarp tikrovės ir jos vaizdinio. Kiekviena tikrovė mums duota vaizdiniais apie ją. Tačiau jis (šis skyrimas) iš kažkur mus pasiekia, ir platoniškasis „prisiminti“ – vienas iš kelių, kuriais tai įvyksta.
Tačiau yra ir kitų tokio netiesioginio žvilgsnio kelių, žvilgsnio, kuris gali padėti atskirti neatskiriamą. Štai Henri Poincaré pavyzdys, kurį dažnai pateikiu. Įsivaizduokime, sakė jis, plokštumą, kurioje gyvena plokščios būtybės. Jos gali judėti šia plokštuma ir pasižymi tuo, kad matas, kuriuo matuoja savo judėjimą iki kokio nors taško X, joms judant link jo, traukiasi pats. Kadangi matas traukiasi ir pačios būtybės traukiasi, jos niekada nepasieks šio taško. Pakeiskite žodį „taškas“ žodžiu „tikrovė“ – ar jos priartės prie šios tikrovės? Akivaizdu, ne. Juk tai – akivaizdi begalybė. Poincaré pamini, kad vienam protingam žmogui atėjusi į galvą mintis, jis pasakęs: atleiskite, tačiau čia – vienas matmuo, bet pažvelkime iš šalies, juk yra ir kiti matmenų, pažvelkime kitaip.
Tai dar viena galimybė skirti tikrovę ir vaizdinį. Žmogus, kuris sugebėtų taip pažvelgti, žinoma, būtų Kopernikas. Šis kitas žvilgsnis – iš šalies, kad pamatytum, jog tai plokštuma ir vienmatė linija, – neįmanomas, nes jam nėra iš kur rastis. Minėtoms būtybėms net negali kilti mintis, kad yra tam tikra tikrovė, kad ji baigtinė, ne begalinė. Ir vis dėlto kopernikų pasitaiko.
Kai pradedi mąstyti, kaip tik tokiu būdu iškyla filosofiniai vaizdiniai. Paskui jie sutraukiami, praleidžiant visus nebūtinus jų atsiradimo būdus, ir pradedama operuoti jau žodžiais: tikrovė, vaizdinys, baigtinumas, begalybė – ir atsiduriate priešais tekstą, kuriame tėra šie žodžiai, tad galiausiai jau nieko neįmanoma suprasti.
Johan Huizinga. Rytdienos šešėlyje
2008 m. Nr. 2
Iš nyderlandų k. vertė Linas Rybelis
Pagrindinės kultūros sąlygos
Žodis kultūra (cultuur) nuolat skamba mūsų lūpose. Bet ar tikrai aišku, kaip mes jį suprantame? Ir kodėl šitas žodis stumia iš mūsų kasdienės kalbos senąjį gerąjį olandišką beschaving? Į pastarąjį klausimą atsakyti nesunku: kultūra kaip tarptautinis terminas ir bendra sąvoka turi didesnį semantinį krūvį negu orusis beschaving, pernelyg besiremiąs erudicija, kurios vertinys jis ir yra. Žodis kultūra per vokiečių kalbą paplito visame pasaulyje. Olandų, skandinavų ir slavų kalbos nuo senų laikų perėmė šį žodį; jis įprastas ir ispanams, italams ir anglakalbiams amerikiečiams; tik prancūzų ir anglų kalbose šis terminas – nors ir seniai vartojamas tam tikra prasme – susiduria su šiokiu tokiu pasipriešinimu: šiaip ar taip, jis nėra lygiavertis žodžio civilisation pakaitalas. Tai dėsninga. Prancūzų ir anglų kalbos, kaip mokslo kalbos, turi ilgą ir turtingą raidos istoriją, todėl, kuriant šiuolaikinę mokslo terminiją, vokiškasis modelis joms pravertė kur kas mažiau negu kitoms Europos kalboms, kurios per visą devynioliktą amžių vis daugiau sėmėsi naujų žodžių ir sąvokų iš derlingo vokiečių kalbos lobyno.
Oswaldas Spengleris abu terminologinius variantus – Kultur ir Civilisation – pavertė dviem savo ryškiai išreikštos ir pernelyg užaštrintos Vakarų saulėlydžio teorijos priešybėmis. Pasaulis skaitė jo knygą, girdėjo joje išsakytą perspėjimą, tačiau ir lig šiol tiek jo terminija, tiek jo ištaros dar nėra visuotinai pripažintos.
Žodžio kultūra kasdienė vartosena vargu ar kelia kokio nors nesusipratimo grėsmę. Visi maždaug žino, ką kultūra reiškia. Bet paaiškėja, kad labai sunku tiksliai ją apibūdinti. Kas gi yra kultūra ir kas ją sudaro? Bemaž neįmanoma duoti viso šios sąvokos turinį aprėpiančio apibrėžimo. Kita vertus, nesunku išvardyti keletą pagrindinių sąlygų ir bruožų, būtinų kultūra vadinamam reiškiniui susiformuoti.
Pirmiausia kultūrai reikalinga tam tikra dvasinių ir materialinių vertybių pusiausvyra. Šita pusiausvyra sukuria prielaidas vystytis tokiai visuomeninei sanklodai, kurią visi įvertina kaip kažkokį didesnį ir aukštesnį dalyką negu paprasčiausias reikmių ar tiesiog valdžios troškimo tenkinimas. Sąvoka „dvasinės vertybės“ čia apima ir dvasinio, intelektualaus, moralaus ir estetinio prado sritis. Kultūros sąvokai pritaikyti būtina išvardytų sričių pusiausvyra arba harmonija. Kalbėdami apie pusiausvyrą, o ne apie tobulą lygį, mes vis dėlto pasiliekame teisę kaip kultūrą vertinti ir ankstesnes, žemesnes, arba primityvesnes kultūros stadijas, nenukrypdami į šališką pažangesnių kultūrų išaukštinimą arba šališką atskiro kultūros veiksnio pervertinimą, nesvarbu, kas tai būtų: religija, menas, teisė, valstybės galia ar dar kas nors. Pusiausvyros būsena pirmiausia priklauso nuo to, kad skirtingos kultūrinės veiklos sritys, tegu atskirai, bet kartu ir sutartinai atlieka veiksmingesnę gyvybinę funkciją. Jei tokia kultūros funkcijų darna egzistuoja, tuomet ji apsireiškia konkrečios visuomenės tvarka, tvirta dalių sampyna, stiliumi, ritmingu gyvenimu.
Savaime suprantama, istoriškai vertinant kultūrą sprendžiančiajam subjektui vienodai sunku atsiriboti nuo bendrų normų, kaip ir vertinant savo aplinką. Visada viena savybė vertinama teigiamai, kita – neigiamai. Galų gale reikėtų pažymėti, kad, regis, apskritai kultūra giliausiu lygmeniu vertinama kaip aukšta, ir žema ne intelektiniu ar estetiniu, o etiniu ir dvasiniu matu. Kultūrą galima vadinti aukšta, net jeigu ji nesukūrė jokios technikos ar skulptūros, bet šiukštu ne tokią, kuriai trūksta gailestingumo.
Antrasis pagrindinis kultūros bruožas yra toks: bet kuri kultūra kažko siekia. Kultūra yra kryptingumas, ir ji visada būna nukreipta į idealą, individą pranokstantį idealą, bendruomenės idealą. Idealai gali būti kuo įvairiausi. Vienas gali būti grynai dvasinis – palaima, artumas Dievui, visų žemiškųjų ryšių atsižadėjimas, arba pažinimas – loginis arba mistinis: gamtinio pasaulio pažinimas, savojo „aš ir dvasios pažinimas, dieviškojo prado pažinimas. Kitas gali būti visuomeninis: garbė, autoritetas, valdžia, kilnumas, tačiau visada susijęs su bendruomene. Trečias gali būti ūkinis: turtas, gerovė, arba higieninis – sveikata. Idealas kultūros vartotojams visada reiškia gėrį (heil). Bendruomenės gėrį, gėrį čia ar ten, nūnai ar paskui.
Kad ir koks būtų tikslas – anapilis ar artimiausia žemiškoji ateitis, išmintis ar gerovė, idealo siekio arba jo įgyvendinimo sąlyga visada yra saugumas ir tvarka. Tvarkos ir saugumo poreikį įsakmiai diktuoja pačios kultūros kaip siekio esmė. Iš tvarkos poreikio išplaukia viskas, kas yra valdžia, iš saugumo poreikio – viskas, kas yra teisė. Šimtai valdžios ir teisės sistemų atmainų vis formuoja naujas žmonių grupes, gėrio siekį išreiškiančias per kultūrą.
Konkretesnė ir pozityvesnė, negu du išvardyti pagrindiniai kultūros bruožai – pusiausvyra ir siekis, – yra trečioji, tiksliau, pirmoji vidujinė jos ypatybė, paženklinanti bet kurią kultūrą. Kultūra reiškia viešpatavimą gamtai. Kultūra užgimsta tą pačią akimirką, kai žmogus įsisąmonina, kad jo ranka, apginkluota nusklembtu akmeniniu kaltu, gali daryti lig tol jam neprieinamus dalykus. Jis pajungė dalelę gamtos savo naudai. Jis viešpatauja gamtai, priešiškai ir dosniai. Jis įvaldė darbo įrankį, tapo homo faber1. Jis naudojasi šiomis galiomis gyvybinėms reikmėms tenkinti, įrankiams gaminti, sau ir artimiesiems apginti, žvėriui, plėšrūnui ar priešui nužudyti. Nuo šiol jis pakeičia natūralaus gyvenimo eigą, nes visos įrankio įvaldymo pasekmės be šitos jėgos tiesiog nebūtų atsiradusios.
Jeigu šita ypatybė – viešpatavimas gamtai – būtų vienintelė kultūros egzistavimo sąlyga, nebūtų pagrindo neigti, kad ir skruzdėlės, bitės, paukščiai, bebrai turi kultūrą. Juk jie visi naudojasi gamtos daiktais, kad iš jų sukurtų kažką nauja. Zoopsichologijos užduotis yra išsiaiškinti, kiek tokia veikla yra sąmoningas tikslingumas, tai yra gėrio siekis. Jeigu taip ir būtų, tai pripažinę, kad gyvūnijos pasaulyje egzistuoja kultūra, mes vis dėlto susidurtume su konkrečia logine reakcija, kad terminas kultūra šiuo atveju yra netinkamas. Kultūringa bitė arba bebras – taip sakyti nedera, toks vaizdinys mums atrodo absurdiškas. Atmesti dvasią sunkiau, negu kai kam atrodo.
Iš tiesų viešpatauti gamtai tolygu statyti, šaudyti, kepti, bet ir tai tik pusė darbo. Turiningas žodis natura žymi taip pat ir žmogaus natūrą, prigimtį, ir ją taip pat reikia valdyti. Jau egzistuojant paprasčiausiai pirmykštei visuomenės sanklodai, žmogus įsisąmonina, kad yra kažkam įsipareigojęs. Gyvūnas, prižiūrintis ir ginantis savo jauniklius, mūsų nuomone, šią funkciją atlieka nesąmoningai, nors jo atsidavimas mums mielas pažiūrėti. Tik žmogaus sąmonėje rūpinimasis palikuoniais virsta pareiga. Natūraliais santykiais, tokie kaip motinystė ir šeimos apsauga, šios pareigos bemaž nepaaiškinsi. Jau ankstyvas įsipareigojimas plinta kaip tabu, paprotys, elgesio taisyklės, kultiniai vaizdiniai. Dėl lengvabūdiškos žodžio tabu vartosenos plačiuose sluoksniuose įsigalėjo materialistinė mąstysena, neįvertinanti etinio vadinamųjų pirmykščių kultūrų pobūdžio. Ką ir kalbėti apie sociologinę kryptį, kuri su negirdėtu, išties šiuolaikišku naivumu, būdingu ir išsivysčiusių kultūrų vertinimui, visa, ką vadiname morale, teise, dievobaimingumu, nesismulkindama grūda į stiklainį, ant kurio užrašyta tabu.
Etinis pareigos jausmo turinys atsiranda tada, kai ši pareiga yra tokia, jog nuo jos galima atsisakyti, nesvarbu, ar šis įsipareigojimas yra kitam žmogui, institucijai ar dvasinei galybei. Etnologai, pavyzdžiui, Malinowskis, jau įrodė, koks nepagrįstas yra požiūris, kad pirmykštės kultūros mechaniškai ir besąlygiškai klausė visuomeninio pareigos balso. Taigi, jei kurioje nors visuomenėje dažniausiai pripažįstamas toks paklusnumas, šitai vyksta visaverčiam etniniam akstinui veikiant, ir tada viešpatavimo gamtai sąlyga realizuojasi kaip žmogiškosios prigimties sutramdymas.
Kuo daugiau kultūra pajungia ir įtraukia ypatingą įsipareigojimo jauseną į bendrą žmogaus priklausomybės nuo aukštesnės jėgos principą, tuo tyriau ir našiau įsigalės sąvoka, be kurios neapsieina nė viena tikra kultūra, – tarnystės sąvoka, pradedant nuo tarnystės Dievui ligi tarnystės dėl visuomeninių santykių aukščiau stovinčiam asmeniui. Iš tautos sąmonės išguita tarnystės sąvoka buvo pražūtingiausia paviršutiniško XVIII amžiaus racionalizmo pasekmė.
Jei apibendrintume, ką mes čia iškėlėme kaip bendras kultūros sąlygas ir bruožus, tai apytikris kultūros sąvokos aprašymas, kuris, kaip minėjome, nepretenduoja atlikti tikslaus apibrėžimo vaidmens, skambėtų taip: kultūra kaip visuomenės nuostata egzistuoja tada, kai materialiai, moraliai ir dvasiškai pavaldi gamta užtikrina tokią visuomenės padėtį, kuri yra aukštesnė ir geresnė, negu užtikrintų susiklostę gamtiniai santykiai, pasižymi darnia dvasinių ir materialių vertybių pusiausvyra bei išsiskiria iš esmės vientisu idealu, į kurį nukreiptos įvairios visuomenės veiklos sritys.
Jei minėtasis aprašymas – iš kurio niekaip negalima pašalinti vertybinių sprendimų „aukštesnis“ ir „geresnis“, nors juose ir likusi subjektyvumo priemaiša, – yra nors kažkiek teisingas, tuomet iškyla klausimas: ar mūsų laikais vykdomos pagrindinės kultūros sąlygos?
Kultūra implikuoja viešpatavimą gamtai. Ši sąlyga iš tiesų yra įvykdyta ir dar jokiai mums pažįstamai civilizacijai neregėtu mastu. Jėgos, kurias praėjusiame šimtmetyje mes vargu ar įtarėme egzistuojant ir kurių prigimties ir galimybės mes visai nežinojome, nūnai tūkstančiais būdų žmogaus valia įkinkytos į jungą, savo įtaka veikia tokias tolumas ir gelmes, apie kurias ankstesnė karta nedrįso nė pasvajoti. Ir dabar kone kasdien atrandamos dar nelytėtos gamtos jėgos ir jų valdymo priemonės.
Materialioji gamta visur esti žmogaus sukaustyta ar supančiota. Tačiau kaip sekasi valdyti žmogaus prigimtį? Tik nereikia kalbų apie psichiatrijos triumfą ir socialinę rūpybą bei kovą su nusikalstamumu. Valdyti žmogaus prigimtį reiškia viena: žmoniją kaip kiekvieną atskirą, mokantį save valdyti individą. Ar valdoma šiuolaikinė žmonija? Jei tobulybė žmonijai neduota, ar ji siekia šito dalyko drauge su neribotai išaugusiu viešpatavimu materialiajai gamtai? Tegu tik išdrįsta kas nors taip teigti! Gal greičiau mums atrodo, kad pati žmogaus prigimtis, naudodamasi viešpatavimo gamtai suteikta laisve, atsisako paklusti sau pačiai ir atmeta visus dvasinius laimėjimus, kurie jai rodėsi pranokstantys gamtą? Žmogaus prigimties teisių vardu visur abejojama visuotinio dorovės dėsnio galia. Taigi kultūros sąlyga – viešpatavimas gamtai – tėra tik pusiau įvykdyta.
Nieko nepadaryta ir vykdant antrą sąlygą – kultūrą turi persmelkti vienalytis, į pagrindinį dalyką nukreiptas siekis. Gėrio troškimas, bet kurios bendrijos ir bet kurio individo varomoji jėga, įgyja šimtus pavidalų. Kiekviena grupė siekia savo gėrio, nesistengdama, kad šie atskiri gėrio siekiai susilietų į vientisą, viską ir visus pranokstantį idealą. Tačiau tik toks egzistuojantis visuotinis idealas, ar jis būtų pasiekiamas, ar menamas, gali visiškai įteisinti „šiuolaikinės kultūros“ sąvoką, nors pastaroji suvoktina ir pačia plačiausia prasme. Šitaip ankstesni amžiai visuotinai pripažintu idealu laikė Dievo šlovę, nesvarbu, ar jie ją suvokė kaip dorybę, teisingumą, išmintį. Pasenusios ir neapibrėžtos sąvokos byloja mums ano laiko dvasia. Tačiau, atmetus šias sąvokas, abejonių kelia ir kultūros vienovė, mat jos vietą užėmė tiktai vienas kitam prieštaraujantys norai. Terminai, siejantys visus šiuolaikinius kultūros siekius, eina greta tik su gerove, galia, saugumu (taika ir tvarka irgi); visi šie idealai labiau skiria, negu jungia, ir visi tiesiogiai išplaukia iš prigimtinio, dvasios nesutaurinto instinkto. Šiuos idealus suprato dar urviniai žmonės.
Nūnai daug kalbama apie tautines ir klasines kultūras, kitaip tariant, kultūros sąvoka pajungiama gerovės, galios ir saugumo idealui. Šitaip pajungtą kultūros sąvoką faktiškai nustumiame iki gyvulio lygmens (animale niveau), kur ji netenka prasmės. Taip elgdamiesi, užmirštame paradoksalų, tačiau pirma išdėstytais argumentais paremtą, nepaneigiamą išvadą, kad kultūros sąvokai atsiranda vietos tik ten, kur jos kryptingumą apibrėžiantis idealas pranoksta šį idealą skelbiančios bendrijos ribas ir pakyla virš jos interesų. Kultūra turi būti metafiziškai kryptinga arba jos išvis nėra.
Ar nūdienos pasaulyje, Vakaruose ar Rytuose, egzistuoja ta dvasinių ir materialinių vertybių pusiausvyra, kurią mes laikome svarbiausia kultūros sąlyga? Vargu ar galime atsakyti į šį klausimą teigiamai. Abejomis kryptimis vyksta daug dalykų, tas tiesa, bet ar tai vadintume pusiausvyra, darna, materialinių ir dvasinių galimybių lygiavertiškumu?
Mus supanti kasdienybė paneigia bet kokią mintį apie tikrą pusiausvyrą, o iki galo ištobulintas ir nepriekaištingai našus gamybos mechanizmas kasdien tiekia produktus ir sukelia reiškinius, kurių niekas nenori, kurių kiekvienas bijo, dargi daugelis niekina kaip beverčius, beprasmiškus, netinkamus. Medvilnė užkasama žemėn, kad nekristų rinkos kainos, karinė produkcija mielai perkama, nors niekas ir netrokšta, kad ji būtų panaudota. Praraja tarp tobulo gamybos mechanizmo ir galimybės tiekti dirbinius žmonių labui, perprodukcija išvien su skurdu ir nedarbu bemaž nepalieka vietos pusiausvyros sąvokai. Lygiai taip pat egzistuoja ir intelektualinė perprodukcija, nuolat augantis spausdinamų ar eterin leidžiamų žodžių srautas ir tiesiog beviltiškas minties nukrypimas. Meno produkciją apjuosė užburtas ratas, kurio viduje menininkas priklauso nuo reklamos, taigi ir nuo mados, o šios abi – nuo komercinės sėkmės. Visur, pradedant valstybiniu ir baigiant šeimyniniu gyvenimu, vyrauja tokia suirutė, kokios anksčiau niekada nebuvo. Pusiausvyra? Ne, nieko panašaus.
Pažinimo idealo atsižadėjimas
Mažėjantis kritiškumo poreikis, menkstanti kritinio sprendimo galia, iškreipta mokslo paskirtis – visi šie požymiai rodo rimtus kultūros pažeidimus. Kas iš tiesų mano, kad, nurodžius šiuos simptomus, galima blogiui užkirsti kelią, tas skaudžiai klysta, nes dabar pasigirsta audringi prieštaravimai asmenų, laikančių save ateinančios kultūros reiškėjais: tačiau mes visai nenorime, kad kritiškas žinojimas būtų užkeltas sostan kaip mūsų veiksmų teisėjas. Mūsų tikslas ne galvoti ir žinoti, bet gyventi ir veikti!
Kaip tik čia ir glūdi esminis kultūros krizės momentas: konfliktas tarp žinoti ir būti. Principinis mūsų žinojimo ribotumas tapo akivaizdus dar filosofijos vaikystės laikais. Mūsų išgyvenama tikrovė savo esme yra nepažini, dvasinėmis priemonėmis nepagavi, absoliučiai kitokia nei mąstymas. Pirmojoje I amžiaus pusėje šią seną, dar Nikolajui Kuziečiui žinomą tiesą vėl pasigavo Kierkegaard’as, ir kaip egzistencijos ir mąstymo prieštara tapo jo pažiūrų šerdimi. Bet šios tiesos jam užteko tik savo tikėjimui pagrįsti. Tačiau tie, kurie ėjo jam iš paskos savarankišku, bet panašiu keliu, nukreipė šią mintį nuo Dievo ir paliko ją grimzti arba į nihilizmą ir neviltį, arba į žemiškojo gyvenimo kultą. Nietzsche mėgino išgelbėti tragiškai nuo tiesos atskirtą žmogų, darydamas prielaidą, jog už valios pažinti pasaulį slypi gilesnė priežastis, kurią jis suprato kaip valią valdyti. Pragmatizmas atėmė iš tiesos sąvokos teisę pretenduoti į visuotinumą, panardinęs ją į laiko tėkmę. Tiesa yra pagrindinė ją išpažįstančių žmonių vertybė. Kažkas laikoma tiesa, kol tai yra reikšminga konkretų laiko tarpsnį. Neišlavintas protas gali nesunkiai suprasti: reikšminga, vadinasi, tiesa. Iš tokios iki reliatyvumo supaprastintos tiesos sąvokos išplaukė tam tikra dvasinė ir moralinė idėjų niveliacija, visų jų hierarchinių ir vertybinių skirtumų panaikinimas. Tokie sociologinės pakraipos mąstytojai kaip Maxas Weberis, Maxas Scheleris, Oswaldas Spengleris, Karlas Mannheimas būties nulemtą mąstymą (Seinsverbundenheit des Denkens) laikę pradiniu tašku, visai priartėja prie istorinio materializmo, kuriame ex professo2 reiškėsi antinoetinė (anti-noøtische) kryptis. Palengva antinoetinės3 amžiaus jėgos susiliejo į vieną galingą srovę, kuri netrukus ėmė kelti grėsmę lig tol nesugriaunamais laikytiems dvasinės kultūros pamatams. Būtent Georges’as Sorelis savo „Pamąstymuose apie prievartą“ („Réflexions sur la violence“) iš viso to padarė praktines politines išvadas ir šitaip tapo visų šiuolaikinių diktatūrų tėvu.
Vis dėlto ne vien diktatūros arba jų šalininkai siekia pajungti pažinimo troškulį gyvenimo valiai. Čia kalbama apie giliausią visos kultūrinės krizės pagrindą. Šis dvasinis lūžis kaip tik yra tas pats procesas, nulemiantis visą padėtį, kurioje mes esame atsidūrę.
Kas vedė šitą šokį? Filosofija? O visuomenė sekė iš paskos? Gal turėtume apversti šį posakį ir išsireikšti taip: filosofija čia šoko pagal gyvenimo dūdelę. Regis, to reikalauja pats mokymas, pajungiantis pažinimą gyvenimui.
Ar ankstesnė kultūra kada nors atsižadėjusi pažinimo idealo, tai yra intelektualaus prado? Vargiai tikėtina, ar tokiam dalykui palyginti pavyks rasti tinkamą istorinę paralelę. Mūsų laikų nuoseklus filosofinis ir praktinis intelektualizmas iš tiesų yra naujas reiškinys žmogaus kultūros istorijoje. Be abejo, žmonijos minties istorijoje ne kartą būta posūkių, kai pernelyg didelį racionalumo primatą atsverdavo į pirmą vietą iškelta valia. Toks posūkis, pavyzdžiui, įvyko XIII amžiaus pabaigoje, kai drauge su Tomo Akviniečio idėjomis įsigalėjo ir Dunso Škoto mokymas. Tačiau tokie posūkiai siejosi ne su gyvenimo praktika arba žemiškąja tvarka, bet su tikėjimu, siekiu nusigauti iki giliausių būties pagrindų. Ir tai būtinai įgaudavo pažinimo pavidalą, nors ir kaip toli fone likdavo protas. Nūdienos sąmonė painioja intelektualizmą su racionalizmu. Netgi tie tyrimo būdai, kurie, vengdami perdėto polinkio į loginius samprotavimus ir sąvokas, norėjo per įžvalgą ir žiūrą prasiskverbti tenai, kur protui kelias užgintas, visados kryptingai siekė pažinti tiesą. Graikų žodis gnosis arba indų jńana ganėtinai aiškiai byloja, kad net gryniausia mistika nesiliauja buvus pažinimu. Juk visados tik dvasia juda inteligibiliame pasaulyje. Tiesos suvokimas visados būdavo idealas. Nežinau nė vienos kultūros, kuri būtų atsisakiusi pažinimo tikrąja šio žodžio prasme arba atsižadėjusi Tiesos.
Jei ankstesnės dvasinės kryptys sulaužydavo loginiam instrumentui – protui – duotą ištikimybės priesaiką, tai visados supra-racionalumo (boven-redelijke) tikslais. Kultūra, mūsų laikais siekianti duoti toną, nusisuka ne tik nuo proto, bet ir nuo inteligibilaus prado, ir daro tai tik dėl sub-racionalumo (beneden-redelijke), instinktų ir potraukių. Ji renkasi valią, bet ne taip, kaip ją suprato Dunsas Škotas, kreipęs šią valią į tikėjimą; tokiai kultūrai artimesnė žemiškosios galios valia, „būtis“, „kraujas ir žemė“, o ne „pažinimas“ ir „dvasia“4.
Kol kas lieka neatsakytas klausimas, kaip neišvengiamas būties, padėties nulemto (Seinsverbundenheit, Situationssverbundenheit) mąstymo pripažinimas nuskaidrino kultūrovoką (cultuurbewustzijn) ir kokiu būdu jis, pernelyg kategoriškai suprastas, galėjo tapti pradiniu kultūros saulėlydžio veiksniu.
Versta iš: Huizinga J. In de Schaduen van Morgen. – Haarlem: H. D. Tjeenk Willink & Zoon N. V., 1963. – P. 2031, 6873.
1 Žmogumi gamintoju (lot.).
2 Atvirai (lot.).
3 Aš vartoju šį žodį todėl, kad terminas „antiintelektualus“ jau įgavo tam tikrą reikšmės niuansą; mano tekste tiesiog kalbama apie bendrą sąvoką to, „kas priešinasi pačiam pažinimo principui“. (Aut. past.)
4 Norintiems išgirsti atsakymą į klausimą, kaip suprasti Hegelio posakį, kad filosofija yra „mintimi išreikštas laikotarpis“ („ihre Zeit in Gedanken erfaßt“), kaip nuorodą pateikiu Th. Litt. Philosophie und Zeitgeist, iš kurios paaiškėja, kokie nepagrįsti yra gyvenimo filosofijos šalininkų teiginiai, kad jie remiasi Hegeliu. (Aut. past.)
Umberto Eco. Pasakyti bemaž tą patį. Vertimo patirtys (pabaiga)
2008 m. Nr. 1
Iš italų k. vertė Linas Rybelis
Pabaiga. Pradžia 2007 m., Nr. 12
Ir tai (atidarau skliaustus) mums byloja, kad vienas iš Linijinės Apraiškos (Manifestazione Lineare) lygmenų, galinčių gerokai atsiliepti turiniui, yra taip pat grafemų, iš pažiūros nereikšmingų – kaip kabutės ar dialogą pradedantys brūkšniai – lygmuo. Versdamas Nervalio „Silvi“, aš turėjau rimtai atsižvelgti į šį reiškinį, mat prozos knygoje, nelygu, kokia epocha, šalis ar leidėjai, dialogo replikos pradedamos arba brūkšniais, arba kabutėmis. Tačiau prancūzai viską daro sudėtingiau. Remiantis nūdien įsigalėjusia tendencija, veikėjui pradėjus kalbėti, dedamos kabutės; bet jei dialogas tęsiasi, vėlesnės pašnekovų replikos pradedamos brūkšniais, o baigiamosios kabutės ženklina tik apsikeitimo replikomis pabaigą. Autoriaus įterptiniai žodžiai (kaip „sušuko“, „prabilo“ ir pan.) skiriami kableliais ir jų nereikia išskirti kabutėmis ar brūkšniu. Taisyklė yra tokia: daroma prielaida, kad kiekvienoje novelėje arba romane yra grynai pasakojamoji dalis (kur kažkieno balsas pasakoja apie įvykius) ir dialoginė, arba mimetinė, dalis, kur scenoje pasirodo pokalbį vedantys veikėjai „tiesioginio filmavimo metu“. Taigi atidarančios kabutės vartojamos įtraukiant į sceną šitas mimetines erdves, o uždarančios, – kai baigiamas apsikeitimas dialogo replikomis, pažymėtas brūkšniu.
Paprastai, kai prancūzų romanas verčiamas į italų kalbą, į šią ypatybę nekreipiama dėmesio, o dialogai išdėstomi pagal mūsų kriterijus. Bet aš pastebėjau, kad Nervalio tekste šios detalės negalima pražiūrėti. Kad geriau suprastume šią techniką, pažvelkime, kaip, remiantis Gallimard leidyklos „Pléiade“ serijos tekstu (laikantis šiuolaikinės prancūzų skyrybos), atrodo pirmo skyriaus apsikeitimas dialogo replikomis (patogumo dėlei verčiu itališkai):
Gettava monete d‘oro su un tavolo di whist e le perdeva con noncuranza. – „Che importa, dissi, che sia lui o un altro? Occorreva pure che uno ci fosse, e quello mi pare degno d’essere stato scelto. – E tu? – Io? Io inseguo l’immagine, null’altro“.
Jis mėtė ant viso stalo aukso monetas ir nerūpestingai jas pralošinėjo. – Kas man darbo, pasakiau, – jis ar kuris kitas? Turėjo kas nors prie jos būti, o šitas man atrodo vertas pasirinkimo. – O tu? – Aš? Man užtenka vizijos, nieko daugiau.
Leidinyje „Revue de Deux Mondes“26 (jame „Silvi“ pirmąsyk pasirodė 1853 metais) šis apsikeitimas replikomis pradedamas brūkšniu, be kabučių, tačiau baigiamas kabutėmis. Šis sprendimas buvo toks beprasmis, kad galutinėje redakcijoje, pasirodžiusioje knygoje „Les Filles du Feu“27 (1854), paskutinės kabutės pašalintos (ir, savaime suprantama, pirmosios):
Gettava monete d‘oro su un tavolo di whist e le perdeva con noncuranza. – Che importa, dissi, che sia lui o un altro? Occorreva pure che uno ci fosse, e quello mi pare degno d’essere stato scelto. – E tu? – Io? Io inseguo l’immagine, null’altro.
Nejau viskas taip paprasta? Ne, kartais tiek leidinyje „Revue de Deux Mondes“, tiek knygoje „Les Filles du Feu“ dialogas pradedamas kabutėmis, kartais – kabutės eina drauge su brūkšniais. Be to (lyg to būtų maža!), Nervalis pasiutusiai dažnai taip pat naudojasi brūkšniais, kad įtrauktų įterptinius samprotavimus, kad paženklintų staigius pasakojimo eigos stabtelėjimus, diskurso pertrūkius, temos pakeitimus arba laisvą netiesioginę kalbą. Dėl to skaitytojas niekada negali būti tikras, ar šis brūkšnys reiškia, jog kažkas tiesiogiai kalba, ar sutrikdo vidinę pasakotojo minčių eigą.
Galėtume sakyti, kad Nervalis tapo gan aplaidaus editing28 auka. Tačiau iš šito dalyko jis laimėjo daugiausia: juk tipografinė painiava atsiliepia pasakojimo eigos dviprasmybei29. Kaip tik brūkšnių pavartojimo dviprasmybės dažnai neleidžia susivokti šioje „balsų“ kaitoje (čia ir slypi viena iš pasakojimo žavesio priežasčių), nes veikėjų balsai dar pinkliau susilieja su pasakotojo balsu, ir įvykiai, pasakotojo pateikiami kaip realūs, susipina su įvykiais, galbūt esančiais tik jo vaizduotėje, lygiai kaip ir tikrai pasakyti ar išgirsti žodžiai sumyšta su prisisapnavusiais ar atmintyje iškreiptais žodžiais.
Iš čia mano apsisprendimas palikti itališkame vertime brūkšnius ir kabutes ten, kur jos yra knygoje „Les Filles du Feu“. Be kita ko, pusėtinai išsilavinusiam italų skaitytojui šis žaidimas brūkšniais gali priminti senų leidimų romanus, todėl šį pasakojimą jis galės geriau atpažinti kaip XIX a. tekstą. Tai jau savaime nemažas pranašumas, jei retkarčiais verstinis tekstas turi perkelti skaitytoją į tą pasaulį ir kultūrą, kur buvo parašytas originalas.
Tad apgręžiamumas gali egzistuoti ir grafiniu lygmeniu, ir skyrybos ženklų, ir kitų leidybos sąlyginumų srityse, kaip įsitikinome aptardami „Pinokį“. Apgręžiamumas nebūtinai yra leksinis ar sintaksinis, bet gali sietis ir su ištaros (enunciazione) modalumu.
3.2. Apgręžiamumo kontinuumas
Iš to galima daryti išvadą, kad apgręžiamumas yra ne dvinarė priešprieša (ji arba yra, arba jos nėra), bet nykstamųjų dydžių gradacija. Ji driekiasi nuo maksimalaus apgręžiamumo, kai angliškas sakinys John loves Lucy virsta itališkuoju John ama Lucy iki minimalaus apgręžiamumo. Jei nueisime iš naujo žiūrėti Walto Disney‘aus „Pinokio“, kur išlieka didžioji dauguma Collodi‘o pasakos elementų (tegu ir su daugeliu nukrypimų, dėl kurių Žydriaplaukė Fėja virsta tout court30 Žydrąja Fėja, o Svirplys iš suvaikėjusio pedagogo tampa simpatišku vodevilio personažu), pamatysime, kad iš filmo pradžios nebūtų įmanoma atkurti žodinio pasakojimo pradžios; kita vertus, pranyksta visa dėstymo strategija, vykdoma Collodi‘o kaip pasakotojo balsu31.
Kaip minimalaus apgręžiamumo pavyzdį prisimenu Gvatemalos rašytoją Augustą Monterrosą32: kartą jis parašė tai, kas laikoma pačia trumpiausia pasaulinės literatūros novele:
Cuando despertó, el dinosaurio todavķa estaba allķ.
(Kai jis pabudo, dinozauras vis dar buvo ten.)
Jei kalbėtume tik apie šio teksto vertimą į kitą kalbą (ką aš ir padariau skliaustuose), būtų akivaizdu, kad, remiantis itališku tekstu, būtų galima grįžti prie labai panašaus į ispanišką originalą teksto. O dabar įsivaizduokime režisierių, panorėjusį sukurti bent valandos trukmės filmą pagal šią mini novelę. Aišku, kad režisierius negali rodyti kažkokio veikėjo, kuris miega, pabunda ir pamato dinozaurą: dingtų nerimastinga žodžio todavķa (dar) prasmė. Čia būtų galima pažymėti, kad žaibiškai paprastai novelė atveria kelią dviem interpretacijoms: (1) toks ir toks būdrauja šalia dinozauro, užminga, kad jo nematytų, o kai pabunda, mato, kad dinozauras vis dar ten; (ii) toks ir toks būdrauja be jokių dinozaurų aplinkui, užmiega, susapnuoja dinozaurą, o kai pabunda, dinozauras iš sapno vis dar ten. Visi sutiks, kad antra interpretacija yra siurrealistiškai ir kafkiškai „gardesnė“ už pirmąją, tačiau novelė neatmeta ir pirmosios, kuri galėtų būti realistinis pasakojimas apie pirmykščius laikus.
Režisieriui nėra kur dėtis, jis turi pasirinkti vieną iš dviejų. Kad ir ką jis pasirinktų ir kad ir kaip žiūrovas „suslėgtų“ režisieriaus traktuotę į makropropoziciją, akivaizdu, jog verčiant paskutiniąją, neįmanoma sugrįžti prie tokio įtaigaus teksto, koks buvo originalas. Išeitų maždaug šitaip:
(a) kai jis pabudo, dinozauras, kurio stengėsi nematyti užmigdamas, vis dar buvo ten;
(b) kai jis pabudo, prisisapnavęs dinozauras vis dar buvo ten.
Tačiau tarkime, kad režisierius pasirinko antrą interpretaciją. Mano minties eksperimento ribose, atsižvelgus į tai, kad kalbama apie kiek ilgiau nei kelios sekundės trunkantį filmą, egzistuoja keturios galimybės: (i) filmas prasideda panašios patirties vizualizacija (veikėjas sapnuoja dinozaurą, pabunda ir vis dar jį mato), paskui plėtojama istorija ir virtinė įvykių, tegu dramatiškų ir siurrealistinių, kurie novelėje nėra minimi ir turbūt gali paaiškinti tą pradinę patirtį, arba viską palikti kankinančioje nežinioje; (ii) vaizduojama virtinė įvykių, tegu kasdienių, paskui jie komplikuojasi, o filmas baigiasi sapno ir pabudimo scena, kuriai būdinga kafkiška dvasia; (iii) pasakojami įvairūs veikėjo gyvenimo aspektai, nuo filmo pradžios iki pabaigos įkyriai kartojant sapno ir pabudimo patirtį; (iv) pasirenkama eksperimentinė ar avangardinė traktuotė ir dvi ar tris valandas tiesiog kartojasi ta pati scena (sapnas ir pabudimas), ir baigtas kriukis.
O dabar paklausinėkime keturių galimų filmų žiūrovų (kurie neskaitę pačios mini novelės) ir paklauskime jų, apie ką yra filmas, ką juo norima pasakyti. Man rodos tikėtina, kad (i) ir (ii) filmų žiūrovai galėtų sutapatinti kai kuriuos pasakojimo aspektus ar jų sufleruojamą moralę su sapnų patirties pagrindais, bet nežinau, ką jie atsakytų į klausimą, ką dar norėta pasakyti filmu. (iii) versijos žiūrovai galėtų apibendrinti sakydami, kad filme kalbama apie pasikartojančią sapno situaciją, susietą su dinozauru, pirma susapnuotu, paskui – realiu. Net jei dauguma pastarųjų priartėtų prie pažodinės mini novelės prasmės, jie, matyt, negalėtų žodžiais atkurti jos pribloškiančio originalo taupumo. Nekalbame apie (iv) versijos žiūrovus, kuriems, jeigu šie filmo vaizdus pedantiškai apibendrintų žodžiais, išeitų šitaip:
Kai jis pabudo, dinozauras vis dar buvo ten.
Kai jis pabudo, dinozauras vis dar buvo ten.
Kai jis pabudo, dinozauras vis dar buvo ten.
Kai jis pabudo, dinozauras vis dar buvo ten.
Kai jis pabudo, dinozauras vis dar buvo ten.
Norom nenorom, čia galėtume kalbėti apie kitą apsakymą ar eilėraštį, tinkamą „Grupės 63“33 antologijai.
Dabar mums iškils keturios minimalaus apgręžiamumo situacijos, net jei ir sutiksime, kad trečia ar ketvirta versijos suteikia – jei taip galime išsireikšti – minimalesnio apgręžiamumo galimybę nei dvi ankstesnės. Priešingai, jei paimtume mano itališkąjį vertimą, pamatytume, kad labai tikėtina, jog, turėdami po ranka gerą žodyną, bemaž neišvengiamai grįžtume prie ispaniško originalo. Taigi susiduriame su optimalaus apgręžiamumo atveju.
Todėl susikuria nepertraukiama apgręžiamumo gradacijų seka, ir mes, ko gero, būsime priversti vertimu vadinti tą vertimą, kuris siekia optimaliai perteikti apgręžiamumą.
Aišku, kad apgręžiamumo kriterijus tinka labai paprastiems tekstams versti, tokiems kaip meteorologinė suvestinė arba komercinis pranešimas. Užsienio reikalų ministrų arba įvairių šalių verslininkų susitikime pageidautina, kad apgręžiamumas iš tikrųjų būtų optimalus (kitaip galėtų kilti karas ar staigus akcijų kainų kritimas biržoje). Jei tenka susidurti su sudėtingu vertimu, kaip romanas ar eilėraštis, tada optimalumo kriterijus iš esmės peržiūrimas.
Pažiūrėkime, pavyzdžiui, į Joyce‘o „A Portrait of the Artist as a Young Man“34 pradžią:
Once upon a time and a very good time it was there was a moocow coming down along the road…
Kadai seniai, senais gerais laikais, ėjo keliu karvytė…35
Remiantis dalykišku apgręžiamumo principu, kalbos išraiškos būdus ir idiomatinius posakius derėtų versti ne pažodžiui, bet ieškant vertimo kalbos atitikmenų. Tad, jei „Pinokio“ vertėjas į anglų kalbą turėtų versti C‘era una volta kaip Once upon a time (Kartą buvo), lygiai taip pat Cesare Pavese36, versdamas šį Joyce‘o romaną „Dedalas“ („Dedalus“), turėtų pasielgti atvirkščiai. Tačiau Pavese vertimas skamba taip:
Nel tempo dei tempi, ed erano bei tempi davvero, c‘era una muuucca che veniva gił per la strada…
Aišku, kodėl Pavese pasirinko tokį vertimą: jis negalėjo versti: „kartą buvo ir tikrai gerą kartą buvo“ (C‘era una volta ed era davvero una bella volta), nes tai skambėtų pernelyg keistai; jis negalėjo pasirinkti ir kito varianto: „kartą buvo ir tikrai gerais laikais“ (C‘era una volta, ed erano bei tempi davvero), nes pradingtų originalo efektas. Radęs savąjį sprendimą, Pavese pasiekė ir tam tikro atsiribojimo efekto (effetto di straniamento), nes angliškas idiom37 italų ausiai įgauna įtaigų ir senovinį skambesį (beje, jeigu kalbėtume apie pažodinį apgręžiamumą, jis leistų bemaž automatiškai atversti į originalą). Šiaip ar taip, štai įrodymas, kad apgręžiamumo principą galima suvokti labai lanksčiai.
Siūlydami kol kas gan atsargų optimalumo kriterijų galėtume sakyti, kad optimalus yra tas vertimas, kuris leidžia išsaugoti kuo daugiau apgręžiamų išversto teksto lygmenų, o ne vien perdėm leksinį, pasireiškiantį Linijinėje Apraiškoje.
3.3. Leisti pajausti
Iš tiesų, pasak Leonardo Bruni’o38, 1420 m. parašiusio traktatą „De interpretatione recta“39, vertėjas „turi pasikliauti ir savo klausa, kad nesužlugdytų ir nesujauktų to, ką (tekstas) išreiškia grakščiai ir su ritmo pajautimu“. Kad išsaugotų ritminį lygmenį, vertėjas gali atsisakyti pagarbos originalo teksto raidei.
Vienas mano kolega, vesdamas vasaros seminarą vertimo klausimais, davė studentams anglišką „Rožės vardo“ vertimą (visai atsitiktinai, nes vietinėje bibliotekoje tai buvo vienintelė knyga, dviem – itališkas originalo ir angliško vertimo – egzemplioriais) ir, pasirinkęs bažnyčios portalo aprašymą, paprašė vėl išversti šią ištrauką į italų kalbą – žinoma, pagrasinęs paskui palyginti kelis tokius pratimus su originalu. Paklaustas patarimo, studentams pasakiau, kad jie neturėtų jaudintis dėl to, kad egzistuoja originalas. Jie turėjo žvelgti į prieš akis gulintį anglišką puslapį kaip į originalą. Jie turėjo nuspręsti, kokia yra teksto intencija.
Pažodinės prasmės požiūriu tekste kalbama apie bjaurių figūrų aprašymą, į kurias žiūrint jaunajam Adsui svaigo galva. Aš pasakiau studentams, kad jei angliškas tekstas byloja, jog žvilgsniui atsivėrė a voluptuous woman, gnawed by foul toads, sucked by serpents…40, tai problema yra ne ta, kaip rasti tinkamiausią itališką žodį angliškajam gnawed ir spręsti, ar žalčiai žinda. Aš verčiau juos paprašiau perskaityti šį puslapį balsu, kad išskirtų ritmą, kurį vertėjas (laikytinas originalo autoriumi) jam suteikė. Svarbu išsaugoti šį ritmą, ir net jei žalčiai, užuot žindę, kandžiosis, efektas vis tiek bus toks pat įspūdingas. Taigi štai atvejis, kai apgręžiamumo principas svyruoja arba aiškintinas platesne prasme, nei būna kalbant apie griežtai lingvistinį apgręžiamumą. Čionai man pasirodė tikslinga pažeisti bet kurį leksinio atitikmens (ir įvykių bei objektų atpažinimo) principą, kad išlaikytų aprašymo ritmo apgręžiamumą kaip svarbiausią lygmenį.
Dabar paskaitykime antro „Silvi“ skyriaus ištrauką, kurioje vaizduojamas šokis pievelėje šalia senovinės pilies ir susitikimas su moters atvaizdu, kuris per visą pasakojimą nepaliaus įkyriai kamavęs herojaus širdį ir protą. Nervalio tekstas skamba taip:
J’étais le seul garēon dans cette ronde, oł j’avais amené ma compagne toute jeune encore, Sylvie, une petite fille du hameau voisin, si vive et si fraīche, avec ses yeux noirs, son profil régulier et sa peau légčrement hālée!.. Je n’aimais qu’elle, je ne voyais qu’elle, – jusque-lą! A peine avais-je remarqué, dans la ronde oł nous dansions, une blonde, grande et belle, qu’on appelait Adrienne. Tout d’un coup, suivant les rčgles de la danse, Adrienne se trouva placée seule avec moi au milieu du cercle. Nos tailles étaient pareilles. On nous dit de nous embrasser, et la danse et le chur tournaient plus vivement que jamais. En lui donnant ce baiser, je ne pus m’empźcher de lui presser la main. Les longs anneaux roulés de ses cheveux d’or effleuraient mes joues. De ce moment, un trouble inconnu s’empara de moi.
Buvau vienintelis vaikinas tame ratelyje. Į jį atsivedžiau ir visai dar jaunutę savo draugę, Silvi, mergaitę iš kaimyninio sodžiaus, tokią žvalią ir tokią skaisčią, juodomis akimis, taisyklingu profiliu ir lengvai įdegusia oda!.. Mylėjau tik ją, mačiau tik ją – iki tol! Beveik nė nepastebėjau, kad ratelį su mumis šoka aukšta graži šviesiaplaukė, kurią visi vadino Adrijena. Staiga, kaip reikalavo šokio taisyklės, Adrijena atsidūrė viena šalia manęs vidury ratelio. Mes buvome beveik vienodo ūgio. Mums liepė pasibučiuoti, o šokėjos ir dainininkės ėmė suktis ratu gyviau negu iki šiol. Bučiuodamas ją nesusilaikiau nepaspaudęs jai rankos. Ilgos jos auksinių plaukų garbanos palytėjo man skruostus. Tą akimirką mane persmelkė iki šiol nepažįstamas nerimas41.
Dabar peržvelkime keturis garsiausius ir skaitomiausius vertimus, taip pat ir penktą manąjį:
Io ero l‘unico ragazzo nel girotondo. Vi avevo condotto la mia compagna ancora bambina, Sylvie, una fanciullina del casale accanto, cosģ vivace e cosģ fresca, con i suoi occhi neri, il profilo regolare e la pelle lievemente abbronzata!… Non amavo che lei, non vedevo che lei, fino a quel momento! Avevo notato appena nel girotondo in cui si danzava una bionda, alta e bella, che chiamavano Adrienne. A un tratto, secondo le regole della danza, Adrienne si trovņ sola con me in mezzo al cerchio. Eravamo di eguale statura. Ci dissero di baciarci, mentre il coro e la danza giravano pił svelti che mai. Dandole quel bacio non potei fare a meno di stringerle la mano. I lunghi boccoli attorcigliati dei suoi capelli d’oro mi sfioravano le gote. Da quell’ attimo un turbamento sconosciuto si impadronģ di me. (Calamandrei)
Ero l‘unico ragazzo del girotondo, dove avevo condotto la mia compagna ancora bambina, Silvia, una fanciullina del casale accanto, vivace e fresca, con i suoi occhi neri, il profilo regolare e la pelle leggermente abbronzata… Non amavo che lei, non vedevo che lei, fino a quel momento! E avevo appena notato nel girotondo in cui si danzavamo una bionda alta e bella che chiamavano Adriana. D’un tratto seguendo le regole della danza Adriana si trovņ sola con me in mezzo al cerchio. La nostra statura era uguale. Ci dissero che dovevamo baciarci, mentre la danza e il coro giravano pił vorticosamente che mai. Bacciandola non potei fare a meno di stringerle la mano. Le lunghe anella attorcigliate dei suoi capelli d’oro sfiorarono le mie gote. Da quell’ istante un turbamento strano si imposserņ di me. (Debenedetti)
Io ero l‘unico ragazzo in quel girotondo, al quale avevo condotto Silvia, la mia giovanissima compagna, una fanciulletta del vicino villagio, tanto viva e fresca, coi suoi occhi neri, il profilo regolare e la pelle leggermente abbronzata!… Fino a quel momento non amavo che lei, non vedevo che lei! Avevo appena notato, nel girotondo che ballavamo, una ragazza bionda, alta e bella, che si chiamavo Adriana. A un certo punto, seguendo le regole della danza, Adriana venne a trovarsi sola con me nel centro del circolo. Le nostre stature erano uguali. Ci fu ordinato di baciarci, e la danza e il coro giravano sempre pił animatamente. Nel porgerle il bacio, non seppi trattenermi dal premerle la mano. Le lunghe anella dei suoi capelli d’oro mi sfioravano le guance. Da quell’ istante, un ignoto turbamento s’impadronģ di me. (Macrģ)
Io ero l‘unico ragazzo in quel ballo, al quale avevo condotto la mia compagna ancor giovinetta, Silvia, una bambina del villaggio vicino, cosģ viva e fresca, coi quegli occhi neri, il profilo regolare e la pelle leggermente abbronzata!… Non amavo che lei, non vedevo che lei, sino a quel momento! Avevo notato appena notato, nel giro in cui ballavamo, una bionda, alta e bella, che tutti chiamavano Adriana. A un tratto, seguendo le regole della danza, Adriana si trovņ sola con me in mezzo al cerchio. Le nostre stature erano eguali. Ci fu detto di baciarci, e la danza e il coro giravano pił vivamente che mai. Dandole quel bacio, non potei fare a meno di stringerle la mano. I lunghi riccioli dei suoi capelli d’oro mi sfioravano le guance. Da questo istante, un turbamento sconosciuto s’impadronģ di me. (Giardini)
Ero il solo ragazzo in quella ronda, dove avevo condotto la mia compagna ancora giovinetta, Silvie, una fanciullina della frazione vicina, cosģ viva e fresca, con i suoi occhi neri, il suo profilo regolare e la sua carnagione leggermente abbronzata… Non amavo che lei, non vedevo che lei, – sino a quel punto! Aveva appena scorto, nel giro della danza, una bionda, alta e bella, che chiamavano Adrienne. A un tratto, seguendo le regole del ballo, Adrienne si trovņ sola con me, proprio al centro del cerchio. Eravamo di pari statura. Ci dissero di baciarci, e la danza ed il coro volteggiavano ancor pił vivaci. Nel darle quel bacio, non potei trattenermi dallo stringerle la mano. I lunghi anelli morbidi dei suoi capelli d’oro mi sfioravan la guancia. Da quell’ istante, mi prese un turbamento ignoto. (Eco)
Semantiniu požiūriu visi vertimai taisyklingi. Būtų galima sakyti, kad jie visi „tiksliai“ perduoda tai, kas vyksta pievelėje, ir vykusiai perteikia nuotaiką, kurią norėjo atkurti Nervalis. Skaitytojai, paėmę žodyną į rankas, galėtų pamėginti išversti jas atgal į prancūzų kalbą ir išeitų kažkas gana panašaus į Nervalio tekstą – šiaip ar taip, pastarąjį būtų visai lengva „anagrafiškai“ atpažinti42. Vis dėlto net jeigu ir kiti kritikai tai pažymėjo, prisipažinsiu, kad, daug sykių perskaitinėjęs šį tekstą, tik versdamas perpratau vieną stilistinę priemonę, kuria Nervalis dažnai naudojasi, nors skaitytojas to ir nesuvokia (nebent skaitytų tekstą balsu – ką turi daryti vertėjas, jei nori išsiaiškinti būtent teksto ritmą). Aukštos sapnų įtampos scenose, kaip šioji, atsiranda eilės: tai pilnutiniai aleksandrinai, tai puseiliai, tai vienuolikaskiemeniai. Cituotoje ištraukoje pasirodo bent septynios eilutės: vienuolikaskiemenis (J’étais le seul garēon dans cette ronde), aiškūs aleksandrinai (kaip une blonde, grande et belle, qu’on appelait Adrienne ir Je ne pus m’empźcher de lui presser la main) ir keletas puseilių (Sylvie, une petite fille; Nos tailles était pareilles; Les longs anneaux roulés). Be to, esama ir vidinių rimų (placée, embrasser, baiser, m’empecher, presser – visa tai trijose eilutėse).
Teigiama, kad prozos tekste rimas arba metras dažnai yra nepageidaujami dalykai. Tačiau tik ne Nervaliui: kartoju, šios savybės jo tekstuose pasirodo tik konkrečiose scenose, kur autorius akivaizdžiai norėjo (arba sąmoningai nenorėjo, tačiau jo kalba plaukė taip, kad kuo adekvačiau perteiktų jo jausmą), jog skaitytojas patirtų kone pasąmoningą poveikį.
Šiuo atveju vertėjas negali atsižadėti užduoties sukurti skaitytojui tokį pat poveikį, ir man atrodo, kad keturi pacituoti vertimai liudija, jog nebūta mėginimo pasiekti tokio poveikio, išskyrus kelis, sakyčiau, atsitiktinius rezultatus, nes jie atsiranda verčiant pažodžiui (non amavo che lei /non vedevo che lei arba una bionda alta e bella – ir tik pirmame vertime pasitaiko vienuolikaskiemenis eravamo di eguale statura). Man gi pirmiausia rūpėjo perteikti kaip tik šį poveikį, net jei tektų versti pažodžiui. Ir ne vien tai: jei dėl lingvistinių priežasčių aš negalėjau varžytis su Nervalio sprendimu, pateiktu ankstesnėje eilutėje, aš privalėjau vienaip ar kitaip atlyginti šį nuostolį žemesnėje eilutėje.
Nūnai dar sykį pateikiu savo vertimą, kursyvu išskirdamas eiles, kurias man pasisekė atkurti:
Ero il solo ragazzo in quella ronda, dove avevo condotto la mia compagna ancora giovinetta, Silvie, una fanciullina della frazione vicina, cosģ viva e fresca, con i suoi occhi neri, il suo profilo regolare e la sua carnagione leggermente abbronzata… Non amavo che lei, non vedevo che lei, – sino a quel punto! Aveva appena scorto, nel giro della danza, una bionda, alta e bella, che chiamavano Adrienne. A un tratto, seguendo le regole del ballo, Adrienne si trovņ sola con me, proprio al centro del cerchio. Eravamo di pari statura. Ci dissero di baciarci, e la danza ed il coro volteggiavano ancor pił vivaci. Nel darle quel bacio, non potei trattenermi dallo stringerle la mano. I lunghi anelli morbidi dei suoi capelli d’oro mi sfioravan la guancia. Da quell’ istante, mi prese un turbamento ignoto.
Buvau vienintelis vaikinas tame ratelyje, į kurį atsivedžiau visai dar jauną savo draugę, Silvi, mergaitę iš kaimyninio sodžiaus, tokią žvalią ir tokią skaisčią, juodomis akimis, taisyklingais bruožais ir lengvai įdegusia oda!.. Mylėjau tik ją, mačiau tik ją – iki tol! Bemaž nepastebėjau, kad šokio sūkury atsidūrus aukšta graži šviesiaplaukė, kurią visi vadino Adrijena. Staiga, kaip reikalavo šokio taisyklės, Adrijena atsidūrė viena šalia manęs vidury ratelio. Mes buvome panašaus ūgio. Mums liepė pasibučiuoti, o šokėjos ir dainininkės ėmė suktis ratu gyviau negu iki šiol. Bučiuodamas ją nesusilaikiau nepaspaudęs jai rankos. Ilgos ir purios jos auksinių plaukų garbanos palytėjo man skruostą. Tą akimirką mane persmelkė iki šiol nepažįstamas nerimas.
Pakeitimas ne visad būna vykęs. Susidūręs su puseiliu Nos tailles étaient pareilles, aš nesugebėjau rasti tokios pat skambios septynskiemenės eilutės ir sustojau ties dešimtskiemeniu, kuris, atskirai paimtas, skambėtų veikiau karingai (Eravamo di pari statura). Tačiau šiuo atveju man atrodo, kad kalbos sraute ši skanduotė pabrėžia dviejų priešpriešais stovinčių veikėjų simetriją.
Reikia pažymėti, jog mane tenkinančios eilutės labui buvau priverstas leksiškai pasavavaliauti, t. y. pavartoti galicizmą. Turiu omenyje frazę Ero il solo ragazzo in quella ronda. Prancūzų ronde (ratelis) yra labai gražus ir „dainingas“ žodis, ir Nervalis jį kaitalioja su danse (šokiu) ir cercle (būrelis). Visgi, kadangi visą šią pastraipą persmelkia pasikartojantis judėjimas ratu, ronde vartojamas dusyk, o danse – trissyk. Dabar ronda italų kalboje nebereiškia danza (šokis), nors šia prasme jį dar vartojo D‘Annunzio. Tačiau aš jau buvau vienąsyk pavartojęs ballo ir tris kartus – danza. Jie nebūčiau turėjęs nieko kita vienuolikaskiemeniui sudaryti, būčiau susitaikęs ir vėl pavartojęs danza, bet atkala širdim būčiau rašęs Ero il solo ragazzo in quella danza, nes dviguba z raidė žodyje ragazzo (vaikinas) nemaloniai aliteruotų su z žodyje danza. Todėl buvau priverstas (su dideliu malonumu) pavartoti ronda (kaip tai viename vertime padarė Mary Molino Bonfantini) ir ta pačia puikia dingstimi atleisti sau už tokį galicizmą.
Kai kada, kaip įprasta, tenka atlyginti nuostolius. Kai skaitome
J’étais le seul garēon dans cette ronde, oł j’avais amené ma compagne toute jeune encore, Sylvie, une petite fille,
tai Silvi įskrieja į sceną ant septynių skiemenų bangos lyg šokėja balerinos sijonėliu. Itališkame vertime man nepavyko apdovanoti jos tokiu prašmatniu debiutu, nors aš ir išsaugojau pradinį vienuolikaskiemenį ir pasitenkinau užbėgti jos pasirodymui už akių žodžiais la mia compagna ancora giovinetta… Kartais prarasdavau aleksandrinus ir įtraukdavau vienuolikaskiemenius (non vedevo che lei, sino a quel punto). Nepavyko man perteikti ir aleksandrino Je ne pus m’empźcher / de lui presser la main, užtat iškart po jo vietoj Les longs anneaux roulés aš išrikiuoju tris puseilius, tai yra pusantro aleksandrino. Apskritai cituotoje pastraipoje ir vėlesnėse iš šešiolikos Nervalio eilių aš išsaugojau šešiolika (nors ir ne visad ten pat kaip originale) ir, mano galva, įvykdžiau savo kaip vertėjo pareigą – bent jau tuomet, kai jos nepastebimos iš karto, kaip nepastebimos iš pat pradžių ir originale.
Žinoma, aš buvau ne vienintelis vertėjas, pamėginęs perteikti užslėptas „Silvi“ eilutes ir man būtų įdomu tęsti šį eksperimentą su kitomis ištraukomis, peržiūrėjus tris vertimus į anglų kalbą43. Toliau pateiktus pavyzdžius įstrižais brūkšniais paženklinau aš, kad prireikus išryškinčiau metrinių eilučių cezūras.
Trečiame „Silvi“ skyriuje prisiminimas apie Adrijeną (snūduriuojant) išsilieja tokiu sakiniu:
Fantōme rose et blond / glissant sur l’herbe verte ą demi baignée de blanches vapeurs.
Šviesiai rožinė vizija, slystanti žalia žole, skendinčia baltuos ūkuos.
Man pavyko jį perteikti taip:
Fantasma rosa e biondo / lambente l‘erba verde, / appena bagnata di bianchi vapori
ir, kaip matote, po dviejų septynskiemenių aš įterpiau dvigubą šešiaskiemenį. Iš anglų vertėjų Halévy praranda bemaž visą ritmą:
A rosy and blond phantom gliding over the green grass that lay buried in white vapour.
Aldingtonas praranda eilutės pradžią, bet vėliau ją kompensuoja:
A rose and gold phantom gliding over the green grass, / half bathed in white mists.
Sieburth’as, kaip ir aš, priduria vieną puseilį, kad kompensuotų tam tikrą pirmiau ar paskiau atsirandantį nuostolį:
A phantom fair and rosy / gliding over the green grass / half bathed in white mist.
Kiek žemiau mes skaitome:
Aimer une religieuse / sous la forme d’une actrice!.. et si c’était la mźme? – Il y a de quoi devenir fou! c’est un entraīnement fatal oł l’inconnu vous attire comme le feu follet – fuyant sur les joncs d’une eau morte… [arba comme le feu follet – fuyant sur les joncs d‘une eau morte]
Mylėti vienuolę aktorės pavidalu!.. O jeigu čia ta pati mergina? Iš proto gali išeiti! Pražūtinga vilionė: nežinomybė traukia jus kaip žaltvykslė, klaidžiojanti po nendres stovinčiame vandeny…
Čia akivaizdžiai yra aleksandrinas ir trys puseiliai. Halévy, man regis, grynai atsitiktinai atkūrė kai kuriuos ritmus, nes pažodiniame vertime jie išeina bemaž savaime:
To love a nun in the form of an actress! – and suppose it was one and the same! It was enough to drive one mad! It is a fatal attraction when the Unknown leads you on, like the will-o‘-the wisp that hovers over the rushes of a standing pool.
Aldingtonas visai nesistengia, ir jo vienintelis puseilis išeina tik todėl, kad (kaip nutiko ir kitiems vertėjams) prancūziškas feu follet (žaltvykslė) angliškai verčiamas tik kaip will-o‘-the wisp:
To love a nun in the shape of an actress… and suppose it was the same woman? It is maddening! It is a fatal fascination where the unknown attracts you like the will-o‘-the wisp moving over the reeds of still water.
Sieburth’as pasitelkia du tikslius aleksandrinus ir du puseilius:
To be in love with a nun / in the guise of an actress!.. and what if they were one and the same! It is enough to drive one mad – the fatal lure of the unknown drawing one ever onward / like a will o’ the wisp / flitting over the rushes of a stagnant pool.
Aš praradau pirmą aleksandriną, tačiau, atlygindamas kitus nuostolius, įvedžiau tris puseilius:
Amare una religiosa sotto le spoglie d‘una attrice!.. e se fosse la stessa?! / C‘č da perdere il senno! / č un vortice fatale / a cui vi trae l‘ignoto, / fuoco fatuo che fugge / su giunchi d‘acqua morta…
Galbūt aš persistengiau, tačiau mane sugundė „dainingas“ šio sudėtinio sakinio tonas. Rėmiausi principu: jei paslėpti ritmai yra sumanyti teksto audiniui padailinti, tai man būtina labiau kliautis ne pajamų ir išlaidų skaičiavimais, bet kalbos dvasia, atsiduoti natūraliai šnekos tėkmei ir įkūnyti visus man savaime gimstančius ritmus. O Sieburth’as atsigriebė 14 skyriuje, kur mes susiduriame su tokiais nuostabiais pirmaisiais pradžios sakiniais:
Telles sont les chimčres / qui charment et égarent / au matin de la vie. / J’ai essayé de les fixer sans beaucoup d’ordre, mais bien des curs me comprendront. Les illusions tombent l’une aprčs l’autre, / comme les écorces d’un fruit, et le fruit, c’est l’expérience. Sa saveur est amčre; elle a pourtant quelque chose d’ācre qui fortifie.
Tokios tad chimeros / žavi ir klaidina / gyvenimo rytą. Pabandžiau užrašyti jas be didesnės tvarkos, bet daugelis širdžių supras mane. Svajonės krinta viena po kitos kaip vaisiaus lukštai, o tas vaisius – patirtis. Jis kartus; tačiau turi aštrumo, kuris stiprina jėgas.
Kaip matome, turime du aleksandrinus, du puseilius ir vieną vienuolikaskiemenį. Ir darsyk man regis, kad dvi eilutės, išlikusios Halévy tekste, jam verčiant išėjo bemaž savaime:
Such are the charms that fascinate and beguile us / in the morning of life. / I have tried to depict them without much order, but many hearts will understand me. Illusions fall, like leaves, one after another, and the kernel that is left when they are stripped off is experience. The taste is bitter, but it has an acid flavour that act as a tonic.
Kiek geriau išėjo Aldingtonui (trys aleksandrinai ir puseilis):
Such are the delusions which charm and lead us astray in the morning of life. / I have tried to set them down in no particular order, but there are many hearts / which will understand me. Illusions fall one by one, like the husks of a fruit, / and the fruit is experience. Its taste is bitter, but there is something sharp about it which is tonic.
Aš mėginau žaisti sąžiningai:
Tali son le chimere / che ammaliano e sconvolgono / all‘alba della vita. Ho cercato di fissarle senza badare all‘ordine, ma molti cuori comprenderanno. Le illusioni cadono l‘una dopo l‘altra, come scorze d‘un frutto, / e il frutto č l‘esperienza. / Il suo sapore č amaro; e tuttavia esso ha qualcosa di aspro che tonifica.
Bet Sieburth’as pasistengė dar daugiau: jam pavyko įterpti eiles bemaž ten, kur ir Nervalis:
Such are the chimeras / that beguile and misguide us / in the morning of life. I have tried to set them down without much order, but many hearts will understand me. Illusions fall away one after another like the husks of a fruit, / and that fruit is experience. / It is bitter to the taste, / but there is fortitude to be found in gall…
Kitoje pastraipoje skaitome:
Que me font maintenant / tes ombrages et tes lacs, / et mźme ton désert?
Kas man tavo dabar / pavėsiai, ežerai, / ir net tavo tyrai?
Iš pradžių aš išverčiau: Kas man dabar tavo ūksmėti pavėsiai ir ežerai, ir net tavo dykynės, kad perduočiau dvigubą žodžio ombrages prasmę (tai medžių laja, ir ji teikia pavėsį). Paskui, kad išsaugočiau aleksandriną, atsisakiau ūksmės ir pasirinkau tokį variantą:
Che mi dicono ormai / le tue fronde e i tuoi laghi, / e il tuo stesso deserto?
Aš praradau ūksmę, tikėdamas, kad žodis pavėsiai jį atgaivins skaitytojo atmintyje ir leis nuspėti, tačiau išsaugojau metriką.
Kai kada susiduri su įprasta dilema: norėdamas kažką išsaugoti, kažko kito netenki. Štai, pavyzdžiui, antro skyriaus pabaiga, kur sakoma, kad Adrijenos dainos pievelėje
La mélodie se terminait ą chaque stance par ces trilles chevrotants / que font valoir si bien les voix jeunes, quand elles imitent par un frisson modulé la voix tremblante des aļeules.
Kiekviename posme melodija baigėsi tirtančiomis trelėmis, / kurios taip nuostabiai skamba, kai jas atlieka jauni balsai, moduliuotu virpesiu mėgdžiodami drebantį senolės balsą.
Neabejotina, kad čia yra eilės, toliau net pastiprintos rimu („tirtančios“ chevrotants trelės, o senolės balsas – „drebantis“, tremblante) ir aliteracijų žaismu, žadinančiu įspūdį apie senolės balsą. Daugelis italų kalbos vertėjų praranda ir eiles, ir rimą, o aliteraciją chevrotant jie dažniausiai verčia kaip tremuli (trelės), tremblante – kaip tremolante (drebantis), sukurdami tautologiją, kuri man nepatinka. Aš viską pagrindžiau vien aliteracija, įvesdamas keturis septynskiemenius:
La melodia terminava a ogni stanza / con quei tremuli trilli / a cui san dar rilievo / le voci adolescenti, quando imitano con un fremito modulato la voce trepida delle loro antenate.
Galiausiai versdamas šias ištraukas aš daugybę kartų atsisakydavau leksinio ir sintaksinio apgręžiamumo, nes maniau, kad svarbiausias lygmuo yra metrinis, todėl juo ir žaidžiau. Taigi aš ne tiek laužiau galvą dėl pažodinio apgręžiamumo, kiek dėl to paties poveikio, kurį, kaip patvirtina mano interpretacija, tekstas daro skaitytojui.
Si licet44, norėčiau pacituoti vieną puslapį iš Terracini’o (1951) apie Foscolo atliktą Sterne‘o „Sentimentalios kelionės“ vertimą. Plėtodamas vieną Fubini‘o pastabą, Terracini gvildena trumpą Sterne‘o originalo ištrauką:
Hail, ye small sweet courtesies of life, for smooth do ye make the road of it!
Šlovė jums, mažytės, saldžios mandagumo paslaugos! Jūs palengvinate mums gyvenimo kelią.
Foscolo verčia taip:
Siate pur benedette, o lievissime cortesie! Voi spianate il sentiero alla vita.
Kaip pažymėjo tiek Fubini, tiek Terracini, akivaizdu, kad turime ryžtingą nukrypimą nuo pažodinio vertimo ir kad Foscolo pagavumas pavaduoja Sterne‘o pagavumą. Vis dėlto Foscolo vertime pasireiškia „didžiausia ištikimybė tekstui, kartu turininga ir formali“, ir ji „atsiskleidžia ritmu, kuris laisvai, bet drauge ir tiksliai atkartoja tokią teksto kadencijų proporciją, kad ekspresyvumo banga susitraukia ir išsitempia kaip nori ir inspiruoja pats originalas“ (Terracini 1951, 1983 leidimas 82:83).
3.4. Atkurti tą patį įspūdį
Dabar galima atsisakyti ne tik tokių abejotinų sąvokų kaip signifikato panašumas, lygiavertiškumas ir kitokių įprastinių argumentų, bet ir grynai kalbinio apgręžiamumo idėjos. Nūnai daug autorių, užuot byloję apie signifikato lygiavertiškumą, kalba apie funkcinį lygiavertiškumą arba tikslo teoriją (skopos theory): vertimas (ypač estetinio tikslingumo požiūriu) privalo daryti tokį pat poveikį, kurio siekė originalas. Tuomet turima omenyje mainomų vertybių lygybė, tampanti svarstytinu dydžiu (Kenny 1998:78). Kraštutinis atvejis, tarkim, būtų Homero vertimas proza, pagrįstas prielaida, kad Homero laikais epas buvo tas pats, kaip proza mūsų laikais45.
Natūralu, kad vertėjas iškelia tam tikrą aiškinamąją hipotezę apie tai, koks turėtų būti originalo numatytas poveikis, ir aš mielai pritariu Dusi‘o (Dusi 2000:41) minčiai, kad atkurto poveikio sąvoką galima kildinti iš mano intentio operis46 idėjos.
Paskatintas Terracini’o pastabų, aš nutariau peržvelgti Sterne‘o romano pradžią ir itališką Foscolo47 vertimą, ir štai:
They order, said I, this matter better in France. – You have been in France? said my gentleman, turning quick upon me, with the most civil triumph in the world. – Strange! quoth I, debating the matter with myself, that one and twenty miles sailing, for ’tis absolutely no further from Dover to Calais, should give a man these rights: – I’ll look into them: so, giving up the argument, – I went straight to my lodgings, put up half a dozen shirts and a black pair of silk breeches, – „the coat I have on“, said I, looking at the sleeve, „will do“; – took a place in the Dover stage; and the packet sailing at nine the next morning, – by three I had got sat down to my dinner upon a fricaseed chicken, so incontestably in France, that had I died that night of an indigestion, the whole world could not have suspended the effects of the droits d’aubaine; – my shirts, and black pair of silk breeches, – portmanteau and all, must have gone to the King of France; – even the little picture which I have so long worn, and so often have told thee, Eliza, I would carry with me into my grave, would have been torn from my neck!
– Prancūzijoje, – pasakiau aš, – tatai kur kas geriau sutvarkyta…
– Jūs buvote Prancūzijoje? – paklausė mano pašnekovas, staiga pasisukdamas į mane kuo pagarbiausiai ir kartu didžiuodamasis.
„Keista, – tariau pats sau, – kad, praplaukus vos dvidešimt vieną mylią – juk nuo Duvro iki Kale nė kiek ne toliau – žmogumi imama taip pasitikėti. Na, aš pats tuo greit įsitikinsiu!“
Todėl, nesileidęs į ginčus, parėjau namo, susidėjau pustuzinį marškinių ir porą juodų šilkinių kelnių („Surdutas, kuriuo vilkiu, – tariau, dirstelėjęs į rankovę, – bus dar geras“) ir sėdau į Duvro pašto karietą. Paketbotas pakėlė bures kitą rytą devintą valandą, o trečią aš jau sėdėjau prie pietų stalo su vištienos frikase tikriausiai Prancūzijoje, tad, jei būčiau miręs tą naktį dėl virškinimo sutrikimo, visas pasaulis nebūtų išgelbėjęs mano daiktų nuo droits d‘aubaine48. Mano marškiniai, pora juodų šilkinių kelnių, sakvojažas ir visa kita būtų atitikę Prancūzijos karaliui, – ir netgi mažytis portretėlis, kurį taip seniai nešioju ir kurį, kaip dažnai sakydavau tau, Eliza, aš trokštu nusinešti su savim į kapą, būtų nuplėštas man nuo kaklo49.
A questo in Francia si provvede meglio – diss’io.
– Ma, e vi fu ella? – mi disse quel gentiluomo; e mi si volse incontro prontissimo, e trionfņ urbanissimamente di me.
– Poffare! – diss’io, ventilando fra me la questione – adunque ventun miglio di navigazione (da Douvre a Calais non si corre né piś né meno) conferiranno sģ fatti diritti? Vo’ esaminarli. – E, lasciando andare il discorso, m’avvio diritto a casa: mi piglio mezza dozzina di camicie, e un paio di brache di seta nera.
– L’abito che ho indosso – diss’io, dando un’occhiata alla manica – mi farą.
Mi collocai nella vettura di Douvre: il navicello veleggiņ alle nove del dģ seguente: e per le tre mi trovai addosso a un pollo fricassé a desinare – in Francia – e sģ indubitabilmente che, se mai quella notte mi fossi morto d’indigestione, tutto il genere umano non avrebbe impetrato che le mie camicie, le mie brache di seta nera, la mia valigia e ogni cosa non andassero pel droit d’aubaine in ereditą al re di Francia – anche la miniatura ch’io porto meco da tanto tempo e che io tante volte, o Elisa, ti dissi ch’io porterei meco nella mia fossa, mi verrebbe strappata dal collo.
Veltui ieškotume čia pažodinių nesutapimų. Žinome Sterne‘ą ir jo stilių. Stebina tik tai, kaip Foscolo (kuris, be abejo, sėmėsi įkvėpimo iš „kilniojo“ neoklasicizmo ir net vartojo XIX a. italų skaitytojui – ir, kita vertus, jam pačiam – suprantamą kalbą) sugebėjo perteikti šnekamąjį, pašaipų ir nevaržomą originalo toną. Kaip pastabose pažymi Foscolo, dėl stilistinės ištikimybės ir iš pagarbos savo modelio daugiakalbystei jis visur išlaikė Sterne‘o pavartotus prancūziškus posakius.
Štai kur geras pagarbos – tegu ir nepažodinės – teksto intencijai pavyzdys.
26 Dviejų pasaulių apžvalga (pranc.).
27 Ugnies dukros (pranc.)
28 Redagavimo (angl.).
29 Be to, apysakai „Silvi“ būdinga tai, jog iš pažiūros pasakojama pirmuoju asmeniu, t. y. pagrindinio herojaus, dėstančio savo buvusio gyvenimo įvykius, lūpomis. Tačiau kartu dažnai įsiterpia tam tikra aukštesnė pasakojimo instancija, tarytum pats Autorius, suteikęs žodį savo personažui, leistų išgirsti savo balsą, komentuodamas tai, ką sako personažas-pasakotojas. Žr. mano darbą „Skaitinėjant Silvi“ („Rilettura di Sylvie“: Ecco 1999b) ir pirmą mano knygos „Šeši pasivaikščiojimai literatūros miškeliais“ („Sei passeggiate nei boschi narrativi“, 1994) skyrių. (Aut. past.)
30 Tiesiog (pranc.).
31 Animaciniame filme pasakotojo vaidmenį atlieka Kalbantis Svirplys, vienas iš veikėjų, tad, remiantis naudingomis Genette‘o (1972) pasiūlytomis distinkcijomis, pasakojimas, buvęs heterodiegetinis, tapo homodiegetinis. (Aut. past.)
32 Augusto Monterroso (1921–2003) – garsus Gvatemalos rašytojas. (Vert. past.)
33 Grupė 63 (it. Gruppo 63) – italų neoavangardistų susivienijimas, įkurtas 1963 m. spalį. Kurį laiką jam priklausė ir U. Eco. (Vert. past.)
34 „Menininko jaunų dienų portreto“ (angl.).
35 Džoisas Dž. Menininko jaunų dienų portretas / Vertė P. Gasiulis. – Vilnius: Vaga, 1989. – P. 185.
36 Cesare Pavese (1908–1950) – italų rašytojas ir vertėjas.
37 Idiomatinis posakis (angl.).
38 Leonardo Bruni (apie 1370–1444) – italų humanistas, filosofas ir istorikas.
39 Apie tikslų vertimą (lot.).
40 Gašlią moterį, kandamą šlykščių rupūžių ir žindamą žalčių (angl.).
41 Prancūzų romantikų proza / Vertė R. Ramunienė. – Vilnius: Vaga, 2000. – P. 421. Toliau cituojama iš to paties vertimo. (Vert. past.)
42 Beje, pažymėtina, kad visi pateikti itališki vertimai išsaugo tą patį originalo eilučių skaičių. (Aut. past.)
43 Ludovicas Halévy (1887), Richardas Aldingtonas (1932) ir Richardas Sieburth’as (1995). Neįtraukiau Geoffrey’aus Wagnerio vertimo (Salvie. New York: Grove Press) ir bet kuriuo atveju laikau Sieburth’ą geriausiu iš ketvertuko. (Aut. past.)
44 Jei galima (lot.).
45 Šia tema apstu literatūros. Žr., pvz., Nida (1964) ir Basnettą (1980). Apie funkcionalų lygiavertiškumą plg. Masoną (1998) ir Vermeerį (1998); apie tikslo teoriją žr. Schäffnerį (1998). Apie šiuos skirtumus žr. Dusi (2000:36 ir toliau). Taip pat plg. Kenny (1998), kur vardijami įvairūs lygiavertiškumo tipai: referencinis arba denotacinis, konotacinis, tekstinis-norminamasis (iš Kollerio knygos (1989) apie poveikio tapatumą), pragmatinis, dinaminis, formalus, tekstinis, funkcionalus. Taip pat žr. Dusi (1998) apie lokalias lygiavertiškumo taktikas. (Aut. past.)
46 Kūrinio intencijos (lot.).
47 Nicolņ Ugo Foscolo (1778–1827) – italų poetas.
48 Netikėtos naudos teisės (pranc.). Pagal šį įstatymą daiktai, priklausą Prancūzijoje mirusiems svetimšaliams, išskyrus šveicarus ir škotus, yra konfiskuojami, nors įpėdinis būtų čia pat. Kadangi pajamos už šiuos atsitiktinius pasipelnijimus yra išnuomojamos, tai išimčių niekam nedaroma (L. Sterne‘o past.).
49 Sternas L. Sentimentali kelionė / Vertė E. Kuosaitė. – Vilnius: Vaga, 1968. – P. 5–6.
Joseph Campbell. Šizofrenija: vidinė kelionė
2007 m. Nr. 8–9
Iš anglų k. vertė Linas Rybelis
Josephas Campbellis (1904–1987) – žymus amerikiečių lyginamosios mitologijos ir religijos profesorius, rašytojas. Vaikystėje susižavėjo senąja Amerikos indėnų kultūra ir visą gyvenimą paskyrė mitologijos studijoms: tyrinėjo universalias įvairių kultūrų mito funkcijas ir mitologinių figūrų vaidmenį pasaulinėje literatūroje. 1925 m. Kolumbijos universitete apsigynė anglų literatūros bakalauro diplomą, 1927 m. – magistro už viduramžių literatūros studijas. 1927–1929 m. Europoje, Paryžiaus ir Miuncheno universitetuose, studijavo senąją prancūzų literatūrą ir sanskritą. Grįžęs į Ameriką įgytas žinias bandė paversti nuoseklia sistema, jungiančia sanskrito, senąją ir moderniąją literatūras. Iš paskaitų išaugusioje studijoje „Herojus su tūkstančiu veidų“ („The Hero With a Thousand Faces“, 1949) J. Campbellis siekia rekonstruoti elementariuosius mitinio pasakojimo pradmenis ir tyrinėja mitinio herojaus kelionės archetipus, lygindamas juos su pasakojimo schemomis pasaulio literatūroje. Svarbiausiame keturių tomų veikale „Dievo kaukės“ („The Masks of God“, 1959–1967) tyrinėja archajines ir moderniąsias pasaulio mitologijas, ieškodamas kultūrinių „vieningojo mito“ variacijų. Šią studiją sudaro knygos: „Primityvioji mitologija“, „Rytų mitologija“, „Vakarų mitas“ ir „Kūrimo mitologija“.
1968 m. pavasarį gavau Esaleno instituto (Big Suras, Kalifornija) kvietimą perskaityti paskaitų apie šizofreniją kursą. Prieš metus ten buvau dėstęs mitologiją, ir ponas Michaelis Murphy, lakios vaizduotės, jaunas tos nepaprastai įdomios įstaigos vadovas, turbūt nutarė, kad šios temos yra glaudžiai susijusios. Šiaip ar taip, aš nieko nenutuokiau apie šizofreniją, todėl, gavęs laišką, iškart jam paskambinau.
– Michaeli, ničnieko neišmanau apie šizofreniją, – pasakiau aš. – Gal geriau paskaityčiau paskaitą apie Joyce’ą?
– O ką, būtų neblogai, – atsakė jis. – Bet paskaita apie šizofreniją būtų dar geriau, juk tai beveik tas pats. Žinai, surenkim dvigubus kursus San Franciske: tu – apie mitologiją, o Johnas Perry’is – apie šizofreniją. Tinka?
Anuomet aš dar nepažinojau daktaro Perry’io, bet jaunystėje man buvo tekę pabučiuoti Gražbylystės akmenį1 – o tai, patikėkit, atstoja visą tuziną filosofijos daktaro laipsnių. Pagalvojau: „O kodėl gi ne?“. Be to, aš labai pasitikėjau Michaeliu Murphy, tad neabejojau, kad jis sumąstė tikrai kažką įdomaus.
Ir tikrai! Po kelių savaičių paštu pas mane atkeliavo paketas nuo medicinos daktaro Johno Perry’io iš San Francisko, kurį atplėšęs radau jo straipsnio apie šizofreniją, 1962 metais išspausdinto „Niujorko Mokslų akademijos Metraščiuose“2, atspaudą. Savo didžiulei nuostabai, jį skaitydamas sužinojau, kad šizofreniškų fantazavimų vaizdiniai idealiai sutampa su mitologinio herojaus, dar 1949 m. mano aprašyto ir aiškinto knygoje „Tūkstantveidis herojus“, kelionės simboliais.
Remdamasis lyginamuoju žmonijos mitologijų tyrinėjimu, savo veikale tik probėgšmais paminėjau sapno, isterijos, mistinių regėjimų ir panašių dalykų fenomenologiją. Pagrindiniu savo uždaviniu laikiau visoms mitologijoms būdingų temų ir motyvų sisteminimą, ir juos apibendrindamas anuomet nė negalvojau, kiek jie gali būti panašūs į pamišėlių fantazijas. Mano galva, jie buvo universalūs, archetipiniai, žmogaus psichikoje glūdintys visų tradicinių mitologijų simboliai ir motyvai, o dabar iš dr. Perry’io straipsnio sužinojau, kad tie patys simboliniai vaizdiniai savaime gimsta pakrikusioje, iškankintoje mūsų amžininkų sąmonėje, kenčiančių nuo visiško šizofreniško asmenybės suirimo – tokios būsenos, kai žmogus netenka ryšio su aplinka ir visuomenės gyvenimu ir atsiduoda įkyrioms fantazijoms, kylančioms iš jo visiškai atkirsto nuo pasaulio proto.
Trumpai pasakius, įprasta schema yra tokia: iš pradžių šizofrenikas atitrūksta ar nutolsta nuo vietinės socialinės tvarkos ir konteksto; paskui jis ima lėtai, giliai grimzti savęsp – galima sakyti, jog laikas pasukamas atgalios ir prasideda leidimasis į psichikos gelmes; ten įvyksta visa virtinė chaotiškų susitikimų, išgyvenamos niūrios, šiurpios patirtys ir galiausiai (jei nelaimėliui pasiseks) sutelkiantys, įkvepiantys, darną atkuriantys, padrąsinantys susitikimai, po kurių ligonis leidžiasi į atgalinę kelionę – atgimsta naujam gyvenimui. Lygiai toks pats yra mitologinio herojaus kelionės modelis, kurį savo knygoje apibūdinau kaip 1) išsiskyrimą, 2) iniciaciją ir 3) sugrįžimą:
Herojus ryžtasi žengti iš kasdienio pasaulio į antgamtinio stebuklo sritį; ten jis susiduria su legendinėmis galybėmis ir švenčia įtikinamą pergalę; herojus grįžta iš paslaptingos kelionės, įgijęs galią daryti gera savo žmonėms3.
Tokia yra mito schema, ir tokia yra psichikos ligonių fantazijų schema.
Tad savo straipsnyje dr. Perry’is iškėlė teiginį, jog kartais geriausia leisti šizofrenijos procesui vystytis savo eiga ir nestabdyti psichozės šoko terapija bei panašiomis priemonėmis, bet, priešingai, skatinti asmenybės irimo ir atgimimo procesą. Tačiau jei gydytojas nori pacientui padėti šitokiu būdu, jis turi suprasti mitologijos vaizdinių kalbą. Jis pats turi suprasti fragmentiškus ženklus ir signalus, kuriais jo pacientas, visiškai praradęs racionalius mąstysenos ir bendravimo būdus, stengiasi užmegzti kokį nors ryšį. Tokiu požiūriu šizofreniškas pakrikimas yra vidinė ir atgalinė kelionė prarastam ar netektam dalykui atgauti ir gyvybinei pusiausvyrai atkurti. Tegu mūsų keliautojas sėda į laivą. Taip, jis persisvėrė, paniro vandenin, gal net skęsta, tačiau kaip senovės legendoje apie Gilgamešą, giliai panėrusį į pasaulinį vandenyną nemirtingumo žolės nusiskinti, kažkur dugne slepiasi žalias gyvybės augalėlis, tad neužkirskim jam kelio, tegu jis eina iki galo…
Galiu pasakyti, kad kelionė į Kaliforniją buvo nuostabi. Pokalbiai su dr. Perry’iu ir mūsų bendra paskaita atvėrė man visai naują perspektyvą. Po šios patirties vis daugiau ėmiau mąstyti apie tai, kaip būtų galima pristatyti nūdienos rūpesčių kamuojamiems žmonėms mitologinę medžiagą, su kuria aš daugmaž akademiškai, moksliškai, entuziastingai dirbau visus šiuos metus, neturėdamas jokio aiškaus supratimo apie metodiką, kuria galėčiau perduoti šias žinias kitiems.
Dr. Perry’is ir ponas Murphy’us supažindino mane su 1967 m. „Amerikos antropologe“ išspausdintu straipsniu „Šamanai ir ūmioji šizofrenija“4, kurį parašė dr. Julianas Silvermanas iš Nacionalinio dvasinės sveikatos instituto. Ten aš vėlei perskaičiau daug įdomios ir tiesiogiai su mano tyrinėjimais bei apmąstymais susijusios medžiagos. Savo darbuose jau esu minėjęs5, kad pirmykščių medžiotojų tautelių mitinė simbolika ir apeiginio gyvenimo ritualai daugiausia grindžiami psichologiniais šamanų išgyvenimais. Šamanas yra asmuo (vyras arba moteris), dar ankstyvojoje paauglystėje patyręs skaudžią psichologinę krizę, kurią šiandien pavadintume psichoze. Pajutę kažką negero, susirūpinę tėvai paprastai kviečiasi seną šamaną, kad šis padėtų vaikui pasveikti, ir patyręs praktikas atitinkamomis priemonėmis – giesmėmis ir ritualais – sėkmingai išgydo vaiką. Kaip savo straipsnyje pažymi dr. Silvermanas, „pirmykštėse kultūrose, kur pakančiai žiūrima į šitokį ypatingą gyvenimo krizės gydymą, anomali patirtis (šamanizmas) yra dažniausiai naudinga žmogui pažintiniu ir emociniu atžvilgiu; manoma, kad jo sąmonė prasiplečia“. Kita vertus, tokioje racionalioje kultūroje kaip mūsų, arba vėlei, anot dr. Silvermano, „kultūroje, kuri nepasiūlo gairių tokiems kritiniams išgyvenimams suprasti, pradinis asmens (šizofreniko) nerimas ir kančia dažnai gerokai paūmėja“.
Leiskite man perpasakoti istoriją apie vieną eskimų šamaną, su kuriuo XX a. trečio dešimtmečio pradžioje kalbėjosi didis danų mokslininkas ir tyrinėtojas Knudas Rasmussenas. Šiam keliautojui buvo būdingas nuostabus jautrumas ir supratimas, todėl jis puikiai mokėjo bendrauti su žmonėmis ir rasdavo bendrą kalbą su visais, kuriuos sutikdavo 1921–1924 metais keliaudamas arktinėmis Šiaurės Amerikos vietovėmis nuo Grenlandijos iki Aliaskos Penktosios danų ekspedicijos į Tulę metu.
Igjugarjukas buvo eskimų karibu (Caribou) genties, gyvenančios Šiaurės Kanados tundrose, šamanas. Būdamas jaunas jis sapnuodavo sapnus, kurių negalėjo suprasti. Keistos, nepažįstamos būtybės ateidavo ir kalbėdavo su juo; pabudęs jis viską taip ryškiai atsimindavo, kad galėdavo tiksliai papasakoti draugams ir šeimai, ką regėjęs. Šeima sunerimo, bet suprato, kas darosi, ir pasikvietė senį šamaną Pekanaoką. Šis greit nustatė diagnozę, pasodino berniuką į ankštutėles roges ir žiemos vidury, aklinai tamsią ir ledinę arktinę naktį, nuvilko jį toli į šiaurės tyrus, kur pastatė iš sniego trobelę. Joje vietos buvo vos atsisėsti parietus kojas. Šamanas neleido vaikui žengti ant sniego, bet nunešė jį į trobelę ant rankų ir pasodino ant odos atraižos. Nedavė berniukui nei maisto, nei vandens ir liepė galvoti apie Didžiąją Dvasią, kuri anksčiau ar vėliau pasirodys, ir paliko jį vieną trisdešimčiai dienų. Po penkių dienų senis grįžo ir davė berniukui išgerti gurkšnį drungno vandens. Po dviejų savaičių pasirodė vėl – šįsyk atnešė ne tik vandens, bet ir gabaliuką mėsos. Ir viskas. Igjugarjuką kankino toks baisus šaltis ir alkis, kad jis vėliau Rasmusenui prisipažino: „Kartais aš truputį merdėdavau.“ Visą tą laiką jis vis galvojo ir galvojo apie Didžiąją Dvasią – kol išmėginimui baigiantis priešais jį moters pavidalu stojo dvasia-globėja. Atrodė, kad ji sklando ore. Daugiau vaikas jos nebematė, bet suprato, kad ši dvasia jį globos. Paskui senis šamanas grąžino jį namo, kur vaikas turėjo pasninkauti dar penkis mėnesius. Kaip jis paaiškino savo svečiui iš Danijos, dažnas pasninkas yra geriausias kelias slėpiniams pažinti. „Vienintelė tikra išmintis, – pasakė Igjugarjukas, – gyvena toli nuo žmonių, gilioje vienatvėje ir įgyjama tik per kančią. Vienatvė ir kančia – štai kas atveria žmogaus protą tam, kas paslėpta nuo kitų.“
Kitas galingas šamanas, kurį dr. Rasmusenas sutiko Nome, Aliaskoje, papasakojo apie panašų išmėginimą tyla. Tačiau šis senis, vardu Najagnekas, pateko į savo kaimo gyventojų nemalonę. Žinoma, šamanystė – pavojinga profesija: kai kas nors nesiseka, žmonės linkę kaltinti vietinį šamaną. Jie įsivaizduoja, kad jis užsiima burtais. Kad apsigintų, šis senis sugalvojo keletą gudrybių ir mitologinių baubų kaimynams atgrasinti ir atbaidyti.
Dr. Rasmusenas, bemat suvokęs, kad Najagneko dvasios daugiausia yra grynų gryniausios apgavystės, kartą šamano paklausė, ar šis tikįs nors viena jų, ir tas atsakė: „Taip, yra jėga, vardu Sila, jos neišaiškinsi ir begale žodžių, jinai labai stipri dvasia, pasaulio oro ir apskritai visos žemės gyvybės ramstis. Ji tokia galinga, kad kalba su žmonėmis ne paprastais žodžiais, o vėtromis, pūgomis, liūtimis, audromis – visomis stichijomis, kurių žmonės bijo; bet ji kalba ir gieda, jūros tyka ar nekaltais kūdikiais, kurie žaidžia ir dar nieko nesupranta. Kai laikai geri, Sila tyli. Ji slepiasi begalinėj tuštumoj ir lieka ten tol, kol žmonės nedaro blogo ir gerbia savo kasdienį maistą. Niekas nėra matęs Silos. Ji gyvena tokioje keistoje vietoje, kad visada būna su mumis ir kartu be galo toli.“
O ką sako Sila?
„Ji – pasaulio gyventoja arba siela, – atsakė Najagnekas. – Negali jos pamatyti, tik girdėti. Visi žino, kad jos balsas švelnus kaip moters, toks ramus ir švelnus, kad jo nebijo net maži vaikai. Ir štai ką ji sako: Sila ersinarsinivdluge, pasaulio nebijok“6.
Įsidėmėkite, kad tai labai paprasta liaudis – bent mūsų kultūros, mokytumo ir civilizacijos požiūriu. Bet jų išmintis, pasemta iš dvasios gelmių, beveik nesiskiria nuo to, ką bylojo ir ko mokė garbingiausi mistikai. Šamanų žodžiuose glūdi gili, bendražmogiška išmintis, su kuria ne taip jau dažnai susiduriame paklusdami mūsų guviai racionaliai mąstysenai.
Savo straipsnyje apie šamanizmą dr. Silvermanas išskyrė dvi kardinaliai skirtingas šizofrenijos rūšis. Vieną jis pavadino „tikrąja šizofrenija“, kitą – „paranoidine šizofrenija“. Tik pirmoji rūšis turi panašumų su mano pavadintąja „šamano krize“. Būdingas tikrosios šizofrenijos bruožas yra užsisklendimas nuo išorinio pasaulio. Intereso ir dėmesio sritis susiaurėja, objektyvus pasaulis pasitraukia į šalį, žmogų užtvindo ir užvaldo pasąmonės vaizdiniai. Kita vertus, esant paranoidinei šizofrenijai, asmuo būna budrus ir pernelyg jautriai reaguoja į pasaulį ir jo vyksmus, tačiau viską aiškina savo paties išgalvotais vaizdiniais, baimėmis ir siaubais; jo niekad nepalieka grėsmės nuojauta. Grėsmė, žinoma, sklinda tik iš vidaus, bet ligonis priskiria ją išorei, įsivaizduodamas, kad visas pasaulis yra nusiteikęs prieš jį. Šita šizofrenijos rūšis, kaip teigia dr. Silvermanas, yra visai ne ta, kuri skatintų panašią į šamanų vidinę patirtį. „Susidaro įspūdis, – aiškina jis, – kad paranoidinis šizofrenikas, nepajėgdamas suprasti ar ištverti savo klaikaus vidinio pasaulio, per anksti nukreipia dėmesį išorėn. Tokio nevaisingo krizės sprendimo atveju žmogus nesuvaldo savo vidinio chaoso arba nepajėgus to padaryti.“ Žodžiu, dvasinis ligonis pakliūva į nežabotą savo pasąmonės projekcijų pasaulį.
Kita vertus, graudu žiūrėti į priešingą psichotinio paciento tipą: jis atrodo lyg papuolęs į gyvačių lizdą. Visas jo dėmesys, visa jo egzistencija – tenai, žūtbūtinai kovojant su šiurpiomis nesutramdytų psichinių energijų šmėklomis. Tačiau atrodo, kad su tuo grumiasi ir būsimas šamanas savo mistiškos kelionės metu. Tad norisi paklausti: kuo „grynojo šizofreniko“ padėtis skiriasi nuo šamano, panirusio į transą, padėties? Atsakymas paprastas: šamanas neatmeta vietinės socialinės tvarkos ir jos formų; iš esmės kaip tik jos padeda jam grįžti prie racionalios sąmonės. Maža to, sugrįžęs jis paprastai suvokia, kad jo vidiniai asmeniniai išgyvenimai iš naujo patvirtina, atšviežina ir sustiprina paveldėtas socialines taisykles, nes asmeninė sapnų simbolika sutampa su jo kultūros simboliais. O šiuolaikinis psichotikas priešingai – patiria radikalų lūžį ir praranda bet kokį veiksmingą ryšį su mūsų kultūros simbolika. Šiuo atveju nusistovėjusi simbolika visai nepadeda pakrikusiam vargšui šizofrenikui, paklaikusiam nuo savo paties susvetimėjusios vaizduotės pramanų, užtat pirmykščio šamano išorinis ir vidinis gyvenimas puikiai dera tarpusavyje.
Taigi, kaip jau esu sakęs – ir jums nesunku nuspėti, – kelionė į Kaliforniją man buvo be galo įdomi, o kai grįžau į Niujorką (įvykiai klostėsi taip, tarytum už mane viskuo rūpinosi dvasia-globėja), svarbiausias mūsų iškankinto miesto psichiatras, dr. Mortimeris Ostowas, pakvietė mane dalyvauti aptariant pranešimą, kurį jis rengėsi skaityti per Paauglių psichiatrijos draugijos susirinkimą. Kaip vėliau paaiškėjo, dr. Ostowas tyrinėjo jo nustatytus bendrus bruožus, susiejančius į daiktą šizofrenijos, misticizmo, LSD sukeltus vaizdinius „mechanizmus“ (dr. Ostowo pavartotas žodis) ir nūdienos jaunimo „antinomizmą“ – agresyvias antisocialines nuotaikas, kurios vis labiau pasireiškia daugelio mūsų laikų studentų miestelių gyventojų ir jų auklėtojų mintyse ir elgsenoje. Šis kvietimas man taip pat suteikė svarbios patirties, o mano mąstymui atvėrė kitą vertingą sritį, kurioje gali praversti mano mitologinės studijos, – būtent sritį, asmeniškai susijusią su mano, kaip koledžo dėstytojo, vaidmeniu.
Šįsyk sužinojau, kad LSD priebėga ir pasinėrimas savęsp yra lygintinas su tikrąja šizofrenija, o nūdienos jaunimo antinomizmas – su paranoidine šizofrenija. Grėsmė, kurią šie jaunuoliai jaučia sklindant nuo vadinamųjų politinių viršūnių (Establishment), kitaip tariant, nuo šiuolaikinės civilizacijos, jiems yra ne apgaulė ar apsimestinė bravūra, o tikra sielos būsena. Santykių nutraukimas yra realus, o visa, ką jaunimas sprogdina ir griauna pasaulyje, yra tikrieji jo vidinių baimių simboliai. Maža to, daugelis jų nemoka net bendrauti, kiekviena jų mintis turi tokį emocijų užtaisą, jog racionali kalba neranda joms žodžių. Keista, kad labai daug jaunuolių negali suregzti net paprasčiausio konstatuojamojo sakinio; kiekvieną sakomą frazę pertraukia nereikalingi žodeliai „na, panašiai“, ir tai galų gale virsta nebyliais gestais ir jausmais perkrauta tyla, atkakliai laukiančia supratimo. Bendraudamas su jais jautiesi lyg beprotnamyje, tik be sienų. Vis dėlto siūlyti vaistą nuo šių ligų (priešingai negu plyšauja žiniasklaida ir daugelis mūsų politikų) dera psichiatrijai, o ne sociologijai.
Kita vertus, LSD fenomenas – bent jau man – yra gerokai įdomesnis. Jis sąmoningai sukelia šizofrenijos būseną su galima ir spontaniška remisija (tačiau tai atsitinka ne visada). Joga irgi yra sąmoninga šizofrenija: žmogus pasitraukia iš pasaulio, paneria į save, o jo patiriamų regėjimų diapazonas bemaž yra toks pats kaip per psichozę. Tai koks tada skirtumas tarp psichozinės arba LSD patirties ir jogo arba mistiko patirties? Be abejo, visos tos patirtys nardina į tas pačias vidujybės gelmes. Dauguma atvejų ir pasitaikančios simbolinės figūros yra tapačios (kiek vėliau aš apie jas pakalbėsiu išsamiau). Vis dėlto skirtumas egzistuoja. Paprastai tariant, tai skirtumas tarp mokančio ir nemokančio plaukti naro. Mistikas, apdovanotas įgimtais talentais ir žingsnis po žingsnio vykdantis mokytojo nurodymus, įbrenda į vandenį ir pamato, kad moka plaukti, o į vandenį įkritęs ar tyčia šokęs šizofrenikas – nepasirengęs, neapmokytas ir tam gabumų neturįs žmogus – pradės skęsti. Ar jį bus galima išgelbėti? Ar jis griebs jam numestą virvę?
Bet pirmiausia paklauskime, kas yra tie vandenys, į kuriuos jis paniro? Jau sakėme: jie yra tie patys mistinės patirties vandenys. Tuomet kokios yra jų ypatybės? Jų savybės? Ko reikia, kad išmoktum juose plaukti?
Jie yra universalių mitologinių archetipų vandenys. Tyrinėdamas mitologijas visą gyvenimą darbuojuosi su tokiais archetipais ir galiu teigti, kad jie iš tiesų egzistuoja, ir visame pasaulyje yra tokie patys, tik įvairios tradicijos juos skirtingai vaizduoja; užtenka palyginti, pavyzdžiui, budistų šventyklą, viduramžių katedrą, šumerų zikuratą ar majų piramidę. Kiekviename pasaulio kamputyje dievybių atvaizdai įgauna skirtingus pavidalus, nelygu, kokia yra vietinė flora ir fauna, geografija, rasių bruožai ir t. t. Mitams ir apeigoms įteisinti ir išsaugoti taikomi skirtingi aiškinimai, skirtingi racionalūs metodai ir socialiniai papročiai. Ir vis dėlto archetipinės formos ir idėjos iš tikrųjų yra vienodos – dažnai įstabiai vienodos. Tad kas gi jos tokios? Ką jos vaizduoja?
Geriausiai jas suprato, aprašė ir išaiškino psichologas Carlas Gustavas Jungas, pavadinęs jas „kolektyvinės pasąmonės archetipais“, tai yra susiejęs jas su tomis psichikos struktūromis, kurios yra ne asmeninės patirties išdavos, bet būdingos visai žmonijai. Jungo nuomone, pamatinis psichikos klodas ar sluoksnis yra mūsų rūšies instinktų sistemos išraiška, kurios šaknys glūdi žmogaus kūno sandaroje, nervų sistemoje ir mūsų nuostabiame prote. Visi gyvūnai elgiasi instinktyviai. Be abejo, jie gali elgtis įvairiai, nelygu aplinkybės ir įgyti įgūdžiai, tačiau kiekviena rūšis elgiasi savaip, pagal „prigimtį“. Palyginkite, pavyzdžiui, kaip skirtingai į svetainę ateina katė ir šuo. Kiekvienas organizmas paklūsta jo rūšiai būdingoms paskatoms; galiausiai kaip tik šios savybės ir nulemia jo gyvenimo būdą. Lygiai taip pat nulemta ir valdoma žmogaus elgsena. Jis turi tiek asmeninę biografiją, tiek įgimtą biologiją – kaip tik pastarąją išreiškia „pasąmonės archetipai“. Kita vertus, Jungas skiria juos nuo to, ką jis vadina „asmenine pasąmone“: nuslopintų asmeninių prisiminimų, vaikystės sukrėtimų, frustracijų ir baimių, kurioms tiek daug dėmesio skiria Freudo mokykla. Pirmieji archetipai yra biologiniai ir būdingi visai mūsų rūšiai, antrieji – biografiniai, socialiai nulemti ir kiekvieno individo skirtingi. Didžiąją mūsų sapnų ir kasdienių rūpesčių dalį lemia asmeninė pasąmonė, bet šizofrenikas nugrimzta į „kolektyvinę pasąmonę“ ir todėl šizofrenijos simboliai daugiausia siejasi su mitiniais archetipais.
Grįžkime prie instinkto galios: viename iš nuostabių Disney’aus filmų apie gamtą buvo rodoma, kaip jūros vėžliai deda kiaušinius smėlyje, kažkur trisdešimt pėdų nuo vandens. Praeina nemažai dienų, ir iš smėlio išsirita gausybė ką tik gimusių vėžliukų, ne didesnių už penkių centų monetą, kurie iškart nesvyruodami nuskuba jūros link. Jokio blaškymosi, jokių mėginimų ir klaidų, jokių klausimų „Kur man reikėtų pirmiausia pasukti?“ Visi vėžliukai suka teisinga kryptimi ir nė vienas nenulenda į krūmus, blaškydamasis ir galvodamas „Ak, aš vertas daugiau!“ Ne, iš tiesų! Jie suka tiesiai ten, kur jų motina – motina-vėžlė ar Motina-Gamta – tikriausiai žinojo, kad taip ir bus. Tuo metu kirų būriai klykdami praneša šią žinią kitiems ir lyg pikiruojantys bombonešiai sminga link mažųjų „penkiacenčių“, bėgančių link vandens. Vėžliukai puikiai žino, kad taip ir nutiks, todėl iš visų jėgų skuodžia savo trumpomis letenėlėmis – o letenėlės, beje, jau moka atsispirti nuo smėlio ir to mokyti jų nereikėjo. Vėžliukų letenėlės žino, ką daryti, akelės žino, kad skubėti reikia prie vandens, kurį jos ir mato priešais save. Visa sistema darniai veikia, ir miniatiūrinis mažučių tankų parkas nerangiai, bet nenumaldomai artėja jūros link. O tada… Na, tikrai pamanytum, kad didelės jūros bangos tuos mažylius baisiai išgąsdins. Bet kur tau! Jie drąsiai įlekia į vandenį, nes jau moka plaukti. Vos tik jie atsiduria vandenyje, žuvys kaipmat metasi prie jų. Gyvenimas – žiaurus!
Kai žmonės kalba apie grįžimą į gamtą, ar jie tikrai supranta, ko nori?
Pateiksiu dar vieną įspūdingą neklystančio instinkto pavyzdį, ir vėl apie mažuosius naujagimius – šįkart apie ką tik išsiritusių viščiukų vadą (kai kurių jų uodegėlės dar aplipusios kiaušinio lukštais). Jei virš jauniklių prasklendžia vanagas, jie bėga slėptis, jei balandis – ne. Iš kur jie moka atskirti? Kas, ar tiksliau, koks veiksnys lemia tokią griežtą elgsenos schemą? Mokslininkai kartą atliko bandymą: jie pagamino medinį, už vielos traukiamą vanago muliažą ir paleido jį virš viščiukų pulkelio. Viščiukai puolė slėptis; bet jei imitacija buvo traukiama atbulai – jaunikliai nė nekrustelėjo.
Tiek pasirengimas reaguoti į konkrečius dirgiklius, tiek iš to kylančios elgsenos schemos tokiais atvejais paveldimos kartu su rūšies fiziologija. Tai sudedamoji centrinės nervų sistemos dalis, vadinama „įgimtu atpalaidavimo mechanizmu“ (ĮAM). Žinoma, jis būdingas ir Homo sapiens rūšies fizinei struktūrai.
Kaip tik tai vadinama instinktu. Tegu tie iš jūsų, kurie nori įrodymų, yra nepatiklūs ir abejoja instinkto valdymo galia bei išmintimi, atsiverčia bet kurį biologijos vadovėlį ir perskaito skyrių apie parazitų gyvenimo ciklą. Perskaitykit, pavyzdžiui, apie pasiutligės sukėlėją ir jums kils klausimas, ar žmogus yra vertas tokiam stebuklui priglausti. Parazitas tiksliai žino, ką daryti, kur eiti ir kur smogti žmogaus nervų sistemai, kaip ten patekti ir paversti, kaip mus mokė tikėti, tobuliausią Dievo kūrinį apgailėtinu vergu, linkusiu pašėlusiai kandžiotis, kad virusas patektų į aukos kraujotaką ir iš jos vėl į seilių liaukas, kur lauktų kito nešiotojo.
Taigi kiekvienas žmogus turi įdiegtą instinktų sistemą, be kurios jis negalėtų net gimti. Tačiau kiekvieną mūsų auklėjo tam tikra vietinė kultūros sistema. Žmogus ypatingas tuo – ir tai jį skiria nuo kitų gyvūnų karalystės atstovų – jog, kaip jau minėjome kitoje esė, gimsta dvylika metų per anksti. Savaime aišku, jokia motina nenorėtų, kad būtų kitaip, tačiau dėl to kyla nemažai problemų. Naujagimis neturi nei ką tik išsiritusio vėžliuko, nei viščiuko su prilipusiais prie uodegos kiaušinio lukštais nuovokos. Homo sapiens kūdikis visiškai negali pasirūpinti savimi ir tuziną metų priklauso nuo tėvų ar juos pakeitusių žmonių. Tie dvylika priklausomybės metų ir paverčia mus žmonėmis: mes išmokstame vaikščioti kaip žmonės, kalbėti, mąstyti ir samprotauti vietinio žodyno sąvokomis. Į vienus signalus mus moko reaguoti teigiamai, į kitus – neigiamai ar su baime; dauguma šių signalų yra dirbtiniai ir atsiradę iš tos pačios socialinės sanklodos. Tai – socialiniai signalai, bet jų sukeltos ir valdomos paskatos priklauso nuo gamtos, biologijos ir instinkto. Kiekviena mitologija yra kultūros lemtų atpalaiduojančių ženklų visuma, o gamtiniai ir socialiniai bruožai yra juose taip susipynę, jog daugeliu atvejų jų atskirti neįmanoma. Tokie kultūros nulemti signalai motyvuoja žmogaus nervinės sistemos ĮAM, lygiai kaip ženkliniai gamtos dirgikliai pažadina gyvūno prigimtinius refleksus.
Aš apibrėžiau funkcionuojantį mitologinį simbolį kaip „energiją žadinantį ir kreipiamąjį ženklą“. Dr. Perry’is pavadino šiuos signalus „afektyviais vaizdais“ (affect images). Jų turinys skirtas ne protui, kuris juos apdoroja ir perduoda toliau, bet tiesiogiai nervams, liaukoms, kraujui ir simpatinei nervų sistemai. Vis dėlto signalai eina per protą, ir išlavintas protas gali juos sulaikyti, iškreipti ir, vadinasi, suardyti. Kai tai nutinka, signalai veikia ne taip, kaip dera: paveldėtoji mitologija sudarkoma, o jos pagrindinis turinys dingsta arba aiškinamas klaidingai. Blogiausia, kad žmogui kartais tenka reaguoti į bendroje aplinkoje nesančių signalų grupę, kaip, pavyzdžiui, nutinka vaikams, išaugusiems tam tikrose sektose ir nepripažįstantiems – ir net niekinantiems ar atmetantiems – visos kitos civilizacijos kultūrines formas. Toks žmogus, atsidūręs platesnėje socialinėje sferoje, niekad nesijaučia kaip namie, jis visad neramus, netgi šiek tiek paranojiškas. Joks sąlytis jam nebūna toks, kaip turėtų būti, jis nemato deramos prasmės, daug kas jo nejaudina, kaip jaudina kitus. Jį traukia grįžti prie įprastinio riboto ir todėl ribojančio sektos, šeimos, bendruomenės ar rezervacijos gyvenimo. Platesnėje sferoje jis netenka orientyrų ir net tampa pavojingas.
Man regis, čia išryškėja lemtinga problema, į kurią tėvai ir šeimos turi žvelgti tiesiai šviesiai: mažyliams būtina įteigti signalus, įjungiančius juos į pasaulį, kuriame jiems teks gyventi, o ne atstumiančius juos nuo jo, – nebent šeima kupina ryžto perduoti palikuonims savo paranoją. Laimei, protingi tėvai nori gimdyti fiziškai ir dvasiškai sveikus vaikus, pakankamai gerai prisitaikiusius prie savo kultūros nuotaikų, kad mokėtų racionaliai vertinti jos vertybes ir kūrybingai elgtis su jos pažangiais, tinkamais, gyvybingais ir našiais elementais.
Taigi mes susiduriame su šia lemtinga problema, sakyčiau, lemtinga žmogaus problema, kurios esmė – suprasti, kad mitologija, kaip ženklų-signalų ir efektyvių vaizdų, energiją žadinančių ir kreipiančių ženklų visuma, perduodama mūsų atžaloms, turi suteikti prasmingas nuorodas, padėsiančias vaikams visapusiškai įsilieti į aplinką, kurioje jiems skirta gyventi, todėl ši mitologija yra visam gyvenimui, o ne praeičiai ar dievobaimingai geidžiamai ateičiai arba, tai visų blogiausia, kuriai nors amžinai niurzgiai, įnoringai sektai, arba trumpalaikiam kaprizui. Vadinu šią problemą lemtinga, nes jeigu ji bus prastai išspręsta, nukentėjusysis pateks į vadinamąją „bevaisę žemę“. Pasaulis tada jam nieko nesakys, jis – nieko pasauliui: tuomet juos skirs praraja, individas liks vienas pats su savimi, o tai tiesiausias kelias į psichotinį pakrikimą, kuris pavers jį arba tikruoju šizofreniku veltiniu išmuštoje palatoje, arba rėkaujančiu sau šūkius paranojiku beprotnamyje be sienų.
Tad pirma nei pereisiu prie bendro tokio pakrikimo proceso arba istorijos – vadinkime tai nusileidimu ir sugrįžimu – norėčiau tarti keletą žodžių apie įprastas tinkamai veikiančios mitologijos funkcijas. Mano nuomone, jos yra keturios.
Pirmą aš pavadinau mistine. Jos užduotis – kiekvienoje asmenybėje pažadinti ir palaikyti pagarbios baimės ir dėkingumo jausmą slėpiningai visatos prigimčiai; turiu omenyje ne žmogaus baimę, bet suvokimą, kad jis yra šios paslapties dalis, nes būties paslaptis yra ir jo vidinių gelmių paslaptis. Kaip tik tai išgirdo senasis Aliaskos žiniuonis, kai Sila, visatos dvasia, jam tarė: „Nebijok!“ Mat gamta, mūsų žemiškomis akimis žvelgiant, kaip jau įsitikinome, yra žiauri – baisi, šiurpi, siaubinga. Dėl tokių dalykų blaiviai mąstantys prancūzų egzistencialistai šaukia: „Absurdas!“ (Smagu suvokti, kad prancūzus taip pakerėjo Descartes’as, jog viskas, kas netelpa į karteziškąsias koordinates, jiems yra absurdas. Tačiau norisi paklausti, kas tada iš tiesų yra absurdas, kai tokios nuomonės dėstomos kaip filosofija?)
Antra gyvos mitologijos funkcija – pateikti visatos vaizdą, atitinkantį tuometinį tautos pažinimo, mokslų lygį ir gyvenamąją aplinką. Mūsų laikais visų pagrindinių religijų piešiamas pasaulio vaizdas jau senstelėjęs dviem tūkstančiais metų, tad vien šito fakto pakanka, kad mito atotrūkis nuo tikrovės būtų labai ryškus. Tikriausiai tai leidžia suprasti, kodėl mūsų laikais – didžiulio religinio įkarščio ir ieškojimų laikais – bažnyčios netenka savo parapijiečių. Nelaimei, jos kviečia savo aveles įžengti vidun ir ieškoti ramybės sode, kuriam niekad nebuvo, nebus ir nėra vietos šiandienos pasaulio sąrangoje. Nėra abejonių, kad tokia mitologinė dovanėlė yra piliulė, sukelianti kad ir lengvos šizofrenijos formą.
Trečia gyvosios mitologijos funkcija – patvirtinti, paremti ir įspausti konkrečių dorovinių principų normas, tai yra visuomenės, kurioje žmogui teks gyventi, moralines vertybes.
Ir ketvirtoji funkcija – vesti žmogų, išsaugant sveikatą, jėgą ir dvasios darną, visu numanomu prasmingo gyvenimo keliu.
Dabar trumpam apžvelkime šių etapų seką.
Pirmas etapas, žinoma, yra vaikystė – dvylika fizinės ir psichologinės priklausomybės nuo tėvų, jų vadovavimo ir globos metų. Kaip jau minėjau [trečiame knygos skyriuje. – Vert.], aiškiausia tokia biologinė analogija yra sterblinių – kengūrų, oposumų, valabių ir kt. – gyvenimas. Kadangi jie nėra placentiniai žinduoliai, vaisius negali likti gimdoje įsisavinęs kiaušinio (trynio) maisto atsargų, todėl jam tenka gimti dar gerokai anksčiau, nei jis yra pasiruošęs gyventi savarankiškai. Kengūriukas ateina į pasaulį tik praėjus trims nėštumo savaitėms, tačiau jo tvirtos priekinės kojos jau tiksliai žino, ką daryti. Mažylis – vėlgi įsidėmėkite, instinktyviai – šliaužia motinos pilvu iki sterblės, įsilipa, burna įsiurbia (instinktyviai) pritvinkusį spenį, kad jo nepaleistų, ir tol lieka antrosiose įsčiose, „gimdoje su akute“, kol pagaliau būna pasirengęs išstraksėti laukan.
Tokią pat biologinę funkciją mūsų rūšiai atlieka mitologija, tiek pat būtinas biologinis organas, kiek ir natūralus darinys, nors aiškiai kitos prigimties. Mitologija it paukščio lizdas sudėliota iš įvairiausių vietinių medžiagų – iš pažiūros sąmoningai, bet remiantis pasąmonės gelmių įteigta architektūra. Nesvarbu, ar jos raminantys, globojantys ir orientuojantys vaizdiniai bus tinkami suaugusiajam. Ji ir nėra skirta suaugusiems. Jos pagrindinė funkcija – brandinti nepasiruošusią psichiką susitikti su pasauliu. Taigi čia dera paklausti: ar ji moko individą prisitaikyti ir gyventi realiame pasaulyje, ar, tarkim, kažkur rojuje, menamoje socialinėje terpėje. Iš čia ir antroji mitologijos funkcija – padėti pasirengusiai jaunuomenei išlįsti laukan, palikti mitą, antrąją gimdą, ir tapti, kaip sakoma Rytuose, „dukart gimusiu“, visateisiu subrendusiu žmogumi, palikusiu už savęs vaikystę ir protingai veikiančiu tikrame pasaulyje.
Dabar derėtų pasakyti dar vieną bjaurų dalyką apie mūsų religines institucijas: jos siekia ir reikalauja, kad žmogus niekad nepaliktų jų įsčių, – o tai yra tas pats, kaip versti kengūriukus amžinai tupėti motinos sterblėj! Mes gerai žinome, kas dėl to nutiko šešioliktame amžiuje: Motinos Bažnyčios sterblė išlakstė į šalis ir visi karaliaus arkliai ir vyrai veltui mėgino surinkti jos dalis7. Ir dabar, kai ji sunaikinta, mes nebeturim sterblės net mažiausiems kengūriukams. Žinoma, mes pamėginome ją pakeisti plastikiniu maišeliu, pavadintu „skaitymas, rašymas, aritmetika“, – neorganiniu inkubatoriumi, kur tu sėdi iki keturiasdešimt penkerių, kol gauni filosofijos daktaro laipsnį. Beje, esu pastebėjęs, kad, televizijos laidose profesoriams uždavus kokį klausimą, jie paprastai ima mykti, vapėti ir sakyti hm, tada nejučiom susimąstai: kas tai – kažkokios vidinės krizės požymiai ar nemokėjimas žodžiais perteikti rafinuotos minties? Kita vertus, profesionalūs beisbolininkai ar futbolininkai lengvai ir grakščiai atsakinėja į gana painius klausimus. Juk jie paliko įsčias sulaukę maždaug devyniolikos, todėl tapo geriausiais žaidėjais mūsų žaidimų aikštelėje. O anuos nelaimėlius po profesoriaus mantija išlaikė lig žilų plaukų, todėl dabar, nors jie galop išvargo savo mokslinį laipsnį, jiems per vėlu išsiugdyti tai, ką anksčiau mes vadinome savikliova. Jie amžiams paženklinti profesoriaus ĮAM įdagu ir lig šiol bijo, kad gaus blogą pažymį už neteisingą atsakymą.
Taigi, vos tik pramokai suaugusių amato ir užėmei savo vietą visuomenėje, tuoj pajunti metų naštą ir horizonte sušmėžuoja išėjimas į atsargą – ne tik sušmėžuoja, bet ir pasišokinėdamas bėga priešais su valstybine medicinine priežiūra, senatvės pensijomis ir visais kitais priedais. Ant tavo rankų – tavo beglobė siela, balastas to, ką Jungas pavadino „nereikalingu libido“. Ką su juo daryti? Prasideda klasikinė vidutinio amžiaus krizė su nerviniais pakrikimais, skyrybomis, alkoholizmu ir taip toliau: jūsų nepasirengusio gyvenimo švieselė gęsta, skęsta neparuoštoje pasąmonėje. Tavo padėtis būtų nepalyginti geresnė, jeigu vaikystės metais tau būtų tvirčiau įmygę vaikiškus mitus; atėjus laikui nerti atgal, žemyn, gilyn, sielovaizdis būtų buvęs ne toks svetimas. Bent jau sutikęs gelmėj kai kurias pabaisas žinotum jų vardus ir gal mokėtum nuo jų apsiginti; nes tai faktas – ir labai svarbus, – kad mitologijos vaizdiniai, vaikystėje suvokiami kaip išorinių antgamtiškų reiškinių nuorodos, iš tikrųjų yra struktūrinančių pasąmonės galių simboliai (arba, pasak Jungo, archetipai). Kaip tik prie tokių ir juos įkūnijančių gamtos galių – Visatos sielos (Silos) galių ir balsų tavyje – žmogus grįžta, kai neria gelmėn, o šis panėrimas neišvengiamas kaip mirtis.
Matydami mūsų laukiantį iššūkį, pamėginkime susipažinti su mūsų vidinės jūros potvyniais ir srovėm. Leiskite man papasakoti jums kai ką apie šizofreniško pasinėrimo į save stebuklus, kuriuos man teko neseniai išgirsti.
Iš pradžių jaučiamas skilimas. Pasaulis tarsi pasidalija: viena dalis nutolsta, o žmogus lieka su kita. Tai regreso, įtrūkio ir atgalinio judėjimo pradžia. Kurį laiką žmogus mato save iškart dviejuose vaidmenyse. Pirmasis – juokdario, vaiduoklio, raganiaus, keistuolio arba svetimšalio kaukė. Tai jo išorinis vaidmuo, jis tarytum kvailioja, šaiposi iš savęs, vaizduoja pastumdėlį, mulkį. Tačiau širdyje jis išganytojas, ir tai puikiai žino. Jis herojus, kurio laukia ypatinga lemtis. Neseniai man teko garbė triskart susitikti su tokiu išganytoju: tai buvo aukštas, dailių bruožų jaunuolis su barzdele, švelniu žvilgsniu ir Kristaus laikysena; jo sakramentas buvo LSD, tiksliau – LSD ir seksas. „Aš mačiau savo Tėvą, – tarė jis man per antrą susitikimą. – Jis jau senas ir liepė man dar palaukti. Aš suprasiu, kai ateis mano laikas Jį pakeisti.“
Antras etapas aprašytas daugelyje klinikinių tyrimų. Tai šiurpus nuosmukis ir regresas laiko (taip pat ir biologijos) lygmenyje. Prasmegdamas savo praeityje, psichotikas suvaikėja, sugemalėja. Jį kamuoja košmariški potyriai: sugrįžimo į gyvulio sąmonę, pavidalą, netgi žemesnių, augalinių formų išgyvenimai. Man ateina į galvą legenda apie Dafnę, lauro medžiu paverstą nimfą. Psichologiniu požiūriu tatai ir yra psichozės vaizdas. Dievas Apolonas pernelyg atkakliai siekė nimfos meilės, išsigandusi skaisti mergelė ėmė šauktis tėvo, upės dievo Penėjo, pagalbos, ir jis pavertė ją medžiu.
„Parodyk veidą, kurį turėjai dar tėvui ir motinai negimus!“ Mes jau, pasitaikius progai, paminėjom šį Japonijos dzeno mokytojų koaną, skirtą meditacijoms. Šizofreniškos priebėgos metu psichotikas taip pat gali pažinti susiliejimo su visata ekstazę, pranokstančia asmens ribas, pasak Freudo, „okeaninį jausmą“. Šiuos pojūčius taip pat sukelia naujas žinojimas: kas anksčiau atrodė mįslinga, dabar suvokiama iki galo. Aplanko neapsakomos įžvalgos; skaitydami apie jas, mes galime tik stebėtis. Esu perskaitęs tuzinus tokių pasakojimų, jie sutampa – panašumas stulbina! – su mistikų nušvitimais ir su induistų, budistų, senovės egiptiečių ir antikos mitais.
Tarkim, žmogus, anksčiau niekad netikėjęs ar net negirdėjęs apie sielų persikūnijimą, staiga pajunta, kad gyvena amžinai, kad nugyveno daugybę gyvenimų, tačiau niekad nebuvo gimęs ir niekad nemirs. Kyla įspūdis, kad jis iš tiesų suvokė save kaip Savastį (Atman), apie kurią „Bhagavadgytoje“ sakoma:
Jis niekad negimsta, niekad nemiršta…
Jis amžinas, visur esantis, nesudrumsčiamas, visad tas pats…
Kai pargriūna žudomi kūnai, Esantysis niekad nemiršta8.
Pacientas (vadinkime jį dabar šitaip) savo sąmonės likutį sujungė su bendra visų daiktų, akmenų, medžių ir gamtos pasaulio, iš kurio atsiradome, sąmone. Jis susitaikė su tuo, kad iš tikrųjų egzistuoja per amžius, kaip ir visi mes savo giliausia esme, ir įgauna ramybės, kaip skelbiama toje pačioje „Bhagavadgytoje“:
Kas savąsias jusles nukreipia nuo pasaulio daiktų ir į vidų
kaip vėžlys galūnes įtraukia, išmintis to tvari, žinoki…
Negodus, be savimeilės, laisvas, tas pasiekia tikrą ramybę9.
Žodžiu, mano draugai, dabar matau, kad mūsų pacientas šizofrenikas netyčiom junta tą pačią palaimingą vandenyno gelmę, į kurią veržiasi jogai ir šventieji. Vienintelis skirtumas – pastarieji joje plaukia, o šis – skęsta.
Paskui, kaip liudija nemažai šaltinių, gali ateiti jausmas, kad mūsų laukia didžiulis žygis su tykančiais pavojais, kuriuos reikės įveikti, ir kartu nuojauta, kad aplink esantys nematomi pagalbininkai rodys kelią ir padės bėdoje. Tai dievai, angelai ar demonai globėjai: įgimtos sielos galios, sugebančios duoti atkirtį kankinančioms, rajoms, pražūtingoms jėgoms ir jas nugalėti. O jei žmogui užtenka drąsos žengti toliau, anksčiau ar vėliau, apėmus šiurpiai palaimai, jį ištiks kulminacija – triuškinanti krizė, o gal net visa tokių nepakeliamų kulminacijų virtinė.
Šios krizės skirstytinos į keturias pagrindines rūšis pagal sunkumų, prisidėjusių prie regreso, pobūdį. Pavyzdžiui, jeigu vaikystėje žmogui trūko tikros meilės, globos ir šilumos, jeigu jis augo valdingumo, griežtumo ir įsakymų sąlygomis ar namuose, kur aidėjo barniai, virė pyktis, šėlo girtas tėvas ar panašiai, – savo kelionėje atgal jis ieškos naujų orientyrų ir gyvenimo prasmės ieškos meilėje. Vadinasi, šių paieškų kulminacija (jau po to, kai jis prasiverš prie pačių savo biografijos ištakų, o gal ir toliau, lig pat pirmojo erotinio potraukio gyventi) taps jo širdies gelmėj aptiktas švelnumo ir meilės židinys, kur jis galės pailsėti. Tai ir bus viso jo kelio atgal tikslas ir prasmė, o jo pabaiga bus vienaip ar kitaip įsivaizduojamos „šventos santuokos“ su žmonos ar mamos (arba tiesiog motinos) įsikūnijimu potyris.
Antra rūšis: jeigu šeimoje tėvas buvo niekas, visiškas nulis, tuščia vieta, jei žmogus niekad nejautė tėvo valdžios ir nematė pagarbos verto ir oraus vyriškumo pavyzdžio, o tik šeimyninio gyvenimo netvarką ir chaotišką moteriškių namų ruošą, paieškos tikslu taps deramo tėvo įvaizdis: simbolinė antgamtiško sūnaus ar dukters santykių su tėvu idealo realizacija.
Trečia smarkaus emocinio skurdo namuose situacija yra tada, kai vaikas jaučiasi atstumtas artimųjų, nereikalingas ar išvis auga be šeimos. Taip atsitinka, pavyzdžiui, per antrąsias vieno iš tėvų vedybas, kai į vaiko gyvenimą ateina nauja šeima ir jis iš tiesų atsiduria paliktas nuošalyje, nustumtas į šalį ar visų apleistas. Šiuo motyvu grindžiamos senosios pasakos apie piktą pamotę ir įseseres. Toks atstumtasis savo vienišoje vidinėje kelionėje siekia rasti ar sukurti vietą, kur pagrindinę padėtį – ne šeimoje,bet pasaulyje – užimtų jis.
Dr. Perry’is man pasakojo apie šizofrenija sergantį pacientą, kuris buvo taip aklinai ir giliai atsiribojęs nuo visos aplinkos, kad niekas negalėjo su juo užmegzti jokio ryšio. Kartą daktaro akivaizdoje šis vargšas tylenis nupiešė kreivą apskritimą ir pieštuko galą įrėmė į jo vidurį. Dr. Perry’is palinko virš piešinio ir tarė jam: „Juk tai tu viduryje, ar ne? Tai tu!“ Ir tie žodžiai pramušė tylėjimo sieną, tapo žmogaus sugrįžimo į gyvenimą pradžia.
Priešpaskutiniame dr. R. D. Lango knygos „Patirčių politika“10 skyriuje pateikiama tiesiog užburianti ataskaita apie šizofrenišką pakrikimą. Ataskaitos autorius, buvęs Britanijos karališkojo laivyno komodoras, o dabar skulptorius, pasakoja apie savo šizofrenišką kelionę, kurios kulminacija tapo ketvirtojo tipo regėjimas: tyriausios šviesos potyris, nepaprastai grėsmingo, gniuždančio ir nepakenčiamai ryškaus švytėjimo pojūtis. Šis pasakojimas labai primena „Tibeto mirusiųjų knygoje“ minimą Budos šviesą, kurią, pasak liudijimų, siela mato iškart po mirties; jei žmogus ištveria jos švytėjimą, – nors tai retai kam pavyksta, – jis išsivaduoja iš atgimimų rato. Buvęs karališkojo laivyno karininkas, trisdešimt aštuonerių metų ponas Jesse’is Watkinsas ničnieko nežinojo apie Rytų filosofijas ar mitologijas, tačiau, dešimties dienų kelionei pasiekus kulminacijos tašką, jo regėjimai ir vaizdiniai jau niekuo nesiskyrė nuo hinduistinės ir budistinės simbolikos.
Viskas prasidėjo nuo keliančio nerimą jausmo, kad laikas pasisuko atgal. Ta klaiki būsena užvaldė, kai šis džentelmenas ilsėjosi savo namų svetainėje, atsainiai per radiją klausydamas populiarios melodijos. Jis atsistojo ir pažvelgė į veidrodį, kad pamatytų, kas daros: nors veido atvaizdas buvo kaip ir tas pats, gerai žinomas, tačiau atrodė svetimas. Paguldytas į stebėjimo palatą, tą pačią naktį jis patyrė jausmą, kad mirė, kaip ir visi kiti palatoje gulintys žmonės. Jo laikas tekėjo atgalios, jis atsidūrė laukiniame kraštovaizdyje, po kurį klajojo kaip žvėris, kaip raganosis – šnarpščiantis, išsigandęs, bet kartu aršus ir pasirengęs gintis. Be to, jis jautėsi esąs vaikas ir girdėjo, kad verkia kaip vaikas. Jis buvo kartu stebėtojas ir stebimasis.
Kai jam davė paskaityti dienraščių, jis negalėjo pasistūmėti toliau antraščių, nes bet kuri iš jų jam sukeldavo nevaržomas asociacijas. Nuo žmonos laiško jį apniko jausmas, kad ji gyvena kitame pasaulyje, į kurį jis niekad negrįš. Jis jautė, kad, būdamas ten, kur atsidūrė, prisilytėjo prie galių, slypinčių kiekviename iš mūsų. Tarkim, sunkiai įsipjovęs pirštą, jis neleido sanitarams jo aprišti ir užsigydė žaizdą per vieną dieną – kaip jis pats aiškino, „sutelkęs visą dėmesį į jį“. Paskui nustatė, kad, atsisėdęs lovoje ir įsistebeilijęs į triukšmingus palatos kaimynus, gali priversti juos atsigulti ir nusiraminti. Juto, kad jis yra kažkas daugiau, nei įsivaizdavo kada nors anksčiau, kad egzistavo per amžius visame, kas gyva, o dabar visa tai patiria iš naujo. Kita vertus, jis suvokė, kad jo laukia ilga ir baisi kelionė, ir ši nuojauta jam kėlė didelę baimę.
Tos naujai įgytos galios, suteikiančios gebėjimą valdyti savo kūną ir kitus, Indijoje vadinamos sidhomis (siddhi). Ten manoma (ką patyrė ir mūsų karininkas iš Vakarų), kad šios galios slypi visuose mumyse, visoje gyvastyje, o jogai moka jas valdyti. Panašių dalykų esama ir krikščionybės mokyme: „gydymas tikėjimu“, maldos už ligonius ir t. t. Šamanų, šventųjų ir išganytojų stebuklai yra kiti, gerai žinomi šio reiškinio pavyzdžiai. Vienovės su visa esatimi, gyvastimi ir virsmo kitais gyvūnais jausmas irgi nenaujas: paklausykite legendinio keltų poeto-druido Amergeno, vieno iš pirmųjų gėlų (goidelų), giesmės, kurią jis sugiedojo, kai jų pagrindinis laivas priplaukė prie Airijos krantų:
Aš – vėjas virš jūros;
Aš – vilnijanti banga;
Aš – aukštų bangų mūša;
Aš – septynių mūšių bulius;
Aš – erelis ant uolos;
Aš – saulės ašara;
Aš – gražiausia iš gėlių;
Aš – šernas iš miškų;
Aš – lašiša sietuvoj;
Aš – ežeras klonyje;
Aš – žodžio meno galia;
Aš – ieties smailė kautynių lauke;
Aš – dievas, kurs įpučia ugnį [mintį. – Vert.] galvoje.
Vaizduodamiesi šios dešimtdienės vidinės kelionės eigą, mes vėl įžengiame į mums gerai pažįstamą mitologijos žemę, kad ir kokia keista ar nestabili ji atrodytų. Jos kulminacijos – tegu ir keistos, tačiau mums (savotiškai) pažįstamos.
Keliautojas pasakoja, kad jį užvaldė „ypač aštrus jausmas“, kad jo patiriamas pasaulis driekiasi per tris lygmenis: jis pats – viduryje, virš jo – tauriųjų nušvitimų lygmuo ir kažkas panašaus į laukiamąjį apačioje. Palyginkite tai su bibliniu kosmoso vaizdiniu: Dievo skliautas viršuje, žemė – apačioje, o vandenys – per vidurį. Prisiminkite ir Dante’s „Dieviškąją komediją“, indų ar majų bokštus-šventyklas, šumerų zikuratus. Apačioje – Pragaro kančios; viršuje – Rojaus šviesa, o per vidurį – kalnas, kurio pakopomis kyla dvasiškai tobulėjančios sielos. Pasak Jesse’io Watkinso, daugelis iš mūsų gyvena žemiausiame lygmenyje laukdami (sakytume, lyg en attendant Godot11) bendrame prieškambaryje, dar nepasiekę vidurinės paieškos ir kovos menės, kurioje yra atsidūręs mūsų pasakotojas. Viršum savęs ir aplinkui jis jaučia nematomus dievus, valdančius ir tvarkančius pasaulio sąrangą, o pačioje viršūnėje viršiausią darbą dirba vyriausiasis Dievas.
Bet baisiausias buvo suvokimas, kad anksčiau ar vėliau kiekvienas turės imtis darbo pačiame viršuje. Aplinkui – beprotnamis, kurio įnamiai, kaip ir jis pats, jau mirę ir atsidūrę tarpinėje skaistyklos, pasakotojo žodžiais tariant, „pabudimo“ sferoje. (Prisiminkime, kad žodžio buddha reikšmė yra „pabudęs“). Aplinkiniai beprotnamyje savo keliais ėjo – nubusdami – užimti tą aukščiausią padėtį, tenai, kur rymojo Dievas. Dievas buvo beprotis. Kaip tik jis nešė „visą tą baisią naštą“, bylojo Watkinsas, „įpareigojančią viską žinoti, prižiūrėti ir valdyti“. Pabaigai jis priduria: „Kelionė laukia, ir kiekvienas iš mūsų turės išsiruošti į kelią; niekur nuo to nesidėsi, o visa ko paskirtis ir būties prasmė yra suteikti mums visa, kas būtina vienam žingsniui žengti, paskui – kitam, trečiam ir taip iki begalybės…“
Argi nenuostabu aptikti tokį rytietiškų fabulų rinkinį laivo žurnale, kurį vedė Britanijos karo laikų jūrų karininkas, leidęsis į kelionę po naktinę jūrą ir trumpam netekęs proto? Lygiai tokią pat kelionės pabaigą aprašo ankstyvojo budizmo pasaka apie keturis lobių ieškotojus, kurią išsaugojo garsus Indijos pasakų rinkinys „Pančatantra“. Tai pasakojimas apie keturis draugus brahmanus. Vargo prislėgti, jie drauge patraukė svetur turto ieškoti ir Avantės mieste (ten, kur kadaise gyveno ir mokė Buda) jie sutiko kerėtoją jogą, vardu Bhairavanandas, t. y. Baimė-džiaugsmas. Šis galingas burtininkas, išklausęs jų vargus ir prašymą padėti, kiekvienam davė po stebuklingą dagtį ir liepė eiti šiaurine Himalajų kryptimi, sakydamas, kad ten, kur dagtis nukris, jie ir rasią lobį.
Pirmasis nukrito vyriausiojo iš draugų dagtis, ir jie pamatė, kad visa žemė yra varinė.
– Aure! – sušuko jis. – Imkite vario kiek tik norite!
Bet kiti trys nutarė eiti toliau, tad jis prisikasė vario ir pasuko atgal. Ten, kur nukrito antrojo dagtis, žemė buvo sidabrinė ir antrasis, prisikasęs sidabro, grįžo namo. Trečiasis brahmanas rado aukso.
– Nejau nieko nesupranti? – tarė ketvirtasis. – Pirmiausia eina varis, po to sidabras, dar paskui auksas, o tik tada deimantai.
Bet trečiajam užteko aukso, ir ketvirtasis patraukė vienui vienas.
Ir štai kas jam nutiko toliau:
…Eidamas nuklydo nuo kelio į užkerėtąją žemę. Ilgai jis klaidžiojo kaitrios vasaros deginamu kūnu, troškulio kamuojamas. Taip jis beeidamas pamatė ant pakylos žmogų, kurio kūnas buvo kraujais paplūdęs, o ant galvos sukosi ratas. Skubiai priėjęs, paklausė:
– O kas sveikas toks būsi? Dėl ko čia stovi, ir ant tavo galvos šitas ratas sukasi? Sakyk, ar yra čia kur nors netoliese vanduo?
Sulig tais žodžiais ratas nuo to galvos peršoko ant brahmano galvos.
– Mielasis, kas tai? – paklausė šis.
Tasai jam atsakė:
– Ir man lygiai taip pat šitas ratas ant galvos užšoko.
– Tai pasakyk, kada jis nukris? Juk man labai skauda! – nusiskundė brahmanas.
Tasai jam atsakė:
– Kai kas nors, kaip ir tu, atėjęs su stebuklinguoju dagčiu rankoje tave užkalbins, tada ir peršoks ant to galvos šis ratas.
Brahmanas jį paklausė:
– O kiek laiko tu taip išbuvai?
Tas savo ruožtu aną pasiteiravo:
– O kas dabar yra šios žemės karalius?
Tasai atsakė:
– Karalius Vynavatsas.
Tada tasai tarė:
– Sunku man susigaudyti laike. Kai žemėje karaliavo Rama, aš, neturto prispaustas, stebuklinguoju dagtimi nešinas atėjau šičia. Iš tolo pamačiau kažkokį žmogų su ratu ant galvos ir paklausiau jį, ką jis čia veikia. Tada ir atsitiko tai.
Tuomet brahmanas paklausė:
– Mielasai, o kaipgi tu, šitaip stovėdamas, valgydavai ir gerdavai?
Tas jam atsakė:
– Mielasai, turtų dievas, bijodamas, kad kas nors nepaimtų jo lobio, šitas kančias sugalvojo tiems, kurie apdovanoti antžmogiška dalia. O jei kas ir užklysta, tai jis nei alkį, nei troškulį jaučia, ir senatvė su mirtimi jį užmiršta, ir tik šitokį va skausmą jis patiria. Taigi aš esu išlaisvintas. Jeigu leisi, tai dabar eisiu namo.
Taip pasakęs, jis nuėjo12.
Čia pateikta senovinės pasakos versija perspėja klausytojus vengti perdėto šykštumo, tačiau ankstesniu pavidalu ji buvo Mahajanos budistų sakmė apie bodhisatvos kelią, o paskubom ištartas dvasinio ieškotojo klausimas liudijo nesavanaudišką jo gailesčio tobulybę. Prisiminkime suluošintą karalių iš viduramžių krikščionių legendos apie Šventąjį Gralį: jei atvykęs tyros širdies riteris paklaustų Gralio taurės saugotojo apie jo negalią, karalius iškart pagytų, o svečiui atitektų karališkasis titulas. Tai primena erškėčių vainiką ant nukryžiuoto Kristaus galvos ir virtinę kitų herojų: Prometėją, prikaltą prie uolos, ir erelį, ryjantį jo kepenis; Lokį, irgi prikaltą prie uolos, ant kurio galvos laša ugniniai kosminės gyvatės nuodai; galiausiai Šėtoną, tokį, kokį jį matė Dante – Žemės viduryje kaip jos ašį, ten pat, kur graikai vaizdavosi esant Hadą (romėnai – Plutoną), požemių ir turtų valdovą; pastarasis vaizdinys (stebuklingas sutapimas, pasitaikantis lyginant įvairias mitines formas) turi savo atitikmenį Rytuose – Indijos žemės dievą Kuberą, turto ir pasakoje minimo kankinimų rato valdovą.
Tačiau mūsų atveju šizofreniškas vizijų regėtojas suvokė, kad nepakels bepročio, visatos viršūnėje klaikiai kenčiančio Dievo vaidmens. Ir iš tiesų, kas ryžtųsi ir savo noru sutiktų patirti gyvenimą ir pasaulį – toks, koks jis yra, – visą šiurpinančio džiaugsmo pilnatvę? Šitoks tikriausiai būtų galutinis atjautos tobulumo išmėginimas: ar žmogus galės teigti pasaulį tokį, koks jis yra, be išlygų, ištverti jo kraupų džiaugsmą, savo ekstazę ir dar beprotiškai geisti tokios laimės visai gyvasčiai? Šiaip ar taip, Jesse’is Watkinsas suprato, kad jam gana.
„Potyriai kartais buvo tokie niokojantys, – prisipažino jis, įvertindamas visą savo kelionę, – kad ir dabar bijočiau tai vėl išgyventi… Aš nelauktai susidūriau su kažkuo nepalyginti didesniu už mane patį: tiek patirčių, tiek nušvitimų, jog tiesiog neatlaikai… Vos pora akimirkų, bet per jas atrodo, kad tave užplūdo akinančios šviesos, vėjo srautas ar dar kažkas; jautiesi per daug nuogas ir vienišas, kad galėtum tai ištverti.“
Vieną rytą jis nutarė daugiau nesileisti gydomas raminamaisiais ir trūks plyš ateiti į protą. Jis atsisėdo ant lovos krašto, tvirtai sunėrė rankas ir ėmė kartoti savo vardą. Kartojo ir kartojo, vėl ir vėl, kai staiga – tai visada atsitinka staiga – jis suprato, kad viskas praėjo. Taip ir buvo: išgyvenimai baigėsi, jis pasijuto sveikas.
Manau, dabar galiu teigti, kad čia glūdi visos kelionės šaknys, jei tik žmogui lemta grįžti namo. Jos esmė tokia: nesitapatinkite nė su jokia iš patirtų galių ar vaizdinių! Siekiantis išsivaduoti indų jogas tapatinasi su Šviesa ir niekad negrįžta, tačiau norintys gyventi ir padėti kitiems niekada neleidžia sau taip pabėgti. Galutinis ieškojimų tikslas, jei ketinama grįžti, yra išsilaisvinimas ar palaima ne sau, o išmintis ir galia tarnauti kitiems. Ir Vakarai turi didingą ir pelnytai garbinamą pasakojimą apie žmogų, atlikusį kelionę pirmyn ir atgal, dešimt metų trukusį plaukiojimą į Šviesos šalį – Homero Odisėją; jis, kaip ir karališkojo laivyno karininkas Watkinsas, buvo karys, po daugelio mūšių metų grįžtantis namo ir dėl šios permainos priverstas iš pašaknų pakeisti psichologinę laikyseną ir centrą.
Mes visi žinome šią nepaprastą istoriją, kaip Odisėjas, su tuzinu laivų išplaukęs iš nugalėtosios Trojos, pateko į Trakijos uostą Ismarą, sugriovė miestą ir išžudė žmones ir – kaip vėliau jis pasakojo – „moteris jų visas ir turtą, iš miesto paėmę“13, išsidalijo. Aišku, toks galvažudys nebuvo pasirengęs šeimos gyvenimui; tam reikėjo, kad jo būdas visiškai pasikeistų, todėl dievai, visad imlūs tokiems dalykams, pasirūpino, kad jis gautų pylos.
Iš pradžių Dzeusas užsiundė ant jų audrą, kuri suplėšė į skutus laivų bures, paskui po devynių dienų pašėlę vėjai atbloškė juos į lotofagų šalį – haliucinogeninio „užmaršties“ vaisiaus karaliją, ir ten, kaip Watkinsas beprotnamyje, Odisėjas bei jo apduję bendražygiai plaukiojo po sapnų jūrą. Vėliau sekė virtinė mitologinių nuotykių, į kuriuos panašių dar niekam nebuvo tekę patirti.
Pirmiausia jie susidūrė su kiklopais ir vargais negalais ištrūko iš baisios olos, vėliau juos trumpam apėmė pakili nuotaika, kai jų laivams bures išpūtė dievo Eolo vėjai. Džiaugsmas nuslūgo, kai užėjo štilis ir visam tuzinui laivų teko sunkiai darbuotis irklais. Taip jie atplaukė iki laistrigonų salos; šie žmogėdros nuskandino vienuolika laivų, ir tvirtasis Odisėjas, susidūręs su galingesnėm jėgom, drauge su persigandusia įgula paspruko paskutiniu laivu. Jūroje tebetvyrojo visiška tyka, ir vyrai sunkiai yrėsi, kol pasiekė žemę, kurioje buvo lemta įvykti pagrindiniams visos naktinės jūrų kelionės įvykiams, – gražiakasės Kirkės, paverčiančios vyrus kiaulėm, salą.
Tai buvo moteriškė, su kuria mūsų gerokai pažemintas herojus negalėjo duoti valios rankoms: ji aiškiai pranoko jį savo galia. Laimei, jo garbę išgelbėjo laiku pasirodęs paslapčių dievas Hermis, po mirties persikūnijančių sielų vedlys ir globėjas; jis padėjo Odisėjui patarimais ir kerais; užuot pavirtęs kiaule, didysis jūrų keliautojas, Hermio apsaugotas, patenka į Kirkės guolį; vėliau nimfa nurodo jam kelią į mirusiųjų karalystę, kur klaidžioja protėvių šešėliai. Ten jis taip pat sutiko Teiresiją, akląjį pranašautoją-žynį, sujungusį vyro ir moters pažinimą. Sužinojęs viską, ką galėjo, Odisėjas, labai pasikeitęs į gerą, grįžta prie anksčiau labai pavojingos nimfos, dabar tapusios jo mokytoja ir vedle.
Kirkė parodė Odisėjui kelią į saulės dievo Helijo, jos tėvo, salą, tačiau tenai – prie visos šviesos šaltinio – sudūžta paskutinis jo laivas, įgula žūsta, o nenumaldoma tėkmė vienišą Odisėją, nublokštą į jūrą, nuplukdo atgal prie kasdienio gyvenimo ir pas žemišką žmoną Penelopę… jei pakeliui pas ją neskaičiuosime aštuonerių metų pertraukos su kita žmona, dar nesena nimfa Kalipse, ir dar trumpesnės viešnagės gražiosios Nausikajos ir jos tėvo saloje, iš kur mūsų keliautojas, giliai įmigęs, per naktinę jūrą – jau visiškai pasirengęs būsimam rūpestingo vyro ir tėvo vaidmeniui – galiausiai pasiekia gimtuosius krantus.
Įsidėmėtinas šio didingo epo apie vidinę kelionę po naktinę jūrą bruožas yra tas, kad keliautojas niekur nenori pasilikti visam laikui. Lotofagų šalyje Odisėjaus bendražygiai, paragavę gardžiųjų lotosų, nebetrokšta grįžti namo, tačiau Odisėjas juos verkiančius jėga parvaro prie laivų, pririša prie suolų ir išplaukia tolyn. Net aštuonerių metų gyvenimo idilė pas Kalipsę nenumaldė Odisėjo noro dažnai patraukti vienam į pakrantę ir ilgesingai žvelgti namų link.
Jesse’iui Watkinsui galų gale irgi pavyko atskirti save, paprastą žmogų, nuo pamišėlio psichiatrinėje ligoninėje. Kaip lemiamas jo antikinio pirmtako lūžis buvo paskutinio laivo sudužimas prie Saulės dievo salos kraštutinę kelionės akimirką, taip mūsų dienų jūrininko lemiamu lūžiu tapo kraštutinis akinančios šviesos potyris. Jį išgyvenęs Jesse’is Watkinsas suprato, kad yra ne tik persigandęs pamišėlis, stovintis ant pražūties ribos, bet ir blaiviai mąstantis vyras, kadaise ramiai gyvenęs savo namuose iki psichologinio pakrikimo dienos. Mes jau žinome, kad jis atsisėdo ant lovos, sunėrė rankas, ėmė kartoti savo kasdienio gyvenimo vardą, kol tarsi naras, pakilęs į vandens paviršių, grįžo į save.
Dažniausiu ir tinkamiausiu mitologiniu įvaizdžiu, įkūnijančiu tokį sugrįžimą, yra „atgimimas“, – atgimimas naujame pasaulyje; kaip tik šis simbolis atėjo į galvą save išgydžiusiam, savaime pasveikusiam ligoniui. „Kai išėjau laukan, – pasakė jis, – staiga pajutau, kad viskas yra kur kas realiau, nei buvo anksčiau: žalesnė žolė, ryškesnė saulė, gyvesni žmonės. Aš juos mačiau aiškiau, ėmiau skirti, kas gera ir kas bloga. Apskritai aš pradėjau daugiau suvokti.“
„Argi dabar mes nesuvokiame, kad reikia gydyti ne nuo šios kelionės, – komentuodamas Watkinso patirtį, pabrėžia daktaras Laingas. – Juk ji pati savaime yra natūralus išsigelbėjimo būdas nuo mūsų baisaus susvetimėjimo, kurio vardas – normalumas?“
Jo išvada bemaž sutampa su daktarų Perry’io ir Silvermano nuomonėmis, kurios pateiktos minėtuose straipsniuose. O visai neseniai sužinojau, jog panašią mintį dar 1902 metais iškėlė C. G. Jungas veikale „Apie vadinamųjų okultinių reiškinių psichologiją ir patologiją“14.
Taigi apibendrinsime: vidinės mitologinio herojaus, šamano, mistiko ir šizofreniko kelionės yra iš esmės tapačios, o sugrįžimas ar pasveikimas suvokiamas kaip atgimimas – taigi „antrąkart gimusios“, jau kasdienybės horizontų nevaržomos asmenybės gimimas. Nūnai žinoma, jog tai tėra tik didesnės savasties atspindys, o jos uždavinys – archetipines instinktų sistemos energijas įtraukti į vaisingą spektaklį, vykstantį čia ir dabar, erdvėje ir laike, kasdienybėje. Žmogus jau nebebijo nei gamtos, nei jos baisaus kūrinio – visuomenės; kitaip ir būti negali, nes žmonės tiesiog neišgyventų. Naujoji asmenybė gyvena darniai, taikiai sugyvena su visais; grįžusieji iš kelionės pasakoja, kad jų gyvenimas tapo turtingesnis, sveikesnis ir linksmesnis.
Rodos, pagrindinė problema yra, kaip nuplaukti šį kelią – ir tikriausiai nesyk – nesudužus. Atsakymas, kad negalima leisti žmogui išprotėti, nėra tinkamas. Geriau jam iš anksto kažkiek papasakoti apie tai, kur jis pateks ir kokios galios jo ten laukia, duoti kokį nors burtažodį, kuriuo jis galėtų atpažinti, užvaldyti ir panaudoti šias energetines galias. Nugalėjęs Fafnį, Sigurdas atsigeria drakono kraujo ir kaipmat – labai nustebęs – suvokia, kad supranta gamtos kalbą – save ir aplinkinius. Jis nevirto drakonu, nors įgijo drakono galių, kurių, tiesa, netenka sugrįžęs į kasdienį žmonių pasaulį.
Kelionėje visad tyko didelis pavojus – psichologijoje tai vadinama „pabrinkimu“ (inflation); jis dažnai ištinka psichotikus. Jie tapatinasi arba su stebiniu, arba su stebėtoju. Visa gudrybė yra ta, kad privalu suvokti objektą netapus juo, suprasti, kad mes visi galime būti savotiškais išganytojais savo draugams ar priešams: išganytojais, bet ne Išganytoju. Mes visi galime būti tėvai arba motinos, tačiau niekada Motina arba Tėvas. Kai bręstanti paauglė suvokia, kokį kerintį poveikį kitiems daro jos pražystantis moteriškumas, bet šį nuopelną prisiskiria pačiai sau, tai jau yra lengvo pamišimo požymis, nes toks susitapatinimas yra klaidingas. Aplinkinių susižavėjimą sukelia ne jos mažytis apstulbęs „aš“, o nuostabios jos asmenybę dengiančio kūno permainos. Prisimenu kadaise girdėtą japonų patarlę apie penkis žmogaus augimo tarpsnius. „Kai dešimties metų – žvėriūkštis, dvidešimties – kvailys, trisdešimties – nevykėlis, keturiasdešimties – apgavikas, penkiasdešimties – nusikaltėlis.“ Sulaukęs šešiasdešimties, pridurčiau aš (nes tuomet visi šie tarpsniai jau praeityje), imi dalyti patarimus kitiems, o septyniasdešimties (suvokęs, kad visa, ką pasakei, kiti suprato ne taip) imi tylėti ir esi laikomas išminčiumi.
„Būdamas aštuoniasdešimties metų, – pasakė Konfucijus, – žinau savo šaknis ir stoviu tvirtai.“
Atsižvelgus į visa tai, leiskite man pabrėžti šių išganingų minčių pamoką baigiamaisiais žodžiais to beprotiško regėjimo, kuris aplankė į Patmo salą ištremtą Šventąjį Joną:
Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko, ir jūros taip pat neišliko. Ir aš išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išpuošta kaip nuotaka savo sužadėtiniui. Ir aš išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebus mirties, nebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo.“ <…>
Angelas parodė man gyvybės vandens upę, tvaskančią tarsi krištolas, ištekančią nuo Dievo ir Avinėlio sosto. Aikštės viduryje, tarp upės atšakų, auga gyvybės medis, duodantis dvylika derlių, kiekvieną mėnesį vedantis vaisių, o to medžio lapai tinka tautoms gydyti15.
Versta iš: Campbell J. MYTHS TO LIVE BY. – New York: Bantam Books, 1988. – P. 207–240
1 Legendinis Airijoje esančios Blarnio pilies akmuo (Blarney stone), pasiekiamas tik kabant nuo pilies sienos žemyn galva; tikima, kad jį pabučiavęs žmogus įgauna gražbylystės dovaną (red. past.).
2 Annals of the New York Academy of Sciences. – Vol. 96. – Article 3. – 27 January. – 1962. – P. 853–876.
3 Campbell J. The Hero with a Thousand Faces.–New York:Pantheon Books,1949.– P.30.
4 American Anthropologist. – Vol. 69. – No. 1. – 1967. – Vasaris.
5 The Masks of God. – Vol. 1, 6 ir 8 skyriai.
6 Rasmussen K. Across Arctic America. – New York and London: G. P. Putnam’s Sons, 1927. – P. 82–86; Osterman H. The Alaskan Eskimos, as Described in the Posthumous Notes of Dr. Knud Rasmussen. Report of the Fifth Thule Expedition 1921–1924. – Vol. X. – No. 3. – Copenhagen: Nordisk Forlag, 1952. – P. 97–99.
7 Užuomina į vaikišką eilėraštuką „Kliunkis Pliumpis ant sienos sėdėjo“ („Humpty Dumpty sat on a wall“) iš rinkinio „Motušės Žąsies rimuotės“ („Mother Goose Nursery Rhymes“), pirmąsyk išleisto Anglijoje XVIII amžiuje. (Vert. past.)
8 Bhagavadgîta 2:24, 27, 30.
9 Bhagavadgîta 2:58, 71.
10 Laing R. D. The Politics of Experience.–New York:Pantheon Books,1967.– 7 skyrius, „A Ten-day Voyage“.
11 Belaukiant Godo (pranc.).
12 Pančatantra / Vertė R. Mironas. – Vilnius: Mintis, 1990. – P. 272–273.
13 Homeras.Odisėja,IX 41.
14 Jung C.G. Collected Works.– Vol.I.– P.3–92.
15 Apr 21,1–4; 22,1–2.
Literatūrėlė. Lenkija be rašytojų
2006 m. Nr. 5
Iš lenkų k. vertė Brigita Speičytė
2006 m. pagrindiniame Lenkijos kultūriniame savaitraštyje „Tygodnik Powszechny“ (leidžiamas Krokuvoje) užvirė polemika dėl dabartinės lenkų literatūros būklės. Polemikos pradžia – rašytojos ir kritikės A. Nasilowskos pamfletas, kuriame ši būklė įvertinta kaip didelis istorinis nuopuolis (anot jos, Lenkijoje nebeliko rašytojų). Atsakymų į pamfletą – jau per dešimt. „Metų“ skaitytojams siūlome keletą diskusijos tekstų, kurie savaip skatina lyginti, apmąstyti ir šiuolaikinės lietuvių literatūros bei kritikos situaciją.
ANNA NASIŁOWSKA1. Pamfletas apie mūsų laikus
Ar iš tiesų dar turime literatūrą? O gal mums liko vien tikrovė ir kalba, lenkų kalba, su išugdyta, bet kaskart vis mažiau prisimenama tradicija?
Toje tradicijoje neabejotinai būta kažko tikro: literatūra, arba pokalbis apie pasaulį, buvo plėtojamas taip, kad drauge įgytų ir meninę reikšmę. Galiojo dvigubas reikalavimas, dvigubas įsipareigojimas. Palikime nuošaly sunkumus, susijusius su sąvoka „tikrovė“, – ji taikoma ir tiems kūriniams, kurie pasakoja apie sapnus, apie mistines patirtis, ir tiems, kurie (prisiminkime klasikinį Balzaco sumanymų) kalba apie jaunuolio provincialo, nusprendusio padaryti karjerą sostinėje, nuotykius. Laikykimės prielaidos, kad kiekvienas kūrinys gali teikti nuorodas į tokį tikrovės lygmenį, koks yra jam tinkamiausias. Dar daugiau – gali jį sukurti, atskleisti nežinomus pasaulius. Tie tikrovės lygmenys neturi sutapti, juos gali sieti tik tai, kad visi jie priklauso žmogiškosios patirties sferai.
Labai keista sąvoka – literatūra. Ar ne per daug lūkesčių? Meninė reikšmė – miglotas dalykas. kūno neįmanoma svarstyti neatsižvelgiant į tradicijos, kalbos praeities ir kartu – šiuolaikinės meninės praktikos procesus. Vadinasi, literatūros procesus. Tad pradėkime iš kitos pusės: nuo pokalbio. Pokalbis reikalauja dėmesio iš abieįų pusių, kurios išlaiko tarpusavio ryšį, yra atidžios viena kitai, viena iš antros kažko tikisi. Suprantama, taip vyksta įprastas pokalbis, tačiau pokalbis per literatūrą yra netiesioginis, turi visuomeninį lygmenį, reikalauja tarpininkauįančių institucijų, subtilių bendravimo būdų. O literatūros istorija nėra paprastas kūrinių ar netgi šedevrų rinkinys, tai pokalbio istorija, – pokalbio apie žmogiškosios patirties lygmenis, kuris buvo plėtojamas pasitelkiant meninę reikšmę turinčius tekstus.
Ar iš tikrųjų šiandien viskas tebėra puiku, ir mes vis dar turime lenkų literatūrą? Kuriamą tokia kalba, kuri tik apytikriai likusi lenkų: ji pilna keisčiausių angliškų žodžių, vartojamų reikšmėmis, nutolusiomis nuo pateikiamų anglu kalbos žodyne. Tai ne angliški, tai „lengliški“ žodžiai, iškreipti ir išpūsti rietimo snobizmo. „Lengliška“ šneka, toks vietinis dialektas, kuris, keistas dalykas, renkasi skolinius, tačiau pasmerkia juos savotiškiems kankinimams, iškraipant galūnes linksniavimo ritualo metu. Tai tokia vietinė manija, ir atvykėliui iš kitos aplinkos sunku suprasti, kas čia dedasi. „Kam gi tai darote? – nustebęs klausia, kai jau daugmaž susivokia. – Ir ką tai jums duoda? Juk tai taip sudėtinga!“ – surinka, trindamas akis.
Ogi nieko, tai tokia obsesija. Mums tiesiog patinka iškraipyti formas. Be šito kvailai jaučiamės. Kai kartais nebesinori, tada vartojame trumpinius. Daugelis tos kalbos registrų susideda, k…, iš instinktyvių gestų, o ne sakinių. Ir šia kalba turime literatūrą? Jau kuris laikas mane dėl to graužia abejonė. O paskui užplūsta neviltis. Turėjome, taip, kadaise turėjome visai rimtą literatūrą, ir turime – nes neįmanoma prarasti – turtingą tradiciją. Galima ją pamiršti, bet visiškai prarasti nepavyks. Vis dėlto dabar nebeturime literatūros, turime literatūrėlę.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad dalis kaltės dėl to tenka pačiai literatūrai. Ir tai yra kartu felix culpa, akivaizdus istorinis nuopelnas. Tais laikais, kurie reikalavo kraštutinių poelgių, lenkų literatūra daugybę kartų atliko charakirį. Kuo efektingesnių būdu. Štai jums – ne kūrinys, štai kūrinio lavonas, niekingas, sumaitotas ir apgailėtinas – argi ne tokie šūksniai tebesklinda ties Andrzejewskio „Išspaudomis“? Tai ne meninė nesėkmė, tai efektinga romano savižudybė. Po tokio gesto sunku gerai gyvuoti ar netgi laukti tolesnės kūrybinės plėtotės ir nuostabių pasiekimų. Devintajame dešimtmetyje cenzūruojamos ir neoficialios literatūros atsiskyrimas, priimtas sutinkant abiem pusėms, rašytojams ir publikai, destruktyviai veikė patį pokalbį ir vertė nuolat dėl politinių klausimų mėšlungiškai sukąsti žandikaulius. Jei tekdavo išduoti meninių ieškojimų laisvę, tai atsitikdavo jaučiant akimirkos diktuojamą viršesnę būtinybę. Literatūra po šio proceso liko sumenkusi, tačiau su dideliais nuopelnais ir moraliniu kapitalu, kurį, keičiantis santvarkoms, tuoj pat surijo infliacija.
Nenoriu to priminti, kadangi – nors sumokėta didelė kaina – tikriausiai kitos išeities nebuvo. Lenkijoje vienu motu sutapo keletas dalykų: laisvės šokas, pagreitinta ir paviršutiniška asimiliacija vakarietiškų, ypač amerikietiškų formų, kurios niekaip nedera su mūsų tradicija, totalinė visuomeninės komunikacijos, vertybių, institucijų, kartų kaita, kuri nebuvo natūrali ir nuosekli. Ir galiausiai – kvailybė, arogancija ir tamsuoliškumas. Ir to būtu per daug. Neliko pokalbio, neliko literatūros. Pasitaiko kartais koks kūrinys. Būna net, kad kūrinys išgarsėja, Tačiau to negana. Juk nekalbame apie šlovę, Pinigus, ar žiniasklaidos sukurtą sėkmės efektą kultūroje, kuri sukasi aplink įžymybes. Pokalbio nėra.
XIX a. prancūzų literatūra kalbėjosi su vidurine visuomenės klase. Lenkų literatūra tuo metu vis dar ginčijosi su bajorija ir besiformuojančia inteligentija. Lenkų literatūra inteligentijai buvo adresuojama beveik iki XX a. pabaigos. Išskyrus paskutinę šimtmečio dekadą. Lenkijoje po visuomeninių pokyčių inteligentas susigėdo savo buvimo. Nes jei pasivadintų inteligentu, tai reikštų, jog tiki misija ir atsakomybe, o tai – praėjusios epochos vertybės. Jos dvelkė izoliacijai naudojamu putplasčiu (regis, visiškai bekvapis? Bet vis dėlto!). Naujoji epocha neva turėjusi remtis aiškiomis rinkos žaidimo taisyklėmis, tikėti sąskaitos turiniu ir profesionalumu. Vidurinei klasei nebereikėjo bibliotekų; ji klaikiai reiškėsi lėkštuose salonuose. Ir ne taip svarbu, ar ta naujoji vidurinė klasė iš tiesų susiformavo, ar ne. Jei jos nėra, tai tuo labiau nuostabu, kad ji sugebėjo tiek daug nuveikti. Surietė inteligentiją į ožio ragą, o gal suvijo po šluota – tiksliai nežinau, bet, atrodo, tai pavyko.
Lenkų literatūra trečiajame dešimtmetyje, tik atkūrus nepriklausomybę, įrodė nepaprastą brandumą: ji pasiūlė naujai iškilusios valstybės tikrovės kritiką.
„Ankstyvas pavasaris“, „Teresos Hennert romanas“, „Generolas Barczas“ – visi šie kūriniai yra meniškai brandūs ir drauge karštai politiškai angažuoti. Jų adresatas yra inteligentas, brandus asmuo, kuris supranta, kad pasigėrėjimas atkurtąja nepriklausomybe ir vienalaikė naujos valstybės kritika vienas kitam neprieštarauja ir nereiškia, kad pjaunama šaka, ant kurios jis pats sėdi. Dabartinėje Lenkijoje netgi menkas rimtesnės kapitalizmo kritikos šešėlis sukelia paniką. Tarsi kalbėtume ne suaugusiems žmonėms. Nes nekalbame. Inteligentijos nėra, intelektualai pasitraukė į nuošalę. Netgi rašytojų nebeliko (buvo, bet išmirė). Liko autoriai.
Nėra literatūros kritikos. Visą XX a. (išskyrus paskutinį dešimtmetį) įprasta kritikos terpė buvo savaitraščiai. O savaitraščių juk nebėra (be „Tygodnik Powszechny“). Yra spalvoti žurnalai. Yra žurnalistika. Ir kultūros rubrikų žurnalistai. Jie rezga savo politikėlę. Ne politiką, bet politikėlę: tam laurų vainikėlį, o tiems – nė žodelio, nes ne mūsiškiai. Tasai pats prieš save nuteikė, anas nereikalingai išsikalbėjo, todėl jų nepastebėsime. Tai pragaištinga politikėlę, nes jei kasdien gautume daugybę puikių naujų knygų, gal pavyktų ją plėtoti, ir nebūtų ji tokia destruktyvi. Bet teturime literatūrėlę.
Kadangi nėra literatūros kritikos, žurnalistika ir reklaminė leidėjų veikla viena kitą įsuka. Turime žiniasklaidos simuliacijas, o ne diskusijas. Turime tik madas. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje buvo madinga manyti, kad kalbėjimas apie tikrovę yra senamadiškas ir išsekęs. Tačiau iš to negimė didžioji simuliacinė literatūra. Nes juk neturime literatūros, turime literatūrėlę. Ir autorius. Pavyzdžiui, dešimtojo dešimtmečio atradimu tapo visai įdomi autorė Olga Tokarczuk. Turtingos vaizduotės ir labai skurdaus, tiesiog netašyto stiliaus. Pats tas aniems laikams. Be to, anuomet plėtojome „tėviškės“ prozą be tėviškės, kurtą migracijos ir visuotinio šaknų praradimo epochoje. Ir dar – diskusiją apie postmodernizmą, būtinybę sukurti lenkišką postmodernizmą ir taip pat – neišvengiamai jį lydinčią kovos su postmodernizmu būtinybę. Be postmodernizmo, nes tai, ką meniniu požiūriu galima laikyti jo realizacija, priklauso septintajam aštuntajam (Kazimierzo Brandyso proza) ar devintajam dešimtmečiui (Mieczysławo Porębskio „Z“).
Naujame amžiuje mados pasikeitė. Jei anksčiau kelti klausimą apie tikrovę buvo laikoma netaktu literatūrai, tariamai išlaisvintai nuo tokių paprastų ir banalių įsipareigojimų, taip dabar pasitelkus šį šūkį stengiamasi iš naujo atrasti jei ne Ameriką, tai provincialią Lenkiją. Prozos, kurio kaip lik pradėta pastebėti, akiračiai nesiekia toliau nei „mažasis“ septintojo dešimtmečio realizmas. Kadangi sėkmingai pavyko pamiršti pastarųjų penkiasdešimties metų istoriją, tai ir sugrįžtanti „mažojo“ realizmo šmėkla nebaido. Tiesiog tai tipiškas literatūrėlės reiškinys. Nes kokį gi realizmo ji gali pagimdyti? Tik mažutytį.
Gyvename tokioje atmosferoje, kuri šiek tiek primena saksų epochą. Prie saksų karaliaus gerk, valgyk ir diržą atleisk, – sako patarlė. Atitinkamas šiandienos šūkis skamba taip – vartok kuo daugiau ir liesėk. Tik kad literatūra netinka vartojimui. Literatūrėlė – kaip tik tam ir skirta.
—————————————————————————
STANISLAW LEM2. Šachmatų lenta be šachmatų
Tikėjausi, kad ponios Nasiłowskos teiginys jos pamflete apie „literatūrėlę“, esą Olga Tokarczuk rašė netašytu stiliumi, sulauks aštrių replikų, bet taip neatsitiko. Tam tikro lygmens polemikų kultūra nunyko. Galiausiai manau, kad Nasiłowska parašė ne pamfletą, o paskvilį. Tačiau literatūros situacija ir man kelia liūdesį.
Mūsų kultūra pašėlusiai sulėkštėjo, o aukštoji kultūra atsidūrė nuošalėje. Kita siaubinga mūsų silpnybė yra visiška amnezija, pasireiškianti kaip tik tuo, kad trūksta pakartotinių geros literatūros leidimų. Andrzejus Rosneris išleido Szczepanskio ir Filipowicziaus apsakymų rinktines, tačiau tai pagirtina išimtis. Kai virš ko nors užtrenkiamas karsto dangtis, tai tas asmuo nustoja egzistuoti ir visuomenės sąmonėje. Tai tinka ir tokioms didelėms figūroms kaip Miłoszas. Manęs prašė teksto jo mirties metinių proga; parašiau, kad Miłoszas mūsų šaly plačiuoju mastu liovėsi egzistavęs, nustelbtas rėksmingo lenkų tautiškumo.
Suprantu, kad Vokietija, nepaisant krizės, yra žymiai turtingesnė nei Lenkija, tačiau skirtumas tarp to, kaip abiejuose kraštuose vertinami rašytojai ir apskritai kultūra, yra dar didesnis – žinoma, Vokietijos naudai. Tapau pagerbtas Berlyno Akademie der Künste naryste ir dabar iš ten gaunu daugybę medžiagos. Be kvietimų skaityti kokį nors pranešimą ar dalyvauti simpoziumuose, siunčiama informacija apie įvairias stipendijas arba apie tai, kad Akademija kaip tik gavo naują būstinę. Tuo tarpu Lenkijoje literatūra buvo įvyta į kampą.
Tai ypač matyti institucijų sferoje: rašytojų draugijos vos vegetuoja. Keturiasdešimties milijonų šalies literatūra turi turėti kažkokias organizacines formas, turi būti ir stipendijų sistema. Vokietijoje stipendijos ir apdovanojimai lyja gausiu lietumi; pas mus – vienintelė Nikės premija; to negana – jei kas parašytų įdomią studiją apie filatelistus, taip pat galėtų į ją pretenduoti, nes taip sudalytas premijos reglamentas. Keista realybės sumaištis.
Nėra literatūros savaitraščių, literatūriniai laikraščių priedai iš esmės neegzistuoja. Paskutinis savaitraštis, tam tikru mastu aptarnaujantis literatūrą, – tai „Tygodnik Powszechny“. Literatūros periodika leidžiama, atrodo, labai mažais tiražais ir sunku ją gauti. Tas pats pasakytina ir apie daugelį knygų. Dunino–Wąsowicziaus „Lempoje“ – nežinau, koks to leidinio tiražas, tikriausiai nedidelis – randu nemaža rišlių ir tikriausiai gan taiklių recenzijų apie lenkų ir nelenkų literatūros naujienas, tačiau knygynuose jo beveik nematyti; galbūt jis sklinda kažkokiais kitais keliais. Galų gale leidybos technologija padarė tokią pažangą, kad kiekvienas, turintis kompiuterį ir spausdintuvą, gali šimtu egzempliorių išleisti, ką tik nori, ypač eilėraščius.
Eilėraščių spausdinama baisiai daug, sprendžiant iš to, ką gaunu iš leidyklos „Zielona Sowa i Studium“. Atsirišo Lenkijoje didžiulis maišas su naujausia poezija, tik kad devyniasdešimt penki procentai tos poezijos neturi jokių nuorodų į praeitį, niekas neiškyla kaip tąsa ar net opozicija. Atrodytų, tarsi visiškai nebeegzistuoja tarpukario literatūra, paskui – komunistinio keturiasdešimtmečio kūryba, nekalbant apie ankstesnes epochas. Taip, Rožyckis atsigręžė į „Poną Tadą“, tačiau viena kregždė – dar ne pavasaris. O kas suklestėjo? Hip–hopai, repai, dainos, netgi vargšą Broniewskį imta dainuoti.
Neturime ruginės duonos ir esame tarsi Marijos Antuanetės pavaldiniai, kuriems sakoma: jei neturi duonos, tevalgo pyragaičius. Pyragaičių, tai yra poezijos, turime kaip šieno. Siaubą kelia abiejų lyčių jaunųjų poezijos adeptų skaičius, nors susidariau įspūdį, kad merginų yra daugiau, rašo Karoliui Maliszewskiui, kuris jiems atsakinėja „Odroje“. Pyragėliams priskiriu ir suvešėjusią fantasy bei mokslinę fantastiką. Tai nėra priekaištai konkretiems jaunuoliams; stengiuosi, remdamasis savo kukliomis žiniomis, kiek įmanoma žvelgti į visumą.
Nelabai turiu ką skaityti; vertimų situacija irgi ne pati geriausia. Pasiėmiau skandalo atmosferos apgaubtą Houellebecqą – kas antrame puslapyje kieno nors lytinis aktas, ir visa tai neva kyla iš didelio nepasitenkinimo sekso ir kraujo kultūra. Užtat labai vertingas man pasirodė Viktoro Jerofejevo „Gerasis Stalinas“. Ieškau tokios literatūros – giliai įaugusios į tikrovę, istoriją, politiką.
Kai pas mane ateidavo Jogailaičių universiteto literatūrinės kūrybos studijos aspirantai (juos globojo Jarzębskis), visiems patardavau bėgti į verslą ar informatiką. Šiandien nebūčiau tokios kraštutinės nuomonės. Trūksta mums mailiaus, kuris turėtų potencijos veržtis už krašto ribų. Lenkai neturi kalbėti tik lenkams, bet ir pasauliui. Jei pas mus apskritai pasirodo kokia nors šiuolaikinė tema – kaip Shuty romane „Cukraus norma“ (tai tik pavyzdys, jų galima atrasti ir daugiau) – ji ribojasi mūsų krašto įvykiais ir kapitalizmo bei vartotojiškumo kritika.
Užtat politikai peržengia visas ribas – nesilaiko pažadų ir t. t., – o tauta visa tai srebia. Reiktų rašyti apie mūsų tikrovę, kad ir publicistiniu stiliumi, tačiau tai paliekama žiniasklaidos specams. Niekas nenori imtis sunkiausių temų. Gal rašytojai bijo tėvo Rydzyko? Naujosios valdžios nariai pasistriuoksėdami pasileido į Torūnę… Kita vertus, neaišku, apie kurią Lenkiją reikia rašyti – ar apie tą pašukinę iš rytinio pasienio, ar, pavyzdžiui, apie tą nuo Poznanės?
Galima paprastai pasakyti: senas krienas kvailystes vapa, iš tiesų visa ne taip jau blogai. Žinoma, palengva ruošiuosi tyliai pasitraukti į kapus, vis dėlto man atrodo, kad jei kuris nors kolega, kaip mano bičiulis Szczepanskis, būtų sulaukęs šių dienų, jaustųsi lygiai taip pat sunerimęs.
Turime du iškilius kritikus, kurio stengiasi suspėti su naująja literatūra: tai Czaplinskis ir Jarzębskis; visgi nėra platesnio judėjimo, nėra mokyklų, kaip kadaise buvo Wykos mokykla. Ant literatūros šachmatų lentos stovi atskiros figūros rikiai, bokštai, kažkur iš šono karalienė arba karalius, keli pėstininkai, – tačiau neįmanoma jų įtraukti į kokią nors partiją; niekas su niekuo nebenori žaisti tais šachmatais!
—————————————————————————
MARTA WYKA3. Kritikas kaip konferansjė
Nutariau parašyti, kadangi Annos Nasiłowskos straipsnis privertė – tai buvo asmeniškai naudinga – užduoti sau pačiai keletu klausimų. Galbūt jie sudomins ir skaitytoją.
1. Kodėl skaitau tiek nedaug šiuolaikinės literatūros arba skaitau ją nekantriai ir nuobodžiaudama? Iš dalies tai lemia skaitymo įpročiai, ir tie, kurie kritikuoja jaunuosius rašytojus, kartu nesąmoningai apnuogina skirtingus savo įpratimus. Tačiau su įpratimu galima kovoti kaip ir su blogu įpročiu. Svarbiausia tai. kad šiuolaikinė literatūra man kelia nuobodulį. Ir pirmiausia savo stiliumi.
To stiliaus pagrindas – totalinė naracijos destrukcija. Bet ar tikrai kitaip ne-įmanoma pasakoti, tik kalba tikrovės, nuo kurios rašytojas nori išsilaisvinti tokiu iškreiptu apsivalymu? Tapatybės įtvirtinimas kalba – tai literatūrai juk žinoma nuo seno.
„Ekstatiško perdėjimo patentas… Arba „Sąvarta“ – deklaruoja „Sąvartos“ autorius Shawomiras Shuty. „Kultinė vartotojiškos visuomenės dezertyrų knyga“ – kolegai žada kitas kolega (Wojciechas Kuczokas) viršelio tekste. Bendraamžiai, arba beveik bendraamžiai, neabejoja: kiekviena knyga, atrodo, yra toji, laukiamoji.
Kaip gyvai tai primena „Ferdydurkę“ – deja, tik primena. Dažnai kartojama, kad Shuty ir Kuczokas yra labai gabūs, labai novatoriški rašytojai. Dar daugiau: turi tokie būti, kadangi šiems laikams reikia autentiškų rašytojų. Be abejonės, bet kuriems laikams reikalingi autentiški rašytojai. Vis dėlto neketinu čia įrodinėti bendrųjų tiesų, remdamasi tomis konkrečiomis knygomis. Jų skaitymas neteikia man malonumo nei intelektualinio pasitenkinimo. Nepriklausau rašytojų bendruomenei. Netgi nežinau, kaip jie atrodo. Jie kelia man priešiškumą, kurį vargiai įmanoma racionaliai paaiškinti. Greičiausiai mano įsitikinimai jiems atrodo anachronistiniai. Žodžiu, turiu jų atžvilgiu kompleksą. Klausiu, kodėl?
2. Mano pritarimo neskatina akivaizdžios sociotechninės ir reklaminės priemonės, būdingos naujausiai ir naujesnei literatūrai, manęs netraukia gebėjimas pajusti skaitymo rinkos – pirmiausia rinkos – nuotaikas. Netgi gabiausieji, turintys neabejotiną pasakojimo dovaną, šaltakraujiškai jos atsisako, kad pasirinktų vulgarų žodyną ir kalbą, atmeta naraciją, kad pagreitintu ritmu išsakytų savo istoriją, neleisdami skaitytojui nuobodžiauti. Taigi yra įvaldę visokeriopą techniką ir privalumus, būdingus „pirmarūšei antros rūšies literatūrai“, kuri galiausiai yra būtina bet kuriam literatūros pasauliui. Labai ilgai jos neturėjome, štai dabar turinio, tačiau labui dažnai ji painiojama su literatūra, keliančia sau kitokius tikslus.
Žinoma, negalima remtis senais ir nebeveiksmingais pavyzdžiais. Tokie atvejai kaip Kadeno, Žeromskio ir kitų didieji romanai esminėmis temomis šiandien nieko neišspręstų, nes laiko dvasia atrodo kitokia: dabar nelaukiama literatūrinių pranašų, literatūros laukas yra plokščias ir nėra čia šventųjų kalnų – iškilių literatų; per lygumą link savojo tikslo gužanti rašančiųjų minia gali kliautis pirmiausia savo miklumu.
Kokį vaidmenį tame maratone turėtų vaidinti kritikas, kadaise tarpininkas, kartais įstatymdavys, dažnai – partneris, su kuriuo rašytojas norėdavęs kalbėtis? Nežinau, ar yra taip, kaip sako Nasiłowska – kad kritika neegzistuoja. Be abejo, ji yra, tik esmingai pakito kritiką ir rašytoją siejantis ryšys. Tas pasikeitimas yra gilus ir daugialypis, apimantis tokias skirtingas sritis kaip masinės informacijos priemonės, sociotechnika, operatyvumas, prestižiniai visuomeniniai ryšiai, galimybė tinkamoje vietoje skelbti savo požiūrius, enciklopedinis sugestyvumas, kai skrupulingai išskaičiuojant vienus ar kitus rašymo atvejus sudaroma nepaneigiama hierarchija – tokia, o ne kitokia; kritiko veiklos lauko kintamumas (akademikas ar žurnalistas?), galiausiai buvimas „savu biču“ (o kiekviena tokia grupė vartoja savą tarpusavyje suprantamą kalbą) – ir visas šis vaidmenų perviršis ypatingu būdu tarpusavyje niveliuojasi. Nes triukšmas yra toks didelis, kaip masinėse spektaklio scenose, ir joks ypatingo tembro balsas jo nepramuša.
Ar kritika turėtų sugrįžti pirmiausia prie filosofinių pagrindų, o kritikas, perskaitęs Hėgelį, patobulintų savo negrabius analizės bei vertinimo įrankius ir pagaliau perkeltų skaitymo–interpretacijos–vertinimo procesą į metafizikos lygmenį? Skaityti kritiką rašytojui nerūpi; tai rašytojams gali rūpėti su viena sąlyga – jei patys skaito (filosofiją). Gali tai būti visiškai skirtingi filosofai, tai liudija praeityje nedaugelį sudominusi diskusija tarp Karolio Irzykowskio ir Witkacy grynosios formos tema; tai klasikinis pavyzdys, kaip yra išsakomi priešingi požiūriai, argumentuoti aukštu filosofinio mąstymo lygmeniu. Bet tai tikrai nebegrįš.
Kadaise Janas Blonskis rašė apie „padrikus seno kritiko skundus“. Skundai yra beprasmiški, kadangi užsisklendžia ties sava gedulinga poetika. Skundai prasmingi tada, kai kažką paaiškina mums apie tokius subtilius dalykus kaip literatūrinis pasaulėvaizdis, atsiskleidžiantis per skirtingų kartų patirtį. Manau, kad negalima jų išbraukti iš šiandieninės literatūros panoramos – tame plokščiame lauke mums išryškėtų bent šiokie tokie orientaciniai taškai. Ir jų ten yra.
Vienas geriausių poetinių vadovų po tą spąstų pilną lauką gali būti Marcino Świetlickio eilėraštis „Pokalbis (baigiantis šimtmečiui)“, kuris prasideda eilute: „Tygodnik Powszechny“ redakcijoje suskambo telefonas“.
„Pakėliau ragelį. Ragelyje atsiliepia Czesławas Miłoszas neabejotinai Czesławo Miłoszo balsu…“ Tas, kuris pakėlė ragelį, atsako – kaip ir reikia tikėtis – Marcino Świetlickio balsu. „Tai prašyčiau pakviesti ką nors kitą“ – nusprendžia Czesławo Miłoszo „balsas“.
Nesu nė vieno tų balsų pusėje. Tačiau jie užkoduoti mano kritinėje sąmonėje ir joje nuolat ataidi.
Bendravimo kodas tarp rašytojo ir rašytojo, paskui – tarp kritiko ir rašytojo tapo priklausomas nuo kartos. Bandymai išgalvoti naują kodą atrodo pasmerkti nesėkmei. Todėl kritikas bent kol kas liks konferansjė, giriantis savo spektaklį (geriausiai – kabareto stiliumi…).
Pageidavimas „ko nors kito“ atrodo juokingas (nors gilumoje – ir skausmingas). Vienadienį literatūra laukia ir lauks nereflektuoto pritarimo, kritikai ir toliau lauks naujo, Mrožeko lygio spektaklio. Scenoje ir toliau viešpataus parodomieji mazochistai, dienos prekių gerbėjai, skirtingų orientacijų atstovai bei sadistai. Prašau tai suprasti metaforiškai.
—————————————————————————
RADOSLAWAS WIŠNIEWSKIS4. Laiškas iš periferijos
Virš lenkų literatūros klajoja eilinių diskusijų šmėklos. Kad kažkas negerai, turbūt jaučia kiekvienas. Visgi nėra vieningos nuomonės dėl to, kokia literatūros ar literatūrėlės negalia.
…juk tai miestas, kylantis iš slėnio
Karolis Maliszewskis. „Pažadas“
Negalime būti tikri, kad diagnozės ir receptai yra tikslūs, nes nežinia, ar skiriami tikrajam pacientui. Šią problemą taikliai aptarė Julianas Kornhauseris, rašęs apie kelias literatūrinės apytakos sferas. Rūpestį kelia ne tai, kad tos sferos yra, tačiau tai, kad tarp jų pernelyg maža perėjimų. Juk kalbame apie literatūrą, kuri suvoktina ne tik kaip tekstų rinkinys, bet ir žmonių, knygų, įvykių, objektų tarpusavio ryšių sistema.
Turime nišų sankaupas; archipelagai plyti labai arti vienas kito, bet tvarkosi pagal savas taisykles. Nes vieni dėsniai valdo poezijos archipelagą, kiti – prozos salą. Pavyzdžiui, poezijos neveikia atsakomasis ryšys, susijęs su tiražo pardavimu. Galbūt dėl to, viena vertus, šiuolaikinės poezijos kalba linksta į stiliaus hermetizaciją, bet, kita vertus, palyginti didelė meninės saviraiškos laisvė skleidžiasi vienalytėje aplinkoje, kurioje koegzistuoja labai įvairaus amžiaus ir patirties autoriai. Laisvoji Poetų Respublika – ši metafora ne taip jau ir nutolusi nuo tikrovės. Prozai pastaraisiais metais teko kur kas nuožmesni rinkos išbandymai, ir tai lėmė, kad ji uzurpavo visuomenės sąmonę, tačiau toji uzurpacija vis dėlto neatnešė ypatingos kokybės.
Visa tai verčia manyti, kad neįmanoma sukurti vieno rišlaus pasakojimo apie pastarųjų metų literatūrą ar literatūrėlę, ypač jei atsižvelgsime į faktą, kad atsirado visiškai nauja rašytinio žodžio sklaidos terpė – internetas. Terpė, kurios galimybės Lenkijoje atrodo ir toliau menkai panaudojamos – bet apie tai vėliau.
- Banga ir terpė
Kad banga galėtų plūsti, jai reikia terpės. Jei literatūros diskusijos panašios į šauksmą tyruose, taip yra ir dėl to, kad diskursui trūksta terpės. Dauguma yra įsitikinusi, jog tam, kad literatūra galėtų palyginti laisvai alsuoti, reikalingas viso krašto mastu leidžiamas laikraštis, geriausiai – savaitraštis, savotiškas literatūrinis centras. Atrodo, kad tokiam savaitraščiui galimybių veikiau nėra, ir nostalgiški atodūsiai nieko nepakeis. Intensyviausia spauda, vadinama literatūrine, – tai geriausiu atveju kas du mėnesius išeinantys žurnalai, dažniausiai – kas ketvirtį, gyvuojantys nuo dotacijos iki dotacijos, nuo redakcijos azarto iki visiško jos nuopuolio.
Paskutinė galimybė sukurti periodinį leidinį, kuris sutelktų skirtingų literatūrinių bendruomenių balsus, buvo Poznanės „Nowy Nurt“ („Naujoji srovė“), uždarytas 1996 m. Šiandien literatūrinės spaudos teoriškai yra daug, bet dauguma jos miega žiemos miegu, t. y. paprastai publikuoja vieną numerį per metus arba merdi klinikine mirtimi – leidinys tariamai egzistuoja tik tam, kad redaktoriai galėtų pailginti savo biografijų aprašus kituose leidiniuose…
1996–1997 m. lūžis atrodo reikšmingas ir todėl, kad 1997–aisiais buvo įteikta pirmoji Nikės premija („Politikos“ diplomai, vėliau tapę „nepriklausoma“ premija, pradėti teikti anksčiau, nuo 1993-iųjų). Šie du išoriškai nesusiję įvykiai („Nowy nurt“ žlugimas ir Nikės gimimas) atskleidžia, kad akivaizdžiai pasislinko svorio centras, pakito literatūros egzistencija viešojoje erdvėje. Formų tęstinumą pakeitė „eventizmas“, t. y. gyvenimas literatūra tik pasitaikius progai, priebėgomis, bendravimas su kultūra kaip Įvykiu ar Žaidimu. Literatūros susiliejimas su masinės informacijos priemonėmis šioje diskusijoje buvo išsamiai aptartas. Turbūt nieko bloga tai nereikštų, jei egzistuotų pusiausvyrą išlaikančios instancijos, kokie nors kontrolės ar savikontrolės mechanizmai. Tačiau vietoje jų leisgyvės terpės – laikraščiai, skyriai, bendrijos, draugijos – surengia… diskusijas, kurios, kaip buvo taikliai pažymėta, regis, užima pačios literatūros vietą, bet kadangi negali pakeisti situacijos, neatlieka pusiausvyros palaikytojų vaidmens.
- Žlugusių vilčių internetas
Daugelis balsų, tarp jų ir diskusiją pradėjęs Annos Nasiłowskos tekstas, reikalauja pripažinti literatūrą kaip dialogo, polilogo, komunikacijos formą. Drauge nė vienas diskutantas nesiėmė plačiau svarstyti interneto vaidmens. Tačiau daugelis tyrimų rodo, kad tie, kas naudojasi internetu kaip pagrindiniu informacijos šaltiniu, kartu perskaito daugiausia knygų ir „sugeria“ daugiausia spausdinto žodžio. Jei literatūra turi būti pokalbis apie pasaulį, o jos dalyvius kankina vis kurtesnės sienos, kurioms kalbama – kodėl niekas neprabyla apie bendro visos literatūros internetinio portalo, tinklo bendrijos, skirtos literatūrai, trūkumą? Kodėl niekas nė ašaros neišliejo prieš dvejus metus, žlugus vienam įdomiausių internetinių leidinių, literatūros savaitraščiui www.tin.pn
Prieš internetą, kaip literatūros sklaidos priemonę, noriai pasitelkiamas argumentas, kad čia skelbtis gali bet kas, o vienintelė kliūtis – tai tinklo prieinamumas. Todėl nenuostabu, kad vis daugėja beverčių autorinių svetainių ir svetainėlių, skirtų literatūrai, kūrybai ir savimeilei. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad ir internete ne kiekvienas gali skelbtis kur panorėjęs, kad yra tinklo vietų, kuriose autoriams iškeliama tam tikra kartelė, ir ne tik remiantis administracinių–redakcinių sprendimų galia bei skoniu, bet ir to serverio vartotojų opinijos jėga. Taip kadaise veikė serveris www.poezja-polska.art.pl, taip būta ir su www.tin.pl. taip tikriausiai tebėra svetainėje www.nieszuflada.pl, grupėje pl.hum.poezja. Su šiomis ir panašiomis svetainėmis bei iniciatyvomis užaugo karta, poetinė e-kohort@, kurios natūrali pirmosios bendruomeninės patirties terpė buvo tankus internetinių dienoraščių, autorinių svetainių, diskusijų forumų, atvirų, pusiau atvirų ir uždarų serverių voratinklis.
Net jei užsispirtame, kad „linternetas“ tiekia menką ir silpną literatūrą, sunku būtų užginčyti tokį internetinės sklaidos privalumu kaip komunikatyvumas ir interaktyvumas Šiuo požiūriu internetas ir toliau lieka visokeriopų vilčių dar teikianti priemonė. Galbūt veikti internete nėra taip patogu, kaip sėdėti visagalėje redakcinėje komisijoje ar saloniniame kūrybos vakare, kur bendravimas lengvai nuspėjamas. Internete nėra saugios hierarchijos, išblėsta bendravimo konvencijos, adresantas dažnai tampa adresatu, tarpininkas – adresantu, o adresatas – inkvizitoriumi; taip subliūkšta priklausomybių piramidė. Tie, kas skundžiasi vienakrypčiais ryšiais, kam trūksta intensyvaus atsako, neabejotinai tai atras interneto svetainėse.
Dar viena maža pastaba – vienas pirmųjų tokių serverių. www.poezja-polska.art.pl, rodo 870 822 apsilankymus, kitas serveris, tapęs sėkmingos idėjos sinonimu, – www.nieszuflada.pl – sulaukdavo iki 1 600 ir daugiau apsilankymų kasdien, tai sudaro apytikriai milijoną per mėnesį. Ir nors dažniausiai čia lankosi tie patys asmenys (dėl to vartotojų skaičių reiktų sumažinti iki kelių, daugiausia keliolikos tūkstančių), jų yra vis tiek gerokai daugiau, nei perkančių didžiausius literatūrinius ar visuomeninius–kultūrinius spaudos leidinius Lenkįjoje.
Perspektyviausias kelias atkurti terpę, kurioje sukiltų bangos, būtų sudaryti vientisą tinklo–spaudos struktūrą. Kol kas nieko panašaus padaryti nepavyko. Netgi Literatūriniam Artūro Bursztos biurui yra labai toli iki tokio projekto realizacijos, nes jis nespausdina reguliaraus periodinio literatūros leidinio, o apie interaktyvumą jo svetainėse sunku ir kalbėti. Vis dėlto neįmanoma užginčyti didelio Artūro Bursztos firmos ar, pavyzdžiui, korporacijos Ha!Art pasisekimo, kurį daugiau ar mažiau pavyksta suderinti su kokybe. Viena jų sėkmės paslapčių – ieškojimas, kaip sujungti elektroninius ir „popierinius“ literatūrinės sklaidos kelius.
- Kritika – povandeninė istorija
Pamokanti buvo serverio www.literatorium.pl, kuris turėjo perspektyvų sukurti lenkų kritikos „piliečių platformą“, iškilimo ir nuopuolio istorija. Keletą mėnesių serveris gyvavo ypač intensyviai, o kai kurių diskusijų impulsyvumas beveik prilygo gyvam pokalbiui. Vienu momentu, kaip tik diskutuojant apie lenkų poezijos, sukurtos po 1989 m., skaitymo metodus, komunikacija nutrūko – kaip internete būna – regis, atsitiktinėje ir netinkamoje vietoje.
Esminis posūkis įvyko susidūrus dviem kritikų sparnams – „praktikams“ su „akademikais“ ar, jei norite, „analitikams“ su „empirikais“. Bendra erdvė suiro ne tiek dėl to, kad pritrūko tarpusavio supratimo tarp abiejų grupių, kiek dėl to, jog nebuvo atpažinti viena kitos metakomunikaciniai stiliai. Eksperimento (nes tai buvo savotiškas kritinis–literatūrinis–psichologinis eksperimentas) dalyviai, užuot pasinaudoję susidūrimu savo kritinėms nuostatoms išryškinti, perėjo į konfrontacijos kalbą. Dialogas virto pasigalynėjimu, ir kai paaiškėjo, kad kalbama apie skirtingas literatūras, skirtingas poezijas, – niekas nebesugebėjo to ramiai priimti. Atrodė, tarsi parašiutininkai mokytų narus plaukioti, o narai mokytų parašiutininkus, kaip tikslini nusileisti ant žemės. „Tygodnik Powszechny“ puslapiuose vykstanti diskusija atskleidžia, kad visas „iš slėnio iškylantis miestas“ taką nepastebėtas, tarsi kartotųsi serverio „literatorium“ istorija, tik šįkart ant Popieriaus. Gali būti, kad tų miestų yra kur kas daugiau,
- Miestas, iškylantis iš slėnio
Kaip žiūrima, taip matoma. Rašau iš vietos, esančios kelioliktoje literatūrinės apytakos sferoj o, iš periferijos, mažo miestelio, kuriame, jei ne internetas ir bedarbystė, verčianti važinėti į tolimesnį darbą, – neturėčiau ryšio su literatūrine spauda. Literatūrinės spaudos visoje šalyje galima gauti keliasdešimtyje pardavimo vietų, ir tai efektyviai susiaurina visas diskusijas bei nuslopina rezonansą iki kelių nuspėjamų pavardžių. Tačiau matau, kaip intelektinio gyvenimo pradmenis naikina savivaldybių tarnautojų sprendimai, matau merus ir patarėjus, lengva ranka pažeriančius penkiasdešimt tūkstančių zlotų koncertuojančioms pop. žvaigždutėms, kurios, kaip Bulgakovo eršketas, yra ne pirmo šviežumo. Tie patys valdininkai nenori gelbėti bibliotekos, sumažinti nuomos mokesčio vieninteliam miestelio knygynui („Aš ten knygų neperku ir kažkaip išgyvenu“, – kadaise pasakė vieno miesto kultūros komisijos pirmininkas). Išskaičiavimas paprastas – pramogų metu galima pasirodyti vadinamiesiems rinkėjams, atsistoti šalia scenos kaliausės, kuri nusišypsos, – ir nauja kadencija kišenėje.
Literatūra yra tolima tokioms pramogoms, ir dar blogiau – potencialų rinkėją moko mąstyti, verčia būti kritišku, pilietį padaro sudėtingesniu valdžios partneriu. Po trumpo laiko tarpsnio, užspringus laisve nuo vienaip ar kitaip suvokiamo Centro diktato, nevalstybinės organizacijos, užsiimančios literatūra, atrofuojasi, o juk prieš kelerius metus jos buvo provincijos druska, veikė dažniausiai sutartinai su miesto bibliotekomis ir vietiniais kultūros centrais. Kada matau, kad bendrija, kurią su draugais ir draugėmis kūrėme 1990–aisiais, yra paskutinė tokio pobūdžio iniciatyva šimto kilometrų spinduliu išsilaikiusi nuo anų laikų, – mane apima keista nuojauta, kad iš esmės literatūros (ar literatūrėlės) lygis gali būti susiejamas su pilietinės visuomenės lygiu.
Neatsitiktinai literatūra šiandien egzistuoja dažniausiai priklausoma nuo turtingųjų kaprizo (plg. „Nowy Nurt“, leidyklos „Zielona Sowa“, Nikės, „Politikos“ diplomų istoriją), veikdama inertiškai (išlikusios senųjų organizacijų ar profesinių rašytojų sąjungų formos) arba stumiama valstybės (plg. Kultūros ministerijos ar Knygos instituto veiklą); ir tai neišeina jai į sveikatą. Literatūrai būtinas glaudus atsakomasis ryšys, terpė, kurioje galėtų sklisti, podirvis, kuriame galėtų įaugti, taip pat metakomunikacija tarp skirtingų jos apytakos sferų. Be viso to sunku tikėtis kad išeisime uz mūsų šiltą literatūrinį getą juosiančių užtvarų O gete skųstis galima iki soties. Be rezultatų.
1 Anna Nasiłowska – rašytoja, kritikė, dirba Lenkijos mokslų akademijos Literatūros tyrimų institute.
2 Stanislawas Lemas (1921–2006) – rašytojas, publicistas poetas, žymiausias lenkų mokslinės fantastikos autorius, žinomas pasaulyje. Be kitų, Research Association ir Balance Fiction Writers of America organizacijų narys, Krokuvos Jogailaičių universiteto garbės daktaras.
3 Marta Wyka – literatūros istorikė ir kritikė, Krokuvos Jogailaičių universiteto profesorė.
4 Radosławas Wiśniewskis (g. 1974) gyvena Brzege, vienas „Gyvųjų poetų draugijos“ įkūrėjų, dviejų poezijos rinkinių autorius, žurnalų „Odra“, „Studium“, interneto svetainių www.nieszuflada.pl, www.literackie.pl bendradarbis.
Marina Cvetajeva. Menas ir sąžinė (Pradžia)
2005 m. Nr. 3
Iš rusų k. vertė Darius Kovzan
Tekstas pirmąkart spausdintas žurnale „Sovremennyje zapiski“ (Paryžius, 1932, Nr. 50; 1933, Nr. 51). Tai didesnio M. Cvetajevos veikalo sutrumpintas variantas. Redakcija tekstą palydėjo prierašu: „Ištraukos iš to paties pavadinimo knygos“, o jį pratęsė atitinkamas autorės komentaras: „<…> kurią mano redaktorius Rudnevas pavertė ištraukomis. Tokių dalykų neatleidžiu. M. C.“ Vėliau laiške Rudnevui M. Cvetajeva pakartojo šį priekaištą: „Kadaise sutrumpindami mano „Meną ir sąžinę“ Jūs padarėte straipsnį nesuprantamą, nes, paversdami jį fragmentais, pakenkėte jo rišlumui“.
Dėl šių aplinkybių straipsnis neišliko visas. 1932 m. Belgrado literatūriniame žurnale „Ruski archiv“ serbų kalba buvo publikuoti teksto fragmentai, tarp jų ir tie, kurių nebuvo rusiškame variante.
„Menas šventas“, „šventas menas“, – kad ir kokios tai būtų nuvalkiotos frazės, jos turi kažkokią prasmę, juk vienas iš tūkstančio gal galvoja, ką kalba, ir gal kalba tai, ką galvoja.
Į šį vieną iš tūkstančio, sąmoningai teigiantį, kad menas šventas, ir kreipiuosi.
Kas yra šventumas? Šventumas yra nuodėmei priešingas būvis; dabartis nuodėmės nepripažįsta ir nuodėmės sąvoką pakeičia žalos sąvoka. Taigi ateistas apie meno šventumą nekalba, nebent apie jo naudą arba grožį. Dėl to, pabrėžiu, kreipiuosi išskirtinai į tuos, kuriems – Dievas – nuodėmė – šventumas – yra.
Jeigu ateistas kalbės apie meno aukštumą, mano žodžiai iš dalies bus skirti ir jam.
Kas yra menas?
Menas taip pat yra gamta. Neieškokite jame kitų dėsnių, išskyrus jo paties (menininko savivalės jame negali būti, tėra meno dėsniai). Tikėtina, kad menas tėra gamtos atšaka (viena iš jos kūrybos rūšių). Dėl to negali kilti jokių abejonių: meno kūrinys yra gamtos kūrinys – toksai pat pagimdytas, o ne sukurtas. (O kaipgi, pasakysite, visas atlikimo darbas? – Bet juk žemė irgi dirba, plg. prancūzų la terre en travail1. Kuo pats gimdymas – ne darbas? Apie panašumą, kaip moteris išnešioja kūdikį ir menininkas – kūrinį, per dažnai kalbama, kad reikėtų tai aiškinti: visi supranta – ir supranta teisingai.)
Tai kuo gi meno kūrinys skiriasi nuo gamtos kūrinio, poema – nuo medžio? Niekuo. Per kažkokį stebuklą, kažkieno pastangomis, bet jis yra. Esmu!
Vadinasi, menininkas – žemė, gimdanti, ir gimdanti visa. Sakote, Dievo šlovinimas? O vorai? (jų būna ir meno kūriniuose). Nežinau, kieno šlovinimas, ir manau, kad tai veikiau ne šlovės, o galios problema.
Ar gamta šventa? Ne. Nuodėminga? Ne. Bet jeigu meno kūrinys – gamtos kūrinys, kodėl mes iš poemos ko nors reikalaujame, o iš medžio – ne, blogiausiu atveju pagailėsime, – kad auga kreivas.
Nes žemė, gimdanti, neatsakinga, o žmogus, kuriantis, – atsakingas. Nes žemė, auginanti, teturi vieną valią: auginti, o žmogus privalo turėti valią auginti gėrį, kurį pažįsta. (Įsidėmėtina, jog ydinga tėra tai, kas „individualu“, asmeniška; ydingo epo, kaip ir ydingos gamtos, nebūna.)
Žemė rojuje obuolio nevalgė, o Adomas valgė. Nevalgė – nežino, valgė – žino, o žino – atsako. Kadangi menininkas – žmogus, o ne pabaisa, gyvas padaras, o ne koralų krūmas, – jis už savo darbus atsakingas.
Dėl to meno kūrinys – gamtos kūrinys, bet turintis nušvisti sąžinės ir proto šviesa. Tada jis tarnauja gėriui, kaip gėriui tarnauja upelis, sukantis malūno ratą. Bet pasakyti apie bet kurį meno kūrinį, kad – gėris, taip pat kaip sakyti apie bet kurį upelį – nauda. Kartais nauda, o kartais – žala, ir kiekkart dažniau – žala!
Gėris, kai jūs jį (save) suvaldysite.
Moralė mene yra, bet ar iš samdinio, kurį tvirkino tiek valdžių, kada nors išeis tikros Armijos kareivis?
Meno supratimas
Taip, kaip aš suprantu meną, tai – nei dangus, nei žemė, o kažkas trečia, kur yra savas povandeninių baisūnų pasaulis: sukurti rykliai ir nesukurtos fėjos – koralai ir smiltainiai – žmonių ir laivų griaučiai, ir visos tos baisybės nepavaldžios jokiems dėsniams, išskyrus patį neįprasčiausią: Mėnulio trauką. Vandenynas su jo dosniais atoslūgiais ir nusinešančiais potvyniais, vandenynas – ir lopšys, ir žudikas, pražudęs aibes! Vandenynas, kuris, kaip teigiama senoje indų pasakoje, tik todėl laikosi krantų, kad prisiekė. „Aš save surišau – duodamas priesaiką“.
Poetas ir stichijos
Поэзия есть Бог в святых мечтах земли2.
Есть упоение в бою
И бездны мрачной на краю3.
Poetas kalba apie svaigulį, arba apgirtimą, kuris laikomas nepadoria būsena, bet pamąstykime kodėl.
Все, все, что гибелью грозит,
Для сердца смертного сулит
Неизъяснимы наслажденья4.
Kai kalbėsite apie meno šventumą, atminkite šiuos Puškino žodžius.
– Taip, bet toliau…
– Ne, sustosime ties šia svarbiausia eilute, kuri – vienintelė gėrio naudai:
Бессмертья, может быть, залог!5
Apie kokį nemirtingumą (бессмертья) čia kalbama? Dievuje? Vien gretinti šiuos žodžius čia atrodytų barbariška. Kalbama apie pačiõs gamtos ir pačių stichijų (bei mūsų, tiek, kiek mes – jos, jinai) nemarumą. Tad ši eilutė, jei ne šventvagiška, yra aiškiai pagoniška.
O toliau – juodu ant balto:
Итак – хвала тебе, Чума!
Нам не страшна могилы тьма,
Нас не смутит твое призванье!
Бокалы пеним дружно мы,
И девы-розы пьем дыханье –
Быть может – полное Чумы6.
Ne Puškinas, o stichijos [tai sako]. Niekur ir niekada stichijos taip nekalbėjo. Stichijos užvaldo – nesvarbu ką, čionai – Puškiną. Liepsnos liežuviais, vandenyno bangom, dykumos smėliu – viskuo, kuo tik nori, bet ne žodžiais – parašyta.
Ir Maras didžiąja raide jau net ne kaip akla stichija – kaip dievas, blogio tikrinis vardas ir pykčio veidas.
Nuostabiausia, kad visi tas stichijas mylime, niekas jų neteisia. Jeigu kas iš mūsų pasakytų tai gyvenime, arba dar geriau – padarytų (padegtų, pavyzdžiui, namą arba susprogdintų tiltą), visi pabustume ir suklyktume: nusikaltimas! Įsiklausykite: atsigautume – iš kerų, pabustume – iš sapno, to sąžinės miego su jame būdraujančiomis gamtinėmis – mūsų pačių – galiomis, į kurį mus nugramzdino tos kelios eilutės.
Genijus
Nesvarbu, ką stichijos užvaldo – čia Puškiną. Puškinas, rašydamas dainelę Wilsono tragedijai7, genialus pirmiausia dėl to, kad užvaldė jį.
Genijus: aukščiausias pasidavimo užvaldymui laipsnis – tai pirma, ir šio užvaldymo suvaldymas – antra. Aukščiausias dvasinio imlumo laipsnis ir aukščiausias – susikaupimo. Aukščiausias – paveikumo ir aukščiausias – veiklumo.
Leido save sunaikinti iki tam tikro paskutinio atomo, kuriam išgyvenus (pasipriešinus) ir iškilo pasaulis.
Tas pasipriešinimo (priešinimosi) atomas yra žmonijos šansas turėti genijų. Be jo nebus genijaus – vien sugniuždytas žmogus, nuo kurių (tokių pačių!) lūžta ne tik Bedlamų ir Šarantonų8 sienos, bet ir pačių padoriausių namų.
Genijaus nebūna be valios, bet dar daugiau nebūna, dar mažiau būna – be užvaldymo. Valia – tai vienetas priešais nesuskaičiuojamus užvaldymo milijardus, jos pastangomis jie ir tėra milijardai (gali jais būti), ir be kurios jie – nuliai, t. y. burbulai virš skęstančiojo. Tuo tarpu valia be užvaldymo – kūryboje – tiesiog kuolas. Ąžuolinis. Toks poetas geriau jau būtų kareivis.
Bet grįžkime prie minėto pasipriešinimo atomo: jis – ne tik žmonijos šansas turėti genijų, bet ir paskutinis žmogaus šansas išlikti gyvam. Juk atsiduoti sunaikinimui (o kaip norėtųsi! – „Все, все, что гибелью грозит, / Для сердца смертного сулит / Неизъяснимы наслаждения“, juk ar gali būti nepaaiškinamesnis malonumas negu ištirpti savoje stichijoje?), leisti save visai sunaikinti: tai arba pusiau pamišęs Hölderlinas prie nebylaus klavesino, arba – nereikia toli ieškoti – Andrejus Belas, uždusęs po Petrogrado griuvėsiais. Didžiausias žygdarbis – pasipriešinti tam, ko, slėpdamiesi po savomis gyvenimo priedangomis, geidžiame:
Признай, что кем бы ни был ты в сем мире, –
Есть нечто более прекрасное: не быть9.
Tačiau – kuklus atsakas iš dienoraščio: Dievas siunčia bausmę, bet suteikia ir galių. Tą nesuvokiamą raumens jėgą, kurios tą akimirką (kai žūsta viskas, kai žūsti pats) užtenka ne tik kalnui, bet ir savo paties antkapiui nustumti. Šio paskutinio sąmonės trupinėlio užtenka išlikti, kad paskui susikurtų pasaulis.
Nes mažai, neapsakomai ir nepamatuojamai mažai reikia, kad nežūtumei, neleistumei nusitempti savęs į nebūtį – tik dėl to juk ir gimei.
Negalima sakyti stichijoms: aš – tavo.
Jos tik to ir telaukia, nes negali pasiglemžti tavęs be tavo paties sutikimo. Joms reikia tavo atsižadėjimo: savęs, blaivaus proto, – beprotybės, iš tavęs, valios, – bevališkumo, kad ištirptų visa, kas tavyje nėra stichija, joms reikia „Puotos maro metu“. O per naikos puotą pamiršta, kodėl pas tave atėjo. Ir tada: atėjusios pas tave, kad gyvuotų – tavyje, per tave, žodžiu – jos baigiasi tavo žūtimi jose – tavo nebylumu arba kliedesiais.
Kam [reikia] tokiomis akimirkomis melstis?
Dievui?
„Viešpatie, padėk parašyti himną marui ir nemirti maru“?
Stichijoms? toms, kurios mano gražbyliavimo valandą nori mane sudraskyti?
Rašikliui?
Stalui?
Ir kas yra tas, kuris mus ir be maldos girdi? kuris per tamsią įkvėpimo liūtį išgelbsti baltam lapui – dienos šviesai – mūsų užrašų knygeles?
Kam reikia, kad puota maro metu – būtų?
Kas mūsų, paklydėlių, – vedlys, mūsų, bedievių, – globėjas?
Puškinas ir Valsingamas
Maras užvaldė ne vien Valsingamą. Puškinas, kad parašytų „Puotą maro metu“, turėjo būti Valsingamu – ir liautis juo buvęs. Atgailaudamas? Ne.
Kad parašytų Puotos giesmę, Puškinas turėjo pergalėti savyje ir Valsingamą, ir dvasininką, surasti – kaip duris – kitą, trečią, išeitį. Jeigu būtų paniręs į maro stichiją – šios giesmės būtų neparašęs. Atsižegnodamas maro – šios giesmės taip pat nebūtų parašęs.
Nuo maro (stichijos) Puškinas išsigelbėjo ne puota (maras puotauja! pas Valsingamą) ir ne malda (kaip dvasininkas), o – giesme.
Puškinas, kaip Goethe, rašydamas Verterį, išsigelbėjo nuo maro (Goethe – nuo meilės), numarindamas savo herojų ta mirtimi, kurios pats geidė. Ir įduodamas jam tą dainą, kurios Valsingamas pats sukurti negalėjo.
Jeigu galėtų [parašyti] šią giesmę Valsingamas, būtų išgelbėtas, gal ne Amžinajam gyvenimui, tai bent gyvenimui. Tačiau Valsingamas – mes visi tai žinome – seniai juodame vežime.
Valsingamas – tai Puškinas, bet neturintis kaip išeities giesmės.
Puškinas – tai Valsingamas, turintis galią ir valią giedoti.
Kodėl aš savavališkai tapatinu Puškiną su Valsingamu ir netapatinu jo su dvasininku, kurį jis irgi sukūrė?
Štai kodėl. Dvasininkas Puotoje negieda. (– Dvasininkai apskritai negieda. – Ne, gieda – bet maldas.) Jeigu Puškinas būtų tiek pat dvasininkas kaip Valsingamas, jis negalėtų nepriversti jo giedoti, įdėtų į jo lūpas kontr-himną, maldą Marui, kaip sukūrė nuostabią dainelę (apie meilę) Merei, kuri Puotoje yra ta, kurią Puškinas myli (o Valsingamas – pats Puškinas).
Lyrinis poetas giesmėmis išsiduoda, visada išsiduos, nes negali nepriversti kalbėti savo mylimo herojaus (arba antrininko) sava, poeto, kalba. Dainelė dramos kūrinyje – tai visada meilės prisipažinimas, simpatijos ženklas. Autorius pavargo kalbėti už kitus ir štai prabyla pats – giesmele.
Kas mums lieka (ausyse ir sielose) iš Puotos? Dvi giesmės. Merės daina ir – Valsingamo. Meilės – ir Maro.
Puškinas genialus dėl to, kad nesukūrė atsvaros Valsingamo himnui, priešnuodžio Marui – maldos. Tada kūrinyje atsirastų pusiausvyra, o mes pajustume pasitenkinimą, bet gėrio nuo to nepadaugėtų, nes, numaldęs mūsų kontr-himno ilgėjimąsi, Puškinas jį [ilgėjimąsi] nuslopintų. Tad kai tėra himnas Marui, Dievas, gėris, malda lieka – anapus, kaip vieta, kur link ne tik geidžiame, bet ir esame bloškiami: vieta, kur mus bloškia Maras. Puškino nesukurta malda čia – kaip neišvengiamybė. (Dvasininkas Puotoje kalba iš pareigos, ir mes ne tik nieko nejaučiame, bet jo nė neklausome, iš anksto žinodami, ką jis pasakys.)
Apie visa tai Puškinas vargu ar galvojo. Sugalvoti kūrinį galima tik žengiant atgal, nuo paskutinio žingsnio iki pirmo, nueiti atmerktomis akimis tą kelią, kurį jau nuėjai užsimerkęs. Apmąstyti kūrinį.
Poetas – šachmatininko priešingybė. Ne tik šachmatų, ne tik lentos – net savos rankos nematyti, kurios gal ir nėra.
Kodėl Valsingamo giesmė šventvagiška? Juk joje Dievas nekeikiamas, tik šlovinamas Maras. Bet ar gali būti didesnė šventvagystė už šią giesmę?
Šventvagystė – ne tai, kad mes, įsibauginę ir nusivylę, Maro metu – puotaujame (taip vaikai iš baimės juokiasi!), o kad giedodami – pačiame Puotos apogėjuje – jau nebebijome, ir kad rykštę suvokiame kaip dovaną, kad mes ne Dievo rūstybę jaučiame, o naikos palaimą.
Jeigu (kaip tuomet visi tikėjo, kaip tikime ir mes, skaitydami Puškiną) Maras – Dievo valia mus bausti ir valdyti, tai yra Dievo rykštė.
Ir po ta rykšte gulamės kaip lapai po spinduliu, kaip lapai po lietumi. Ne pamoka džiaugiamės, o bausme. Nuo smūgių džiūgaujame.
Džiaugsmas? Maža to! Palaima, kokios visoje pasaulinėje poezijoje nerasi. Visiškai atsidavę stichijai, kad ir kokia ji būtų – Meilė ar Maras, ar kaip kitaip pavadinsi.
Juk po himno Marui jokio Dievo nebuvo. Ir kas kita lieka dvasininkui, išskyrus: įėjus („įeina dvasininkas“) – išeiti.
Dvasininkas išėjo melstis, Puškinas – giedoti. (Puškinas išeina po dvasininko, paskutinis, sunkiai (kaip: su mėsa) atsiplėšdamas nuo savo antrininko Valsingamo, tiksliau, tą akimirką Puškinas susidvejina: tampa savimi – Valsingamu – ir savimi poetu, savimi pasmerktuoju ir savimi išgelbėtuoju.)
O Valsingamas sėdi prie stalo amžinai. O Valsingamas amžinai vežamas juodame vežime. Valsingamą laidoja amžinai.
Už tą giesmę, kuri išgelbėjo Puškiną.
Baisus vardas – Valsingamas. Neatsitiktinai Puškinas per visą kūrinį jį pavadina tik tris kartus (įvardijo – kaip prisišaukiama, irgi triskart). Anonimiškas. Pirmininkas, nuo kurio kūrinys įgyja šiurpaus šiuolaikiškumo: dar artimesnis.
Valsingamų stichijoms nereikia. Jos tokius nušluoja pakeliui. Bet palaužti Valsingamo tikėjimą, deja, paprasčiau negu Puškino – giesmę.
„Puotoje maro metu“ Maras ne Valsingamo geidė, o Puškino.
Ir – nuostabiausia! – Valsingamas, kuris Marui tėra dingstis Puškinui užvaldyti ir kuris Puškinui tėra kelias į stichišką (marų) save, Puškiną nuo Maro išgelbsti – giesme, be kurios Puškinas negalėtų būti stichiškas. Giedodamas ir mirdamas.
Paskutinis atomas, besipriešinantis stichijai ir kartu ją šlovinantis, ir yra menas. Gamta, pati save nugalinti ir šlovinanti.
Kol tu poetas, nuo stichijos nežūsi, nes viskas tave grąžina į stichijų stichiją: žodį.
Kol tu poetas, nuo stichijos nežūsi, nes tai ne žūtis, o grįžimas į įsčias.
Poetui žūtis – nusigręžt nuo stichijų. Geriau jau iš karto persipjauti venas.
Valsingamas – tai stichiškojo Puškino eksteriorizacija (perkėlimas per ribą). Su Valsingamu viduje neišgyvensi: arba nusikaltimas, arba poema. Jeigu Valsingamas būtų – Puškinas jį vis tiek būtų sukūręs.
Dėkui Dievui, kad poetas turi herojaus galimybę, trečiąjį asmenį, jį. Antraip – kokia būtų gėdinga (ir nesibaigianti) išpažintis. Taip išgelbstima bent regimybė.
„Apoloniškasis pradas“, „aukso vidurys“ – argi jūs nematote, kad tai viso labo: liceisto galvoj įstrigusios sentencijos?
Puškinas, sukūręs Valsingamą, Pugačiovą, Mazepą, Petrą – iš vidaus sukūręs, ne sukūręs, o išstūmęs [iš savęs]…
Puškinas, sukūręs jūros „laisvąją stichiją“…
– Buvo ir kitoks Puškinas.
– Tiesa: valsingamiško mąslumo Puškinas. (Dvasininkas išeina. Pirmininkas lieka, paskendęs mintyse.)
1830-ųjų lapkritis. Boldinas10. Prieš šimtą vienerius metus. Po šimto vienerių metų.
Meno pamokos
Ko moko menas? Gėrio? Ne. Proto, išminties? Ne. Jis net savęs išmokyti negali, nes pats – duotas.
Nėra dalyko, kurio jis nemokytų, kaip nėra ir visiškai priešingo dalyko, kurio jis nemokytų, kaip nesti dalyko, kurio vieno jis ir temokytų.
Visas pamokas, kurias gauname iš meno, mes patys jam ir duodame.
Visas menas – tai atsakymai, kuriems nėra klausimų, viena ištisinė atsakymų duotybė.
Kai skaičiau „Puotą maro metu“, menas man atsakė anksčiau, negu aš spėjau paklausti, užmėtė mane atsakymais.
Visas mūsų vaidmuo mene tėra mokėti (suspėti) kiekvienam atsakymui, kol neišgaravo, sugalvoti savo klausimą. Į tave besipilanti atsakymų kruša ir yra įkvėpimas. Ir kaip dažnai – tuščias lapas.
Vienas perskaitė Verterį ir nusišovė, kitas perskaitė Verterį ir dėl to, kad Verteris nusišovė, nusprendė gyventi. Vienas pasielgė kaip Verteris, kitas – kaip Goethe. Savinaikos pamoka? Ar savisaugos? Ir viena, ir kita. Goethe’i, paklususiam tam tikrai jo gyvenamo laiko reikmei, reikėjo nušauti Verterį, savižudišką kartos demoną reikėjo įkūnyti būtent Goethe’i. Tai dukart lemtinga reikmė ir dėl to – neatsakinga. Ir turėjusi didžiulį atgarsį.
Ar dėl visų mirčių kaltas Goethe?
Sulaukęs gilios ir nuostabios senatvės, jis pats atsakė: ne. Antraip mes ir žodžio nedrįstume tarti, nes kas gi gali apskaičiuoti žodžio poveikį? (aš tik perduodu, [jo] prasmė tokia).
Ir aš atsakysiu už Goethe: ne.
Piktos valios jis neturėjo, apskritai neturėjo jokios valios, išskyrus kūrybinę. Jis, rašydamas savo Verterį, ne tik visus kitus (jų bėdas), bet ir save (savo bėdą!) pamiršo.
Visko užmarštis, arba visko, kas ne kūrinys, užmarštis, yra pats kūrybos pagrindas.
Ar būtų parašęs Goethe po visko, kas įvyko, antrąjį Verterį, jeigu jam, tarkim, to dar kartą mirtinai reikėtų, – ir ar tada būtų pakaltinamas? Ar būtų parašęs Goethe – žinodamas?
Tūkstantį kartų būtų parašęs, jeigu būtų reikėję, tačiau nė pirmos eilutės pirmojo [Verterio] neparašytų, jeigu reikmė būtų bent kiek mažesnė. (Verteris, kaip ir Valsingamas, spaudžia iš vidaus.)
– Ir ar tada būtų buvęs pakaltinamas?
Kaip žmogus – taip, kaip menininkas – ne.
Maža to: pakaltinamas ir kaltas (kaip menininkas) Goethe būtų numarindamas Verterį savyje, kad išgelbėtų žmonių gyvybes (laikydamasis priesako: nežudyk). Čia meno įstatymai visiškai prieštarauja dorovės priesakams. Menininkas kaltas tik dviem atvejais: kai atsisako kūrinio (nesvarbu, dėl kokios priežasties) ir kai sukuria nemenišką kūrinį. Už šios ribos jo mažoji atsakomybė baigiasi ir prasideda neturinti ribų žmogiškoji atsakomybė.
Meno kūryba kai kuriais atvejais yra savotiška sąžinės atrofija, galima sakyti: būtinoji sąžinės atrofija ir ta dorovinė yda, be kurios nebūtų meno. Kad būtų geras (nevestų į pagundą), menas turėtų atsisakyti savęs. Vienintelis būdas menui būti užtikrintai geram – išvis nebūti. Tačiau baigsis su gyvybe žemėje.
Tolstojaus iššūkis
„Genijui daroma išimtis.“ Mūsų santykio su menu esmė, kad genijui daroma išimtis. Pats menas – tas genijus, dėl kurio mes atsitraukiame (atsiribojame) nuo dorovės įsakų.
Kas yra mūsų santykis su menu, jei ne: nugalėtojų neteisia – ir kas yra jis, menas, jei ne mūsų sąžinės užvaldytojas (gundytojas).
Dėl to mes, nepaisydami savo meilės menui, taip karštai atsiliepiame į nemokšišką, nemenišką (prieš savo valią ėjo ir vedė) Tolstojaus iššūkį menui, kad tas iššūkis iš menininko lūpų – sugundytų ir gundytų.
Tolstojaus kvietime sunaikinti meną svarbu lūpos, tai sakančios; jeigu būtų kviečiama ne iš tokių svaiginamų aukštumų, jeigu tai darytų kas kitas – mes ir galvos nepasuktume.
Tolstojaus iššūkyje menui svarbu Tolstojus: menininkas. Menininkui mes atleidžiame jo prastumą. Juk neišbrauksi iš sąmonės „Karo ir taikos“. Neišmesi.
Menininkas mums užgožia prasčioką.
Tolstojaus menui skelbiamas karas mus darkart sugundo – menu.
Visa tai ne priekaištas Tolstojui, o priekaištas mums, meno vergams. Tolstojus sielą parduotų, kad klausytų ne jo, o tiesos.
Kontrargumentas.
Kieno apdainuotas skurdas įtikinamesnis, t. y. turtams pragaištingesnis: nuo gimimo – elgetos ar turtuolio, atsisakiusio turtų?
Aišku, pastarojo.
Taip pat ir Tolstojaus atveju. Kieno pasmerkimas įtikinamesnis (grynajam menui pragaištingesnis) – Tolstojaus pasekėjo, kuris mene buvo niekas, ar paties Tolstojaus, kuris mene buvo viskas?
Taigi iš pradžių išdavę Tolstojui menininkui amžiną kreditą, baigiame pripažinimu, kad Tolstojus menininkas galutinai diskreditavo patį meną.
Kai aš galvoju apie šios žmonių rūšies – poetų – dorovinę esmę, visada prisimenu, kaip Tolstojus „Vaikystėje“ ir „Paauglystėje“11 aprašė savo tėvą: – Jis priklausė tai kategorijai pavojingų žmonių, kurie tą patį poelgį gali papasakoti kaip didžiausią ydą ir kaip patį nekalčiausią pokštą.
Miegantis
Grįžkime prie Goethe’s. Goethe dėl Verterio taip pat nepakaltinamas blogiu (gyvybių pražudymu), kaip (pavyzdys su antru skaitytoju, dėl Verterio nusprendusiu gyventi) nekaltas ir dėl padaryto gėrio. Abiem atvejais – ir mirtis, ir sugrąžintas noras gyventi – tėra padarinys, o ne tikslas.
Kai Goethe turėdavo tikslą, jį įgyvendindavo: statė teatrą, siūlė Karlui Augustui reformas12, tyrinėjo getų buitį ir dvasią, užsiėmė mineralogija, taigi kai Goethe turėjo vienokį ar kitokį tikslą, jo siekė tiesiai, nesirinkdamas ilgojo meno aplinkkelio.
Vienintelis meno tikslas, kai kūrinys rašomas, yra jį užbaigti. Ir net ne jį visą, o kiekvieną atskirą jo dalį, kiekvieną molekulę. Net visuma nėra tokia svarbi kaip ta molekulė, tiksliau: kiekviena molekulė yra toji visuma, o tikslas – visa jo trukmė, visose vietose esanti, ir ji kaip visuma – savitikslė.
Baigus kūrinį gali paaiškėti, kad menininkas padarė daugiau, negu sumanė (galėjo daugiau, negu manė!), ir kitką, negu manė. Arba kiti atkreips į tai dėmesį, – kaip kalbėdavo Blokui. Ir Blokas visada stebėdavosi, ir visada sutikdavo su visais, kone su pirmu sutiktuoju: taip visa tai (koks nors tikslas) jam atrodė netikėta.
Bloko [poema] „Dvylika“ atsirado kaip iš kerų. Revoliucijos meto demonas (kuris yra ir Bloko „Revoliucijos muzika“) įsikūnijo į Bloką ir privertė jį [rašyti].
O naivi moralistė Z. G[ippius] paskui ilgai svarstė, paduoti Blokui ranką ar ne, kol Blokas kantriai laukė.
Blokas parašė [poemą] „Dvylika“ per vieną naktį ir pakilo visiškai išsekęs, kaip žmogus, kuriuo buvo jodinėjama.
Blokas nežinojo „Dvylikos“, niekada neskaitė scenoje. („Aš nežinau „Dvylikos“, neprisimenu „Dvylikos“. Iš tiesų: nežinojo.)
Ir galima suprasti jo išgąstį, kai jis Vozdviženkos gatvėje 1920-aisiais, pagriebęs už rankos pažįstamą:
– Žiūrėkit!
Ir tik po penkių žingsnių:
– Kat’ka!13
Viduramžiais (o, tokie kraštutiniai!) ištisi kaimai, apsėsti demono, staiga imdavo kalbėti lotyniškai.
Poetas? Sapnuojantis.
Menas ir sąžinė
Vienas pabudo. Smailianosis, vaškinio veido žmogus, Šeremetjevų namo židinyje sudeginęs rankraštį. Antrąją „Mirusių sielų“ dalį.
Nevesti į pagundą. Šiurpiau negu viduramžiais – savomis rankomis degina savo kūrinį. Tas savęs teismas, apie kurį sakau, jis – vienintelis.
(Inkvizicijos nesėkmė ir gėda, kad pati degino, o ne įtikinėjo deginti – rankraštį, o reikėjo, kad degtų siela.)
– Bet Gogolis tada jau buvo išprotėjęs.
Išprotėjęs – tas, kas sudegina šventovę (kurios nestatė), kad išgarsėtų. O Gogolis kartu su savo rankdarbiu ir savo šlovę sudegino.
Prisimenu vieno batsiuvio žodžius (1920 m., Maskva) – tai atvejis, kai batsiuvys išties aukščiau už menininką:
– Ne mes su jumis, M[arina] I[vanovna], išėję iš proto, o jie neatėję.
Šis Gogolio pusvalandis prie židinio daugiau pasitarnavo gėriui ir pakenkė menui negu visas daugiametis Tolstojaus pamokslavimas.
Nes tai poelgis, akivaizdus rankų darbas, jų judesys, kurio visi trokštame ir kurio nepersvers nė vienas „dvasios judesys“.
Galbūt antroji „Mirusiųjų sielų“ dalis mūsų ir nesugundytų. Bet tikrai – jomis džiaugtumės. Tačiau tas mūsų džiaugsmas būtų niekas, palyginti su šituo, dėl Gogolio, kuris iš meilės mūsų gyvoms sieloms savas Mirusias – sudegino. Savo sąžinės ugnyje.
Anos buvo rašytos rašalu.
Šitos – mumyse – ugnimi.
Menas be pagundos
Tačiau pačiose meno įsčiose ir kartu jo aukštumose esti kūrinių, apie kuriuos norisi tarti: „Tai jau ne menas. Tai daugiau negu menas“. Visi tokių žino.
Jų skiriamasis bruožas – paveikumas, nepaisant priemonių stygiaus, kurio už nieką pasaulyje neiškeistume į jokius perteklius ir apie kurį prisimename tik mėgindami nustatyti: kaip tai padaryta? (Kvailas klausimas, nes bet kurio pagimdyto dalyko kilmė paslėpta.)
Dar ne menas, bet jau daugiau negu menas.
Tokie kūriniai dažnai parašyti moterų, vaikų, savamokslių – šio pasaulio mažųjų. Tokie kūriniai dažnai apskritai neturi autoriaus, nes neužrašyti ir išlieka (arba pradingsta) atminty. Dažnai – vieninteliai per visą gyvenimą. Dažnai – visai pirmi. Arba – visai paskutiniai.
Menas be pagundos.
Štai keturmečio berniuko, trumpai gyvenusio, eilės.
Там птица белая живет,
Там ходит мальчик бледный!
Ведно! Ведно! Ведно!
Есть – там-от14.
(Ведно – vaikiškas ir liaudiškas žodis „žinoma“, šiuo atveju skambantis ir kaip „tikrai“, „neabejotinai“, там-от [ana ten] – taip auklė vadina tolį.)
Štai paskutinė eilutė iš eilių septynmetės mergaitės, kuri niekada nevaikščiojo ir meldėsi, kad galėtų pakilti. Eiles girdėjau tik kartą, prieš dvidešimt metų, ir prisimenu tik paskutinę eilutę:
– Чтоб стоя могла молиться!15
O štai vienuolės iš Novo-Devičjės vienuolyno eilės, – buvo daug, prieš mirtį viską sudegino, šis tas liko tik mano atminty.
Что бы в жизни ни ждало вас, дети,
В жизни много есть горя и зла,
Есть соблазна коварные сети,
И раскаянья жгучего мгла,
Есть тоска невозможных желаний,
Беспросветный нерадостный труд,
И расплата годами страданий
За десяток счастливых минут. –
Все же вы не слабейте душою,
Как придет испытаний пора –
Человечество живо одною
Круговою порукой добра!
Где бы сердце вам жить ни велело,
В шумном свете иль сельской тиши,
Расточайте без счета и смело
Вы сокровища вашей души!
Не ищите, не ждите возврата,
Не смущайтесь насмешкою злой,
Человечество все же богато
Лишь порукой добра круговой!16
Pažvelkime į rimus: patys įprasčiausi (тиши – души, дети – сети), aiškiai blankūs (душою – одною). Metras irgi. Kokiomis priemonėmis padarytas šis akivaizdžiai didelis darbas?
– Jokiomis. Vien siela.
Ta nežinoma vienuolė iš nebežinomo vienuolyno pateikė patį tiksliausią gėrio apibūdinimą, koks tik kada buvo sugalvotas: gėris, kaip vienų atsakomybė už kitus (круговая порука), ir metamas pats nepikčiausias iššūkis blogiui, koks tik buvo žemėje:
Где бы сердце вам жить ни велело,
В шумном свете иль сельской тиши,
(Tai vienuolė sako, uždaryta!)
Расточайте без счета и смело
Вы сокровища вашей души!
Pasakyti kad šios eilės „genialios“, būtų šventvagystė. Vertinti jas kaip literatūros kūrinį – tiesiog per menka – taip visa tai nesuderinama su šia didžia (kaip žemiškoji meilė) meno menkyste.
Cituoju, ką prisimenu. Esu tikra, kad yra dar. (Savo tuomet šešiametės dukters eiles, kurių dalis išspausdinta mano knygoje „Psichėja“, sąmoningai nutylėsiu, nes ketinu kada nors pasakyti apie jas atskirai.) O kad ir nebūtų! Štai vien mano atminty trys eilėraščiai, kurie daugiau negu eilės.
O gal tik tokios eilės ir yra eilės?
Tokių kūrinių skiriamasis bruožas – jų nelygumas. Pažvelkime į vienuolės eilėraštį.
Что бы в жизни ни ждало вас, дети – В жизни много есть горя и зла – Есть соблазна коварные сети – И раскаянья жгучего мгла – (kol kas – klišės). Есть тоска невозможных желаний – Беспросветный нерадостный труд – (čia taip pat). – И расплата годами страданий – За десяток счастливых минут. – (beveik romansas!) – Все же вы не слабейте душою – Как придет испытаний пора –
Ir pagaliau!
Человечество живо одною
Круговою порукой добра!
Ir toliau jau be pertrūkių kylančia linija, vienu dideliu ir giliu atodūsiu iki pat galo.
Ta iš pirmo žvilgsnio (apie kurį jau sakiau) įprasta pradžia jai buvo reikalinga kaip įsibėgėjimas, kad pagaliau prieitų iki gėrio. Profesionalumo stoka. Jeigu tikras poetas, kokių sostinėse daug, netyčia šitaip parašytų apie gėrį (neparašytų!), jis tokios pradžios nebūtų palikęs, būtų pasistengęs viską pritempti iki to paties lygio.
O vienuolė pradžios trūkumų net nepastebėjo, nes ir gėrio nepastebėjo, gal tik miglotai pasidžiaugė panašiai pasakiusi, bet tik tiek. Kadangi ši mano vienuolė – ne poetas profesionalas, kuris ir sielą velniui parduotų už vykusį posakį (bet tik velnias neima, nes nėr ko) – o: – tyras Viešpaties indas, kaip tas pats keturmetis su jo „там-от“ – ir kalba jie: ir vienuolė, ir bekojė mergaitė, ir berniukas, – visos pasaulio bevardės mergaitės, berniukai, vienuolės, – apie vieną, tą patį, tiksliau, vienas kalba jų lūpomis.
Tos eilės mėgstamiausios iš visų, kurias kada nors skaičiau ar rašiau, mano mėgstamiausios iš visų pasaulyje. Kai po jų skaitau (ar rašau) savas, jaučiu tik gėdą.
Tokioms eilėms dar priskiriu nežinomo autoriaus eilėraštį „Mintis“ (Ее побивали камнями во прах), visuose rinkiniuose, kur buvo spausdintos, pažymėtą tik raide D.
Taip su raide D (dorybe iš didžiosios raidės) ir keliavo – pasaulin.
(Bus daugiau)
1 Dirbanti žemė (pranc.).
2 Poezija – tai žemiškų svajų Dievas. Paskutinė V. Žukovskio dramos „Kamoens“ (1839) eilutė.
3 Svaigulys apima mūšyje ir ant bedugnės krašto (čia ir toliau pateikiami pažodiniai eilėraščių vertimai – vert. past.).
4 Visa, kas gresia žūtimi, mirtingai širdžiai žada nepaaiškinamus malonumus.
5 Gali būti nemirtingumo garantas!
6 Taigi šlovė tau, Mare! Nebijome kapų tamsos, mūsų neišgąsdins tavo šauksmas! Draugingai keliame putojančias taures ir įkvepiame rožės aromatą, galbūt kupiną Maro. Iš A. Puškino kūrinio „Puota maro metu“ (1830).
7 Kalbama apie anglų rašytojo Johno Wilsono (1785–1854) poemą „Maro apimtas miestas“ (1816). A. Puškinas savo kūrinyje „Puota maro metu“ pasinaudojo J. Wilsono poemoje aprašytu 1665 m. Londone siautėjusiu maru.
8 Bedlamai ir Šarantonai – psichiatrinės ligoninės prie Londono ir Paryžiaus.
9 Pripažink, kad ir kas tu būtumei šiame pasaulyje, – yra nuostabesnė lemtis: nebūti. Paskutinės G. Byrono eilėraščio „Eutanazija“ (1812) eilutės.
10 Laikas ir vieta, kada ir kur A. Puškinas baigė rašyti „Puotą maro metu“.
11 „Vaikystė“ (1851–1852), „Paauglystė“ (1852–1854) – autobiografinės Levo Tolstojaus apysakos.
12 Kelerius metus J. W. Goethe buvo Veimaro hercogo Karlo Augusto rūmuose patarėjas.
13 Kat’ka – Aleksandro Bloko poemos „Dvylika“ personažas.
14 Tenai paukštė balta gyvena, ten vaikšto blyškus berniukas. Tikrai! Tikrai! Tikrai! Ana ten.
15 Kad stovėdama aš galėčiau melstis!
16 Kad ir kas jūsų lauktų pasauly, vaikai, jame vargo ir blogio daugybė, ir pagundos klastingos bei skaudžios atgailos tamsuma, ilgesys neįmanomų norų, džiaugsmo neteikiantis darbas sunkus, daugel metų kančios už vos dešimt minučių laimės. – Bet jūs nepraraskit tvirtybės, kai ateis išmėginimų metas – žmoniją vienija vienų už kitus atsakomybė! Kad ir kur jums bus skirta gyventi, miesto triukšme ar kaimų tylumoj, negailėkit dalyti širdies šilumos! Neieškokit, nelaukite atlygio, nebijokit piktų pajuokų, žmoniją vienija vienų atsakomybė už kitus!
Jean-Paul Sartre. Egzistencializmas yra humanizmas
2005 m. Nr. 2
Iš prancūzų k. vertė Linas Rybelis
Jeano-Paulo Sartre’o „Egzistencializmas yra humanizmas“ (1946) nėra filosofinis veikalas tikrąja to žodžio prasme. Iš esmės tai to paties pavadinimo paskaitos, pirmąkart perskaitytos 1945 m. spalio 29 d. Paryžiuje. Po metų, autoriui kiek paredagavus tekstą, jį išleido leidykla „Editions Nagel“. Tai nebuvo pirmasis J.-P. Sartre’o mėginimas pristatyti platesnei visuomenei nuoseklią ir glaustą savo filosofijos apžvalgą – dar 1944 m. pabaigoje savaitraščiui „Action“ rašytame straipsnyje „Dėl egzistencializmo: Patikslinimas“ jis pabandė apibrėžti savo poziciją ir atsakyti į jam skirtus komunistų kaltinimus. Tačiau pirmasis mėginimas buvo įdomus tik kaip bibliografinė nuoroda, o antrasis tapo vienu iš pagrindinių egzistencializmo manifestų ir patogiu atskaitos tašku tolesnėms filosofinėms diskusijoms.
Vis dėlto šis straipsnis nėra tik sausas argumentų išdėstymas ir kaltinimų paneigimas. Jame J.-P. Sartre’as išdėsto abstraktaus humanizmo teoriją ir fenomenologinę laisvės ontologiją, pratęsdamas savo pagrindiniame filosofiniame veikale „Būtis ir Niekas“ („L’Être et le Neant“, 1943) išplėtotas mintis. Iš pradžių trumpai išdėstęs komunistų ir krikščionių kaltinimus egzistencializmui, vėliau jis pereina prie pagrindinių egzistencializmo filosofijos temų – žmogaus egzistencijos ir laisvės. Kadangi, J.-P. Sartre’o požiūriu, nėra Dievo, kuris žmogui iš anksto suteiktų prasmę, žmogus pats apsibrėžia savo egzistenciją. Žmogus, anot rašytojo, negali pirma būti, o paskui mąstyti, rinktis. Pasirinkdamas žmogus renkasi save. „Žmogus yra toks, kokį pats save sukuria. Toks pirmasis egzistencializmo principas“, – šis aforizmas dažniausiai cituojamas kaip J.-P. Sartre’o filosofijos esmė.
Aš čia norėčiau apginti egzistencializmą nuo tam tikrų jam skirtų kaltinimų.
Visų pirma jį kaltina tuo, kad jis kviečia pasinerti į nevilties kvietizmą, mat jei visos problemos yra neišsprendžiamos, tuomet apskritai nėra jokios veiksmo galimybės pasaulyje; galiausiai jis užsibaigia kontempliatyvia filosofija, o kadangi kontempliacija yra prabanga, mes vėl grįžtame prie buržuazinės filosofijos. Kaip tik tuo mus daugiausia kaltina komunistai.
Kita vertus, mus kaltina tuo, kad mes pabrėžiame žmogaus menkystę, visur rodome tai, kas žema, purvina, glitu, ir nepaisome kai kurių patrauklių, gražių savybių, būdingų šviesiajai žmogaus prigimties pusei; pavyzdžiui, pasak panelės Mercier, katalikiškos pakraipos kritikės, mes užmiršome vaiko šypseną. Vieni ir kiti mus kaltina žmonių solidarumo nepaisymu, žmogaus kaip pavienio individo traktavimu; ir visa tai dėl to, kad, teigia komunistai, mes remiamės vien subjektyvumu, dekartiškuoju aš mąstau, tai yra nuo tos akimirkos, kai žmogus suvokia save vienatvėje, o tai esą mums užkerta kelią į solidarumą su žmonėmis, esančiais anapus mūsų ir nepasiekiamais per cogito1.
Savo ruožtu krikščionys mus kaltina žmogiškųjų poelgių realybės ir svarbos neigimu, nes, atmesdami Dievo įsakymus ir amžinąsias vertybes, mes esą nepaliekame nieko, išskyrus tikrų tikriausią savivalę: kiekvienas gali daryti, ką nori, ir, vadovaudamiesi savo požiūriu, negali smerkti kitų žmonių pažiūrų ir veiksmų.
Šiandien aš ir pasistengsiu atsakyti į šiuos skirtingus kaltinimus; kaip tik todėl aš pavadinau šią trumpą paskaitą „Egzistencializmas yra humanizmas“. Ko gero, daugelis nustebs išgirdę, jog čia kalbama apie humanizmą. Tad mes panagrinėsime, kaip jį suprantame. Šiaip ar taip, mes iš pat pradžių galime sakyti, kad egzistencializmą mes suprantame kaip doktriną, kuri daro žmogaus gyvenimą galimą ir kuri, be to, teigia, jog kiekviena tiesa ir veiksmas priklauso nuo tam tikros žmogaus aplinkos ir žmogaus subjektyvumo. Pagrindinis mums metamas kaltinimas yra neabejotinai tas, jog mes ypač sureikšminame blogąją žmogaus gyvenimo pusę. Neseniai man pasakojo apie vieną damą, kuri susinervinusi paleido keiksmažodį, o atsiprašydama pasakė: „Man regis, tampu egzistencialiste“. Vadinasi, egzistencializmą prilygina nepadorumui, ir todėl mus apšaukia „natūralistais“; bet jei mes esame tokie, mums kelia nuostabą, kad gąsdiname ir šokiruojame gerokai daugiau negu nūdienis natūralizmas tikrąja to žodžio prasme. Tą, kuris puikiausiai pakenčia tokį Zola romaną kaip „Žemė“, pykina skaitant egzistencialistinį romaną; tas, kas semiasi liaudies išminties, kuri yra tikrai pesimistiška, mus laiko dar didesniais pesimistais. O tokie posakiai, kaip „Savi marškiniai arčiau kūno“ ir „Mėgsta kaip arklys botagą“, argi nėra visiškas iliuzijų atsižadėjimas? Mes žinome, kiek nuvalkiotų tiesų galima pacituoti šia tema: nekovok prieš esamą valdžią, nekovok prieš jėgą, aukščiau bambos neiššoksi, bet kuris tradicijai svetimas veiksmas – romantika, bet kuri patirtimi neparemta iniciatyva pasmerkta žlugti; patirtis rodo, kad žmonės visada linkę į blogį, kad jiems sulaikyti reikia griežtos rankos, nes kitaip įsigalės anarchija. Vis dėlto tie patys žmonės, kurie gromuliuoja šias pesimistines patarles, kiekvienąsyk matydami daugiau ar mažiau bjaurų poelgį sako: „Toks jau žmogus!“ ir minta šiomis realistinėmis giesmėmis – tie patys žmonės kaltina egzistencializmą, jog jis per daug niūrus, ir kaltina taip, jog nejučiom klausiu savęs, ar tik ne jo optimizmas, o ne pesimizmas juos greičiau erzina? Ir kuo ši doktrina juos gąsdina? Ar ne tuo, kad žmogui teikia galimybę rinktis? Kad tai sužinotume, turime ištirti klausimą griežtai filosofiniu požiūriu. Taigi kas yra egzistencializmas?
Daugelis vartojančiųjų šį žodį sutriktų, jei jiems tektų jį paaiškinti, nes šiandien yra madinga vadinti egzistencialistu ir muziką, ir dailininką. Vienas „Klartė“ („Clartés“) reporteris pasirašinėja „Egzistencialistas“; iš tiesų šis žodis šiandien taip plačiai paplitęs ir toks talpus, jog išvis jis jau nereiškia nieko. Regis, kad, nesant avangardistinės doktrinos, tokios kaip siurrealizmas, žmonės, ištroškę sensacijų ir pokyčių, metasi prie šios filosofijos. Tačiau šioje srityje egzistencializmas negali jiems padėti; tiesą pasakius, jis – mažiau skandalinga ir labiau griežta doktrina, daugiausia skirta specialistams ir filosofams. Vis dėlto jį galima nesunkiai apibrėžti. Problema komplikuojasi tik todėl, jog egzistencialistai yra dviejų rūšių: vieni krikščioniškieji, kuriems priskiriu Jaspersą ir katalikybę išpažįstantį Gabrielį Marcelį2, kiti – ateistiniai egzistencialistai, kuriems reikėtų priskirti Heideggerį3 ir kai kuriuos prancūzų egzistencialistus, taip pat ir mane. Jiems visiems bendra tai, kad egzistencija laikoma pirmesnė už esmę, arba tai, kad išeities tašku pripažįstamas subjektyvumas. Kas norima tuo pasakyti?
Analizuodami padarytą daiktą, pavyzdžiui, knygą ar popieriaus pjaustiklį, mes suvokiame, kad jį gamindamas meistras rėmėsi tam tikra samprata, tiksliau – pjaustiklio samprata, ir kartu iš anksto žinoma jo gamybos technika, kurią apima ši samprata ir kuri yra jo formulė. Taigi, viena vertus, pjaustiklis yra tam tikru būdu gaminamas, kita vertus, – tam tikrą naudą turintis objektas. Negalima įsivaizduoti žmogaus, kuris gamintų pjaustiklius nežinodamas jų paskirties. Todėl mes tariame, kad pjaustiklio esmė – jo gamybą ir apibrėžtį lemiančių formulių ir kokybių visuma – yra pirmesnė už egzistenciją; taigi tokio pjaustiklio arba knygos buvimas yra nulemtas iš anksto. Tad toks yra techninis požiūris į pasaulį, kuriame gamyba, galima sakyti, yra pirmesnė už egzistenciją.
Ir kada mes galvojame apie Dievą kūrėją, šis Dievas dažniausiai yra panašus į tobuliausią amatininką; kad ir kokia būtų mūsų nagrinėjama teorija – Descartes’o ar Leibnizo, – mes visados darome prielaidą, kad valia daugiau ar mažiau eina paskui ar bent lydi sumanymą ir kad Dievas kurdamas tiksliai žino, ką kuria. Taigi žmogaus samprata Dievo prote yra panaši į pjaustiklio sampratą gamintojo prote; Dievas kuria žmogų remdamasis tam tikra technika ir supratimu, o amatininkas gamina pjaustiklį remdamasis jo apibrėžimu ir technika. Taigi žmogus, kaip individas, realizuoja tam tikrą sampratą, esančią dieviškajame prote. XVIII a. filosofinis ateizmas atmetė Dievo sąvoką, bet paliko idėją, jog esmė yra pirmesnė už egzistenciją. Šią idėją mes įžvelgiame bemaž visur – Diderot, Voltaire’o ir net Kanto filosofijoje. Žmogui būdinga tam tikra žmogiškoji prigimtis; ši žmogiškoji prigimtis, kuri yra žmogaus sąvoka, būdinga visiems žmonėms. O tai reiškia, kad kiekvienas žmogus yra konkretus bendros sąvokos „žmogus“ pavyzdys. Vadovaudamasis šia bendrybe, Kantas vienodai apibūdina laukinį, gamtos vaiką, ir buržua, priskirdamas jiems tas pačias esmines savybes. Vadinasi, ir čia žmogaus esmė yra pirmesnė už jo istorinę egzistenciją, sutinkamą gamtoje.
Ateistinis egzistencializmas, kuriam atstovauju, yra nuoseklesnis. Jis skelbia, kad jei Dievas neegzistuoja, tai bent yra būtis, kurios egzistencija yra pirmesnė už esmę, būtis, kuri egzistuoja pirmiau, negu ją galima apibrėžti kokia nors sąvoka, ir kad tokia būtis yra žmogus arba, kaip sako Heideggeris, žmogiškoji realybė. Ką šiuo atveju reiškia, kad egzistencija yra pirmesnė už esmę? Tai reiškia, kad žmogus pirma egzistuoja, atsiranda, pasirodo pasaulyje, o tik paskui apibrėžia save. Jei žmogus, egzistencialisto supratimu, yra neapibrėžiamas, tai todėl, kad iš pradžių jis yra niekas. Jis taps kažkuo tik paskui ir bus tik toks, kokį save sukurs. Taigi žmogiškosios prigimties nėra, nes nėra Dievo, kuris ją sumanytų. Žmogus yra ne toks, kokį jis save suvokia, bet toks, kokiu jis norėtų būti, ir kaip jis suvokia save jau pradėjęs egzistuoti ir parodo valią po šio siekio egzistuoti; jis yra tik tuo, kuo jis pats save padaro. Toks yra pirmasis egzistencializmo principas. Tai yra ir vadinamasis subjektyvizmas, kuriuo mus kaltina. Tačiau ką mes norime tuo pasakyti: gal vien tai, kad žmogus yra daug didesnė vertybė negu akmuo arba stalas? Nes mes norime pasakyti, kad žmogus visų pirma egzistuoja, t. y. jis yra tas, kuris veržiasi į ateitį ir kuris sąmoningai save projektuoja ateityje. Žmogus pirmiausia yra projektas, kuris gyvena subjektyviai, o ne kerpė, puvėsis, žiedinis kopūstas; iki to projekto niekas neegzistuoja; nieko nėra ir noetiniame danguje (ciel intelligible); žmogus nuo pat pradžių bus tuo, kuo jis save suprojektuoja, o ne tuo, kuo norėtų būti. Paprastai norą mes suprantame kaip sąmoningą sprendimą, kurį daugelis mūsų priima po to, kai sukuria patys save. Aš galiu norėti įstoti į partiją, parašyti knygą, vesti, tačiau visa tai tėra tik ankstesnio, spontaniškesnio sprendimo, paprastai vadinamo valia, išraiška. Bet jei iš tiesų egzistencija yra pirmesnė už esmę, žmogus yra atsakingas už tai, kuo jis yra. Taigi pirmasis egzistencializmo žygis yra priversti žmogų valdyti save ir atsakomybę už savo egzistenciją užsikrauti ant savo pečių. O kai mes sakome, kad žmogus yra atsakingas už save, mes turime galvoje ne tai, kad jis yra atsakingas vien už savo individualybę, bet tai, kad jis atsakingas už visus žmones. Žodis „subjektyvumas“ turi dvi prasmes, ir mūsų priešai tuo naudojasi. Viena vertus, subjektyvumas reiškia individualaus siužeto pasirinkimą, o kita vertus, žmogaus negalėjimą peržengti žmogiškojo subjektyvumo. Ši antroji prasmė ir yra giliausia egzistencializmo prasmė. Kai sakome, kad žmogus renkasi save, mes turime galvoje, kad rinkdamasis save jis renkasi visus žmones. Iš tiesų nėra nė vieno mūsų veiksmo, kuris, kurdamas iš mūsų žmogų, kokiu norime būti, kartu nesukurtų žmogaus, koks jis, pasak mūsų, turėtų būti, paveikslo. Pasirinkti save, šiaip ar taip, yra kartu įtvirtinti vertybę to, ką mes renkamės, nes mes niekados negalime pasirinkti blogio; tai, ką mes renkamės, visados yra gėris, ir niekada negali būti gėris mums nebūdamas gėriu visiems. Jei, kita vertus, egzistencija yra pirmesnė už esmę ir mes norime egzistuoti kartu kurdami mūsų paveikslą, pastarasis galioja visiems ir visai mūsų epochai. Taigi mūsų atsakomybė yra gerokai didesnė, negu mes būtume galėję manyti, nes ji apima (engage) visą žmoniją. Jei aš esu darbininkas ir nusprendžiu įstoti į krikščioniškąją profsąjungą, o ne tapti komunistu, jei šia priklausomybe aš noriu parodyti, kad nuolankumas lemčiai yra žmogui tinkamiausias sprendimas, kad žmogaus karalystė yra ne šioje žemėje, tai šis sprendimas nėra vien mano reikalas: aš noriu būti nuolankus visiems, ir todėl mano poelgis siejasi su visa žmonija. Ir jei aš noriu vesti, turėti vaikų, net jei santuoka priklauso vien nuo mano padėties ar aistros, ar mano troškimo, tuo aš ne tik save, bet ir visą žmoniją įtraukiu į monogamiją. Taigi aš esu atsakingas prieš save, prieš visus ir kuriu tam tikrą žmogaus paveikslą, kurį pasirenku; rinkdamasis save, aš renkuosi žmogų.
Tai mums leidžia suprasti, kas glūdi po tokiais kiek per skambiais žodžiais kaip nerimas (angoisse), pamestumas (délaissement), neviltis. Kaip jūs pamatysite, jie yra visai paprasti dalykai. Visų pirma, ką mes laikome nerimu? Egzistencialistas noriai skelbia, kad žmogus – tai nerimas. Vadinasi, žmogus, kuris užsiangažuoja ir suvokia, kad jis renkasi ne tik tai, kuo nori būti, bet kartu yra ir įstatymų leidėjas, kartu sprendžiantis ir už visą žmoniją, būtinai patirs totalios ir gilios atsakomybės jausmą. Iš tiesų esama daug tokių, kurie nėra dėl to sunerimę, bet mes teigiame, kad jie slepia savo nerimą, šalinasi jo. Žinoma, daugelis tiki, kad ką nors veikdami jie angažuoja tik save ir kai jų klausia: o kas būtų, jei taip elgtųsi visi?, jie tik gūžčioja pečiais atsakydami: visi taip nesielgia. Iš tikrųjų visada derėtų savęs klausti: kas atsitiktų, jei taip elgtųsi visi? Nuo šios neramios minties išsisukama tam tikru nesąžiningumu (mauvaise foi). Meluojantis ir besiteisinantis žodžiais, kad visi taip nesielgia, yra tas, kuris nesutaria su savo sąžine, nes pats melavimo faktas leidžia spėti, jog melui priskiriama universali vertė. Tačiau nerimas, net ir slepiamas, išryškėja. Tai nerimas, kurį Kierkegaard’as vadino Abraomo nerimu. Jūs žinote istoriją: angelas liepė Abraomui paaukoti savo sūnų, viskas būtų gerai, jei iš tiesų angelas būtų atėjęs ir pasakęs: „Tu esi Abraomas, tu paaukosi savo sūnų“. Bet pirmiausia kiekvienas gali savęs klausti, ar tai iš tiesų angelas ir ar aš iš tiesų esu Abraomas? Kas man tai įrodytų? Viena pamišėlė nuolat regėjo haliucinacijas: su ja kažkas kalbėjosi telefonu ir duodavo įsakymus. Gydytojui paklausius: „Bet kas gi kalbasi su Jumis?“, ji atsakiusi: „Jis sako, kad Dievas“. O kas galėjo jai įrodyti, jog tai iš tikrųjų buvo Dievas? Jei angelas ateina pas mane, kas įrodys, jog tai – angelas? Ir jei aš girdžiu balsus, kas įrodys, kad jie sklinda iš dangaus, o ne iš pragaro arba pasąmonės, arba kyla iš patologinės būsenos? Kas įrodys, kad jie kreipiasi į mane? Kas įrodys, kad man yra skirta įskiepyti žmonijai savąją žmogaus sampratą ir pasirinkimą? Aš niekados nerasiu jokio įrodymo, jokio mane įtikinančio balso. Jei balsas kreipiasi į mane, tai visados aš pats būsiu tas, kuris turės nuspręsti, ar šis balsas yra angelo balsas; jei aš manau, kad tam tikras veiksmas yra geras, tai tik aš, o ne kas kitas nusprendžia, kad šis veiksmas yra geras, o ne blogas. Man visai nebūtina būti Abraomu, bet vis dėlto kiekvieną akimirką esu priverstas elgtis pavyzdingai. Viskas žmogui vyksta taip, tarsi visa žmonija žiūrėtų į tai, ką jis daro, ir tvarkytųsi taip, kaip daro jis. Kiekvienas žmogus turėtų sau sakyti: ar tikrai esu tas, kuris turi teisę veikti taip, kad žmonija tvarkytųsi pagal mano veiksmus? Ir jei jis sau to nesako, vadinasi, savo nerimą jis slepia nuo paties savęs. Kalbama ne apie nerimą, vedantį į kvietizmą, neveiklumą. Kalbama apie paprastą nerimą, pažįstamą visiems, kurie ėmėsi kokios nors atsakomybės. Kai, pavyzdžiui, vienas karo vadas prisiima atsakomybę už ataką ir veda žmonių būrį į mirtį, vadinasi, jis tam pasiryžta ir iš tikrųjų pasirenka pats vienas. Be abejo, yra įsakymų, ateinančių iš aukščiau, bet jie yra pernelyg bendri, ir jiems būtina interpretacija, kuri priklauso nuo interpretuojančiojo ir nulemia dešimties, keturiolikos ar dvidešimties žmonių gyvenimus. Priimdamas sprendimą, jis patiria tam tikrą nerimo jausmą. Šis nerimo jausmas visiems vadams yra pažįstamas. Bet tai netrukdo jiems veikti, – priešingai, tai yra jų veiksmo sąlyga, leidžianti spėti, kad jie numato daugybę galimybių, o kai pasirenka kurią vieną, jie supranta, jog ji vertinga vien todėl, kad yra pasirinkta. Šios rūšies nerimas yra kaip tik tas, kurį aprašo egzistencializmas, ir, be to, jį galima paaiškinti tiesiogine atsakomybe už kitus su juo susijusius žmones. Jis yra ne pertvara, mus skirianti nuo veiksmo, o paties veiksmo dalis.
Kalbėdami apie pamestumą – Heideggerio mėgstamą žodį – mes norime tik pasakyti, kad Dievo nėra ir kad iš to būtina padaryti visas išvadas iki galo. Egzistencialistas ryžtingai priešinasi pasaulietinei moralei, norinčiai atsisakyti Dievo minimaliomis sąnaudomis. Kai maždaug 1880 metais kai kurie prancūzų profesoriai pamėgino išplėtoti pasaulietinę moralę4, jie sakė: „Dievas yra bevertė ir daug kainuojanti hipotezė, ir mes jos atsisakome. Tačiau vis dėlto jis reikalingas, kad egzistuotų moralė, visuomenė, kultūrinis pasaulis, kad kai kurios vertybės būtų traktuojamos rimtai ir laikomos egzistuojančiomis a priori; būtinybė būti sąžiningam, nemeluoti, nemušti žmonos, auginti vaikus, ir t. t. pripažįstama a priori. Vadinasi, mes dar turime mažumėlę padirbėti, kad įrodytume, jog vertybės vis dėlto egzistuoja tarsi įrašytos noetiniame danguje, nors Dievo ir nėra. Kitaip tariant, – ir tai yra, manding, tendencija, Prancūzijoje vadinama radikalizmu, – niekas nesikeičia, jei Dievo nėra; mes iš naujo atkursime tas pačias sąžiningumo, pažangos, humanizmo normas, tik Dievas mums virs pasenusia hipoteze, kuri ramiai, pati savaime numirs“. Egzistencialistas, priešingai, mano, jog labai keblu, kad Dievas neegzistuoja, nes kartu išnyksta bet kokia galimybė rasti kokių nors vertybių noetiniame danguje; negali būti jokio gėrio a priori, nes nėra jokios jį mąstančios begalinės ir tobulos sąmonės; niekur neparašyta, kad gėris egzistuoja, kad reikia būti sąžiningam, kad nereikia meluoti, nes mes kaip tik esame lygumoje, kur gyvena vien žmonės. Dostojevskis kartą parašė: „Jei Dievo nėra, tai viskas galima“. Ši frazė ir yra egzistencializmo išeities taškas. Iš tiesų viskas galima, jei Dievo nėra, vadinasi, žmogus yra apleistas, nes jis neturi į ką atsiremti nei savyje, nei kitur. Pirmiausia jis neturi jokio pasiteisinimo. Jei iš tiesų egzistencija yra pirmesnė už esmę, niekados negalėsi pasiaiškinti remdamasis duota ir nekintančia žmogaus prigimtimi; kitaip tariant, nėra jokio determinizmo, žmogus yra laisvas, žmogus yra laisvė. Jei, kita vertus, Dievas neegzistuoja, mes neturime priešais save jokių vertybių ar įsakymų, pateisinančių mūsų elgseną. Taigi nei už savęs, nei prieš save – skaisčioje vertybių karalijoje – mes neturime pasiteisinimų ar atsiprašymų. Mes vieniši, ir nėra mums pateisinimo. Kaip tik tai aš ir turiu galvoje sakydamas, kad žmogus yra pasmerktas būti laisvas. Pasmerktas, nes ne pats sukūrė save, o vis dėlto laisvas, nes jei jau įmestas į pasaulį, jis yra atsakingas už visa, ką daro. Egzistencialistas netiki aistros galia. Jis niekados nelaikys kilnios aistros šėlstančiu srautu, nenumaldomai stumiančiu žmogų atlikti tam tikrų veiksmų, ir todėl galinčiu jį pateisinti. Jis mano, kad žmogus yra atsakingas už savo aistrą. Tuo labiau egzistencialistas nemanys, kad žmogus žemėje gali sulaukti pagalbos gaudamas kokį nors ženklą kaip orientyrą, nes jis mano, kad žmogus pats iššifruoja ženklą taip, kaip nori. Tad jis mano, kad žmogus be jokios atramos ir pagalbos yra pasmerktas kiekvieną akimirką išrasti žmogų. Ponge5 labai gražiame straipsnyje yra parašęs: „Žmogus yra žmogaus ateitis“. Visiškai teisingai. Bet visiškai klaidinga, jei manysime, kad ateitis yra nulemta danguje ir Dievas ją žino, nes tada tai nebebus ateitis. Bet jei suprasime, jog kad ir koks pasirodytų esąs žmogus, jo laukia ateitis, kurią reikia kurti, nelytėta ateitis, tada šis posakis yra teisingas. Bet kol kas žmogus yra pamestas. Norėdamas, kad jūs geriau suprastumėt apleistumą, aš papasakosiu vieno savo mokinio istoriją. Pas mane jis atėjo susidėjus tokioms aplinkybėms: jo tėvas susipyko su jo motina; be to, jis linko į kolaboravimą su vokiečiais, jo vyresnysis brolis žuvo per vokiečių puolimą 1940 m., ir šis kiek vaikiškų, bet kilnių jausmų jaunuolis degė noru atkeršyti. Savo vienišai motinai, labai prislėgtai vyro pusiau išdavystės (demi-trahison) ir vyresnio sūnaus žūties, jis buvo vienintelė paguoda. Šis jaunuolis turėjo pasirinkti: ar vykti į Angliją ir įstoti į Laisvąsias Prancūzijos pajėgas – tai yra apleisti savo motiną, – ar pasilikti su motina ir jai padėti. Jis gerai suprato, kad motina gyvena vien dėl jo ir kad jam pasitraukus – o galbūt ir žuvus, – ji pultų į neviltį. Kartu jis suprato, kad kiekvienas jo veiksmas motinos atžvilgiu duoda konkretų rezultatą, nes tai padeda jai gyventi; o kiekvienas veiksmas, kurio jis imsis, kad išvyktų kovoti, yra dviprasmiškas, mat jis gali įklimpti nieko nenuveikęs: pavyzdžiui, pakeliui į Angliją, keliaudamas per Ispaniją, jis gali neribotam laikui įstrigti ispanų stovykloje; kita vertus, atvykus į Angliją ar Alžyrą, jį gali paskirti į raštinę popieriams tvarkyti. Vadinasi, jis susidūrė su dviem visiškai skirtingais veiksmų tipais: vienas – konkretus, tiesioginis veiksmas, skirtas vienam asmeniui; kitas – veiksmas, skirtas nepalyginti platesnei visumai, nacionalinei bendrijai, tačiau dėl to mažiau apibrėžtas ir galintis žlugti pakeliui. Tuo pačiu metu jis blaškėsi tarp dviejų moralės tipų. Viena moralė – atjauta, asmeninė ištikimybė, kita – platesnė, tačiau abejotina, ar tokia veiksminga. Jis turėjo pasirinkti vieną iš dviejų. Kas galėjo padėti jam apsispręsti? Krikščionybės mokymas? Ne. Krikščionybė moko: būkite gailestingi, mylėkite artimą savo, pasiaukokite kitam, rinkitės sunkiausią kelią ir t. t. Tačiau koks kelias yra sunkiausias? Ką reikia mylėti artimo meile: kovos draugą ar motiną? Kuri nauda yra didesnė – toji, bendresnė, kovoti drauge su kitais, ar toji, konkretesnė, padėti konkrečiai būtybei gyventi? Kas gali čia nuspręsti a priori? Niekas. To pasakyti negali jokia rašytinė moralė. Kantas sako: niekada nesielk su kitu vien kaip su priemone, o visada kaip su tikslu. Labai gerai, jei aš liksiu su motina, aš elgsiuos su ja kaip su tikslu, o ne kaip su priemone, tačiau taip pasirinkdamas rizikuoju elgtis su kovojančiais kaip su priemone; ir priešingai, jei aš prisidėsiu prie kovojančių, aš elgsiuos su jais kaip su tikslu, tačiau tokiu atveju rizikuoju elgtis su savo motina kaip su priemone.
Jei vertybės neapibrėžtos ir jei jos yra pernelyg plačios mūsų apžvelgiamam tiksliam ir konkrečiam atvejui, mums lieka pasikliauti vien savo instinktais. Tai ir pamėgino padaryti šis jaunuolis; kai aš susitikau su juo, jis pasakė: „Iš esmės svarbiausia – jausmas; aš turėčiau pasirinkti tai, kas mane iš tikrųjų stumia tam tikra linkme. Jei aš jaučiu, kad pakankamai myliu savo motiną, jog dėl jos paaukočiau visa kita – keršto troškimą, veiklos, nuotykių troškimą, – aš lieku su ja. Jei, priešingai, aš jaučiu, kad mano meilė motinai nėra pakankama, aš išvykstu“. Tačiau kaip nustatyti jausmo vertę? Kas sudaro jo jausmo motinai vertę? Kaip tik tai, jog jis pasiliko su ja. Aš galiu sakyti: „Aš taip myliu tokį ir tokį draugą, jog paaukočiau jam tam tikrą sumą pinigų“, tačiau galiu tą sakyti, tik jei tai padariau. Aš galiu sakyti: „Aš taip myliu savo motiną, jog likčiau su ja“, tik jei aš likau su ja. Aš galiu nustatyti šios emocijos vertę tik atlikęs ją įtvirtinantį ir apibrėžiantį veiksmą. O jei aš noriu, kad mano emocija pateisintų mano veiksmą, aš patenku į užburtą ratą.
Kita vertus, Gide’as6 labai taikliai pasakė, kad vaidinamas jausmas ir patiriamas jausmas yra du bemaž neatskiriami dalykai: nuspręsti, kad aš myliu savo motiną pasilikdamas su ja, ar vaidinti komediją, neva aš pasilieku su savo motina, yra beveik tas pat. Kitaip tariant, jausmą sukuria mūsų atliekami veiksmai; tad aš negaliu remtis jausmu, kad juo vadovaučiausi. Tai reiškia, kad aš negaliu nei savyje ieškoti tikros būsenos, kuri paskatintų mane veikti, nei reikalauti iš moralės nuostatų veiklai. Tačiau, paprieštarausite jūs, jis atėjo klausti patarimo savo dėstytoją. Bet, pavyzdžiui, jei jūs einate pas kunigą klausti patarimo, vadinasi, jūs pasirinkote šį kunigą, jūs iš esmės jau bent įsivaizdavote, ką jis jums patars. Kitaip tariant, pasirinkti patarėją, yra vis dėlto pasiryžti veikti pačiam. Štai jums įrodymas: jei esate krikščionis, pasakysite: „Pasitarkite su kunigu“. Tačiau esama kunigų-kolaborantų, kunigų-lūkuriuotojų, kunigų-pasipriešinimo dalyvių. Kuriuos pasirinkti? Ir jeigu jaunuolis pasirenka kunigą-pasipriešinimo dalyvį ar kunigą-kolaborantą, jis jau yra nusprendęs, kokį patarimą gaus. Taigi, ateidamas pas mane, jis žinojo, kokį patarimą aš jam duosiu, o aš galėjau pasakyti tik viena: jūs esate laisvas, rinkitės, tai yra sugalvokite. Jokia bendra moralė negali jums nurodyti, ką reikia daryti; nėra jokio ženklo pasaulyje. Katalikai paprieštaraus, kad ženklų yra. Tarkim, kad taip, bet ir tuomet aš pats renkuosi jų prasmę. Nelaisvėje aš susipažinau su tikrai nuostabiu žmogumi, jėzuitu, kuris įstojo į jėzuitų ordiną susidėjus aplinkybėms: jis patyrė nemažai skaudžių nesėkmių; kai jis dar buvo vaikas, mirė tėvas ir paliko jį skursti; jis gyveno gaudamas vienos bažnytinės institucijos stipendiją, kur jam nuolatos leisdavo suprasti, kad jį priėmė tik iš malonės; jis negaudavo daugelio garbingų apdovanojimų, kurie taip patinka vaikams; paskui, maždaug aštuoniolikos metų, jis išgyveno nelaimingą meilę; galiausiai dvidešimt dvejų metų jis neišlaikė karinio parengimo – faktas gana vaikiškas, tačiau tai buvo paskutinis lašas, perpildęs taurę. Taigi šis jaunuolis galėjo save laikyti visišku nevykėliu; tai buvo ženklas, tačiau ženklas ko? Jis galėjo pulti į kartėlį ar neviltį, bet gana mikliai sumetė, kad tai – ženklas, jog jis nebuvo sukurtas pasaulietiniams triumfams, ir sėkmės galėjo tikėtis vien iš religijos, šventumo, tikėjimo. Vadinasi, jis suprato Dievo žodį ir įstojo į ordiną. Argi ne jis pats visiškai savarankiškai apsisprendė dėl ženklo prasmės? Iš tos nesėkmių virtinės buvo galima padaryti ir kitą išvadą: pavyzdžiui, kad geriau tapti dailide ar revoliucionieriumi. Vadinasi, jis pats visiškai atsako už ženklo išaiškinimą. Pamestumas suponuoja, kad mes patys renkamės savąją būtį. Pamestumas eina išvien su nerimu. O dėl nevilties, tai šio termino prasmė yra be galo paprasta. Ji reiškia, kad mes atsižvelgiame tik į tai, kas priklauso nuo mūsų valios, arba į tų tikimybių visumą, dėl kurių mūsų veikla tampa galima. Kada ko nors norima, visados egzistuoja tam tikra tikimybė. Aš galiu tikėtis, kad pas mane užsuks draugas. Šis draugas atvažiuos traukiniu ar tramvajumi; tai reiškia, kad traukinys atvyks nustatytu laiku ar kad tramvajus nenuvirs nuo bėgių. Aš pasilieku tikimybės valdose; tačiau kliautis galimybe reikia tik tiek, kiek mūsų veiksmas apima visą galimybių visumą. Kai tik mano nagrinėjamos galimybės tiksliai neatitinka mano veiksmų, aš turiu liautis jomis domėjęsis, nes joks Dievas ir jokia apvaizda negali priderinti pasaulio ir jo galimybių prie mano valios. Kai Descartes’as rašė: „Pirmiau nugalėti save, o ne pasaulį“7, iš tikrųjų jis norėjo pasakyti tą patį: veikti be vilties. Marksistai, su kuriais kalbėjausi, man prieštaravo: „Savo veikloje, kurią, žinoma, apribos mirtis, jūs galite pasikliauti kitų žmonių parama. Taigi kartu pasikliauti tuo, ką kiti žmonės darys, kad padėtų jums kitur – Kinijoje, Rusijoje, ir kartu tuo, ką jie darys vėliau, po jūsų mirties, kad tęstų jūsų veiklą iki pabaigos, kurios išsipildymas yra revoliucija. Jūs tiesiog privalote tuo pasikliauti, nes kitaip jūs neturite moralės“. O aš nuo pat pradžių atsakau, kad aš visada pasikliausiu savo kovos draugais tiek, kiek jie drauge su manimi dalyvauja konkrečioje ir bendroje kovoje, siejami vieningos partijos ar grupuotės, kurią aš daugmaž galiu kontroliuoti, tai yra kurios kovotojas aš esu ir kurios veiksmus aš visada žinau. Ir nuo šios akimirkos pasikliauti šios partijos vienybe ir valia yra tas pat, kaip tikėtis, jog tramvajus atvyks laiku ar traukinys nenuvirs nuo bėgių. Bet aš negaliu kliautis žmonėmis, kurių nepažįstu, remdamasis žmogaus gerumu ar jo suinteresuotumu kelti visuomenės gerovę; juk žmogus yra laisvas ir nėra jokios žmogaus prigimties, kuria aš galėčiau pasiremti. Aš nežinau, kas laukia rusų revoliucijos; aš galiu ja žavėtis ir vadovautis ja kaip pavyzdžiu tiek, kiek jis įrodo, kad proletariato vaidmuo Rusijoje yra toks kaip niekur kitur. Tačiau aš negaliu teigti, kad revoliuciją būtinai lydės proletariato triumfas. Aš turiu apsiriboti tuo, ką matau; aš negaliu būti įsitikinęs, kad kovos draugai po mano mirties tęs mano darbą iki visiškos tobulybės, nes žmonės yra laisvi ir galės rytoj nevaržomi nuspręsti, kuo bus žmogus; rytoj, po mano mirties, žmonės gali nutarti sukurti fašizmą; nuo tos akimirkos fašizmas bus žmogaus tiesa; ir tuo blogiau mums; realybė bus tokia, kokią ją nulems pats žmogus.
Ar tuo sakoma, kad aš turiu pasiduoti kvietizmui? Ne. Visų pirma aš turiu pasiryžti, paskui veikti pagal seną priesaką: „Vylimasis veiklai nėra būtinas“. Tai reiškia ne tai, kad aš neturiu stoti į tą ar kitą partiją, bet kad aš nepuoselėsiu iliuzijų ir darysiu, ką galiu. Pavyzdžiui, aš galiu klausti savęs: ar įvyks kolektyvizacija? Aš to nežinau, žinau tik tai, kad padarysiu viską, ką galiu, kad ji įvyktų; išskyrus tai, aš negaliu nieko daugiau tikėtis.
Kvietizmas – tai žmonių, sakančių, kad kiti gali daryti tai, ko aš negaliu, požiūris. Teorija, kurią aš jums dėstau, yra visiška kvietizmo priešybė, nes ji teigia: realus yra tik veiksmas; maža to, ji numato dar daugiau: žmogus yra ne kas kita kaip projektas, jis egzistuoja tik tiek, kiek jis save realizuoja, taigi jis yra ne kas kita kaip jo veiksmų visuma, kaip jo gyvenimas. Tad savaime suprantama, kodėl mūsų teorija kai kuriems žmonėms kelia siaubą. Juk dažnai jie neturi jokio kito būdo savo vargui ištverti, kaip galvoti: „Aš esu vertas gerokai daugiau, bet man susiklostė nepalankios aplinkybės; tiesa, aš nepatyriau didelės meilės ar draugystės, tačiau tik todėl, kad nesutikau tam verto vyro ar moters; aš neparašiau gerų knygų, tačiau tik todėl, kad neturėjau laisvo laiko; aš neturėjau vaikų, kuriems galėjau pasiaukoti, tačiau tik todėl, kad aš nesutikau žmogaus, su kuriuo būčiau norėjęs nugyventi savo gyvenimą. Tad aš turiu daugybę nerealizuotų ir visiškai nepatirtų polinkių, gabumų, galimybių, rodančių didesnę mano vertę, negu leidžia nuspėti paprasčiausia mano poelgių seka“. Bet iš tikrųjų, egzistencialisto nuomone, nėra jokios meilės, išskyrus tik kuriančią pačią save, nėra jokios galimos meilės, išskyrus tą, kuri apsireiškia meilėje; nėra jokio genijaus, išskyrus tą, kuris išreiškia save meno kūriniais: Prousto genijus – tai Prousto kūrinių visuma. Racine’o8 genijus – tai jo tragedijos, be kurių daugiau nieko nėra; kam teigti, kad Racine’as galėjo parašyti dar vieną tragediją, jei jis jos neparašė? Žmogus gyvena savo gyvenimą, kuria savo pavidalą, ir be šio pavidalo daugiau nieko nėra. Aišku, kad ši mintis gali pasirodyti žiauri tam, kam gyvenimas nenusisekė. Tačiau, kita vertus, ji verčia žmones suprasti, kad svarbu tik realybė, kad svajonės, lūkesčiai, viltys leidžia apibrėžti žmogų tik kaip apgaulingą svają, kaip neišsipildžiusias viltis, kaip tuščius lūkesčius, tai yra apibrėžti jį neigiamai, o ne teigiamai; vis dėlto kai sakoma: „Tu esi ne kas kita kaip gyvenimas“, tai reiškia, kad apie menininką nebus sprendžiama tik remiantis jo meno kūriniais; esama tūkstančiai kitų jį apibrėžiančių dalykų. Mes tik norime pasakyti, kad žmogus yra ne kas kita kaip jo poelgių seka, jo poelgius sudarančių santykių suma, organizacija, visuma.
Taigi iš tikrųjų mus kaltina ne pesimizmu, bet užsispyrusiu optimizmu. Jei mus kaltina už mūsų literatūrinius kūrinius, kuriuose mes aprašome vangius, silpnus, bailius, o kartais net paprasčiausiai blogus žmones, tai ne vien tik dėl to, kad šios būtybės yra vangios, silpnos, bailios ar blogos; bet jei mes, kaip Zola, pareikštume, kad jie yra tokie dėl paveldėjimo, aplinkos poveikio, visuomenės, tam tikro organinio ar psichologinio determinizmo, žmonės apsiramintų ir pasakytų: „Štai mes tokie, ir nieko čia nepadarysi“; tačiau egzistencialistas, vaizduodamas bailį, sako, kad šis bailys yra atsakingas už savo bailumą. Jis toks ne todėl, kad turi bailią širdį, plaučius ar smegenis, ne dėl savo fiziologinės sandaros, bet todėl, kad jis pats savo poelgiais padarė save bailiu. Nėra bailaus būdo; būna nervinis būdas, būna, kaip žmonės sako, silpnas ar tvirtas būdas; tačiau silpno būdo žmogus nebūtinai yra bailys, nes bailumo pradžia – atsižadėjimas ar pasidavimas. Būdas – dar ne veiksmas; bailį apibūdina jo padarytas veiksmas. Tai, ką žmonės neaiškiai nujaučia ir kas jiems kelia siaubą, yra nuojauta, kad pats bailys kaltas dėl to, kad yra bailys. Žmonės norėtų, kad būtų gimstama bailiu arba didvyriu. Vienas dažniausių mano „Laisvės keliams“9 metamų priekaištų formuluojamas taip: kaip galima herojizuoti tokius vangius žmones? Šis priekaištas kelia juoką, nes remiasi prielaida, kad žmonės gimsta didvyriais. Iš tikrųjų žmonės kaip tik taip ir norėtų galvoti: jei jau gimei bailiu, gali būti visiškai ramus, – nieko nepakeisi, būsi bailys visą gyvenimą, nors ir ką darytum; jei gimei herojumi, taip pat gali būti visiškai ramus, – būsi herojus visą gyvenimą, – gersi kaip herojus, valgysi kaip herojus. O egzistencialistas sako: bailys daro save bailiu, herojus daro save herojumi. Bailiui visada egzistuoja galimybė daugiau nebūti bailiu, o herojui – liautis buvus herojumi. Tačiau svarbu tik visiškas angažavimasis, o ne atskiras atvejis ar veiksmas – jie neangažuoja jūsų iki galo.
Taigi, man regis, mes atsakėme į kelis egzistencializmui skirtus kaltinamus. Kaip matote, jo negalima laikyti nei kvietizmo filosofija, nes jis apibrėžia žmogų pagal jo veiklą, nei pesimistiniu žmogaus aprašymu: nėra optimistiškesnės teorijos, nes žmogaus lemtis priklauso nuo jo paties; jis ir nemėgina atimti žmogui noro veikti, nes jam sakoma, kad viltį teikia tik jo veikla, ir vienintelis dalykas, leidžiantis žmogui gyventi, yra veiksmas. Vadinasi, šiuo atveju mes visada susiduriame su veiklos ir angažavimosi morale. Vis dėlto, remdamiesi šiomis keliomis duotybėmis, mus dar kaltina ir tuo, kad mes užmūrijame žmogų į subjektyvų individualumą. Bet ir čia mus klaidingai supranta. Iš tiesų mūsų išeities taškas yra individo subjektyvumas dėl grynai filosofinių priežasčių. Ne todėl, kad esame buržua, o todėl, kad norime doktrinos, grindžiamos tiesa, o ne gražiomis teorijomis, teikiančiomis viltį be jokio realaus pagrindo. Išeities tašku negali būti jokia kita tiesa, išskyrus „Aš mąstau, vadinasi, esu“. Tai yra absoliuti save suvokiančios sąmonės tiesa. Bet kuri teorija, nagrinėjanti žmogų anapus šios akimirkos, kai jis suvokia patį save, nuo pat pradžių yra tiesą atmetanti teorija, nes anapus šio karteziškojo cogito visi objektai tėra tik tikėtini, o tikimybių doktrina, nesiremianti tiesa, nugarma į nebūtį; tikimybei apibrėžti reikalinga turėti tai, kas tikra. Taigi kad egzistuotų nors kokia tiesa, reikia absoliučios tiesos; o ši tiesa yra paprasta, lengvai atrandama ir visiems aiški; ji suvokiama tiesiogiai.
Kita vertus, mūsų teorija yra vienintelė, suteikianti žmogui orumą, vienintelė, kuri nepaverčia jo objektu. Bet kuris materializmas galiausiai traktuoja žmones, tarp jų ir save patį, kaip objektus, tai yra kaip determinuotų reakcijų visumą, niekuo nesiskiriančią nuo tų savybių ir reiškinių, iš kurių susideda stalas, kėdė ar akmuo. O mes kaip tik norime sukurti žmogaus karalystę kaip vertybių visumą, skirtingą nuo materialios karalystės. Bet mūsų subjektyvumas, suvokiamas kaip tiesa, nėra griežtai individualus, nes mes parodėme, kad savuoju cogito žmogus atranda ne tik patį save, bet ir kitus. Priešingai negu Descartes’o filosofijoje, priešingai negu Kanto filosofijoje savuoju aš mąstau mes suvokiame save kito akivaizdoje, ir kitas mums yra toks akivaizdus kaip ir mes patys. Taigi žmogui, save tiesiogiai suvokiančiam per cogito, taip pat atsiveria ir visi kiti, ir, be to, atsiveria kaip jo egzistavimo sąlyga. Jis suvokia, kad jis negali būti kuo nors (ta prasme, kai apie žmogų sakoma, kad jis dvasingas, piktas ar pavydus), kol jo tokiu kiti nepripažįsta. Kad sužinotum apie save tiesą, reikia pabūti kitu. Tas kitas yra būtinas mano egzistavimui, kaip ir mano savivokai. Šiomis aplinkybėmis mano vidinis pasaulis atsiveria prieš mane kaip mano laisvei priešingas kitas, galvojantis ir norintis už arba prieš mane. Taip mes staiga atveriame pasaulį, kurį pavadinsime intersubjektyvumu, ir kaip tik šiame pasaulyje žmogus sprendžia, kas yra jis ir kas yra kiti.
Be to, jei kiekviename žmoguje negalima atskleisti universalios esmės, kuri būtų žmogaus prigimtis, vis dėlto egzistuoja žmogiškosios padėties bendrumas (universalité humaine de condition). Nūdienos mąstytojai neatsitiktinai noriau kalba apie žmogaus padėtį negu apie jo prigimtį. Šiaip ar taip, jie laiko padėtį apribojimų a priori visuma, kuri apibrėžia esminę žmogaus situaciją pasaulyje. Istorinės situacijos kinta: žmogus gali gimti vergu pagoniškoje visuomenėje arba ponu feodalu, arba proletaru. Nekinta tik būtinumas jam būti pasaulyje, būti jame dirbančiu, būti tarp kitų, būti mirtingu. Apribojimai nėra nei subjektyvūs, nei objektyvūs arba greičiau jie turi ir subjektyvią, ir objektyvią pusę. Objektyvūs todėl, kad sutinkami visur ir visur atpažįstami, subjektyvūs – kad yra patiriami, ir jeigu žmogus jų nepatiria, tai yra jeigu jis laisvai neapibrėžia savo egzistavimo santykio su jais, šie apribojimai yra niekas. Ir nors projektai gali būti skirtingi, nė vienas iš jų nėra man svetimas, nes visi jie tėra tik mėginimas įveikti šiuos apribojimus, praplėsti juos arba neigti, arba prisitaikyti prie jų. Dėl to kiekvienas projektas, nors ir koks individualus jis būtų, turi universalią vertę. Kiekvienas projektas, netgi kino, indo arba negro, europiečiui gali būti suprantamas. Tai reiškia, kad 1945 m. europietis gali nuo jo suvoktos situacijos eiti iki jos kraštutinės ribos ir atkurti savyje kino, indo ar afrikiečio projektą. Bet kuris projektas universalus tuo požiūriu, kad jis yra suprantamas visiems žmonėms. Tuo jokiu būdu nepasakoma, kad šis projektas visiškai apibrėžia žmogų, o tik tai, kad projektas gali būti atkartotas. Visados galima rasti būdą, kaip suprasti idiotą, vaiką, primityvą ar svetimšalį, jei tik turime pakankamai informacijos. Tad galime sakyti, kad egzistuoja žmogaus universalumas, bet jis nėra duotas, jis nuolat formuojamas. Rinkdamasis save, aš formuoju universalybę; aš ją formuoju suprasdamas bet kurio kito žmogaus projektą, kad ir iš kokios epochos jis būtų. Toks pasirinkimo absoliutumas nepanaikina kiekvienos epochos reliatyvumo. Egzistencializmas kaip tik laiko savo pareiga parodyti laisvo, suprantamo bet kurioje epochoje ir bet kuriam individui užsiangažavimo (l’engagement libre), kuriuo kiekvienas žmogus realizuoja save kartu realizuodamas tam tikrą žmonijos tipą, absoliutumo ir kultūrinės aplinkos, galinčios atsirasti po tokio pasirinkimo, reliatyvumo sąryšį; kartu reikia pabrėžti kartezianizmo reliatyvumą ir kartezianiško pasirinkimo absoliutumą. Šiuo požiūriu, jeigu norite, galima sakyti, kad kiekvienas iš mūsų kvėpuodamas, valgydamas, miegodamas ar kitokiu būdu ką nors veikdamas absoliutizuojasi. Nėra jokio skirtumo tarp laisvos būties, būties-projekto, egzistencijos, pasirenkant savo esmę, ir absoliučios būties; nėra jokio skirtumo tarp laiko požiūriu, tai yra istorijoje lokalizuotos, absoliučios būties ir universaliai suvokiamos būties.
Vis dėlto tai iki galo nepaneigia kaltinimo subjektyvumu. Iš tiesų šis kaltinimas reiškiasi keliomis formomis. Pirmiausia mums sakoma: „Taigi jūs galite daryti, ką norite“; ir sakoma įvairiais būdais. Iš pat pradžių mus kaltina anarchija, paskui skelbia: „Jūs negalite spręsti apie kitus, nes neturite pagrindo teikti pirmenybę tam, o ne kitam projektui“; galiausiai mums gali sakyti: „Jūsų pasirinkimas yra visiškai beprasmis, viena ranka jūs atiduodate tai, ką vaizduojatės gavę kita“. Šie trys prieštaravimai nėra labai rimti. Jau pirmasis priekaištas: „Jūs galite rinktis, ką norite“ yra netikslus. Kažką pasirinkti galima, tačiau niekaip negalima nesirinkti. Aš visados galiu rinktis, tačiau privalau žinoti, kad, net nieko nepasirinkęs, aš vis dėlto pasirinkau. Nors ši aplinkybė atrodo itin formali, ji yra labai svarbi vaizduotei ir užgaidai apriboti. Jei tai tiesa, kad atsidūręs tam tikroje situacijoje, pavyzdžiui, tokioje, kuri apibrėžia mane kaip lytį turinčią būtybę, galinčią turėti santykius su kitos lyties būtybe ir turėti vaikų, aš esu priverstas laikytis tam tikros nuostatos ir bet kuriuo atveju esu atsakingas už pasirinkimą, kuris, įpareigodamas mane, taip pat įpareigoja visą žmoniją. Net jei jokia a priori vertybė nelemia mano pasirinkimo, vis dėlto ji neturi nieko bendro su užgaida, o jei kai kas mano, jog čia ta pati Gide’o teorija apie veiksmo nepagrįstumą, tas nemato didžiulio skirtumo tarp egzistencializmo ir Gide’o doktrinos. Gide’as nežino, kas yra situacija; jo teorijoje veiksmas pagrįstas užgaida. Mūsų nuomone, priešingai, – žmogus yra tam tikroje organizuotoje situacijoje, kuriai jis yra įsipareigojęs, ir savo pasirinkimu įpareigoja ir visą žmoniją. Jis negali išvengti pasirinkimo: jis liks arba skaistus, arba apsives, bet neturės vaikų, arba apsives ir turės vaikų – bet kuriuo atveju, kad ir ką jis darytų, jam neįmanoma, sprendžiant šią problemą, išvengti atsakomybės. Be abejo, jis renkasi neatsižvelgdamas į iš anksto nustatytas vertybes, bet būtų neteisinga kaltinti jį įnoringumu. Tarkime, kad moralinį pasirinkimą greičiau galima lyginti su meno kūrinio kūrimu. Bet čia iškart reikia padaryti išlygą: kalbama ne apie estetinę moralę, nes mūsų priešai yra tokie nesąžiningi, jog mums priekaištauja net už tai. Mano pasirinktas pavyzdys tėra tik palyginimas. Tad ar kada nors kas priekaištavo menininkui, tapančiam paveikslą ir neieškančiam įkvėpimo a priori nustatytose taisyklėse? Ar sakė kas nors, kokį paveikslą jis turi nutapyti? Savaime suprantama, kad negalima apibūdinti paveikslo, kurį menininkas tik imasi tapyti, ir kad paveikslas, kurį dar reikia nutapyti, yra kaip tik tas paveikslas, kurį jis nutapys; aišku, kad a priori estetinių vertybių nėra, bet yra vertybių, kurias vėliau išryškins paveikslo detalių ryšiai, santykiai tarp kūrėjo valios ir rezultato. Niekas negali pasakyti, kokia bus rytojaus tapyba, galima spręsti tik apie dabartinę tapybą. Koks čia ryšys su morale? Mes esame tokioje pačioje kūrybinėje situacijoje. Mes niekados nesamprotaujame apie meno kūrinio nepagrįstumą. Kai mes kalbame apie Picasso drobę, mes niekados nesakome, kad ji yra nepagrįsta; mes labai gerai suprantame, kad tapydamas menininkas kuria save tokį, koks jis tuo metu yra, kad jo kūrinių visuma – neatskiriama jo gyvenimo dalis.
Tas pat yra ir moralės srityje. Tarp meno ir moralės bendra tai, kad abiem atvejais mes turime kūrybą ir išmonę. Mes negalime a priori nuspręsti, ką reikėtų daryti. Aš manau, kad gana aiškiai jums visa tai išdėsčiau pasakodamas apie mokinį, kuris atėjo pas mane patarimo ir kuris, gilindamasis į įvairias moralės teorijas – Kanto ar kitokias, bet nerasdamas jose jokių sau tinkamų nuostatų, buvo priverstas pats sau sukurti savo dėsnį. Mes niekados nesakysime, kad šio žmogaus pasirinkimas buvo nepagrįstas, nesvarbu, ką jis pasirinko, – ar likti su motina remiantis jausmais, individualiu veiksmu ir konkrečia atjauta kaip moraliniu pagrindu, ar vykti į Angliją teikiant pirmenybę pasiaukojimui. Žmogus kuria pats save; iš pradžių jis nėra visiškai sukurtas, jis kuria save rinkdamasis moralę, o aplinkybių poveikis yra toks, kad vieną iš moralių jis priverstas pasirinkti. Mes apibrėžiame žmogų tik remdamiesi jo angažavimusi. Taigi būtų absurdiška mus kaltinti pasirinkimo nepagrįstumu. Antra, mums sakoma: jūs negalite spręsti apie kitus. Vienu atžvilgiu tai teisinga, kitu – klaidinga. Teisinga tuo požiūriu, kad kiekvieną kartą, kai žmogus visiškai nuoširdžiai ir aiškiai renkasi savo poziciją ir savo projektą, neįmanoma, kad jis vietoj jo verčiau pasirinktų kitą, kad ir koks tas kitas projektas būtų; teisinga tuo požiūriu, kad mes netikime pažanga, pažanga yra tik gerėjimas, žmogus visada lieka toks pat, susidurdamas su kintančia situacija, o pasirinkimas visada yra pasirinkimas situacijoje. Moralinė problema nepasikeitė nuo to momento, kai reikėjo rinktis tarp vergijos šalininkų ir priešininkų, pavyzdžiui, nuo Amerikos pilietinio karo10, ir iki dabarties momento, kai galima balsuoti už MRP11 ar komunistus.
Tačiau galimybė spręsti vis dėlto liko, nes, kaip aš jums jau sakiau, renkama ir renkamasi kitų akivaizdoje. Pirmiausia galima spręsti (ir tai, ko gero, yra ne vertybinis, o loginis sprendimas), kokie pasirinkimai yra pagrįsti klaida, o kokie – tiesa. Galima spręsti apie žmogų sakant, kad jis yra nesąžiningas. Jeigu mes apibrėžėme žmogaus situaciją kaip laisvą pasirinkimą be pasiteisinimų ir paramos, kiekvienas žmogus, kuris savo aistras dangsto pasiteisinimais, kiekvienas, kuris išgalvoja priežasčių, yra nesąžiningas. Man paprieštaraus: o kodėl negali rinktis nesąžiningai? Aš atsakau, kad moraliai negaliu jo teisti, bet jo nesąžiningumą aš vadinu klaida. Čia neįmanoma išvengti sprendimo apie tiesą. Nesąžiningumas yra aiškus melas, nes jis veidmainingai nuslepia visuotinę angažavimosi laisvę. Lygiai taip pat aš sakyčiau, kad nesąžininga bus teigti, jog egzistuoja tam tikros išankstinės vertybės; aš prieštaraučiau pats sau, jei tuo pačiu metu aš geisčiau jų ir teigčiau, kad jos mane prievartauja. Jei man sakytų: „O jei aš noriu būti nesąžiningas“, aš atsakyčiau: „Nėra jokio pagrindo jums tokiam nebūti, bet aš teigiu, kad jūs esate toks, nes tik sąžiningumui yra būdingas griežtas nuoseklumas“. Be to, aš galiu ištarti moralinį nuosprendį. Kai teigiu, kad, esant kiekvienai konkrečiai aplinkybei, laisvė negali turėti jokio kito tikslo kaip tik save pačią ir jei žmogus kartą suprato, kad jis kuria vertybes būdamas paliktas pats sau, jis negali norėti nieko kito, kaip laisvės kaip visų vertybių pagrindo. Nereikia manyti, kad jis nori jos abstrakčiai. Tai paprasčiausiai reiškia, kad galutinis visų dorų žmonių veiksmų tikslas yra laisvės siekimas. Žmogus, stojantis į komunistų ar revoliucionierių sąjungą, siekia konkrečių tikslų; šie tikslai suponuoja abstrakčios laisvės valią; bet šitos laisvės norima konkrečiai. Kiekvienu tokiu atveju mes norime laisvės dėl laisvės. O siekdami laisvės mes pamatome, kad ji visiškai priklauso nuo kitų laisvės ir kad kitų laisvė priklauso nuo mūsų laisvės. Tiesa, laisvė, kaip žmogaus apibrėžtis, nepriklauso nuo kito, bet vos tik aš angažuojuosi, aš privalau kartu norėti ne tik savo, bet ir kitų laisvės; aš negaliu savo laisvės laikyti tikslu, jei tas tikslas nėra ir kitų laisvė. Vadinasi, jei visiško autentiškumo požiūriu aš pripažinau, kad žmogus yra tokia būtybė, kurio egzistencija yra pirmesnė už esmę, kad jis yra laisva būtybė, kuri bet kuriomis aplinkybėmis tegali norėti tik savo laisvės, kartu aš teigiu, kad aš ir kitiems galiu norėti tik laisvės. Vadinasi, šios laisvės suponuota laisva valia leidžia man formuluoti sprendimus apie tuos, kurie mėgina paslėpti visišką savo egzistencijos beprasmiškumą. Vienus, besislepiančius nuo savo visuotinės laisvės rimtumo dvasia ar deterministiniais pasiteisinimais, aš pavadinsiu bailiais; kitus, mėginančius savo egzistenciją sieti su būtinumu, nors ir pats žmogaus atsiradimas žemėje yra atsitiktinis, pavadinsiu niekšais. Bet bailius ar niekšus galima vertinti tik griežtu autentiškumo požiūriu. Todėl, nors moralės turinys ir kinta, tam tikra šios moralės forma yra universali. Kantas teigia, kad laisvė nori pačios savęs ir kitų laisvės. Sutinku, tačiau jis mano, kad moralei konstruoti užtenka to, kas formalu ir universalu. Mes, priešingai, manome, kad, apibrėžiant veiksmą, pernelyg abstraktūs principai sužlunga. Dar kartą prisiminkime to mokinio istoriją; dėl ko, kokia moraline maksima remdamasis, jūsų manymu, jis būtų galėjęs palikti savo motiną ar likti su ja? Mes neturime jokių priemonių apie tai spręsti. Turinys visada konkretus ir, vadinasi, nenuspėjamas; visą laiką vyksta kūrybinis procesas. Vienintelis dalykas, į kurį reikia atsižvelgti, – tai žinojimas, ar šis kūrybinis procesas vyksta dėl laisvės.
Pavyzdžiui, panagrinėję du konkrečius atvejus, pamatysite, kiek jie sutampa ir kartu kiek skiriasi. Paimkime „Malūną ant Floso“12. Čia mes sutinkame vieną jauną merginą Magi Tuliver, sąmoningai atsiduodančią aistrai; ji myli jauną vyrą Stiveną, kuris yra susižiedavęs su jauna, niekuo neišsiskiriančia mergina. Toji Magi Tuliver, užuot lengvabūdiškai pasitenkinusi savo laime, dėl žmogiškojo solidarumo pasiryžta pasiaukoti ir atsižadėti mylimo žmogaus. „Parmos vienuolyne“ Sanseverina, priešingai, manydama, kad aistra yra tikroji žmogaus vertė, pareikštų, kad didelė meilė verta aukų, kad pirmenybę reikėtų teikti jai, o ne banaliai vedybinei meilei, kuri sujungtų Stiveną ir jaunąją žąsį, kurią jis turėjo vesti. Ji pasirinktų paaukoti pastarąją ir pasiektų savo laimę, ir, kaip parodo Stendhalis, pagauta aistros, pasiaukotų pati, jei gyvenimas to reikalautų. Dėl to mes čia susiduriame su dviem visiškai priešingomis moralėmis. Aš manau, kad jos yra lygiavertės: abiem atvejais pagrindinis tikslas yra kaip tik laisvė. Jūs galite įsivaizduoti pagal pasekmes abu analogiškus poelgius: viena mergina pasiaukodama atsižada meilės, kita, lytinio potraukio vedama, paneigia ankstesnius ryšius su mylimu žmogumi. Šie ką tik aprašyti veiksmai išoriškai panašūs, tačiau jie yra pernelyg skirtingi: Sanseverinos elgesys yra daug artimesnis Magi Tuliver negu lengvabūdiškam godumui.
Tad jūs matote, kad mums taikomas antrasis kaltinimas kartu yra ir teisingas, ir klaidingas. Galima rinktis bet ką, jei renkamasi laisvai.
Trečiasis priekaištas yra toks: viena ranka jūs gaunate tai, ką duodate kita – tai reiškia, kad vertybės iš esmės nėra rimtos, nes jūs renkatės jas. Į tai aš su giliu apmaudu atsakau, jog taip ir yra; bet jei aš atmečiau Dievą-tėvą, reikia, kad vertybes kažkas kurtų. Reikia matyti daiktus tokius, kokie jie yra. Tarp kitko, teigdami, kad mes kuriame vertybes, sakome štai ką: gyvenimas neturi prasmės a priori. Kol jūs negyvenate, gyvenimas yra niekas – jūs privalote suteikti jam prasmės, ir vertybė yra ne kas kita, kaip toji jūsų pasirenkama prasmė. Iš to aišku, kad galima kurti žmogiškąją bendruomenę. Mane kaltino už patį klausimą: ar egzistencializmas yra humanizmas. Man sakė: „Juk „Šleikštulyje“13 jūs rašėte, kad humanistai yra neteisūs, šaipėtės iš tam tikro humanizmo tipo, tai kam dabar prie jo grįžti?“ Iš tiesų žodis „humanizmas“ turi dvi visiškai skirtingas prasmes. Humanizmą galima suprasti kaip teoriją, laikančią žmogų tikslu ir aukščiausia vertybe. Toks humanizmas būdingas Cocteau14, pavyzdžiui, jo pasakojimui „Aplink pasaulį per 80 valandų“, kuriame vienas iš veikėjų, skrisdamas virš kalnų lėktuvu, sušunka: žmogus yra nuostabus! Tai reiškia, kad asmeniškai aš, nekonstravęs lėktuvų, galiu pasinaudoti šių ypatingų išradimų vaisiais ir kad asmeniškai aš – kaip žmogus – jaučiuosi atsakingas ir pagerbtas tais ypatingais kai kurių žmonių veiksmais. Vadinasi, mes galėtume įvertinti žmogų pagal kilniausius kai kurių žmonių veiksmus. Toks humanizmas yra absurdiškas, nes ir šuo arba arklys galėtų pateikti bendrą sprendimą apie žmogų ir pareikšti, koks jis yra nuostabus, – o to, bent kiek man žinoma, jie visiškai nesirengia daryti. Bet negalima pripažinti, kad apie žmogų galėtų spręsti ir žmogus. Egzistencializmas atpalaiduoja jį nuo visų tokių sprendimų: egzistencialistas niekada nelaiko žmogaus tikslu, nes žmogus visą laiką kuria save. Ir mes neturime teisės tikėti, kad yra žmonija, kurią reikėtų garbinti kaip dievybę, kaip tai darė Auguste’as Comte’as15. Žmonijos kultas baigiasi savyje užsisklendusiu Comte’o humanizmu ir – reikia pasakyti – fašizmu. Tokio humanizmo mes nenorime.
Bet humanizmas turi ir kitokią prasmę, kuri iš tikrųjų reiškia, jog žmogus nuolat yra anapus paties savęs; tik projektuodamas ir pranokdamas save, jis egzistuoja kaip žmogus ir, kita vertus, gali egzistuoti tik siekdamas transcendentinių tikslų. Pranokdamas save ir suvokdamas objektus tik per jų santykį su savęs pranokimu, žmogus yra šio pranokimo širdyje, centre. Nėra kito pasaulio, išskyrus žmogaus, žmogiškojo subjektyvumo pasaulį. Šis kuriamosios žmogaus transcendencijos ryšys – reiškiantis ne Dievo transcendenciją, bet savęs pranokimą ir subjektyvumą, kad žmogus nėra užsisklendęs savyje, bet visą laiką veikiantis žmogaus pasaulyje, – yra tai, ką mes vadiname egzistencialistiniu humanizmu. Humanizmu todėl, kad mes primename žmogui, jog kito įstatymų leidėjo, išskyrus jį patį, nėra ir kad paliktas pačiam sau savo likimą jis renkasi pats; ir todėl, kad mes parodome, jog žmogus gali išreikšti save patį ne atsigręždamas į save, o siekdamas anapus savęs tikslo, kuriuo laikomas toks išsilaisvinimas, tokia ypatinga realizacija.
Iš šių kelių apmąstymų aišku, kad nėra nieko neteisingiau už tuos prieštaravimus, kuriais mus kaltina. Egzistencializmas yra ne kas kita, kaip pastanga visas išvadas padaryti nuosekliai ateistiniu požiūriu. Jis visai nesiekia skandinti žmogaus neviltyje. Bet jei, kaip tai daro krikščionys, neviltimi vadinsime bet kokį netikėjimą, tuomet prigimtinė neviltis yra jo išeities taškas.
Egzistencializmas nėra ateizmas tuo požiūriu, kad jam užtektų įrodyti, jog Dievo nėra. Jis greičiau teigia, kad jei Dievas ir egzistuotų, nuo to niekas nepasikeistų; štai mūsų išeities taškas. Esmė ne tai, ar mes tikime, kad Dievas egzistuoja, bet tai, kad mes manome, jog ši problema nesusijusi su Jo egzistavimu; reikia, kad žmogus pats rastų save ir įsitikintų, kad niekas be jo paties negali jo išgelbėti, net ir neginčytinas Dievo egzistavimo įrodymas. Šiuo požiūriu egzistencializmas yra optimizmas, veiksmo doktrina, ir tik dėl nesąžiningumo, painiodami savo neviltį su mūsų, krikščionys gali vadinti mus netekusiais vilties.
Versta iš: Sartre J.-P. L’EXISTENTIALISME EST UN HUMANISME. Paris: Éditions Gallimard, 1996. P. 19–78.
1 Aš mąstau (pranc.).
2 Gabrielis Marcelis (1889–1973) – prancūzų katalikų filosofas, rašytojas, krikščioniškojo egzistencializmo pradininkas. Pagrindiniai veikalai: „Būti ir turėti“ („Être et avoir“, 1935), „Žmogus keleivis“ („Homo viator“, 1944), Būties paslaptis („Le Mystčre de l’être“, 1950) ir kt.
3 Pats M. Heideggeris veikale „Laiškas apie humanizmą“ („Brief über den Humanismus“, 1946) netiesiogiai atmetė tokį apibūdinimą.
4 Turimas omenyje universitetinės profesūros ir Katalikų Bažnyčios ideologinis konfliktas Prancūzijos III respublikos sąlygomis.
5 Francis Ponge (1899–1988) – prancūzų poetas ir eseistas. Savo kūryba siekė priimti „iššūkį, kurį mums meta daiktai“, apvalyti poeziją nuo visų sąlygiškumų, asmeninių poeto nuotaikų ir nuostatų. Svarbiausi poezijos rinkiniai: „Daiktų balsai“ („Le Parti pris de choses“, 1942), „Naujasis rinkinys“ („Nouveau Recueil“, 1967) ir kt.
6 André Gide’as (1869–1951) – prancūzų rašytojas, literatūrologas. 1947 m. gavo Nobelio premiją. Pagrindiniai kūriniai: „Imoralistas“ („L’Immoraliste“, 1902), „Vatikano požemiai“ („Les caves de Vatican“, 1914), „Pinigų padirbinėtojai“ („Les Faux-Monnayeurs“, 1925) ir kt.
7 J.-P. Sartre’as perfrazuoja R. Descartes’o mintį iš „Samprotavimo apie metodą“ („Discours de la Méthode“, 1637): „Trečioji taisyklė: visuomet stengtis pirmiau nugalėti save, o ne lemtį, ir pakeisti savo troškimus, o ne pasaulio tvarką, ir iš viso stengtis priprasti prie minties, kas būtų vien mūsų galioje, išskyrus mūsų mintis“. Dekartas R. Rinktiniai raštai / Vertė G. Bartkus. – Vilnius: Mintis, 1978. – P. 116.
8 Jeanas Racine’as (1639–1699) – prancūzų dramaturgas tragikas. Panaudodamas antikos, biblinių mitų ir istorinius siužetus sukūrė naujo tipo klasicistinių tragedijų. Svarbiausios iš jų: „Andromacha“ („Andromaque“, 1667), „Britanikas“ („Britannicus“, 1669), „Berenikė“ („Bérénice“, 1670), „Mitridatas“ („Mithridate“, 1673), „Ifigenija Aulidėje“ („Iphigénie en Aulide“, 1674), „Fedra“ („Phčdre“, 1677), „Estera“ („Esther“, 1689) ir kt.
9 „Laisvės keliai“ („Les Chemins de la Liberté“, 1945–1949) – J.-P. Sartre’o tetralogija. Pirmuose dviejuose romanuose vaizduojama tarpukario Prancūzija, trečiajame aprašomas 1940 m. pralaimėjimas ir Pasipriešinimo sąjūdžio pradžia. Ketvirtas romanas liko nebaigtas.
10 Turimas omenyje 1861–1865 m. pilietinis Jungtinių Amerikos Valstijų šiaurinių ir pietinių valstijų karas.
11 MRP – Prancūzijos partijos – Liaudies respublikinis judėjimas (Mouvement Républicain Populaire) – santrumpa. Įkurta 1944 m. kaip dešinioji krikščionių demokratų pakraipos partija. Viena iš pagrindinių Prancūzijos IV respublikos partijų. Vėliau suskilo: viena partijos dalis įsiliejo į Charles’io de Gaulle’io vadovaujamą demokratų sambūrį už V respubliką, kita 1966 m. įsteigė Demokratinį centrą, įsiliejusį į Prancūzijos demokratijos sąjungą.
12 „Malūnas ant Floso“ („The Mill on the Floss“, 1860) – socialinis-psichologinis anglų rašytojos George Eliot (tikr. Mary Ann Evans, 1819–1890) romanas.
13 „Šleikštulys“ („La Nausée“, 1938) – pirmasis J.-P. Sartre’o romanas.
14 Jean’as Cocteau (1889–1963) – prancūzų poetas, dramaturgas, prozininkas, grafikas, režisierius. Labiausiai išgarsėjo pjese „Pragaro mašina“ („La machine infernale“, 1934), filmais „Gražuolė ir pabaisa“ („La Belle et la Bête“, 1945), „Orfėjas“ („Orphée“, 1949) ir kt.
15 Isidore’as Auguste’as Marie François Xavieras Comte’as (1798–1857) – prancūzų filosofas, sociologas, pozityvizmo pradininkas. Svarbiausias veikalas – „Pozityvios filosofijos kursas“ („Cours de philosophie positive“, 1830–1842).
Walter Benjamin. Franzas Kafka. Dešimtosioms jo mirties metinėms
2005 m. Nr. 1
Iš vokiečių k. vertė Laurynas Katkus
Walteris Benjaminas (1892–1940) – literatūros kritikas, teoretikas, eseistas ir vertėjas, viena žymiausių ir tragiškiausių pirmosios XX a. pusės Vokietijos literatūros figūrų. Spausdinama esė parašyta dešimtųjų Franzo Kafkos mirties metinių proga ir yra viena pirmųjų Prahos prozininko visuminių interpretacijų. Panašiai kaip Czesławas Miłoszas „Ulro žemėje“, tekste apie F. Kafką Benjaminas įspūdingai jungia sociologinę analizę ir religinius apmąstymus. Esė apie kritikui labai artimą rašytoją daugeliu požiūrių galima skaityti kaip jo paties manifestą.
W. Benjamino rinktines esė „Nušvitimai“ netrukus išleis „Vagos“ leidykla, remiama Atviros Lietuvos fondo.
Potiomkinas
Pasakojama, kad Potiomkinas1 kentėjęs nuo sunkių, beveik reguliariai pasikartojančių depresijos priepuolių, per kuriuos niekas negalėdavęs prie jo prisiartinti: įeiti į jo kambarį būdavo griežčiausiai uždrausta. Dvare apie šį negalavimą nebūdavo kalbama, ypač žinant, jog kiekviena užuomina apie tai galėjo užtraukti imperatorienės Jekaterinos nemalonę. Viena kanclerio depresija truko neįprastai ilgai. Jos padariniai buvo rimti: kanceliarijoje kaupėsi krūvos bylų, kurias Potiomkinas turėjo pasirašyti ir kurias sutvarkyti reikalavo carienė. Aukštieji valdininkai nebežinojo, ko griebtis. Tuo metu į kanclerio rūmų prieškambarį, kur, kaip įprasta, aimanuodami ir skųsdamiesi sėdėjo valstybės tarėjai, atsitiktinai pateko nežymus raštininkėlis Šuvalkinas. „Kas atsitiko, Jūsų Ekscelencijos? Kuo galėčiau Jūsų Ekscelencijoms patarnauti?“ – paslaugiai paklausė Šuvalkinas. Tarėjai jam viską paaiškino ir apgailestavo, jog negali pasinaudoti jo paslaugomis. „Jei bėda tik tokia, ponai, – pasakė Šuvalkinas, – prašom duoti man bylas.“ Neturėdami ko prarasti, tarėjai padarė, ko jis prašė, ir Šuvalkinas su bylomis po pažastimi galerijomis ir koridoriais patraukė Potiomkino miegamojo link. Nesibelsdamas, netgi nestabtelėdamas jis spustelėjo durų rankeną. Kambarys buvo neužrakintas. Nudryžusiu chalatu apsisiautęs Potiomkinas prieblandoje sėdėjo ant lovos kramtydamas nagus. Šuvalkinas priėjo prie rašomojo stalo, rašalinėje pamirkė plunksną ir netaręs nė žodžio įbruko ją Potiomkinui į ranką, o pirmą pasitaikiusią bylą padėjo ant kelių. Abejingai pažvelgęs į įsibrovėlį, Potiomkinas tarsi miegodamas suraitė parašą, paskui antrą, ir taip visus. Kai tik Potiomkinas padėjo paskutinį parašą, Šuvalkinas negaišdamas laiko pasikišo bylas po pažastimi ir pasišalino iš kambario. Pergalingai mojuodamas bylomis jis įžengė į prieškambarį. Tarėjai prišoko prie jo, išplėšė iš rankų popierius ir sulaikę kvapą palinko ties jais. Niekas neištarė nė žodžio; visas būrelis sustingo. Šuvalkinas vėl priėjo arčiau, vėl mandagiai paklausė, dėl ko ponai taip suglumo. Tada jo žvilgsnis nukrypo į parašą. Viena byla po kitos buvo pasirašytos: Šuvalkinas, Šuvalkinas, Šuvalkinas…
Ši istorija yra tarsi heroldas, prieš du šimtmečius skelbiantis Kafkos pasirodymą. Joje tvyranti mįslė yra Kafkos mįslė. Kanceliarijų ir kontorų, sudvisusių, tamsių ir nušiurusių kambarių pasaulis yra Kafkos pasaulis. Paslaugusis Šuvalkinas, kuris į viską žiūri taip lengvabūdiškai, bet galiausiai lieka tuščiomis rankomis, yra Kafkos K. O apsnūdęs ir neprižiūrimas Potiomkinas, vegetuojantis nuošaliame, uždraustame įeiti kambaryje, yra protėvis tų valdžios turėtojų, kurie Kafkos romanuose kaip teisėjai gyvena palėpėse ar kaip sekretoriai – pilyse. Nepaisant aukštos pozicijos, jie visuomet yra puolę arba smunkantys žmonės, ir todėl su visa savo galia staiga gali pasirodyti netgi pačių žemiausių sluoksnių atstovų – durininkų ir sukriošusių tarnautojų – pavidalu. Kodėl jie vegetuoja? Galbūt jie yra žemės rutulį ant savo sprando laikiusių atlantų palikuonys? Galbūt todėl galvą jie „nuleidę taip žemai ant krūtinės, kad vos matyti akys“, kaip Pilies kaštelionas portrete ar Klamas, kai jis lieka vienas? Tačiau jie laiko ne žemės rutulį; ir patys kasdieniškiausi dalykai čia yra svarūs: „Jo nuovargis buvo gladiatoriaus nuovargis po kovos, jo darbas – išbaltintas kontoros kampelis“. Georgas Lukacsas2 kartą pasakė, jog šiais laikais, norint padaryti padorų stalą, reikia turėti architektūrinį Michelangelo talentą. Kaip Lukacsas mąsto istorinėmis epochomis, taip Kafka – kosminėmis eromis. Baltindamasis, net ir pačiais nežymiausiais judesiais, žmogus išjudina kosminę erą. Kafkos personažai dažnai ir dėl neaiškių priežasčių ploja rankomis. Tačiau sykį probėgšmais paminima, jog jų rankos „iš tikrųjų yra garo kūjai“.
Mes sutinkame šiuos valdovus nuolatos lėtai judančius, smunkančius ar kylančius. Bet šiurpiausi jie tada, kai pakyla iš paties nuopuolio dugno: iš tėvijos. Sūnus ramina abejingą, nukriošusį tėvą, kurį ką tik rūpestingai paguldė lovon: „– Tik jau nesirūpink, aš gerai tave aptaisiau.
– Ne! – suriko tėvas, nė nesulaukęs atsakymo pabaigos, atmetė anklodę su tokia jėga, kad toji, pakilusi aukštyn, akimirką visai išsiskleidė, ir atsistojo stačias lovoje. Tik viena ranka šiek tiek laikėsi už lubų. – Tu norėjai mane aptaisyti, nenaudėli, bet tau nepasisekė. Ir nors mano jėgos jau baigiasi, bet tau dar užteks, užteks per akis. <…> Tačiau tėvas kiaurai permato sūnų, šito jo, ačiū Dievui, mokyti nereikia. <…> Ir visiškai nieko neįsitvėręs ėmė kilnoti kojas, spindėte spindėdamas iš pasitenkinimo, kad buvo toks įžvalgus. <…> Vadinasi, dabar tu žinai, kad buvo dar ir be tavęs, ligi šiol tik apie save žinojai!.. Iš esmės tu buvai nekaltas kūdikis, bet dar veikiau tu buvai velniškas žmogus!“ Tėvas, nusimetęs slegiančią antklodę, kartu nusimeta ir kosminę naštą. Norėdamas, kad senovinis tėvo ir sūnaus santykis vėl atgytų ir vėl turėtų padarinių, jis privalo išjudinti kosminę erą. Tačiau kokius padarinius tai turi! Tėvas pasmerkia sūnų mirti – nusiskandinti. Tėvas yra baudėjas. Yra daug nuorodų, kad valdininkų ir tėvų pasaulis Kafkai yra vienas ir tas pats. Šis panašumas tėvams garbės nedaro; jie pasižymi nuosmukiu, abejingumu, purvinumu. Tėvo uniforma nusėta dėmėmis; jo apatiniai nešvarūs. Purvas yra valdininkų gyvenimo stichija. „Ji negalėjo suprasti, kam apskritai egzistavo priėmimo valandos“. – „Tam, kad išsipurvintų paradiniai laiptai“, – į jos klausimą greičiausiai supykęs sykį atsakė tarnautojas, tačiau jai tai pasirodė labai prasmingas atsakymas. Nešvarumas yra toks svarbus valdininkų atributas, kad juos beveik galima laikyti milžiniškais parazitais. Šitai, žinoma, pasakytina ne apie ekonomikos sritį, bet apie proto ir žmoniškumo galias, kuriomis ši šutvė minta. Keistose Kafkos šeimose tėvas gyvena sūnaus gyvenimu, guli ant jo tarsi didžiulis parazitas. Jis minta ne tik sūnaus jėgomis, bet ir jo teise egzistuoti. Tėvas, kuris yra baudėjas, kartu yra ir kaltintojas. Nuodėmė, kuria jis kaltina sūnų, atrodo esanti gimtosios nuodėmės atmaina. Kafkiškas šios nuodėmės apibrėžimas niekam kitam netinka labiau nei sūnui: “Gimtoji nuodėmė, žmogaus seniai padarytas nusižengimas, – tai jo nuolatos kartojamas priekaištas, jog jis yra neteisybės – šios nuodėmės – auka“. Ką gi kaltina sūnus dėl šios paveldimos nuodėmės – nuodėmės, radusios paveldėtoją, – jei ne tėvą? Tad nusidėjėlis yra sūnus. Tačiau iš Kafkos apbrėžimo negalima daryti išvados, kad kaltinimas yra nuodėmingas dėl to, jog klaidingas. Kafka niekur neteigia, kad kaltinama neteisingai. Čia turimas omenyje nesibaigiantis procesas, ir jokia byla nepasirodo blogesnėje šviesoje nei ta, dėl kurios tėvas pasinaudoja valdininkų, teismo kanceliarijų tarnautojų solidarumu. Begalinis korumpuotumas nėra blogiausias jų bruožas; jų prigimtis tokia, kad tai yra vienintelė viltis, kurią jų akivaizdoje gali turėti žmogiškumas. Žinoma, teismuose esama įstatymų kodeksų, tačiau žmonės negali jų pamatyti. „Šiems teismams būdinga, kad nuteisiami ne tik nekalti, bet ir nieko nežinantys žmonės“, – spėlioja K. Įstatymai ir nustatytos normos lieka priešistoriniai, nerašyti. Žmogus, pats to nežinodamas, gali juos pažeisti ir nusidėti. Tačiau kad ir kaip žiauriai nuodėmė paliečia nieko nenujaučiančius, įstatymo požiūriu jos atsiradimas nėra atsitiktinumas, bet lemtis, čia atskleidžianti savo dviprasmiškumą. Jau Hermannas Cohenas3, probėgšmais aptardamas senąją likimo sampratą, priėjo, anot jo paties, prie „neišvengiamos įžvalgos“: „Patys likimo dėsniai sąlygoja jų peržengimą, atsimetimą“. Tas pats galioja ir teisingumo organams, teisiantiems K. Mes nusikeliame dar gerokai prieš dvylika Įstatymo lentelių, į pirmykščius laikus, kai viena iš pirmųjų pergalių prieš šiuos laikus buvo rašyti įstatymai. Nors įstatymai čia ir surašyti į knygas, jie yra slapti; jais remdamasis pirmykštis pasaulis dar beatodairiškiau rodo savo valdžią.
Padėtis kontoroje ir šeimoje Kafkos kūriniuose daugeliu aspektų susijusios. Pilies papėdės kaime žinoma tai paaiškinanti patarlė. „– Čia paplitęs galbūt ir tau žinomas posakis: žinybų sprendimai drovūs kaip jaunos panelės“. – „Taikliai pastebėta, – tarė K. – <…> Taikliai pastebėta, ko gero, sprendimai turi ir daugiau bendrų bruožų su jaunomis panelėmis“. Pats žymiausias iš jų turbūt yra pasiruošimas viskam atsiduoti – tos drovios panelės, kurias K. sutinka „Pilyje“ ir „Procese“, atsiduoda paleistuvystei šeimos rate, nelyginant lovoje. Jis sutinka jas kiekviename žingsnyje; tai, kas atsitinka paskiau, nesukelia jam jokių rūpesčių, kaip, pavyzdžiui, suviliojus padavėją. „Juodu apglėbė vienas kitą, smulkus merginos kūnas degte degė K. rankose, pagauti kažkokio proto aptemimo, iš kurio K. visąlaik tuščiai mėgino išsivaduoti, juodu pasirito kelis žingsnius tolyn, dusliai atsidaužė į Klamo duris ir liko taip begulį alaus balutėse ir šiaip visokiam purve, kuriuo buvo apėjusios grindys. Ten prabėgo ištisos valandos, <…> K. visąlaik jautėsi taip, lyg būtų pasiklydęs arba atsidūręs tokiam tolimam svetimam krašte, kur net ore nėra nė kruopelės gimtinės oro, kur nuo svetimumo tariesi uždusiąs ir kur, pašėlusių to krašto vilionių traukiamas, vis tiek nieko nebegali padaryti, tik eini dar toliau, dar toliau klysti.“ Mes dar išgirsime apie šitą tolimą kraštą. Pažymėtina, jog šios laisvo elgesio moterys niekados nebūna gražios. Kafkos pasaulyje grožis pasirodo tik pačiose paslaptingiausiose vietose: pavyzdžiui, tarp kaltinamųjų. „Tai keistas, tam tikra prasme ypatingas gamtos reiškinys <…>, ir gražina juos ne kaltė <…>, ir ne būsima bausmė jau dabar prideda jiems grožio <…>, matyt, to grožio paslaptis glūdi jiems patiems iškeltame procese, kuris kažkaip atsispindi jų išvaizdoje.“
Iš „Proceso“ galima daryti išvadą, kad bylos paprastai nesuteikia kaltinamiesiems jokios vilties, net ir tada, kai jie gali tikėtis išteisinimo. Galbūt šis beviltiškumas jiems, vieninteliems iš Kafkos padarų, ir suteikia grožio. Tai labai gerai atitinka Maxo Brodo4 užfiksuotą pokalbio fragmentą. „Prisimenu, – rašo jis, – vieną pokalbį su Kafka, prasidėjusį nuo dabartinės Europos ir žmonijos nuosmukio.“ – „Mes esame, – pasakė jis, – Dievo galvoje atsiradusios nihilistinės mintys, mintys apie savižudybę.“ Man tai priminė gnostišką pasaulėžiūrą: Dievas kaip blogasis demiurgas, pasaulis – jo nuopuolis.“ – „O ne, – tarė jis. – Mūsų pasaulis yra tik bloga Dievo nuotaika, tik bloga diena“. – „Vadinasi, anapus šios pasaulio apraiškos, kurią mes pažįstame, yra vilties?“ – Jis nusišypsojo: „Taip, pakankamai, nepaprastai daug vilties – tik ne mums“. Šie žodžiai nutiesia tiltą į keisčiausius Kafkos personažus – vienintelius, ištrūkusius iš šeimos prieglobsčio. Jiems galbūt yra vilties. Tai ne gyvūnai, net ne mišrūnai ar fantastiniai gyviai, kaip katė-avis ar Odradekas5; šie dar gyvena šeimos apžavų rate. Neatsitiktinai Gregoras Zamza pabunda tėvų namuose, pavirtęs vabalu, neatsitiktinai tas keistas gyvūnas – pusiau kačiukas, pusiau ėriukas – paveldėtas iš tėvo, neatsitiktinai Odradeku rūpinasi šeimos galva. Tačiau „parankiniai“ iš tiesų yra anapus šio rato.
Parankiniai priklauso personažų grupei, kuri pasirodo visuose Kafkos veikaluose. Šiai genčiai priklauso ir apgavikas, demaskuojamas „Apmąstyme“, ir studentas, naktį pasirodantis balkone šalia Karlo Rosmano, taip pat ir kvailiai, gyvenantys viename Pietų mieste ir niekad nepavargstantys. Sutemos, kuriose jie egzistuoja, primena mirgančią šviesą, kurioje pasirodo Roberto Walserio6 – romano „Pagalbininkas“, labai mėgto Kafkos, autoriaus – trumpų apsakymų personažai. Indiškose legendose egzistuoja gandharvai, nebaigti, dar ne visai materializavęsi padarai, būtybės miglos stadijoje. Kafkos parankiniai priskirtini šiai rūšiai; visoms kitoms veikėjų kategorijoms jie nei priklauso, nei yra svetimi: jie yra tarp jų kursuojantys pasiuntiniai. Anot Kafkos, jie panašūs į Barnabą, kuris yra pasiuntinys. Jie dar ne visiškai išsiropštę iš gamtos įsčių ir todėl „įsitaisė kertėje ant grindų, pasitiesę du senus sijonus. <…> buvo galima suprasti, kad juodu garbės reikalu laiko <…> užimti kuo mažiau vietos, šiam tikslui jie iš tiesų visąlaik kuždėdamiesi ir kikendami mėgino ir šį, ir tą, kryžiavo rankas ir kojas, tūpėsi drauge į krūvą, prieblandoje jų kampe buvo matyti tik didžiulis gniutulas“. Jiems ir panašiems į juos nebaigtiesiems bei negrabiesiems dar yra vilties.
Tai, kas švelniai ir neįpareigojamai apsireiškia šių pasiuntinių veiksmais, yra slegiantis ir nykus įstatymas visiems kitiems padarams. Nė vienas jų neturi nuolatinės savo vietos, tikro, nesupainiojamo pavidalo: visi jie kyla arba leidžiasi, visi supanašėję su savo priešu arba kaimynu, visi išeikvoję jiems skirtą laiką ir vis dar nebrandūs, visiškai išsekę ir vis tiek tebestovintys pačioje ilgos egzistencijos pradžioje. Čia negalima kalbėti apie struktūras ir hierarchijas. Tokią interpretaciją siūlantis mito pasaulis yra nepalyginti jaunesnis nei Kafkos pasaulis, kurį mitas pažadėjo išganyti. Jei ką nors žinome, tai štai ką: Kafka nepasidavė mito vilionėms. Antrasis Odisėjas, jis atrėmė jas „į tolį nukreiptu žvilgsniu“, ir „sirenos pranyko už jo pasiryžimo sienos, ir kaip tik tada, kai buvo arčiausiai prie jų, jis jų nepastebėjo“. Tarp tolimų Kafkos protėvių, žydo ir kino (su jais mes dar susidursime), nevalia pamiršti ir šio graiko. Odisėjas stovi ant slenksčio, skiriančio mitą ir pasaką. Protas ir klasta įterpė į mitą gudrybių; jo valdžia nebėra neįveikiama. Pasaka yra sakmė apie pergalę prieš mitą. Kafka, ėmęsis legendų, rašė ne ką kita, kaip pasakas dialektikams. Jose jis paliko mažų gudrybių; jis traktavo jas kaip įrodymą, „kad net ir nepakankamos, netgi vaikiškos priemonės gali pasitarnauti išganymui“. Šiais žodžiais jis pradeda savo apsakymą „Sirenų tyla“. Čia sirenos tyli; jos turi „dar baisesnį ginklą už giesmę – <…> jų tylą“. Šį ginklą jos pavartojo susidūrusios su Odisėju. Tačiau jis, pasakoja Kafka, „buvo toks buklus, toks senas lapinas, kad jo proto perregėti neįstengė net ir pati likimo deivė. Galbūt jis, nors žmogaus protui tai nebesuvokiama, iš tikrųjų pastebėjo, kad sirenos tyli“, ir iškėlė „tariamąjį dainavimą tarsi skydą prieš jas ir dievus“.
Kafkos sirenos tyli. Galbūt ir todėl, kad Kafkai muzika bei giesmė yra išsigelbėjimo išraiška ar bent jau užstatas. Užstatas vilties, ateinančios iš to mažo, sykiu nebaigto ir kasdieniško, guodžiančio ir kvailo tarpinio pasaulio, kuris yra pagalbininkų namai. Kafka yra tarsi jaunuolis, panoręs išmokti bijoti. Jis pateko į Potiomkino rūmus ir galiausiai rūsio plyšyje sutiko Josefiną, tą dainuojančią pelę, kurios giesmę jis aprašo taip: „Joje esama šiek tiek varganos trumpos vaikystės, šiek tiek prarastos, niekada nebepasikartosiančios laimės, tačiau ir šiek tiek tikro nūdienio gyvenimo, jo menko, nesuprantamo ir vis dėlto egzistuojančio ir nepaaiškinamo žvalumo“.
Vaikystės nuotrauka
Kafkos vaikystės nuotraukoje „varginga trumpa vaikystė“ tapo kaip reta jaudinančiu vaizdu. Ji atsirado vienoje tų devynioliktojo amžiaus ateljė, kurios savo draperijomis ir palmėmis, gobelenais ir molbertais dviprasmiškai įsiterpia tarp kankinimų kameros ir sosto salės. Maždaug šešerių metų vaikas, apvilktas ankšta, apkarstyta galionais, beveik žeminančia vaikiška eilute, nupaveiksluotas lyg ir kokiame žiemos sode. Fone styro palmių šakos. Ir tarytum tyčia, kad šie veliūriniai tropikai būtų dar troškesni ir slopesni, modelis kairėje rankoje laiko per didelę plačiakraštę skrybėlę, kokią nešioja ispanai. Neapsakomai liūdnos akys stebi joms skirtą kraštovaizdį, o didelė ausis klausosi jo garsų.
Karštas „noras tapti indėnu“ kartą buvo numalšinęs šį didelį liūdesį: „Jeigu būtum indėnas, visados pasiruošęs, ir šuoliuodamas ant žirgo, pasilenkęs, kaskart lengvai sudrebėtum virš drebančios žemės, kol pamestum pentinus, nes nebuvo jokių pentinų, kol paleistum vadeles, nes nebuvo jokių vadelių, ir vos tik prieš save išvystum kraštą, tartum gražiai nupjautą pievelę, dingtų arklio kaklas ir galva“. Daug ką slepia šis noras. Jo išsipildymas, randamas Amerikoje, atskleidžia jo paslaptį. Kad „Amerika“ nėra paprastas atvejis, matyti iš herojaus vardo. Ankstesniuose romanuose autorius kreipėsi į save tiktai sumurmėtu inicialu, o Naujajame pasaulyje jis atgimsta visu vardu. Jis atgimsta Oklahomos gamtos teatre. Ties vienu gatvės kampu Karlas pamatė plakatą su tokiu užrašu: „Kleitono lenktynių aikštėje šiandien nuo šešių valandų ryto iki vidurnakčio bus renkamas personalas Oklahomos teatrui! Didysis Oklahomos teatras kviečia jus! Kviečia tik šiandien, tik kartą! Kas dabar praleis progą, praleis ją amžiams! Kas galvoja apie savo ateitį, turi būti su mumis! Mums tinka kiekvienas! Kas nori būti menininkas, teateinie! Mūsų teatras toks, kur tinka kiekvienas, kiekvienam atsiras vieta! Kas nusprendė būti su mumis, tą mes sveikiname jau dabar! Bet skubėkite, kad ligi vidurnakčio spėtumėte. Dvyliktą valandą viskas bus užrakinta ir daugiau nebeatidaryta. Tebus prakeiktas tas, kuris mumis netiki! Pirmyn į Kleitoną!“ Šio skelbimo skaitytojas yra Karlas Rosmanas, trečiasis ir laimingesnis K., Kafkos romanų herojaus, įsikūnijimas7. Laimė laukia jo Oklahomos gamtos teatre, kuris yra tikras hipodromas, lygiai kaip „nelaimingumo jausmas“ jį kadaise buvo apėmęs ant siauro kambarinio kilimėlio, kuriuo jis bėgo „tarsi hipodrome“. Nuo to laiko, kai Kafka parašė „Pasvarstymus žokėjams“, ir „naujas advokatas“, „aukštai kilnodamas kulšis, marmure aidinčiais žingsniais“ kopė aukštyn teismo laiptais, o „vaikai vieškelyje“ sukryžiavę rankas bėgo plačiais šuoliais, Kafkai pažįstama ši figūra, ir išties net Karlas Rosmanas, išsiblaškęs „dėl savo mieguistumo“, gali padaryti „neretai per aukštus, atimančius laiką ir nereikalingus šuolius“. Todėl tik hipodrome gali išsipildyti jo troškimai.
Šis hipodromas kartu yra ir teatras, ir tai užmena mįslę. Tačiau kažkas sieja mįslingą vietą ir visiškai nemįslingą, perregimą ir skaidrią Karlo Rosmano figūrą. Karlas yra perregimas, skaidrus, beveik be charakterio tuo požiūriu, pagal kurį Franzas Rosenzweigas8 savo „Išganymo žvaigždėje“ teigia, jog Kinijoje dvasingas žmogus „beveik neturi charakterio; išminčiaus samprata, kurios klasikinis <…> įsikūnijimas yra Konfucijus, nutrina visus galimus būdo ypatumus; jis yra išties be charakterio, tai yra vidutinybė. <…> Kiną apibūdina ne charakteris, o kas kita – pirmykštis jausmo grynumas“. Kad ir kokiom sąvokom tai formuluotum – galbūt šis jausmo grynumas yra itin subtilios gestų elgesio svarstyklės – šiaip ar taip, Oklahomos gamtos teatras nurodo kinišką teatrą, kuris yra gestų teatras. Viena svarbiausių šio gamtos teatro funkcijų yra išskaidyti įvykį į gestų komponentus. Iš tiesų galima žengti dar toliau ir pasakyti, kad daugelis trumpesnių Kafkos studijų ir apsakymų paaiškėja tik tuomet, kai į juos žiūrime kaip į Oklahomos gamtos teatro bylas. Tik tada aiškiai suvoksime, kad visa Kafkos kūryba yra kodeksas gestų, kurie pačiam autoriui neturi jokios išankstinės, apibrėžtos simbolinės prasmės; jos veikiau prašoma vis kitų gestų kontekstų paieškomis ir vis kitokiu jų sugrupavimu. Teatras yra tinkama vieta tokiems manevrams.Nepublikuotame „Brolžudystės“ komentare Werneris Kraftas9 įžvalgiai pažymėjo, kad šio nedidelio apsakymo veiksmas yra sceninis. „Žaidimas tuoj prasidės; jo pradžią išties paskelbia varpas. Visa tai įvyksta pačiu natūraliausiu būdu – kai Vesė išeina iš namo, kuriame įsikūręs jo biuras. Tas durų varpelio skimbtelėjimas, – pabrėžia autorius, – buvo per garsus durų varpeliui; jis kilo į dangų ir skambėjo visame mieste.“ Kaip šitas per garsus į dangų pakilęs durų varpelio skambesys, taip ir Kafkos veikėjų gestai išsiveržia iš įprastinės aplinkos ir patenka į platesnes erdves. Kuo brandžiau Kafka rašė, tuo dažniau jis atsisakydavo priderinti šiuos gestus prie įprastinių situacijų, paaiškinti juos. „Keistas įprotis, – sakoma „Metamorfozėje“, – atsisėsti ant pulto ir iš aukščiau kalbėtis su tarnautoju, o tas turi prie jo prisikišti, nes neprigirdi.“ „Procesas“ tokius paaiškinimus jau palieka nuošaly. „Ties pirmu suolu“, priešpaskutiniame romano skyriuje, K. sustoja, „tačiau kunigui tas atstumas pasirodė dar per didelis, ir jis, ištiesęs ranką, ryžtingai parodė smiliumi į vietą prie pat sakyklos; K. įvykdė ir šį paliepimą; stovėdamas toje vietoje, jis turėjo gerokai atlošti galvą, kad matytų kunigą“.
Maxas Brodas pasakė: „Jam svarbių faktų pasaulis buvo nenumatomas“; be abejo, nenumatomiausias faktas yra gestas. Kiekvienas gestas yra įvykis, galima sakyti – drama. Scena, kurioje vaidinama ši drama, yra pasaulio teatras, o jos fonas – dangus. Kita vertus, dangus yra tiktai fonas; ištirti jo dėsningumus reikštų įrėminti tapytą scenos foną ir pakabinti jį paveikslų galerijoje. Kaip El Greco10, Kafka kiekvienu judesiu praplėšia dangų; ir kaip šventajam ekspresionistų patronui Greco, jam judesys lieka lemiamas dalykas, veiksmo centras. Išgirdę beldimąsi į dvaro vartus, žmonės susigūžia iš baimės. Taip kinų aktorius pavaizduotų baimę, bet niekas nekrūpteltų. Kitoje vietoje truputį vaidina ir pats K. Beveik to nesuvokdamas, jis „lėtai ir atsargiai užvertęs akis <…> nežiūrėdamas paėmė nuo stalo vieną popierių, pasidėjo ant delno ir, pamažėle stodamasis, pakėlė lapą besikalbantiems vyriškiams prie akių. Tuo metu jis apie nieką konkrečiai negalvojo, viską darė tik vedamas jausmo, kad šitaip turėtų elgtis, kai kada nors bus baigęs savo didįjį prašymą, kuris turės jį galutinai išteisinti“. Šis gyvūniškas gestas yra ir nepaprastai mįslingas, ir visiškai paprastas. Ko gero, galima skaityti Kafkos istorijas apie gyvūnus ir nesuprasti, kad čia kalbama ne apie žmones. O kai užtinki padaro – beždžionės, šuns ar kurmio – vardą, tai išsigandęs suvoki, kad esi labai toli nuo žmonių žemyno. Bet tatai visad yra Kafka; jis pašalina tradicines žmogiškų gestų atramas ir turi peno begaliniams apmąstymams.
Keista, bet apmąstymai yra begaliniai ir tada, kai išeities taškas – alegorinės Kafkos istorijos. Prisiminkime kad ir parabolę „Prieš Įstatymą“. Skaitytojas, perskaitęs ją „Kaimo gydytojuje“, galbūt rado vieną kitą miglotą vietą. Tačiau ar jis būtų sugalvojęs nesibaigiančią svarstymų virtinę, kuri Kafkai kyla iš šio palyginimo? Ją išdėsto kunigas „Procese“ – ir dar tokioje tinkamoje vietoje, jog galima spėti, kad visas romanas yra ne kas kita, kaip išskleista parabolė. Tačiau žodis „išskleista“ (entfaltet) yra dviprasmis. Išsiskleidžia ne tik pumpurai – išskleidžiamas ir lygiu lapu virsta popierinis laivelis, kurį lankstyti mokomi vaikai. Parabolė iš tikrųjų „išskleidžiama“ antruoju būdu: skaitytojas su malonumu stebi, kaip ji išsilygina, kaip jos prasmė išsitiesia ant delno. Tačiau Kafkos parabolės išsiskleidžia kaip žiedai. Todėl jų vaisiai panašūs į poeziją. Prie to prisideda ir faktas, kad jo kūriniai tik iš dalies įsiterpia į Vakarų prozinių formų tradiciją ir su doktrina sutinka panašiai kaip hagada su halacha11. Jie nėra palyginimai ir nenori būti priimti kaip savarankiški tekstai; jie sukurti cituoti, perpasakoti. Tačiau ar mes žinome doktriną, kurią perteikia Kafkos palyginimai ir aiškina K. gestai bei gyvūnų judesiai? Ji neegzistuoja; geriausiu atveju mes galime pasakyti, kad tas ar kitas dalykas yra aliuzija į ją. Kafka gal būtų pasakęs, kad tai yra jos liekanos; bet mes lygiai taip pat galime sakyti, kad tai yra pirmieji naujo mokymo ženklai. Šiaip ar taip, kalbama apie žmonių bendruomenės gyvenimo ir darbo organizacijos klausimą. Juo šis klausimas Kafkai darėsi nesuprantamesnis, tuo labiau jis juo domėjosi. Garsiajame Erfurto pašnekesyje su Goethe Napoleonas politiką iškėlė į fatumo vietą; o Kafka galėjo apibrėžti likimą kaip organizaciją (vartodamas įvairius šio žodžio variantus). Organizacija jam yra ne tik didžiulės „Proceso“ ir „Pilies“ valdininkų hierarchijos, bet ir sunkūs, gigantiški statybos projektai – garbingas jų pirmavaizdis išnagrinėtas novelėje „Kinų sienos statyba“. „Siena turėjo ginti šalį ištisus šimtmečius; todėl būtina darbo sąlyga buvo rūpestingiausia statyba – visų laikų ir tautų statybos meno panaudojimas, nuolat gyvas asmeninės statybininkų atsakomybės jausmas. Paprastesniems darbams galėjo būti įdarbinti padieniai darbininkai iš liaudies: vyrai, moterys, vaikai, visi, pasisiūlę už tinkamą užmokestį; tačiau jau keturių padienių darbininkų vadovas turėjo būti sumanus, statybos mokslus išėjęs žmogus. <…> Mes – čia aš kalbu daugelio vardu – tik skrupulingai išnagrinėję vyresnybės nurodymus pažinome patys save ir supratome, kad be vyresnybės nei išmoktų dalykų, nei mūsų sveiko proto nepakaktų šioms kuklioms pareigoms, kurios yra tik maža didžios visumos dalelė.“ Ši organizacija panaši į fatumą. Mečnikovas12 garsioje savo knygoje „Civilizacija ir didžiosios istorinės upės“ apmetęs jos schemą, vartoja žodžius, kurie galėtų būti ir Kafkos. „Beveik neginčytina, kad Jangdzės kanalai ir Geltonosios upės dambos, – rašo jis, – yra vykusiai organizuoto <…> ištisų kartų darbo rezultatas. <…> Menkiausias griovio kasėjų neatidumas, mažiausias aplaidumas, bendrą vandens turtą saugančio žmogaus ar žmonių grupės elgesys tokiomis neįprastomis sąlygomis tampa socialinio blogio ir didelių visuomeninių nelaimių šaltiniu. Taigi grasindama mirtimi, upė maitintoja reikalauja glaudaus ir ilgalaikio solidarumo tų gyventojų masių, kurios dažnai būna viena kitai svetimos ar net priešiškos; ji nuteisia kiekvieną tokiems darbams, kurių visuotinė nauda atsiskleidžia tik ilgainiui ir kurių tikslo paprastas žmogus labai dažnai nesupranta.“
Kafka norėjo būti priskiriamas prie paprastų žmonių. Sulig kiekvienu žingsniu jis atsidurdavo prie supratimo ribos ir mėgo prie jos atvesti kitus. Kartais atrodo, jog jis kartu su Dostojevskio Didžiuoju Inkvizitoriumi galėtų pasakyti: „Prieš save matome paslaptį, kurios negalime suprasti. Kaip tik todėl, kad ji yra mįslė, mes turėjome teisę ją skelbti, mokyti žmones, kad svarbiausia yra ne laisvė ir net ne meilė, bet mįslė, paslaptis, misterija, kuriai jie turi paklusti – nesusimąstydami ir netgi prieš savo sąžinę“. Kafka ne visada išvengė misticizmo pagundų. Jo dienoraštyje yra įrašas apie susitikimą su Rudolfu Steineriu, tačiau jame, bent jau tokiu pavidalu, kokiu jis paskelbtas, Kafkos nuomonė apie Steinerį neatsiskleidžia. Ar jis vengė ją pareikšti? Kafkos elgesys su savo tekstais nepaneigia tokios galimybės. Kafka turėjo retą gebėjimą kurti paraboles. Tačiau jų niekad neišsemia paaiškinimai, veikiau atvirkščiai – jis ėmėsi visų galimų priemonių prieš jo tekstų interpretaciją. Jų vidun reikia brautis atsargiai, apdairiai, su nepasitikėjimu. Reikia nepamiršti jo savito skaitymo būdo, kurį atskleidžia minėtų parabolių interpretacija. Prisimintinas ir jo testamentas. Įsigilinus į aplinkybes, paliepimas sunaikinti literatūrinį palikimą yra lygiai taip nepagrįstas, lygiai taip pat rūpestingai svarstytinas kaip ir Įstatymo durininko atsakymai. Galbūt Kafka, kuris kiekvieną savo gyvenimo dieną susidurdavo su nesuprantamais poelgiais ir neaiškiais pranešimais, mirdamas norėjo bent jau savajai aplinkai atsilyginti ta pačia valiuta.
Kafkos pasaulis yra pasaulinis teatras. Todėl žmogus šiam rašytojui nuo pat pradžių yra scenoje. To patvirtinimas: į Oklahomos gamtos teatrą priimamas kiekvienas. Neįmanoma suprasti, pagal kokius kriterijus. Aktoriniai gabumai, apie kuriuos pirmiausia pagalvotume, atrodo esą visiškai nesvarbūs. Galima pasakyti ir taip: iš kandidatų nereikalaujama nieko kito, tik vaidinti save. Čia atmetama galimybė, kad prireikus jie iš tikrųjų galėtų būti tie, kuo dedasi. Su šiais vaidmenimis personažai bando patekti į Oklahomos gamtos teatrą, lygiai kaip šeši Pirandello herojai bando surasti autorių. Visiems jiems teatras yra paskutinis prieglobstis. Išganymas yra ne premija už gyvenimą, bet paskutinis prieglobstis žmogui, kuriam, kaip sako Kafka, kelią užstoja „jo paties kakta“. Teatro dėsnį paslapčia išreiškia vienas novelės „Pranešimas akademijai“ sakinys: „Aš mėgdžiojau, nes ieškojau išeities, vien tik todėl“. Į proceso pabaigą K., atrodo, pradeda nujausti šiuos dalykus. Jis staiga atsisuka į abu jo paimti atėjusius ponus su cilindrais ir paklausia: „Kokiame teatre tamstos vaidinate?“ – „Teatre?“ – paklausė vienas ponas kito, lyg prašydamas jį pritarimo, ir jo lūpų kampučiai krustelėjo. Antrasis ėmė vaipytis it nebylys, kovojantis su savo neklusniu organizmu“. Jie neatsako į klausimą, tačiau esama nuorodų, kad jis pataikė į tikslą.
Už ilgo suolo, padengto balta staltiese, pavalgydinami visi, kurie nuo šiol priklauso Oklahomos gamtos teatrui. „Visi buvo laimingi ir susijaudinę.“ Šventės proga statistai vaidina angelus. Jie stovi ant plevėsuojančiais apdarais uždengtų aukštų postamentų su laiptais iš vidinės pusės. Tai kaimo bažnyčios atlaidų rekvizitas. O gal tai vaikų šventės rekvizitas, nes suvaržyto ir iščiustyto berniuko, apie kurį kalbėjome, žvilgsnis tapo ne toks liūdnas? Jei ne surišti sparnai, šie angelai galbūt būtų tikri. Kafkos veikaluose esama jų pirmtakų. Jiems priklauso impresarijus, kuris užlipa iki bagažo tinklelio, paglosto „pirmojo sielvarto“ apimtą trapecijos artistą ir priglaudžia jo veidą prie savojo, „ir jį užlieja trapecijos artisto ašaros“. Kitas yra angelas sargas ar policininkas, kuris po „brolžudystės“ pasirūpina žudiku Šmaru, atsargiai išvesdamas jį „prie policininko peties prispausta burna“. Paskutinis Kafkos romanas baigiasi kaimiškomis Oklahomos ceremonijomis. „Kafkos kūriniuose, – sakė Soma Morgensternas13, – viešpatauja kaimo oras, kaip ir aplink visus didžiuosius religijų įkūrėjus.“ Čia derėtų prisiminti Laozi pamaldumo apibrėžimą, juo labiau kad „Artimiausiame kaime“ Kafka pateikė tobuliausią jo parafrazę: „Kaimyniniai kraštai gali būti matomi, ir gali girdėtis vištų kudakavimas ir šunų lojimas. Tačiau nugyvenę ilgą amžių žmonės miršta nepabuvę tuose kraštuose“. Taip teigė Laozi. Kafka irgi kūrė paraboles, bet jis nebuvo religijos įkūrėjas.
Pagalvokime apie kaimą, plytintį prie Pilies kalno, kur taip mįslingai ir netikėtai patvirtinamas K. paskyrimas matininku. Palydimajame šio romano žodyje Brodas minėjo, kad aprašydamas tą pilies kaimą Kafka vaizdavosi tikrą gyvenvietę Ciūrau Rūdiniuose kalnuose. Tačiau jame mes galime atpažinti ir kitą kaimą – kaimą Talmudo legendoje, kurią pasakoja rabinas, atsakydamas į klausimą, kodėl žydai ruošia šventinę vakarienę penktadieniais. Legendoje pasakojama apie vieną princesę, vargusią tremtyje, toli nuo savo kraštiečių, kaime, kurio kalbos ji nesuprato. Vieną dieną princesė gavo laišką: sužadėtinis jos nepamiršo, jis susiruošė ir dabar keliauja pas ją. Sužadėtinis, sako rabinas, yra Mesijas, princesė – siela, o kaimas, į kurį ji ištremta, yra kūnas. Kadangi kaime jos kalbos nemoka, ji negali kitaip paskelbti savo džiaugsmo, kaip tik šventiška vakariene. Šis Talmudo kaimas yra pačiame Kafkos pasaulio centre. Kaip K. gyvena Pilies kaime, taip dabartinis žmogus gyvena savo kūne; kūnas jam nepaklūsta, priešinasi. Gali atsitikti, kad vieną rytą žmogus pabus ir pamatys, kad virto parazitu. Svetima šalis – jo paties šalis – tapo jo šeimininku. Šio kaimo oras sūkuriavo apie Kafką, ir todėl jis nesusigundė tapti religijos įkūrėju. Šiam kaimui priklauso ir kiaulidė, iš kurios kaimo gydytojui išvedami arkliai, ir tvankus galinis kambarys, kuriame priešais alaus bokalą sėdi Klamas su Virdžinijos cigaru burnoje, ir rūmų vartai – pasibeldimas į juos atneša pražūtį. Šio kaimo atmosfera užteršta nesubrendusiais ir pernokusiais elementais, sugedusiu jų mišiniu. Kafka kasdien turėjo juo kvėpuoti. Jis nebuvo aiškiaregys, nebuvo religijos įkūrėjas. Tai kaip jis ištvėrė tokiame ore?
K u p r e l i s
Jau kuris laikas žinoma, kad Knutas Hamsunas turi įprotį retkarčiais paskelbti savo nuomonę įvairiais klausimais miestelio, šalia kurio jis gyvena, laikraštyje. Prieš daugelį metų šiame miestelyje prisiekusiųjų teismas teisė merginą, nužudžiusią savo kūdikį. Ji buvo nuteista kalėti. Veikiai po to laikraštyje pasirodė Hamsuno laiškas. Jis rašo paliksiąs miestą, kuris kūdikį nužudžiusiai motinai neskiria aukščiausios bausmės – jei ne kartuvių, tai bent kalėjimo iki gyvos galvos. Po kelerių metų pasirodė „Žemės palaiminimas“: ten pasakojama tarnaitės istorija, kuri padaro tokį patį nusikaltimą, nubaudžiama tokia pačia bausme ir, kaip aiškiai suvokia skaitytojas, tikrai neužsitarnavo sunkesnės.
Kafkos svarstymai, po jo mirties surinkti knygoje „Kinų sienos statyba“, skatina prisiminti šį įvykį. Mat vos tik šis tomelis pasirodė, tuojau atsirado Kafkos interpretatorių, kurie susitelkė ties šių refleksijų aiškinimu, ignoruodami tikruosius jo veikalus. Yra du būdai iš esmės prasilenkti su Kafkos raštų prasme. Pirmasis yra gamtinė, antrasis – antgamtinė interpretacija; abi jos – psichoanalitinė ir teologinė – iš esmės prašauna pro šalį. Pirmajai atstovauja Hellmuthas Kaiseris; antrajai – nemažai autorių, pavyzdžiui, H. J. Schoepsas14. , Bernhardas Rangas, Groethuysenas15. Prie jų priskirtinas ir Willy Haasas16, nors platesniame kontekste, su kuriuo dar susidursime, jis yra pastebėjęs svarbių dalykų. Tačiau tai neapsaugojo jo nuo bendros Kafkos raštų interpretacijos pagal teorinį šabloną. „Didžiame romane „Pilis“, – rašo W. Haasas apie Kafką, – jis pavaizdavo aukštesnę jėgą, malonės sritį; o žemesnė, teismo ir prakeikimo, sfera vaizduojama tokiame pat didžiame romane „Procesas“. Tarp jų esanti žemė… žemiška lemtis ir dideli jos reikalavimai labai stilizuotai perteikiami trečiame romane „Amerika“. Pirmąjį šios interpretacijos trečdalį jau nuo Brodo laikų galima laikyti bendra Kafkos interpretacijų nuosavybe. Šitaip rašo, pavyzdžiui, Bernhardas Rangas: „Jeigu pilį traktuosime kaip malonės sostą, tai, teologiškai kalbant, kaip tik šios bergždžios pastangos ir bandymai reiškia, kad Dievo malonės žmonės negali gauti panorėję ar valingai jos siekdami. Bruzdėjimas ir nekantrumas tik sukliudo ir sutrikdo iškilnią dievišką ramybę“. Ši interpretacija yra patogi; ir kuo plačiau ji užsimoja, tuo aiškiau matyti, kad ji niekuo nepagrįsta. Turbūt aiškiausiai tatai matyti iš Willio Haaso pareiškimo: „Kafkos ištakos <…> yra Kierkegaard’as ir Pascalis, jį galima pavadinti vieninteliu tikruoju Kierkegaard’o ir Pascalio anūku. Visiems trims būdingas nepaprastai rūstus religinis leitmotyvas: žmogaus neteisumas Dievo akyse“. Kafkos „viršutinis pasaulis, vadinamoji „pilis“, pilnas nematomų, pedantiškų, mįslingų ir gašlių tarnautojų, jo keistas dangus su žmonėmis žaidžia šiurpius žaidimus <…>; o vis dėlto žmogus yra smarkiai neteisus net ir prieš šį Dievą“. Palyginti su Anzelmo Kenterberiečio17 mokymu apie išteisinimą, ši teologija yra atsilikusi barbariška spekuliacija, kuri, be kita ko, nesuderinama su Kafkos tekstais. „Argi pavienis tarnautojas, – rašoma toje pačioje „Pilyje“, – gali atleisti? Geriausiu atveju tatai galėtų būti visų tarnautojų reikalas, tačiau jie tikriausiai neatleidžia, tik teisia.“ Šis kelias greitai baigiasi aklaviete. „Visa tai, – sako Denis’as de Rougemont’as18, – nėra vargana Dievo neturinčio žmogaus padėtis, bet vargana padėtis žmogaus, turinčio Dievą, kurio jis nepažįsta, nes nepažįsta Kristaus.“
Lengviau daryti spekuliatyvias išvadas iš Kafkos po mirties paliktų pastabų rinktinės nei pagrįsti bent vieną iš jo apsakymuose ir romanuose pasirodančių motyvų. Tačiau tik jie kiek nušviečia Kafkos kūrybą sukėlusias priešistorines galias, kurias lygiai taip pat teisėtai galėtume traktuoti kaip tebeveikiančias šiais laikais. Kas gali pasakyti, kokiais vardais jos pasirodė pačiam Kafkai? Tikra tik viena – jis nesuvokė, nepažinojo jų. Veidrodyje, kurį priešistorinis pasaulis prieš jį laikė kaltės pavidalu, jis išvydo ateitį kaip teismą. Bet koks jis – Paskutinis? Ar jame teisėjas netaps kaltinamuoju? Ar ne pats teismas yra bausmė? Į šiuos klausimus Kafka neatsakė. Ar jis ko nors tikėjosi iš teismo? O gal jam labiau rūpėjo jį sustabdyti? Jo istorijose epo menas atgauna Šecherezados pasakojimų paskirtį: atidėti ateitį. „Procese“ vilkinimas yra kaltinamųjų viltis, – jei tik procesas palengva nevirstų nuosprendžiu. Ir pačiam patriarchui vilkinimas naudingas, net jei dėl to jis turėtų atsisakyti savo vietos tradicijoje. „Galėčiau įsivaizduoti kitą Abraomą – be abejo, jis nebūtų patriarchas, netgi ne prekiautojas senais drabužiais – kuris būtų pasiruošęs įvykdyti reikalavimą paaukoti sūnų paslaugiai kaip kelneris, bet niekad neišpildytų pažado, nes negalėtų palikti namų, nes jis nepakeičiamas, nes be jo neapsieis namų ūkis, nes jo namas nebaigtas tvarkyti, o nepabaigęs, neturėdamas užnugario, jis negali išvykti, šitai suvokė ir Biblija, nes joje sakoma: „Jis sutvarkė savo namus“.
Šis Abraomas pasirodo „paslaugus kaip kelneris“. Kai kuriuos dalykus Kafka suvokdavo tik išreikštus gestais. Šis jo nesuprastas gestas parabolėse sukuria miglotą vietą. Iš jos atsiranda Kafkos kūryba. Visiems žinoma, kaip ji buvo slepiama. Jo testamentas liepia ją sunaikinti. Šis testamentas, kurio apeiti negali nė vienas Kafkos tyrinėtojas, sako, kad autorius nebuvo patenkintas savo veikalais; kad jo pastangos jam rodėsi nesėkmingos; kad jis priskyrė save tiems, kuriems nepavyko. Nepavyko didis jo bandymas literatūrą paversti mokymu, paversti parabole ir grąžinti jai patvarumą ir neišvaizdumą – proto akivaizdoje tai vieninteliai jai priderantys bruožai. Joks rašytojas taip griežtai nesilaikė įsakymo „Nekursi sau atvaizdo“.
„Lyg ši gėda turėtų jį pergyventi“, – šiais žodžiais baigiasi „Procesas“. Gėda, atitinkanti „pirmykštį jausmo grynumą“, yra stipriausias Kafkos gestas. Gėda, intymi žmogaus reakcija, drauge turi ir visuomeninių pretenzijų. Gėda yra ne tik kitų gėda, bet ir gėda dėl jų. Taip Kafkos gėda nėra asmeniškesnė nei ją valdantis gyvenimas ir mąstymas, apie kuriuos jis pasakė: „Jis gyvena ne dėl savo asmeninio gyvenimo ir mąsto ne dėl asmeninio mąstymo. Jis gyvena ir mąsto tarsi verčiamas nematomos šeimos… Dėl šios šeimos jis negali būti atleistas“. Mes nežinome, kokie žmonės ir žvėrys sudaro šią šeimą. Aišku tik tiek, kad ji verčia Kafką rašymu išjudinti kosminę erą. Šios šeimos liepiamas jis ritina istorijos įvykių rąstą kaip Sizifas akmenį. Kartais atsitinka taip, kad į šviesą patenka apatinė rąsto pusė. Į ją žiūrėti nemalonu, tačiau Kafka gali ištverti šį vaizdą. „Tikėti progresu, nereiškia tikėti, kad jis jau pasiektas. Tai nebūtų tikėjimas.“ Kafka nemanė, kad jo gyvenimo epocha progresyvesnė už priešistorinį pasaulį. Jo romanų veiksmo vieta – pelkės. Jo veikaluose kūrinija yra raidos pakopoje, kurią Bachofenas pavadino heteriška. Tai, kad ši pakopa yra užmiršta, dar nereiškia, kad dabartyje jos nėra: ji gyvuoja kaip tik todėl, kad yra užmiršta. Ją apčiuopia patirtis, gilesnė už eilinio žmogaus patyrimą. „Turiu patirtį, – rašoma viename ankstyviausių Kafkos užrašų, – ir nejuokaudamas sakau, kad tai yra jūros liga ant tvirtos žemės.“ Ne veltui pirmasis „Apmąstymas“ vyksta supantis. Kafka nepavargdamas kalba apie nepastovią patirčių prigimtį. Kiekviena patirtis pasiduoda, susimaišo su priešinga patirtimi. „Tai atsitiko vasarą, – prasideda „Beldimas į rūmų vartus“, – karštą dieną. Keliaudamas namo su seserimi, aš ėjau pro dvaro vartus. Nežinau, ar ji pabeldė į vartus išdykaudama, ar dėl išsiblaškymo, ar tik pagrūmojo kumščiu ir visai nepabeldė.“ Ši trečioje vietoje paminėta galimybė nušviečia iš pažiūros visai nekaltas dvi pirmąsias kita šviesa. Iš tokių patirčių durpyno išdygsta Kafkos moterų paveikslai. Jos yra pelkių padarai kaip Lenė, išskečianti „dešinės rankos didįjį ir bevardį pirštą; jungiamoji odelė beveik siekė viršutinius trumpų pirštų narelius“. – „Gražūs laikai, – prisimena ankstesnį gyvenimą dviprasmiškoji Fryda. – O tu manęs niekad neklausei apie mano praeitį“. Tatai veda į tamsią gelmę: ten vyksta poravimasis, o šio akto „netvarkingas gašlumas“, – kalbant Bachofeno19 žodžiais, – nepakenčia tyrų dangiškos šviesos galių ir patvirtina Arnobijaus20 vartojamą pavadinimą luteae voluptates*.
Iš šios perspektyvos galime suvokti Kafkos kaip pasakotojo techniką. Kai kiti romano personažai turi K. ką nors pasakyti, jie – nors tai būtų patys svarbiausi, patys netikėčiausi dalykai – sako tai tarp kitko, tarsi jis iš esmės viską jau seniai žinotų; tarsi tai nebūtų jokia naujiena, o herojus tik būtų diskretiškai paragintas prisiminti tai, ką pamiršo. Šia prasme W. Haasas gerai suprato „Proceso“ vyksmą teigdamas, jog „šio proceso objektas, tikrasis šios neįtikėtinos knygos herojus yra užmarštis <…>, kurios <…> svarbiausia ypatybė yra ta, kad ji pamiršta pati save <…>“. Šiuo kaltinamojo personažu ji iš tikrųjų tapo nebylia, bet nepaprasto intensyvumo figūra. Beveik neabejotina, kad „šis paslaptingas centras <…> kyla iš žydų religijos“. „Atminimas kaip pamaldumas čia atlieka gana paslaptingą vaidmenį. Net ne vienas <…>, o svarbiausias Jehovos bruožas yra tas, kad jis tiksliai prisimena „ligi trečios ir ketvirtos“, net ligi „šimtosios kartos“; švenčiausias <…> ritualo <…> veiksmas yra nuodėmių ištrynimas iš atminties knygos.“
Tai, kas užmiršta, niekad nėra vien tik individualūs dalykai. Šitai supratę mes atsiduriame prieš dar vieną Kafkos kūrybos slenkstį. Kiekviena užmarštis susimaišo su pirmykščio pasaulio užmarštimi, užmezga nesuskaičiuojamus, neaiškius, nepastovius ryšius ir gimdo vis naujas išgamas. Užmarštis yra rezervuaras, iš kurio į Kafkos istorijas veržiasi nesibaigiantis tarpinis pasaulis. „Pasaulio pilnatvė čia yra vienintelė realybė. Tam, kad gautų vietą ir buvimo teisę, kiekviena dvasia turi būti daiktiška, konkreti… Dvasinis pradas, kiek jis dar apskritai reikšmingas, tampa šmėkla. O šmėklos tampa individualiais asmenimis, turinčiais vardus, kurie itin glaudžiai susiję su garbintojų vardais. <…> Pasaulio pilnatvė nedvejojant dar papildoma gausybe šmėklų <…>, šmėklų spūstis sparčiai didėja <…>, prie senų prisideda naujos, visos turinčios savo vardus.“ Čia kalbama ne apie Kafką, bet apie Kiniją. Taip Franzas Rosenzweigas „Išganymo žvaigždėje“ aprašo protėvių kultą Kinijoje. Jų pasaulis Kafkai buvo neįžvelgiamas kaip ir svarbių faktų pasaulis. Akivaizdu, kad jis – kaip ir toteminiai pirmykščių žmonių stulpai – vedė jį prie žvėrių. Beje, ne tik Kafkai žvėrys yra užmirštų dalykų saugyklos. Giliaminčiame Tiecko „Šviesiaplaukiame Ekberte“21 pamirštas šunelio vardas – Štromianas – yra mįslingos kaltės šifras. Tad galima suprasti, kodėl Kafkai niekad nepabosdavo tarp žvėrių nuklausyti pamirštus dalykus. Jie greičiausiai nėra tikslas; tačiau be jų negalima apsieiti. Prisiminkime kad ir „Bado meistrą“, kuris „griežtai imant, yra tik kliūtis kelyje į žvėryną“. Argi „Olos“ ir „Didžiojo kurmio“ gyvūnai rausdamiesi negalvoja? Antra vertus, šis mąstymas yra labai pakrikęs. Neryžtingai jis peršoka nuo vieno rūpesčio prie kito, siurbteli kiekvienos baimės ir iš nevilties tampa lengvabūdišku. Todėl Kafkos veikaluose esama ir peteliškių; prasikaltęs „medžiotojas Grakchas“, nepripažinęs savo kaltės, „virto peteliške“. „Nesijuokite, – sako medžiotojas Grakchas.“ Viena aišku: iš visų Kafkos padarų žvėrys turi daugiausia progų pamąstyti. Tai, kas teisei yra korupcija, jų mąstymui yra baimė. Ji sugadina procesą, bet vis dėlto yra vienintelė viltis. O kadangi toji visiškai užmiršta, svetima šalis yra mūsų kūnas – savas kūnas, – tai suprantama, kodėl iš vidaus besiveržiantį kosulį Kafka pavadino „žvėrimi“. Jis buvo didelės bandos priešakinis žvalgas.
Keisčiausias mišrūnas, kurį Kafkos kūryboje pradėjo pirmykštis pasaulis ir kaltė, yra Odradekas. „Iš pradžių jis atrodo kaip plokščia žvaigždės formos siūlų ritė, ir iš tikrųjų atrodo, kad jį apsiviję siūlai; žinoma, tai gali būti tik suplyšinėję, seni, vienas su kitu susipainioję ir susimazgę įvairiausių rūšių ir spalvų siūlai. Tačiau jis yra ne vien ritė, bet ir iš žvaigždės vidurio išdygstantis mažas skersinis, ir prie jo dešiniajame kampe prisijungiantis dar vienas pagalėlis. Šiuo pagalėliu iš vienos pusės, ir vienu iš žvaigždės spindulių – iš kitos, jis gali stovėti nelyginant ant dviejų kojų.“ Odradekas „pakaitomis tūno palėpėje, laiptinėje, koridoriuose, priemenėje“. Jis teikia pirmenybę toms pačioms vietoms kaip ir kaltę tiriantis teismas. Palėpėse laikomi nereikalingi, pamiršti daiktai. Galbūt būtinybė stoti prieš teismą sukelia panašų jausmą kaip artinimasis prie ilgus metus neatvertų skrynių palėpėje. Šį darbą mielai atidėtume gyvenimo pabaigai; taip mano K., kad jo gynybinį raštą tinka „nagrinėti išėjus į pensiją, kad būtų kuo užimti apvaikėjusį protą“.
Odradekas yra forma, kurią įgauna pamiršti daiktai. Jie deformuojasi. Deformuotas yra „namų šeimininko rūpestis“ (niekas nežino, koks jis), deformuotas vabalas (visi puikiai žino, kad jis yra Gregoras Zamza), deformuotas yra didelis žvėris, pusiau ėriukas, pusiau katė – jam „mėsininko peilis būtų išsigelbėjimas“. Tačiau Kafkos figūros ilga personažų virtine yra susietos su deformacijos provaizdžiu – kupriumi. Kafkos apsakymuose joks gestas nepasitaiko dažniau nei žemai galvą ant krūtinės nulenkiančio vyro gestas: tai teismo ponų nuovargis, viešbučio durininkų triukšmas, žemos lankytojui galerijos lubos. „Pataisos darbų kolonijoje“ viršininkai turi senovišką mašiną, kuri ant prasikaltėlio nugaros įrašo puošnias raides tol didindama skausmą ir dailindama ornamentus, kol kaltojo nugara praregi ir pati įskaito raštą – iš raidžių sudėtą jo nežinomos kaltės vardą. Taigi kaip tik nugara įpareigota ją perskaityti. Kafka tai jautė visą laiką. Jaunystės laikų dienoraščio pastaba: „Kad būčiau kiek galima sunkesnis, – o tai, mano manymu, padeda užmigti, – aš sukryžiavau rankas, delnus padėjau ant pečių ir gulėjau tarsi amunicija apsikrovęs kareivis“. Akivaizdu, kad sunkumo jausmas atsiranda kartu su miegančiojo užmarštimi. Liaudies dainoje „Kuprelis“ simboliškai kalbama apie tą patį. Šis žmogelis yra deformuoto gyvenimo kalinys; jis išnyks, kai ateis Mesijas, apie kurį didis rabinas yra pasakęs, jog jis nekeisiąs pasaulio jėga, tik vos vos jį pataisysiąs.
„Einu į kamarėlę / Pakloti sau lovelės; / Stovi ten kuprelis, / Raitosi iš juoko.“ Tai Odradeko juokas, apie kurį sakoma: „Jis skamba maždaug taip, kaip kritusių lapų šlamesys“. „Kai klaupiuosi ant suolelio / Sukalbėti maldą; / Stovi ten kuprelis / ir užveda kalbą. / Būki geras, vaike mielas, / melskis ir už kuprelio sielą!“ Taip baigiasi liaudies daina. Savo gelmėje Kafka užčiuopia pagrindą, kurio jam neparodo nei „mitinė nuojauta“, nei „egzistencinė teologija“. Tai ir vokiečių, ir žydų liaudies tradicijų pagrindas. Nors mes nežinome, ar Kafka meldėsi, vis dėlto jam buvo itin būdinga tai, ką Malebranche’as22 vadina „įgimta sielos malda“ – dėmesys. Kaip šventieji į savo maldas, taip ir jis į šį dėmesį įtraukė visą kūriniją.
S a n č a s P a n s a
Pasakojama, kad šabui baigiantis viename chasidų kaime, prastoje užeigoje, sėdėję žydai. Visi buvę vietiniai, išskyrus vieną, kurio niekas nepažinojęs – labai vargingo, apiplyšusio žmogaus, tupinčio tamsioje kertėje. Jie šnekėjosi apie šį bei tą, ir vienas jų paklausė, ko jie panorėtų, jei noras būtų išpildytas. Vienas prašė pinigų, kitas žento, trečias naujo darbastalio ir taip toliau. Visiems pasisakius, liko tik elgeta tamsiame kampe. Nenoriai ir dvejodamas jis atsakė klausėjams: „Norėčiau būti galingas karalius, viešpatauti tolimoje šalyje, naktį gulėti ir miegoti savo rūmuose, kai sieną peržengtų priešas ir dar prieš išauštant raiteliai pasiektų mano pilį – niekas nesipriešintų, ir pažadintas iš miego, išsigandęs, nebeturėdamas laiko net apsirengti, vienmarškinis turėčiau sprukti per kalnus ir slėnius, girias ir kalvynus, be poilsio, dieną ir naktį persekiojamas, kol išsigelbėjęs atsidurčiau ant suolo jūsų kampe. To aš norėčiau“. Nieko nesuprasdami, žydai susižvalgė. „Ir ką tu iš to gautum?“ – paklausė kažkas. „Marškinius“, – atsakė jis.
Ši istorija veda mus į Kafkos pasaulio gelmę. Niekas nesako, kad deformacijos, kurių ištaisyti kada nors ateis Mesijas, veikia tik mūsų erdvėje; jos, be jokios abejonės, yra ir mūsų laiko deformacijos. Kafka tikrai apie tai pagalvojo ir todėl taip tvirtai į senelio lūpas „Artimiausiame kaime“ įdėjo šiuos žodžius: „Gyvenimas yra stulbinamai trumpas. Mano atmintyje jis taip susitraukia, kad aš, pavyzdžiui, beveik nesuvokiu, kaip jaunuolis gali ryžtis joti į artimiausią kaimą nesibaimindamas, kad, jau nekalbant apie nelaimingus atsitikimus, įprasto, laimingo gyvenimo laiko neužteks netgi vienai tokiai kelionei“. Elgeta yra šio senelio brolis – ir „įprastame, laimingame“ gyvenime jis neturi laiko net norėti, o neįprastame, nelaimingame gyvenime – savo bėgimo istorijoje – išsivaduoja iš šio noro ir paverčia jį tikrove.
Tarp Kafkos padarų yra viena giminė, kuri į gyvenimo trumpumą atsižvelgia labai keistu būdu. Ji kilusi iš „miesto Pietuose <…>, apie kurį <…> sakoma: „Ten yra žmonių! Tik pagalvokite, jie nemiega!“ – „O kodėl?“ – „Nes jie nepavargsta“. – „O kodėl?“ – „Nes jie yra kvailiai“. – „Ar kvailiai nepavargsta?“ – „Kaipgi kvailiai galėtų pavargti!“ Matome, kad kvailiai giminingi niekad nepavargstantiems parankiniams. Bet ši giminė dar didesnė: apie parankinių veidus retkarčiais būdavo sakoma, jog jie panašūs „į suaugusiųjų, galbūt net studentų“ veidus. Iš tikrųjų studentai Kafkos kūriniuose pasirodo keisčiausiose vietose. „Bet kada gi jūs miegate?“ – paklausė Karlas ir nustebęs pasižiūrėjo į jį. „Ak, miegas! – tarė studentas. – Išsimiegosiu, kai baigsiu studijas.“ Prisiminkime vaikus: kaip nenoromis jie eina į lovą. Juk kol miegos, gali atsitikti koks nors jiems rūpimas dalykas. „Nepamiršk geriausio!“ – byloja senas posakis, ,,kurį žinome iš neaiškios senų pasakojimų virtinės, bet, galimas daiktas, jo nerasime nė viename iš tų pasakojimų“. Užmarštis visada ištinka geriausius dalykus, kadangi ji paliečia išganymo galimybę. „Noras man padėti, – ironiškai sako vietos nerandanti medžiotojo Grakcho šmėkla, – yra liga ir ji turi būti gydoma lovoje.“ Studijuodami studentai budi, ir galbūt didžiausias studijų privalumas yra tas, kad išlaiko juos budrius. Bado meistras badauja, durininkas tyli, o studentai budi. Taip slaptai veikia didieji askezės dėsniai.
Studijos yra askezės viršūnė. Jas Kafka pagarbiai iškelia į šviesą iš pradingusių paauglystės metų. „Visai kaip Karlas – kada tai buvo – sėdėdavo namie prie tėvų stalo ir spręsdavo uždavinius, o tėvas skaitydavo laikraštį arba tvarkydavo vienos draugijos buhalteriją ir korespondenciją, mama tuo tarpu siūdavo, aukštai keldama traukiamą siūlą. Kad netrukdytų tėvui, Karlas būdavo pasidėjęs ant stalo tiktai sąsiuvinį ir rašymo priemones, o reikalingas knygas išsidėstęs kairėje ir dešinėje ant krėslų. Kaip tylu ten būdavo! Kaip retai kambarin užsukdavo svetimi žmonės!“ Galbūt šios studijos buvo nieko vertos. Bet jos artimos tam Niekui, kuris Kažką paverčia naudingu dalyku, būtent – Dao. Jam įkandin seka Kafkos noras „nepaprastai tvarkinga ir įgudusia ranka sukalti stalą ir tuo pat metu nedaryti nieko, bet ne taip, kad būtų galima sakyti: „Jam kalimas yra niekas“, – tačiau – „jam kalimas yra tikras kalimas ir sykiu niekas“; tuo būdu kalimas bus dar drąsesnis, ryžtingesnis, dar tikresnis, ir jei nori, dar beprotiškesnis“. Šis pasiryžimas, net fanatizmas, būdingas studijuojantiems studentams. Keistesnių dalykų nebebūna: raštininkai, studentai dūsta; jie skuba iš visų jėgų. „Dažnai valdininkas diktuoja taip tyliai, kad raštininkas sėdėdamas jo nebegirdi, todėl turi vis pašokti, suvokti tai, kas diktuojama, greitai vėl atsisėsti ir užrašyti, tada vėl pašokti ir t. t. Kaip visa tai keista! Beveik nesuvokiama.“ Suprantamiau galbūt pasidaro tada, kai pagalvojame apie gamtos teatro aktorius. Jie turi žaibiškai prisitaikyti prie skirto vaidmens. Ir kitais aspektais jie panašūs į tuos uolius personažus. Jiems „kalimas“ iš tikrųjų yra „tikras kalimas ir sykiu niekas“, – jei tai įeina į jų vaidmenį. Jie studijuoja savo vaidmenį; tasai, kuris pamirštų bent vieną žodį ar gestą, būtų blogas aktorius. Oklahomos trupės nariams vaidmuo – jų ankstesnis gyvenimas. Todėl tai yra „gamtos“ teatras. Jo aktoriai yra išganyti; studentas – dar ne. Naktį Karlas tyliai stebi, kaip šis balkone skaito savo knygą, „varto lapus, kartais pasižiūrėdamas į kitą knygą, žaibiškai ją nutverdamas ir dažnai kažką žymėdamasis sąsiuvinyje, neįtikėtinai žemai prie jo palenkdamas galvą“.
Šį gestą Kafka kartoja nepavargdamas; tačiau visą laiką jį lydi nuostaba. K. pagrįstai lyginamas su Šveiku; vieną stebina viskas, kitą – niekas. Didžiausio žmonių susvetimėjimo, neregimų – vienintelių jiems likusių – ryšių epochoje buvo išrastas filmas ir gramofonas. Filme žmogus neatpažįsta savo eisenos, gramofono įraše – savo balso. Tai įrodyta eksperimentais. Tiriamojo padėtis šiuose eksperimentuose yra Kafkos padėtis. Ji paskatina jį studijuoti: gal dar suras savo egzistencijos fragmentus, susijusius su jo vaidmeniu. Tuomet jis atgautų prarastus savo gestus lyg Pėteris Šlemilis parduotą šešėlį. Jis suprastų juos, bet kokios tai didžiulės pastangos! Mat nuo užmaršties pučia uraganinis vėjas, o studijos – tai jojimas priešais jį. Taip elgeta ant krosnies suolelio joja atgal į savo praeitį, sprunkančio karaliaus personaže įžvelgdamas save patį. Vienam jojimui per trumpas gyvenimas atitinka šį visą gyvenimą trunkantį jojimą, „<…> kol pamestum pentinus, nes nebuvo jokių pentinų, kol paleistum vadeles, nes nebuvo jokių vadelių, ir vos tik prieš save išvystum kraštą tartum gražiai nupjautą pievelę, dingtų arklio kaklas ir galva“. Taip išsipildo svajonė apie palaimintą raitelį. Jis šuoliuoja į praeitį, nebe našta savo ristūnui: ši kelionė tuščia ir džiugi. Tačiau prakeiktas raitelis yra prikaustytas prie savo kuino dėl kelionės tikslo, nors šis ir būtų pats artimiausias: anglių rūsys. Prakeiktas ir jo gyvulys; prakeikti abudu. „Raitas ant kibiro, rankomis įsikibęs rankenos, pačių paprasčiausių kamanų, sunkiai leidžiuosi laiptais; bet apačioje mano kubilas pakyla, puikiai, nuostabiai; gražiau nesistoja net varovo vytele paraginti ant žemės gulintys kupranugariai.“ Joks vaizdas nėra beviltiškesnis nei „ledkalnių sritys“, kuriose amžiams pasiklysta jojikas ant kubilo. Iš „žemiausių mirties sričių“ pučia jam palankus vėjas – tas pats, kuris Kafkos kūriniuose dažnai pučia nuo priešistorinio pasaulio, kuris varo ir medžiotojo Grakcho eldiją. „Visi, – sako Plutarchas, – ir graikai, ir barbarai misterijomis ir atnašavimais moko, <…> kad yra du ypatingi pradai, dvi priešiškos jėgos: viena rodo dešinėn ir veda tiesiai, kita – apylankomis, ir galų gale atveda atgal.“ Grįžimas yra egzistenciją raštu paverčiančio mokslo kryptis. Jo specialistas yra tasai Bucefalas, „naujas advokatas“, sugrįžtantis be galingojo Aleksandro, o tai reiškia – be priekin besiveržiančio užkariautojo. „Jis laisvas, jam šonų nespaudžia raitelio šlaunys; prie tylios lempos, toli nuo Aleksandro kautynių triukšmo skaito jis ir varto senųjų mūsų knygų lapus.“ Prieš kiek laiko šią istoriją pabandė interpretuoti Werneris Kraftas. Atidžiai išnagrinėjęs kiekvieną teksto detalę, interpretatorius pažymi: „Literatūroje nerasime kitos tokios galingos, esmingos ir visa apimančios mito kritikos“. Jo nuomone, Kafkai neprireikia žodžio „teisingumas“; tačiau mito kritika grindžiama kaip tik teisingumu. Nuėjus taip toli, atsiranda pavojus čia sustoti ir prasilenkti su Kafkos požiūriu. Ar iš tikrųjų teisingumo labui teisę galima mobilizuoti prieš mitą? Ne, teisininkas Bucefalas lieka ištikimas savajai kilmei. Tik atrodo, kad jis nebepraktikuoja, – tai, Kafkos nuomone, Bucefalui ir advokatūrai yra naujovė. Teisė, kuri nebepraktikuojama, o tik studijuojama, yra vartai į teisingumą.
Teisingumo vartai yra studijos. Tačiau Kafka joms nedrįsta pažadėti to, ką tradicija žada Toros studijoms. Jo pagalbininkai yra zakristijonai be maldos namų, jo studentai – mokiniai, praradę Raštą. Niekas nekviečia jų į „tuščią džiugią kelionę“. Tačiau Kafka rado savosios kelionės dėsnį: bent jau vieną vienintelį kartą jam pasisekė priderinti visą gyvenimą ieškotą epiškai lėtą eiseną prie kvapą gniaužiančio kelionės greičio. Tą jis patikėjo vienam tekstui, kuris yra tobuliausias jo kūrinys ne vien todėl, kad yra kito kūrinio interpretacija.
„Per netrumpą laiką, parašęs galybę romanų apie riterius ir plėšikus, Sančas Pansa sugebėjo (tuo jis, beje, niekad nesigyrė) nuo savęs taip nuvyti savo demoną, kuriam jis vėliau davė Don Kichoto vardą, kad tasai, praradęs pusiausvyrą, atlikdavo beprotiškiausius dalykus, bet kadangi trūkdavo konkretaus objekto, kuris turėjo būti pats Sančas Pansa, jie niekam nepadarydavo žalos. Veikiausiai dėl tam tikro atsakomybės jausmo Sančas Pansa, laisvas žmogus, šaltakraujiškai lydėjo Don Kichotą visuose jo žygiuose, ir ligi gyvenimo galo iš to turėjo didelę ir naudingą pramogą.“
Sančas Pansa, garbingas kvailys ir nerangus pagalbininkas, išsiuntė savo raitelį į priekį. Bucefalas savąjį pergyveno. Ir nebe taip svarbu – žmogus ar arklys, – jei tik nugaros nebeslegia našta.
1934
____________________
1 Grigorijus Potiomkinas (1739–1791) – rusų politikas ir diplomatas, imperatorienės Jekaterinos favoritas.
2 Georgas Lukacsas (1885–1971) – vengrų filosofas ir literatūros teoretikas, rašęs vokiškai.
3 Hermannas Cohenas (1842–1918) – vokiečių filosofas, Marburgo mokyklos atstovas, savo darbuose jungęs neokantinę filosofiją ir judaistinę teologiją.
4 Maxas Brodas (1884–1968) – austrų rašytojas, F. Kafkos bičiulis ir patikėtinis.
5 Katė-avis, Odradekas – F. Kafkos novelių „Mišrūnas“ ir „Namų šeimininko rūpestis“ personažai.
6 Robertas Walseris (1878–1956) – šveicarų prozininkas.
7 Benjaminas, kaip ir kiti to meto F. Kafkos tyrinėtojai, manė, kad „Amerika“ – paskutinis jo romanas. Iš tikrųjų tai yra pirmasis iš trijų F. Kafkos romanų, nebaigtas.
8 Franzas Rosenzweigas (1886–1923) – žydų teologas ir religijos filosofas. „Išganymo žvaigždė“ („Stern der Erlösung“, 1921) – svarbiausias jo veikalas, padaręs didelės įtakos visai Benjamino kartai.
9 Werneris Kraftas (1896–1991) – vokiečių poetas, eseistas ir romanistas, Benjamino bičiulis.
10 El Greco (1548?–1614) – ispanų Baroko tapytojas.
11 Hagada – neteisinė žydų Talmudo dalis: pasakojimai, legendos, patarlės, pamokslai. Halacha – teisinė Talmudo dalis, judaizmo nuostatai ir taisyklės, kurių nėra Biblijoje.
12 Levas Iljičius Mečnikovas (1838–1888) – rusų istorikas, geografas ir antropologas, knygos „Civilizacija ir didžiosios istorinės upės“ („Les grandes Fleuves et les civilisations“, 1889) autorius.
13 Soma Morgensternas ( 1896–1976) – žydų kilmės vokiečių žurnalistas ir romanistas.
14 Hansas Joachimas Schoepsas (1909–1980) – vokiečių istorikas ir religijotyrininkas.
15 Bernhardas Groethusenas (1880–1946) – vokiečių kultūros istorikas.
16 Willy Haasas (1891–1973) – vokiečių publicistas, eseistas, leidėjas.
17 Šv. Anzelmas Kenterberietis (1033–1109) – filosofas, scholastikos pradininkas.
18 Denis’as de Rougemont’as (1906–1985) – šveicarų filosofas ir eseistas, rašęs prancūziškai.
19 Johannas Jakobas Bachofenas (1815–1887) – šveicarų teisės profesorius ir istorikas. Žymiausias jo veikalas – „Matriarchatas“ („Das Mutterrecht“, 1861).
20 Arnobijus (IV a. po Kr.) – ankstyvosios krikščionybės teologas.
* Purvini geismai (lot.).
21 Ludwigas Tieckas (1773–1853) – vokiečių romantizmo rašytojas, kritikas ir vertėjas. „Šviesiaplaukis Ekbertas“ – jo 1797 m. parašyta novelė.
22 Nicolas de Malebranche’as (1638–1715) – prancūzų filosofas.
Albert Camus. Apmąstymai apie giljotiną (pabaiga)
2004 m. Nr. 12
Iš prancūzų k. vertė VIOLETA TAURAGIENĖ
Šis esmingas neteisingumas, beje, persiduoda ir myriop nuteistojo giminėms. Jo auka turi artimųjų, kurių kančios dažniausiai būna beribės, kurie geidžia, kad už jas būtų atkeršyta. Tatai įvyksta, bet tuomet nuteistojo giminės patiria tokį stiprų skausmą, kad jis nubaudžia juos pranokdamas bet kokias teisingumo ribas. Tas motinos, tėvo išgyvenamas laukimas, trunkantis mėnesių mėnesius, tas pasimatymų kambarys, tos netikros kalbos, kuriomis užpildomi trumpi pasimatymai su nuteistuoju, galiausiai pačios egzekucijos vaizdai – tai kančios, kurių aukos artimieji nepatyrė. Kad ir kokie būtų pastarųjų jausmai, jie negali geisti, kad kerštas taip smarkiai pranoktų nusikaltimą ir kad jis būtų kančia žmonėms, kurie siaubingai išgyvena tokį pat skausmą kaip ir jų. „Man suteikta malonė, mano tėve, – rašo vienas pasmerktasis myriop, aš dar ne iki galo suvokiu tą laimę, kuri man išpuolė; mano malonės suteikimas buvo pasirašytas 30 balandžio, ir man apie tai buvo pranešta trečiadienį, kai ėjau iš pasimatymų kambario. Aš iš karto papra-šiau, kad apie tai būtų pranešta tėčiui ir mamai, dar nespėjusiems išeiti iš Santé kalėjimo. Įsivaizduokite, kokia laimė užplūdo juos“1. Tą laimę iš tikrųjų galima įsivaizduoti, bet tik tokiu mastu, kiek galima įsivaizduoti jų nesiliaujančią nelaimę iki malonės suteikimo akimirkos, ir neišbrendamą neviltį gaunančiųjų kitą žinią, tą, kuri neteisingai baudžia nekaltuosius, sukeldama jiems skausmą.
Kad užbaigtume mintį apie minėtą taliono įstatymą, turime konstatuoti, jog net primityviąja savo forma jis gali veikti tik tarp dviejų individų, kurių vienas absoliučiai nekaltas, o kitas absoliučiai kaltas. Auka, žinoma, yra nekalta. Tačiau ar gali pretenduoti į nekaltumą visuomenė, kuri privalo jai atstovauti? Ar ji bent iš dalies nėra atsakinga už tą nusikaltimą, kurį sutramdo taip griežtai? Ši tema buvo rutuliojama labai dažnai, tad nekartosiu argumentų, kuriuos be galo skirtingi protai gvildeno nuo XVIII a. Juos galima reziumuoti pasakymu, esą kiekviena visuomenė turinti tokių nusikaltėlių, kokių ji nusipelno. Bet kalbant apie Prancūziją neįmanoma nenurodyti aplinkybių, kurios turėtų priversti mūsų įstatymų leidėjus būti kuklesniems. Atsakydamas į 1952 m. „Figaro“ anketą apie mirties bausmę, vienas pulkininkas tvirtino, jog priverstinių darbų kalėjimo iki gyvos galvos institucija, kaip aukščiausioji bausmė, būtų tolygi nusikaltimų saugyklų įsteigimui. Tas aukšto rango karininkas, regis, nežino, ir man dėl jo džiugu, kad mes jau turime nusikaltimų saugyklas, kurios nuo didžiųjų mūsų kalėjimų skiriasi tuo, ir dėl to vertos pagyrimo, kad iš jų gali išeiti bet kuriuo paros metu, – tai bistro ir lūšnos, mūsų Respublikos šlovė. Apie šį dalyką neįmanoma kalbėti santūriai.
Pagal statistikos duomenis vien tik Paryžiaus mieste yra 64 000 perpildytų gyvenamųjų būstų (nuo 3 iki 5 asmenų viename kambaryje). Žinoma, vaikų žudikas – ypač šlykštus padaras, nesukeliantis nė menkiausio gailesčio. Galimas daiktas (pabrėžiu: galimas) ir tai, kad nė vienas iš mano skaitytojų, atsidūręs tokiose promiskuiteto sąlygose, nenusiristų iki vaikų žudymo. Taigi nėra ką ir kalbėti apie kai kurių monstrų kaltės sumažinimą. Tačiau jeigu tie monstrai gyventų padoriuose būstuose, gal jiems nepasitaikytų galimybių taip nusikalsti. Mažiausia, ką čia galėtum pasakyti, – jog kalti ne tik jie, ir gan keistai atrodo, kad teisė juos bausti duota tiems patiems asmenims, kurie subsidijuoja veikiau burokus nei statybas2.
Bet alkoholis dar labiau išryškina tą skandalą. Visi žinome, kad prancūzų tauta yra sistemingai nuodijama savo parlamentinės daugumos3, ir to reiškinio priežastys dažniausiai būna šlykščios. Taigi alkoholio sąlygojamų priežasčių procentas kruvinų nusikaltimų genezėje – tiesiog stulbinantis. Viena advokatė (ponia Guillon) įvertino jį 60 proc. Anot daktaro Lagriffe’o, tas nuošimtis siekia nuo 41,7 iki 72. Kriminalinių nusikaltėlių apklausa, atlikta 1951 m. Fresnes kalėjimo atrankos centre, išaiškino 29 proc. chroniško alkoholizmo atvejų ir 24 proc. – paveldėto alkoholizmo. Galiausiai 95 proc. vaikų žudikų – alkoholikai. Tai – įspūdingi skaičiai. Mes galime atkreipti dėmesį į dar įstabesnį skaičių: vienos aperityvų firmos mokesčių valstybės iždui 1953 m. deklaracijoje buvo nurodyta 410 milijonų pelno. Palyginus šiuos skaičius, galima pranešti minėtosios firmos akcininkams ir alkoholio deputatams, kad jie, be jokios abejonės, nužudė daugiau vaikų, negu įsivaizduoja. Būdamas mirties bausmės priešininkas, aš anaiptol nereikalauju nuteisti juos myriop. Bet iš pradžių man atrodo būtina ir skubu nuvesti juos su karine palyda į būsimąją vaikų žudiko egzekuciją, o iš jos jiems išeinant paduoti statistikos biuletenį su mano paminėtais skaičiais.
O sėjančiai alkoholį4 valstybei nereikėtų stebėtis nusikaltimų pjūtimi5. Beje, ji ir nesistebi, tik apsiriboja tuo, kad kerta galvas ten, kur pati išpilstė šitiek alkoholio. Lyg niekur nieko ji vykdo teisingumą ir vaidina kreditorių: sąžinė jos negraužia. Kaip ir to alkoholio gamintojo, kuris, atsakydamas į „Figaro“ anketą, sušuko: „Aš žinau, ką padarytų nuožmiausias mirties bausmės panaikinimo šalininkas, jeigu, turėdamas po ranka ginklą, netikėtai atsidurtų prieš žudikus, besirengiančius nužudyti jo tėvą, jo motiną, jo vaikus arba geriausią draugą. Na ir kas iš to!“ Jau pats tas „Na ir kas iš to!“, regis, truputį alkoholizuotas. Žinoma, nuožmiausias mirties bausmės panaikinimo šalininkas šautų į tuos žudikus, ir padarytų tai visiškai pagrįstai, tačiau tai nė trupučio nesumenkintų jo priežasčių aistringai siekti panaikinti mirties bausmę. Bet jeigu jis būtų dar ir atkaklus, o tie minėtieji žudikai per daug trenktų alkoholiu, paskui jis pasirūpintų ir tais, kurių pašaukimas – nuodyti būsimuosius nusikaltėlius. Netgi labai keista, kad alkoholinių nusikaltimų aukų giminėms niekad nešovė į galvą pareikalauti šiokių tokių paaiškinimų iš anapus Parlamento barjerų. Vyksta greičiau jau priešingi dalykai, ir valstybė, apgaubta visuotinio pasitikėjimo, netgi yra palaikoma viešosios nuomonės, toliau baudžia žudikus, – o ypač alkoholikus, – kaip kartais suteneris baudžia tas plušančias būtybes, kurios užtikrina jam materialinę gerovę. Tačiau suteneris nepropaguoja moralės. O valstybė tai daro. Jos teisėtvarka, nors ir sutinka, kad girtumas kartais yra lengvinanti aplinkybė, visai nepaiso chroniško alkoholizmo. Beje, girtumą lydi vien tik tokie smurtiniai nusikaltimai, už kuriuos mirtimi nebaudžiama, nors chroniškas alkoholikas gali atlikti ir tyčinius nusikaltimus, už kuriuos privalės sumokėti mirtimi. Taigi valstybė palieka sau teisę nubausti tuo vieninteliu atveju, kuris yra giliai susijęs su jos pačios atsakomybe.
Ar šitai reiškia, kad kiekvienas alkoholikas turi būti atleistas nuo atsakomybės valstybės, kuri daužys sau į krūtinę tol, kol tauta pradės gerti vien tik vaisių sultis? Žinoma, ne. Lygiai kaip priežastys, motyvuotos paveldėjimu, neturėtų nustelbti visos kaltės. Tikroji nusižengėlio atsakomybė negali būti tiksliai įvertinta. Mes žinome, kad skaičiavimai bejėgiai pateikti mūsų giminės pirmtakų, – ar jie buvo alkoholikai ar nebuvo, – skaičių. Toliausiame laiko taške jis būtų pakeltas dešimtuoju laipsniu ir būtų dvidešimt du kartus didesnis už dabartinių žemės gyventojų skaičių. Taigi blogi arba liguisti polinkiai, kuriuos jie mums galėjo perduoti, nesuskaičiuojami. Mes ateiname į pasaulį užkrauti kažkokios beribės būtinybės naštos. Šiuo atveju reikėtų prieiti prie išvados apie visuotinį atleidimą nuo atsakomybės. Logika diktuotų niekada nereikalauti nei bausmės, nei atpildo, o tada bet kokia visuomenė taptų neįmanoma. Visuomenių, taigi ir individų, išlikimo instinktas, – priešingai, – reikalauja, kad būtų postuluota asmeninė atsakomybė. Reikia priimti ją nesvajojant apie absoliutų atlaidumą, kuris reikštų bet kokios visuomenės mirtį. Bet taip samprotaudami prieitume prie išvados, kad niekada neegzistuoja nei totalinė atsakomybė, nei, analogiškai, absoliuti bausmė ar atpildas. Niekam negalima būti atlyginti galutinai, net Nobelio premijos nepajėgtų to padaryti6. Bet nė vienas, laikomas kaltu, negali būti ir absoliučiai nubaustas, juolab kad jis gali pasirodyti esąs nekaltas. Mirties bausmė, kuri iš tikrųjų nepatenkina nei auklėjamojo pavyzdžio reikalavimų, nei distribucinio teisingumo, be viso to, dar ir uzurpuoja besaikę privilegiją, dėdamasi nubaudusi visada santykinį kaltumą galutine ir neatitaisoma bausme.
Jeigu mirties bausmė iš tikrųjų yra abejotina kaip auklėjamasis pavyzdys ir luoša kaip teisingumo vykdymo priemonė, tai drauge su jos gynėjais reikia sutikti, kad ji – eliminuojanti priemonė. Mirties bausmė galutinai eliminuoja pasmerktąjį. Tiesą pasakius, jau vien šitai turėtų atimti galimybę kartoti, ypač jos šalininkams, atsitiktinius argumentus, kurie nuolat, kaip ką tik įsitikinome, gali būti užginčyti. Kur kas sąžiningiau būtų pasakyti, kad ji yra galutinė, nes tokia turi būti, atkakliai teigti, kad esama žmonių, kurie negali grįžti į visuomenę, kad jie kelia nuolatinį pavojų kiekvienam jos piliečiui ir visuomeninei tvarkai, taigi dėl šventos ramybės privalu juos pašalinti. Niekas bent jau negali užginčyti, kad visuomenėje esama tokių žvėrių, kurių energijos ir brutalumo, regis, niekas nesugebėtų suvaldyti. Mirties bausmė, žinoma, neišsprendžia jų sukeltos problemos. Sutikime bent, kad ji ją panaikina.
Prie tų žmonių temos aš dar sugrįšiu. Bet ar tik jiems taikoma mirties bausmė? Ar mes galime būti tikri, kad nė vienam iš jų nevalia grįžti į visuomenę? Ar galime garantuoti, kad nė vienas jų nėra nekaltas? Ar abiem atvejais nereikėtų pripažinti, kad mirties bausmė yra eliminuojanti priemonė tik tiek, kiek ji yra neatitaisoma? Vakar, 1957 m. kovo 15-ąją, Kalifornijoje buvo įvykdyta mirties bausmė Burtonui Abbottui, nuteistam myriop už keturiolikmetės mergaitės nužudymą. Štai kur, man regis, šlykštaus nusikaltimo pavyzdys, priskiriantis jo autorių prie negalinčių sugrįžti į visuomenę. Nors Abbottas visąlaik protestavo ir teigė esąs nekaltas, mirties nuosprendis jam buvo paskelbtas. Egzekucija buvo paskirta kovo 15 d. 10 valandai. 9 val. 10 min. egzekuciją buvo leista atidėti, suteikiant nuteistojo gynėjams galimybę pateikti paskutinį malonės prašymą7. 11 valandą tas prašymas buvo atmestas. 11 val. 15 min. Abbottas įžengė į dujų kamerą. 11 val. 18 min. jis įkvėpė pirmąsias dujas. 11 val. 20 min. Malonės suteikimo komisijos sekretorius paskambino telefonu. Komisija apsigalvojo. Pradėta ieškoti gubernatoriaus, kuris buvo išplaukęs į jūrą, paskui buvo paskambinta tiesiai į kalėjimą. Abbottą ištraukė iš dujų kameros. Buvo jau per vėlu. Bet jeigu išvakarėse oras virš Kalifornijos būtų buvęs audringas, gubernatorius nebūtų išplaukęs į jūrą. Jis būtų paskambinęs dviem minutėm anksčiau: ir šian-dien Abbottas būtų buvęs gyvas ir, galimas daiktas, išvydęs savo nekaltumo įrodymą. Bet kuri kita bausmė, net ir pati sunkiausia, būtų palikusi jam šitą šansą. Mirties bausmė nepaliko jam jokio šanso.
Šis faktas bus laikomas išskirtiniu. Mūsų gyvenimai irgi yra išskirtiniai, ir vis dėlto toje trumpoje mūsų egzistencijoje šitai įvyksta greta mūsų, už dešimties valandų skrydžio lėktuvu. Abbotto nelaimė – ne tiek išimtis, kiek vienas įvykis iš laikraščių įvykių kronikos, klaida, kuri nėra vienintelė, jeigu tikėsim tuo, ką rašo mūsų spauda (žr. Deshayso8 bylą, kalbant vien apie paskutinį faktą). Beje, teisininkas d’Olivecroix, mėgindamas apie 1860 m. tikimybių būdu apskaičiuoti teisinės klaidos galimybes, padarė išvadą, kad iš dviejų šimtų penkiasdešimt septynių pasmerktųjų myriop maždaug vienas būdavo nekaltas. Ar ta proporcija menka? Ji menka vidutinių bausmių atžvilgiu. Ji begalinė mirties bausmės atžvilgiu. Kai Hugo rašo, kad giljotina jam vadinasi Lesurques9, jis nenori pasakyti, kad visi nuteistieji, kuriems ji nukerta galvą, yra lesurquesai, jis nori pasakyti, kad pakanka vieno Lesurqueso, kad ji užsitrauktų gėdą visiems laikams. Suprantamas dalykas, kad Belgija po vienos teisinės klaidos galutinai atsisakė skelbti mirties nuosprendžius ir kad Anglija iškėlė klausimą apie mirties bausmės panaikinimą po Hayeso10 bylos. Suprantamos ir išvados to generalinio prokuroro, į kurį buvo kreiptasi konsultacijos dėl vieno kriminalinio nusikaltėlio (labai galimas daiktas, kalto, tačiau jo auka taip ir nebuvo atrasta) malonės prašymo, kai jis parašė: „Tai, kad X. liks gyvas <…> įgalins valdžios atstovus laisvalaikiu naudingai tirti kiekvieną naują vėliau pateiktą parodymą dėl jo žmonos buvimo vietos11. <…> Ir priešingai, bijau, kad mirties bausmės įvykdymas, anuliuodamas šitą hipotetinę tyrimo galimybę, pačiam menkiausiam parodymui suteiktų teorinės vertės, apgailestavimo galios, kurios neturėtų būti“. Teisingumo ir teisybės siekis čia išreikštas jaudinamai, ir mūsų teismo posėdžiuose derėtų dažnai kalbėti apie tą „apgailestavimo galią“, taip tiksliai nurodančią pavojų, prieš kurį atsiduria kiekvienas prisiekusysis. Kai nekaltasis nebegyvas, niekas jau iš tikrųjų nebegali jam niekuo padėti, nebent tik jį reabilituotų, jei dar yra kam to paprašyti. Tada jam sugrąžinamas tas nekaltumas, kurio jis iš tikrųjų niekada ir nebuvo praradęs. Bet persekiojimas, pavertęs jį auka, jo baisios kančios, siaubinga jo mirtis lieka amžiams. Belieka tik galvoti apie būsimus nekaltuosius, kad jiems nereiktų patirti tų kančių. Tai daroma Belgijoje. O mūsų sąžinės, regis, ramios.
Tikriausiai jas nuramina mintis, kad teisingumas irgi yra pažengęs į priekį ir eina koja į koją su mokslu. Kai koks mokslingas specialistas postringauja teismo posėdyje, atrodo, kad tai kalba kunigas, o prisiekusiųjų teismas, išauklėtas mokslo religijos dvasia, jam oponuoja. Neseniai nagrinėtos bylos, kurių svarbiausia buvo Besnard12 byla, puikiai pademonstravo, kaip gali atrodyti specialistų vaidinama komedija. Kaltumas nėra tiksliau nustatomas dėl to, kad atsidūrė mėgintuvėlyje, nors ir suskirstytame padalomis. Kitas mėgintuvėlis parodys priešingai, ir tuose pavojinguose matematikos žaidimuose asmeninė lygtis išlieka tokia pat svarbi. Tikrų specialistų mokslininkų proporcija yra tokia pati kaip ir teisėjų psichologų, vargiai didesnė nei rimtų ir objektyvių prisiekusiųjų. Šiandieną, kaip ir vakar, klaidos galimybė išlieka. Rytoj kita ekspertizė paskelbs, kad koks nors Abbottas nekaltas. Bet Abbottui gyvybė jau bus atimta, irgi moksliškai, nors mokslas, neva puikiai nustatąs nekaltumą kaip ir kaltumą, dar neišmoko prikelti iš numirusiųjų tų, kuriuos nužudo.
O ar gali būti tikras, kad iš kaltųjų nužudyti buvo tik tie, kurie jau nebegali grįžti į visuomenę? Visi, kurie, kaip aš vienu savo gyvenimo periodu13, iš reikalo stebėdavo teismo procesus, žino, kad nuosprendį, net ir mirties, lemia daug atsitiktinių dalykų. Kaltinamojo išvaizda, praeitis (svetimavimas prisiekusiųjų dažnai laikomas sunkinančia aplinkybe, nors man niekada nepavyko įtikėti, kad jie patys visi ir visada buvo ištikimi), jo elgesys (palankus jam jis būna tik tada, jei yra konvencionalus, kitaip tariant, daugeliu atvejų suvaidintas), jo kalbėsena (recidyvistai žino, kad nereikia nei vapėti, nei kalbėti pernelyg rišliai), emociškai vertinama klausytojų reakcija (o tai, kas tikra, deja, ne visada jaudina) – tokie tad yra atsitiktinumai, turintys įtakos galutiniam prisiekusiųjų teismo sprendimui. Gali būti tikras, jog mirties nuosprendžio paskelbimo akimirką reikėjo didžiulio netikrumų sutapimo, kad paskirtum tą pačią tikriausią bausmę. Kai žinai, kad pats aukščiausias nuosprendis priklauso nuo lengvinančių aplinkybių įvertinimo, kurį atlieka prisiekusieji, ypač kai žinai, kad 1832 m. reforma suteikė mūsų prisiekusiųjų teismui galią numatyti neapibrėžtas lengvinančias aplinkybes, galima įsivaizduoti veikimo laisvę, teisėjų paliktą tos akimirkos nuotaikai. Čia jau nebe įstatymas su visu tikslumu numato atvejus, kai reikia bausti mirtimi, o prisiekusieji po to, kas įvyko, nustato tos bausmės reikalingumą, – kaip tik taip ir reikia pasakyti, – teisiamajam. Kadangi nesama dviejų vienodų prisiekusiųjų teismų, tasai, kuriam buvo įvykdyta egzekucija, galėjo jos ir nepatirti. Negalintis sugrįžti į visuomenę garbiųjų l’Ille-et-Vilaine’o piliečių požiūriu, jis galėtų gauti kažką panašaus į atleidimą iš šaunių Varo departamento piliečių. Visa bėda, kad abiejuose departamentuose žemyn nukrinta toks pats giljotinos peilis. O peilis nesismulkina.
Prie laiko atsitiktinumų prisideda ir geografiniai atsitiktinumai, šitaip sustiprindami bendrą absurdiškumą. Prancūzas darbininkas komunistas14, neseniai Alžyre giljotinuotas už tai, kad padėjo bombą (atrastą dar prieš jai susprogstant) vieno fabriko rūbinėje, buvo nuteistas myriop tiek dėl savo įvykdyto veiksmo, tiek ir dėl to meto nuotaikų. Vyraujant dabartiniam politiniam Alžyro klimatui norėta arabų viešajai nuomonei įrodyti, kad giljotina galioja ir prancūzams, o sykiu patenkinti terorizmo nusikaltimais pasipiktinusią prancūzų viešąją nuomonę. Nepaisant to, tuo pat metu ministras, stengęsis pridengti tą egzekuciją, priėmė komunistų balsus savo rinkimų apygardoje15. Jei aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip, kaltinamasis būtų išsisukęs labai lengvai ir vieną gražią dieną, tapęs partijos deputatu, galėjo gerti tame pačiame bufete, kur ir tasai ministras. Šitos mintys dvelkia kartėliu, ir norėtųsi, kad jos liktų gyvos mūsų valdžios atstovų sąmonėje. Jie privalo žinoti, kad laikai ir papročiai keičiasi, ir ateina diena, kai kaltasis, nukirsdintas pernelyg greitai, nebeatrodo toks juodas. Tačiau būna jau per vėlu, ir nieko kito nebelieka, – tik atgailauti arba užmiršti. Aišku, užmirštama. Nors visuomenė dėl to patyrė ne mažesnę žalą. Nenubaustas nusikaltimas, anot graikų, užkrečia valstybę. Tačiau nuteistas nekaltumas arba per žiauriai nubaustas nusikaltimas ilgainiui suteršia ją nė trupučio ne mažiau. Mes, Prancūzijoje, šitai žinome.
Toks jau yra, man bus pasakyta, žmonių teisingumas, ir kad ir koks netobulas jis būtų, geriau jau jis, negu savivalė. Bet šitoks melancholiškas įvertinimas toleruotinas tik paprastų bausmių atžvilgiu. Mirties nuosprendžių atveju jis skandalingas. Viename klasikiniame prancūzų teisės veikale, siekiant pateisinti tai, kad mirties bausmėje negalima įžvelgti laipsniškumo, rašoma šitaip: „Žmogiškasis teisingumas jokiu būdu nesiekia užtikrinti šios proporcijos. Kodėl? Kadangi jis žino esąs luošas“. Ar iš to reikia padaryti išvadą, kad tas luošumas leidžia mums paskelbti absoliutų nuosprendį ir kad, nebūdama tikra, jog vykdo nepriekaištingą teisingumą, visuomenė privalo galvotrūkčiais, neapsakomai rizikuodama, vykdyt aukščiausiąjį neteisingumą? Jei teisingumas žino, kad jis luošas, ar nereikėtų jam būti kuklesniam ir palikti daugiau laiko savo nuosprendžiams vykdyti, kad galima klaida galėtų būti ištaisyta?16 Ar tos silpnybės, kurioje jis nuolat suranda sau lengvinančių aplinkybių, jam nereikėtų visada priskirt ir nusikaltėliui? Ar gali prisiekusiųjų teismas, nenusižengęs padorumui, pasakyti: „Jei aš priverčiu jus numirt per klaidą, jūs man atleisit, atsižvelgdamas į mūsų bendros prigimties silpnybes. Bet aš nuteisiu jus mirties bausme neatsižvelgdamas į tas silpnybes nei į tą prigimtį“? Klystant ir prasižengiant esama bendro visų žmonių ryšio. Ar privalu, kad šis ryšys galiotų teismui ir būtų atimtas iš kaltinamojo? Ne, ir jeigu teisingumas šiam pasauly turi kokios prasmės, tai jis nereiškia nieko kito, o tik šio ryšio pripažinimą; pačia savo esme jis negali atsiskirti nuo užuojautos. Užuojauta, savaime aišku, čia tegali būti vien bendros kančios jausmas, o ne koks tuščias atlaidumas, nepaisantis aukos kančių ir teisių. Užuojauta neatmeta bausmės, tačiau ji laikinai sustabdo aukščiausiojo nuosprendžio įvykdymą. Ji nesiderina su ta galutine ir neatitaisoma priemone, kuri tampa neteisybe viso žmogaus atžvilgiu, nes neprisideda prie bendros varganos mūsų dalios.
Tiesą pasakius, kai kurie prisiekusieji tai puikiai žino ir dažnai sutinka su lengvinančiomis nusikaltimo, kurio niekas negali sušvelninti, aplinkybėmis. Kadangi mirties bausmė jiems atrodo pernelyg griežta priemonė, jie veikiau renkasi mažesnę bausmę, užuot nubaudę per smarkiai. Tokiais atvejais be galo griežta bausmė, užuot sunaikinusi nusikaltimą, sudaro palankias sąlygas jam vykdyti. Nebūna tokių teismo posėdžių, apie kuriuos mūsų spaudoje nebūtų rašoma, kad jo paskelbtas nuosprendis – prieštaringas ir faktų šviesoje atrodo arba nepakankamas, arba per griežtas. Ir prisiekusieji tai žino. Todėl milžiniško mirties bausmės masto akivaizdoje jie renkasi, kaip darome ir mes, veikiau atrodyti puspročiais, negu pasmerkti save sąžinės priekaištams. Žinodami esą luoši, bent padarinius jie renkasi tinkamesnius. Ir čia tikrasis teisingumas yra jų pusėje lygiai tiek, kiek jie prasilenkia su logika.
Tačiau esama tokių baisių nusikaltėlių, kuriuos nuteisia visi prisiekusiųjų teismai, kad ir kur, kad ir kokiais laikais vyktų tas procesas. Jų padaryti nusikaltimai akivaizdūs, o kaltintojų pateiktus įrodymus paremia ir gynėjų liudijimai. Be abejonės, tai, kas juose nenormalu ir monstriška, savaime priskiria juos prie patologiškų atvejų. Tačiau ekspertai psichiatrai daugeliu atvejų patvirtina, kad jie pakaltinami. Visai neseniai Paryžiuje toks jaunuolis, silpnavalis, tačiau švelnus ir mylintis, labai prisirišęs prie saviškių, pasijunta, kaip pats prisipažino, suerzintas tėvo pastabos, kad vėlai pargrįžo namo. Sėdėdamas prie stalo valgomajame tėvas skaitė. Jaunuolis čiumpa kirvį ir kerta jam iš užpakalio kelis mirtinus smūgius. Paskui taip pat nudobia savo motiną, triūsinėjusią virtuvėje. Tada nusirengia, paslepia į spintą sukruvintas kelnes, paskui lyg niekur nieko nueina aplankyti savo sužadėtinės tėvų, vėliau grįžta namo ir praneša policijai ką tiktai radęs nužudytus tėvus. Policija iškart suranda kruvinas kelnes ir lengvai ištraukia ramų tėvažudžio prisipažinimą. Psichiatrai padarė išvadą, kad jis buvo pakaltinamas, kai vykdė tą žmogžudystę, kurios paskatos buvo susierzinimas. Tačiau jo keistas abejingumas, kurio kiti įrodymai atsiskleidė jam būnant kalėjime (jis didžiavosi, kad į tėvų laidotuves susirinko daug žmonių: „Jie buvo visų labai mylimi“, – aiškino jis savo advokatui), vis dėlto negali būti laikomas normaliu. Nors mintijimas, regis, liko sveikas.
Daugumos „monstrų“ veidai tokie pat neįžvelgiami. Jie šalinami iš visuomenės remiantis vien faktais. Iš pažiūros jų nusikaltimų pobūdis arba mastas neleidžia įsivaizduoti, kad jie galėtų atgailauti arba pasitaisyti. Belieka viena – vengti, kad jie nepakartotų, ką padarę, ir nėra jokio kito sprendimo, kaip tiktai juos pašalinti. Ties šia riba, tik ties ja, diskusija apie mirties bausmę yra teisėta. Visais kitais atvejais konservatorių argumentai neatlaiko mirties bausmės panaikinimo šalininkų kritikos. Ties šia riba, turint galvoje mūsų neišmanymą, ir atsiranda lažybų elementas. Joks faktas, jokie samprotavimai negali išspręsti ginčo tų, kuriems atrodo, kad paskutiniam iš žmonių visada turi būti suteikta viltis, ir tų, kuriems atrodo, kad ta viltis yra iliuzija. Tačiau gal galima ties šia paskutine riba pranokti seną prieštarą tarp mirties bausmės šalininkų ir priešininkų, įvertinti tos bausmės tinkamumą nūdienai ir Europai. Nors ir ne tiek išmanydamas, aš pamėginsiu atsakyti į vieno šveicarų teisininko, profesoriaus Jeano Graveno, palinkėjimą, kurį jis išsakė 1952 m. parašytoje puikioje studijoje apie mirties bausmę: „Problema, kuri vėl iškyla prieš mūsų sąžinę ir mūsų protą, verčia mus manyti, kad sprendimo reikia ieškoti remiantis ne praeities koncepcijomis, problemomis ir argumentais, ne ateities viltimis ir teo-riniais pažadais, o dabarties idėjomis, duomenimis ir reikmėmis“17. Aišku, galima be paliovos diskutuoti apie mirties bausmės teigiamybes ar niokojantį poveikį amžių bėgyje arba idėjų padebesiuose. Bet ji atlieka savo vaidmenį čia ir dabar, ir mes privalome apsispręsti čia ir dabar, šiuolaikinio budelio akivaizdoje. Ką reiškia mirties bausmė amžiaus vidurio žmonėms?
Paprastumo dėlei tarkime, kad mūsų civilizacija prarado tas vieninteles vertybes, kurios kažkokiu būdu galėtų pateisinti mirties bausmę, ir tuo pačiu metu kenčia nuo negerovių, kurios jos panaikinimą daro būtiną. Kitaip tariant, mirties bausmės panaikinimo turėtų reikalauti sąmoningi mūsų visuomenės nariai, remdamiesi logika ir realiais argumentais.
Pirmiausia apie logiką. Paskelbti nuosprendį, kad žmogui turi būti įvykdyta neatšaukiama bausmė, tolygu nuspręsti, kad tas žmogus jau nebeturi jokios vilties pasitaisyti. Kaip tik čia, pasikartokime, toje bergždžioje opozicijoje argumentai aklai susipriešina ir susikristalizuoja. Bet iš tikrųjų juk niekas mūsų čia negali būti kategoriškas, nes visi esame teisėjai ir šalys. Iš čia ir kyla mūsų abejonės teise žudyti ir bejėgiškumas siekiant įtikinti vieniems kitus. Negali būti aukščiausiuoju teisėju nebūdamas absoliučiai nekaltas. Visi mes esame padarę ką nors blogo savo gyvenime, net jei tas blogis, išvengęs įstatymų smūgio, tapo nežinomu nusikaltimu. Teisiųjų nėra, yra tik širdys, daugiau ar mažiau skurdžios teisumo. Gyvendami mes bent jau galime tai sužinoti ir prie savo poelgių visumos pridurti truputį gėrio, kuris bent iš dalies atlygins mūsų į pasaulį sviestą blogį. Ši teisė gyventi, sutampanti su galimybe pasitaisyti, – prigimtinė kiekvieno, net ir paties blogiausio, žmogaus teisė. Didžiausias nusikaltėlis ir doriausias teisėjas čia stovi vienas greta kito, vienodai vargani ir vienas nuo kito priklausomi. Be šitos teisės moralus gyvenimas visiškai neįmanomas. O juolab nė vienam iš mūsų neleista nusivilti jokiu žmogumi, nebent tik po jo mirties, kuri paverčia to žmogaus gyvenimą likimu ir tada leidžia daryti apie jį galutinį sprendimą. Tačiau paskelbti tą galutinį sprendimą dar prieš mirtį, įsaku uždaryti sąskaitas, kai kreditorius dar gyvas, neturi teisės joks žmogus. Bent jau ties šia riba tasai, kurs teisia absoliučiai, nuteisia absoliučiai ir save.
Gestapui tarnavusios Masuy šutvės dalyvis Bernardas Fallotas, kuris buvo pasmerktas myriop po to, kai prisipažino padaręs daugybę baisių nusikaltimų ir mirė parodęs išskirtinę narsą, pats pareiškė, kad jam negalima suteikti malonės. „Mano rankos perdėm raudonos nuo kraujo“18, – sakė jis vienam savo kalėjimo draugui. Viešoji nuomonė ir jo teisėjai, žinoma, laikė jį nepataisomu, aš irgi būčiau susigundęs tai pripažinti, jeigu nebūčiau perskaitęs vieno jo stulbinančio paliudijimo. Štai ką Fallotas pasakė tam pačiam likimo broliui po to, kai pareiškė, kad norėtų numirti drąsiai: „Nori, kad pasakyčiau tau, dėl ko labiausiai gailiuosi. Ogi kad anksčiau nesusipažinau su Biblija, kurią turiu čionai. Galiu tave užtikrinti, kad tąsyk nebūčiau atsidūręs čia, kur esu dabar“. Tai nereiškia, kad pasiduodu kai kuriems konvencionaliems įvaizdžiams ir norams priminti geruosius Victoro Hugo katorgininkus. Švietėjiški amžiai atseit norėjo panaikinti mirties bausmę remdamiesi prielaida, esą žmogus iš esmės yra geras. Iš tikrųjų jis toks nėra (jis tik geresnis ar blogesnis). Mes šitai puikiai žinome praėjus dvidešimčiai pastarųjų mūsų nuostabios istorijos metų. Bet kaip tik dėl to, kad jis toksai nėra, niekas iš mūsų negali iškelti savęs kaip absoliutaus teisėjo ir paskelbti galutinio baisiausio iš kaltųjų pašalinimo, nes niekas iš mūsų negali pretenduoti į absoliutų nekaltumą. Aukščiausiasis nuosprendis nutraukia vienintelį neginčijamą žmogiškojo solidarumo ryšį – solidarumą prieš mirtį, ir jis galėtų būti įteisintas tiktai tiesos ar dėsnio, kurie yra aukščiau žmonių.
Tiesą pasakius, aukščiausioji bausmė visada, per amžių amžius buvo religinė bausmė. Skiriama karaliaus, Dievo vietininko žemėje, arba kunigų, arba bendruomenės, kuri laikoma šventu organizmu, vardu, ji nutraukia ne žmogiško solidarumo ryšius, o kaltojo priklausymą Dievo bendruomenei, kuri vienintelė gali suteikti jam gyvybę. Žemiškasis gyvenimas jam, aišku, atimamas, tačiau viltis pasitaisyti išsaugoma. Tikrasis nuosprendis nėra paskelbtas, jis bus paskelbtas kitame pasaulyje. Taigi vien tik religinės vertybės, ypač tikėjimas amžinuoju gyvenimu, gali pagrįsti tą aukščiausiąją bausmę, kadangi, anot jų logikos, jos neleidžia jai būti galutinei ir neatitaisomai. Tad ji yra pateisinama tik tuo mastu, kuriuo ji suvokiama kaip negalutinė.
Katalikų Bažnyčia, pavyzdžiui, visada pripažino, kad mirties bausmė yra būtinybė. Buvo laikų, kai ji pati ją skirdavo, ir nešykštėdama. Dar ir šiandien ji ją pateisina ir pripažįsta, jog valstybė turi teisę ją taikyti. Kad ir kokia niuansuota, jos pozicija pagrįsta giliu jausmu, kuris tiesiogiai buvo išreikštas 1937 m. vieno šveicarų nacionalinio patarėjo iš Friburgo, kai Nacionalinėje Taryboje buvo diskutuojama dėl mirties bausmės. Anot pono Grando, baisiausias iš nusikaltėlių prieš gresiančią egzekuciją panyra savin. „Jis atgailauja, ir taip palengvinamas jo pasiruošimas mirčiai. Bažnyčia išgelbėjo vieną iš savo narių, ji įvykdė savo dieviškąją misiją. Štai kodėl ji nuolatos sutikdavo su mirties bausme ne tik kaip su teisėtos savigynos priemone, bet ir kaip su galinga išganymo priemone (išskirta aut.). <…> Nesiekdama priskirti to Bažnyčiai, mirties bausmė, kaip ir karas, gali reikalauti, kad jai būtų pripažintas jos kone dieviškas veiksmingumas.“
Matyt, panašus samprotavimas lėmė ir tai, kad ant Friburgo budelio kardo buvo galima perskaityti užrašą: „Viešpatie Jėzau, tu esi Teisėjas“. Taip budelis jaučiasi gavęs įgaliojimą vykdyti šventas pareigas. Jis – žmogus, kuris sunaikina kūną, kad atiduotų sielą dieviškajam nuosprendžiui, kurio nenumato niekas. Ko gero, čia gali susidaryti įspūdis, jog tokio pobūdžio užrašus lydi skandalinga painiava. Tikriausiai tam, kuriam Kristaus mokymas brangus, tas gražus kardas – dar vienas pasityčiojimas iš Kristaus asmenybės. Šitai padeda suprasti šiurpius vieno rusų kalinio, kurį caro budeliai 1905 m. rengėsi pakarti, žodžius, kai jis griežtai atrėžė kunigui, atėjusiam paguosti jį Kristaus atvaizdu: „Eikit šalin, kad neįvykdytumėt šventvagystės“. Netikintysis irgi negali pabėgti nuo minties, kad žmonės, savo tikėjimo pagrindu pasirinkę stulbinančią teisėjų auką, privalėtų būti bent jau santūrūs, matydami įteisintą nužudymą. O tikintiesiems galėtume dar priminti, jog prieš atsiversdamas imperatorius Julianas nenorėjo suteikti oficialių postų krikščionims, nes šie nuolat atsisakydavo skelbti mirties nuosprendžius ar prisidėti prie jų vykdymo. Taigi penkis amžius krikščionys manė, kad griežta jų mokytojo moralės doktrina draudė žudyti. Bet katalikų tikėjimas peno gauna ne tik iš Kristaus asmeninio mokymo. Jis semiasi to peno ir iš Senojo Testamento, ir iš Šventojo Pauliaus bei Bažnyčios Tėvų doktrinų. Sielos nemirtingumas ir visuotinis kūnų prisikėlimas iš numirusiųjų – ypač reikšmingi tos dogmos straipsniai. Nuo tada mirties bausmė tikinčiajam – tik laikina bausmė, kuri palieka atvirą galutinį nuosprendį, ji yra nuostata, būtina tik žemiškajai tvarkai, administracinė priemonė, kuri, anaiptol nepribaigdama kaltinamojo, priešingai, gali prisidėti prie jo išganymo. Aš nesakau, kad šitaip mano visi tikintieji, ir nesunkiai galiu įsivaizduoti, jog katalikai gali šlietis arčiau Kristaus nei arčiau Mozės ar šventojo Pauliaus. Aš tik sakau, kad tikėjimas sielos nemirtingumu leido katalikybei kelti mirties bausmės problemą labai skirtingais aspektais ir ją pateisinti.
Bet ką gi reiškia tas pateisinimas visuomenėje, kurioje mes gyvename, ir kas tose institucijose, lygiai kaip ir tuose papročiuose, yra nušventintas? Kai teisėjas, ateistas, skeptikas ar agnostikas skiria mirties bausmę netikinčiam pasmerktajam, jis paskelbia galutinę bausmę, kuri negali būti peržiūrėta. Jis atsisėda į Dievo sostą19 neturėdamas tam įgaliojimų ir, beje, jais netikėdamas. Trumpai tariant, jis nužudo, nes jo protėviai tikėjo amžinuoju gyvenimu. Tačiau visuomenė, kuriai jis manosi atstovaująs, iš tikrųjų reikalauja grynos pašalinimo iš visuomenės priemonės, suskaldo mirties akivaizdoje susivienijusią žmonių bendruomenę, o save pačią pateikia kaip absoliučią vertybę, nes pretenduoja į absoliučią galią. Žinoma, laikydamasi tradicijos, ji pasiunčia nuteistajam kunigą. Tas kunigas gali teisėtai tikėtis, kad bausmės baimė padės kaltinamajam atsiversti. Bet kas sutiks su tuo, kad tokiais išskaičiavimais būtų pateisinta bausmė, skiriama ir gaunama dažniausiai esant visai kitokiam dvasiniam nusiteikimui? Vienas dalykas tikėti prieš patiriant baimę, kitas dalykas – įtikėti ją patyrus. Atvertimas ugnimi ar giljotinos peiliu visada bus įtartinas, ir jau buvo galima patikėti, kad Bažnyčia atsisakė ketinimo įveikti netikinčiuosius teroru. Bet kuriuo atveju desakralizuota vi-suomenė atsivertimą abejingumui pavertusi savo profesija neturi ko iš jo pasi-mokyti. Ji įteisino šventą bausmę ir kartu atėmė visus jos pateisinimus ir jos prasmę. Ji kliedi savo pačios reikšmingumu, iškilmingai eliminuoja bloguosius, tarsi ji būtų pati dorybė. Įsivaizduokime garbingą žmogų, kuris galėtų nužudyti savo paklydėlį sūnų sakydamas: „Aš iš tikrųjų nebežinojau, ką su juo daryti“. Ji savinasi teisę daryti atranką, tarsi ji būtų pati gamta, ir siekia pridurti baisias kančias prie to pašalinimo iš visuomenės, tarsi ji būtų koks dievas išganytojas.
Bet kuriuo atveju teigti, kad kuris nors žmogus turi būti be jokių išlygų pašalintas iš visuomenės, nes jis yra absoliučiai blogas, tolygu teigti, kad ta visuomenė yra absoliučiai gera, tuo šiandien nepatikės nė vienas sveiko proto žmogus. Tuo nepatikės niekas, ir, priešingai, bus galvojama kur kas skeptiškiau. Tokia netikusi ir nusikaltėliška mūsų visuomenė tapo vien tik todėl, kad iškėlė save į aukštumas – kaip galutinį tikslą, – nepaisydama nieko, išskyrus savo išlikimą arba sėkmę istorijoje20. Žinoma, ji desakralizuota. Tačiau XIX a. ji ėmė kurti sau religijos pakaitalą, kaip garbinimo objektą siūlydama save pačią. Evoliucijos doktrinos ir ją lydinčios atrankos idėjos galutiniu tikslu paskelbė visuomenės ateitį. Politinės utopijos, remdamosi tomis doktrinomis, istorijos pabaigoje numatė atsirasiant kažkokį aukso amžių, kuris iš anksto pateisina visus žygius. Visuomenė yra pripratusi pateisinti tai, kas gali prisidėti prie ateities kūrimo, taigi ir absoliučiai pateisinti aukščiausiąją bausmę. Nuo tos akimirkos ji ėmė laikyti nusikaltimu ir šventvagyste viską, kas prieštaravo jos siekiams ir laikinoms dogmoms. Kitaip tariant, budelis iš kunigo virto pareigūnu. Ir to padarinys dabar yra štai čia, aplinkui mus. Jis byloja, kad mūsų amžiaus vidurio visuomenė, logiškai praradusi teisę skelbti mirties bausmę, dabar, skatinama realizmo, turėtų ją panaikinti.
O kaipgi nusikaltimo akivaizdoje iš tikrųjų apibrėžiama mūsų civilizacija? Atsakymas čia paprastas: jau trisdešimt metų valstybės daromi nusikaltimai gerokai pranoksta individų vykdomus nusikaltimus. Aš netgi nekalbu apie karus, visuotinius ar vietinius, nors kraujas irgi yra alkoholis, ilgainiui apnuodijantis kūną kaip pats stipriausias vynas. Bet valstybės tiesiogiai nužudytų individų kiekis įgijo astronomines proporcijas ir neišmatuojamai pranoksta individualių žmogžudysčių skaičių. Tolydžio vis mažėja kriminalinių ir daugėja politinių nusikaltėlių. To įrodymas – kiekvienas mūsų, kad ir koks būtų garbingas, gali numatyti sau galimybę būti vieną dieną pasmerktas myriop, nors amžiaus pradžioje tokia galimybė būtų atrodžiusi juokinga. Sąmojingas Alphonse’o Karro pasakymas: „Tepradeda ponai žudikai savo darbą“, nebeturi jokios prasmės. Žmonės, kurie mano, kad jų pusėje teisė, logika ir istorija, pralieja daugiausia kraujo.
Mūsų visuomenė jau turi gintis ne tiek nuo individų, kiek nuo valstybės. Galimas daiktas, kad po trisdešimties metų tos proporcijos apvirs aukštyn kojom. Tačiau dabar pamatuota gynyba turi būti nukreipta prieš valstybę, ir visų pirmiausia prieš ją. Teisingumas ir realistiškiausias prisitaikymas prie aplinkybių reikalauja, kad įstatymas gintų individą nuo valstybės, apniktos fanatizmo ir išpuikėliškos beprotybės. Šiandien mūsų susivienijimo šūkis turėtų būti toks: „Valstybė privalo imtis veiksmų mirties bausmei panaikinti“.
Kruvini įstatymai, kaip buvo teigiama, sukruvina ir papročius. Bet kartais visuomenė pasiekia tokio nepadorumo, kad, nepaisant visų vidaus kivirčų, papročiams taip ir nepavyksta virsti tokiais pat kruvinais kaip ir įstatymai. Pusei Europos žinomi tokie dalykai. Mes, prancūzai, juos patyrėme ir rizikuojame patirti vėl. Okupantų nužudytieji paskatino ir Pasipriešinimo judėjimo dalyvius bausti mirtimi, o tų aukų draugai savo ruožtu svajoja atkeršyti. Kitur, užgultos pernelyg didelės nusikaltimų naštos, valstybės rengiasi paskandinti savo kaltę dar didesnėse žudynėse. Žudoma dėl kokios nors tautos ar dėl kokios nors sudievintos klasės. Žudoma ir dėl būsimosios visuomenės, irgi sudievintos. Tasai, kuris mano viską žinąs, įsivaizduoja viską galįs. Laikini stabai, kurie reikalauja absoliutaus tikėjimo, nepaliauja skelbti absoliučių bausmių. O religijos be transcendencijos masiškai žudo neturinčius vilties pasmerktuosius.
Kaipgi išliktų amžiaus vidurio Europos visuomenė, jeigu ji nesiryžtų ginti individų nuo valstybinės priespaudos visais įmanomais būdais? Uždrausti nužudyti kokį nors žmogų reikštų viešai paskelbti, kad visuomenė ir valstybė – ne absoliučios vertybės, paskelbti dekretu, kad niekas joms neleidžia nei diktuoti neatšaukiamų įstatymų, nei daryti tai, kas jau neatitaisoma. Jeigu nebūtų buvę mirties bausmės, Gabrielis Péri21 ir Brasillachas22 gal dar būtų tarp mūsų. Tada mes būtume galėję teisti juos savo nuožiūra ir išdidžiai pareikšti savo nuomonę, o dabar mus teisia jie, o mes tylime. Jeigu nebūtų buvę mirties bausmės, Rajko23 lavonas nebūtų užnuodijęs Vengrijos, į mažiau kaltą Vokietiją būtų palankiau žiūrima Europoje, Rusijos revoliucija nebūtų patyrusi gėdingos agonijos, alžyriečių kraujas mažiau slėgtų mūsų sąžines. Galiausiai jeigu nebūtų buvę mirties bausmės, Europa nebūtų užkrėsta lavonais, kurie jau dvi dešimtis metų kaupiasi jos nuniokotoje žemėje. Baimė ir neapykanta, sukiršinanti ir individus, ir tautas, mūsų žemyne apvertė aukštyn kojom visas vertybes. Idėjų kova vykdoma pasitelkiant virvę ir giljotinos peilį. Čia savo represijų teises ugdo jau nebe žmogiška, natūrali visuomenė, o įsiviešpatavusi ir reikalaujanti žmonių aukų ideologija. „Buvo galima parašyti, jog ešafotas visada patvirtina tai, kad žmogaus gyvybė liaujasi buvusi šventa, kai manoma, kad jį užmušti yra naudinga.“ Ko gero, tai darosi kaskart naudingiau, tų pavyzdžių daugėja, užkratas plinta visur. O drauge su juo – ir nihilizmo sumaištis. Vadinasi, reikia staigiai ir įspūdingai tai sustabdyti, – moraliniai principai ir institucijos tegu skelbia, kad žmogus yra aukščiau valstybės. Lygiai taip ir bet kokios priemonės, kuriomis bus sumažintas socialinių jėgų spaudimas individui, palengvins kenčiančios nuo per didelio kraujospūdžio Europos būklę, suteiks jai galimybę aiškiau mąstyti ir pradėti sveikti. Europos liga – tai netikėjimas niekuo ir manymas, kad ji išmano viską. Bet ji išmano toli gražu ne viską, ir sprendžiant pagal tą maištą ir tas viltis, iš kurių mes jau nebeišbrendame, ji kažkuo tiki: ji tiki, kad didžiausias žmogaus menkumas ties kažin kokia slaptinga riba liečiasi su jo didžiausia didybe. Daugelio europiečių tikėjimas jau prarastas. O drauge su juo – ir tie pateisinimai, kuriais jis grindė mirties bausmę. Tačiau daugumą europiečių vimdo ir tas neva kažką tikėjime pakeitęs valstybės pavertimas stabu. Dabar pusiaukelėje būdami tikri ir netikri, nusprendę niekada nebekentėti ir niekad nebeengti, sykiu turėtume pripažinti ir savo viltį, ir savo neišmanymą, atsisakyti absoliutaus įstatymo, nepataisomos institucijos. Mes pakankamai daug žinome, kad galėtume pasakyti, jog štai šitas siaubingas nusikaltėlis užsitarnavo pataisos darbų kalėjimo iki gyvos galvos. Bet mes žinom nepakankamai, kad galėtume paskelbti dekretą, jog jam privalo būti atimta jo ateitis, kitaip tariant, mūsų bendra viltis pasitaisyti. Susivienijusioje rytdienos Europoje, turint galvoje mano ką tik išsakytus samprotavimus, iškilmingas mirties bausmės panaikinimas turėtų būti pirmasis visų mūsų laukiamas Europos kodekso straipsnis.
Nuo humanitarinių XVIII a. idilių iki kruvinų ešafotų driekiasi tiesus kelias, ir visi žino, kad nūdienos budeliai – humanistai. Vadinasi, sprendžiant tokią problemą kaip mirties bausmė, nepersūdysi suabejojęs humanitarine ideologija. Tad eidamas prie išvados norėčiau pakartoti, kad mano nusistatymą prieš mirties bausmę paaiškina ne iliuzijos dėl prigimtinio žmogaus gerumo ir ne tikėjimas būsimuoju aukso amžiumi. Priešingai, mirties bausmės panaikinimas man atrodo būtinas kaip protingo pesimizmo, logikos ir realizmo padarinys. Negalėčiau teigti, kad mano samprotavimai – be širdies argumentų. Negali būti nė kalbos, kad tas, kuris pastaruoju metu ištisas savaites buvo paniręs į tekstus ir prisiminimus žmonių, iš arti arba iš toli turėjusių reikalo su ešafotu, iš tų siaubingų tarpeklių išeitų toks, koks į juos įėjo. Ir vis dėlto aš nemanau, – turiu tai pakartoti, – kad šitame pasaulyje nėra jokios atsakomybės ir kad reikėtų pasiduoti nūdienos polinkiui viską išteisinti – auką ir jos žudiką, suvedus juos į vieną painiavą. Ši grynai jausminė painiava yra sukurta veikiau bailumo, o ne širdies dosnumo, ir ji galiausiai pateisina visa tai, kas mūsų pasaulyje yra blogiausia. Laimindami mes laiminame ir vergų koncentracijos stovyklas, ir šlykščią jėgą, ir organizuotus budelius, ir didžiųjų politinių monstrų cinizmą, o galiausiai – išduodam savo brolius. Visa tai regime aplinkui. O esant tokiai pasaulio būklei nūdienos žmogus reikalauja gydymo garantijų ir institucijų, kurios jį vestų nesulaužydamos, kurios jam vadovautų jo nesunaikindamos. Įsuktam į nežabotos istorijos dinamizmą, jam reikia sveikatos ir kokių nors įstatymų pusiausvyrai išlaikyti. Galiausiai jam reikia protingos visuomenės, o ne šitos anarchijos, kurioje murdosi jo asmeninis išdidumas ir valstybės neribotos galios.
Esu įsitikinęs, kad mirties bausmės panaikinimas padėtų žengti į priekį kuriant tokią visuomenę. Prisiėmusi šią iniciatyvą, Prancūzija galėtų išplėsti ją ir į tas šalis, kurios dar nepanaikino mirties bausmės ir šiapus, ir anapus geležinės uždangos. Bet kuriuo atveju tegu ji duoda pavyzdį. Tada mirties bausmė būtų pakeista įkalinimu iki gyvos galvos sunkiųjų darbų kalėjime nusikaltėliams, kurie, kaip manoma, yra nepataisomi, ir terminuotu įkalinimu kitiems nusikaltėliams. Tiems, kurie mano, kad ta bausmė yra sunkesnė už mirties bausmę, bus atsakyta, kad tokiu atveju jie nesiūlė palikti ją tokiems kaip Landru24, o mirties bausmę taikyti smulkesniems nusikaltėliams. Jiems bus priminta ir tai, kad priverstinių darbų kalėjimas palieka nuteistajam galimybę pasirinkti mirtį, o giljotina neatveria jiems jokio kelio sugrįžti. Tiems, kurie, priešingai, mano, jog priverstinių darbų kalėjimas – per menka bausmė, pirmiausia bus atsakyta, kad jie stokoja vaizduotės, paskui – kad laisvės atėmimas jiems atrodo lengva bausmė tik todėl, kad šiuolaikinė visuomenė išmokė mus laisvę niekinti25.
Kainas turi būti ne nužudytas, o išlikti žmonių akyse kaip griežto pasmerkimo ženklas, – štai toji pamoka, kurią mes turim gauti iš Senojo Testamento, – jau nekalbant apie Evangelijas, – užuot sėmęsi įkvėpimo iš žiaurių Mozės įstatymo26 pavyzdžių. Bet kuriuo atveju niekas nekliudo atlikti mūsuose apriboto laiko eksperimento (tarkim, dešimties metų), jei mūsų Parlamentas dar nesugeba atpirkti savo balsavimo dėl alkoholio šia didžia civilizuojančia priemone – visišku mirties bausmės panaikinimu. Ir jeigu iš tikrųjų viešoji nuomonė ir jos atstovai negali atsisakyti to įstatymo iš tingumo ir pašalina tai, ko nemoka pataisyti, tai bent jau, belaukdami ateisiant atgimimo ir tiesos dienos, nerenkime tos „iškilmingos skerdyklos“27, kuri taip teršia mūsų visuomenę. Mirties bausmė, tokia, kokia ji taikoma, kad ir kokia reta ji būtų, yra šlykščios skerdynės, asmens ir žmogaus kūno įžeidimas. Tasai nukirsdinimas, toji galva, gyva ir atskirta nuo kūno, tos ilgos kraujo čiurkšlės driekiasi iš barbarų laikų, kai buvo manoma, kad galima sukrėsti šlykščiais reginiais. Šiandien, kai ši bjauri mirtis administruojama paslapčia, kokia yra tokio kankinimo prasmė? Juk iš tiesų branduoliniame amžiuje mes žudome kaip rankinio svertuvo laikais. Ir nėra nė vieno normaliai jautraus žmogaus, kuris, vien pagalvojęs apie tą šiurkščią chirurgiją, neapsivemtų. Jeigu šiuo požiūriu prancūzų valstybė nesugeba įveikti savęs pačios ir suteikti Europai vieną iš vaistų, kurio jai reikia, tegu ji iš pradžių bent reformuoja mirties bausmės įvykdymą. Mokslas, padedantis nužudyti tiek daug žmonių, galėtų bent padėti nužudyti juos padoriai. Anestezinis medikamentas, galintis pagelbėti pasmerktajam pereiti iš miego į mirtį, padėtas jam po ranka bent vieną dieną, kad jisai galėtų juo laisvai pasinaudoti, arba administruotas jam kitu pavidalu, jei jis pristigtų valios ar nenorėtų juo pasinaudoti, užtikrintų pašalinimą, jeigu to jau šitaip reikia, tačiau suteiktų bent truputį padorumo tam šlykščiam ir nepadoriam mūsų dienų spektakliui.
Aš nurodau šiuos kompromisus, kadangi kartais tenka prarasti viltį pamatyti, kaip išmintis ir tikroji civilizacija aplanko tuos, kurie atsako už mūsų ateitį. Kai kuriems žmonėms, o jų kur kas daugiau nei manoma, žinoti, kas iš tikrųjų yra mirties bausmė, ir negalėti sutrukdyti ją taikyti – nepakenčiama fiziškai. Jie savaip irgi patiria tą bausmę, ir tai visai prasilenkia su teisingumu. Jei būtų bent palengvinta purvinų juos slegiančių vaizdų našta, visuomenė nieko neprarastų. Tačiau galiausiai neužtektų ir šito. Nei individų širdyse, nei visuomenių gyvensenoje nebus tikros ramybės, kol mirties bausmė nebus iškelta už įstatymo ribų.
1 Kunigas Devoyod. Taipgi neįmanoma nepatiriant šoko skaityti malonės prašymą, pateiktą tėvo arba motinos, kurie visiškai nesupranta juos staiga ištikusios bausmės.
2 Prancūzija užima pirmąją vietą tarp šalių, vartojančių alkoholį, ir penkioliktąją – tarp šalių, plečiančių statybų mastą.
3 Naminės varytojų problema dažnai buvo keliama Nacionalinėje Asamblėjoje, bet niekada nebuvo prieita prie jokio sprendimo.
4 Prancūzijoje alkoholio gamyba yra valstybės rankose. Prancūziška tradicija ir biudžeto rūpesčiai dažnai susijungdavo, kad paskatintų alkoholio vartojimą.
5 Mirties bausmės šalininkai praėjusio amžiaus pabaigoje sukėlė didžiulį triukšmą dėl to, kad nuo 1880 m. nusikaltimų padaugėjo, nes tai tarsi sutapo su mirties bausmės taikymo apribojimu. Tačiau kaip tik 1880 m. buvo paskelbtas įstatymas, kuris leido be išankstinio leidimo atidaryti alkoholinių gėrimų parduotuves. Tad interpretuokite po viso šito statistikos duomenis!
6 Tuo metu A. Camus dar nebuvo gavęs Nobelio premijos, šita aliuzija įrodo, kad 1957 m. kovo viduryje jis nė trupučio nenutuokė ją gausiąs.
7 Reikia pažymėti, kad Amerikos kalėjimuose egzekucijos išvakarėse įprasta perkelti kalinį į kitą vienutę, pranešant jam apie jo laukiančią ceremoniją.
8 Deshaysas buvo Majenės medkirtys: nemokėdamas pasiaiškinti, jis prisipažino įvykdęs žmogžudystę, kurios neįvykdę.
9 Tai pavardė nekaltojo, giljotinuoto „Courrier de Lyon“ byloje.
10 Hayesas buvo pakartas 1955 m. už nusikaltimą, kurio nepadarė.
11 Nuteistasis buvo apkaltintas nužudęs savo žmoną. Tačiau pastarosios kūnas nebuvo rastas.
12 Marie Besnard, remiantis toksikologijos specialistų ataskaitomis, buvo apkaltinta nunuodijusi septynis savo aplinkos asmenis. Tačiau teismo procesas, nors ir neišteisino kaltinamosios, įrodė vienas kitą paneigiančių specialistų ataskaitų nepatikimumą.
13 Pirmiausia Alžyre, dirbant laikraščio „Alger républican“, paskui „Combat“ korespondentu.
14 Turimas galvoje Yvetonas, E. Robleso kaimynas. A. Camus paskatins savo bičiulį Roblesą parašyti pjesę apie jo mirtį.
15 Albert’as Camus čia taiko į Robertą Lacostą. Iš tikrųjų šis negalėjo gauti komunistų balsų rinkimų apygardoje, kurios tuo metu nebuvo (balsavimas vyko pagal proporcinę, departamentinę sistemą). Tačiau A. Camus miglotai prisiminė, kad per vienus dalinius Senato rinkimus socialistų kandidatas nuo Dordonės Pugnetas, palaikytas Roberto Lacosto, buvo išrinktas per antrąjį rinkimų ratą vienam komunistui atsiėmus savo kandidatūrą.
16 Mes pasveikinome patys save suteikę malonę Sillonui, kuris neseniai nužudė savo ketverių metų dukrelę, kad jį neatitektų motinai, norėjusiai su juo išsiskirti. Ir iš tiesų, Sillonui kalint, buvo nustatyta, kad jis sirgo smegenų naviku, tuo ir buvo galima paaiškinti jo poelgio beprotybę.
17 „Revue de Criminologie et de Police technique“, Ženeva, specialus 1952 m. numeris.
18 Jeanas Bocognano: Quartier des fauves, prison Fresnes, Editions du Fuseau.
19 Visiems žinoma, kad prisiekusiųjų teismo nuosprendžio paskelbimas prasideda formule: „Prieš Dievą ir mano sąžinę…“
20 Čia tiksliai atkartotos pagrindinės „Maištaujančio žmogaus“ temos.
21 Komunistų aktyvistas ir deputatas, vokiečių sušaudytas 1941 m. gruodį.
22 Robertas Brasillachas, prancūzų rašytojas, provišistinio ir pronacistinio antisemitinio savaitraščio „Je suis partout“ redaktorius (1937–1943). Pasipriešinimo judėjimo dalyvių sprendimu 1945 m. buvo sušaudytas kaip nacių kolaborantas.
23 Buvęs Vengrijos komunistų partijos sekretorius ir ministras, kuriam 1949 m., valstybei vadovaujant Rakosi, buvo įvykdyta mirties bausmė; 1956 m. spalį reabilituotas.
24 Henris Landru, liūdnai pagarsėjęs Prancūzijos „Mėlynbarzdis“ – mergišius ir žudikas (nužudė dešimt moterų ir berniuką).
25 Žr. taip pat Nacionalinio susirinkimo atstovo Duponto ataskaitą apie mirties bausmę, 1791 m. gegužės 31 d.: „Ji [žmogžudį] baigia sugniuždyti gaiži ir deginanti nuotaika; labiausiai jis bijo poilsio; tai būsena, kuri palieka jį vieną su savimi, norėdamas iš jos išsigauti jis nesiliaudamas rizikuoja mirtimi ir ieško jos; vienatvė ir jo sąžinė – štai jo tikrasis kankinimas. Ar tai mums nepasufleruoja, kokią bausmę jūs turite jam skirti, kokią bausmę jis labiausiai pajus? Argi ne remiantis ligos prigimtimi reikia skirti vaistų jai gydyti?“ Paskutinį sakinį pabrėžia autorius. Jis daro tą menkai žinomą atstovą tikruoju mūsų moderniosios psichologijos pirmtaku.
26 Mozės įstatymas: akis už akį, dantis už dantį.
27 Gabrielis Tarde (1843–1904) – prancūzų sociologas, tyręs nusikalstamumo problemas, vienas ryškiausių psichologinės sociologijos atstovų Prancūzijoje.