2010 m. Nr. 4

Prisistatė jis kaip generolas, toks simpatiškas ir paprastas, visai ne priešas. Nebežinojau, kaip toliau elgtis. Pirmoji susigaudė mama, matyt, supratusi aukštą kariškio rangą, pakvietė užeiti į namus, greitai paruošė užkandžio, ir nejučia užsimezgė visai žmoniškas pokalbis. Generolas – dantų gydytojas (man norėjosi, kad jis būtų bent šeimos daktaras, bet ne dantų krapštytojas), ir dar su peliška pavarde Maus… Generolas prasitarė, kad vokiečiai smarkiai nukentėję, kad greitu tempu traukiasi, o jis, mobilizuotas, svajoja grįžti namo, nes karas niekad žmonijai nieko gero neatneša. Keistokas buvo jo vizitas, nes jis nei kelio klausė, nei duoklės reikalavo. Vėliau tą epizodą radau mamos aprašytą: „Jį [generolą] priėmė Dalia, senukas reiškė jai užuojautą dėl patiriamų nelaimių ir kalbino važiuoti į Vokietiją, užtikrindamas, kad būtume gerai traktuojamos, net paliko savo adresą. Netikėjome, kad juo teks pasinaudoti.“

Generolas Maus dar du kartus apsilankė Bugiuose. Jau po pirmo jo atvykimo Jurgis pradėjo mane erzinti, kad tas karo vadas mane nusižiūrėjęs, nes daugiausia kalbinęs mane ir kartą net už rankos palaikęs. Net pyktelėjau už tokius jo prasimanymus, nes tas „senukas“, regis, už mano tėvą buvo vyresnis. Greičiausiai priminiau generolui jo dukterį, jeigu jis ją turėjo. Antrą kartą užsukęs padėjo jis man pundelį knygų. Visos jos buvo lenkiškos ir nė kiek manęs nedomino. O jam atrodė, jog man tos knygos suteiksiančios džiaugsmo, mat buvau prasiplepėjus, kad skaitymas yra mano didžiausia aistra. Generolas sakė knygas užtikęs išgriautame Santeklių dvare, kur jokių šeimininkų neradęs, tik susižavėjęs romantiška buvusios gyvenvietės aplinka. O, kad jis būtų nujautęs, kas tie Santekliai buvo, kokie nuostabūs žmonės dar ne taip seniai tenai gyveno! – pagalvojau, tik nieko nesakiau. Argi įdomu praėjūnui kariauninkui, kad Santeklių savininkė (Ona Bagnickaitė), išvežta į Sibirą, buvo meno mokslus ėjusi Paryžiuje, bene viena iš pirmųjų Nepriklausomoj Lietuvoj pradėjusi gaivinti staklėmis austus senoviškus liaudies audinius?

Paskutinis jo apsilankymas buvo trumpas. Atvyko atsisveikinti, nes karo tarnyba šaukė į mūšį. Pasikeitėm adresais. Iš jo sužinojau, kad tai oho! – ne šiaip sau generolas, bet „General Major“, Septintosios tankų divizijos vadas (Kommandeur). Jis paliko man Feldpost numerį 13625.

Kai generolas išvyko, mama, Jurgis, teta Zosė ir senelis ilgai sėdėjo prie valgomojo stalo ir svarstė vis dar neaiškius mums įvykius. Kažkur dundėjo patrankos, virš Kamanų, net ir Bugių skraidė lėktuvai, retkarčiais paberdami kulkų salves, šiaip sau, ne į kokį taikinį, regis, tik vištas pabaidyti įsigeidę. Tada nebuvo laiko ieškoti kokios slėptuvės, puldavom po stalais, kas spėdavo, dar po lova palįsdavo, o lauke būdamas virsdavo į griovį. Tie šaudymai nepadarydavo jokių nuostolių. O politikavimas prie stalo vis dažnėjo, ir miglotai brendo klausimas: o gal trauktis iš Bugių? Gal kur kitur slėptis? Nors dar realiai netikėjom rusų atėjimu, bet ta mintis neatstojo. Taip ir liko atmintyje: vieną dieną jau, rodės, traukiamės, o kitą – tvirtai liekame.

Man regis, apie politiką labiausiai išmanė Jurgis, jis vadovavo ir pokalbiams. O kalbėti ir įtikinėti draugužis tikrai mokėjo! 1990 m. laiške mano mamai į Čikagą Jurgis prisipažino: „…nujausdamas, kaip Jums sunku apsispręsti, gudravau pats sau, kad bandysiu suprasti, į ką Jūs labiau linkusi, ir ta kryptimi palaikysiu Jus. Juk argumentų buvo daug ir už pasilikimą, ir už iškeliavimą, kur tebebuvo B. S. Jokiu atveju, maniau sau, nedidinsiu Jūsų abejonių. Nes iš tikrųjų nežinant ateities, nebuvo galimybės tvirtai ir nedvejojant ką nors nuspręsti.“ Visi galimi planai vis dar būdavo senelio veto užskleisti: iš savo vietos, iš savo žemės nesitrauksime!

Generolui išvažiavus, netrukus Bugiuose pasirodė grupė karininkų, pasiprašė laikinos buveinės. Ką gi darysi – karininkai mandagūs, ne SS velniai, be to, okupantai – nepasipriešinsi. Užleidom jiems gerosios namo pusės du kambarius. Tai buvo Kampfgruppe Mäder Abt. C. dalinys, kuriam vadovavo leitenantas Knoblochas. Elgėsi visi padoriai, tik prigrūdo kiemą sunkvežimių, lengvųjų mašinų ir kitokio karinio turto. Į mūsų gyvenimą karininkai nesikišo, ir mes laikėmės nuo jų atokiai. Tik eiliniai kareiviukai kartais mėgindavo pakirkinti tarnaites, bet jos visu žemaitišku atkaklumu tik kulnus jiems parodydavo. Po kelių dienų karininkai, pamatę, kad esame ne juodpanagiai žemdirbiai, o prasilavinę žmogėnai, nes, išskyrus senelį ir Klimą, visi mokėjom vokiškai, mezgė su mumis pokalbius ir gal ieškojo kažko panašaus į namų šilumą.

Išbuvo jie apie savaitę, kuri praslinko be didesnių įvykių. Gal net nuobodokai, nes vieną kartą Jurgis surengė karininkams spiritizmo seansą, o mediumu pasirinko tetą Zosę. Tik aš ir mama jame nedalyvavome, nes netikėjom jokiais „spiritais“. Iš gretimo kambario girdėjom, kad gana įdomiai „spiritistai“ su dvasiomis šnekėjosi… Tiesa, mama kartais mums, dar vaikams, mėgdavo paburti iš delno, net kartą prisipažino, jog dar beveik nepažįstamai jaunai studentei Salomėjai Nėriai pasižiūrėjusi į delną pasakė, kad ji nepaprastai meniška asmenybė… apie žmones ji tikrai spręsdavo iš jų plaštakų, pirštų formos. Dažniausiai tos nuojautos pasitvirtindavo. Tačiau burtai ar spiritizmas jos netraukė. Manau, kad šį, nors ir tamsų, neveiklų vakarą ji tiesiog nenorėjo vokiečių draugijoje būti.

Ką tie kariškiai veikė dienomis, nesidomėjom. Maistą jie gaudavo iš savo lauko virtuvės, tai į mūsiškę nesibeldė. O mums, likusioms vienoms moterims, darbų užteko. Dar palei Kamanas buvo likę šiek tiek šieno, kurį vėl aš pati stengiausi namo pargabenti. Pamatęs mano vargus leitenantas Knoblochas pasiūlė savo dykinėjančius kareiviukus talkon. Dar buvo likę du arkliai, tad juos pasikinkę išlėkėm į laukus. Per pusdienį šieną gražiai sukrovėm daržinėj, o senelis iš laimės net ūsus raitė. Tikram ūkininkui, nepaisant karo pavojaus, svarbiausias tikslas buvo tvarkingai pasiruošti žiemai.

Keista buvo ta mūsų draugystė su vokiečiais, jeigu išvis draugyste tai galima būtų pavadinti. Jie – mūsų priešai, Lietuvos pavergėjai, Balys išgrūstas į koncentracijos lagerį, o mes su jais kalbamės kaip su padoriais svetimtaučiais ar kokiais turistais, pažioplinėti po Žemaitiją atvykusiais. Aiškiai jautėm, net matėm, kad iki šiol pas mus užklydę karo daliniai lyg nenorom atlieka savo pareigas, kitos išeities neturėdami. Visi svajojo apie namus, ramų šeimyninį gyvenimą ir laukė greitos karo pabaigos. Tą pabaigą jiems triūbijo Hitlerio gandonešiai, sakydami, kad tuoj bus panaudotas stebuklingas ginklas ir visi priešai turės pasiduoti. Ta viltimi, rodės, byranti armija ir gyveno, stengdamasi išsaugoti tik savo gyvybę. Vis dėlto nė vienam apie Balį neužsiminėm. Ne iš baimės, kad jie pasijustų tikri mūsų priešai. Ne, mes jų nebijojome, tik žinojom, kad šitie žmonės mums rūpimu reikalu nieko negali padėti, kad gal jie nė nenutuokia, ką išdarinėja SS daliniai, kurių, beje, ir patys nekentė. Visi buvo civiliai, išgrūsti į karą ne savo noru.

Pajutusi gana simpatišką mums palankumą, išdrįsau leitenantui pasiskųsti dėl rekvizuotų arklių. Nesitikėjau jokio užtarimo, nes mano jausmai vokiečiams nebuvo geri, o prašyti pagalbos neleido išdidumas. Ir kaip nustebau, kai leitenantas tuoj įsakė savo raštininkui parašyti raštą, kad aš turiu teisę arklius atgauti. Kai paklausiau, kur man su tuo pažymėjimu vykti, jis tik truktelėjo pečiais, nes ir pats gerai nežinojo, kur šiuo metu yra fronto vadovai. Jo nuomone, kažkokioj lauko troboj, gal tik už kelių kilometrų. Taip arti? – nustebau. Taip, sakė leitenantas, frontas kasdien artėja, tad geriau nedelsti, nes štabas nuolat kaitalioja savo būstinę.

Kitą dieną išsirengiau į štabą. Mama ir senelis abejojo, ar mane vieną leisti. Jurgis siūlėsi vykti kartu, bet man atrodė, kad su tuo rašteliu aš viena susidorosiu. Be to, daug greičiau galėjau suvažinėti pirmyn atgal dviračiu, o Jurgis su tais dviem ratais, kaip ir su arkliais, nebuvo susidraugavęs. Šiaip taip namiškius įtikinau, kad važiuosiu viena, be jokių palydovų. Tik grįžus sužinojau, kad senelis išsiuntė paskui mane pėsčią darbininką, dar nenuvarytą į apkasus, kuris, slapstydamasis krūmuose, stebėjo mano kelionę… Pasivariusi keletą kilometrų, tikrai išvydau lauko vidury vienišą trobą, apie kurią šmėkščiojo keli vyrai. Pamaniau, kad tikrai ten štabas, nors jokių autovežimių aplinkui nesimatė. Kažkodėl apie tai nepagalvojau, greičiausiai todėl, kad dar jokio štabo nebuvau regėjusi. Viduje pasitiko mane įtaringos kelių vyrų akys. Jie nebuvo kariškiai, apsirengę panašiai kaip Viekšniuose matyti simpatiški vyrukai: kas su rusų kareivio švarku, kas su vokiečių, kitas visai vienmarškinis. Visi apsikarstę šaudmenimis, o rankose – šautuvai. Kokie tie šautuvai, tik medžioklinius pas senelį mačiusiai, man buvo nežinomi, be to, ir nerūpėjo. Rūpėjo atgauti arklius. Vyrai, lyg ir visi lietuviai, tik vėl kitokie nei Viekšniuose. Buvo jie labai nervingi, prie sienų prisiglaudę, nuolat į langus besidairą. Dabar, kai juos prisimenu, atrodė jie kaip iš filmų kaubojai, laukiantys indėnų antpuolio.

Kalbėjo su manim tik vienas, atstatęs šautuvą. Ko aš čia norinti? Šnipinėti? Kas mane atsiuntė? Ir ko aš čia valkiojuos po mūšio lauką? Mūšio lauką? – pagalvojau. kokio mūšio? Niekas čia nesišaudo, o jie nei rusai, nei vokiečiai, – tai su kuo jie kariauja? Aiškinau, kad man reikia tik arklių. Tik arklių, su kuriais galėsim baigti vežt derlių. Juk to derliaus žiemą reikės visiems – ir jiems, kariautojams, ir mums, jų gerove besirūpinantiems. Vyras nustebo, kad ieškau net keturių arklių. „Tai ką, dar pas jus keturi arkliai? Ar tik ne buožės būsit? Nėra čia tavo arklių, o jei vokiečiai pasiėmė, tai tiek juos tematysi!“

Supratau, kad nieko nepešiu ir toje troboje man tikrai neverta ilgiau pasilikti. Keista, bet aš tų kariautojų neišsigandau. Juk nieko blogo jiems nebuvau padariusi, tik tiek, kad esu iš buožių giminės. Grįžau namo nusivylusi ir negalėjau suprasti, kodėl mano nuotykio atpasakojimas namiškius beveik, o gal ir tikrai išgąsdino. Leitenantą Knoblochą gerokai nustebino mano nesėkmė, o kai pasakiau, ką patyriau toje lauko troboj, susirūpinęs suraukė kaktą. Mačiau jo staigų susijaudinimą. Kiek pagalvojęs liepė man vykti į Viekšnius, nes turįs žinių, jog mūšio štabas ten įsikūręs. Tą dieną merginos iš kaimynų nugirdo, jog rusai jau klampoja per Kamanas, ir net nusakė, kurioj vietoj juos matė. Tąkart toji naujiena man neįstrigo sąmonėje, dar vis neįsivaizdavau, koks didelis pavojus staiga ėmė grėsti. Rūpėjo atgauti arklius, o frontas – ne mano reikalas.

Kitą rytą numyniau dviračiu į Viekšnius ir pataikiau į tikrą karo štabą. Patekau į didoką kambarį, kurio vidury ant pailgo stalo buvo iškloti žemėlapiai, į juos buvo įsmeigę akis medaliais apsikabinėję kariškiai. Keista, manęs niekas nematė, lyg aš staiga ore ištirpus būčiau. Nedrąsu kalbinti taip rimtai susikaupusius, ir dar tokius didelius ponus. Stoviu už jų nugaros ir laukiu, gal kuris atsisuks ir pasiteiraus, ko aš čia žiopsau. Vienas jų ėmė vedžioti pirštu apie Akmenę ir ten įbedęs rodiklį tvirtino, kad va čia, tikrai čia dabar esą rusai. Ne čia, o čia, – išsprūdo mano tyla, ir aš, prišokusi prie žemėlapio, bakstelėjau į Kamanas. Visų veidai klausiamai sužiuro į mane. Vienas, rodos, su generoliškais ženklais, pakilo ir liepė dar kartą parodyti. Rodau vėl, tačiau čia pat kišu savo pažymėjimą dėl arklių, nes tik dėl jų esu pas juos atvykusi. Ne, mano popierėlis visai jų nedomino. Štabe kilo subruzdimas, greitosiomis davinėjami kažkokie labai svarbūs įsakymai, duris varstė susirūpinę kariškiai, atokiai sėdintieji suko lauko telefonus. Supratau, kad pranešiau tikrai kažką labai svarbaus. Net šyptelėjau pati sau: aha, aš daug daugiau už juos žinau! Galų gale man pavyko tam, matyt, generolui paaiškinti, kad būtinai turiu atgauti arklius. „Gerai, gerai, – sumurmėjo jis, tikriausiai norėdamas manimi atsikratyti, kad nesukčiau jam dabar galvos dėl tų kelių arklių. – Gausi savo arklius, eik dabar namo.“ Ir beveik stumte išstūmė mane iš kambario. Ir iš tiesų vakare grįžo Antanas ir Adomas su sveikais arkliais ir vežimais. Namiškiai manim stebėjosi, nes niekas tokiu pasisekimu negalėjo patikėti. O man visa ta arklių istorija atrodė kaip įdomus nuotykis.

Rugpjūčio pradžioj saulė vis dar negailėjo skaidrių spindulių, didesni dulkių kamuoliai gaubė kelius, o lietų žadančių debesų nesimatė. Mama vis kepė kaloringus pyragėlius ir siuntinėjo dar tebeveikiančiu paštu Baliui į Štuthofą. Tik mūsų vokiečių nuotaika visai subjuro. Kitą dieną leitenantas Knoblochas su savo kariškiais skubiai atsisveikino ir vieni dievai težino, kur išdūmė. Tuoj pat atsirado kitas kariuomenės dalinys, tik jau ne toks simpatiškas. Mudvi su mama pasitikom juos prie gonkelio, tikėdamosi, kad gal jie nesiprašys nakvynės. Nesiprašė, tik sustojo, atrodo, atsikvėpti. Kol mama kalbėjo su vyriausiu, kiti du išsitraukė iš kišenių didžiules šokolado plytas, smagiai jas šveitė ir vis po gabaliuką dalijo mūsų šunims. Kad taip bent gabaliuką tos plytos būtų pasiūlę man! Bet ne! Lyg nežinojo, kad šokolado nebuvau mačiusi jau ketverius metus. O gal ir nežinojo, bet kur dingo iki šiol matytas karininkų mandagumas? Išdidžiai nusisukau: iš priešo neprašysiu šokolado! Tuo metu Klima su One užsiiminėjo įprastine smulkia prekyba su kareiviais. Šį kartą jos džiaugėsi dideliu laimėjimu, nes už mažą dešros gabaliuką gavo taip mums reikalingo muilo. Maždaug už pusvalandžio svečiai užklydėliai kažkur skubiai išdūmė.

Kelios dienos buvo ramios, atrodė, jog frontas kažkur tolėliau sustojo, vėl puolėm prie ūkio darbų, lyg nesąmoningai save apgaudinėdami – frontas praūš pro šalį, o gyventi toliau reikės. Tad šėrėm galvijus, paukščius, melžėm karves, ravėjom daržus. Rodėsi, vėl sugrįžo normali vasara. Kaimynas naujakurys Grigas baigė dengti pirmos nuosavos trobos stogą ir džiaugėsi galų gale savarankiškai ūkininkausiąs. Senelis dar pasiuntė jam vežimą lentų daržinės statybai užbaigti. Tyliuoju pokaičio metu girdėjom plaktukų stuksenimą, pjūklų dziravimą – tai Grigas su sūnumis skubėjo įrengti naują, šviesią ir gražią žemaitišką sodybą, kuriai sunkiu darbu per dvidešimt metų buvo sutaupęs brangių litų.

Kaip tik anuo metu daugelis apylinkės žmonių pradėjo ar baigė statytis gyvenvietes, pagaliau atsikratę bernavimo pas svetimus. Džiaugėmės tuo ir mes, nes visus pažinom kaip dorus, darbščius ir sąžiningus darbininkus, dažnai talkinusius seneliui per rugiapjūtę, javų kūlimą ir padėjusius nudirbti kitokius, daugiau rankų reikalaujančius darbus.

Vieną ankstyvą popietę pamatėm keliuku į sodybą važiuojančius keistai pakrautus dviračius. Atmynė juos Danutė Čiurlionytė ir Vladys Zubovai su mažuoju prieaugliu Dalyte ir Kastyčiu. Iš Kauno jie laikinai persikėlė pas Vladžio tėvus Judreliuose, kuriuos ir aš pasiekdavau dviračiu. Jųdviejų žinios nebuvo linksmos: rusai pliekia vokiečius ir gena juos atgal per Lietuvą. Kas bus, jei sovietai vėl pradės mus siaubti ir vėl varyti žmones vagonais į šiaurę? Vokiečiai nebebuvo tokie pavojingi kaip prieš metus, jie buvo pasinėrę į karą ir apimti gresiančio pralaimėjimo siaubo.

Dabar Bugiuose, tame visų pamirštame kampely, pradėjo lankytis pažįstami. Netikėtai į Bugius užklydo mūsų gimnazijos vokiečių kalbos mokytojas Erikas Pempė, tolimos giminaitės Zulės Fledžinskaitės vyras. Labai susijaudinęs pasakojo, esą Mirskiškėse, netoli Šiaulių, rusai kareiviai išniekinę ir žiauriai nužudę žymaus veikėjo, Klaipėdos krašto gubernatoriaus Vlado Kurkausko žmoną Kotryną Zubovaitę. Ši žinia visus pritrenkė… Rusai Šiauliuose žudo nekaltus žmones, neša siaubą ir nelaimes, kaip ir seniau. Pernakvojęs išėjo pėsčias pas Zubovus, į Judrelius. Užsuko ir Juozas Miltinis, apsistojęs pas gimines netoli Bugių. Ir jis svarstąs, ką daryti: likti Lietuvoj ir laukti karo pabaigos? Praūžiančio fronto? Bėgti? Bet kur bėgti, jei visi keliai užkirsti? Apie jį ilgai nieko nežinojom. Kelis kartus lankėsi Viekšnių vaistininko Aleksandravičiaus posūnis Bagdonas Kontrimas su žavia sužadėtine Irena Skausgirdaite ir jaunikle seseria Zosyte (Sofija). Visus kamavo tas pats klausimas: ką daryti? Likti? Slapstytis? Vis dėlto vaistininkas Aleksandravičius pasidarė slėptuvę ir jų šeima išliko gyva. Bagdoną, ku-rį namiškiai ir mes vadindavom „kačiuku“, nes jis buvo švelnus ir mielas, likimas žiauriai nuskriaudė. Likęs Lietuvoj įsitraukė į rezistencijos pogrindį (Kociaus slapyvardžiu), buvo elektrotechnikos fakulteto studentas ir pagamino slaptą radijo siųstuvą palaikyti ryšiams su Švedija. Įpainiotas į J. Markulio-Deksnio aferą, buvo suimtas ir saugumo „sutvarkytas“. Deja, deja, kaip daug vėliau sužinojom, mūsų draugas Algis Zaskevičius taip pat buvo MGB užverbuotas ir vadovavo Jono Deksnio suėmimui bei daugelio partizanų būrių sunaikinimui. (Visa tai plačiai aprašyta Liūto Mockūno knygoje „Pavargęs herojus“, Vilnius: Baltos lankos, 1997). mama prisiminė dar vieną įdomų vizitą: „Netikėtai į Bugius atvažiavo H. Narutavičienė (Joana Bilevičiūtė), daug už mane vyresnė pusseserė, Lietuvos nepriklausomybės signataro Stasio Narutavičiaus našlė. Bėgo iš savo Brėvikių dvarelio pora arkliukų su vežėju į Medemrodės dvarą, tikėdamasi ten surasti ką nors iš Zubovų. Pakeliui sustojo Bugiuose, prisiminusi, kad su mano tėvu nesimatė nuo jo vedybų dienos. Tėvas, žvelgdamas į pagyvenusią ponią, tyliai tarė: „Tai ta gražioji Hanė…“ Graudus buvo atsisveikinimas. Viešnia, apžvelgusi seną sodybą, prosenelio užveistą sodą, liūdnai atsiduso: „Jau greit čia nieko nebeliks, tik griuvėsiai, kaip iš visų mūsų brangių vietų…“

Kuo toliau, tuo įkyriau visus graužė abejonės, nuolat buvo svarstoma, ar laikinai iš Bugių pasitraukti, ar bandyti slėptis Kamanose, ar pasikliauti likimu. Jurgis, kurį laiką įtikinėjęs pasilikti, dabar kasdien keitė nuomonę. Vieną dieną jau jau ruošiamės išvykti, kitą – liekame, laukiame įvykių raidos… Tolimoji kanonada lyg aprimo, sugrįžo giedresnės nuotaikos, vėl tarsi ramiau pasidarė.

Vieną tokį ramų vakarą sėdėjau ant virtuvės slenksčio ir žiūrėjau, kaip Rozalija košė ką tik pamilžtą, dar kvepiantį ir garuojantį pieną į puodynes, kai staiga atbėgo Eivelė: „vokietia atvažiouja.“ Atvažiavo jie ne mašina, o vienkinkiu vežimu. Dėl visa ko, kaip man buvo prisakyta, užsikoriau ant aukšto, nenorėdama kareiviams rodytis. Pro voratinkliais apmegztą langelį matau keistą vaizdą: vežime sėdi du dar visai jauni vaikinai, tiesa, uniformuoti. Vienas be kepurės, galva nuleista, šautuvas numestas vežimo gale. Antrasis, taip pat vaikiškai jaunas, neva laikė vadžias, bet jos jau vilkosi žeme, o arklys strapseno pats, lyg nujausdamas mūsų arklių kūtę, į kurią ir suko vežimą. Nustebusi atrodė ir Onė, pati drąsiausia iš visų merginų, prisiimanti pareigą užklupus netikėtumams atstovauti seniesiems šeimininkams. Ji sustabdė arklį ir savo žemaitiška tarme išpyškino seniai išmoktus žodžius: „was willst? Eier? Speck?“ Bekepuris pažiūrėjo blyškiom akim ir maldaujamai ištarė: „Ich möchte nur schefen…“ Ne, tie du man nepavojingi, jiems kažkas ne taip, sumečiau ir nubėgau gelbėti Onės, kuriai pradėjo trūkti vokiškos kalbos.

Išsiaiškinom, kad tie du kareivėliai iš dalinio, netikėtai užpulto prie Šiaulių. Kilus panikai, per didelį susišaudymą pasprukę iš apkasų. Netoliese susigavę laukuose vienišą arklį, susiradę tuščioje sodyboje vežimą ir davę garo iš tos kruvinos peklos. Kai arklys pavargo, leido jam stipsenti kur nori, kad tik toliau nuo fronto. Arklys pats pasukęs į mūsų sodybą, o jiems jau buvę visiškai vis tiek, kur jie atsidursią. Tik miegoti miegoti ir viską pamiršti norėjosi… Pagailo visiems tų kariauninkų, mama pakvietė juos pernakvoti, davė vakarienės.

Bekepuris vadinosi Hannesu Brandtu, kilimo nuo Hanoverio, o antrasis buvo Ralfas iš Bavarijos kaimo. Kariauti jie nė nemanė, tačiau neišvengė mobilizacijos, kone atbuli vilkosi paskui savo dalinį, į kurį grįžti tą vakarą griežtai atsisakė. Kitą rytą mums pavyko juos įtikinti, kad jų čia nelaikysim, nes jeigu bendražygiai juos suras, bus riesta visiems. Be to, jei čia užeitų rusai, tai tikrai būtų sudieu jų jaunystėlei. Pailsėję berniokai iškeliavo, o kitą dieną pėsti atžygiavo pranešti, kad buvom teisūs, kad suradę savuosius, kurie visiškai netoli apsistoję. Nuoširdžiai dėkojo už naktinę globą ir kvietė po karo juos aplankyti Vokietijoj.

Staiga senelis Daugirdas sujudo. Tikriausiai prisiminė Pirmąjį pasaulinį karą, kurio siaubus pats buvo pergyvenęs. Iš kažkur atnešęs medines dėžes liepė josna krauti brangesnius daiktus – šeimos sidabrą, šiltus drabužius, negendantį maistą, muilo gabaliuką, keletą žvakių ir dar kažką, kas jam atrodė reikalinga. Vėlai vakare, užkalus dėžes, mudu susimokėm – prižadėjau seneliui tas dėžes nunešti į laukuose sukrautų akmenų krūvas ir tenai paslėpti. Visiems sumigus slinkau pagrioviais prie tų akmenų ir giliai po jais, pačiam dugne, „užkasiau“ mūsų turtelį. Daug vėliau, jau Čikagoje, sužinojau, kad tos slėptuvės liko okupantų nepastebėtos, „turtas“ atgautas, o šeimos sidabrą išgelbėjo mums draugiškos tarnaitės. Užėjus badmečiui, senelis liepdavęs tarnaitėms keisti tai sidabrinį šaukštą, tai peilį į maistą, o jos slapčia viską išgelbėjo, nuslėpė ir išsaugojo. Dar kelias dėžes pats senelis paprašė kaimynų Grigo ir Adomavičiaus savo namuose palaikyti. O ten buvo daug šiltų drabužių, batų, baltinių, ne tik mūsų visų, bet ir Balio! Ir ne tik Balio apranga, bet ir kai kurie jo raštai. Atrodo, viskas žuvo karo liepsnose, sudegus tų gerų žmonių sodyboms. Viena tvirtai senelio sukalta dėžė išliko. Į ją mama buvo sudėjusi kai kuriuos Balio ir Vaclovo Bir-žiškos raštus ir padėjusi Smiltynėje, kumečių Rimkų namelio rūsy. Daug vėliau sužinojom, kad namukas per mūšį sudegė, bet dėžė išliko ir jos turinys buvo perduotas mokslo įstaigai. Kitos dėžės nepakartojamą turtą su prof. Vaclovo Biržiškos raštais, paliktais Viekšniuose, įsibaiminusi sudegino trijų brolių auklė Anusė…

Ir vėl pasirodė, kad frontas tarsi nutolo, vėl ramiau pasidarė. Nutarėm su mama pasižvalgyti Viekšniuose. Nuvažiavusios vienkinkiu, Cipkos traukiamu vežimuku, kaip buvo įprasta, apsistojom Biržiškų kieme. Ištikimosios Anusė ir Elzikė tvarkėsi kaip visada, tartum tikrieji šeimininkai tenai tebegyventų. Namo aplinka sutvarkyta, gėlių darželis prižiūrėtas, darže suko galvas kopūstai, lapojo morkos… Sode noko obuoliai, kriaušės, viskas atrodė metų nepaliesta.

Jame seniau su jaunos sielos profesorium Viktoru žaisdavom slėpynes ir vogčia skynėm dar ne visai prinokusius žirnius. Tačiau neramumą keliančios žmonių šnekos miestelyje baugino ir senutes. Jų prašoma įsikėliau į vežimą ožką Bitelę ir vežiau į Bugius, nes juodviem atrodė, kad kaime ožkelei bus saugiau… Kol kas abi liko saugoti tokių joms brangių namų. Mama dar aplankė vaistininko Aleksandravičiaus šeimą, kuri jau buvo tvirtai nutarusi niekur nesitraukti ir prireikus pasinaudoti gerai įrengta slėptuve. Jie neklydo, daug daug vėliau jau suaugusi duktė Sofija (Zosytė) patvirtino, kad jos tėvo sumaniai įrengtas bunkeris juos apsaugojo nuo visų pavojų.

Deja, frontas nenutolo, tik labai laikinai buvo nutilęs. Jau kitą dieną į Bugius įpuolė vokiečių būrys, kaip mama juos pavadino, „maroderų“ grupė, pasigrobė miltų, išsinešė gerą dubenį iš virtuvės ir, pro dantis iškošę, kad Viekšniai dega, tuoj pat dingo. Žinoma, mudviem su One parūpo tuo įsitikinti, tad vėl mynėm dviračiais net pokaičio nesulaukusios. Važiavom nebe vieškeliu, o kaimo keliukais, kurių nemėgo kariuomenė. Bet kur tau! Tai vienur, tai kitur iš griovio kyšteldavo šalmuota kareiviuko galva, atstatytas šautuvas… Matyt, nuobodžiaudami norėjo mus prakalbinti. Pasirodė, kad tai to paties „Regiment Schaulen“ dalinys, iš kurio buvo pabėgę du mūsų jaunieji pavargėliai. Labai prašė kaimiško maisto, ypač kiaušinių, o mes kaip tik gerą tuziną vežėm Anusei ir Elzikei. Susimirksėjusios nutarėm tų kiaušinių jiems nedovanoti, pradėjom derybas. Ir laimėjom – gavom po porą šilkinių kojinių ir didžiulį gabalą stiprios parašiutinės medžiagos! O Viekšniai tikrai degė, į akis krito smarkus vokiečių subruzdimas, skubėjimas. Tad ir mudvi, jau nebesidairydamos, patraukėm namo. Grįžusi vėl radau saviškius, kaip aš vadinau, politikos filosofus, prie valgomojo stalo. Staiga senelis keistu balsu pasakė, kad vokiečiai negali karo laimėti – jie per dideli ponai. Jų kariuomenė taip gerai aprūpinta, turi tiek gerų automobilių, sunkvežimių, sočiai valgo, karininkai net gerą vyną geria… Tai ne rusai, kuriuos pirmyn tik tušti pilvai varo.

Kitą rytą sulaukėm dar vieno svečio – Jurgio Fledžinsko. Mano bendraamžis giminaitis čia atsirado dabar patikimiausiu žirgu – dviračiu iš Zubovų Judrelių. Ir jo žinios nieko gero nežadėjo, Šiauliai jau bolševikų okupuoti, frontas smarkiai stumiasi į priekį, jaunimas būriuojasi priešinimuisi. Jis pats ketinąs prisijungti prie Vanagų, o Judrelių Zubovai tvirtai nusistatę likti dvarelyje. Mes jau buvom linkę kur nors už Kamanų slapstytis, bet, matyt, Zubovų apsisprendimas niekur nejudėti paveikė ir mūsų filosofus, nubalsavom, kad pasiliekam.

Mamos užrašai byloja: „Jau bolševikai užėmė Vilnių, Kauną, mus pasiekė Šiaulių bombardavimo garsai, matėm gaisro pazarą, danguje „eglaites“ ties Liepoja… Slinko neramios, baugios naktys, pravaikščiotos lauke, kartais prigulant arklidėje. Širdį draskė dilema – likti čia ar bėgti į Vokietiją, pasiekti Balį, padėt jam išeinant iš lagerio – juk tai turėjo įvykti! Bet ne, likti emigrantais priešo šaly – ir Balys niekad su tuo nesutiktų… Likti su tėvu ir čia laukti Balio? Dar iš jo gaudavome laiškų, dar mūsų siuntiniai jį pasiekdavo, ir jis aiškiai prašė: „Tėvo nepalikit“, atseit nebėkit į Vokietiją… Bet čia pat prieš akis iškildavo Sibiro siaubas, gąsdino amžinas išsiskyrimas su savais…“

Baigėsi rugpjūtis, „Regiment Schaulen“ kažkur dingo. Vėl diena kita buvo rami, tik niaukėsi dangus ir rinkosi lietaus debesėliai. Su One ir Eivele nubėgom į Kamanas pasirinkti bruknių, bet neilgam, išgąsdino miško gaisras. Dega Kamanos! Ne juokais sunerimusios skubėjom namo, o ten – pilnas kiemas vokiečių! Tai iš Afrikos permestos divizijos „Gross Deutschland“ dalinys. Norėjo Bugiuose apgyvendinti savo štabą. Ką darysi – negi nepriimsi, juolab kad karininkai mandagūs, malonūs… Regėjom, kad tie visi su žaliomis uniformomis yra žmonės, kaip ir mes, civiliams nieko pikto nedarantys, greičiau ieškantys namų šilumos, bent trumpos užmaršties fronte. Tad ir priėmėm tokius tarsi karo pabėgėlius, ne savo valia pas mus atklydusius. Žinoma, apie Balį ir Štuthofą neužsiminėm… Be to, jautėmės net saugesni, nes žiaurios Raudonosios armijos tikrai bijojom.

Virtuvė tapo beveik turgaus šurmuliu. Karininkų šoferiai gretinosi prie mūsų merginų, maldaudami iškepti jiems kiaušinienės ar bulvių. Reikėjo tenkinti jų prašymus, tik vis dar be derybų nesutikom jų maitinti. Vėl gavom muilo, cukraus, prieskonių, dantų pastos. Kaupėm atsargas žiemai. Tačiau iš toli vis garsiau ataidėdavo didelių mašinų dundesys, vis daugiau lėktuvų prašvilpdavo virš sodo, laukų, net ir trobesių stogų. „Tai savi“, – ramino vokiečiai, nėra ko baimintis. Na, jeigu jie nebijo, tai ir mums nėra ko nerimauti. Vėl nusprendžiau pasižvalgyti po apylinkę. Pasileidau dviračiu Daubiškių pusėn, kelyje prasilenkdama su sunkiais vokiškais sunkvežimiais, kurių virtinės vis ilgėjo. Staiga nustulbau pamačiusi dar neregėtą vaizdą: prie Šiaulių–Mažeikių vieškelio, ant kalvelės, šviežiai supilti žemės kauburėliai ir mediniai kryžiukai su vokiškom pavardėm. Tai vakar, o gal ir šiandien žuvusių vokiečių kapai… O mes savo oazėj, Bugiuose, tūnodami net nejutome, kad visai netoli, tikrai netoli, jau buvo mūšiai, jau ir kovoje kritę užkasti…

Jei anksčiau, palyginti su šiomis dienomis, Bugiuose retokai apsistodavo koks kariuomenės būrelis, tai nuo rugsėjo pradžios kasdien keliuku nuo vieškelio sukdavo į sodybą mašinos, motociklai, sunkvežimiai, jau ne kieme, o pievelėj prieš namą, net sode pasirodydavo vis naujų kareivių veidų. Su vienais susipažindavom, kitų visai nebepaisydavom, pailsėję, nusiskutę, gal kiek ir numigę, traukdavo savais keliais, o juos keitė kiti daliniai, tik kareiviai atrodė vis labiau suvargę, vis liūdnesni. Vieno dalinio kareivėlis pasiskundė itin tolima kelione, net iš Rumunijos.

Kelias dienas virtuvėj lankėsi du motociklininkai, puskarininkiai. Jie taip buvo išsiilgę namų ir naminio maisto, kad maldaute maldavo pagaminti jiems „Bratkartoffeln“ – keptų bulvių. Taip ir šaukdavom juos pamatę: „Bratkartofeliai atvažiavo!“ Žinoma, bulvės jiems buvo kepamos – viliantis, kad pasivaišinę paliks mus ramybėje. Palikdavo. Pavalgę greit išburzgėdavo į savo slaptavietes.

Rugsėjo vidury gerajame namo gale vėl apsistojo vyresni karininkai. Vyriau-sias jų buvo kapitonas Rössleris, kuris, užsiėmęs karo reikalais, mažai su mumis tebendravo. Bet jo padėjėjas leitenantas Josephas Bahlesas iš Bonos, raštininkas Hermannas Heuseris ir šoferis Aloyzas nuolat kalbino, stengėsi pritapti prie mūsų. Tai buvo „Kodat“ dalinys. Tas dienas mama taip prisiminė: „Pas mus užsukantys karo daliniai vis keitėsi: praėjo artileristai, tankistai, pėstininkai, „viešėjo“ garsios Afrikos kovose divizijos „Gross Deutschland“ štabas (prasiplepėjo vienas kariškis). Su kai kuriais „svečiais“ teko daugiau pasikalbėti. Net kartą tėvas liepė šeimininkėms iškepti vieną antį – ta vakariene norėjo atsidėkoti karininkui Bahlesui už tai, kad paklausė tėvo prašymo nekasti tranšėjos kieme, tik už daržinės. Kapitonas mus įspėjo, kad jie čionai neilgai stovėsią, nes mūsų apylinkėje numatomas didelis mūšis. Vienas karys man patyliukais šnibžtelėjo, kad netrukus karas baigsis, nes vokiečiai rengiasi panaudoti slaptą išradimą, su kurio pagalba, sakė, mes, vokiečiai, karą laimėsim ir pirmiausia iš Lenkijos nieko neliks. Ir mums teko per radiją nugirsti, kad vokiečiai baigia pagaminti nepaprastos jėgos ginklą, toli šaunančias raketas… Vieną vakarą atbėgo pas mane jauna, graži darbininko žmona Rožė Rimkienė ir verkdama prašė pas ją pernakvoti, nes vyras Antanas kelioms dienoms išvažiavęs, o vokiečių kareiviai veržiasi į jos namuką. Mielai jos prašymą išpildžiau ir vokiečiai paliko ją ramybėje. Iš viso artimos pažinties su kariškiais vengėm, nekviesdavom jų prie savo stalo…“

Vargšas Jurgis, vasariniais batais atkeliavęs, ne juokais ėmė rūpintis geresniu apavu. Pradėjom derėtis su Aloyzu, bandydami už kiaušinius išgauti iš jo, kaip rodėsi, gerus aulinius kaliošus. Jurgis juos gavo ir buvo laimingas kaip katinas, puodynę grietinėlės išlaižęs.

Dar iš mamos užrašų: „Vėl sykį atsirado mūsų kieme kažkoks pusiau civiliniais drabužiais apsirengęs senas vokietis arklių imti. Gerai pavaišintas, gavęs šmotą lašinių išsinešdino. Vėl netikėtai pas mus užklydo būrys lietuvių partizanų, tarp kurių tėvas pamatė savo pažįstamą ūkininką iš Akmenės. Buvo jiems duotas avinas ir čia pat kieme ant laužo iškeptas. Paskui Dalia su jais nuvažiavo į Viekšnius…“

Po kelių tylių dienų pradėjom jausti nerimą vokiečių kambariuose. Senelis susirūpino, kad vėl arklių nepagrobtų. Nujodinom tada su Adomu du smarkiausius ir geriausius – staininius į Kamanas, supančiojom ir paslėpėm juos krūmuose. Prisipažinsiu, pirmą kartą keista baimė, lyg kokia negera nuojauta buvo mane apėmusi. Kamanų pakrašty pamatėm daug primėtyto vokiško turto: tuščių skardinių, „baklagių“ (gertuvių), puspilnių cigarečių pakelių, net keletą šalmų… Atrodė, kad vokiečiai labai skubėdami traukėsi, nepaisydami įprasto tvarkingumo. O mes net nežinojom, kad jų stovėta tik už puskilometrio nuo mūsų…

Lėktuvai vis dažniau pradėjo nardyti virš Bugių, matėme net kelias oro kautynes ir degančias „siuvimo mašinas“, tarsi kometos su ilga tamsių dūmų uodega smingančias į Kamanų pelkyną. Ten kildavo gaisrai, tik greitai užgesdavo, matyt, liūnų užspausti. Kažkokie svetimi, iš mums dar nematyto dalinio vokiečiai ėmė reikalauti, kad pristatytumėm maisto į Viekšnius. Ne krepšiais, bet vežimais. Žinoma, pasipiktinom tuo įsakymu, ir vėl aš pasišoviau aplankyti rekvizicijos punktą. Viekšniuose jo nereikėjo ilgai ieškoti. Mokyklos kiemas buvo prigrūstas ūkininkų vežimų su ūkio gėrybėmis. Tarp jų šmėkščiojo sanitarinės mašinos, skuto neštuvais nešini suprakaitavę kariškiai. Į pastatą pro sargybinį įėjau lengvai, pasakiusi jam dar Hanneso patikėtą slaptažodį „Immergrün“. Pravėrusi į salę duris pamačiau keistą reginį. Tai buvo lauko ligoninės chirurginis kambarys. Vidury, ant paprasto stalo, buvo operuojamas labai jaunas, labai baltas, matyt, sprogmenų sukapotas kareivis. Iš lauko vis nešė ir nešė sužeistuo-sius ir rikiavo neštuvuose pagal sieną.

Kažkas liepė man prisėsti, kol chirurgas bus laisvas. Pasirodo, jis buvo pats vyriausias šio dalinio kariškis. Supratau, kad ne laiku ir ne vietoj atsidūriau, kad šį kartą tikrai nieko nelaimėsiu, nes fronto padarinius savo akimis pamačiau. Skubiai moviau namo, ten laukė nauja staigmena. Gavom įsakymą pristatyti kelis darbininkus apkasams kasti. Nenorėdami atitraukti mūsų vyrų nuo baigiamųjų ūkio darbų, sėdom vežiman: mama, Jurgis, kaimynė pusmergė Adolfina, aš ir du linksmi vokietukai. Važnyčiojo Adomas, taip pat smagus bernas. Važiuojam važiuojam, vis kažkokiu ratu apie Bugius sukam. Gera atitrūkti nuo kasdienybės, pasivažinėti žalios ir kvepiančios Žemaitijos keliukais, net ir niūniuoti pradėjom. Vokietukai užtraukė „Denn wir fahren, denn wir fahren gegen Engeland – ahoy!“, o mudu su Jurgiu pradėjom „turavoti“. Mama, žinoma, tylėjo, nujaučiau, ką ji galvojo… bet mums visai smagu buvo apkasus kasti. Taip pusdienį pasivažinėję atsidūrėm namuose, nieko nepakasę, net iš vežimo neišlipę. Įtarėm, kad čia mus gelbėjo kapitonas Rössleris, būtent tokį maršrutą nurodęs kareiviams. Vėliau sužinojau, kad kapitonas žuvo spalio 27 dieną Liepojoj per bombardavimą. Maisto į Viekšnius nepristatėm, bet jo jau niekas ir nebereikalavo.

Viena kita dienelė praslinko be nuotykių. „Kodat“ išsikraustė, likome vieni. Pasiutusiai slegianti tyla apgaubė sodybą. Rugsėjo pabaiga, o vis dar šilta, tik naktys, nors dar ir šviesios, vis dažniau buvo puošiamos šviesulių girliandomis, kurias kabino vokiečių lėktuvai. Kažkur dundėjo patrankos, burzgė motorai, bet vis dar lyg tolokai, dar tikro mūšio garsų negirdėjom. su vokiečių štabu jautėmės daug saugiau nei dabar, palikti vienui vieni. Vėlyvais vakarais kokio žvėrelio sukeltas švagždesys krūmuose jau kėlė šiurpuliukus. Ir šunys tylėjo, glaudėsi prie mūsų kojų. Tik kvapnusis darželio tabakas svaigiai kuteno nosį.

Pradėjom naktinį budėjimą. Kartą mudvi su mama, pasiėmusios po kirvį, sėdim prie gonkelio ant suoliuko. Naktis šilta, kažkur sučirškia vienas kitas žiogas, sode dar retkarčiais bumpteli žemėn saldkarčiai obuoliai, kurių niekas neskynė ir neberinko kiaulėms pasigardžiuoti. Gerieji obuoliai jau buvo vokietukų sudoroti. Šiaip ramu, tik tamsesni debesys užsirito virš senųjų liepų. Matyt, abi snūstelėjom, nes pašokom garsaus trenksmo pažadintos. Girdim, kažkas riebiai žemaitiškai keikiasi. Pašokom pasigriebusios kirvius, tik vargu ar ką nors būtumėm nukirtusios… Vis dėlto tie kirviai teikė daug drąsos. Pasirodo, begrįžtąs iš kaimynų kiek ant kamščio užmynęs Adomas dviračiu atsitrenkė į kartį, užtvėrusią kelią – vietoj vartų, kurių niekad ir nebuvo. Žinoma, atsitrenkęs skriste nuskrido į pagriovį ir negailėjo visų Kamanų rūpužių bei gyvačių, tą šatrą nutiesusiems. Ėjo sargybą ir Jurgis, ir teta Zosė, jau be kirvių, gan ironiškais šypsniais sukritikavę mūsų kovos ginklus. Kelios naktys buvo skambiai tylios.

Dienomis pradėta rimtai ruoštis lyg badui, lyg karui. Šeimininkės pjovė antis, vištas, jas konservavo, ruošė maisto atsargas. Dalį taip paruošto maisto užkasinėjome sode, po krūmais, gerai užmaskuodami slaptavietes. Rinkome ąžuolų giliukus, džiovinom juos krosnyje ir malėme naminei kavai, nes tikros jau net ir nebesapnuodavom.

Nuotaika namuose darėsi vis labiau įtempta, net dirginanti. Klima nervingai dėliojo pasjansus, tarsi tikėdamasi išburti ramybę. Aš skabiau tabako lapus, kurie jau buvo gerai išgeltę mažam plotely už kiaulininko, ir kabinėjau juos ant ištemptų virvių palėpėje. Rūkorei Klimai tai buvo būtinybė, o man patikdavo susmulkintais lapais kimšti „gilzas“. Prisiminiau ir senutę Elžbietą Biržiškienę, profesorių motiną, kuriai Viekšniuose su malonumu šioje ceremonijoje talkindavau… Tik vienas Gabriukas ritinėjosi pievoje su šunimis, statė smėlio pilis ir nuolat klykdamas bėgo nuo žąsino, kuris įnirtingai gynė savo teritoriją. Gabriuko jokios negandos ar suaugusiųjų rūpesčiai nekamavo. Tiesa, vargino jį, gana silpnos sveikatos vaiką, jautrus pilvukas, tad teta Zosė kelis kartus per dieną virė jam visokias maistingas košytes, kurias per prievartą kimšo lūpų nenorinčiam praverti berniukui. Į Viekšnius, į paštą, jau ir mama, visuomet tikėdavusi sulauksianti laiško iš Balio, nebedrįso važiuoti, tačiau spalio 2-ąją išvažiavo. Iš jos užrašų: „Baugino mintis, kad sovietų kariuomenė jau užėmė Viekšnius, bet Mažeikiai, girdėjom, dar laisvi. Atėjo mintis, kad gal ten rasime Balio laišką, nes Viekšniai gaudavo pašto siuntas per Mažeikius. Nors aplinkui vis daugiau pasirodydavo visokių neaiškių svetimų vyrų ir todėl baugu buvo su arkliu važiuoti, kad neužpultų, arklio neatimtų, tačiau išprašėm iš tėvo arkliuką ir kartu su Jurgiu nuvažiavome. Laimingai pasiekę tikslą, dar nepaliestoje pašto įstaigoje radome laukiamą laišką… paskutinį Lietuvoje.“

Pačioj spalio pradžioj pasijutom esą niekieno žemėj. Šeimyna, samdytieji darbininkai dar apeidavo ūkį, atlikdavo svarbiausius darbus, tačiau įprastas gyvenimo ritmas buvo sutrikęs, visi anksčiau sąžiningai atliekami darbai buvo stumiami atbulomis rankomis. Vieną jau šaltoką rytą, kai visa apylinkė tylėjo, niekas į darbus nebėjo, mudvi su mama nerimavom ir dar iš seno įsismaginimo išsiruošėm rauti cukrinių runkelių, kurie jau buvo pirmųjų šalnų paliesti. Bet, anot mamos, „negalėjom nusikratyti nujautimo, kad artėja kažkas baisaus, lemtingo…“ Vieną vežimą pavyko parvežti ir runkelius suversti prie pusrūsio, norėjome juos ten sukrauti, bet, pirštams nuo šaltuko sugrubus, jų nebeapdorojome.

Rudens drėgmėj visi garsai tapo aštresni. Pradėjom suvokti, kad vis dėlto frontas slenka į mus. Tankų burzgėjimas, šūvių pykšėjimas kartais rodėsi visai arti. Būdavo, patratina, patarškina ir vėl nurimsta. Ar rusai toli, ar visai čia pat, niekas nesusigaudė. Baisu išeiti iš kiemo, nes nežinia, iš kur atšvilps ir kada prašvilps artilerijos sviedinys ar kažkieno paleista kulka įstrigs į mūsų, mirtingųjų, pakaušį…

Vis anksčiau pradėjo temti, šviesą degti buvo pavojinga, tad spalio 6 dieną, saulei nusileidus, susėdome su mama ir Jurgiu gonkelyje ir vėl svarstėme, ką daryti. Vis dar šmėkščiojo mintis apie bėgimą, tačiau šiuo metu tai atrodė visiškai neįmanoma, nes buvo per didelė nežinomybė. Staiga pasigirdo keisti garsai. Lyg neteptų ratų ūžmingas tratėjimas, arklio prunkštimas, lyg važiuoja kas, lyg vyriškas balsas dainuodamas kratosi. Išslinkusi į keliuką nieko negaliu įžiūrėti, tik girdžiu vis artėjant triukšmą. Kažkokią pašėlišką dainą ir pamišėlišką vežimo dunksėjimą.

Slėptis! – buvo pirmoji mano mintis, tačiau tuoj prisiminiau, jog nė vieno stipraus vyro nėra namuose, niekas, be manęs, neišeis pasitikti svečio nebuvėlio, užklydėlio neprašyto. Tiesa, mama ir Jurgis buvo čia pat, vis drąsiau trijulei. Vežimas jau įsukęs į mūsų keliuką ir zovada lekia į kiemą. „Tpruu, tpruu“, – stabdė arklį vyriškis, vos spėjęs sulaikyti prie pat namo sienos.

Lietuvis! Iš karto supratau iš pasipylusių žodžių, pavykus laimingai sustabdyti įsibėgėjusį bėrį. Ir mums palengvėjo, ir jau be baimės žvelgėme į tą keistą važmą, kurioje sėdėjo įtempęs vadžias vyriškis ir dvi moteriškės siaubo iškreiptais veidais. Glėbyje jos laikė ryšulius, maišus ir drabužius, matyt, paskubomis sugraibytus ir gerokai sukratytus per tą beprotišką važiavimą. Vežimo šonuose kabėjo prastai priraišioti kibirai, puodai, kurių tarškėjimas gerokai buvo prisidėjęs prie to baisaus triukšmo. Vyriškis, nusikoręs žemyn, vos laikėsi ant kojų. Sunku buvo pasakyti – išgėręs ar pamišęs, nes nusmaukęs kepurę nuo kaktos vėl užtraukė savo klaikią giesmę… Ne, tokio vaizdo net Viekšnių turguje per atlaidus nebuvome regėję…

Galop vyriškis atsikvošėjo, nutilo ir lyg dabar mus, apie vežimą apstojusius, pamatęs prašneko: „Iš kokios pasvietės jūs čia atsiradot! Važiavau visą dieną, – nė gyvos dūšios pakely. Vos išbėgom: rusai jau pradėjo šaudyt į mūsų trobas, tai va, susimetęs savo moteriškes, nešiausi kaip perkūnas laukais.“ Apsiraminęs ėmė pasakoti, kad raudonieji maždaug už trisdešimties kilometrų, kad palei vieškelį visi gyventojai išsislapstę ir nė vieno vokiečio, gyvo ar negyvo, pakely nesutiko… O dainavęs gaspadorius todėl, kad per kraupi jam buvo visą apylinkę apsiautusi tyla ir, norėdamas save ir savo moteris padrąsinti, kėlęs tokį triukšmą, jog net pats nuo jo apsvaigo… Kvietėme pernakvoti, tačiau jie gražiai atsisakė, tik paprašė atsigerti ir išskubėjo tolyn. Žmoneliai taip buvo išgąsčio pagauti, kad kiekviena minutė jiems buvo brangi.

Likome vėl vieni, tamsoje, nežinioj, slegiami nepaprastai įtempto laukimo. Kiekvienas, kaip mokėdamas, raminosi ir tylėjo, ir ta tyla namuose, kieme ir ore vis smarkiau ėmė slėgti, ir darėsi sunku išbūti bent valandėlę vienoje vietoje. Vėl visi susirinkome valgomajame. Šimtametis sieninis laikrodis, kurio sunkius varinius svarsčius, ant grandinėlės pritvirtintus, senelis dar kasdien patraukdavo, kad nesustotų, vis dar rodė pirmyn bėgantį laiką. Dabar jau trauktis! Nelikti čionai, vienu balsu nutarėm ir paprašėm Antano, mūsų ištikimo, kietai įmigusio berno, kinkyti arklius. Greitomis susimetėme reikalingiausius kelionei drabužius ir sugraibytus daiktus į lagaminus. Vežimui privažiavus prie durų, senelis atsisakė į jį lipti. Nugirdau mūsų vyrų – senelio ir Jurgio samprotavimus: dar vokiečiai nebėga, vadinasi, rusų puolimas atlaikytas, nėra čia ko mums, ypač naktį, trenktis į nežinią… Taip ir pasilikome, nulindę į savo kampus bent kiek prisnūsti.

Dabar naktinį budėjimą perėmėm mudu su Jurgiu. Kartais drauge, kartais pavieniui, pasikeisdami. Ir ne prie gonkų, bet sodo gale, prie veršininko, už kurio tęsėsi laukai, atsiremiantys į miškelį. Įsitaisėme vokiečių pagilintam griovy, vaizduojančiam apkasą, ir vėl šilto spalio naktį, prigludę prie krašto gaudėme patamsių garsus. Labai jau įtartinai šlameno tas netolimas miškelis, lyg jame knibždėtų tūkstančiai smarkiai triūsiančių nykštukų. Jautėme, kad kažkas negero tūno jau labai arti.

Kartais tylą užgoždavo tikro mūšio atgarsiai. Jurgis vėliau prisimins: „Vieną vaizdžią naktį Bugiuose prastovėjau beveik iki aušros apkase ir žiūrėjau bei klausiausi lėktuvų, jų iškabintų ore žibintų, iš kurių liejosi upeliu žiežirbos ir geso. Be paliovos ūžė ir griaudėjo. Turbūt Viekšnių kryptimi, bet dar ne čia pat. Tai buvo mažas apkasas, vienam žmogui stovėti, gilumo gal iki pečių…“

Negera nuojauta sustiprėjo dieną, kai galvotrūkčiais į Bugius įriedėjo kelios šarvuotos mašinos su apdulkėjusiais, nenusiskutusiais vokiečių kariškiais labai rūsčiais veidais. Tai mūsų pažįstamo „Kodinat“ dalinys, tik dabar be šypsenų ar mandagių žodžių. Karininkai patarė mums trauktis, nes frontas greitai stumiasi Bugių kryptimi. O eiliniai kareiviai stebėjosi, kad norim bėgti: „Der Ivan ist gut“, – sakė jie… Karininkų įspėjimais vis dar netikėjom, bet dėl visa ko mudu su Jurgiu nusprendėm įrengti šiokią tokią slėptuvę. Už daržinių, rugienoje, vokiečių iškastą gilesnį griovį apdengėm lentom, senelis dar atvilko ratų dugninę, ant jų užmetėm keletą kastuvų žemių, o viršų pridengėm šiaudų kūgiu. Sugrūdom į tą bunkeriuką keletą asmeninių lagaminėlių, jau anksčiau paruoštų galimam pasitraukimui, krūvelę ryšulių su greitomis surankiotais atsitiktiniais daiktais ir užklojom duobę žieminiais kailiniais, burkomis.

Mudu, senelio prižiūrimi, ruošėm apkasus, o tarnaitės užminkė duoną, kurią ruošėsi rytoj kepti. Jos vis dar sąžiningai apeidavo gyvulius, taisė pietus, tvarkėsi prie namų. Tik vyrai darbininkai išnyko. Dar pamačiau mūsų linksmąjį berną Adomą, užsimaukšlinusį metalinį puodą tarsi šalmą ant galvos, dumiantį dviračiu Ašvėnų link. Po daugelio metų sužinojau, kad tai buvo paskutinė jo žemiškoji kelionė, nes pamiškėj žuvo nuo šūvių.

Vakarop mašinų judėjimas padidėjo, gabeno sužeistuosius į mūsų salonuką. Garsūs dejavimai skelbė negandą, ir pirmą kartą pajutom didelį pavojų. Bet vis dar slankiojom po sodybą, nežinodami, ko laukti, ką daryti. Staiga iš visiškos nežinios pasipylė garsūs sprogimai – tankų ar artilerijos sviediniai ėmė kristi į kiemą. Arklidėse pradėjo spiegiamai žvengti ir daužytis arkliai, šunys, paspaudę uodegas, lindo į pasuoles, pažadintos vištos, išgąstingai kudakuodamos, blaškėsi vištidėj. Dabar jau tikro siaubo pagauti nėrėme į kiemą, kiekvienas sau, bijodami, kad mirtį nešąs sviedinys netrenktų į namą. Kur kiti slėpėsi, jau nebegalvojau. Bėgau šiurpios baimės vejama į mūrinį kiaulininką, bet jo nepasiekus įkritau į gilią duobę, ką tik sviedinio išraustą. Susigūžiau joje ir laukiau antro antpuolio. Gal minutė, o gal ir penkios praėjo, sviediniai nebekrito, tik gličios varlės ropojo mano veidu.

Ta akimirka mamos akimis:

 „1944 m. spalio 8 d. vakare bolševikai užgriuvo iš ten, iš kur jų mažiausiai tikėtasi – iš Kamanų. Bijojom gaisro, bijojome bombardavimo, bėgom iš namų nesilaikydami krūvoj, kas sau. Aš patekau į senąjį medinį rūsį, kurio aukšti mūriniai pamatai saugojo kaip siena. Keli iš mūsų susigrūdome ant ką tik iškastų ir suvežtų bulvių… Dalia, kur Dalia? – man mintyse, o jau nuo Ašvėnų kulkosvydžiai tratėjo kaip tik į tą mūsų mūrą – tai buvo „katiušų“ taikinys…“ Čia mama klysta. Iš Ašvėnų pusės šaudė vokiečiai, rusai buvo susitelkę kitoje, – miškelyje, už veršininko, Kamanos dar buvo „laisvos“. Užstojus tylai išgirdau mamą, šaukiančią mane. „Aš čia, aš čia“, – atsiliepiau ir išsiropščiau iš duobės. Maždaug po metų Jurgis man rašė: „Ar Tu prisimeni, koks jausmas buvo apėmęs (manau, visi jautėm kažką panašaus), kai, nurimus kovai, tamsoje, degančių namų pasakiškai nušviestoje, išėjom į kiemą, įkvėpėm gaivaus, šilto, kvepiančio oro, pajutom dėkingumą kažkam, kad šią akimirką dar esam gyvi, dar galim giliai ir be skausmo kvėpuoti, džiaugtis pačiu gyvenimu! Aš žinojau: stebuklas. Mus globoja likimas ir leidžia dar išlikti. Mes tikrai išsigelbėsim…“

O šią mūsų palaimos valandėlę vokiečiai kieme skubiai krovėsi savo mantą į mašinas, nervingai šūkalojo, keikėsi. „Der Ivan ist schön da!“ – suriko kažkuris fricas ir apžergęs motociklą iškūrė genesiu Kamanų pusėn. Kiti vienas kitą ragino: „komm schnell, schneller!“ Kapitonas iš tanketės dar mums sušuko: „mes čia netrukus grįšime!“ – ir išdūmė iš kiemo. O mes, likę vieni, jau nebesitardami, ką daryti, pasileidom tekini į paruoštą slėptuvę. (Vėliau Jurgis prasitarė, kad vokietukas, su kuriuo buvo anksčiau susipažinęs, siūlė jam vietą motociklo priekaboje, esą vieną žmogų jis galėtų vežti, todėl ragino drauge bėgti. Tačiau Jurgis atsisakęs, nenorėdamas mūsų vienų palikti pavojuje.)

Duobėje lindėjom susigrūdę. Pačiame gale graudžiai susigūžęs sėdėjo senelis, šalia jo nervingai aikčiojanti Klima, nė žodžio netarianti mama, susitraukusi teta Zosė ir tylutėlis Gabriukas. Mudu su Jurgiu narsiai sutūpėm prie angos, lentele, kuri atstojo mums dangtį, uždarę tranšėją. Na ir prasidėjo spirginanti košė! Mūsų duobė atsidūrė pačiam mūšio lauko vidury. Iš miškelio pietų pusėje tratino rusų „katiuša“, o iš šiaurinio pušynėlio atsakinėjo vokiški tankai. Sviediniai zvimbė virš galvų, „katiušos“ šoviniai šokinėjo pažeme, užkliudydami mūsų dangos lentas, pro kurių tarpus byrėjo žemė. Jau ir nosies iškišti nedrįsome, kad ir kaip rūpėjo bent akimirką įvertinti mūsų padėtį. Puikiai žinojome, kad kyštelėjusi iš po žemių galva tuoj nulėks kaip sukiužęs kopūstas…

Artilerijos sviediniai skrido virš mūsų ir smigo į rusų įsitvirtinimus, o tarp jų maišėsi tankų, minosvaidžių šūviai, tratėjo kulkosvaidžiai. Tupėjom tylėdami, pasidavę likimui. Protarpiais girdėjome tankų burzgesį, visai netoliese, čia pat prie mūsų, ir dažnai atrodė, kad jų vikšrai ims ir užslinks ant mūsų tvirtovės, sutraiškys plonas lenteles ir mus gyvus įspraus į Bugių juodžemį. O kanonada vis griaudė, rodės, viršuj tikrai maišosi žemė su dangum. Mama vėliau rašė: „Per visą naktį ties mūsų galvomis ėjo pragariškas mūšis, kulkos švilpdamos davėsi į dugninės lentas, krito aplink mus… Iškentėjom košmarišką naktį.“

Apie vidurnaktį stojo tyla. Pakėlę dangtį, iškišome pagaliau su Jurgiu galvas į skaidrią, žvaigždėmis padabintą naktį. Jurgis: „Mudu su Dalia neišlipdami atsistojom angoje. Buvo labai rami, dar gana šilta naktis. Staiga, atmenu, pagalvojau, ar čia vokiečiai pasiuto prieš smertį? Stebinančiai, makabrišku absurdu staiga visą apylinkę užliejo garsi muzika – Štrauso valsai. Garsiakalbį rusai buvo įtaisę visai netoli. Po muzikos vokiškai prabilo sovietinė propaganda – feldmaršalo Paulus raginimas vokiečiams pasiduoti, nutraukti beviltišką kovą.“

Ir vėl tyla. Nei sviedinių zvimbimo virš galvų, nei pavienių šūvių. O ta rudeninė tyla tokia skambi, jog girdėjosi kiekvienas šlamštelėjimas net už kilometro. Staiga rusų pusėj išgirstu šaukiant: „Hans, wo bist du?“ (Vėliau Jurgis sakė, kad šaukė Peter, ne Hans, o man buvo įsiminęs tik Hans.) Tai vokietukas ieškojo savo draugo, kurį sugundė garsiakalbio vilionės. Kokias kelias minutes klausėmės šūkalojimo, o paskui vėl stojo mirtina tyla. Visi buvom išvargę, siaubo nualinti, bet iš apkaso lįsti nedrįsome, todėl įsisupę į apsiaustus užsnūdome. Mama: „Kai prašvito, šaudymas nutilo. Išdrįsome iškelti galvas iš slėptuvės ir pamatėme baisų vaizdą: vietoj mūsų daržinių, pilnų gražiausio derliaus – tuštuma, tik dar žemėje smilkstantieji pelenai… Tėvas tik atsiduso: „Ar aš iš proto išėjau?“ Nebėra mūsų vargšo kaimyno Grigo sodybos, nebėra ir mūsų darbininkų namų prie miško, Smiltynėje… Klementina raudojo… Atbėgo šeimininkė Onelė Savickaitė: „Jau pas mus bolševikai!“ Tai buvo spalio devintoji diena.“

Duobėj pasilikti nebegalėjom, jau nervai nebelaikė. Nutarėm paeiliui bėgti į namus. Niekad nepamiršiu žemės traukos jausmo. Bėgant kelis kartus girdėjau zvimbimą – švilpė kulkos per plyną lauką tai iš šono, tai per plauką nuo manęs. Krisdavau tada ant žemės, įsisiurbdavau į ją ir mintyse tetroškau, kad prasivertų, kad tik aš galėčiau joje šią sekundę prasmegti… Įkandin manęs bėgo teta Zosė ir Gabriukas. Staiga tas ramus ir tylus vaikiukas sustingo ir pravirko: „Mano meškiukas! Meškiuką palikau duobėj!..“ Norėjau grįžti, tą jo meškiuką išgelbėti, tačiau praradau drąsą. Vėl bėgti per lauką, kuris dar rūko po mūšio, kuriame dar pokšėjo šūviai, nebegalėjau…

Mane sustabdė rusas kareivis: „Kur bėgi?“ Šūktelėjo, dar kažką sumaumojo, bet aš tik pamojau ranka, parodžiau į namus ir neklausiau jo stabdymų. Atsidūriau bulvių pusrūsy, kur jau glaudėsi merginos ir iš mūsų apkasų atbėgusios mama, teta Zosė su gabriuku ir Klima. Senelis buvo likęs duobėje.

2010 m. Nr. 3

Suėmimams nebepasikartojus, gyvenimas mieste vėl tarsi aprimo. Dar kelis kartus buvau nubėgusi pas Krėves viena, nebebijodama netikėtumų. Netrukus juodu grįžo į mūsų gatvę, tik ne į savo butą, o prisiglaudė gretimam name pas teisėją Vytautą Mykolaitį, mūsų gimnazijos Tėvų komiteto pirmininką. Saugumo sumetimais buvo nutarta Krėvę išvežti į kaimą, pas ūkininką prie Maišiagalos. Tuo pasirūpino prof. Antanas Salys. Patį vidurdienį prie mūsų namo privažiavo vienkinkis vežimas, priverstas šiaudų, toks sujauktas, netvarkingas, lyg vištų iškapstytas. Krėvė, apsivilkęs nutriušusiais kailiniais, su kaimietiška kepure, laukė tarpdury. Keli sąmokslininkai, tarp jų mudvi su drauge, ėjome sargybą. Reikėjo saugotis tarnaičių, kiemsargių, praeivių, galėjusių atpažinti rašytoją. Anas slapstymasis Žvėryne buvo natūralus, o dabar bėgimas vogčiomis iš sostinės labai sunkiai prislėgė ir Krėvę, ir mus, jį belydinčius. Vienintelis ir didelis visų džiaugsmas buvo tik toks, kad jis pravažiavo pro gestapo rūmus, pro jo kalėjimo celes, ginkluotų sargybinių saugomas. Pravažiavo vokiečių nepastebėtas, savųjų parsidavėlių neatpažintas.

Po kelių savaičių bėglys vėl sugrįžo į seną vietą, nes jam ir kaime nepasisekė užsimaskuoti. Atpažino jį studentas, visai ne laiku pasipainiojęs tame nuošaliame kaimely. Dabar jo laukė automobilis, turėjęs nuvežti pas dukrą į Panemunę, prie Kauno, kur jau buvo nuvykusi jo žmona. Atvažiavo jaunas uniformuotas miškininkas Algirdas Končius, o Krėvę lydėjo taip pat miškininkas Povilas Vilkus ir mano mama. Mūsų žvalgyba, patirties pamokyta, buvo vėl strategiškai išsidėsčiusi. Viena stebėjo gatvę iš mūsų Tauro gatvės balkono, kita – prie Mykolaičių namo durų, o aš laukiau prie mašinos. Krėvei reikėjo tik perbėgti skersai gatvę. Kai gatvė ištuštėjo, davėm ženklą, ir Krėvė su mama bei Vilkumi smuko pro duris. Tik nežinia iš kur, visai nepastebėta, po mūsų balkonu atsirado žmogysta, seniai turinti ryšių su vokiečiais. Bėgliai, žmogystos nepastebėję, jau drožė per gatvę, o mudvi su drauge taip ir nutirpom: nei bėgt, nei rėkt, kaip toje lietuviškoje patarlėje… Pradėjom mojuoti mus stebinčiajai balkone, toji, žaibiškai susivokusi, žmogystą užkalbino, o aš beveik stumte įstūmiau visus tris į automobilį. Motoras jau buvo užvestas, nebuvo laiko atsisveikinti, ir Krėvė trečią kartą paliko Tauro gatvę. Jį priglaudė pulkininkas Konstantinas Žukas Aukštojoje Panemunėje, Krėvaitės ir jos vyro kaimynystėje.

Kitą dieną grįžusi mama pasakojo apie jų kelionę. Krėvė buvo apmuturiuotas skara ir atrodė kaip kaimo močiutė. Visi trys palydovai gerai mokėjo vokiškai, o miškininkų uniformos, kaip ir visos uniformos, vokiečiams kėlė pagarbą, todėl du kartus lengvai pro sargybinius prasmuko. Mama turėjusi vaidinti „lengvo žanro“ moteriškaitę, linksmai flirtavo su Končiumi ir besišypsantys kareiviai jos netikrino…

1943-iųjų Kūčios buvo itin liūdnos. Mama pakvietė savo kolegę istorikę dr. Mariją Krasauskaitę, mano draugę, Ireną Ladigaitę, o Baliui buvo padengta vieta gale stalo. Naujuosius metus sutikti mus pasikvietė Mykolaitis-Putinas su ponia iš gretimo namo. Tame name gyveno ir kitas Mykolaitis – Vytautas, teisininkas, Živilės tėvas. Šios abi Mykolaičių šeimos, Balį suėmus, rodė mums daug dėmesio ir širdingumo. Živilės mama buvo puiki šeimininkė ir nuostabi virėja, anais pusbadžio laikais visada mokėjusi pagaminti kone šventiškus pietus, kuriais dažnai ir mane vaišindavo. Pas juos ne sykį pasikviesdavom savo vyresniuosius draugus, kurie taip pat būdavo gardžiais pyragaičiais pavaišinti. Kartais pasukdavom patefono rankeną, pasigirsdavo šokių muzika. Abu Mykolaičiai diskretiškai užsidarydavo kitame kambaryje.

Jauniems, nors ir žiauriais okupacijos laikais, linksmumo netrūko, norėdavom ir paišdykauti. Kartą surengėm „skarmalių“ balių. Sugužėjom pas Mykolaičius kiekvienas kaip išmanėm apsiskarmalavęs. Labiausiai mums patiko Jurgio fantazija: atšlepsėjo jis į trečią aukštą batus prisirišęs prie kojų padų. Alfo kišenės buvo prigrūstos sausų žirnių, – jais mus vaišino ir labai rimtai įtikinėjo, kad tai esąs pats sveikiausias maistas.

Pas Vincą Mykolaitį-Putiną gyveno jo žmonos giminaitė Hortenzija Balčiūnaitė, Hortute ar tiesiog Ortute vadinama. Pas ją rinkdavosi jos amžiaus jaunimas ir kartais mus, keleriais metais jaunesnes, pakviesdavo praleisti popietės. Man tai buvo atotrūkis nuo skaudžios kasdienybės, kurią vis labiau ėmiau jausti gęstant viltims, kad Balys sugrįš. Su Hortute nedraugavom, tačiau susitikusios nevengėm pabendrauti. 1943–1944 metų žiemą Vilnių apklojo minkštas purus sniegas, kuris priminė vaikystę, kai taip smagiai jame voliodavomės. 1944 m. sausio 2-ąją, sekmadienį, po tradicinio koncerto filharmonijoj su Jurgiu ir Algiu nukūrėm į „Vaidilos“ teatrą ir pataikėm į trečią „Svetimų plunksnų“ veiksmą. Iš ten jau didesnė kompanija, mat prisidėjo Džonis, Hortutė ir Jurgis Jurginis, dar vakarui neužslinkus, nežinojom, kur dėtis, ką daryti. Pasibastę po Zakretą (dabar – Vingio parkas), mudvi su Hortute nenoromis, linksmų draugų lydimos, jau neva traukėm namo. Kažkas stumtelėjo mane ant Tauro kalno į pusnį, visai priešais mūsų balkoną. Tuoj pat visa šauni, filosofiškai nusiteikusi draugija tapo išdykėliais-padūkėliais. Prausėm vienas kitą sniego gniūžtėmis, kol nosys pavirto į burokus. O čia dar Jurgis ir Hortutė užtraukė dainelę, tad bliovėm ir mekenom įsmigę į sniegą, net pats vyriausias Jurginis prarado savo direktorišką povyzą – būsimasis akademikas tada dirbo „Lietūkyje“. Žinoma, visą dieną burnoj nieko neturėję, apsilpom ir pradėjom graudžiai spoksoti į „didįjį poną“, tebevaldantį maisto sandėlį, ir jis, mus supratęs, pasikvietė į savo butą.

Taip dainelę užbaigėm pas Jurginį, kepdami rojaus gardumo blynus, ragaudami gruzinišką konjaką „Šamchorą“ ir begėdiškai naikindami Tauro kalno didumo kumpį. O linksmybių uždangą nuleidom su Hortute, visų kėdžių atkaltes apkabinėdamos tais pačiais rojaus blynais. Tai tik vienas epizodėlis iš mūsų „bohemos“, – buvom kupini jaunatviškos energijos, kurios nei karai, nei asmeniškos nelaimės neįveikė. Tą blynų balių prisiminė ir Hortutė („Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną“, p. 440), taip pat Jurgis, jau JAV rašytame laiške kiek pasišaipydamas iš padūkusių mergiočių, tarsi pats tenai būtų lyg švelnus katinėlis tūnojęs.

Vincą Mykolaitį-Putiną senokai pažinojau, bet labiau iš tolo, nes jis nebuvo dažnas mūsų namų lankytojas kaip Krėvė, Vaclovas ar Viktoras Biržiškos, Albinas Rimka ir kiti Baliui bei mamai artimi profesoriai. Visada mandagus, korektiškas, tvarkingas, išlygintu kostiumu, kaip ir „išlyginta“ laikysena, jis vis dėlto ryžosi gana pavojingam žaismui. Pasikvietė kartą jis mamą ir mane arbatėlės, – buvo surengęs kuklų priėmimą žymiam naciui Kurtui von Pritzwaldui Stegmannui, vokiečių kalbininkui, atsiųstam į Lietuvą, uždarius Lietuvos universitetus (jis aprobavo dėstytojų rengiamus mokslo darbus). Su tuo naciu jis norėjo pasikalbėti Balio reikalu ir parodė tikrai didelę drąsą. Putinas aiškino, jog Balys turėjo Miuncheno universiteto doktoratą, kad propagavo Lietuvoje vokiečių kultūrą ir į politiką nebuvo įsivėlęs. užtarėjui antrino ten pat buvęs Vytautas Mykolaitis ir kiti keli profesoriai, kurių, deja, nebeprisimenu. Mama, žinoma, emocingai įtikinėjo, kad Balys nekaltas, ir prašė paveikti gestapą, kad Balį paleistų. Stegmannas nieko nepažadėjo, tik ramino: „Jis yra Sopote, manau, laikinai.“ O Sopotas buvo garsus kurortas prie Gdansko, anaiptol ne baisusis Štuthofas.

Vakaro nuotaika buvo gana rami, gal kiek įtempta. Stegmannas, tikriausiai norėdamas nuslysti nuo jam nemalonios įkaitų temos, keletą kartų kalbino mane, o arbatėlei pasibaigus nei iš šio, nei iš to pakvietė į rytdienos spektaklį teatre. Aš turėjau proto mandagiai atsisakyti. Buvau ant jo įširdusi, nes dar prie stalo, paklausęs, kiek man metų, pavadino mane „Backfisch“, atseit pusmergė…

1943–1944 m. žiemą kas sekmadienį su draugais ėjom į simfoninius koncertus filharmonijoj. Vilniaus inteligentijai ir studentams jie, kaip ir teatras, buvo tarsi atlaidai, šventiškas katarsis. Muzikos mokyklos mokiniai gaudavo kontramarkių, tad mums, merginoms, buvo didelė lengvata, nedaug tų reichsmarkių turinčioms.

Daug kebliau buvo patekti į Vilniaus teatro dramos ar operos spektaklius, nes be bilieto neįleisdavo. Įsigudrinom tada įsprukti pro užkulisio duris, arba, vienai užkalbinus bilietų tikrintoją, kitos smukdavom į vidų. Sėdėdavom burmistro ir jo svitos kėdėse pirmoj eilėj, nes tie ponai labai retai spektakliuose pasirodydavo. Rūpėjo ir į repeticijas patekti, nes jau buvom nepagydomos teatro sirgalės. Žinoma, tada reikėdavo slapstytis, dažniausiai ložėse, pritūpus tarp kėdžių. O vieną kartą pačiam repeticijos įkaršty kažkas tik capt mane ir draugę už „kalnierių“ – ir nučiupo mus pats teatro administratorius, kaip kokius vaikigalius svetimam sode obuoliaujančius. Tada nusprendėm susidraugauti su vyriausiuoju teatro sargu, regzdamos šneką apie triušius, kuriuos kartu su „Sukulto ąsočio“ „veikėjomis“ – tikromis vištomis jis laikė teatro pastogėje. Pro jį per užpakalines duris mes jau saugiau prasmukdavom į žiūrovų spūstį.

Buvom pasirinkusios savo aktorius, dėl kurių dūsaudavom, ir būtinai reikėjo juos pamatyti visuose spektakliuose. Tarp jų buvo Henrikas Kačinskas, Antanas Škėma, Stepas Jukna, Juozas Palubinskas. Žavėjo ir „šposininkas“ režisierius Romualdas Juknevičius, kuris bene kiekviename savo statytame spektaklyje nelauktai išlįsdavo ir suvaidindavo epizodą visai kaip garsusis Hitchcokas savo filmuose.

O Balio reikalai nejudėjo. Bandė padėti ir Marytė Nemeikšaitė. 1944 m. sausio 8-ąją mums su mama dar tebebūnant Kaune, vedėsi ji mane į kažkokią vokiečių valdovišką tvirtovę, pas labai aukštą nacių pareigūną von Fritchą. Išmekenau jam jau iš anksto sudėliotą mintyse prašymą, kad Balys būtų paleistas, o jis gana nemandagiai parodė mudviem su Maryte duris… Vis labiau aiškėjo, kad dėl įkaitų į jokias vokiečių įstaigas neprisibelsim. 1944 m. balandžio pradžioj mūsų niūrius namus praskaidrino Beatričė Grincevičiūtė, atvykusi į Vilnių su Baliu Dvarionu koncertuoti. Visada optimistė, jautri ir miela Bea atnešė mums daug šviesos, pati jos nematydama. Nakvojo ji mano kambary, ir sugulusios mudvi ilgai ilgai tauškėjom apie poeziją, dainas, apie muziką. Bea norėjo į savo repertuarą įtraukti poetų eiles, kurioms muziką sukursiąs B. Dvarionas, todėl tą naktį deklamavau jai Aistį, Miškinį, Nagį ir kt. Labiausiai jai tiko Henrikas Nagys, ir ji tuojau pradėdavo niūniuoti jo eilėraščiams melodiją, čia pat švystelėjusią mintyse.

Su Bea visada buvo smagu, niekad neužkliuvo jos aklumas. Atrodė, jog ji mato net spalvas, pati namie gaminosi maistą, kepė pyragus, pati apsipirkdavo, pati keliaudavo po miestą ir aiškindavo, pro kurį pastatą praeinam. B. Dvarionas, draugų ir pažįstamų vadinamas Bolka, tąsyk buvo gana linksmas, net surengė mums mini koncertą mano kambary ir pokštavo panašiai kaip Victoras Borge prie fortepijono. Nesu tikra, bet aš lyg prisimenu, kad tada Bea pirmą kartą padainavo Balio Dvariono „Žvaigždutę“, specialiai jai sukurtą.

Kitą kartą, mamos pakviesta, ji koncertavo mūsų gimnazijoj. Mergaitės, norėdamos jai už dainas padėkoti, atnešė didžiulę kvepiančių alyvų puokštę. Įvyko nemalonus konfliktas. Mokytoja Marija Skardžiuvienė griežtai uždraudė puokštę solistei dovanoti, esą akloji jos nematys. Tik mama, turėdama direktorės autoritetą, didžiam Skardžiuvienės pykčiui, įsakė mergaitėms alyvas Beai įteikti. O kaip tada Bea džiaugėsi! Apkabinus puokštę uostė, glostė, išbučiavo mergaites, sakydama, kad be galo mėgstanti gėles, ypač taip gaiviai pavasariu kvepiančias alyvas.

Skaudžiai išgyvenom žydų tragediją. Beveik visos pažįstamos lietuvių šeimos vienokiu ar kitokiu būdu stengėsi juos gelbėti ar bent jiems padėti. Kartą, grįžtant su Džoniu iš Kauno į Vilnių, Marytė Nemeikšaitė paprašė palydėti vieną gražią apyjaunę ponią labai juodais plaukais. Nežinojom, kas ji tokia, tik jutau, kad mums patikėtas uždavinys buvo gana pavojingas. Su ja kelionėje visai nesikalbėjom, radę tuščią vietelę traukiny pasodinom, o patys, netoliese stoviniuodami, taip pat tylėjome. Laimingai pasiekėm Vilnių, stoty mus pasitiko Algis. Nepažįstamoji vis labiau balo, matyt, nervinosi, dar vieną palydovą gavusi. Mes, linksmai tarpusavy čiauškėdami, vedėmės ją Vilniaus senamiesčio gatvėmis iki nurodyto adreso. Ir tik tada mane suėmė baimė: kur aš ją dėsiu, jei niekas durų neatidarys? Ilgai spaudinėjom skambutį, beldėm krumpliais, net kumščiais į sunkias, geležim apkaustytas duris. Ponia, prisispaudusi prie sienos, išgąstingai žvalgėsi ir, neabejoju, taip pat baiminosi, kaip ir aš. Mūsų visų palengvėjimui, durys prasivėrė, o už jų stypsanti žmogysta, pamačiusi atvestąją, tuoj pat ją įsitraukė į aklinai juodą koridorių.

Vokiečių kareiviai, jau nebe studentai, kurie pirmieji buvo išgrūsti į frontą, bet kaimiečiai ar paprasti darbininkai, pradėjo gatvėse vis įžūliau užkabinėti merginas. Švelnesnių studentų greit atsikratydavom, užmezgusios kalbą apie muziką, ypač apie Hausemusik, sužadindamos jiems namų ilgesį, nostalgiškas mintis, nes, kaip patyrėme, kone kiekvieno vokiečio inteligento namuose buvo muzikuojama: jaunimas ir vyresnieji grodavo įvairiais instrumentais, sudarydavo šeimyninius kvartetus, kvintetus ir taip leisdavo savaitgalius. Kas kita buvo bendrauti su prasčiokais, jokios pagarbos muzikai neturinčiais, pašnekesys apie kokią nors kultūrą jiems nieko nereikšdavo. Mūsų draugai svarstė visokius būdus, kaip nuo jų apsiginti. Vienas siūlė dviem pirštais durti vokiečiui į akis, kitas – nešiotis kišenėje smėlio saują ir iš visų jėgų žerti užkabinėtojui į veidą, trečias draugas, rodos, Algis, patarė nešiotis valgomąją šakutę, kurios aštriais galais turėtumėm smogti vokiečiui į pažandę. Pasirinkom šakutės variantą ir vaikščiojom jau drąsios gatvėmis su paruoštu ginklu, paslėptu tada tokioje madingoje „muftoje“ (movoje). Ne, šakutės panaudoti nė vienai neteko, ir nemanau, kad, tikram pavojui ištikus, būtumėm išdrįsusios ja gintis. O Algis nešiojosi tikrą ginklą – kastetą, kurį man slapta parodė.

Vieną popietę užsuko pas mus teisininkas Juozas Liudžius ir iš Kauno atvykęs dr. Juozas Nemeikša. Pasitarę su mama, jie pakvietė mane ir tąkart buvusius draugus Jurgį ir Alfą aplankyti vaikų lopšelį „Bokšto požemiuose“, rodos, Subačiaus gatvėje. Nors mums buvo neaišku, kodėl į tuos požemius esame kviečiami, neklausinėjom… prisijungėm prie grupės. Mat anais laikais jaunimui buvo diegiama pagarba vyresniesiems, buvome mokomi nesikišti į jų kalbas, neprieštarauti.

Patekom į mūrinio pastato pusrūsį, kurio nedideli, gerokai murzini langeliai buvo paluby. Tik skaidrios saulės spinduliai atkakliai skverbėsi į patalpą, nušviesdami patupdytų ant naktinių puodukų baltas mažų padarėlių galveles. Visi buvo mėlynom akutėm, baltais marškinėliais apvilkti, atrodė kaip angeliukai iš Šv. Povilo ir Petro bažnyčios. Tiesa, viena galvelė buvo tamsi, beveik juoda. Malonios slaugės ar prižiūrėtojos aprodė baltas miegamojo loveles, vos telpančias siaurame tarsi koridorius kambary, skurdžią, bet švarią virtuvėlę ir mažą žaidimų kambarėlį, kuriame pasieniais sudėlioti aptrinti žaisliukai, kelios nupešiotos lėlytės, bespalvių „kaladėlių“ krūvelė. Mama ir jos palydovai labai įdėmiai viską apžiūrėjo, o Jurgis su Alfu sekė iš paskos, ir man atrodė, kad jųdviejų nosys buvo keistai surauktos…

Grįžus namo girdėjau, kaip mama su tais dviem Juozais ilgai svarstė, kur padėti dvi mažas mergytes. Vienai vietos tame lopšely būtų atsiradę, abiem, deja, – ne, o išskirti sesučių ypač nenorėjo dr. Nemeikša. Ir dar nugirdau, kaip jie „rinko“ joms vardus: Rūta, Mėta, Eglė?..

Mieste buvo įvesta komendanto valanda, „Polizeistunde“, – nuo 20 val. draudžiama vaikščioti gatvėmis. Sutemus namų langai turėjo būti aklinai uždangstyti, kad joks, net silpniausias, šviesos spindulėlis neprasiskverbtų. Vis dažniau vakarais matėme šviečiančias kulkas, švilpiančias už miesto. Vis didėjo Vilniaus gyventojų nerimas, slėgė nejaukus nežinomybės laukimas.

1944 m. gegužės 24 d., grįžusi iš muzikos mokyklos, Balio kabinete radau Jurgį, Alfą ir Antaną Rūką, skubiai kraunančius iš lentynų knygas į dėžes. Kodėl dėžės buvo paliktos tame pačiame kambaryje, nebandžiau klausinėti, nes jie, vyresni, turėjo žinoti, ką daro. Tik daug daug vėliau, jau JAV, Jurgis paaiškino, kad jie buvo sumanę viską atiduoti kažkuriai bibliotekai. Tačiau tos dėžės taip ir liko sukrautos kampe.

Bene paskutiniame į Vilnių laiške Balys prašė mamos, kad gautų iš Vilniaus komisaro Hingsto raštą, liudijantį, jog jis niekuo nekaltas, ir notaro patvirtintą šį raštą jam atsiųstų. Apie tai mama pasakojo: „jautėsi, kad režimas Štuthofe kiek pairo… Nustebusi dėl tos misijos, bet, pasitarusi su Mykolaičiu [greičiausiai su Vytautu – D. S.] ir kitais draugais, padrąsinta gandų, kad Hingsto ir gestapo viršininko santykiai blogi, nuėjau. Nuostabiai mandagiai Hingstas man tokį raštą davė. Patvirtinus notarui, nusiunčiau Baliui, bet jis jo negavo.

Pas Hingstą esu buvusi ne vieną kartą, todėl dabar nežinau, ar šio, ar kito vizito metu, būdama jo audiencijos kambary, pamačiau, kaip prasivėrė durys. Kažkas, už jų stovėjęs, iškišo ranką ir laikė mano pusėje durų rankeną. Man ta ranka sukėlė šiurpą – budelio ranka! Ir kai tik į kambarį įėjo tas Herr Maurer, man dingtelėjo, kad tai buvo vienas iš Pirčiupių kaimo žmonių žudikų… O Hingstą teko pažinti dar pačioje okupacijos pradžioje. Į mūsų butą buvo įsiveržęs vokiečių būrys, tarp jų jau teatre matytas Hingstas. Apžiūrėjo butą, virtuvėje net pakėlė puodo dangtį, kuriame virė rauginti kopūstai. Pamatęs neturtą, buto nerekvizavo, o aš tą buvusį mėsininką apžiūrėti galėjau…“

Apie paskutinį mūsų pavasarį Vilniuje 1944 m. mama rašė: „…visą pavasarį vokiečių armija traukiasi į Vakarus. Tvarka LDK Birutės gimnazijoje pairo. Teko gelbėti mokytojus ir mokines nuo suėmimų ir priverstinio vežimo darbams į Vokietiją. Kaip gimnazijos direktorė, duodu fiktyvius pažymėjimus, leidimus išvykti iš Vilniaus tariamai mokyklos reikalais, rūpintis baigiamaisiais egzaminais. Vokiečiams reikalaujant pristatyti abiturientų sąrašus – jiems skubiai reikalingi darbininkai karo pramonei – su gimnazijos Tėvų komiteto pirmininku teisėju Vytautu Mykolaičiu nutarėm sustabdyti atestatų spausdinimą ir teisintis negalį pristatyti jiems tų atestatų, nes jie laiku neatspausdinti. Reikėjo tenkintis mašinėle rašytomis „kopijomis“. Su jomis mūsų buvusios mokinės turėjo paskui vargo stodamos į Vokietijos, vėliau – į JAV universitetus. Tačiau nė viena nebuvo paimta darbams ir nė vienai dėl to durys į aukštąją mokyklą nebuvo uždarytos.

Dieną naktį slėgė mintis apie Balio likimą, baimė dėl Dalios saugumo. Ji jau prieš metus buvo baigusi gimnaziją ir dirbo Vilniuje vaikų darželyje, kartu ir pogrindyje. Atostogoms prasidėjus, abi nuvažiavome į tėviškę nebūdamos tikros, ar gestapas mūsų neseka…“

Paskutinė mano diena Vilniuje buvo 1944 m. gegužės 30-oji. Aštuntą valandą ryto Dominikonų bažnyčioje vyko pamaldos už Algirdą Jakševičių, suėjus trejiems metams nuo jo mirties. Bažnyčios grūstyje mačiau daug aktorių iš „Vaidilos“ ir Vilniaus dramos teatrų, daug pažįstamų, mūsų vyresniuosius draugus Jurgį ir Džonį, su kuriais atsisveikinom vasarai iki rudens. Su Alfu atsisveikinom ankstyvą popietę, paslampinėję po miesto senamiestį. Irena ir Živilė jau buvo išvykusios iš Vilniaus. Bene tikrasis atsisveikinimas su Alfu buvo gegužės 29 dieną. Mano Svečių knygoje yra išlikęs jo pamąstymas: „Aš visuomet išvažiavęs sugrįždavau, bet dabar mano kaktoj visai susimaišė ir atsirado milžiniškas noras negrįžti, taip sau be prasmės, Tu vis dėlto grįši, nes dar daug bus laiko išeit ir negrįžt, kuomet galėsi sakyti: „Ak kaip gera man nieko nebeklausti, niekuo netikėti ir abuoją žvilgsnį į žvaigždes pakelti.“ Vilnius, 1944 m. gegužės mėn. 29 d.

Keista pavasarį. Net tylu! Kieme pjaunasi šunys.“

Birželio pirmą dieną traukiniu mama ir aš važiuojam į Kauną. Žinoma, reikėjo iš Vilniaus Gebietskomisaro gauti leidimą. Išdavė mums iki rugsėjo 15-os dienos „Wilna–Viekšniai“ ir atgal. Kartu važiuoja Vytautas Mykolaitis su ponia ir Jadvyga Čiurlionytė. Jadzė, prisėdusi prie manęs, ėmė pasakoti apie senovines lietuvių liaudies dainas, sakė, kad būtina jas užfiksuoti, nes dar 1941 m. atplūdusios iš sovietijos melodijos pradėjo vis labiau sklisti ne tik miesčionijoje, bet ir kaime. Reikia gelbėti mūsų tautosaką, mūsų reto grožio archajišką palikimą. Sakėsi vasarą žadanti keliauti po Lietuvą ir kalbino mane jai talkinti, ieškant senų dainininkų. Tada apie nešiojamuosius mažus magnetofonus nedaug kas žinojo, melodijas reikėjo užrašinėti ranka. Jadzei, turinčiai absoliučią klausą, tas darbas jokių sunkumų nesudarydavo, o man būtų vėl naujas ir įdomus jei ne mokslas, tai bent nuotykis, nes su jaunatviškos dvasios Jadze visada buvo lengva bendrauti. Gyvenimas, nors įtemptas ir neramus, žadėjo nesujauktą vasarą, todėl gana rimtai apsvarstėm būsimos kelionės planus.

Kaune mus pasitiko Juzukas. Pas jį ir jo seserį Marytę dabar visada apsistodavom, nes mūsų namely Ramiojoj gatvėj (dabar – Balio Sruogos g.) gyveno žurnalistas Juozas Pronskus ir dr. Valteris Diržys su šeimomis. Mums jau nebebuvo ten vietos. Tą pačią dieną aplankėm Krėves Aukštojoj Panemunėj. Radom juos daug ramesnius, dukters ir žento globojamus, kvepiančiam pušyne, toli nuo bauginančių vokiškų uniformų. Tą patį vakarą mama grįžo į Vilnių. Juzukas, norėdamas nuo liūdnų minčių apie Balį atitraukti, vedėsi mane į teatrą, matėme „Didžiąją mugę“ – „Lohengriną“, lankėmės pas dailininką Antaną Žmuidzinavičių. Dar ėjom į kiną, į jaunimo teatrą… Pasisvečiavau pas jaunystės draugę Verutę Eimaitytę, kurį laiką gyvenusią pas mus ir net geriau už mane prisimenančią vaikiškų dienų išdaigas.

Neužmirštamą įspūdį paliko vizitas pas visuomenės veikėją Juozą Vanagą-Simonaitį, kurį su Juzuku aplankėm birželio 3-iąją. Ten radome ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą diplomatą Petrą Klimą, ir žymųjį teisininką, taip pat diplomatą Tadą Petkevičių, tolimą mamos giminaitį. Tylėdama klausiausi tų labai protingų ir garbių vyrų svarstymų apie Balio bei visų įkaitų gelbėjimo galimybes.

Netrukus rengiausi vykti į Bugius, dar apie jokį didžių pasaulinių įvykių artumą ir grėsmę nenutuokdama. Norėdama apsirūpinti literatūra vasaros skaitymams užsukau pas poeto Henriko Radausko žmoną ponią Verą, dirbančią knygų leidykloje, ir gavau nemažą glėbį naujų leidinių. Grįžus pas Marytę ir Juzuką jaučiausi kaip namie. Gal tuo metu net geriau, nes ten tarsi geležinkelio stoty vyko nuolatinis judėjimas, lankėsi jų draugai ir pažįstami, dalijosi karo lauko žiniomis, svarstė Lietuvos likimą. O aš, ištempusi ausis ir išplėtusi akis, klausiausi, nors ir ne viską suprasdama. Gera buvo atitolti nuo mamą ir mane slegiančių juodų minčių.

Marytė ir Juzukas Nemeikšai buvo nuostabūs žmonės. Abu nevedę, visą gyvenimą globojo ne tik vaikus našlaičius, bet ir suaugusius, nelaimių ištiktus. Net iš Sibiro tremties daug grįžusiųjų pirmąjį prieglobstį rado pas juos. Puikusis, vakarietiškai modernus Marytės vaikų darželis vokiečių įsakymu buvo uždarytas, juodu iškraustyti iš šviesaus ir jaukaus buto Putvinskio gatvėje. Dabar jie gyveno netoli Karo ligoninės, kur Juzukas gydė aptemusių akių ar visai aklus ligonius. Ne iš vieno girdėjau, kad tai stebuklingas auksinių rankų daktaras. Jo kišenės visada buvo pilnos saldainių vaikams, o laiškelius dažnai pasirašinėjo „Žmogutis su barzdele“. Marytė išgelbėjo keletą savo darželio baldelių, ir jos kambary visi sėdėjom ant mažų baltų kėdučių prie tokių pat vaikiškų staliukų. Buvo nostalgiškai jauku, nes aš savo mokslus buvau pradėjusi prie tų pačių staliukų. Balys Marytę vadino „Maryte širdele“.

Ir iš tikrųjų ji buvo tokios plačios, geros, meilės pilnos širdies, neapsakomo jautrumo visiems nuskriaustiesiems. Vėliau sužinojom, kaip daug ji padėjo Baliui, grįžusiam iš Štuthofo.

Birželio 5-ąją, Juzuko palydėta, išvažiavau autobusu į Šiaulius. Aplankiau ten dr. Domą ir Sofiją Jasaičius, senus mamos draugus. Jie jau mieste buvo sudarę komitetą ir rinko lėšas Baliui ir Jonui Noreikai išpirkti iš Štuthofo. Vis dar tikėta, kad auksas yra visagalis… Pas Jasaičius buvo jauku ir įdomu. Daug jaunimo: jų vaikai Li (Elena) ir Stanis (Stasys), pusbrolis Margeris, du Hanios Lukauskaitės-Poškienės sūnūs ir dar keli. Visi gyveno okupacijos nuotaikomis, kurios buvo daug rimtesnės nei mūsų dar vėjavaikiškame Vilniuje. Vyrukai, kiek supratau, buvo aktyvūs pogrindininkai, palaikė ryšius su partizanais, kurių veiklą iš tiesų tik dabar pradėjau įsisąmoninti. Tai buvo drąsūs, nebijantys net gyvybę paaukoti patriotai. Už kelių mėnesių sužinojau, kad abu Hanios sūnus vokiečiai sušaudė. Li vėliau rašė, kad vyresnysis Erdvilis buvo sužeistas fronte ir mirė 1944 m. rugpjūčio 6 d. Vokietijoje, o jaunesnysis, Vytenis, po trijų mėnesių žuvo sprogus granatai. Ona Lukauskaitė sovietų buvo suimta, kalinta Vilniuje, Lukiškių kalėjime, ištremta į Vorkutą. Po Stalino mirties grįžo į Šiaulius ir, kaip visi tremtiniai, patyrė daug skurdo bei pažeminimo. Paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį buvo „Helsinkio grupės“ narė. O dr. Domo ir Sofijos Jasaičių namai buvo kone žydų gelbėjimo centras. Pagalbos besišaukiantiems nelaimėliams jie parūpindavo saugias pastoges pas pažįstamus ir ūkininkus. Dar valandėlę paviešėjau pas tolimą giminaitę, bet visad širdžiai artimą Marilę Zubovaitę ir jos vyrą Kolią Dementjevus. Visi nukulniavom į literatūros vakarą, kuriame dainavo Bea, pianinu skambino Balys Dvarionas, o svyruojančiai rašytojai Liūnei Janušytei skaitant skubiai nuleista scenos uždanga…

Vėlai vakare Šiaulių stoty sėdau į traukinį. Liūdnoka buvo tuos šaunius žmones, tą gražų jaunimo būrį palikti ir keliauti į senų žmonių prieglobstį Bugiuose. Pralėkė Papilė, Akmenė, Daubiškiai. Iš traukinio išsiritau 4 val. ryto snaudžiančioj Viekšnių stotelėj ir pėstute patraukiau žaliu lyg pati pieva keliuku. Netrukus mane pasitiko dar žiovaudamas Bugių darbininkas Antanas ir kumelaitės Cipkos traukiamu vienkinkiu greit įdardėjom į vos pradedantį busti kaimą.

Tą dieną sužinojom, jog prasidėjo anglų invazija į Prancūziją. Tai buvo 1944 m. birželio 6-oji. Bugiuose dienos buvo ramios, man net nuobodžios, tad dažnai dviračiu dumdavau į Viekšnius. Ponia Biržiškienė, trijų profesorių motina, jau buvo amžiams atgulusi Viekšnių kapinaitėse, todėl nebeužsukau į jos namus, kur anksčiau kieme, prie malkinės, visuomet pastatydavom arklį, nuvykę į miestelį su reikalais. Tiesa, ištikimosios tarnaitės Anusė ir Elzikė dar Biržiškų name tebegyveno, bet mane traukė pažintys su jaunesniais žmonėmis. Štai šventėm Viekšnių gimnazijos (anksčiau buvo tik progimnazija) 33 metų sukaktį ir pirmosios laidos išleistuves su prideramomis iškilmėmis ir gausiomis vaišėmis. Pasigesta tik kompozitoriaus Jeronimo Kačinsko, lankiusio šią progimnaziją ir žadėjusio pabaigtuvėse dalyvauti. Buvo ir muzika, ir šokiai, ir dainos, ir daug daug linksmybių, gaivinusių gražios ateities viltis.

Dažnai skambindavau gimnazijos fortepijonu, nes rudenį buvau pasiryžusi muzikos mokykloje peršokti bent vieną kursą. Užsukdavau į netoliese esančią Viekšnių ligoninę, kurią prof. Mykolas Biržiška pastatydino savo tėvo atminimui. Čia daktaras Benius Jankauskas ir jo seserys pavaišindavo arbata su uogiene. Tauškėdavom apie nelabai rimtus dalykus, apie karą visai neužsimindami. Vasara žadėjo daug įdomybių.

Birželio vidury atvažiavo mama ir teta Zosė (Sofija Gedviliene) su penkiamečiu sūneliu Gabriuku (Gabrieliumi). Dienos buvo skaidrios, kažkas kažkur kariavo, jokios invazijos mums negrėsė. O vis dėlto pradėjo atklysti žinių apie frontą. Mama atsiminimuose rašė:

 „Išgirdus aliarmingas žinias apie rusų fronto pajudėjimą, išvykau į Vilnių (liepos 1 d.). Vilnius – panikoje. Pilna pabėgėlių iš Minsko. Pasirašiau algų lapus Birutės gimnazijoj. Raštvedys J. Banys pasakė slaptą džiaugsmą, kad jau bolševikai artėja prie Vilniaus. O gimnazijos sargas, man patikimas (M. K. Čiurlionio sesers sūnus Stasys Chomskis, LDK Birutės gimnazijos paveldėtas iš prieš tai mano vadovaujamos IV Vilniaus mergaičių gimnazijos su lenkų dėstomąja kalba), pasakė, kad „kiepsko kolo Vitebska“ – t. y. jei rusai jau prie Vitebsko, Vilniui – pavojus. Mokyklos raštvedys J. Banys, doras, nors ir bolševikuojantis, bet teisingas tarnautojas, susinervinęs ir išraudęs man tarė: „Ponia, čia jau dienų, valandų klausimas.“ Palinkėjau jam tapti gimnazijos direktorium ir pasakiau, kad bolševikų okupacijos nelaukiu. Palikau Emilei Viezbickai (tarnaitei) pinigų (mažai turėjau, nes mane apgavo lenkų darbininkas, uždėjau iš savo algos), ja galėjau pasitikėti, prašiau, kad, jei galės, tegu mūsų bute gyvena ir jį prižiūri, o jei mano vyras grįžtų anksčiau už mus su Dalia, tegu jį rūpestingai pagloboja ir jam padeda. Girdžiu – visi bėga. Namie sumečiau į valizą (su ta pačia atvykau į Ameriką) reikalingiausių daiktų, paėmiau kiek drabužių, Balio, Dalios, savo baltinių, tik nieko šilto, nes tikėjausi neilgam iš Vilniaus iškeliaujanti. Į dugną įdėjau išplėštą iš rėmų Vlado Didžioko tapytą Balio portretą, „Apsiautalo“ mašinraštį, dar kitus raštus ir, pasitarusi su skubėjusiais išvažiuoti Mykolaičiais [Vytautu] ir Puzinu [doc. Jonu Puzinu], nuskubėjau, kaip kažkas sakė, į paskutinį reguliarų traukinį į Kauną. Geležinkelio stotyje žmonės bėgioja sutrikę, ieško vieni kitų, klausinėja visokių informacijų. Mano netvirtai valizai prireikė virvės – paskolino Puzinas. Jis pasakė: „Tas šniūras mus surišo, greit susitiksim Vokietijoj.“ (taip ir įvyko, kai spalio vidury atsidūrėm su Dalia Greifsvalde.) Iš Kauno dar patelefonavau Marytei – mūsų paskutinis pasikalbėjimas. Juzuko, rodos, nebuvo Kaune. Marytė baimės pagauta, kad įvykiai juos gali išskirti… Kaune nespėjau sustoti. Naktį važiavom toliau traukiniu, kuris dažnai stodavo, nes buvo minų pavojus. Paryčiui pamatėm, kaip pagrioviais lėkė nuo geležinkelio bėgių žmogus – sakė, padėjęs bombą… Pasigirdo keli šūviai.

Liepos 2 d. sustojau Šiauliuose. Pas Jasaičius dramatiškas susirinkimas. Keli jauni, sveiki vyrai (tarp jų – Liutikas) tariasi, ką daryti… Beviltiška padėtis. Palikuonys tų, kurie per amžius kraštą gynė nuo priešų, susirinkę Lukauskų namuose, kur 1863 m. sukilėliai tarėsi, išeities neranda. Kalbama apie skubų slėpimą „Aušros“ muziejaus turtų, dokumentų. Ką daryti? Bėgti į Vokietiją? Likti? Susitikau su Noreikiene, kurios vyras buvo su Baliu Štuthofe, – likusi su maža mergyte, – ką daryti? Marilė Zubovaitė apsisprendė su vyru ir dukrele vykti kažkokiu transportu į Vokietiją. Atsisveikinimas gatvėje su jos motina (Niuta), be žodžių, be ašarų – tyliam siaube. (Vėliau sužinojau, kad Marilė niekur neišvyko, su vyro šeima prisiglaudė pas tėvus, jų ūkyje Judreliuose.) Grįžau į Bugius. Sunki atmosfera…“

Bugiuose niekas apie frontą negalvojo, dirbo ūkio darbus, valgė rūkytus lašinius, kurių Vilniuje nė su žiburiu seniai negalėjom rasti. Rytais kabinom pusmarškonę košę su riebiu mirkalu, užsigerdami šviežiu, ką tik pamelžtu pienu. (Kaimas gilioj Žemaitijoj neįsivaizdavo, kad mieste mes gyvenom pusbadžiu. Gal todėl senelis Daugirdas man atsiųsdavo siuntinėlių, kurių didžiausią dalį sudarydavo sodo riešutai – mudviejų senas skanėstas, tačiau karo metu jis neužganėdindavo ilgesio užkrimsti ko nors stipresnio. Siuntinėliai būdavo tvirtai, rūpestingai mišku tebekvepiančiom lentelėm senelio sukalti.) O mama kepė maistingus plokštainius ir mažais pakeliais siuntinėjo Baliui, nes Viekšnių paštas dar veikė normaliai.

Sužinojom, kad Kornelija Kalinauskaitė atvažiavus vasarai į savo motinos tėviškę – Voverius, netoli Tryškių, ir liepos 9 dieną su tarnaite One pasileidom dviračiais jos aplankyti. Jau žinojom, kad Vilniuje rusai, kad Kaunas apgriautas, kad Šiauliai krenta, tačiau pas mus dar visai ramu, o kad dažnai virš Kamanų paskraido lėktuvai, mūsų negąsdino. Frontas dar labai toli, neaišku, kas ką muša…

Plaustas per Ventą mudvi perkėlė prie Santeklių. O Santeklių plaustas tai ne paprastas keltas per upę, bet jokio mechanizmo nevaromas, tik nuo žmogaus jėgų priklausantis, ant dviejų medinių valčių pastatyta platforma iš rąstų. Ant abiejų upės krantų medinėse prieplaukose prie ąžuolinių stuobrių buvo pririštas ištemptas lynas, kurį užkabinęs kureliu traukdavo plaustininkas, gyvenęs mažoj trobelėj Santeklių pusėj. Dažnai tekdavo ilgokai šūkauti, kol jį prižadindavom. Anksčiau, kai Balys su savo garsiuoju fiatu norėdavo Santeklius aplankyti, užtekdavo trumpai „patriūbyti“ – pagarba automobiliui bemat pakeldavo plaustininką ir jis ristele dumdavo prie savo „mašinos“. Tada dažnai Balys antru kureliu padėdavo perstumti plaustą į kitą kranto pusę.

Anuomet Venta buvo didelė upė, plati, gili, srauni, todėl plaustu keldavosi ne tik vežimai, dviratininkai, bet ir pėstieji. Tiesa, pėsčiųjų plaustininkas nemėgo, vis sakydavo: „briskit per brastą“, kuri buvo gal už puskilometrio, tačiau piliečiai nelabai norėjo slidinėti šlapiais akmenimis… Laimingai pasiekusios kitą krantą, visą parą paviešėjom Voveriuose, svetingai Kornelijos giminaičių priimtos.

Grįžtant į Bugius per geležinkelio pervažą nustebom, kad iš sargo namelio neišbėgo mūsų pasveikinti vaikinas, niekad nepraleisdavęs nė vieno važiuoto ar pėsčiojo. Nuo pat mažens jo protas buvo pakrikęs, veidas keistai perkreiptas, tačiau niekam nieko pikta jis nedarydavo, tik, iškišęs liežuvį, mostaguodavo rankom ir kažką „sava kalba“ šūkaudavo. Visi buvo prie jo pripratę, ir jo pasirodymai tarsi tvirtino nuo neatmenamų laikų nekintantį gyvenimą. Netrukus sužinojom, kad pirmomis vokiečių okupacijos dienomis jis buvo sušaudytas, laikantis Hitlerio įsakymo – naikinti visus paliegėlius.

Liepos 19-ąją Kornelija su pusbroliu Vytu mane aplankė Bugiuose. Visi nakvojom daržinėj, ant kvepiančio šieno: apie nosį šokinėjo žiogai ir ausis kuteno maži laukų vabaliukai. Kitą dieną nulydėjau juos dviračiu iki Viekšnių. Net į galvą tuomet neužklydo mintis, kad po šio pasimatymo išsiskirsim ilgam ilgam laikui.

Mama klausydavo BBC radijo „Gustav Sigfried Eins“ (Geheim Sender) vokiškas laidas, ir jų pranešimai apie frontą pradėjo kelti vis didesnį nerimą, nes aiškėjo, kad vokiečiai traukiasi per Lietuvą. Jau ir kaimynai ūkininkai vis dažniau pas mus užsukdavo pasiteirauti žinių. Nors pavojus vis artėjo, ūkiai ruošėsi rudeniui ir žiemai, krovė į daržines ypač gausų ir gerą derlių.

Pirma liepos pusė prabėgo ramiai, nors jau rimtai pradėjom gaudyti žinias apie frontą. Kažkur toli dunksėjo sunkiųjų pabūklų šūviai, padangėje pasišvaistydavo lėktuvai, kurių dar nemokėjom atskirti – ar tai vokiški, ar rusiški. O kur tų žinių daugiau surasi, jei ne Viekšniuose, į kuriuos dažnai per pokaitį dumdavom dviračiais su One. Svarbiausias tikslas buvo paštas, – juk vis laukėm laiško iš Balio. Dviratį man parūpino Onė, – tokį didelį vyrišką gremėzdą, bet greitą ir stiprų. Onė sakė, kad kažkoks partizanas jai palikęs, tik dar jai pačiai buvo neaišku, ką reiškia žodis „partizanas“. Taigi ir „jodavom“ abi į miestelį, lyg kokių pramogų ieškodamos.

Mama vėliau prisimins: „Mus labai sujaudino žinia per radiją liepos 10-ąją apie atentatą prieš Hitlerį. Valandėlei atgijo viltis, kad karas greit pasibaigs! Stebėjome mūsų kieme buvusius kariškius – kai kurie neslėpė džiaugsmo. Tik vakare paaiškėjus, kad Hitleris liko gyvas, kai kurie veidai pasidarė pilni baimės, bet jokių represijų jiems nepastebėjome…“

Ir visai netikėtai pradėjo kirbėti maudžiantis netikrumas, kurį kėlė į Bugius vis dažniau atsilankantys pažįstami, šiaip niekad čionai neužklysdavę. Sekmadienį, liepos 23-iąją, atkeliavo nuo Kuršėnų seserys Alė ir Donata Pareigytės, mūsų Vilniaus gimnazijos mokinės. Kuršėnai, Papilė jau aiškiai jautė frontą ir jiedvi rimtai ragino mamą slapstytis, esą rusai smarkiai stumiasi į priekį – netrukus pasieks Kamanas… Kvietė pas savo gimines prie Papilės, kur niekas mūsų nepažįsta, niekas neišduos, kad mama – gimnazijos direktorė, „tarnaujanti vokiečiams“. Išveš, sakė jos, visus inteligentus veža. Bet kaip palikti Bugius su visais gyventojais, su senuoju Daugirdu? O Balys vis dar mums parašo į Viekšnius, dar kažkokia viltis spingsi, tačiau raudonosios armijos artėjimas jau darėsi visai realus. Mama apie tas dienas rašė: „Jos kalbino mane eiti su jomis į Kauną, prasmukti pro dar mažai saugomą sieną prie Papilės ir iš ten traukiniu į Kauną. Pagalvojau – gal pasitikti vyrą savo namuose, gal bolševikai, radę mus nepabėgusius, netrems į Sibirą (o dar Vilniuje 1941 m. pati mačiau išvežtinųjų sąrašus, į kuriuos buvome įtraukti) – svyravau. Bet tėvas išsklaidė abejones: „Kam, girdi, patiems lįsti vilkui į gerklę?“ Jis tvirtai tikėjo, kad bolševikai prie Bugių neprieis, o mudvi, išvykusios į Vokietiją, galim su Baliu, grįžtančiu į Lietuvą, prasilenkti…“ O dar su leidimu vykti į Vokietiją buvo galimybė, nes Mažeikiuose tebedirbo kažkokie agentai, verbavę į Reichą darbininkus…“

Staiga nuo kalbų apie orą, derlių, apie kasdienius reikalus pereita prie svarstymų apie politiką, netikrą ateitį. Senelis Daugirdas tvirtino, kad į tokį svieto užkampį kaip Bugiai, o dar prie pat klampių Kamanų, joks frontas neužgrius, be reikalo moterys baiminasi. Tačiau radijas vėl tapo būtinybe, nes tik iš BBC galėjom išgirsti žinių apie įvykius Europoje. Elektros Bugiuose nebuvo, todėl radijo akumuliatoriui pakrauti tekdavo važiuoti į vis dar tebeveikiantį Santeklių malūną, nuo seno vokiečių valdomą. Dažniausiai tą akumuliatorių veždavo Onė, nelabai tokia pareiga patenkinta, murmėdama, kad tas marmakelis ją nuolat gaišina.

Žinios iš Balio retėjo, todėl mama nusigaudavo net į Mažeikius, pašte teiraudamasi apie laišką iš Štuthofo. Liepos 25 d. pavežėjau vienkinkiu vežimu Pareigytes 6 km, sutrumpindama jų kelionę pėsčiomis į Kuršėnus.

Mama tas dienas taip prisiminė: „Bugiuose dar palyginti ramu. Gyveno čia geri, darbštūs žmonės. Tėvo santykiai su šeimyna buvo artimi, patriarchališki. Tėvas, pareigos žmogus, buvo reiklus, bet teisingas, apylinkėje gerbiamas. Puolimų prieš jį, kaip prieš dvarininką, negirdėjome. Jaudino žinia apie anglų invaziją į Prancūziją. O apylinkė ištuštėjo. Daug artimesnių kaimynų, dvarininkų, jau komunistų išvežti į Sibirą: Sobieslovas Pancežinskis (Pancerzyński), jo giminaitis dr. Eduardas ir pastarojo sesuo Radavičienė su vyru, dailininkė Ona Bagnickaitė iš Santeklių, tolimesnė kaimynė iš Pavirvytės dvaro (mano motinos tėviškės) Nagurskienė. Kai kas, tarp jų ir Halina Pancežinskaitė, iš mums artimiausių Ašvėnų, jau spėjo pasitraukti į Vokietiją. Liko tik Peiliškiuose prie pat Kamanų Danisevičiai. Dar ūkininkai „buožės“ neišvietinti neramiai laukė sovietų grįžimo…“ Girdėjom, kad ir ne taip toli (už kilometro nuo Akmenės stotelės) mano klasės draugės Jadvygos Slonskytės dėdė, nuostabaus žemaitiško Paeglesių dvarelio savininkas, Kostas Slonskis 1941 m. buvo išvežtas į Šiaurę, o puikioji šeimininkė, jo sesuo Stasė, laimingu būdu nebuvo išvežta, bet 1943 m. mirė nuo vėžio. Brolis ir sesuo Slonskiai „gerais laikais“ lankydavosi Bugiuose, ir mes nevengdavome pas juos pasisvečiuoti. Anot mamos, „Bugiai, kuklus, ramus, senove dvelkiantis kampelis, buvo tipingas žemaičių dvarelis. Gyvenamieji namai nekuo tesiskyrė nuo gero ūkininko namo. Žavėjo savo aukštomis liepomis, klevais ir taip pat aukštu kryžiumi, būdingu Viekšnių kapams. Ūkis, kiek atsigavęs nuo bolševikų „nubuožinimo“, atrodė tvarkingas, ir tėvas džiaugėsi ypač geru derliumi, kurį skubėjo suvežt į daržines. Šeimininkės ramiai ruošė atsargas žiemai. Visi norėjo tikėti, kad mūsų kampelis liks karo nepaliestas, nes iš rytų pusės jį saugojo Kamanų pelkės ir likučiai to valstybinio miško masyvo, kuris per amžius skyrė žemaičius nuo latvių.

Tėvas, sėdėjęs valgomajame prie stalo po prosenelio ir jo šeimos portretais, tvirtino: „Ne, karas praūš pro šalį, vieškelis toli, nelaimė mūsų nepalies…“ O iš portretų, tapytų dviejų buvusių Vilniaus dailininkų brolių Joteikių, žvelgė mįslingi Antano Daugirdo, jo žmonos Domicelės Gutauskaitės, sūnaus Rainoldo bei dviejų dukrų Julijos ir Konstancijos veidai, tapyti apie 1800 m. Visi jie sudegė Bugiuose per vokiečių–rusų kautynes 1944 m. spalio 9–11 d.“

Saulė tą vasarą švietė ir švietė. Rodos, nebuvo nė vienos ūkanotos dienos, nė vieno lašelio lietaus. Vieną tokią saulėtą popietę, žiūriu, atžingsniuoja keliuku nuo liepelės tarsi pažįstama žmogysta. Žiūriu ir atsistebėti negaliu: ogi Jurgis Blekaitis! Atėjo nešinas „gamtoj komiškai netinkančiu portfeliuku po pažasčia“ (kaip jis vėliau save laiške apibūdino), linksmai pasakojo, kad negalįs šiame krašte su žmonėmis susišnekėti. Paklausęs kelio vieno antro žemaičio, nors ir ištempęs ausis niekaip nesuprato jų aiškinimo, kad ją kur tą žemaičių šnektą!.. Lyg kitos tautos žmogėnai būtų. Taip ir praklaidžiojęs visą pusdienį, vienų nurodomas į kairę, kitų – į dešinę… Džiaugsmingai sutikom Jurgį, nes mūsų kompanijoj nebuvo nė vieno jauno vyro: senas senelis ir senstelėjusi jo žmona Klima (Klementina), teta Zosė su Gabriuku ir mudvi su mama. Be to, jis savas, Balio mokinys, mano mokytojas ir draugas, daug širdies parodęs Balį suėmus. Jurgis, kaip visada šmaikštus šnekorius, labai išsilavinęs, tapo mūsų atgaiva. Dabar jau prasidėjo tikras politikavimas ir pasaulinių reikalų sprendimas.

O vasara brandino išplaukusius rugius, kurie kvepėjo šviežia duona, pakelių grioviuose skaidrioje saulėje švytėjo raudonos žemuogių kekės. Radijas vis daugiau skelbė apie aljantų laimėjimus, ir mes pradėjom tikėti Amerika. Tik ji galėjo išgelbėti mus nuo dviejų okupantų, tik ji turėjo grąžinti mums laisvę ir normalų gyvenimą. Nors iš rytų pusės jau grumėjo tarsi perkūnija, tarsi patrankos, tačiau mums tie garsai buvo svetimi, nes karo lauko mūšių nebuvome patyrę.

Kai rugiapjūtė pasibaigė, pradėjo užklysti vokiečiai: daugiausia atlėkdavo motociklais su priekabomis-lopšeliais, kuriuose kiurksojo aukštesnio rango karininkai. Jie teiravosi kelio, tikrindami mūsų nuorodas žemėlapiuose. Klima, bijodama didesnių rekvizicijų, juos vaišino, keitė kiaušinius ir lašinius į muilą, cigaretes, degtukus ir dar kažką, o aš išsiprašiau dantų pastos, kurios net Vilniuje seniai nebegaudavom. Praūždavo ir lėktuvai, ir mes iš jų dūzgimo pradėjom atskirti, kuris vokiečių, kuris rusų. Vokiečiai rusiškuosius vadino „siuvamosiomis mašinomis“, ir dar išklerusiomis, nes jie tikrai birbėjo tarsi springdami. Vėliau, vienam vokiečių pašautam nukritus, atbėgę kaimynai pasakojo radę užsimušusį lakūną, kuris buvo be batų! Basas! Tąsyk, matydami kasdien šoferių pucinamus vokiečių karininkų aulus, pradėjom tikėti rusų pralaimėjimu, nes jeigu lakūnai basi, tai kokia gi ta šauni jų armija?

Mudvi su One skynėm serbentus ir agrastus sename sode, ruošdamos virti uogienę, mergės kapstėsi daržuose, o vyrai krovė prinokusius javus į daržines, – iki pat stogo.

Aš vis dar lėkdavau į Viekšnius, į paštą, vis dar laukėm bent trumpo laiškučio iš Balio. Deja, jokios žinutės nebuvo. Kartą, sustojusi klebonijos patvory pripumpuoti dviračio padangos, užtikau būrį šauniai atrodančių pusiau uniformuotų jaunų vyrų. Vieni buvo apsivilkę lyg kažkokios uniformos marškiniais, kiti kareiviškomis kelnėmis, kai kurie lyg ir su kariškom kepurėm. Vienas jų, saulės nurudintas, dailus, su juodais ūsiukais, atsirėmęs į tvorą, čiulpė suktinę. Užkalbino, tik nesakė kas esąs. Pasišvaistėm nerimtom frazėm, kaip daro ką tik susipažinę jauni žmonės. Keista, iš visų tą vasarą matytų vyrų šis veriančių, bet švelnių akių sutiktasis įstrigo mano atminty kaip gera nuotrauka. Ir ką gi – bene po dešimties metų tas pačias akis pamačiau Čikagoje. Tai buvo Marius Katiliškis, partizanas, kuris, beje, taip pat prisiminė tą trumpą mūsų pažintį.

Dienoms besiritant Bugiai jau nebeatrodė pasaulio pakraštys, mažai kam žinoma ramybės salelė. Sodyba, apsupta šimtamečių liepų, buvo gražiai aptverta. Antanas kas pavasarį taisydavo tvoras, tikrai atrodė kaip mažas rojus: tvartai pilni galvijų; arkliai iššukuoti; mūrinė kiaulidė, kalvė prie „prūdelio“ prikrauta visokių įrankių; vazaunėje tvarkingai sustatytos rogės, bričkos, pasieniais sukabinėti pakinktai; meistarnė, kurioje aš, maža būdama, „padėdavau“ meistrui obliuoti lentas ir iš skiedrų bei lentelių statydavau mašiną skrydžiui į mėnulį; reja linams krauti ir kulti; ledainė, kurioje po spaliais būdavo sukrauti vasarai ledo luitai, o pusrūsyje daržovių (bulvių, burokų, morkų ir kt.) atsargos; du šuliniai; du perkūnsargiai, vištų, ančių, kalakutų, žąsų pilnas jiems skirtas kiemas. Svirnas, kurį ramstė medinės kolonos (tarp jų vaikystėje su piemenimis rengdavom vaidinimus), su aruodais, „fuchtleriu“ ir senoviškomis grūdams sverti svarstyklėmis bylojo apie darniai ir nekintamai čia slenkantį gyvenimą nuo pat senų senovės. Vienoje svirno pusėje buvo atskira kamaraitė, kurioje stūksojo taip pat nežinia kokio amžiaus mogliai, prikrauti sunkių akmenų. Dažnai mudvi su One stumdydavom tą „monsterį”, lygindamos drobines staltieses ir paklodes. Ne taip jau paprasta būdavo jį stumdyti – reikėjo gerai įtempti raumenis, kad lygiai ir gražiai iškočiotumėm baltinius, prieš tai patiestus prieš svirną pievoje ir nuolat laistomus vandeniu, kad baltesni būtų… Kočiotojų uoslę nuolat dilgindavo masinantys rūkytų kumpių, lašinių ir dešrų, sukabintų viršuje, kvapai, kviečiantys čia pat atsirėžti bent gabalėlį… Kartais padėdavo mums Eivelė, su kuria Jurgis turėjo bėdos. Anot Jurgio, ta Eivelė – tikrai graži moteriškaitė, tik kai jau atidaro burną, visas žavesys dingsta… Mat dzūkui Jurgiui vis ta žemaičių tarmė kliūdavo, jis niekaip jos negalėjo perprasti.

Už sodo ir viešininko buvo dar „prūdelis”, kuriame lyg ir žadėta auginti karpius. Regis, nieko iš to neišėjo, liko tik siauras lieptelis, nuo kurio buvo patogu skalauti baltinius. Tačiau čia pat stūksojo mažytė kalvelė, retai krūmokšliais apaugusi. Vadinta ji kapeliais, nors prie kelių mažų kauburėlių nebuvo nei kryželio, nei paminklėlio. Retkarčiais atsirasdavo naujai supiltas miniatiūrinis kapelis, papuoštas pievų gėlytėmis, kurių, nudžiūvusių, niekas nenuimdavo, matyt, nebuvo kam aplankyti. Niekas niekada apie tą kalvelę neužsimindavo, lyg didžiausią paslaptį nešiodamas…

Kartą į Bugius Kuršėnų gaisrininkų mašina atbildėjo keistų, daug reikalaujančių lietuvių. Jie nebuvo nei linksmi, nei švarūs, kaip anie, prie Viekšnių klebonijos sutikti… Net baugu buvo prie jų prieiti, nuojauta sakė, kad tai labai žiaurūs žmonės. Anot mamos, jie „grubiai, agresyviai pareikalavo vakarienės ir nakvynės. Tėvas jų paklausė: „O kas jūs tokie būsite? Savi? Raudonieji?” – Niekas neatsakė. Leidome jiems pernakvoti vokiečių ištuštintame salonuke. Iš kito kambario nugirdau jų pasikalbėjimą. Vienas kitam priekaištavo, kam, girdi, kalbinęs šituose namuose apsistoti, kam tvirtinęs, kad čia rasiąs mergų, o čia tik vyresnioji, pikta, net kalbėti nenori… Aišku, tie žodžiai buvo man taikyti. Kitą rytą neprašyti svečiai išnyko, o mes nesužinojom, kas jie tokie buvo“.

Visi pasidarėm budrūs, nuolat užmesdavom akį į kelią, bėgantį nuo Žemaičių plento į Laižuvą. Mano stebėjimo punktas buvo ant virtuvės stogo, prie kamino, iš kur, lengvai kopėčiomis užsiropštus, matėsi visa apylinkė – nuo miško iki miško. Smagu būdavo ant stogo tupėti ir žvalgytis. Nuo kelio, prie liepelės, suko keliukas į sodybą – tai pagrindinis įvažiavimas. Kitas keliukas, tarp sodo ir daržų, daugiau tik vietiniams žinomas, vinguriavo tarp naujakurių šviečiančių, dar sakais tebekvepiančių trobesių, kuriuo, jei žinai, kur ir kada pasukti, gali pasiekti Viekšnių geležinkelio stotį. Kitoj sodybos pusėj – galvijų genesys, skiriantis Bugius nuo Ašvėnų, trumpam, gal puskilometrio ilgio, skirtas karvėms nuginti į mišką, kur prasideda Kamanos. Tenai, pamiškėje, buvo kumetyno – „Smiltynės“ –  sodybėlė su namuku, tvartuku ir malkine kiekvienai šeimai, o kiek nuošaliau – pirtis, kūrenama bene kas antrą šeštadienį. Taigi užklydėlių galėjom laukti tik iš pagrindinio kelio, kuris tuomet dar ir vieškeliu nebuvo vadinamas.

Kartą tupiu ant to stogo ir negaliu atsidžiaugti svaiginančia tylia vasara. Visi darbininkai, kas po krūmu ar medžiu parvirtęs, ilsėjosi pokaičio metu. Švelni saulė pradėjo liūliuoti ir mane, atsirėmusią į kaminą ir spoksančią kaip pelėda, kokios užsižiopsojusios pelytės tykojančią. Nedaug rūko, kad ir mane pokaičio tingis būtų apgalėjęs, jei ne įtartinas jau ne motociklo, bet karinės mašinos burzgimas, pasigirdęs dulkančiam kely. Ištiesusi kaklą seku: pradums pro liepelę ar suks į mus? Suka į mus! Vokiečiai: keturi ar penki, jau nebesuskaičiuoju. Nusiritu kopėčiom ir lekiu per kambarius, budindama namiškius. Mama jau prie gonkelio. Laukia. Dabar jau mums svarbu pamatyti, kokio dalinio tie atvykėliai. Jei kariuomenės, tai dar neblogai. Su jais galima civilizuotai susišnekėti ir, gerai pavaišinus, lyg svečius išlydėti. Bijojom SS vyrų, juodom uniformom, šviesiaplaukių, dailiai nuaugusių, žiauriom akim, nebeprašančių užkąsti, bet įsakančių krauti į jų krepšius ūkio gėrybes. Jie nekviesti landžiojo po namus ir jautėsi tikri šeimininkai. Žmonių dar jie nebaugino, tik kartą vienas jų atkakliai ragino mane važiuoti kartu su juo į Vokietiją. Nuo to sykio, pamačius SS uniformą, namiškiai patarė man nesirodyti.

Atbildėjo kariškiai žaliom uniformom. Labai žvalūs ir smarkūs, bet elgėsi mandagiai, nes visi buvo kariškiai su laipsniais. teko juos sodinti prie stalo. Vienas jų prisistatė kaip kapitonas. Pradėjo teirautis, ką mes žinom apie karą, iš kur žinom, ar turim radiją. Radijas stovėjo čia pat valgomajame, nereikėjo nė rodyti. Beregint du svečiai pradėjo sukinėti, „taisyti“, sakė, jis blogai veikia, tai jie pagerins garsą. Jiems išvažiavus pamatėm, kad radijas ne pataisytas, o sugadintas. Tyčia. Mes patys pataisyti nemokėjom, tad vakarais bėgdavom puskilometrį pas kaimyną ūkininką, kurio aparato vokiečiai dar nesuuodė. Tačiau tas kaimyno lankymas ir slaptas žinių klausymas darėsi vis sudėtingesnis, nes vokiečiai jau įsismagino pas mus ir pernakvoti.

Po kiek laiko pajutau, kad Jurgis ėmė nuobodžiauti. Ne taip paprasta miesto inteligentui pritapti prie kaimo darbų, jis pasigesdavo pašnekesių įdomiomis temomis apie teatrą, literatūrą, o čia visos kalbos sukosi apie politiką, karą, orą… Tad nutariau parodyti draugui savo mylimas Kamanas. Siauru, galvijų ištryptu genesiu nužingsniavom mudu iki miško. Ramu aplinkui, tik retkarčiais, vėjelio papurtyti, sučeža pakelės berželių dar lapuotos šakos, kažkur amteli šuva, tik nebegirdėt paukščių. Nejaugi jie jau išskridę? Kažkaip per anksti. O gal išsislapstė keistų karo garsų išgąsdinti? Net visada narsių varnų padraikėlių nė kvapo. Staiga toptelėjo man galvon, kad šią vasarą Bugių gandralizdis buvo tuščias. Negrįžo į savo gūžtą mūsų kasmetiniai bičiuliai, nevarlinėjo čia pat, už sodo, drėgnesnėse pievose… O juk iš mažens žinojau, kad laiminga ta sodyba, kurioje apsigyvena gandrai. Toks negeras jaudulys įsimetė į širdį.

Kamanų pakrašty ištarpę, išsišakoję medžiai, kaip dera sodriam miške, kiek paėjėjus gilyn – retėja, traukiasi, mažėja. Atsiveria vis tuštesni plotai. Jurgis sustoja, lyg pats vieniša pušele pavirtęs. Keistai žvalgosi ir kužda: „Kaip tylu!.. kaip bauginančiai tylu…“ Kas jį taip baugina? – galvoju ir bandau jį vesti, pasišokinėdama ant linguojančių samanų ir kiminų kupstelių. O jis traukiasi atbulas. Rodau jam vaivorų uogas, sakau: „paragauk, pasijusi kaip debesų pūkuose beskrajojąs…“ Nuskinu gailių šakelę – „pauostyk, apims tave neapsakoma svaigulio palaima…“ – „Ne, ne! Nenoriu! – kratosi Jurgis ir maldauja: – grįžkim.“ Kai vėl atsidūrėm genesy, draugužis prisipažino, kad dar niekad tokios kurčios tylumos baimė jo nebuvo nusiaubusi.

Artilerijos dundesys artėjo, tačiau, kaip mums rodėsi, dar labai toli, gal apie Papilę ar Dabiškius. Naktimis praskrisdavo vis daugiau lėktuvų, o dangus puošėsi tarsi ore pakabintomis žvakėmis. Dar nebuvo baugu, ir mes bėgdavom į keliuką tų niekad nematytų stebuklų žiūrėti, net jais gėrėtis. Kamanų pelkė, nežinantiems kūlgrindų, buvo nepereinama, nepravažiuojama. Kuri gi armija pasirinktų siaurą kaimo kelią, vedantį nuo Santeklių pusės, savo sunkiems pabūklams gabenti? Ne, tokia galimybė buvo neįmanoma, ir mes vis jautėmės saugūs didžiųjų Europos įvykių stebėtojais.

Staiga ramią mūsų nuotaiką visiškai sudrumstė būrys lietuvių, kurie pasisakė esą Viekšnių partizanai. Liepė jie seneliui kinkyti porą arklių ir su vežėjais išvarė į pafrontę. O kur toji pafrontė, mums vis dar buvo neaišku. Bugiuose kilo panika, o seneliui – gyvas skausmas netekus geriausių arklių bei darbininkų. Sodyboj liko vienos moterys, senelis ir Jurgis, tikras miestietis, ūkio darbų nei išmanantis, nei mokantis, o tie darbai buvo nepabaigiami.

Jau gerai buvau atsigavus po pusbadžio gyvenimo Vilniuje. Pilna energijos ir jėgų, tiesiog savaime įsitraukiau į grynai ūkišką gyvenimą. Rytais pasikinkydavau kumelę Cipką ir dardėdavau parvežti šėko, kurį pirmiau dalgiu nukirsdavau. Vyrų darbininkų nebeturėjom, merginos paskendusios darbuose iki ausų, o iš Jurgio jokios pagalbos nesitikėjau. Verčiau tegu jis politikuoja su seneliu ir man netrukdo… Netolimam lauke dar buvo likusių nesuvežtų šieno kupetų. Žinodama, kad senelis dėl to jaudinsis, pasiryžau pati jas sutvarkyti. Ir vėl su Cipka išsiritom iš kiemo. Prisikroviau vežimą kaip mokėjau, net koriausi ant viršaus šieno suminti, kad tik visas sutilptų. Grįžtu į kiemą aukštai lyg gandralizdy tupėdama, o čia ir vėl vokiečių mašinų prigarmėję. Viena jų su vėliavėle, o joje – vyresnio amžiaus kariškis nematyta uniforma, išpuošta medaliais. Ne „laively” prie motociklo, bet kariškam automobily. Cipkai, matyt, ši uniforma keistai pasirodė, iki šiol ramiai mano kupetą tempusi, staiga striktelėjo ir pasidavė į šoną. Tik to man ir reikėjo! Nusiverčiau su visu šienu žemėn ir sėdžiu žiopčiodama iš nustebimo. Medaliuotasis iššoko iš mašinos, pribėgo prie manęs ir ištiesęs ranką ištraukė iš suirusio „gandralizdžio“. Kokia gėda! Per patį vidurdienį pačiame kiemo vidury viso mano šaunumo kaip nebūta. Vokietis ėmė atsiprašinėti, esą tai jo mašinų kolona pabaidė arklį ir išvertė mane su visa važma. Tuoj liepė savo šoferiui sukrauti šieną į vežimą ir nuvežti į daržinę. O čia jau ir mama, ir Jurgis, ir merginos, išbėgę į kiemą, spokso nelyginant klojimo spektaklį išvydę.

2010 m. Nr. 2

Dalia Sruogaitė (g. 1925, Kaune), rašytojo Balio Sruogos duktė. 1943 m. baigė Vilniaus Kunigaikštienės Birutės gimnaziją. Antrojo pasaulinio karo įvykiai ją drauge su motina istorike Vanda Daugirdaite-Sruogiene (1899–1997) nubloškė į Vokietiją. 1946–1949 m. Bonos universitete studijavo muzikologiją ir meno istoriją, lankė teatrologijos seminarą Kelno universitete. Persikėlusi į JAV, aktyviai dalyvavo Čikagos lietuvių kultūriniame gyvenime, teatrinėje veikloje. 1953 m. su Petru Jurkštu „Margučio“ radijuje įsteigė savaitinę literatūros valandėlę „Pelkių žiburėlis“, kuriai iki 1977 m. vadovavo. Režisavo daugelį radijo pastatymų, tarp jų – B. Sruogos dramą „Apyaušrio dalia“. 2001 m. sugrįžo į Lietuvą.

1943 m. kovo 16 d. vakare užverčiau trigonometrijos užrašus, pagalvojusi, kad neapsimoka kankintis ties neišsprendžiamais uždaviniais, besiruošiant baigiamiesiems gimnazijos egzaminams. Gal ryt man padės iš tos painiavos išbristi klasės draugės Nelė ar Irena ir, pasidžiaugusi tokia viltinga mintimi, atsiguliau. Tėvai dar nebuvo sumigę, tarsi kažko laukdami, jie dar negesino šviesos.

Jau buvau bepradedanti pasinerti į sapnų pasaulį, kai smarkus bildesys į mūsų duris laiptinėje iššokdino mane iš lovos. Užsimetusi chalatą pravėriau savo kambario duris. Pro plyšį pamačiau, kad Balys, o už jo ir mama klausiamai vienas į kitą sužiuro. Bildesys dar smarkiau nudunksėjo jau naktį nutilusiame name. Išgirdau Balį mamai sakant: „Tu atidaryk.“ Vos ji atvėrė duris, į koridorių įsiveržė du uniformuoti vokiečiai. Pasiteiravę Balio, ar tai jis esąs Sruoga, liepė jam rengtis, nes turėsiąs su jais kartu eiti. Mama paklausė: ar ilgam, ar turi ką nors pasiimti? Atsakymo nenugirdau, tik ji man pakuždėjo, kad suruoščiau keletą sumuštinių. Kol vokiečiai šniukštinėjo po Balio rašomojo stalo popierius, tylėdama atriekiau kelias stambias duonos riekes ir nepagailėjau josna įspausti storų pačios geriausios ir labai taupomos dešros griežinių.

Bute tvyrojo šiurpi tyla. Tylėjo Balys, tylėjo siaubo surakinta mama, tylėjau ir aš, automatiškai vyniodama greitomis paruoštą užkandį. Tik vokiečių brazdenami popieriai kėlė vis didesnį drebulį. Atrodė, nieko jiems įdomaus neradę, gal atsiprašę išsinešdins. Deja, nors ir mandagiai, bet griežtai skatino Balį skubėti ir mums nebuvo laiko atsisveikinti. Trumpi apsikabinimai ir tylūs, tarsi įsakymai laikytis – ir Baliui, ir mamai, ir man. Ramiai, paklusniai išėjo Balys, vokie-čių batų kaukšėjimo lydimas. Užsitrenkė durys, ir likome dviese su mama. Be ašarų, be riksmų, be dejonių. Mama liepė man gulti, o pati, gerai apsidairiusi, tyliai nubėgo žemyn pas Krėves. Jie, pasirodo, girdėjo subruzdimą pas mus ir laukė įsitikinę, kad tuojau padunksnos ir į jų duris.

Krėvės buvo pasiruošę visokiems netikėtumams, bet tą naktį ši nelaimė juos aplenkė, ir kitą labai ankstyvą rytą, dar mamos paraginti, spėjo pasitraukti į laikiną slėptuvę Žvėryne.

Po kelių dienų sužinojau, kodėl profesūra nesislapstė, nors gandai apie suėmimus įtartinai knibždėjo daugelio lūpose. Mūsų namo trečiame aukšte gyveno Vilniaus universiteto rektorius prof. Mykolas Biržiška su ponia. Dar prieš kokią savaitę mamai nuėjus pas juos pasitarti, pasiteirauti, ar nereikėtų būti atsargiems, rektorius ir ponia pasakė, kad universiteto orumas iš savo buto išeiti neleidžiąs. Regis, po tokių kalbų ir mano tėvams, ir kitiems universiteto kolegoms lyg ir derėjo pritarti pačiam vyriausiam, tad visi ir kiūtojo nerimo apgaubtose savo buveinėse. Panašiai buvo ir bolševikmečiu, per pirmąjį išvežimą. Tąsyk ponia Biržiškienė man rodė kelis ryšulius su baltiniais, duonos džiūvėsiais ir dar kažkokiais kelionei būtinais dalykėliais, aiškindama, kad juodu su rektorium niekur nesislapsto. Kad yra pasirengę ir suėmimui, ir išvežimui.

Ryte pradėjom su mama svarstyti, kodėl taip lengvai pasidavėm vokiečiams. Gal Balys būtų spėjęs pabėgti iššokdamas iš kambario balkono į kiemą, o iš jo – į tuščią kalniuką, kuriame dar taip neseniai glūdėjom per Vilniaus bombardavimą, manydami, kad jame saugiau negu namo rūsy. mintis apie pabėgimą gal ir dilgtelėjo tą naktį mūsų sąmonėje, tačiau juk buvo aišku, kad visas namas apstatytas ginkluotais kareiviais, taigi bet koks, tegu ir menkiausias bildesys, ir pasipils taiklūs šūviai. Deja, deja… suimti atėjo tik du, ir niekas su šautuvais netykojo prie mūro prisiplakęs. Toks mūsų neapsisprendimas labai ilgai kankino mamą, klampino ją į vis gilesnę depresiją. Ir tik 1967 metais, kai aplankiau ponią Mykolaitienę, Putino našlę, tebegyvenančią mūsų buvusiame bute, pažvelgusi nuo „savo“ balkono į kiemą, įsitikinau, kad Balys, iš tokio aukščio šokdamas, nebūtų sveikais kauleliais išlikęs.

O dienos riedėjo, saulė kilo ir leidosi, sniegą tirpdė lietus, vėjas kuždėjo apie atskrendantį pavasarį, nežinia kokią negandą nešantį. Mudviem su mama tikrai reikėjo laikytis. Jai – gimnazijos direktorės krūvis, o man – nebe už kalnų baigiamųjų egzaminų košmaras.

Nuo to ryto mudviejų gyvenimai išsiskyrė. didžiausias jos rūpestis buvo Balys, jo likimas. Bėgiojo ji į Gestapo rūmus, dažnai važinėjo į Kauną, kur labiausiai ją guodė ištikimi draugai Nemeikšai – Marytė ir jos brolis daktaras Juozas, visų Juzuku vadinamas. Grįždavo namo išvargusi, emociškai nusikamavusi, smulkiai apie savo žygius man papasakoti dažnai nebepajėgdama.

Tuo metu vokiečiai labai stropiai gaudė jaunimą darbams, į kariuomenę, todėl būtinai reikėjo kur nors įsidarbinti, net ir gimnazijos suolą dar tebetrinant. Mudvi su Irena buvom jau įstojusios į vaikų darželio auklėtojų kursus ir kas antrą dieną įvairiuose Vilniaus vaikų darželiuose praktiką atlikinėjom. Turint darbo pažymėjimą nebegrėsė patekti į gaudomųjų gretas, o gimnazija pro pirštus žiūrėjo į mūsų praleistas pamokas.

Tą gūdžią dieną, suėmus Balį, praleidau gimnazijoj. Kažkokiu bevieliu telegrafu ir mokytojai, ir mokinės jau žinojo apie nakties įvykius. Visi buvo švelniai malonūs, nors ir gerokai susikrimtę, nes patys jautėsi nesaugūs.

Mama iš pat ryto nuskubėjo į Gestapo rūmus, bet į vidų jos neįleido. Lietuvis nacis prie langelio pasakė, kad Balio čia nėra. Tada ji kreipėsi į Vilniaus miesto komisarą Hingstą, stambų, dramblotą, tačiau mandagų, anot mamos, vokietį, kuris užtikrino nieko bendro su ta byla neturįs. O aš po pietų nubėgau su draugėmis prie universiteto: norėjom pačios įsitikinti, ar gandai buvo pagrįsti, esą jis uždarytas, studentai išvaikyti. Ir tikrai: radom užkaltas duris ir lentą su užrašu Geschlossen, taigi įeiti yra verboten ir mokslo jame nebebus… Laimė, Muzikos mokykla tebeveikė. O joje taip pat artėjo pavasario egzaminai.

Dar praėjusiais metais Jurgis Blekaitis su kitais Vytauto Didžiojo universiteto vaikinais įsteigė mūsų gimnazijoj dramos studijėlę, kurią ir aš lankiau. Iš pradžių Jurgio užduodami etiudai mums buvo labai juokingi, nes daug ko nesupratom ir elgėmės gana įžūliai, tarsi bandydami jo kantrybę. Tačiau Jurgis nenusileido, gal nepaisė, o gal dėjosi nematąs mūsų išdykumo, kantriai kaupė mus į dėmesio ratus, magino žaisti menamais daiktais, improvizuoti. Po kurio laiko rimtai įsitraukėm į scenos mokslus ir tapome tikrais teatro sirgaliais, o broliai Sabaliai – vėliau ir aktoriais. Algirdas po karo vaidino Vilniaus akademiniame dramos teatre, o Vytautas – Monrealio Lietuvių dramos saviveikliniame. Galbūt dar kuris ar kuri, lankę mūsų gimnazistišką studiją, vaidino kokiam Lietuvos ar išeivijos teatre, bet, didžiosioms pasaulio jėgoms susidūrus, visi išsiblaškėme, o geležinė uždanga ilgam užkirto susižinojimo kelius.

Jurgis su mūsų studijėle pastatė Balio specialiai mums parašytą vienaveiksmę pjesę „Užgavėnės bendrabutyje ties Kreivuoju tiltu“ ir apdailino „Aštuntokiškus dzinguliukus“, taip pat Balio dovanotus mūsų šimtadieniui.

Ilgainiui su Jurgiu tapome draugais, o per jį susibičiuliavome su Alfonsu Čipkum, Vytautu A. Jonynu ir Algiu Zaskevičium. Keistoka tai buvo kompanija: mes, kelios merginos – Irena Ladigaitė, Živilė Mykolaitytė ir aš, o kartkartėmis Kornelija Kalinauskaitė ir Kleva Kocėnaitė. Mes – dar septintokės ir universitetą baigę poetai, rašytojai, aktoriai, režisieriai. Jau nuo 1942 metų, o Jurgis dar anksčiau, užsukdavo pas Balį, jie kalbėdavosi apie teatrą, literatūrą, politiką. Užeidavo ir kiti: Antanas Rūkas, Antanas Gustaitis, Algirdas Jakševičius, Romualdas Juknevičius, neminint profesorių ir kitų gerų draugų. Tačiau visi jie buvo dar vyresni už mūsų draugus, todėl tik mandagiai pasisveikindavome.

Netikėtai susilipdžiusi mūsų draugija laikėsi iki pat 1944 m., išvažiavimo iš Vilniaus. Gražiomis dienomis slampinėjom po Vilniaus apylinkes, lankėme kapines, kur rasdavom senų, įdomių paminklų, bažnyčias ir cerkves, klausėmės simfoninių koncertų ir nepraleidome beveik nė vieno spektaklio Vilniaus dramos ir „Vaidilos“ teatruose.

Didžiausias šnekutis buvo Alfas. Jis prancūziškai deklamuodavo mums Baudelaire’ą, cituodavo Antaną Miškinį ir Aistį, pasakodavo apie garsųjį Kiplingo katiną. Pats ilgai neprisipažino rašąs eiles H(Horacijaus) Nykos-Niliūno slapyvardžiu. 1943 m. gegužės 9 d. sekmadieniniame Vilniaus dienrašty buvo išspausdintas H. Nykos-Niliūno eilėraštis „Simfonija“, dedikuotas Ž. M. ir D. S. Supratome, kad tas triposmis buvo skirtas Živilei ir man. Vėliau, jau Vokietijoje, Tiubingene 1946 m. išleistoje A. N.-N. poezijos knygoje „Praradimo simfonijos“ dedikacijos nebebuvo, o iš to eilėraščio išsiplėtojo „Pavasario simfonija“. Pasigavusios tą sekmadienio puslapį, mudvi su Živile prisiglaudėm prie pušies Karoliniškėse ir skaitėm tarsi užkerėtos Alfo eiles, skirtas mums, gimnazistėms!

Kaip vertėsi Alfas Vilniuje, iš ko gyveno, nežinojom. Dažnai išlydėdavom jį į kaimą, į gimtuosius Nemeikščius, iš kurių grįžęs jis rodydavo „stambius“ savo rankų raumenis ir girdavosi kilojęs didžiulius akmenis, dirbęs sunkiausius darbus. Kiek ten buvo teisybės, kiek fantazijos, nesvarstydavom. Alfas mums imponavo iškalbingumu. Buvo visada malonus, švelnus, mandagus. Gal slapčia jis ir kikeno, pabėręs mums visokiausių būtų ir nebūtų istorijų, kuriomis norėdavom tikėti, nors dažnai abejodavom jų tikrumu. Turėjo jis nuostabiai gražias rankas. Ne moteriškas, bet nesurambėjusias vyriškas. Tiesiog lyriškas, baltiškai plastiškas, rodančias asmens meniškumą. Tik balsas buvo aukštaitiškai kimus ir ūgiu jis nepasižymėjo. Atrodė jaunesnis, nei buvo, todėl labai greitai priėmėm jį į savo būrį.

Kartais per jaunatvišką išdykumą mes, trys draugės, peržengdavom draugiškumo ribas. Už kažkokį nedidelį nusižengimą nuviliojom Alfą į teatrą, o pačios nulėkėm vieno veiksmo metu prie jo buto ir iš lauko ištepliojom langus. Grįžusios į kitą veiksmą, sėdėjom lyg nekalti avinėliai. Žinoma, nukentėjėlis tuojau sumojo, kieno tai darbas, ir visai rimtai pyktelėjo. Bet neilgam. Tik po keliasdešimties metų užjūriuose Jurgis man prikaišiojo už tokią nevalyvą šunybę.

Su Džoniu taip pat greit sutapom, bet tik Vilniuje, nors Kaune, Žaliakalny, buvom beveik kaimynai. Jo šeima gyveno Rūtų gatvėj, o mes – Žemuogių. Tada matydavau jį retai, iš tolo. Ką gi, aš – dar žemesnių klasių gimnazisčiokė, o jis jau studentas. Labiau pažinojau jo tėvą prof. Igną Jonyną, bendraujantį su mano tėvais, prisiekusį sodininką, vieną vasarą skiepijusį obelis pas mano senelį Kazimierą Daugirdą Bugiuose. Džonis iš mūsų draugų buvo santūriausias, jokiais žygdarbiais nesigirdavo, bet nenusileisdavo Alfui pasakojimais apie Prancūziją ir menus. Jautėsi turįs gerą Kinderstube, nors linksmiems pokštams neprieštaravo. Mūsų naminiuose subuvimuose, dažniausiai Živilės tėvų bute, šokdino visas, neatsilikdamas nuo draugų. Vienu metu jis buvo „Vaidilos“ teatro administratorius ir padėdavo mums patekti į spektaklius be bilietų. O kartą gavom įspūdingą darbą: kažkodėl nepasirodžius keliems teatro darbininkams, Džonis mūsų paprašė pabūti bilietų tikrintojomis. Kokia laimė! Ir mes priklausom teatrui! Tik tas priklausymas užtraukė baisią gėdą – neatpažinom garsėjančios aktorės Marijos Lemešytės, skubančios grimuotis. Neleidžiam praeiti, ir tiek. O ji, visada kukli ir ne per drąsiausia, turėjo mums aiškintis, jog esanti vaidilietė, aktorė, vaidinanti šiame spektaklyje… Ak, vos nenuleipom iš sumišimo.

O iki draugystės su Jurgiu buvo ilgokas kelias. Kartą, 1942-aisiais, mūsų gimnazijos filosofijos mokytojas Petras Ąžuolas pakvietė jį pakalbėti apie teatrą. Žinodamas, kad Jurgį pažįstu kaip kartais besilankantį pas Balį, paprašė, kad jį prie durų pasitikčiau ir atvesčiau į klasę. Dėl drąsos pasitelkiau Ireną. Stovim ir laukiam, o kai pamatėm kiemu žingsniuojantį, suglumom, išsigandom ir pasislėpėm už paltų prie sienos pastatytoje kabykloje. Pamatėm tik Jurgio kojas ir plačių kelnių atlankas. Žinoma, neprisipažinom, teisinomės Ąžuolui pražiopsojusios ateinantįjį.

Mano pažintis su Jurgiu tada buvo tikrai atoki. jį, kaip ir Džonį, dar Kaune, Ramiojoje gatvėje, matydavau skusta galva, kareiviška apranga. Kiek vėliau, tapęs rimtu Balio pašnekovu, man tik „labas“ galva linktelėdavo. Pradėjom artėti, kai jis įsteigė mūsų gimnazijoj dramos studiją, tačiau dar ilgai truko, kol atkakliai prašoma galėjau jį vadinti „tu“. Šiaip linksmų plaučių Jurgis, toks liesas ir aukštas, be to, akiniuotas, ir dar studijos vedėjas, iš pradžių mums atrodė kaip rimtas profesorius. Vėliau pamatėm, kad ir „pašposauti“ gali, ir būti ištikimas bičiulis.

Draugystės pradžioje jo kalbos sukosi apie teatrą, ypač apie Alfred’o de Musset „Marianos kaprizus“, kuriuos rengėsi režisuoti „Vaidiloje“. Vėliau paaiškėjo, kad Jurgis domisi, o gal ir tiki, spiritizmu. Esą jis ir Alfas ėję pas tokią burtininkę, kuri daug kam Vilniuje buvo žinoma kaip ypatinga aiškiaregė. Tačiau ką ji jiems išbūrė, taip ir nesužinojom.

1943 m. balandžio 9-ąją mano vardas jau buvo įrašytas kalendoriuje. Netikėtai kažkoks vaikinas atnešė krepšį gėlių, o pridėtoj kortelėj pasirašyta „Trys draugai“ (Jurgis, Alfas ir Džonis). Pirmą kartą gavusi gėlių iš vyriškos giminės labai susijaudinau ir pasijutau visu sprindžiu ūgtelėjusi į šiokias tokias panas.

Grįžtant prie spiritizmo, buvo toks įvykėlis: Živilė ir Irena mano vardadienio pavakary pakvietė juos tris į mūsų butą (mama buvo išvykusi į Kauną), ir šį bei tą užkandę sėdom prie staliuko Jurgio sumanytam spiritizmo seansui. Mediumu buvo parinkta Živilė, tamsių, užsisvajojusių akių, kaip labiausiai tinkanti dvasioms iškviesti. Tačiau lėkštė prastai sukosi, o staliukas visiškai nebildėjo, nors Jurgio akiniai net aprasojo nuo įtampos. Seansui nepavykus, apie 23 val. Živilė ir Džonis išskubėjo namo, o Jurgiui ir Alfui paklojom lovas tėvų kambary. Pačios su Irena sukritom Balio kabinete ant siauros kanapos.

Anksti rytą įvyko tikras šturmas. Tarnaitė Emilė, pamačiusi vyriškus nakvotojus, sukėlė tokių siaubingų lenkiškų keiksmažodžių gūsį, kad mūsų nekalti svečiai, šluotos padulkinti, nėrė laiptais į gatvę, net skrybėlių nespėję pasigriebti.

Tų pačių metų stačiatikių Velykų sekmadienį Jurgis pakvietė Živilę ir mane į cerkvę. 5 val. ryto atsidūrėm šventiškoj minioj. Mane pakerėjo barzdotų bei ilgaplaukių blondinų popų įspūdinga išvaizda ir nuostabus giedojimas. O po apeigų pritrenkė netikėti pamaldų dalyvių džiaugsmingi sveikinimai, pasibučiavimai. Paaiškėjo, kad tai stačiatikių tradicija – net nepažįstamus sveikinti su Kristaus Prisikėlimu. Po bučkį į žandą apdalijo mus ir Jurgis, o mes nesupratom, kodėl jis tą ankstyvą rytą vedėsi mus į cerkvę. Taigi rimto profesoriaus įvaizdis greitai išbluko.

Ketvirtas mūsų draugas buvo Algis Zaskevičius, Zyza vadinamas. Kodėl būtent Zyza? vėliau Jurgis prisiminė, kad universiteto sargas jį vadino Zyskevičium. O mums jis buvo Algis, nors jo namiškiai buvo labiau prisirišę prie mažybinio Aliuko vardo.

Algį pažinau nuo vaikystės, bet kaip ir Džonį – iš tolo, Marytės Nemeikšaitės ir jos brolio Juzuko bute, kur dažnai lankydavosi Algio tėvai, o kartais ir jis pats. Nedidelio ūgio, juodbruvas, gražių bruožų, tada dar su gimnazisto uniforma. O kai susitikom Vilniuje, jo veide jau buvo įsispaudusių liūdesio bruožų. 1993 m. į mano klausimus apie Algio jaunystę Jurgis laiške atsakė: „Su Zaskevičium buvau bene metus vienoj „Aušros“ klasėj. Mačiau, kaip išdykaudamas ir su kažkuo stumdydamasis parpuolė ant vieno kelio, mirtinai išbalo ir buvo išvežtas ligoninėn. Lūžimas jam kaštavo prarastus mokslo metus. Vėliau susitikom universitete ir Jakševičiaus studijoj, kurią lankė ir Džonis. Abu išėjo į karo mokyklą ir studijon nebegrįžo (Zyza turėjo vaidinti „Silkių“ (Krėvės) inscenizacijoj seną žydą, o Džonis buvo numatytas O’Neillo „Kur kryžius padėtas“ puikioj, bet mums per sunkioj pjesėj gydytoją-psichiatrą), <…> Zyza gimnazistu būdamas netyčia nušovė savo geriausią draugą Purickį. Juodu, matyt, žaidė Zyzos tėvo – generolo – revolveriu. Ta kulka jame pačiame kažką prakiurdė visam amžiui.“ Aš dar buvau girdėjusi, kad ir jo meilės istorija susiklostė tragiškai…

Kaip ir Jurgis su Džoniu, Algis buvo teatro seminaro dalyvis, domėjosi literatūra, menais, buvo itin jautrus ir labai paslaptingas. Staiga dingdavo iš mūsų akiračio kelioms savaitėms, paskui vėl pasirodydavo – neretai išgėręs ar gerokai pagiringas ir visada alkanas. Mums, merginoms, buvo labai draugiškas, malonus, tik amžinai dejuodavo dėl savo mintyse rašomo romano, kurio vis dar nesisekė išdėstyti ant popieriaus. Aš jį praminiau nelaimingu aimanuokliu, o Jurgis kartą pavadino tragišku šalaputriu.

Draugai supažindino mus su Vytautu Mačerniu, – atsivedė jį į mūsų šimtadienio balių gimnazijoj. Mačerniu visos žavėjosi, tačiau į nuolatinę mūsų kompaniją draugai jo nekvietė ir jis liko mums lyg nepasiekiamas, neprieinamas pasakų karalaitis. Kartą, 1944 m. balandžio 1-ą, Vilniaus filharmonijoj mačiau jį rečituojant savo poeziją. Visa publika, užėmusi amą, klausėsi ugningo jo balso tylut tylutėlėj salėj. O po eilėraščio „Toreadoras“ kilo audringi plojimai, kurių metu dingo iš mano kišenės ką tik gauta mėnesinė alga, 20 reichsmarkių ir buto raktas.

Šiaip ar taip, tie gerokai vyresni vyrai man buvo didelis ramstis Balio netekus. Kai suėmė Balį, jau kitą dieną visi susirinko pas mus, guodė ir ramino mamą, kuriai visas pasaulis buvo aptemęs.

Netrukus po Balio suėmimo į mūsų butą beveik braute įsibrovė aktorius Balys Lukošius. Buvau viena namie, dar vis drovi kaip gimnazistė nedrįsau priešintis, kai jis, visai nieko nepaaiškinęs, skriste nuskrido į Balio kabinetą ir susiraukęs kažko įnirtingai jo popieriuose ieškojo. Ko jis taip knisliai rausėsi, net mano draugai negalėjo suprasti.

Apie keturiasdešimt septynis suimtuosius išgirdome gana greitai. Po dviejų savaičių iš kalėjimo grįžo aktorius Juozas Palubinskas. Žmonės kalbėjo, kad jį išpirko Kauno moterys, kiti sakė, jog išgelbėjęs jo draugas vokietis, dar nespėjus suimtųjų išvežti į Štuthofą. Iš jo sužinojom apie Balį ir jo likimo draugus. Netrukus atėjo pirmasis Balio laiškas, slapta išsiųstas iš Tilžės: „Es geht mir wohl…“ O mama buvo iškviesta į gestapą…

Krėvės jau slapstėsi Žvėryne, ir aš tapau vienintele jų ryšininke su laisve. Mieste darėsi vis neramiau. Kelias naktis mama nakvojo pas tarnaitės Emilės pažįstamą skalbėją Lionę. Sklido gandai apie naujus suėmimus, inteligentai pasidarė budresni, daugelis slapstėsi naktimis. Padažnėjo ir oro pavojų aliarmų, tad bėgdavom į Ligonių kasos slėptuvę Gedimino gatvėje, kur aš beveik lietuvių literatūros egzaminui pasirengiau.

Mama vis dažniau važinėjo į Kauną. Didįjį Penktadienį, prieš 1943-iųjų Velykas, susisiekė su senu pažįstamu Siegfriedu Stössingeriu, vieno Vermachto generolo adjutantu. Tasai nesvyruodamas nulydėjo ją pas F. Jaegerį – Kauno gestapo viršininką (Standartenführer), nors žinojo, kad rizikuoja savo karjera, nes buvo uždrausta pas gestapo viršininką vedžioti suimtųjų gimines. Vos jiems įėjus į Jaegerio būstinę, pastarasis tą patį pakartojo Stössingeriui. Vis dėlto, kai jam buvo paaiškinta, kad Balys Sruoga turi Miuncheno universiteto doktoratą, kad palaikąs ryšius su vokiečių rašytojais, Jaegeris sušuko: „Dumme Litauer! Bolševikai veržiasi į priekį, o lietuviai nenori prisidėti prie gynimosi…“

Mama jau buvo sužinojusi, kad suimtieji esą Štuthofe, apie tai ir užsiminė Jaegeriui, kuris susinervinęs iššnypštė: „O, tai jūs žinot, kad jie Štuthofe! Įsidėmėkit: jeigu lietuviai paklus įsakymui stoti į SS eiles, jūsų vyras ir kiti bus laisvi, o jei ne…“ – užbaigė iškalbingu rankos gestu. Suimtieji jau buvo tapę Lietuvos įkaitais.

Netrukus susibūrė Vilniaus suimtųjų žmonos ir mama buvo išrinkta joms atstovauti. Kauniškės išsirinko dr. Starkaus žmoną ir jiedvi beldėsi į Lietuvos generalinio komisaro A. von Rentelno duris. Šis jų nepriėmė, kaip ir arkivyskupas Juozapas Skvireckas, pasakęs, kad politika neužsiima. Abi laukan išėjusios moterys sustojo gatvėje ir graudžiai apsiverkė. Nepriėmė ir generalinis tarėjas Petras Kubiliūnas, o jo adjutantas Kviecinskas vėliau Marijai Mackevičienei pasijuokė: „Tik pora dienų, o jau ponios be vyrų nerimsta…“

Pagarsėjęs herojus, nacių gerbėjas vidaus reikalų tarėjas Jonas Pyragius mamai ir poniai Starkienei pasakė: „Kaip aš už jus prašysiu vokiečių malonės? Mane patį tada galės suimti.“ Bandė jiedvi patekti pas žymų nacį Nagelsbergą. Įsileidusi į butą prie Kauno ąžuolyno, žmona jas mandagiai priėmė bei, išgirdusi, kokiu reikalu atvykusios, nusigandus atkirto, kad nieko negali padėti. Priėmė jas tik generolas Povilas Plechavičius. Pasodino ant kanapos, ramino. Tačiau ir jis buvo bejėgis, pats laukė suėmimo. Ir iš tikrųjų netrukus atsidūrė istoriniame lageryje Salaspilyje.

1943 m. gegužę Jadvyga Čiurlionytė paskambino mamai iš Kauno ir pranešė, kad gauta liūdnų žinių. Mama tuojau susiruošė į Kauną, o grįžusi į Vilnių pasakojo: „Skubiai leidausi į geležinkelio stotį. Ėjau Pilies gatve baisiai sujaudinta. Staiga prasilenkia prof. Skardžius ir abejingu balsu man sako: „tai Sruoga miręs.“ Mane lyg kas padegė. Sušukau jam piktai kažką panašaus: „Nesidžiaukit. Tikrai jis gyvas!“ Nuo tol Skardžius su manim nebesisveikino. Aš neabejojau, kad Balys gyvas, ir Kaune nulėkiau į gestapo raštinę, kurioje buvo pilna tarnautojų. Įpuolusi pas juos, kaip beprotė pradėjau šaukti: „Ką jūs padarėt mano vyrui profesoriui Sruogai? Tuojau skambinkit į Štuthofą ir pasakykit man teisybę!“ Gestapininkai nutilo ir visi į mane sužiuro. Aš laukiu. Pagaliau sako: „Gerai, paskambinsim.“ Netrukus man pranešė, kad eičiau namo, nusiraminčiau, nes profesorius Sruoga iš tikrųjų gyvas.“

Greitai pasklido gandai apie pirmųjų įkaitų mirtį. Kas tik galėjo, sujudo spausti Berlyną, kad juos paleistų. Buvo tartasi su Berlyno lietuvių sąjungos pirmininku, su advokatu Nargelavičiumi ir kitais. Savitarpio pagalbos pirmininkas prof. Ignas Končius tik nugirdęs, kad per Velykas kaliniams leista parašyti pirmąjį laišką šeimoms, o Vilniaus miesto komisaras Hingstas, – jo žinioj buvo įkaitai, – pažadėjo visus išleisti. Pamažu laiškai pradėjo eiti. Rašyti jie buvo vokiškai, o mums teko juos šifruoti, ieškoti paslėptų minčių.

Kartą mama prasitarė, kad vakare turi itin svarbų pasimatymą su labai aukštais vokiečių valdžios pareigūnais. Nerimastingai jos laukiau visą pusnaktį, beveik manydama, kad ji pati, ko gero, bus suimta. Galop mama atsirado ir prasitarė sėdėjusi Hitlerio kėdėj, kažkokioj slaptavietėj (Hitleris neva ten buvęs prieš kelias dienas). Vėliau sužinojom tikrą šio įvykio istoriją. 1943 m. rudeniop lynojant, šaltam vėjui pučiant, mama, prislėgta mus užgriuvusios nelaimės, ėjo į gimnaziją. Ją pasivijo kapelionas, jaunas kunigas Juozas Tadarauskas ir pranešė sensacingą žinią, kad Vilnius laukia slapto Hitlerio atvykimo. Apie tai sužinojusi Hingsto šeimininkė, nacių patikėtinė lietuvė. Jai buvo pavesta prižiūrėti, kad Hingstas per daug negertų. Lietuvių pogrindis esą sutarė pasiekti Hitlerį ir paruoštu lėktuvu iš Štuthofo išvežti kun. Alfonsą Lipniūną, kun. Stasį Ylą ir Balį Sruogą. Slaptasis susitikimas su Hitleriu turėjo įvykti Vilniaus senamiestyje, tos šeimininkės bute. Paskirtą vakarą mama ten nuėjo. Šeimininkė pasakiusi, kad susirinkimas įvykęs vakar, o ji dabar sėdinti Hitlerio kėdėj.

Žinoma, visa tai buvo kažkieno sufantazuotas blefas ir visi mamos žygiai nuėjo perniek. Suimtieji buvo uždaryti, o apie jų kančias mes galėjom spėlioti tik iš kelių ezopine kalba rašytų laiškų. O kaip yra iš tiesų, nežinojom ir neįsivaizdavom.

Gimnazijoj trūko kuro ir namų ruošos pamokoms maisto. Dar 1943-iaisiais sargienės Vrubliauskienės virtuvėj išbandėm arklieną. Iš pradžių raukėmės, galų gale įsitikinom, kad ji visai pakenčiama, juk arklys daug skanesnis už kiaulę.

O dėl maisto trūkumo mama patyrė dar vieną nuotykį. Virimo pamokoms tėvų komitetas ieškojo produktų, kur tik galėjo. Darbelių mokytojos vyras buvo miškų urėdas prie Naujosios Vilnios, tad galėjo parūpinti šiek tiek maisto. Komitetas išrinko mamą ir ponią Leokadiją Juodišienę pas tą urėdą keliauti. Ponia Juodišienė susitarė su Vilniaus brandmajoru Valerijonu Šimkumi, kuris turėjo savo žinioj automobilį, kad jis mus į N. Vilnią nuveš.

Sutarė išvykti 1943 m. spalio 26-osios ryte, bet brandmajoras su šoferiu pasirodė tik apie pietus. Mama apie šią kelionę taip pasakojo: „Tik išvažiuojant iš Vilniaus pastebėjau, kad pasukom ne tuo keliu, bet į pietus, Ašmenos link. Šimkus nenorėjo grįžti, siūlė už kelių kilometrų perkirsti trikampį iki kelio į tikslą. Taip ir padarėm, pasukom keliuku per mišką, kuriame matėme neaiškių tipų, visokių partizanų… Kelionė, nors ir pavojinga, pavyko. Urėdas mus vaišingai priėmė, vyrai pasigėrė, o mudvi raginom juos skubėti, kad greičiau grįžtume namo. Išvažiavom sutemus. Keliaujant vieškeliu prie N. Vilnios geležinkelio stoties išgirdom didelį sprogimą. Paaiškėjo, kad sprogo mina. O vyrai, apsižiūrėję, kad nebeturi benzino, nutarė pasukti į stotį, – mudvi paliko tamsoje vienas, tuščiame vieškely. Kur dingti? Ką daryti? Galvojom grįžti vėl į urėdiją, maždaug už kelių kilometrų esančią. Netikėtai pamatėm vežimą su puodais. Keliaujantis į Vilnių  žmogus sutiko mudvi pavėžėti. Tik staiga mus apsupo vokiečiai, nuvarė į mišką, į ukrainiečių partizanų stovyklą. Patikrinę mūsų dokumentus paleido, o mes vargais negalais vėl atsikapstėm į urėdiją ir čia pernakvojom. Ryte iš subombarduotos stoties traukiniu išvažiavom į Vilnių ir laimingai pasiekėm namus, nei garsiojo brandmajoro, nei urėdijoje gautos maisto pašalpos daugiau nepamačiusios.“

Ne vien maisto trūko gimnazijoj. Dar praėjusį rudenį paaiškėjo, kad malkų bus striuka. „Deutschland über alles“ net prakurų nežadėjo. Prisiminiau mūsų gimnazijos nuotykį, išvyką į panašią medžioklę.

Tėvų komitetas nutarė išsiųsti vyriausius mokinius į mišką malkų parvežti. Paskelbus, kad ieškomos savanorės, aišku, pasišovėm mes trys: Irena, Živilė ir aš. Prisidėjo dar keli Vytauto Didžiojo gimnazijos aštuntokai. Atsirado toks iškleręs sunkvežimis, kurį vairavo lenkuojantis ir dar šveplas šoferis. Mūsų karvedžiu buvo paskirtas jaunas, dar pats beveik gimnazistiškai atrodantis, filosofijos mokytojas Petras Ąžuolas.

Kokia laimė! Atleistos nuo pamokų, tėvų komiteto patikėtinės, įsivaizdavom labai linksmą ir nuotykingą kelionę. Nubildino, nukratė mus tas bedantis šoferis kažkur už Jeruzalės į gilų mišką, gerokai prisiūbavęs vos išvažiuojamais, tankiom smilgom apžėlusiais keliukais. Pagaliau sustojom, šoferis išjungė motorą, išsirangė iš sėdynės ir sunerimęs ėmė ratu sukinėtis. Susirūpino ir mokytojas, jis garsiai paabejojo, ar tikrai čia mūsų malkavimo vieta. Dabar ir mums pasidarė nebeaišku: ar atvažiavome medžių kirsti, ar jau paruoštų rietuvių į sunkvežimį krauti. Matyt, mūsų vairuotojas, besikrapštąs pakaušį, atsidūrė aklavietėje. Kažką po nosim burbtelėjęs, o gal ir tyliai nusikeikęs, prašvebleno: jis pavažiuosiąs kiek pirmyn pasidairyti, o mes čia galim jo luktelėti.

Palaukę valandėlę kitą sunerimome: nei mašinos, nei šoferio, nei jokios gyvos dvasios aplinkui. Tokia keista miško tyla mūsų jaunatvišką klegesį greit užslopino. Supratome, kad esam palikti vieniems dievams težinomam tankumyne.

Mokytojas pasiūlė paėjėti pirmyn, gal rasim miško pakraštį, o ten, be abejo, bus ir žmonių. Pasileidom žingsniuoti, visas linksmybes pamiršę. Kažkas užsiminė, kad būtų gerai kokią duonos kriaukšlę pagraužti, bet nei vienas nė sauso žirnio kišenėj nesugraibėm. Mat tėvų komitetas nesusiprato bent kiek paviržio kelionėn įdėti. Galop priėjom miško pakraštį ir prieš akis subangavo nemažas plotas dar nenukastų bulvių. Taip ir nutįso seilė. Kad bent vieną bulvelę čia pat ant lauželio išsikeptume, tai būtų puota! Tik niekur nesimatė nei ūkinio pastato, nei žmogaus, tai kaipgi be leidimo dabar kasinėsim? Mums bestypčiojant ir besitariant, kaip čia pasielgti, lyg iš po žemių išdygo žmogus, pats tikrasis šio turto savininkas. Pasiguodėm, kad esam pamesti, pasiklydę, alkani, ir sulaukėm labai malonaus kvietimo į jo namus.

Tai būta lietuviškos šeimos, garbingai išsilaikiusios neseniai dar lenkams priklausiusioje srityje. Susodinę prie ilgo skobnio, šeimininkai atnešė beveik kibirą virtų kvapniai garuojančių bulvių, tarsi iš anksto žinodami netikėtų svečių sulauksią. Pastatė dar ąsotį rūgpienio ir tokio pat dydžio indą šviežio pieno, juos sumaišę padalijo po gerą dubenėlį kiekvienam. Iki sočiai mus pamaitinęs, ūkininkas staiga atsistojo ir rūsčiu balsu ėmė mus barti. Esą miškas pilnas įvairiausio plauko bastūnų ir šiaip visokių plėšikautojų, net jam, čia gyvenančiam, niekad nėra saugu, todėl tikra laimė, kad mes niekam po kojų nepasipainiojom. Jis liepė dumti namo ir niekad čia nebesirodyti.

O kaip rasti namus, jei jau saulelė slepiasi vakaro prietemoj? Vaikinai nusprendė pasukti pas vieno draugo tėvus, netoli gyvenančius. Mums, merginoms, beliko susirasti Krutulių sodybą ir ten prašytis nakvynės. Ūkininko nulydėtos ir vėl smarkiai naujų šeimininkų išbartos, gavom pastogę. Ryte Antano Krutulio darbininkas mus vienkinkiu vežimu nuvežė tiesiai į gimnaziją. Juk karo metu jokių autobusų, troleibusų nebuvo, o ką jau kalbėti apie privačius automobilius. Visi buvo rekvizuoti karo reikalams, taip pat ir Balio fiatas… Buvo likę tik tarpmiestiniai traukiniai ir kariuomenei nebetinkantys sunkvežimiai. Tiesa, pilnas  kišenes reichsmarkių turinčius aptarnavo dar nuo lenkmečio likę miesto „izvosčikai“.

Įsivaizdavom esančios didvyrės, po tiekos nuotykių laimingai įžengusios klasėn. Atrodėm, beje, gana įdomiai – su treningais, murzinos, išdraikytais plaukais, pilnos įspūdžių, kuriais tikėjomės tuoj su draugėmis pasidalyti ir keliauti namo užtarnauto poilsio. Ir koks buvo mūsų įžeidimas: vokiečių kalbos mokytojas Erikas Pempė, į kurio pamoką įpuolėm, tuoj pakvietė prie lentos Živilę. Jokie pasiaiškinimai apie mūsų žygį negelbėjo, Živilė gavo dvejetą, o gimnazija, deja, ir liko be malkų.

Nors liūdna buvo namuose, mano dienos buvo užimtos: gegužės 15 d. prasidėjo baigiamieji egzaminai gimnazijoje, o dar – muzikos mokykla, darbas vaikų darželiuose, dramos studija, įdomi draugystė ir jaunatviškas pavasaris. Savo kambarį užleidau menininkėms Alytei Fledžinskaitei ir Ievai Naginskaitei, o pati persikėliau į mamos kabinetą. Kitam kambary gyveno doc. Vincas Maciūnas, o kelias naktis slapta užbėgusi nakvojo Marcelė Kubiliūtė, gelbėjusi žydus iš geto. Mama pasakojo, kad metų metus, persirengusi kaimietės drabužiais, slapta kirsdavo Lietuvą nuo Lenkijos skiriančią demarkacinę liniją, Lietuvos vyriausybės pavedimu nešiodama dideles pinigų sumas lenkų okupuoto Vilniaus krašto lietuviškoms mokykloms. Ji slapta pervežė iš Vilniaus į Kauną POW bylą. Už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanota Vyčio kryžiaus su kardais ordinu.

Maisto reikalai Vilniuje vis blogėjo, net duonos gaudavom tik su kortelėmis ir ji buvo jau perpus prifarširuota pjuvenų. Visi draugai liesėjo ir laibėjo, o Jurgis mums atrodė kasdien ilgesnis (nors jo mama per Velykas pavaišino mane labai skaniu, seniai bematytu tortu). Į pilnas gėrybių maisto parduotuves mums draudė įeiti užrašai „Nur für Deutsche“. Gyvenom pusbadžiu, dalijomės retais siuntiniais iš kaimo, kuris neįsivaizdavo, kaip nuo alkio gurguliuoja mūsų pilvai. Ypač buvo nepatogu klausantis koncertų salėje, kai per patį piano pianissimo pasigirsdavo pavasarinių varlių kurkčiojimai…

Bėda buvo ir su drabužiais, ypač su apavu. Mes, merginos, pradėjom po miestą vaikščioti basos, lyg ir naują madą įvesdamos. Tik į teatrą nebatuotų administratorius Vasiliauskas neįleido, labai pažeisdamas mūsų orumą. Alytė sugalvojo siūtis basutes iš suktų virvių, tad ir siuvomės visos, vėl didžiuodamosi savo išradingumu. O juk trūko visko: ir muilo, ir dantų pastos, žinoma, – kavos, šokolado, sviesto, sūrio…

Vokiečiai buvo panaikinę gimnazistų uniformas. Tai, žinoma, būtų palengvinę gyvenimą, nes jos jau buvo nudėvėtos, nusibodusios, galėjom puoštis gėlėtomis suknelėmis, kurių taip troškome gimnazijoje, prakeikusios amžiną vargą lyginant plisuotus sijonus ir juodas prijuostes. Bet kur tau! Nereikėjo pasitarimų nei jokių agitacijų. Visos vilkėjom senom, išvėdintom ir išvalytom, baltais, švariais „kalnieriukais“ padabintom uniformom. Su jomis laikėme egzaminus, su jomis fotografavomės, su jomis atsiėmėm atestatus. Tai buvo vienas iš protestų vokiečiams okupantams.

Dramos studijoj Jurgis lyg ir norėjo su mumis išbandyti savo „Marianą“. Prisipažinsiu, labai pavydėjau Birutei Gabriūnaitei, gavusiai Marianos vaidmenį. Man atiteko tik jos dubleriavimas, bet aš Jurgiui visai nerūpėjau. Ieškodamas scenovaizdžiui idėjų, jis liepė mums pafantazuoti ir nupiešti ką nors panašaus į laivą. Paišėm, braižėm, tačiau vargu ar kas nors buvo panaudota. Mažai ką tada dar išmanėm apie sceną, apšvietimą, o juo labiau – apie patį veikalą. O premjera „Vaidilos“ teatre padarė mums didžiulį įspūdį, ir mudvi su Irena sugalvojom parašyti recenziją. Nebuvo su kuo pasitarti: Balys konclagery, Džonio ir Alfo drovėjomės. Antanas Rūkas ir Antanas Gustaitis, dažnokai lankęsi pas Balį, mums neatrodė patikimi, tad šovė mintis kreiptis į prof. Leoną Karsaviną.

Profesorių pažinau nuo ankstyvos jaunystės. Dar kai gyvenom Žemuogių gatvėj, Kaune, su drauge Verute Eimaityte žiemą bėgdavom į miniatiūrinę čiuožyklėlę jo kieme. Ten su jauniausia Karsavinaite vaidindavom Sonją Henie ir bandydavom ant vienos kojos sukinėtis. Toji pramoga man pasibaigė nevykusiu piruetu – pačiūžos smaigaliu įsidūriau į minkštą vietą… Vieną vasarą Balys atvežė savo fiatu į Bugius Krėvę ir Karsaviną. Įstrigo atmintin prof. Karsavino apranga: turėjo tokį beveik baltą lietpaltį, tada vadinamą „balachonu“, panašų į gydytojo chalatą, ir plono brezento kepurę su įmova visada dailiai apkirptai, nors kiek ir išsidraikiusiai barzdelei. Tai buvo nuostabi apsauga nuo Žemaitijos vieškelių dulkių, kurių kiti du profesoriai nelabai paisė.

Mano akimis, Leonas Karsavinas buvo pats elegantiškiausias profesorius Vilniaus universitete. Toks lieknas, lengvų, šokėjiškų judesių, ramus ir santūrus, net ir karščiausių pokalbių pas Balį metu. Visai kitokie buvo iškalbingieji profesoriai, na kad ir Viktoras ar Vaclovas Biržiškos, kurie nenustygdavo vietoj ir dėstydami savo originalias mintis žingsniuodavo po kambarį – pirmyn atgal, pirmyn atgal… Arba Vincas Krėvė, kuriam atėjus tuoj buvo sustatomos šachmatų figūros – ir abu užmiršdavo, kas čia pat, kambary, dedasi. Arba Balio bičiulis prof. Albinas Rimka, tokių gerų, protingų akių, dažnai užsikosintis astmos priepuoliui užėjus. Tada jis užsidarydavo vonios kambaryje ir surūkydavo ypatingu saldrūgščiu dūmu trenkiantį cigarą. Bet Karsavinu buvo galima labiausiai pasikliauti.

Labai nedrąsiai pasibeldėm į jo kabinetą. Profesorius kiek nustebusiomis, besišypsančiomis akimis nužvelgė mudvi, septyniolikmetes ištįsėles, atidžiai išklausė mūsų mikčiojantį prašymą ir rimtai pradėjo pasakoti apie autorių Alfred’ą de Musset, apie romantinę literatūrą, apie XIX amžių. Džiaugsmo ir pasigėrėjimo profesoriumi įkvėptos tuojau sėdom rašyti. Perrašiau Balio rašomąja mašinėle, pasirašėm I. D. ir… nebeišdrįsom nunešti į dienraščio redakciją.

1943 m. vasarą, baigusi gimnaziją ir vaikų darželio auklėtojų kursus, atpylusi lyg ir diplominį referatą apie J. J. Rousseau, nuvykau į Bugius. Ten skaisčiai ir motiniškai švietė saulė, žadėdama sausą savaitę šienapjūtei. Pirmosios bolševikų okupacijos nualintas ūkis vėl atsigavo, viskas grįžo į senąją vagą, ir vasaros darbai anksti kėlė žemdirbius. Aš bėgdavau su kuria nors jaunesne mergina, nesusigundžiusia prigulti pokaičio, į Kamanas uogauti. Mes žinojom senovės kūlgrindos takus: ąžuoliniai rąstai, dabar jau suakmenėję, buvo tvirti ir patikimi, nereikėjo baimintis, kad nuslysi į pasislėpusį akivarą. Kamanos man rodėsi tarsi didžiulė maldos ir susikaupimo užuovėja. Tokia nepaprasta tyla – kaip jokiame kitame miške. Ypač pokaičio metu, kai ir visi keturkojai, net šernai, pūtė į ūsą, pasislėpę nuo kaitros didesnio krūmo paunksnėje. Kamanose sugrįžo man dvasinė stiprybė, sugniuždyta įtampos Vilniuje. Reikėjo ir gėrybėm kiek apsirūpinti miesto žiemai. Kaimynų berniokas pardavė 3 kg medaus, – sumokėjau jam po 35 reichsmarkes už kilogramą. Tai nebuvo brangu, nes kiti užsiprašydavo net po 60 reichsmarkių. Tą vasarą didžiausia mano pareiga buvo uogauti, o tų uogų ir Kamanose, ir sode – gyva galybė. Rinkau tekšes, braškes, mėlynes, avietes, sode skabiau serbentus, agrastus, vis dar išsprukdama ir į parugių griovius, kur kekėmis sirpo laukinės žemuogės.

Žinoma, vokiečiai, okupavę kraštą, reikalavo iš ūkininkų duoklės. Didžiausias sambrūzdis kartą vyko ir pačiuose Bugiuose, kai teko surašinėti visos apylinkės pasėlius ir gyvulius. Suiro nuo amžių įsitvirtinusi dienotvarkė. Tai rūstino mano senelį Kazimierą Daugirdą, o man ir darbininkams paįvairino monotoniškų dienų tėkmę.

Prailgdavo po Vilniaus įdomybių ramios Bugių dienos, norėdavau pasižmonėti, todėl kelis kartus dūmiau dviračiu tiesiai per Kamanas pas Zubovus, į jų sodybą Judreliuose. Tai buvo Vladimiro II Zubovo ūkis, nupirktas jau komunizmo pavojui gresiant, pardavus Naujadvario dvarą prie Klaipėdos. Kambariai buvo apstatyti gražiais, dar iš seniau turėto Dabikinės dvaro baldais. Apie juos Dziutas (Vladimiras II) sakydavo: „Panskie ostatki, chlopskie dostatki“ („ponų likučiai valstiečiams – turtai“). Judreliuose per karą slapstėsi Zubovų šeima, Sofija Čiurlionienė ir jos priglausta žydaitė.

Kukliame, bet gero gaspadoriaus ūkyje buvo miela, nes teta Niuta (Ona Zubovienė) net ir daug sunkesnėmis sąlygomis mokėjo susitvarkyti jaukiai ir patogiai, pati šeimininkavo ir visus, net buvusius darbininkus, prie šeimos stalo sodindavo.

Vasarai baigiantis Zubovas dovanojo man triušių porelę, kurią parsivežiau į Vilnių ir turėjau nemažai rūpesčių dėl jų šėrimo. Rudenį apgyvendinau juos balkone, o ten labai jais domėjosi mūsų taksiukas Dzingulis, atsivežtas iš Kauno, gautas iš Pūtvių Pavėžupio dvaro dar prieš karo pradžią. Žiemą tuos triušius teko perkelti virtuvėn, tarnaitės Emilės globon, o jai ir šiaip užteko vargų mums maisto medžiojant. Zubovo geranoriškumas mums nuėjo veltui, porelė prieauglio nesusilaukė. Emilė neturėjo laiko jų prižiūrėti, o man ne triušiai buvo galvoje, tad gana greit perleidom juos labiau ūkiškai nusiteikusiems pažįstamiems.

Tą 1943-iųjų vasarą mama į Bugius nevažiavo. Bėgiojo Balio reikalais visur, kur tik įsivaizdavo kokią nors pagalbą ar paramą rasianti. Labiausiai ją pažeminantis žygis buvo pas Vilniaus gestapo viršininko meilužę, lietuvę, Kuršėnų dvarininkaitę. Mama vėliau taip pasakojo:

 „Išgirdau kalbas, kad ji turi didelės įtakos gestapo viršininkui. Nuėjau į jos butą buvusiam palocėly apie 12 val. dieną. Tarnaitė atidarė duris ir įleido į gana apytuštį saloną, kurio durys buvo plačiai atlapotos į kitą kambarį, matyt, ponios buduarą. Prie tualetinio staliuko su veidrodžiu, nugara į mane, sėdėjo ponia su negligé. O kai atsisuko – pažinau ją. Ji šaltai paklausė: „O kokiu jūs reikalu?“ Pasakiau, kad noriu paprašyti jos užtarimo mano vyrui, vokiečių suimtam. Mano žiniomis, ji gerai pasižįsta su gestapo viršininku. „O taip! Viršininkas tikrai puikus, žavus žmogus! Bet, žinot, aš į politiką nesikišu, nieko negalėčiau padaryti…“ Kaip karštu vandeniu apipilta išėjau ne sudieu nepasakius. Niekad nesijaučiau taip pažeminta, net gestapo įstaigose, kur buvau visur mandagiai traktuojama ir į mane visi kreipėsi „Frau Professor“…“

Mamą ramino draugai, o Juzukas, atvažiavęs iš Kauno, jos vardo dieną, birželio 23-iąją, išsivežė ją į Trakus bent kiek prasiblaškyti. Tačiau ir šioji išvyka, žadėjusi būti maloni, mamos nuotaikų nepataisė.

1939 metų, keliaujant po Vilniaus kraštą, Krėvės pranašystė man neišsipildė. Tada, besidžiaugdamas nuo pilies kalno Vilniaus bokštais, jis man tvirtino, kad netrukus aš būsiu to miesto universiteto studente. Deja, keturiasdešimt trečiaisiais baigusiųjų gimnaziją kartai, tą rudenį svajojusiai įstoti į aukštąją mokyklą, buvo liūdna. Išsibarstėm visi kaip išardyto lizdo paukšteliai, su daugeliu klasės draugų pasimetėm, retai vieną kitą sutikdavom. Universitetą uždarius, man liko tik muzikos mokykla, Jurgio vadovaujama dramos studija ir darbas daržely. Mudvi su Irena sugalvojom dar sudaryti moterų krepšinio komandą, susiradom trenerį ir laisvalaikiu bėgdavome į aikštelę. Tačiau nelabai rimtai treniravomės ir gana greitai iškeitėm šį sportą į buriuotojų kursus. Ir to dar neužteko: įstojom į baleto studiją pas Mariją Jakštanytę. Netrukus ten pamatėm pratimus atliekančią Vilniaus teatro aktorę, kurią iš tolo pažinom. Nujautėm, kad ji buvo viena iš mūsų „vyresniųjų“ draugų būrelio (žinojom, kad jie turėjo savo amžiaus, savo kartos draugių), todėl, nejaukiai pasijutusios, gal šiek tiek ir pavydui žnybtelėjus, greitai baleto meno atsisakėm.

Džonis ir Alfas visai mums išūžė galvas prancūzų poetais ir pačia Prancūzija, todėl prikalbinom su Živile mano mamą, kad surastų mums prancūzų kalbos mokytoją. Mokytoja tuoj atsirado, dar prisijungė Kornelija ir pakaitomis tai jos, tai Živilės, tai mano bute mokėmės. Bet netrukus mokytoja išvyko į Lenkiją, dar vienas bandymas kur nors rimčiau užsikabinti gana greit pasibaigė. Laisvė baigus gimnaziją, vakaronės ir net naminiai pasišokimai su vyresniais draugais dar tik iš vaikystės lukštų išsiritusias merginas nuostabiai greit brandino, nors į rimtus flirtus nesipainiojom. Gera būti jaunoms, linksmai padykusioms, didelių rūpesčių neužspaustoms. Didieji mūsų šeimos rūpesčiai vis sunkiau slėgė mano mamą. Vis dažniau ji važinėjo į Kauną dar vildamasi išgelbėti Balį.

Liūdnoką namų kasdienybę retkarčiais paįvairindavo netikėti įvykiai. 1943 m. lapkričio 8-ą geležinkelio stoty pasitikau grįžtančią iš Kauno mamą, kartu atvažiavo Marytė Nemeikšaitė ir rašytoja Ona Lukauskaitė-Poškienė (savųjų vadinta Hania). Jaučiau, kad jos atvyko lyg su kokia ypatinga misija, o jų veidus gaubė paslaptingumo šešėliai. Pažvelgusi į mano klausinėjančias akis, mama pašnibždėjo: bus vestuvės… Kitą dieną, lapkričio devintąją, mama suruošė vestuvinius pietus Haniai ir Kaziui Borutai. (Tą dieną Hania mano Svečių knygoje įrašė: „Savo gyvenimo lemiamoje dienoje.“) Jokių svečių nebuvo, tik Marytė Nemeikšaitė. Iš kažkur Emilė „sukombinavo“ visai padoraus maisto, tuo metu tikrai beveik vestuvinio. Nebuvo tai linksma ar triukšminga puota, nebuvo ir stipresnių gėrimų, visi valgė tylėdami, susikaupę ir netrukus iškeliavo pas Kazį Barauską. Ten visada rinkdavosi trys Kaziai: Kazys baltasis (blondinas) – Boruta, Kazys juodasis (juodbruvas) – Lukša ir Kazys raudonasis (raudono veido) – Barauskas. Apie tuos tris Kazius man vėliau pasakojo Meilytė Lukšienė, esą jie patys taip vienas kitą vadino.

Balius pas Barauską prieš rytdienos civilinę metrikaciją buvęs linksmesnis. Jame dalyvavo ir Jadvyga Čiurlionytė. Tik po kelių savaičių mama papasakojo visos šios istorijėlės pabaigą: „Per vakarą Boruta ir Jadzė buvo dingę, o iš ryto Boruta pranešė Haniai, kad vestuvių nebus… Verkiančią Hanią išlydėjau į traukinį, į Šiaulius.“ Vėliau samprotavom, kad Boruta, našlys, turėjęs dar nedidelę dukrelę, pasirinko Jadzę, taip pat auginančią panašaus amžiaus Marulę, vildamasis, kad ji globos ir jo Eglę.

Dirbom įvairiuose Vilniaus vaikų darželiuose, dažnai pačios vienos, be vedėjos ar kitos vyresnės auklėtojos. Mūsų laimė, visur buvo virėjos, tad vaikų maitinimu mums nereikėjo rūpintis. Turėjom tik prižiūrėti, kad vaikučiai mandagiai mažose darželio kėdutėse sėdėtų, kad nesiterliodami suvalgytų savo porcijas, kurias dažniausiai sudarydavo nelabai skani košytė ir miniatiūrinis sumuštinis. Bet ir čia būdavo savotiškų bėdų su motinom, kurios skaitė skirtingus sveikatos patarimus. Viena manęs prašė, kad jos Vytukas būtinai išgertų pienuką (keista, bet darželiai jo dar gaudavo) prieš pagrindinį patiekalą, o Jonuko mama maldavo jokiu būdu neleisti jos sūneliui gerti, iki jis nebus springdamas sauso davinio suvalgęs. Ji net bandė man į delną įsprausti kyšį, kelias reichsmarkes, kad tik jos prašymą išpildyčiau. Kyšio įsižeidusi nepriėmiau, bet gailėjausi žiaukčiojančio Jonuko, prievarta kemšančio apdžiūvusios duonytės pluteles.

Įdomiausias darželis buvo J. Basanavičiaus gatvėje, netoli teatro. Į jį savo vaikus siuntė to teatro aktoriai. Jauniausios mūsų mokinukės buvo Kristina Škėmaitė ir Dagnė Jakševičiūtė. Dar jiedvi ir žmoniškai žingsniuoti nebuvo pramokusios, todėl vedant vaikus pasivaikščioti Irena nešė Kristiną, o aš – Dagnę. Nešėm ne vien iš pareigos, bet ir iš pasididžiavimo, kad globojam tokių žymių artistų vaikus.

Dagnės tėvus aš dar iš vaikystės pažinojau. Monika Mironaitė, jos mama, dažnai Kaune viešėdavo pas Marytę Nemeikšaitę, kurios vaikų darželį aš pati lankiau, o daug vėliau, mums persikėlus į Vilnių, Marytės namai tapo mūsų nuolatine apsistojimo vieta, kai nuvažiuodavom į Kauną. Abu Nemeikšai – Marytė ir jos brolis dr. Juzukas – buvo ypatingi žmonės, gyvenantys kitų labui, visiems, nelaimės ištiktiems, padėdavo, visais rūpindavosi. Juodu be galo daug širdies ir meilės rodė man ir mamai, o kai Balys grįžo iš lagerio, buvo jo rūpintojėliai ir globėjai. Kai dar gyvenom Žemuogių gatvėj, Monika, Giedrė Žmuidzinavičiūtė (vėliau Gučienė), Lidija Manomaitytė (Čepienė), Ziunė Druskytė (Juzė Aglinskienė), Meilytė Matjošaitytė (Lukšienė, vienintelė ne skautė), Valerija Barmienė (visų vadinta Gervele) ir dar kelios priklausė vyresnių skaučių būreliui „Laumės“ ir lankydavosi pas mano mamą, nors ji nebuvo skautė. Visos buvo jaunos, gražios, malonios, bet Monika išsiskyrė savotišku žavesiu, kuris mano vaikiškoms akims atrodė pasakiškas, užburiantis. Jos skaitydavo Rabindranathą Tagore, Rilke, kitus poetus filosofus, svarstė pedagogikos, moralės klausimus, diskutavo. Daug daug vėliau Meilytė Matjošaitytė-Lukšienė man sakė, kad vyresnėms skautėms neužteko skautiškų žaidimų, stovyklavimo, eilinių sueigų. Jos ilgėjosi gilesnių minčių, rimtų pokalbių, todėl ir rinkdavosi pas mano mamą, kur buvo suradusios joms reikalingą užuovėją.

Algirdas Jakševičius, Dagnės tėvas, taip anksti palikęs savo dukrelę našlaite, Kaune dažnai lankydavosi pas Balį, o vėliau – ir Vilniuje, Balio kabinete, atsimenu karštus jų pokalbius – vis teatro temomis. Dar Kauno III valstybinėj gimnazijoj buvo surengtas dailiojo skaitymo konkursas. Mūsų klasei atstovauti buvo išrinkta Sandra Pūtvytė, o aš ištraukiau „laimingąjį“ bilietą, – buvau įpareigota dalyvauti konkurse. Sandra tuo metu gyveno pas mus, Žemuogių gatvėj, tad mudvi, siaubo pagautos, kreipėmės į Balį pagalbos, nes neturėjom jokio supratimo apie skaitymą. tąsyk Balys paprašė Jakševičiaus mus pamokyt, ir jis labai sąžiningai stengėsi mus konkursui paruošti. Buvom dar labai drovios gimnazisčiokės, gėdijomės to akiniuoto gražuolio, todėl nelabai pasidavėm geriems jo norams ir nė viena konkurso nelaimėjom. Gailėjausi daržely Dagnės, nepažinusios savo genialaus tėvo, kurį mačiau Vilniuje jau labiau suprantančiomis akimis, nei tada, kai dar buvau išsiblaškiusi paauglė trečiokė.

Antanas Škėma mus intrigavo ekstravagantiškumu. Nors visi vyrai tada nešiojo skrybėles, bet jo buvo ypač meniškai į šoną pakreipta, ir gatvėje net iš toliausiai galėjai pasakyti, kad va tenai žingsniuoja Škėma. Pas Balį jo niekad nemačiau, miklūs ir grakštūs jo judesiai mus žavėjo tik scenoje. Žinoma, jis nebuvo panašus nei į santūrųjį Henriką Kačinską, nei amantišką Stepą Jukną, kuriuos kone kaip dievaičius garbinom. Škėma buvo visai kitoks, net egzotiškas – ir dėl originalios išvaizdos, ir dėl aštroko slaviško akcento. Vis laukėm Kristinos tėvo, ateinančio į darželį dukrelės atsiimti. Deja, viltys pražūdavo, nes ateidavo tik ponia Škėmienė.

J. Basanavičiaus gatvės daržely neilgai dirbom, nes vokiečiai panoro pasisavinti visą namą ir liepė kuo greičiausiai išsinešdinti. Bandėm gelbėti darželio turtą, šaukėmės draugų talkos. Vedėja iš kažkur atbildino sunkvežimį su pagiriotu šoferiu, kuris mums padėti atsisakė. Skubiai krovėm skurdžius baldelius, indus ir nedidelę žaislų krūvelę, išsukinėjom net elektros lemputes, pasiryžusios nieko vokiečiams nepalikti.

Gaila buvo to darželio, mūsų pamiltų vaikų ir labiausiai – trumpesnių darbo valandų. Čia dirbome tik iki ankstyvo popiečio, o kitur, kur turėdavom popiečiais guldyti ir migdyti auklėtinius, – kartais net iki 19 val. Man dar teko pabūti Jakšto, Šopeno, Jasinskio, Pylimo ir Bernardinų gatvių darželiuose. Čia vis dar jautėsi tų darželių steigėjos Marytės Nemeikšaitės mylinti širdis, jos geroji dvasia, kuri ir mane ilgai augino.

Vaikų darželiai buvo mano išsigelbėjimas nuo vokiečių. Jaunimas slapstėsi, o drąsesnieji rizikavo lankydami kino teatrus, kuriuos dažnai apsupdavo vokiečiai, gaudydavo darbams Vokietijoje. Veikė pogrindis, į kurį mane įpainiojo Algis, prašydamas padėti jam nešti negrabiai suvyniotus ryšulius. Įspaudęs man po pažasčia sunkoką paką, liepdavo sekti paskui jį dešimties žingsnių atstumu. Nepaaiškindavo, nepasakydavo, ką jis man įgrūsdavo, tik prisakydavo saugotis vokiečių ir jokiu būdu nepražudyti ryšulių. Žinoma, nujaučiau jų turinį, tik kad tie žygiai labai labai pavojingi, neįsivaizdavau. Kaip ir Krėvių lankymas jų slaptavietėje man neatrodė per daug grėsmingas.

Kartą žingsniuoju su tais ryšuliais Jogailos gatve. Algis prieky, aš iš paskos, staiga jaučiu, kad slysta iš rankų mano nešuliai, popieriai sklaidosi ant šaligatvio, o dar žaismingas vėjelis pradeda juos kilnoti, tarsi norėdamas papuošti visą kvartalą. Stabtelėjau, dairausi, kur Algis, nejau jis man nepagelbės? Didžiausiai nuostabai, pamačiau tik jo kulnus, smunkančius į mūrinio namo vartus. Ką gi – renku išsibarstėlius, o čia trys jauni vokietukai apstojo ir juokiasi. Linksminasi iš mano žioplumo. Rimtai pyktelėjau ir sušukau, kad, užuot šaipęsi, verčiau man padėtų. Vokietukai, eiliniai, neką už mane vyresni, matyt, susigėdo, ir visa slaptoji spauda tuojau pat buvo gražiai krūvelėn sudėta, net po kojom pasipainiojusiu virvagaliu surišta… Algį radau išplėstomis akimis, išbalusį, įsispraudusį į pravirus geležinius vartus. „Na ir pasisekė tau!“ – teištarė jis.

Vos kelioms dienoms po Balio suėmimo praslinkus, gavau mamos ir ištikimos Krėvių tarnaitės parūpintą išpampusį portfelį su baltiniais, maistu ir spauda Krėvėms. Ketinau pabaigusi kursus keliauti pas Krėves ir jiems tą siuntą įteikti. Bet kaip čia nužergloti vienai vakare kažkur į Žvėryną, į nežinomą gatvę? Paslaptį teko patikėti draugei, nes sunku buvo išvengti klausimų dėl staiga atsiradusio svetimo ir dar tokio prikimšto portfelio. Na, ir drąsiau dviese, kai gatvėse nuolat bando užkalbinti vokiečių kareiviai, vis žadėdami seniai ragauto šokolado. Tą vakarą kaip tyčia mūsų laukė trys draugai, su kuriais dažniausiai susitikdavom po gimnazijos pamokų. Nuo jų nepasiaiškinusios negalėjom atsiskirti, o paslaptį išduoti taip pat nevalia.

Išėjom nerūpestingai taukšdami, visokius niekelius plepėdami. Bet tasai Krėvėms skirtas nešulys man kėlė nerimą. Vakaras buvo gana šiltas, nors tamsokas. Pasiūliau draugams pasivaikščioti Neries pakrante. Nužygiavom į Žvėryną – gatvės tuščios, žmonės užsirakinę namuose, pro langus nė jokio žiburėlio nematyti. Reikėjo greitai sugalvoti, kaip Krėves rasti, kaip draugų smalsumo išvengti ir to vis labiau sunkėjančio portfelio atsikratyti. Upė nebuvo užšalusi, pradėjom svaidyti akmenukus – kieno ranka miklesnė, kieno akmenukas daugiau pašuoliuos paviršium. Kai gerai įsismaginom, mirktelėjau draugei ir dingau. Gatvę greitai radau, bet, nežinodama namo numerio, pradėjau abejoti šio žygio sėkme. Staiga iš tarpuvartės išniro stambaus vyro povyza. Sustojo prieš mane, rankas į kišenes susikišęs, ir spokso į portfelį. Na, manau sau, jau pakliuvau! Čiups mane tas… tas policininkas (kažkodėl jis man atrodė kaip policininkas) ir pradės kamantinėti. Taip ir sustingau, nieko nei galvoti, nei svarstyti neįstengdama. Rodėsi, valandų valandas tas mūsų styrojimas truko, ir taip norėjau skradžiai į žemę prasmegti. „Ar ne pas Krėves eini?“ – staiga sududeno žemas bosas. Vis dar be žado nieko neatsakiau. Eime, parodysiu, galvos kryptelėjimu pasiūlė. Netrukus priėjom tamsų namuką, kurio duris mane atvedęs vyras net nepasibeldęs atidarė. Iš tamsaus kampo pakilo dvi žmogystos. Ponia Krėvienė apkabino mane, priglaudė, pabučiavo. Krėvė nepajudėjo, tik labai išsigandusiomis akimis lyg kažko klausė, lyg kažką sakyti norėjo. Trumpa tylos minutė vėl valandom prailgo. Ypač nejauku buvo, kad kambary taip tamsu, prislėgta, taip šiurpulingai graudu. Ir kalbėjom patylom, lyg savo šešėlio bijodami. Krėvėms rūpėjo mano mama, Balio likimas. Klausinėjo, ar gestapas jų neieškojo, ar niekas į jų butą neįsikraustė. (Taip. Gestapininkai jo kitą rytą ieškojo, grasino jų tarnaitei, triukšmingai šeimininkaudami ir daiktus stumdydami, popierius vartaliodami.) Krėvienė kvietė kažkur į tamsų vidų, matyt, į kitą kambarį, bet man reikėjo skubėti. Be to, norėjau kuo greičiau iš ten sprukti, kai Krėvės pradėjo reikšti tiesiog perdėtą dėkingumą. (Vėliau mama pasakė, kad toji Krėvių slaptavietė buvo prof. Prano Augustaičio sesers namelis.) Kai kurie žmonės  manė, jog ponia Krėvienė esanti žydė, todėl abu Krėvės ir slapstėsi. Tačiau vokiečiai jos neieškojo kaip žydės, o mama man pasakė, kad ji yra karaimė, pavarde Karak (rusiškai „slivočnoje maslo“ – maždaug „slyvų sviestas“).