literatūros žurnalas

Petras Palilionis. Klaidos, pažadinusios atmintį

2010 m. Nr. 2

Iš redakcijos pašto

 

Po įvairių insinuacijų, šmeižto, net teis­mais grasinimų, kuriais 2001 metais sutikta mano knyga „Svajojęs gražų gyvenimą”, buvau davęs sau žodį apie Juozą Grušą

ateityje viešai nebepraverti nei pusės lūpų. Tegu byloja kiti, kurie rašytoją ir jo žemiškąją kelionę juo toliau, tuo labiau linkę regėti gerokai pakylėtą virš mūsų nuodėmingosios tikrovės… Verčiau, tariau sau, skaitysiu jo išmintingą paradoksišką kūrybą, lankysiu (kažkodėl ligi šiol artimųjų nebaigtą tvarkyti) kapavietę, plūstelėjus prisiminimų bangai, ieškosiu kartu praleisto prarasto laiko. Bet kur ten… Lauki nelauki, vis dažniau neprašo­ma pasibeldžia praeitis, primindama, jog artė­ja 110-osios Juozo Grušo gimimo metinės. Neabejoju, ta proga pasirodys ne vienas šiam mūsų klasikui skirtas darbas, gal net keletas. Jų seriją (atsitiktinai ar dėsningai) pradėjo žurnalas „Metai”, per du 2009 m. spalio ir lap­kričio numerius paskelbęs platokus Vlado Žu­ko atsiminimus „Susitikimai su Juozu Gru­šu”. Tikėdamasis nežinomų arba primirštų senų dalykų, įnikau skaityti. Ir nepajutau, kaip mano nusistatymas taip susvyravo, kad vėl sėdau prie popieriaus lapo.

Sveikintinas garbaus profesoriaus noras žadinti atmintį, aktualizuoti tautos iškiliau­sius, nepelnytai gožiamus vienadienių verty­bių, naujų knygų ir vardų, priminti tuos, ku­riems vis mažėja vietos mūsų mintyse ir širdyse, kurie nepretenduodami buvo ir lieka tikrasis nacionalinis turtas. Anksčiau ar vė­liau jų vertingiausi darbai, patyrę laiko iš­bandymus, skaitytojų bei vertintojų ištikimy­bės mutacijas, grįš. O rašau, nes apgailestau­ju dėl padrikokos publikacijos, dėl klaidų, ku­rias priverstas įvardyti, kad neduokdie nau­jieji J. Grušo biografai, priėmę visą V. Žuko rašinį už gryną pinigą, nekvestionuodami ne­pradėtų jų tiražuoti. Bet apie viską iš eilės.

Profesorius V. Žukas kažkodėl J. Grušą pa­jaunina visu mėnesiu; rašytojas gimęs 1901 m. lapkričio, o ne gruodžio 29 d., kaip teigiama „Gyvenimo bruožuose” („Metai”, 114 p.) ne Žaidžiūnų, o Kalniškių – Žadžiūnų kaime (žr. rašytojo ranka pildytą Asmens lapelį kadrams registruoti („Svajojęs gražų gy­venimą”, 194 p.) Jo tėvas Antanas Grušas bu­vo varguolis, pradėjęs 6 nuosavais ir 3 nuo­motais hektarais, tiktai gerokai vėliau prasi­gyvenęs net iki 98 ha. (Rašoma – 50 plius 20 ha.) Nežinia iš kur publikacijoje atsirado vie­tovėje nesantys Mieškonys, kai turėtų būti Mėsmedis, Meškuičiai, Satkūnų, nors buvo Sutkūnų pradžios mokykla, Kemerovo, ne Latvijos Kemerių kurortas, kuriame J. Gru­šas pokario metais taisė pašlijusią sveikatą. (Yra ir Kemerovas, didelis Rusijos pramonės miestas, gal jame yra ir koks nors kurortas, tačiau rašytojas niekada jame nebuvo.)

Iškraipyti ne tik vietovardžiai. Grušų namo nuomininkas Liolys tapo Liokiu, dailininkė M. Stirbytė-Valaikienė – M. Sterbyte-Valaikiene, kontroversiškas dvarininkas Klupštas – Klupša. Pasak J. Grušo, Lietuvą vizitavusio fašistavusio rašytojo H. F. Bluncko būta Vokietijos rašytojų rūmų, o ne kultūros rūmų pirmininko etc.

Keista, kad toks prityręs bibliofilas žodis žodin pakartojo J. Grušo primirštus ar są­moningai nutylėtus (neužmirškim, jog prisi­minimai užrašyti gūdžiu sovietmečiu) bio­grafinius dalykus. Pabandykime pasiremti nesunkiai prieinamais šaltiniais: Kauno žydų Tarbut pedagoginės draugijos mokytojų kur­suose lietuvių kalbą ir literatūrą rašytojas pradėjo dėstyti vos iškėlęs vieną koją iš uni­versiteto, t. y. 1929 metais, baigęs Teologijos-filosofijos fakultetą, o ne ketveriais metais vėliau. (Žr. bibliotekininkės Birutės Velykytės diplominį darbą J. Grušo bibliografija, 1971 m., vadovas ped. m. k., doc. V. Žukas.)

Būtina patikslinti dar vieną faktą, tu­rėjusį nemenką reikšmę J. Grušo visuome­niniame gyvenime – jo darbą Katalikų veiki­mo centro leistame populiariame to meto „Mūsų laikraštyje”. Langelį į žurnalistinę savo praeitį tik į gyvenimo pabaigą rašytojas praverdavo plačiau, noriau, toli gražu ne vi­siems. Manyčiau, dėl kelių nesunkiai nu­manomų priežasčių. Pasak išeivijoje mirusio KVC ideologo kunigo Juozo Prunskio, cituoju: Grušas „Mūsų laikraštį” faktinai redagavo nuo pirmojo numerio, t. y. nuo 1928 metų. Jam patikimai antrina ekonomistas, ilgametis „Mūsų laikraščio” darbuotojas Eduardas Pašakinskas, teigęs: Juozas Grušas oficialiai iš redakcijos pasitraukė tiktai 1940 metais va­sario mėnesį, išleidęs 7-tą, o iš eilės 579-tą savaitraščio numerį. Vadinasi, „Mūsų laikrašty­je” vienokia ar kitokia forma J. Grušo dar­buotasi visą dešimtmetį – nuo 1928 iki 1939 metų.

Kas kaltas dėl V. Žuko (ir ne vien jo) pakartoto šio netikslumo, jog J. Grušo redaktoriauta tiktai 1938–1939, vos vienerius metus? Biografai, rašytojo atminties duobės, ar visai kas kita? Nei vienai, nei kitai pusei advokatauti nebūtina. Pasak Pulcherijos ir Juozo Grušų namų gerosios dvasios, aktorės Elenos Petrikaitės-Jakševičienės, rašytojo būta balandžio su žalčio galva… Privačiu gyvenimu LTSR valstybinių premijų laure­atas, Lietuvos liaudies rašytojas nenorėjo ir negalėjo rizikuoti. Praeityje idėjiniai priešai, o vėliau įvairaus plauko nedraugai nenuleido akių. Kas galėjo būti tikras, kad vieną gražią dieną nebus ištraukti ir apyvarton paleisti „seną kataliką” galėję „demaskuoti” vieni ar kiti jo veiklos nepriklausomoje Lietuvoje fak­tai, naujųjų ideologijos pėdsekių nuomone – nuodėmių nuodėmė” – kūriniai, skelbti vo­kiečių okupacijos metais laikraštyje „Į laisvę” „Literatūros metraštyje”? Lyg nebūtų pasi­mokęs iš be kaltės apkaltintųjų – Kazio Jan­kausko, Viktoro Katiliaus, Edvardo Viskantos, Juozo Keliuočio ir kitų plunksnos brolių tremčių, nutylėjimo, daugelį metų trukusio kūrybos persekiojimų… Kas kita – visuotinu­mo siekusi jo talentingoji proza bei ne kartą ant uždraudimo ribos balansavusi, tautos atmintį žadinusi istorinė ir ne tik tarybinės gyvensenos pamatus drebinusi dramaturgi­ja… Čionai J. Grušas, kaip jo genialusis drau­gas režisierius Juozas Miltinis savo teatre, jautėsi visagalis ir buvo visagalis… Demiur­gas, o! – kaip išrėžtų iškilusis panevėžietis.

Bendravusieji su J. Grušu, gal tas vieš­nages ir fiksavusieji, turėtų ką prikišti V. Žu­kui ir dėl kai kurių rašytojo prisiminimų mokinukiškų atpasakojimo ir atpasakojimų atpasakojimo (pvz., Jono Čekio) detalių. Tai būtų ilgoka kalba, apsiribosiu tik viena kita pastaba. Kam rimtu veidu be komentarų kar­toti, kad rašytojas vaikystėje verkdavęs dėl kaimynų vargų? Kai savų, ne paslaptis, buvę per akis? Tarybmečiu tos ašaros kai kam galėjo daryti įspūdį, bet dabar? (Beje, kituose prisiminimuose, užfiksuotuose įtakingo ko­munistų partijos veikėjo Romo Šarmaičio, J. Grušas verkdavęs dėl Lietuvos bedarbių. Sunku patikėti: verkdavęs ir verkdavęs… Lai­mė, kad nors Algio Samulionio parengtoje knygoje („Neramios šviesos pasauliai”, 22 p.) būsimasis rašytojas šokdavęs… Vienas… Iš sunkiai nusakomo gyvenimo džiaugsmo, jau­nystės ir jėgų pilnatvės. O jeigu rimtai, rašy­tojas tikrai prisimindavo braukęs ašarą, ki­tą. Kai ruošėsi mokytis, o pinigų nebuvo. Iš „draugiškus vekselius” pasirašiusio ir vos ne­bankrutavusio savo tėvo Antano Grušo rim­tesnės paramos tikėtis negalėjo.

Frazėje kai leidyklai paskyrė komisarą, atvyko civilvervaltungas, Rentelnas, naujas redaktorių sąstatas – Benas Rutkauskas, vė­liau Aleksys Churginas ne iš blogos valios suplakti keli vienas nuo kito (ne tik laike) nutolę, vargu bau buvę dalykai. Gerokai nu­stebtų (seniai aname pasaulyje) civilinės valdžios galva Lietuvai Adrianas fon Ren­telnas, sužinojęs, kad, jo sėbrams okupavus Lietuvą, jis, paskirtas įgyvendinti grobuo­niškus fiurerio kėslus, viską pradėjo nuo kažkokios Kauno knygų leidyklos… Gene­ralinis komisaras, Rusijos vokietis, buvęs caro armijos karininkas, rusiškai kalbąs ne blo­giau kaip vokiškai (J. Brazaitis. „Vienų vieni”) į Kauną atvyko tiktai liepos pabaigoje, kai Grušų pėdsakai čia jau buvo senokai ataušę. Rašytojas, sunaikinęs pavojingus rankraš­čius, artimųjų patartas, slapstėsi Joniškyje. Nesunku suvokti, kad Hitlerio statytinis pir­miausia ėmėsi liūto dalies – Lietuvos Laiki­nosios vyriausybės, kurią arogantiškai išvai­kė pirmomis rugpjūčio dienomis. (Renteln – aš jus skiriu savo patarėjais; Ambrazevičius – ačiū, ne; mes pašaukti tarnauti nepriklauso­mai Lietuvai. J. Brazaitis. „Vienų vieni”, 95 p.) Manyčiau, čia, kaip kitur, publikacijos auto­riui koją bus pakišęs laisvas, asociatyvus, plukdęs ne vien asmenišką patirtį J. Grušo pasakojimas, užrašytas iš klausos.

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, ka­talikas Grušas bandomas įtraukti (kursyvas mano – P. P.) j literatūrinį gyvenimą”, – rašo V. Žukas. Šventa teisybė. Su viena reikšminga pataisa, gal labiau tinkančia komentarams – ir įsitraukia… Dramatiškais 1940-aisiais, pir­mosios Lietuvos nepriklausomybės netekimo metais, prabėgus vos dviem trims mėnesiams po politinės santvarkos pakeitimo, LTSR pa­skelbimo, inkorporavimo į TSRS, „Valstiečių laikraštyje”, „Tarybų Lietuvoje”, almanache „Raštai” viena po kitos pasirodo trys rašytojo publikacijos (žr. jau minėtą, paties rašytojo aprobuotą D. Velykytės diplominį darbą). Ne­skubėkime smerkti: ne jo vieno publikacijos. 1940 m. lapkričio mėnesio „Tarybų Lietuvos” 3 numeryje, pvz., Kaziui Binkiui atrodė, kad didieji epochiniai persitvarkymai pas mus Lietuvoj vyksta taikingiausioje dvasioje ir visuotiniu pritarimu, Teofilis Tilvytis džiūga­vo, jog lindėjimo milijonierių pastalėje ir laukimo nuo stalo nukrentančio trupinio tra­gizmas paaiškėjo galutinai tik šiandien, kai nebeliko nei fabrikanto, nei urmininko, nei dvarininko, Juozas Kruminas svaigo nuo di­dingo perėjimo iš buržuazinės makalynės į socialistinį skaidrumą ir t. t. Tad ar galėjo nuo savo naivių (ar tik tokiais apsimetusių) arba aklai klastingom permainom įtikėjusių kolegų per daug nutolti J. Grušas? Rūsti neži­nomybė tarsi grėsmingasis Damoklo kardas kabojo virš daugelio Lietuvos sūnų ir dukrų. Juolab kad mūsų aptarinėjamas asmuo di­džiuosiuose ideologijų ir prievartos žaidi­muose niekada nebuvo tiktai eilinis. Todėl jis, filosofiškai apibendrindamas, tame pačiame laikraštyje užantspaudavo: kapitalistinė san­tvarka ir buržuazija iš viso yra išsigimusi, išsisėmusi, baigta. (Prabėgus pusmečiui, po pirmųjų trėmimų, naujo karo pradžios, Bir­želio sukilimo, Laikinosios vyriausybės des­peratiškų pastangų grąžinti Lietuvai sava­rankišką gyvenimą, naujos – vokiečių – oku­pacijos baisumų ir sumaišties ne vienas pa­skubintų ar paskubėjusių vakarykščių auto­rių krimsis nagus…)

Kvestionuotinas daugiau propagandinis nei tikroviškas (tačiau visiškai atitikęs tary­binio meto dvasią, kai prisiminimai užrašyti) V. Žuko nekritiškai pakartotas J. Grušo tei­ginys, neva konfliktuodavęs su krikščionimis demokratais. Kada, kokia forma? Gal kad „Karjeristų” pagrindinio veikėjo prototipas buvo biznierius Kazys Ambrozaitis? Turbūt ne man vienam pavasarininko, ateitininko, teologijos-filosofijos fakulteto auklėtinio, ka­talikiško savaitraščio atsakingojo darbuotojo jokių konfliktavimo pėdsakų to meto spaudoje užtikti nepavyko. Matyt, jų nebūta, o jeigu pasitaikė – ne didesnių nei privačių. Nūnai teisingiau sakyti – jaunasis rašytojas tylomis niršdavęs. Šeimoje, bendraudamas su pati­kimiausiais draugais. Nepasakysi, jog nebū­davę už ką. Niršdavęs ne ant krikščionių de­mokratų partijos (kaip iš publikacijos gali pa­sirodyti), A. Stulginskio prezidentavimo lai­kais nemažai gero padariusios Lietuvai, o ant kai kurių jos šulų: pvz., L. Bistro, kuris ne­skyrė J. Grušui stipendijos studijuoti užsieny­je, ant M. Krupavičiaus, agitavusio jį siekti val­džios, o ne mokslo. (Aš taip supykau, nors duok jam į snukį, – 1981 metais sakė J. Grušas.)

Lenkiuos profesoriaus Vlado Žuko darbš­tumui. Niekaip nesuprantu, kam reikėjo savo senus, peržiūrėtinus bei redaguotinus užra­šus nekritiškai supriešinti su enciklopedijų, žinynų, rašytojų sąvadų naujais duomenimis, pagaliau su Jono Lankučio, Algio Samulionio ir kitų knygų bylojimais apie šviesios at­minties klasiką Juozą Grušą.

Ir dėkoju. Jeigu ne jo klaidos ir netiks­lumai, nežinau, kada vėl būčiau ėmęsis tos to­li gražu neišsemtos, prieštaringiausias mintis keliančios temos.

Vladas Žukas. Susitikimai su Juozu Grušu (Pabaiga)

2009 m. Nr. 11 / Rašytojas 1945 m. sausio 14 d. pradėjo dirbti Šiaulių valstybiniame dramos teatre literatūrinės dalies vedėju, nuo 1945 m. kovo 9 d. tapo Respublikos rašytojų sąjungos nariu.

Vladas Žukas. Susitikimai su Juozu Grušu

2009 m. Nr. 10 / 1970 m. rudenį pirmą kartą apsilankiau pas rašytoją Juozą Grušą kartu su VU Kauno vakarinio fakulteto studente Dalia Velykyte. Vadovavau jos diplominiam darbui „Juozo Grušo bibliografija“, tad reikėjo rašytojo pagalbos…