Petras Palilionis. Klaidos, pažadinusios atmintį
2010 m. Nr. 2
Iš redakcijos pašto
Po įvairių insinuacijų, šmeižto, net teismais grasinimų, kuriais 2001 metais sutikta mano knyga „Svajojęs gražų gyvenimą”, buvau davęs sau žodį apie Juozą Grušą
ateityje viešai nebepraverti nei pusės lūpų. Tegu byloja kiti, kurie rašytoją ir jo žemiškąją kelionę juo toliau, tuo labiau linkę regėti gerokai pakylėtą virš mūsų nuodėmingosios tikrovės… Verčiau, tariau sau, skaitysiu jo išmintingą paradoksišką kūrybą, lankysiu (kažkodėl ligi šiol artimųjų nebaigtą tvarkyti) kapavietę, plūstelėjus prisiminimų bangai, ieškosiu kartu praleisto prarasto laiko. Bet kur ten… Lauki nelauki, vis dažniau neprašoma pasibeldžia praeitis, primindama, jog artėja 110-osios Juozo Grušo gimimo metinės. Neabejoju, ta proga pasirodys ne vienas šiam mūsų klasikui skirtas darbas, gal net keletas. Jų seriją (atsitiktinai ar dėsningai) pradėjo žurnalas „Metai”, per du 2009 m. spalio ir lapkričio numerius paskelbęs platokus Vlado Žuko atsiminimus „Susitikimai su Juozu Grušu”. Tikėdamasis nežinomų arba primirštų senų dalykų, įnikau skaityti. Ir nepajutau, kaip mano nusistatymas taip susvyravo, kad vėl sėdau prie popieriaus lapo.
Sveikintinas garbaus profesoriaus noras žadinti atmintį, aktualizuoti tautos iškiliausius, nepelnytai gožiamus vienadienių vertybių, naujų knygų ir vardų, priminti tuos, kuriems vis mažėja vietos mūsų mintyse ir širdyse, kurie nepretenduodami buvo ir lieka tikrasis nacionalinis turtas. Anksčiau ar vėliau jų vertingiausi darbai, patyrę laiko išbandymus, skaitytojų bei vertintojų ištikimybės mutacijas, grįš. O rašau, nes apgailestauju dėl padrikokos publikacijos, dėl klaidų, kurias priverstas įvardyti, kad neduokdie naujieji J. Grušo biografai, priėmę visą V. Žuko rašinį už gryną pinigą, nekvestionuodami nepradėtų jų tiražuoti. Bet apie viską iš eilės.
Profesorius V. Žukas kažkodėl J. Grušą pajaunina visu mėnesiu; rašytojas gimęs 1901 m. lapkričio, o ne gruodžio 29 d., kaip teigiama „Gyvenimo bruožuose” („Metai”, 114 p.) ne Žaidžiūnų, o Kalniškių – Žadžiūnų kaime (žr. rašytojo ranka pildytą Asmens lapelį kadrams registruoti („Svajojęs gražų gyvenimą”, 194 p.) Jo tėvas Antanas Grušas buvo varguolis, pradėjęs 6 nuosavais ir 3 nuomotais hektarais, tiktai gerokai vėliau prasigyvenęs net iki 98 ha. (Rašoma – 50 plius 20 ha.) Nežinia iš kur publikacijoje atsirado vietovėje nesantys Mieškonys, kai turėtų būti Mėsmedis, Meškuičiai, Satkūnų, nors buvo Sutkūnų pradžios mokykla, Kemerovo, ne Latvijos Kemerių kurortas, kuriame J. Grušas pokario metais taisė pašlijusią sveikatą. (Yra ir Kemerovas, didelis Rusijos pramonės miestas, gal jame yra ir koks nors kurortas, tačiau rašytojas niekada jame nebuvo.)
Iškraipyti ne tik vietovardžiai. Grušų namo nuomininkas Liolys tapo Liokiu, dailininkė M. Stirbytė-Valaikienė – M. Sterbyte-Valaikiene, kontroversiškas dvarininkas Klupštas – Klupša. Pasak J. Grušo, Lietuvą vizitavusio fašistavusio rašytojo H. F. Bluncko būta Vokietijos rašytojų rūmų, o ne kultūros rūmų pirmininko etc.
Keista, kad toks prityręs bibliofilas žodis žodin pakartojo J. Grušo primirštus ar sąmoningai nutylėtus (neužmirškim, jog prisiminimai užrašyti gūdžiu sovietmečiu) biografinius dalykus. Pabandykime pasiremti nesunkiai prieinamais šaltiniais: Kauno žydų Tarbut pedagoginės draugijos mokytojų kursuose lietuvių kalbą ir literatūrą rašytojas pradėjo dėstyti vos iškėlęs vieną koją iš universiteto, t. y. 1929 metais, baigęs Teologijos-filosofijos fakultetą, o ne ketveriais metais vėliau. (Žr. bibliotekininkės Birutės Velykytės diplominį darbą J. Grušo bibliografija, 1971 m., vadovas ped. m. k., doc. V. Žukas.)
Būtina patikslinti dar vieną faktą, turėjusį nemenką reikšmę J. Grušo visuomeniniame gyvenime – jo darbą Katalikų veikimo centro leistame populiariame to meto „Mūsų laikraštyje”. Langelį į žurnalistinę savo praeitį tik į gyvenimo pabaigą rašytojas praverdavo plačiau, noriau, toli gražu ne visiems. Manyčiau, dėl kelių nesunkiai numanomų priežasčių. Pasak išeivijoje mirusio KVC ideologo kunigo Juozo Prunskio, cituoju: Grušas „Mūsų laikraštį” faktinai redagavo nuo pirmojo numerio, t. y. nuo 1928 metų. Jam patikimai antrina ekonomistas, ilgametis „Mūsų laikraščio” darbuotojas Eduardas Pašakinskas, teigęs: Juozas Grušas oficialiai iš redakcijos pasitraukė tiktai 1940 metais vasario mėnesį, išleidęs 7-tą, o iš eilės 579-tą savaitraščio numerį. Vadinasi, „Mūsų laikraštyje” vienokia ar kitokia forma J. Grušo darbuotasi visą dešimtmetį – nuo 1928 iki 1939 metų.
Kas kaltas dėl V. Žuko (ir ne vien jo) pakartoto šio netikslumo, jog J. Grušo redaktoriauta tiktai 1938–1939, vos vienerius metus? Biografai, rašytojo atminties duobės, ar visai kas kita? Nei vienai, nei kitai pusei advokatauti nebūtina. Pasak Pulcherijos ir Juozo Grušų namų gerosios dvasios, aktorės Elenos Petrikaitės-Jakševičienės, rašytojo būta balandžio su žalčio galva… Privačiu gyvenimu LTSR valstybinių premijų laureatas, Lietuvos liaudies rašytojas nenorėjo ir negalėjo rizikuoti. Praeityje idėjiniai priešai, o vėliau įvairaus plauko nedraugai nenuleido akių. Kas galėjo būti tikras, kad vieną gražią dieną nebus ištraukti ir apyvarton paleisti „seną kataliką” galėję „demaskuoti” vieni ar kiti jo veiklos nepriklausomoje Lietuvoje faktai, naujųjų ideologijos pėdsekių nuomone – „nuodėmių nuodėmė” – kūriniai, skelbti vokiečių okupacijos metais laikraštyje „Į laisvę” „Literatūros metraštyje”? Lyg nebūtų pasimokęs iš be kaltės apkaltintųjų – Kazio Jankausko, Viktoro Katiliaus, Edvardo Viskantos, Juozo Keliuočio ir kitų plunksnos brolių tremčių, nutylėjimo, daugelį metų trukusio kūrybos persekiojimų… Kas kita – visuotinumo siekusi jo talentingoji proza bei ne kartą ant uždraudimo ribos balansavusi, tautos atmintį žadinusi istorinė ir ne tik tarybinės gyvensenos pamatus drebinusi dramaturgija… Čionai J. Grušas, kaip jo genialusis draugas režisierius Juozas Miltinis savo teatre, jautėsi visagalis ir buvo visagalis… Demiurgas, o! – kaip išrėžtų iškilusis panevėžietis.
Bendravusieji su J. Grušu, gal tas viešnages ir fiksavusieji, turėtų ką prikišti V. Žukui ir dėl kai kurių rašytojo prisiminimų mokinukiškų atpasakojimo ir atpasakojimų atpasakojimo (pvz., Jono Čekio) detalių. Tai būtų ilgoka kalba, apsiribosiu tik viena kita pastaba. Kam rimtu veidu be komentarų kartoti, kad rašytojas vaikystėje verkdavęs dėl kaimynų vargų? Kai savų, ne paslaptis, buvę per akis? Tarybmečiu tos ašaros kai kam galėjo daryti įspūdį, bet dabar? (Beje, kituose prisiminimuose, užfiksuotuose įtakingo komunistų partijos veikėjo Romo Šarmaičio, J. Grušas verkdavęs dėl Lietuvos bedarbių. Sunku patikėti: verkdavęs ir verkdavęs… Laimė, kad nors Algio Samulionio parengtoje knygoje („Neramios šviesos pasauliai”, 22 p.) būsimasis rašytojas šokdavęs… Vienas… Iš sunkiai nusakomo gyvenimo džiaugsmo, jaunystės ir jėgų pilnatvės. O jeigu rimtai, rašytojas tikrai prisimindavo braukęs ašarą, kitą. Kai ruošėsi mokytis, o pinigų nebuvo. Iš „draugiškus vekselius” pasirašiusio ir vos nebankrutavusio savo tėvo Antano Grušo rimtesnės paramos tikėtis negalėjo.
Frazėje kai leidyklai paskyrė komisarą, atvyko civilvervaltungas, Rentelnas, naujas redaktorių sąstatas – Benas Rutkauskas, vėliau Aleksys Churginas ne iš blogos valios suplakti keli vienas nuo kito (ne tik laike) nutolę, vargu bau buvę dalykai. Gerokai nustebtų (seniai aname pasaulyje) civilinės valdžios galva Lietuvai Adrianas fon Rentelnas, sužinojęs, kad, jo sėbrams okupavus Lietuvą, jis, paskirtas įgyvendinti grobuoniškus fiurerio kėslus, viską pradėjo nuo kažkokios Kauno knygų leidyklos… Generalinis komisaras, Rusijos vokietis, buvęs caro armijos karininkas, rusiškai kalbąs ne blogiau kaip vokiškai (J. Brazaitis. „Vienų vieni”) į Kauną atvyko tiktai liepos pabaigoje, kai Grušų pėdsakai čia jau buvo senokai ataušę. Rašytojas, sunaikinęs pavojingus rankraščius, artimųjų patartas, slapstėsi Joniškyje. Nesunku suvokti, kad Hitlerio statytinis pirmiausia ėmėsi liūto dalies – Lietuvos Laikinosios vyriausybės, kurią arogantiškai išvaikė pirmomis rugpjūčio dienomis. (Renteln – aš jus skiriu savo patarėjais; Ambrazevičius – ačiū, ne; mes pašaukti tarnauti nepriklausomai Lietuvai. J. Brazaitis. „Vienų vieni”, 95 p.) Manyčiau, čia, kaip kitur, publikacijos autoriui koją bus pakišęs laisvas, asociatyvus, plukdęs ne vien asmenišką patirtį J. Grušo pasakojimas, užrašytas iš klausos.
„Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, katalikas Grušas bandomas įtraukti (kursyvas mano – P. P.) j literatūrinį gyvenimą”, – rašo V. Žukas. Šventa teisybė. Su viena reikšminga pataisa, gal labiau tinkančia komentarams – ir įsitraukia… Dramatiškais 1940-aisiais, pirmosios Lietuvos nepriklausomybės netekimo metais, prabėgus vos dviem trims mėnesiams po politinės santvarkos pakeitimo, LTSR paskelbimo, inkorporavimo į TSRS, „Valstiečių laikraštyje”, „Tarybų Lietuvoje”, almanache „Raštai” viena po kitos pasirodo trys rašytojo publikacijos (žr. jau minėtą, paties rašytojo aprobuotą D. Velykytės diplominį darbą). Neskubėkime smerkti: ne jo vieno publikacijos. 1940 m. lapkričio mėnesio „Tarybų Lietuvos” 3 numeryje, pvz., Kaziui Binkiui atrodė, kad didieji epochiniai persitvarkymai pas mus Lietuvoj vyksta taikingiausioje dvasioje ir visuotiniu pritarimu, Teofilis Tilvytis džiūgavo, jog lindėjimo milijonierių pastalėje ir laukimo nuo stalo nukrentančio trupinio tragizmas paaiškėjo galutinai tik šiandien, kai nebeliko nei fabrikanto, nei urmininko, nei dvarininko, Juozas Kruminas svaigo nuo didingo perėjimo iš buržuazinės makalynės į socialistinį skaidrumą ir t. t. Tad ar galėjo nuo savo naivių (ar tik tokiais apsimetusių) arba aklai klastingom permainom įtikėjusių kolegų per daug nutolti J. Grušas? Rūsti nežinomybė tarsi grėsmingasis Damoklo kardas kabojo virš daugelio Lietuvos sūnų ir dukrų. Juolab kad mūsų aptarinėjamas asmuo didžiuosiuose ideologijų ir prievartos žaidimuose niekada nebuvo tiktai eilinis. Todėl jis, filosofiškai apibendrindamas, tame pačiame laikraštyje užantspaudavo: kapitalistinė santvarka ir buržuazija iš viso yra išsigimusi, išsisėmusi, baigta. (Prabėgus pusmečiui, po pirmųjų trėmimų, naujo karo pradžios, Birželio sukilimo, Laikinosios vyriausybės desperatiškų pastangų grąžinti Lietuvai savarankišką gyvenimą, naujos – vokiečių – okupacijos baisumų ir sumaišties ne vienas paskubintų ar paskubėjusių vakarykščių autorių krimsis nagus…)
Kvestionuotinas daugiau propagandinis nei tikroviškas (tačiau visiškai atitikęs tarybinio meto dvasią, kai prisiminimai užrašyti) V. Žuko nekritiškai pakartotas J. Grušo teiginys, neva konfliktuodavęs su krikščionimis demokratais. Kada, kokia forma? Gal kad „Karjeristų” pagrindinio veikėjo prototipas buvo biznierius Kazys Ambrozaitis? Turbūt ne man vienam pavasarininko, ateitininko, teologijos-filosofijos fakulteto auklėtinio, katalikiško savaitraščio atsakingojo darbuotojo jokių konfliktavimo pėdsakų to meto spaudoje užtikti nepavyko. Matyt, jų nebūta, o jeigu pasitaikė – ne didesnių nei privačių. Nūnai teisingiau sakyti – jaunasis rašytojas tylomis niršdavęs. Šeimoje, bendraudamas su patikimiausiais draugais. Nepasakysi, jog nebūdavę už ką. Niršdavęs ne ant krikščionių demokratų partijos (kaip iš publikacijos gali pasirodyti), A. Stulginskio prezidentavimo laikais nemažai gero padariusios Lietuvai, o ant kai kurių jos šulų: pvz., L. Bistro, kuris neskyrė J. Grušui stipendijos studijuoti užsienyje, ant M. Krupavičiaus, agitavusio jį siekti valdžios, o ne mokslo. (Aš taip supykau, nors duok jam į snukį, – 1981 metais sakė J. Grušas.)
Lenkiuos profesoriaus Vlado Žuko darbštumui. Niekaip nesuprantu, kam reikėjo savo senus, peržiūrėtinus bei redaguotinus užrašus nekritiškai supriešinti su enciklopedijų, žinynų, rašytojų sąvadų naujais duomenimis, pagaliau su Jono Lankučio, Algio Samulionio ir kitų knygų bylojimais apie šviesios atminties klasiką Juozą Grušą.
Ir dėkoju. Jeigu ne jo klaidos ir netikslumai, nežinau, kada vėl būčiau ėmęsis tos toli gražu neišsemtos, prieštaringiausias mintis keliančios temos.