literatūros žurnalas

Bettina Spoerri. Greitesnis už šviesą

2020 m. Nr. 2

Iš vokiečių k. apsakymą vertė Jonavos gimnazistai Emilija Šeštokaitė, Neda Stankevičiūtė, Rokas Stumbrys, Mantvydas Korsakas, Gustas Paplauskas, Rokas Šeštokas, Evelina Vaičiulytė, Lukas Kaskauskas. Tekstą redagavo Laurynas Katkus

 

2018-ųjų rudenį Ramūnas Čičelis man pasiūlė Jonavos viešojoje bibliotekoje surengti vertimų dirbtuves gimnazistams. Keletą susitikimų kalbėjomės apie vertimą kaip amatą ir kaip meną, o paskui ėmėmės svarbiausios užduoties – šiuolaikinės šveicarų rašytojos Bettinos Spoerri apysakos paaugliams. Gana greitai išryškėjo dvi dalyvių grupės: vieni, ilgiau viešėję ar gyvenę Vokietijoje, puikiai išmanė vokiečių kalbą, net ir slengo subtilybes. Kitų sugebėjimai atsiskleidė tvarkant lietuviškus sakinius. Bedirbant į galvą vis ateidavo klausimas – kaži, ar iš šio būrio rasis bent vienas profesionalus vertėjas?

Kultūros tarybos parama leido padaryti retą mūsų platumose žingsnį – į dirbtuves pasikviesti pačią rašytoją. Po dar kelių vertimo bei konsultacijų su autore sesijų dirbtuvės baigėsi emocionaliais skaitymais Thomo Manno namelyje Nidoje.

Bettinos Spoerri premijuotas kūrinys  – subtili, nedaugžodžiaujanti apysaka, šiuolaikiniams paaugliams artimomis realijomis  kalbanti apie pirmąsias brendimo ir  supratimo, kad gyvenimas yra trapus, patirtis.

eLKa

Už posūkio – laikytis dešinės! Kiti vairuotojai lipa jam ant kulnų. Paskutiniai trys ratai. Dar daug kas gali nutikti. Dorianas kietai suspaudžia lūpas. Jis žino, kas būna, kai pernelyg daug tikiesi – gali nusvilti sparnus. Visą dėmesį Dorianas sutelkia į metrus, skriejančius palei jo lenktyninio automobilio kapotą. Dabar klysti nebegalima. Dar truputį spusteli. Variklio ūžimas virsta aštriu, skaudžiu kaukimu. Dorianui atrodo, kad jis jaučia priešpriešinį vėją, jaučia pro priekinį mašinos stiklą į veidą spiginančią saulę, mirgančias šviesas ir šešėlius. Šiandien lenktynės vyksta didžiulio miesto centre, kurio gatvės – dviejų, trijų juostų bulvarai; palei juos stovi aukšti dangoraižiai, metantys ilgus šešėlius. Už plačių šaligatvių rikiuojasi medžių eilės. Gatvėse neįprastai tuščia, bet tai į naudą, nes Doriano ir jo priešininkų sportinės mašinos metasi čia į kairę, čia į dešinę, keičia eismo juostą, važiuoja šalikele. Anksčiau Dorianas stengdavosi vairuoti korektiškai ir elegantiškai, bet dėl to dažniausiai atsilikdavo ir nebeišsiverždavo į priekį. Jam tenka su savim pakovoti, kad lėktų taip nutrūktgalviškai, kaip dauguma kitų žaidėjų, tačiau, jei nenori visada pralaimėti, privalo taip elgtis. Be to, kai pirmą kartą rizikingu manevru aplenkė stiprų priešininką ir laimėjo lenktynes, nustebęs suprato, kad faina kartais būti ne vien Dorianu.

Dabar didysis posūkis į kairę. Dorianas jau buvo bepersirikiuojąs į juostą kairėje, kai staiga Filas pradeda spęsti jį į kampą, savo mašinos priekiu stumdamasis vis arčiau Doriano automobilio. „Na, palauk!“ – galvoja Dorianas ir pasitraukia dar labiau į posūkio vidų, visai prie pat kelkraščio. Šis manevras kainuoja nemažai nervų, tačiau Dorianas prie jo daug dirbo: valandų valandas jis vienas lekiodavo gatvėmis, kol visu kūnu juste pajusdavo kiekvieną posūkį, net sapnuodavo juos naktimis. Filas pagaliau pradeda atsilikti. Dorianas lengviau atsidūsta. Fuu, ir šį kartą viskas baigėsi gerai! Jis vis dar pirmoje pozicijoje. Kirtus liniją, nušvinta didelis tablo: 1 Senna – 2 Lauda – 3 Schumacher – 4 Prost – 5 Vettel. Dorianas išsišiepia. Kažkam labai knietėjo jį išprovokuoti: Alainas Prostas prieš Ayrtoną Senną. Bet Senna, drąsus brazilų lenktynininkas, dar vadinamas „Magu“, retai kada leisdavo Prostui jį aplenkti; taip nutiko ir šiandien. „Nomen est omen“, – šnibžda Dorianas. Šis posakis suteikia jam jėgų tarytum burtažodis.

Filas – Nikio Laudos fanas. Dėl randų, atsiradusių jam apdegus, Laudos negalėtum pavadinti gražiausiu lenktynininku, tačiau Filas Laudą tikriausiai pasirinko dėl to, kad pats atrodo visiškai kitaip – kažkas tarp jauno Hugho Jackmano ir George’o Clooney’io, be bajerio. Mokykloje Filas – merginų numylėtinis, kitaip ir būti negali. Na, o Markas Schumacherio avarijos nelaiko bloga lemiančiu ženklu – jis yra ir bus tvirtas Šumio fanas. Dar vienam vaikinui šis geriausių lenktynininkų susirinkimas taip patiko, jog jis pasivadino Sebastianu Vetteliu. O Dorianas žaidžia Ayrtono Sennos vardu. Iš visų „Formulės 1“ lenktynininkų Senna padarė Dorianui didžiausią įspūdį. Jam neegzistavo kompromisai, greitas, pavojingas važiavimas visada buvo svarbesnis už taktiką ir išskaičiavimą. Jis gyveno vien tik šia akimirka. Dabar, dabar, dabar. Dorianas irgi troško taip gyventi: be prisiminimų, tiesiu taikymu į ateitį.

Būtent taip jis ir jaučiasi; magiška akimirka! Dorianas susikaupęs ir budrus. Jis valdo automobilį, atrodo, kad laikas sulėtėja, nors lekia beveik trijų šimtų kilometrų per valandą greičiu. Lenktynių trasa tįsta į tolį, Doriano mintys persiduoda vairui, jis jaučiasi didelis ir stiprus, beveik neįveikiamas; jis laimingas. Prasideda priešpaskutinis ratas, sekundės tiksi.

– Dorianai!

Trasos tiesiojoje jį pasiveja Lauda ir Schumacheris. Jie pakaitomis priartėja prie Doriano, laukia progos, mažiausio tarpo jį aplenkti.

– Dorianai!

Artėja siauras posūkis į dešinę, kebliausia ruožo vieta. Užvažiavęs ant šaligatvio Schumacheris susilygiuoja su Senna, pasisveikina pakeldamas ranką prie šalmo ir – jo nebėra. Įsirėžė į medį. Lieka Nikis Lauda, juo niekaip neįmanoma atsikratyti.

– Tu ir vėl žaidi.

Dorianas krūpteli; šalia atsidūręs brolis Kimas netikėtai ištraukia ausinę iš vienos ausies.

– Ei, tėtis jau du kartus tave kvietė. Negirdėjai?

Dorianas atitrūko trumpam, bet pakako ir pusės sekundės. Schumacheris ir Prostas jį aplenkė! Ir Vettelis grėsmingai priartėjo.

– Atstok! – suniurna Dorianas ir stumteli brolį, bandantį pagriebti valdymo pultelį. Kimas žvilgteli į ekraną ir nuleidžia ranką. Jis supranta, kad Sennos šansai nedideli, nes iki lenktynių pabaigos liko tik pusantro rato. Jis žino, kaip svarbu broliui pirmam kirsti finišo liniją.

– Dorianai! Kimai! – iš svetainės šūkteli tėvas. Bet keturios plačiai atmerktos akys stebi veiksmą ekrane. Prasideda paskutinis ratas. Dorianas pasistūmėja dar per vieną poziciją, bet vis tiek atsilieka nuo Prosto, kuris nenumaldomai lekia į finišo tiesiąją. Dorianas didina greitį, rizikuoja, ieško tarpo prasiveržti į priekį. Paskutiniame posūkyje gali pavykti. Prostas per vėlai sureaguoja, neįsipaišo į kelio vingį. Tai proga Sennai, jis ruošiasi lenkti iš dešinės. Bet ir Prostas kaip galėdamas greičiau stumiasi į vidinę posūkio pusę. Iš šono jis artėja prie Sennos, kol vietos pasitraukti nebelieka.

– Atsargiai! – šnypščia Kimas.

– Dorianai! Kimai! – jau gerokai suirzęs šaukia tėvas. – Ar ateisit pagaliau? – Dorianas girdi artėjant jo žingsnius.

Tai buvo baimė, kad žaidimas galutinai nutrūks, o galbūt kaltės jausmas? Senna nepasiekė tikslo. Bandydamas pasivyti Prostą šaligatviu, jis įsirėžė į betoninę daugiaaukščio koloną. Mašina paskendo liepsnų jūroje, kurią tokiu atveju paleidžia kompiuterinė programa. Senna dar kartą žuvo savo mašinoje.

Nusivylęs Dorianas numeta valdymo pultelį ant lovos ir stukteli Kimui į šoną:

– Tu kaltas! – bet Kimas tik juokiasi ir kumšteli jam atgal. Tarpduryje stovi tėvas. Jis atrodo pavargęs.

– Dorianai, tučtuojau išjunk! – liepia. – Vakarienė ant stalo.

 

Dorianas jaučia, kad tėvas seniai gailisi trylikto gimtadienio proga padovanojęs jam naują žaidimų konsolę. Jis nuolat bando apriboti Doriano ir jo brolio žaidimų laiką – iki tam tikro valandų skaičiaus per savaitę, iki tam tikro paros meto ar savaitės dienos. Bet žaidimo trauka tokia stipri, kad nei Dorianas, nei Kimas nepajėgia laikytis apribojimų. Juk tėvas neturi žalio supratimo apie tas magiškas akimirkas:

– Tik pusę valandos. – Tik dvi minutes! – Tik iki žaidimo pabaigos! – maldauja jie.

– Mes negalim sustoti per vidurį! – piktai užsipuola.

– Tu žioplys! – neseniai tėvui metė Dorianas, kai tas liepė tučtuojau padėti pultelį.

– Kaip tu su manim kalbi? – griežtai paklausė tėvas. Nors buvo susinervinęs ir supykęs už nutrauktą žaidimą, Dorianas suprato, kad tėvą įžeidė. Dėl to gailėjosi.

– Tie kompiuteriniai žaidimai… – pagalvojo sunerimęs. – Aš tiesiog noriu žaisti ir kad niekas man netrukdytų. Lenktyniauti man puikiai sekasi.

Tėvas pašildė raviolius iš skardinės, padarė salotų, o desertui – ledų. Patiekalams tikrai nieko neprikiši. Bet Dorianas pasiilgsta rafinuotų prieskonių, kario ir šviežių žolelių. Jais visada kvepėdavo motinos maistas – kol pajėgė jį ruošti, nes vėliau nebegalėjo pakęsti virtuvės kvapų. Jos skrandis nebesuvirškindavo jokio kieto maisto. Dorianas ir vėl mato jos blyškų siaurą veidą. Mamos akys tolydžio didėjo, o riešai – plonėjo ir atrodė vis gležnesni. Tėvas vis dažniau pasilikdavo namuose. Kiekvieną dieną mamai padėti ateidavo moteris. Kartą Dorianas žvilgtelėjo į jos kambarį, motina gulėjo ramiai, ir jam pasirodė, kad ji negyva. Jis sustingo prie durų ir sušuko:

– Tėti, tėti, ateik! – tik tiek pajėgė išspausti, ir vėl: – Tėti! Tėti! – tėtis uždėjo ranką Dorianui ant peties, prasispraudė pro jį, atsisėdo ant lovos ir palietė žmonos skruostą.

– Viskas gerai, – nuramino, – ji miega.

– Niekas negerai, – pagalvojo Dorianas. Nuo nevalingo seilių rijimo jam skaudėjo kaklą. Žinojo, kad greitai nutiks neišvengiamas dalykas. Kol tėvas tai aiškino, jiedu su Kimu tylomis spoksojo į stalą. Tėvo balsas atrodė keistai prislėgtas: gydytojai pasakė, kad negali įveikti vėžio. Tiksliai nežino, kiek jai liko gyventi. Galbūt… – tėvas sudvejojo, atsikrenkštė, – galbūt mėnuo ar du…

Vienas, du mėnesiai. Kimo apatinė lūpa suvirpėjo:

– Tada… Tada per mano gimtadienį ji gal dar bus gyva?

Jis klausiamai pažvelgė į tėvą, o šis niūriai atsakė:

– Taip, galimas daiktas.

Tėvas žiūrėjo pro langą. Kokia tada bus motinos būklė, jis nutylėjo.

– Jeigu ji apskritai galės dalyvauti gimtadienyje, – pagalvojo Dorianas.

Dvi dienos prieš šešioliktąjį Kimo gimtadienį motinos savijauta netikėtai pagerėjo. Atrodė, lyg būtų sukaupusi visas jėgas. Po to vakaro, kai tėvas pranešė, jog ji greitai mirs, buvo praėję keturios su puse savaitės. Mama paglostė Kimo galvą, nusišypsojo ir tyliai sukuždėjo:

– Mano dičkis, – tada paglostė ir Doriano galvą; jis pajuto, kokios lengvos ir silpnos jos rankos, lyg drugeliai. Per mano šešioliktąjį gimtadienį jos nebebus, pagalvojo Dorianas ir nuliūdo. Išbėgo iš kambario.

Šeimynykščiai jo visur ieškojo, o jis pasislėpė balkone. Norėjo pabūti vienas. Buvo šilta pavasario naktis. Gretimo namo kaimynai jau buvo užsitraukę užuolaidas. Dorianas girdėjo duslų tramvajaus, šliaužiančio pagrindine gatve aukštyn, šniokštavimą. Namų žiburiai švytėjo nuo šlaito kaip žvaigždėto dangaus atspindys. Per pamoką mokytoja pasakojo apie šviesos greitį. Dorianui sunku įsivaizduoti, kad šviesą pamatai ne iš karto, bet, kaip visi daiktai, ji turi įveikti atstumą. Kaip taip gali būti?

– Juk šviesą išvysti tuoj pat, vos tik ji blyksteli, – galvojo Dorianas. Prieš keletą metų vasaros atostogas jie praleido kalnuose. Rugpjūčio pirmąją žmonės ant kalvų uždegė daugybę laužų, ir visi įsiliepsnojo iš karto. Nereikėjo nė kiek laukti, kol ugnis ir kiti žmonių siunčiami šviesos signalai taps pastebimi.

– Tai Morzės abėcėlė, – pasakė tėtis ir paaiškino Dorianui su Kimu, kaip perduoti SOS signalą – trumpas – trumpas – trumpas, ilgas – ilgas – ilgas, trumpas – trumpas – trumpas. Jei kada nors prireiks pagalbos džiunglėse, – mirktelėjo jis.

– Tu esi ir liksi skautas, – paerzino motina. Tėvas ją apkabino, ir jiedu pabandė paaiškinti Dorianui, kad šviesos greitis erdvėje yra labai svarbus fenomenas, nes atstumai kosmose yra daugybę kartų didesni negu žemėje. Dorianas įsivaizdavo šviesą, sklindančią tamsiais visatos plotais. Šviesos šaltiniai, žvaigždės turi būti milžiniškos ir nepaprastai ryškios, nes jų šviesa neišblėsta tokiame ilgame kelyje.

– Ir dar šviesa turi žinoti, – mąstė Dorianas, – kur keliauti; iš kur ji tą žino?

Tą vakarą balkone Dorianui pasirodė, kad žvaigždėtas dangus – tai prakiuręs namo stogas: viduje tamsu, o ten, lauke, šviečia saulė. Jis įsivaizdavo save lipantį lynu prie vienos iš stogo skylių. Dvelkia švelnus vėjelis, jis kopia aukštyn ir aukštyn, štai balkonas, namas, namai, miestas apačioje traukiasi, kol pagaliau jo galva išlenda pro kiaurymę stoge…

– Dorianai, ką veiki lauke? – paklausė tėvas. – Sušalsi!

Jis pakėlė sūnų ir įnešė į vidų. Dorianas užuodė skutimosi losjono ir prakaito kvapą, tėčio barzdos šeriai dūrė jam į veidą, ir vieną akimirką jis pasijuto toks saugus, kaip kadaise.

Bėgo dienos, savaitės, ir mama darėsi vis svetimesnė. Plonos kojos, kurias vargais negalais iškeldavo iš lovos, norėdama nueiti į tualetą, balto skysčio maišelis ant metalinio rėmo mažais ratukais, stumiamas prieš save, tylūs velkamų kojų žingsniai. Balsas, bardavęs jį ir Kimą arba pasakodavęs istorijas, pasidarė drebantis ir silpnas. Motiną netikėtai supurtydavo stiprūs kosulio priepuoliai, jos perkreiptas veidas Dorianą gąsdino. Jam buvo gėda, kad kartais nenorėdavo pas ją eiti, nes bijodavo, kad kaip tik tuo metu neatsitiktų kas nors blogo. Motina neturėjo pajusti jo baimės. Kažkas buvo kambaryje, kažkas jam nepažįstama – tarsi kampe sėdėtų nematomas žvėris, baisus, tamsus žvėris. Tačiau kai sukaupęs visą drąsą atsisukdavo į kampą, ten nieko nebūdavo.

Viename iš žaidimų esi ginkluotas kareivis, šukuojantis klaidų ir paslaptingą urvą. Kas akimirką vienas po kito tave puola priešai. Jei nori išgyventi ir tęsti kovą, turi būti už juos greitesnis. Vienas šūvis, ir priešas negyvas. Vienas šūvis – žūsti pats. Viskas. Game over. Mamos mirtis buvo visiškai kitokia. Ji silpo iš lėto. Jai nuslinko plaukai, paskui vėl ataugo. Gydytojai sakė, kad mama pasveiko. O tada viskas vėl prasidėjo iš pradžių. Dorianas patyrė, kad viltis yra skausmingas dalykas, nes ji nuolatos apvilia. Jis būtų atidavęs viską, kad sumedžiotų ir nužudytų tą nematomą žvėrį. Dėl mamos. Dėl Kimo ir tėčio. Tada jie vėl būtų normali šeima: motina, tėvas, du vaikai – kaip ir daugelis kitų šeimų. Kodėl būtent jo motina turėjo susirgti?

 

Dabar jie sėdi prie stalo ir valgo. Kimas su tėvu sėdi priešais Dorianą, o motinos vieta šalia jo tuščia. Kartais ateina aplankyti draugas arba kaimynė, arba motinos draugė, kuri paruošia maistą ir atsisėda į jos vietą. Dorianas valgo greitai, nes namiškių pokalbiai pasidarė visai kitokie, negu esant mamai. Jis pasiilgo net ir suirzusio jos balso, jos griežtumo. Kai ji dar negulėjo ligos patale, leisdavo jam ir Kimui žaisti ne ilgiau kaip valandą ar dvi per dieną; griežta taisyklė, kurios jie privalėjo laikytis.

Dorianas baigia vakarieniauti ir prieš įdėdamas lėkštę į indaplovę ją praskalauja. Jį taip išauklėjo motina; Dorianas atsikalbinėjo, bet motina reikalavo, kol jis galiausiai pasidavė. Dorianas jau ruošiasi eiti į kambarį, kai jį sustabdo tėvas:

– Daugiau jokių žaidimų, supratai? – kai jis bando būti griežtas, visad atrodo truputį bejėgis. Tai buvo mamos vaidmuo. Tačiau Dorianas supranta, kad šiandien ginčytis neverta. Todėl tik paklausia:

– O savaitgalį?

Tėtis atsidūsta:

– Aš norėjau su jumis ką nors nuveikti, tačiau gali būti, kad savaitgalį vėl teks dirbti, nes kitaip laiku nespėsim pabaigti projekto… pamatysim. – Jis dar priduria: – Paskaityk šįvakar kokią nors knygą.

Tačiau Kimas jau spaudinėja distancinio mygtukus, kol apsistoja ties serialu apie gudrius detektyvus. Dorianas sėdasi ant sofos šalia brolio.

– Tik neilgai, – murma tėvas. Po valandos jis liepia Kimui ir Dorianui eiti į savo kambarį, o pats patylina televizorių ir pradeda junginėti kanalus.

Kartą tėvas taip sėdėdamas užsnūdo. Dorianas labai išsigando, kai ryte rado jį sėdintį pusiau stačiomis, atlošta galva ir praverta burna. Bet tada išgirdo tylų knarkimą. Nuo to laiko jį persekioja baimė, kad ir tėtis gali staiga mirti. Tai įsivaizduojant jį apima jausmas, tarsi kristų nuo lyno, bet, užuot kritęs į žemę, jis tolsta į kosmoso platybes, į beribę tamsą. Visai kaip tądien, kai mirusi mama gulėjo lovoje. Dorianas bando apie tai negalvoti. Bet kartais jam atrodo, jog nematomas žvėris sugrįžo ir tyko vis už kito kampo. Vakarais Dorianas guli lovoje sukaustytas siaubo ir stengiasi neužmigti, nes bijo, kad žvėris guli po lova ir jo laukia.

Sekmadienį per pietus tėtis iškepa Dorianui ir Kimui apkepą, atsisveikina ir išeina į darbą.

– Kitaip negaliu. Grįšiu tikriausiai vėlai, – atsiprašinėja jis.

– Jokių problemų! – atsako Kimas, jis pats ketina susitikti su draugais.

Stefanas, kaimynų sūnus, popiet ateina aplankyti Doriano. Jo tėvai pasiūlė vaikinams dažniau kartu pažaisti, mat Dorianas esąs kaip Stefanas, dažnai būna vienas, nuo tada, kai… Nors Stefano motina kalbėjo gana tyliai, Dorianas girdėjo ją iš savo kambario, nes namuose tvyrojo mirtina tyla. Po poros valandų žaidimo „World of Warcraft“ Dorianui baigiasi kantrybė ir jis pasiūlo kitą žaidimą. Stefanas yra tikras lėtapėdis; jam būtinai reikia ištyrinėti kiekvieną kampelį:

– Pažiūrėk į tuos medžius, – sako jis, – ir į tas spalvas, eina sau!..

Dorianas pasiilgo naujų nuotykių; jis kviečia palenktyniauti. Po virtinės ratų, kuriuos beveik ištisai laimi Dorianas, Stefanas susiruošia eiti namo.

– Ate, – sako jis suirzusiu balsu ir nuleidęs galvą eina namų link. Dorianas nujaučia, kad Stefanas greitai nesugrįš. Paskambina tėvas ir praneša, kad bus namuose tik apie devintą ir paprašo duoti jam Kimą. Dorianas nueina į balkoną ir randa brolį su cigarete rankoje.

– Aha, būtinai, gerai, apkepas, jo, būtinai…

Dorianas slankioja po butą. Kimas ką tik išėjo.

– Klinkt! – pasigirsta iš Doriano kompiuterio. Kvietimas lenktyniauti. Šį kartą vėl dalyvauja Schumacheris, taip pat Vettelis, ir dar vienas, pasivadinęs Fernandu Alonsu. Prieš lenktynių pradžią visi prisistato publikai. Kelios ilgakojės blondinės susižavėjusios stoviniuoja aplink mašinas.

– Nagi, laikas važiuoti! – šaukia Ayrtonas Senna. Jie atsiranda prie starto linijos ir varžybos prasideda.

Po daugybės ratų Dorianą prispiria į tualetą. Jis laimėjo nemažai lenktynių ir tik kartą atsitrenkė į medį, užtat jo mašiną ne sykį sumėtė. Užsispyrėlis Alonsas reikalauja revanšo. Dorianas pasižiūri į tualete kabantį laikrodį: greitai dešimt. Po ketvirčio valandos ateina tėvas, kyšteli galvą pro duris ir sako:

– Šitas ratas paskutinis.

– Šūdas, – nusimena Dorianas.– Kaip tik dabar, kai pagaliau galiu įrodyti Alonsui. – Prisijungsiu vėliau, – parašo jis.

– Na, kaip sekėsi šiandien? – klausia tėvas. Jis eina į vonią valytis dantų. Jųdviejų žvilgsniai susiduria veidrodyje. Dorianas gūžteli pečiais ir papūtęs lūpas taria:

– Neblogai. Stefanas po visko išėjo namo.

– A, iš tikrųjų – sako tėvas. – Aš dar nepadėkojau jo tėvams.

Tėtis nusižiovauja ir paglosto Dorianui galvą. Dorianas staigiai susiraukia, nes turbūt jau yra per didelis, kad būtų glostomas. Tėtis to nepastebėjo ir tikriausiai taip yra geriausia.

– O tu išsivalysi dantis? – ragina jį tėvas.

Tėvo kambaryje jau tamsu, o Dorianas guli lovoje aukštielninkas ir klausosi, kas pas jį dedasi. Atrodo, tėtis iš tikrųjų kietai miega. Dorianas atsargiai pasižiūri po lova – nieko. Jis atsikelia, uždaro kambario duris, prislenka prie kompiuterio, paima ausines ir prisijungia prie žaidimo. Ten likęs vienintelis Alonsas; jis laukia Doriano. Vienas prieš vieną. Ratas po rato. Alonsas įrodo, kad jis stiprus varžovas, bet Senna irgi puikios formos. Dorianas užsigeidžia paerzinti atsiliekantį varžovą važiuodamas zigzagais, taip kartą padarė Senna savo priešininkui Prostui, tačiau atsisako sumanymo, nes jam tai kažkaip netinka.

– Tiesą sakant, Senna pasielgė gana vaikiškai – svarsto jis. – Panašiai kaip tie tipai mokykloje, kurie kaifuoja numušę kam nors nuo galvos kepurę.

Dorianui patinka, kad Senna – ne angelas. Senna buvo nedidelis ir smulkus, visai kaip Dorianas, bet jam įlipus į lenktyninį automobilį visi apie tai pamiršdavo. Kaip Senna jausdavosi lenktynėse? Ratas po rato lėkdamas trasa? Tai turėjo svaiginti, pastūmėti iškrėsti tai, ko šiaip nebūtum išdrįsęs. Dabar, naktinėse lenktynėse su Alonsu, įsidrąsinęs ir lengvai apsvaigęs, Dorianas ima suprasti, kaip Senna galėjo tapti Magu. Tarp trečios ir ketvirtos valandos Dorianui pradeda merktis akys. Jis atsijungia nuo žaidimo ir krenta į lovą. Prieš užmigdamas išvysta motinos veidą: kaip ji gulėjo tą rytą. Rodos, tuoj tuoj pajudins vokus ir atsimerks, lyg gyva.

– Mama, – tada, niekam negirdint, sušnibždėjo Dorianas. Tačiau ji neatsiliepė.

Sapne Dorianas gauna kvietimą į lenktynes šviesos greičiu. Kaip Ayrtonas Senna jis įlipa į savo automobilį, tačiau visi kiti lenktynininkai netikėtai pajuda, o Dorianas nepastebi jokio starto signalo. Jis net nežino, kur veda trasa, tiesiog sėdi automobilyje stebėdamasis, kodėl tas kybo tamsioje erdvėje ir nenukrenta. Taip sapnas ir baigiasi.

 

Tą sekmadienio rytą Dorianas ilgai miega. Jau du kartus tėvas buvo priėjęs prie jo lovos, bet šįkart pasilenkia ir uždeda ranką ant kaktos:

– Sergi?

– Ne. Tik skauda galvą, – Dorianas susiraukia.

– Tu labai išbalęs, – susirūpinęs sako tėvas.

– Nieko nuostabaus, kai pražaidi pusę nakties, – įsiterpia Kimas.

– Ar tai tiesa? – klausia tėtis.

– Mmh, – nenoromis numykia Dorianas ir užsikloja galvą antklode. Jam gėda. Jis tūžta ant savęs. Ir ant Kimo. Kodėl jis visada turi viską išduoti? Tėvas atsisėda ant Doriano lovos ir susimąstęs žvelgia į jį, kol Dorianui pasidaro nejauku ir giliai atsidusęs jis nusisuka į sieną.

– Dorianai, – sako tėvas švelniai kilstelėdamas antklodę, – žinau, kad skiriu jums per mažai laiko, – greit ištaria, pasisukdamas į Kimą, kuris vis dar stypso toje pačioje vietoje, – po visko… – jis nepatikslina, ką turi omenyje, sakydamas „visko“. – Bet vakar biure mes netikėtai pasistūmėjome į priekį, todėl į darbą eisiu tik rytoj. Taigi: ar norėtumėt šiandien ką nors kartu nuveikti?

Ir žvelgdamas į apšviestą gaublį ant Doriano stalo, priduria: – Aš jau kai ką sumąsčiau.

 

Dorianas, Kimas ir tėvas pakelia akis į išgaubtas planetariumo lubas: žvaigždė lėtai didėja ir virsta žalsvai raudonu kamuoliu. Paskui šis darinys vėl susitraukia, pasidaro mažas ir bespalvis. Balsas iš garsiakalbio paaiškina:

– Reiškinys, kurį ką tik matėte, vadinamas supernova.

Virš skliauto dar keletą sekundžių žybčioja sprogimų virtinė.

– Kaip fejerverkai, – garsiai sušnabžda Kimas, ir Dorianas junta, kad ir jam tai padarė įspūdį.

– Kodėl per audrą, trenkus žaibui, – tęsia balsas, – griaustinis mus pasiekia žymiai vėliau? Greitis, kuriuo keliauja garsas, yra lėtesnis už šviesos greitį.

Didžiajame ekrane šniokščia audra, žaibuoja ir griaudžia:

– Nėra nieko greitesnio už šviesą. Šviesa skrieja trijų šimtų tūkstančių kilometrų per sekundę greičiu, tačiau atstumai visatoje milžiniški. Šių supernovų blykstelėjimai įvyko labai labai seniai: prieš milijardą metų.

Dorianas susiranda tėvo ranką. Ji šilta. Žvaigždynų programai baigiantis tėvas tvirtai laiko Doriano delną.

Kimas mirksi nuo ryškios šviesos:

– Eina sau! Nežinojau, kad žvaigždės sprogsta!

Dorianas greitai paleidžia tėvo ranką, kol Kimas nepasakė ko nors kvailo.

Pakeliui į namus, traukinyje, Kimas užsigeidžia daugiau sužinoti apie žvaigždžių sprogimus, o Dorianas stebi, kaip pro šalį pralekia namai, medžiai ir kalvos. Sutemose spindi vakarinė žvaigždė. Tėvo akys paseka Doriano žvilgsnį:

– Tai Venera, – sako jis.

 

Vos sugrįžus namo Kimas atsisveikina. Jis susitaręs susitikti su draugais. Tėvas išgauna iš jo pažadą devintą būti namie. Kimas pasiima riekelę duonos, atsipjauna gabaliuką sūrio, ir tarsi išgaruoja. Pro atvirą langą Dorianas žiūri, kaip sparčiai jis tolsta. Kimas netikėtai atsisuka ir, tarsi pajutęs brolio žvilgsnį, pakelia akis aukštyn. Dorianas jam pamojuoja, per sutemas mato, kaip Kimas nusijuokia ir kilsteli ranką atsisveikindamas.

Tėvas dengia stalą balkone. Jau birželio vidurys, pakankamai šilta valgyti lauke. Abu supjausto daržoves, tėvas jas paskrudina su mėsos gabalėliais. Dorianas prižiūri verdančius ryžius ir salotų padažui dubenyje sumaišo alyvuogių aliejų, actą, druską, pipirus bei džiovintas žoleles. Jiems pradėjus vakarieniauti, danguje jau spindi daugybė žvaigždžių. Dorianas suranda Didžiuosius Grįžulo Ratus ir Kasiopėją.

– Man patinka dangus, – pertraukia tylą tėvas, – bet tuo pat metu ir liūdina.

– Kodėl? – klausia Dorianas.

– Tik šiandien supratau, kad tai, ką matome danguje, jau yra praeitis.

Tėvas pažvelgia į Dorianą ir patylėjęs pasitikslina:

– Supranti, ką noriu pasakyti?

Dorianas iš lėto linkteli, nors nėra tikras, kad supranta. Nujaučia, kad tai susiję su šviesos greičiu. Net šviesa nėra tokia jau greita.

– Mes matome tai, kas tikrovėje nebeegzistuoja, – sako tėvas, nepatikliai purtydamas galvą.

Paskui jis nutyla, girdėti tik įtartinai apsunkęs jo alsavimas. Kai tėvas truputį pasuka galvą, mirgančioje svetainės lango šviesoje Dorianas pastebi ant jo skruosto kažką žibant – drėgną liniją nuo dešiniosios akies iki burnos kampelio.

– Galbūt ji kažkur ten, aukštai, – kužda tėvas, – bet ar gali žinoti…

– Jeigu taip būtų, aš tuojau pat su tėčiu ir Kimu sėsčiau į kosminį automobilį ir leisčiausi jos ieškoti, – galvoja Dorianas.

Jis atsistoja, apeina aplink stalą ir krūtine prisiglaudžia prie tėvo rankos. Jiedu žvelgia į dangų. Tada Dorianas pradeda pasakoti apie nematomą gyvūną, tykantį buto kampuose ir tūnantį mirštančios mamos kambaryje, apie Ayrtono Senos magiją ir apie Prostą, apie Laudą, Vettelį, Schumacherį ir naktį su Alonso, ir netgi apie sapno lenktynes šviesos greičiu, kuriose jis nespėjo startuoti. Tėvas klausosi Doriano, nepertraukia. Kartais nusijuokia, o kartais per apžėlusį skruostą vėl nubėga ašara. Kai Dorianą apima jausmas, kad jis tuoj sprogs, nors ir nebeturi daugiau ką papasakoti, tėvas apkabina jį ir sušnibžda į ausį:

– Ji visada liks mūsų atminty.

Paskutinėmis savaitėmis Dorianas dažnai matė mamos veidą iškreiptą skausmo, pilką kaip pelenai odą; po mirties stingstančius bruožus. Dabar ji vėl gyva, jis regi ją einančią per butą, girdi jos skambų balsą, užuodžia ilgų plaukų kvapą, kai pasilenkia prie jo ruošiančio namų darbus arba piešiančio. Tai skaudu, nes iš tikrųjų ji yra mirusi. Bet šią akimirką ji visai čia pat.

– Turi būti ir kas nors greitesnis už šviesą, – mąsto Dorianas, kai tėvas jį apkloja ir išjungia lempą prie lovos. Šypsodamasis Dorianas panyra į gilų, besapnį miegą.

Jūratė Sprindytė. Laiko barometras knygose

2022 m. Nr. 7 / Apžvalgoje aptariamos knygos: Vinco Mykolaičio-Putino „Dienoraštis 1938–1945“, Laimos Vincės „Karantino dienoraštis: keturiasdešimt dienų izoliacijoje. 2020 kovo 19 d.–balandžio 27 d.“ ir Lauryno Katkaus „Nakvynė Berlyne“.

Laurynas Katkus. Kada gali pasakyti, kad (s-mėlis)

2021 m. Nr. 5–6 / Kada gali pasakyti, kad palikai savo butą, aplinką, rutiną? Peržengei ribą, patekai į kitą erdvę? – Kai dešiniau praslinko balta Vievio cerkvės varpinė (ir kai prisiminei, kad tavo draugas Alius „varpine“ vadina alaus bokalą)?

Laurynas Katkus. Sąlyčio linija 2022

2019 m. Nr. 7 / Trijų veiksmų pjesės aktoriams ir medijoms fragmentai / Skiriama Vinco Daunoro-Ungurio († 1954), paskutinio Dainavos partizanų vado, atminimui /

Atvirumas ir „atviravimas“: dienoraščių rašymo paskatos ir strategijos

2019 m. Nr. 1 / Virginijos Cibarauskės ir Lauryno Katkaus pokalbis / Pernai vasarą Antakalnio „Miesto laboratorijoje“ įvyko Katkų literatūros draugijos organizuota diskusija…

Laurynas Katkus. Georgo Büchnerio „Lencas“

2018 m. Nr. 5–6 / Jei iš literatūros laukiate jaukaus ar glamūrinio „pozityvo“, ši XIX amžiaus vokiečių rašytojo apysaka ne jums. Tai rūstus, egzistencinis pasakojimas apie sielos aptemimą. Kartu tai vienas novatoriškiausių to šimtmečio vokiečių

Georg Büchner. Lencas

2018 m. Nr. 5–6 / Iš vokiečių k. vertė Laurynas Katkus / 20-ąją Lencas išėjo per kalnus. Sniegas ant viršūnių ir aukštumose, slėniuose žemiau – pilkos uolienos, žali plotai, uolos ir eglės. Buvo šlapia ir šalta, vanduo tekėjo uolomis ir sroveno per kelią.

Laurynas Katkus. „Imkiet mani ir skaitikiet“: šimtas lietuvių literatūros metų

2018 m. Nr. 2 / Pernai, ruošiantis Leipcigo knygų mugei ir modernios mūsų valstybės šimtmečio minėjimui, Lietuvos kultūros institutas vokiškai išleido „100 Jahre litauischer Literatur: ein Crashkurs“

Kai Hensel. Klamo karas

2017 m. Nr. 8–9 / Iš vokiečių k. vertė Laurynas Katkus / Vokiečių rašytojas Kai’us Henselis gimė 1965 metais Hamburge, dabar gyvena Berlyne. Po mokyklos dirbo įvairius darbus, buvo barmenas, kopiraiteris, teatro režisierius. Nuo 1994-ųjų rašo televizijos serialų,

Laurynas Katkus. Sąvartynas

2017 m. Nr. 1 / Koks oras, ar jau nustojo lyti? Velniai žino. Dangų užtraukusi vienoda debesų masė, o pro plastikinius langus neprasiskverbia jokie garsai. Asfaltuota aikštė yra dar vienas debesis…

Cornelius Hell. Ilga kelionė į Johanneso Bobrowskio Lietuvą

2016 m. Nr. 12 / Vertė Laurynas Katkus / Jau daugiau nei pusę savo gyvenimo esu pakeliui į Johannesą Bobrowskį ir kartu su juo. Austrui tai kiek neįprasta, reikalauja paaiškinimo. Studijuodamas germanistiką antroje praėjusio amžiaus…

Laura Laurušaitė. Kai poetai skraidė dirižabliais

2013 m. Nr. 4 / Laurynas Katkus. Judantys šešėliai: romanas. – Vilnius: Tyto alba, 2012. – 196 p.

Laura Laurušaitė. Į sklepą – ne bulvių

2012 m. Nr. 4 / Laurynas Katkus. Sklepas ir kitos esė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 184 p.