Laura Laurušaitė. Į sklepą – ne bulvių

2012 m. Nr. 4

Laurynas Katkus. Sklepas ir kitos esė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 184 p.

Laurynas Katkus savo kūrybiškumą paskirsto keliems žanrams; sovietmečio žargonu tariant – yra „plataus profilio traktoristas“ – rašo ir poeziją, ir romaną, ir straipsnius, o 2010 m. išleido monografiją „Tarp Arkadijos ir Inferno: tremtis Johanneso Bobrowskio ir Alfonso Nykos– Niliūno lyrikoje“.

„Sklepe…“ sukauptos esė labai įvai­rios, knyga – tarsi lietuviškas sandė­liukas, į kurį nutremiama kas pakliuvo, bet, pažvelgus įdėmiau, joje ryškėja trys teminės gairės: kelionių dienoraščiai, sovietmečio refleksijos ir rašytojo vietos visuomenėje apmąstymai. Tokią dermę galima vertinti dvejopai: teigti, kad knyga eklektiška, nes autorius sudėjo į ją viską, ką turėjo (esė rašytos penkioli­ka metų – nuo 1995 iki 2010), bet, kita vertus, tokia esė tekstų įvairovė rodo rašytojo galimybių amplitudę. Knygą formuoja žiedinė kompozicija – „Skle­pas…“ pradedamas rašymo ir rašytojo vietos visuomenėje refleksija ir baigia­mas tuo pačiu.

Knygos idėjinius pagrindus ypač stiprina retrospektyvūs autoriaus samprotavimai apie sovietmetį. Svars­toma apie žmogaus ir galios santykių modelius, apie individo prisitaikymo prie sistemos strategijas, apie asmens pastangas įsiterpti į kolektyvą arba iš jo sąmoningai iškristi. Esu kiek per jauna (devyneriais metais jaunesnė už knygos autorių), kad iš asmeninės patirties galėčiau spręsti apie to meto realijas, bet daug ką, ko pati nesu patyrusi, jaučiu kaip savotišką kon­tekstą, „kolektyvinę atmintį–.

Autorius, rašydamas atminties teks­tus, ir tapatinasi su praeitimi, ir susi­dvejina: grįžta į sovietinę vaikystę, bet tuo pačiu metu revizionistiškai reflek­tuoja savo patirtis iš dabarties perspek­tyvos. Žvalgantis per laiko atstumą ypač išryškėjantis sovietmečio požy­mis – kamavališkumas. Žmonės – lyg klouno rūbais, kurie yra kūno spalvos ir sunkiai atskiriami nuo tikrosios odos. Istorija ir tuo pačiu sovietinio žmogaus (paauglio) egzistencija knygoje primena kartais šiek tiek komišką, kartais gro­teskišką karnavalą (iš kolūkiečių kom­binezonų, suraukus jų galus, siuvamos madingos kelnės – „bananai“, į adijalą įvyniotas magnetofonas nešamas pas .draugą daryti nelegalių įrašų, vaikai kieme su visomis kariauninkų regali­jomis žaidžia karą tarp rusiukų ir lietu­viukų, kuris galiausiai virsta farsu). Visuomenės primesti ir pačių prisiimti vaidmenys knygoje pateikiami kaip savotiška absurdo stilistika, kuriai ban­doma priešintis.

Kai kuriuos istorinius, socialinius ar moralinius sovietmečio mitus L. Kat­kus taikliai apčiuopia ir demistifikuoja. Daugelyje knygos vietų iš praeities prabylantis sveiko proto balsas yra išties sveikas, o ne atbukęs nuo vi­siems žinomų tiesų atrajojimo. Esė „Nepilnamečių planeta“ ir „Maskvos koldūnai“ yra pavyzdžiai, kaip šiek tiek pabodusius sovietmečio naratyvus ir banalokus jaunuolio rūpesčius per­rašant naujomis kategorijomis, pasi­telkiant ironiją, galima išvengti ideo­loginės redukcijos ir teminio pasikar­tojimo. Sovietmečio vaizdai knygoje įspūdingi, tačiau jie liudija ne ano me­to spalvingumą (atvirkščiai, knygoje kartojasi pilkumo, ribotumo, nuobodu­lio tonai), bet autoriaus kaip pasakoto­jo meistrystę.

Knygos pavadinimas „Sklepas“ – nėra atsitiktinis. Tai simbolinė galios santykių metafora ir schema, ženkli­nanti santykį tarp Rytų europiečio ir Vakarų europiečio, tarp ruso ir lietu­vio, tarp oficialiosios ideologijos ir undergroundo, ši metafora lengvai įra­šoma į postkolonijinę paradigmą. So­vietinė Lietuva, kur žmonės buvo laikomi už trumpo pasaitėlio, atsisklei­džia kaip sklepo proforma – užtenka palyginti ją su vakarietiškais miestais, tarkime, „atsipūtusiu šiltnamiu“ Leip­cigu ir ten patirta nežabota pasirinki­mo laisve:

Man patiko, kad nors šeštadienio vakarą gatvelės centre virsdavo viena didele lauko kavine, jų ore visai nebuvo justi agresijos. Sa­vaitgalio vakarą Leipcigo plynė išsitiesdavo prieš mano kojas nelyginant minkštas kili­mas, ir visi tuo metu esantys pakeliui būdavo vieno sąmokslo dalyviai. Spizz, Markt Neun, Alte Nikolaischule, Flowerpower, Killywilly, ConnStanze, Maga Pon – šitie vardai man yra šifrai patyrimo, koks laisvas, taikus ir links­mas gali būti šiuolaikinis miestas (p. 48–49).

Šiuo požiūriu labai svarbi ir konk­reti knygos esė „Sklepas“, kurioje svarstoma rašytojo situacija, jo teisės ir galimybės, vieta visuomenėje. Sovie­tiniais laikais intelektualų darbo kam­barys būdavo virtuvė, bet L. Katkus jį perkelia į požemį – į daugiabučio namo rūsį. Toks lokalizacijos pakeitimas originalus ir semantiškai turiningas, skatinantis pasvarstyti kad ir apie dabartinę rašytojo kūrybos vietą bei reikšmę – jis dirba tarsi naujame pogrindyje, kaip ir sovietmečiu. Nors Lietuva seniai nebe sovietinė, šis nau­jasis pogrindis visiškai netaikus, ne­linksmas ir nelaisvas, rašytojui „sklepūnui“ jame tenka slapta tūnoti tau­pant elektrą ir šąlant kojas, saugotis piktos dideles sąskaitas už šilumą mokančių kaimynų akies.

Per knygos pristatymą knygų mu­gėje filosofas Kęstas Kirtiklis svarstė žodžio sklepas paplitimą tarp tuome­tinio jaunimo ir jo atitikimą knygos turiniui. Jam atlikus nedidelę apklausą tarp bendraamžių paaiškėjo, kad į sklepą dažniausiai būdavo lei­džiamasi bulvių, o kokių kitų paskatų vedini paaugliai paprastai eidavo į padvalą. Padvalo vartosenos dažnis laimėjo prieš sklepą santykiu 10:1. „Padvaliniai“ – tai tie „neformalai“, dėvintys kelnes „bananus“, juodojoje rinkoje graibstantys užsienio muzikos grupių įrašus ir vaikštantys su krentančia plaukų sruoga ant kaktos, kurią pademonstravus netinkamoje vietoje ir netinkamu metu buvo gali­ma sėkmingai išlėkti iš mokyklos. „Sklepo…“ vertėjas į vokiečių kalbą Markas Roduneris prasitarė, kad pir­miausia knyga buvo pavadinta neut­ralia „sandėliuko“ sąvoka, o undergroundo ir žargono konotacijų pava­dinimas įgavo vėliau.

Reikia pripažinti, kad L. Katkaus eseistika nė iš tolo nepriklauso sub­kultūrai (nebent subkultūra laikytume intelektualumą), joje gausu intelek­tualios ekstravagancijos, epinio infor­matyvaus kalbėjimo ir sykiu metafo­rinio skvarbumo. Ir parašytos šios esė greičiau intelektiniu nei gatvės „žar­gonu“. Man, kaip akademinei skaityto­jai, reginčiai nūdienos eseistų konteks­tą, ypač imponuoja tai, kad autoriaus ego šitoje knygoje nukreiptas į visuoti­numą, nes šiaip pastarojo meto lietuvių eseistika yra gan egocentriška. Knygoje neaptiksi narcisizmo, rašytojas nespok­so į veidrodį – tai irgi imponuoja. Au­torius sugeba perkopti per savąjį „aš“ ir išeiti į universalius apmąstymus, siūly­damas rimtą požiūrį ir nesuinteresuotą žvilgsnį. Jo tekstuose labai stipri min­tis, analitinis pradas, o ne pojūčiai, emocijos ar psichoterapinės gudrybės. Lietuvių moterų esė pastaruoju metu yra susmulkėjusi, kamerinė, o L. Kat­kus savo tekstų mikrostruktūras su­pina su metastruktūromis, todėl jo esė įgauna visuotinumo reikšmės, joms būdingas aštrus politologinis, sociologi­nis, ideologinis pjūvis. Dėl tokių ypa­tybių L. Katkaus tekstai priartėja prie tikrosios žurnalistinės, straipsnio po­būdžio esė su analitiniais reiškinių ap­mąstymais bei vertinimais. L. Katkus knygoje kelia esminius klausimus: kas šiandien yra Rytų europietis, kas yra lietuvis: ar tai tik rusiško mentaliteto modifikacija, ar autentiškas šiuolaiki­nis europietis?

Turint prieš akis visą L. Katkaus išbandytą žanrų spektrą, jo eseistika atsidurtų arčiau mokslo nei poezijos. Jaučiama, kad autorius yra eruditas, nes esė žiburiuoja logika, įtikina argu­mentacija, spindi ironija. Ypač tai pa­sakytina ir apie „sužaistas“, lengvesnio žanro esė, pavyzdžiui, „Pelėdos Lie­tuvoje, arba Ko nenorėjo žinoti Umberto Eco“. Šioje esė, imituojant įvairių žymių Lietuvos asmenybių (Jono Ba­sanavičiaus, Vytauto Kavolio, Viktori­jos Daujotytės) stilių, analizuojamas mįslingos autorystės eilėraštis „Trys pelėdos ant komodos“, kuris skamba taip: „Ambarasa Kalėda / Tu Pelėda pe­lėda / Trys pelėdos ant skrynelės / Ski­na rūtelas mergelės / Bet pamatė motula / Ambarasa Kalėda.“ Yra supran­tama, kad, nebūdamas neformalas, L. Katkus nėra ir formalistas, nes su­geba itin vykusiai pasišaipyti iš akade­minio „slengo“, pseudomokslinių išve­džiojimų. Nesusilaikysiu nepacitavusi:

<…> Tereškinas žengė dar vieną drąsų žingsnį, susiedamas šią sestiną su kita papli­tusia lietuvių liaudies daina „Nušovė tėvelis, nušovė motinėlė, / nušovė visi vaikai pe–lė– dą“. Tereškino įžvalgą, kad čia aiškiausiai po­puliariajame diskurse susiduriame su auten­tišku lietuvišku SadoMazo kompleksu, per amžius bandytu ištrinti kunigų ir kitokių skaistuolių, laikome visiškai pagrįsta ir įtiki­nama. Tačiau tyrinėtojo hipotezę, esą „skry­nelė“, ant kurios vyksta normų transgresija yra ne kas kita kaip kompiuterio provaizdis turėtume priskirti tyrinėtojo akies „aklajai dėmei“, kuri, kaip įrodė DoMan DoTau, yra būtina kritinei įžvalgai“ (p. 130–131).

„Sklepas…“ buvo rašytas vokiečiu auditorijai ir pirmiausia pasirodė vo­kiškai, todėl lietuvių skaitytojui gali šiek tiek kliūti eksportiniai akcentai, tarsi žinomų tiesų aiškinimas. Kita vertus – kai prabylama apie soviet­metį, mūsų jaunoji karta Jau yra tarsi „kitakalbis“ adresatas, todėl tie „savaime aiškūs“ dalykai jai gali atrodyti gana egzotiški ir nemaž ne per daug išplėtoti. Jaunesniems tai bus savotiška patirtis ir pasitikrini­mas: kaip būdavo tais laikais ir kaip yra dabar. Tačiau tiems skaitytojams, kurie gimė iki septintojo dešimtmečio vidurio, daugelis tipinių personažų, dekoracijų ir niuansų pasirodys kaip traukti tiesiai iš jų patirties ir atminties.

Užmoju performuluoti sovietmetį dabarties kalba L. Katkus primena latvių rašytoją, jo bendraamžį Paulą Bankovskį ir jo apsakymų rinktinę „Mokykla“ („Skola“, 2006). Įdomu tai, kad abiejų šių autorių knygose atsi­skleidžia sovietmetis, bet visai skirtin­gais pjūviais. P. Bankovskio personažas sovietmečio pažeistas: klasėje fiziškai ir morališkai silpniausias, užgauliojamas, patiriantis nuolatinę gėdą, puoselėjan­tis keršto jausmus ir kamuojamas iškreiptų seksualinių fantazijų. Jis kenčia ir nuo bendraamžių, ir nuo sis­temos apskritai, o už jo bravūriškumo slepiasi išsigandęs jaunuolis. Apsa­kymų rinktinė „Mokykla“ yra mėginimas fiksuoti socializacijos traumas ir skriaudas, gal net nesąmoningai „atsi­griebti už tuos laikus, kai buvo laikomas nevykėliu. L. Katkus atvirkščiai – sovietmečio netraumuotas, jo paties žodžiais tariant, „neapsunkintas sovietmečio palikimo“, todėl ir jo pasakojimas yra sveikai sąmojinga (ir sąmoninga) sovietmečio eros satyra, kurioje atsiribojama nuo bet kokių neigiamų jausmų, savigailos ar verkšlenimo. Už nuostatą neuraliai ir kibiai traktuoti sovietmetį „Sklepas…“ buvo išrinktas ir į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kūrybiškiausių 2011 m. knygų dvyliktuką.