literatūros žurnalas

Laurynas Katkus. Sąlyčio linija 2022

2019 m. Nr. 7

metai-2019-7_1

Trijų veiksmų pjesės aktoriams ir medijoms fragmentai

Veikėjai:

VYTAS, arba PSYOPSAS – maždaug trisdešimt penkerių metų

ŽANA – maždaug trisdešimties metų

DAUJOTAS, arba MIŠKO BROLIS – maždaug keturiasdešimt penkerių metų, liesas, griežtų bruožų

ŽMONA – Vyto žmona, maždaug keturiasdešimties metų

AKTYVISTĖ – vidutinio amžiaus, stambaus sudėjimo; ji yra ir TARDYTOJA

MODERATORIUS – aukštas, išvaizdus, su madingais akiniais

 

Veiksmas vyksta netolimoje ateityje Vilniuje

 

 

I VEIKSMAS

 

Ankštas belangis rūsys. Visokio šlamšto prikrautos lentynos, smėlio maišai, tarp jų – siaura anga, pro kurią gali pralįsti vienas žmogus, ant silikatinių plytų sienos kabo vėliava, toliau matyti čiužiniai, sulankstomoji lovelė, ketinė krosnelė, cheminė tupykla, elektrinis radiatorius, kibirėlis, kuprinės, krepšiai, dėžės, katiliukas, plastikinis vandens kanistras, pora kėdžių, stalas, ant jo nešiojamasis kompiuteris, pusiau išardytas serveris, spausdintuvas, mobilieji telefonai, Aušros vartų Marijos atvaizdas, klaviatūros, pelės, laidai, internetinės ir paprastos filmavimo kameros ir t. t. Ginklų ir šaudmenų nėra.

Tai, kas rodoma kompiuteryje ir mobiliajame, projektuojama ekrane.

Už sienos kartais įsijungia apleisto buto signalizacijos sirena: baterijos išsikrovusios, todėl garsas nestiprus, bet labai šaižus

 

 

1 scena

Ž a n a  su maskuojamų spalvų kombinezonu, kerziniais batais ir kaklamaute rausiasi dėžėse. V y t a s  vaikšto po patalpą.

Ekrane juda kompiuterio monitoriaus vaizdas, keičiasi naršyklės langai. Matyti elektroninio pašto paskyros „Išsiųsti laiškai“, feisbuko, tviterio ir instagramo paskyros. Žymeklis užeina ant laiškų, atidaro, uždaro; atidaro mesindžerio žinutę, uždaro, atidaro instagramo įrašą, uždaro. Visur tas pats vaizdas: ant pakilimo tako stovi du sudegę sraigtasparniai. Vaizdas užstrigęs, pikseliuotas, nebaigtas krauti

 

ŽANA. Psy, šitą… tau pašildyti sausiaką?

VYTAS. Pabaik su tais sausiakais! Tik pagalvojus apie vištų odeles šliauka kyla.

ŽANA. Tai ko tu nori, partizane? Restorano? Toliau meniu – tik lageriniai džiūvėsiai.

VYTAS. O turisto pusryčiai?

ŽANA. Vakar paskutinius damušei, pamiršai? Pašildyt, ar laikysies dietos?

VYTAS. Tiek jau to, pa…

 

Žana iš bako į sauso davinio maišelį įpila vandens ir padeda šilti. Įsijungia buto signalizacijos sirena

 

VYTAS (prieina prie kompiuterio). O, žiūrėk, žiūrėk, sukonektino! Yra ryšys! Aha, aha… Ne! Šūdas! Fak!

ŽANA. Psy, nepsichuok. Kodėl prie Aityšniko viskas veikė čiki?

VYTAS. Jis turi rankeles….

ŽANA. Tu žiūrėk taip: kiekvieną prisijungimą gali, tipo, susekt, ne? Nėra prisijungimo, nėra pavojaus. Dabar tiktai neišsišokt. Vat aš išeičiau gatvėn su šitu kamufliažu – iš karto ragas. O su treningais, striukanu… stypsai ant kampo, kur maisto fūra stoja, klausaisi, ką moteriškos pletkina, ir galvoji: iš kurios pusės „dakumenty“ paprašys?

VYTAS. Aš lauke nebuvau nuo tada, kai šičia perkėlė. Išeičiau, iškart atpažintų. Iš veido blyškumo.

ŽANA. Nereikia niekur eit! Kai grįžtu iš miesto, ir per betonus lendu į šitą juodą dupcę – kai užspaudžia šičia (rodo gerklę)! Realiai dusina, trūksta oro! Geriausia vietoj likt, tada be lomkių.

VYTAS. Ir be ryšio. Tas videoatsišaukimas su Mišku iš rūsio kaip ėjo… Kiek láikų, pasidalijimų! Ypač kai „Sputniką LT“ nulaužėm!

ŽANA. Tai ne viskas taip blogai… Buvo, kaip sako, ir žvaigždžių valanda…

VYTAS. Ai, seniai ir netiesa. O tu dar pameni, kaip prie „Nestės“ pirmą dieną atvarėm? Sirenos kaukia, pirmieji antskrydžiai, visi panikoj, atvarom, kas be kupros, kas su kedais, kerzų nespėjęs apsiaut! Kiek ten mūsų buvo – tu, aš, Aityšnikas ir tie dvyniai, broliai šaunuoliai – penki iš būrio…

ŽANA. Kiti į batą primyžo. Nu, atlygins jiems dievulis.

 

Žana išima sušilusį sausą davinį, prapjauna pakuotę

 

VYTAS (pasibjaurėjęs). Uee..

ŽANA (užsimoja šaukštu). Valgai, partizane!

VYTAS (valgydamas). Smačnego.

 

2 scena

Ž a n a  sėdi prie kompiuterio ir žiūri žinių laidą.

Ekrane vaizdas: plentu važiuoja žalių sunkvežimių vilkstinė. Trumpai pasirodo M o d e r a t o r i u s  su mikrofonu, šneka sunkvežimių fone. Karinių sraigtasparnių eskadrilė praskrenda virš sunkvežimių. Paskui: kai kur potvynio apsemtos Lietuvos žemėlapis

 

VYTAS (įeidamas). Na va, nikotino lygis atstatytas. Ką, veikia?

ŽANA. Jo.

VYTAS. Kas čia jam – įsijungia, kai manęs arti nėr? Ar kai oras pasikeičia?

ŽANA (sustabdo programą. Piktai). Kurva, Psy, kada užrauksi su tom cizom? Kai visi apsišviesim?

VYTAS. Žana, aš elektroninę rūkiau. Jokio kvapo, nieko. Galėčiau ir čia rūkyt, bet tavo nervus saugau.

ŽANA. Kam tada iš viso žaist su tuo fuflo? Ar tokios lomkės, kad negavęs padvėsi?

VYTAS. Ne, ne… sunku nebūtų. Bet ką tada daryčiau? Kaip atsijungčiau nuo dėžės?

ŽANA. Poterius kalbėk.

VYTAS. Netinka. Ir ne dėl to, kad reikia kaifo. Apsvaigimo seniai nejaučiu. Tiesiog, kaip tau pasakius… Rūkymas juk sveikatai kenkia? „Rūkai – save žudai“?

ŽANA. Nu.

VYTAS. Tai dėl to ir rūkau.

ŽANA. Nesupratau?

VYTAS. Kai rūkau, žinau, kad penkiom minutėm patrumpinu gyvenimą. Rūkydamas prisimenu, kad esu mirtingas; bet tuo pačiu oho kaip pajuntu gyvybę! Todėl cigaretėms neprilygs nei poteriai, nei ošo meditacija.

ŽANA (sutrikusi). Nu tu pavarei filosofijų, ką aš žinau… Aš paprasta vilenska moteriška.

 

Vėl įjungia programą. Rodo animacinį filmą „Undinėlė“ – povandeninius rūmus

 

ŽANA. Pas juos čia, tipo, pirmyn į praeitį? „Labanakt, vaikučiai“ ir senoji animacija…

Ar undinėlė tau neužneša į Matką Boską (rodo į Aušros vartų Marijos atvaizdą)?

VYTAS. Žana, aš ne prie meno – prie pyjaro (sėdasi ant lovelės, užsikloja miegmaišiu). Nors šiaip tai joo… kai pagalvoji, Klaipėdoj dabar kaip povandeniniuos rūmuos. Kad taip galėčiau prasiplaukt pro Liepų gatvę, Teatro aikštę… apsukti ratą apie Taravos Anikę (sarkastiškai)… Ramu ten jiems dabar: jokių susišaudymų, nelandžioja patruliai… vien tik žuvys… (Niūnuoja) We all live in a yellow submarine, yellow submarine… Būtų faina!

ŽANA. Bet kodėl dievulis Maskvos neužpylė? Gal tada rusas atbulinį įjungtų? Nors biesas žino, apsemtas Peterburgas jų nesustabdė.

VYTAS. Jiems nusispjaut į Žiemos rūmus, jei tik gali parodyt savo galią. Dar proga kokia! Amerikonai Korėjoj kopūstus valgo… Europoj kariuomenė dambas stato… Mūsiškius tada irgi pajūrin pasiuntė…

ŽANA. Šneki kaip politologas iš dėžės – Amerika, Europa… Kas mums iš to, kai šitam sklepe bulvėm dirbam?

VYTAS. Dėl to ir bulvėm. Būtų kitaip susiklostę, sėdėtumėm dabar užnugary, su šviesolaidiniu ryšiu, su karšta virtuve, ir infoopsus kaip iš kulkosvaidžio leistume – serijom! Negaliu, kaip pirštai sustiro. Ir rankų, ir kojų.

ŽANA. O kaip vienuoliktas?

 

Vytas atsistoja ir eina prie elektrinio radiatoriaus

 

ŽANA. Ė, ką darai? Vėl saugiklius išmuš!

VYTAS. A, taip, tikrai… Tada buržuiką. Jau sutemo, galima.

ŽANA. Aš jumis stalo pajėgom nepasitikiu. Tuoj, patikrinsim. (Išeina, grįžta) Keista, nesuklydai. (Atidaro krosnelę ir deda prakuras) Žiūrėk, kokios malkos – lapuočiai, sausi, tipo, be jokio dūmo. Iš Rudaminos, iš kuzinos gavau, ot. Kaip pravežt jai reikėjo, pro blokpostus, viską…

VYTAS (vėl palenda po miegmaišiu). Papasakok apie savo šeimą, Žana.

ŽANA. Apie šeimą? Paskutinį kartą, kai buvau mieste, mačiau savo tatą. Šiaurės miestely, prie darbo biržos… (Greitai) Žinai šitą anekdotą – senelis gauna siuntinį nuo anūko iš kariuomenės. Siuntiny granata ir raštelis: „Mielas seneli, man labai atsibodo tarnyba. Jei nuo to daikto nuimsi žiedą, mane išleis trijų dienų atostogų.“

 

Vytas nusijuokia

 

VYTAS. Kurk, kurk. O tai vėl internetas užšals.

 

3 scena

V y t a s  sėdi prie stalo, prie kompiuterio. Ž a n a  kampe kažką siuva – lopo. Už sienos čirpia buto sirena

 

VYTAS. Kokios šiandien sirenos piktos… cypia ir cypia.

ŽANA. O kokia šiandien diena – septinto?

VYTAS. Ėėėė… ne, aštunta.

ŽANA. Galėtų būt bet koks skaičius. Šitam grabe dienos susimakaluoja.

VYTAS. Wait a sec! Aštuntą juk reikia skelbt produktą! Gerai, kad priminei! Kur tas failas…

 

Naršo po kompiuterį, randa bylą, pavadintą PSY–2022I8A, atidaro, pataiso keletą sakinių.

 

Laisvieji Lietuvos piliečiai,

Kol mūsų sąjungininkai spaudžia priešą Suvalkų fronte, laikinai užimtame krašte nenumaldomai plečiasi partizaninis judėjimas! Pranešame apie sėkmingą partizanų operaciją Vilniaus oro uoste (pagūglink Didžioji kova + Vilniaus oro uostas + kaukių balius). Okupuotos teritorijos pilieti, visom išgalėm remk partizanus ir sabotuok okupacinę valdžią, nevykdyk neteisėtų jos nurodymų!

Mes nugalėsim, nes lietuviai – partizanai iš prigimties! Kaip antisovietinės rezistencijos metais rašė poetė partizanė Neringa:

 

Mes kylame iš ten, kur žemė kruvina.
Neklauskite, kas mes. Mes – laisvė ir kova!
Praeisime visur kaip aidas, kaip daina,
Palaimins ir minės – motulė Lietuva.

 

Perskaitei – pasidalink!

 

VYTAS. Va, Žana – įdėjau eilėraščio posmą. Susieja su pokariu.

ŽANA (skaito). Jautru…

VYTAS. Autorė, galima sakyti, tavo kolegė. Kaip manai, koks paveiksliukas geriau – su sprogimu, ar su sraigtais? (Rodo nuotraukas su bombos sprogimu ir su sudegusiais sraigtasparniais)

ŽANA. Aišku, kad su sraigtais! Nuotrauka, ką – iš operacijos?

VYTAS. Ne, šiaip, dėl bendros atmosferos.

ŽANA. O ką rasi pagūglinęs?

VYTAS. Ten Miškas ar kas nors įkels. Mano uždavinys – paplatint šitą. Tuoj per proksį prisijungsim… Taip, prasieinam per feisbukus… instagramus… džymeilus… (Pauzė) Klausyk, niekaip aš nesušylu. Dar turi samanės? Miško nėra, darbai baigti, galim juk biškį paragauti, ką?

ŽANA. Ot jis prašyti moka… (Pasiraususi dėžėje, ištraukia plokščiuką ir dvi plastikines stiklines)

VYTAS. O, su tauriukais!

ŽANA. Papilstyk.

 

Vytas įpila, jie užsveikina vienas kitą ir išgeria

 

VYTAS. Šita irgi iš Rudaminos?

ŽANA. Jo.

VYTAS. Stipri, zaraza.

ŽANA. Užtat natūrali. Iš tūteišiškų bulvių, šimtas procentų!

 

4 scena

Kompiuteryje pasigirsta pokalbių programos skambučio garsas

 

VYTAS. Bliamba, kas čia, Asta? Jochaidi, kaip taip, iš anksto nepranešus? Vis tiek, atsiliepsiu…

ŽANA. Tai aišku. Žmona – aukščiausias vadas.

 

Vytas prie kompiuterio. Žana grįžta prie siuvinio.

Ekrane Ž m o n o s  atvaizdas

 

ŽMONA. Labas.

VYTAS. Sveika.

ŽMONA. Ar girdi mane?

VYTAS. Girdžiu, girdžiu neblogai.

ŽMONA (flegmatiškai). Aš tave irgi gerai girdžiu… Vytai.

VYTAS. Aš. (Griežtai) Tu čia kaip sumąstei nepranešusi pasukt? Gal seka! Nesupranti, kad mus į pavojų statai?

ŽMONA. Nu bet pakėlei, galėjai juk nekelt…

VYTAS. Taip, pakėliau; bet galėjo būti, kad vien tavo skaipas mus apšviestų!

ŽMONA. Tai baigiam, jeigu negerai…

VYTAS. Ne, dabar pasikalbėsim; bet daugiau niekada taip nedaryk, niekada.

ŽMONA. Taip, Vytai… Supranti, mes jau kiek laiko nesiskaipinom, savaitė ar ilgiau?.. Žinučių iš tavęs negaunu, nežinau, kaip ten… O dar pabėgėlių centre šiandien šnekėjo apie kažkokią partizaninę operaciją Vilniuj, ir neištvėriau… sori (susigraudina)… Žinai, sėdėt čia vienai su mergaitėm, veikt nėr ką, nueini į pabėgėlių centrą, pasiimi maisto, pavalgai – ir viskas, daugiau tik į lubas žiūrėt. Važiuoja stogas… Sofija nuo kelionės vėl mikčioja. Iš nervų vaikui, suprantama. Naktim abi neužmiega; šaukia, rankom makaluoja; dar į patalą pridaro. Tai kelkis, ramink, paklodes keisk.

VYTAS. Suprantu, aš suprantu. Suprantu.

 

Pauzė

 

ŽMONA. Tai pas tave viskas tvarkoj?

VYTAS. Daugmaž. O kas Berlyne? Kaip Seileriai?

ŽMONA. Siunčia linkėjimus. Palaiko ir didžiuojasi.

VYTAS. O apskritai ką vokiečiai šneka? Apie Lietuvą, Baltijos šalis?

ŽMONA. Nedaug… daugiausia apie ekologinę katastrofą ir apie Korėją. Mus pamini, tik kai apie užsienio ministrą rodo per žinias. Tas Maskvoj apsigyveno. Su rusais diskutuoja ir diskutuoja. Nenori nutraukt dialogo.

VYTAS. Ūū, zaraza! Jis iš socdemų ar iš alternatyvos?

ŽMONA. Dabar nepasakysiu. Bet kokiu atveju, iš koalicijos. Su centru surengėm mitingą prie Brandenburgo vartų. Gal pora tūkstančių susirinko. Bet parodė tik per vietinę TV.

VYTAS. Vis tiek šaunuoliai.

ŽMONA. Ką tu – čia kasdien daug didesnės demonstracijos praeina. Už taiką demonstruoja, vis už taiką… prieš eskalaciją…

VYTAS. Mmmm… Neturim daug laiko; dar paklausiu: ar nusivedei mergaites pas libaniečius? Habibi, kur sakiau?

ŽMONA. Ne, žinok, kažkaip nebuvo noro.

VYTAS. Kodėl? Aš juk sakiau! Ten skanu ir nebrangu. Ir mergaitėms būtų pramoga, ir tau!

(Pauzė) O su jom galiu pasišnekėt?

ŽMONA (šaukia). Sofija! Monika! Ateikit, tėtis. (Žmona pakyla ir dingsta iš ekrano. Po kurio laiko grįžta) Žinok, neina. Kažko nenori. Neįkalbu. Slepiasi.

VYTAS. Kaip tai?

ŽMONA. Jos dabar tikrai nervingos… Bet žiūrėk, tau padarė sveikinimus, va. (Rodo vaikišką piešinį, kuriame nupaišytas Vytas, žmona, dvi mergaitės, širdis, ir parašas: Sofija. Kitas piešinukas: Monikos restoranas tėtei. Menu: 1. Sumuštinis su sūriu. 2. Sumuštinis su dešra 3 Sumuštinis su tepamu sūriu. GERIMAI: 1. Sultis. 2. Arbata. 3. Vynas. 4. Pienas. NAUJIENA: Šivamedziu gerimas!!!) Matai? Jos tikrai ne dėl tavęs, ir ne dėl to, kad užmiršo. Tiesiog. Reikia palaukt, manau, praeis.

VYTAS. Aha. (Pauzė) Klausyk, Asta… kaip tu ten be manęs? Kaip tavo bumbuliukai? Persikų pusytės? Prisirpę?

ŽMONA (užsikirsdama, pro sukąstus dantis). Pus-siau.

VYTAS. Kaip čia – viena prisirpus, kita ne?

ŽMONA. Mažždaug.

VYTAS. Asta, klausyk, parodyk man, ką?

ŽMONA. Ddabbar? Nežžinnau.

VYTAS. Na, mes juk neturim nieko gėdytis, juk apsiženiję?

ŽMONA. Nežžinau. Ttu tikkrai no-?

VYTAS. Taip.

ŽMONA. Tu viennas?

VYTAS. Jo.

ŽMONA (apsidairo ir žiūrėdama į ekraną lėtai pradeda mautis megztinį). Ne, neggaliu, per kompą – ne! (Vaizdas išnyksta)

VYTAS. Velnias! Ot šūdinas ryšys!

 

Bando dar paskambinti, bet nejungia. Sėdi nejudėdamas. Įsipila samanės

 

ŽANA. Man neįpilsi?

VYTAS. A. (Įpila, išgeria) Žana?

ŽANA. Ką?

VYTAS. Pasileidžiam muziką? Negarsiai.

ŽANA. Iš jutūbo?

VYTAS. Ne, tu ką! Šiandien per daug prisijungimų. Iš kompo.

 

Paleidžia Davido Bowieio dainą „Sunday“ (iš „Heathen“): „Foreign troops, nothing has changed, everything has changed“

 

ŽANA. O neturi „Pop Ladies“?

VYTAS. Nea. (Dar įpila ) Bet gal gerai, kad dukrų nemačiau? Gal tik blogiau būtų? Anąkart kai kalbėjausi, tai šakės! Jos buvo tokios… kaip čia pasakyt – pilnos gyvybės? Tartum būtų pati gyvybė, destilatas, šimtas procentų!

ŽANA. Užtat žmona…

VYTAS (pritildęs muziką). Su žmona tai pastoviai taip… Kai nematau jos, pasiilgstu, viską – bet kai tiktai kartu, ar skaipinamės – iš karto įtampa. Konfliktai. Kaip toj Bowie’io dainoj – „With or without you I canʼt live…“

ŽANA (atsistoja, prieina prie Vyto). Vytai, tipo… kol nėra žmonos, aš galiu už ją. Nes prisirpukai… (Nuleidžia žemyn kombinezoną ir parodo nėriniuotą liemenėlę ir apatinius)

VYTAS. Žana! (Apkabina ir pradeda ją bučiuoti ir glamonėti) Kuopoj tavęs bijojau…

ŽANA. Jei ką, šiandien aš prausiausi…

 

Kompiuteryje pasigirsta šaižus garsas, ekrane pasirodo besisukantis žiedas ir užrašas: FIXING PROBLEMS. WAIT.

Žana atstumia Vytą, susiima už kaklo ir atsisėda

 

ŽANA (po pauzės, giliai kvėpuodama). Užėmė. Čia. Nieko. Praeis.

 

5 scena

V y t a s  sėdi prie kompiuterio, Ž a n a  plauna katiliuką. Už sienos kažkas dunksteli.

Žana krūpteli, išsitiesia ir gestu atkreipia Vyto dėmesį. Abu sustingsta.

Urvo angoje pasirodo civiliais rūbais apsivilkęs D a u j o t a s

 

DAUJOTAS (lįsdamas). Sveiki, kariai!

VYTAS su ŽANA. Sveiks, tamsta!

 

Žana prieina prie urvo, paima Daujotą už rankos, tempia. Pašaukia Vytą padėti. Abudu įtraukia Daujotą į vidų

 

DAUJOTAS (iš angos iškėlęs krepšį). Kaip viskas?

ŽANA. Ramu.

VYTAS. Pagal planą. Informaciniai produktai išplatinti. Kaip jūs? Kaip operacija – tvarka?

DAUJOTAS. Atšaukta. Pasikeitė aplinkybės.

VYTAS. Oooo… o kur Aityšnikas?

DAUJOTAS. Perbazuotas. Gavo kitą užduotį.

ŽANA. Gal ką užkąsit, majore?

DAUJOTAS. Užkąst yra. Lašiniai. (Iš krepšio ištraukia lašinių bryzą)

ŽANA. Aš tuoj papjaustysiu.

DAUJOTAS. Sekundę. (Nešdamasis krepšį išeina)

ŽANA (negarsiai). Psy, paaiškink man, kaip tu išsiuntei pranešimą apie operaciją? Juk nieko neįvyko!

VYTAS. Parodyti, kad esam, sukelti baimę dėl diversijų – kas čia blogo?

ŽANA. Nu, karoče… Rusas varo fuflo. Mes, pasirodo, irgi. Tai kuo mes skiriamės nuo rusų?

VYTAS. Žana, čia buvo deception, todėl…

ŽANA. Kas toks?

VYTAS. Apgaulingas manevras. Mes veikėme kitur, o šitas pranešimas turėjo jų dėmesį nukreipt. O kuo skiriamės – mes tą darom dėl savo žemės, jie – dėl geopolitikos.

ŽANA. Jūs čia su savo, tipo, geopolitikom, desepšais, o aš, ką – paprasta vilenska moteriška…

 

Grįžta D a u j o t a s , atsisėda ant dėžės

 

VYTAS. Majore, bėdelė.

 

Daujotas pakelia galvą

 

VYTAS. Kompas užlūžo.

DAUJOTAS (abejingai). Nekas.

VYTAS. Pažiūrėjau pats. Be rezultatų. Pamaniau, grįš Aityšnikas ir viską sutvarkys…

DAUJOTAS. Nėra Aityšniko. Negerai išeina.

VYTAS. Joo, ir ką čia dabar suveikus… Nebent – mintis! Taikos metu taisiau prietaisus pas tokį bičą iš Lazdynų. Kartą jis padėjo nuotoliniu būdu. Turėjau kažkur numerį. (Ieško mobiliajam) Va, taip, VAIDULIS KOMPAS.

Gal pabandyti su juo susisiekt? Iš paskutinio mūsų SIM’o? Žmogus patikimas. Netikiu, kad būtų pasitraukęs.

DAUJOTAS (išsiblaškęs). Nekas, nekas… susisiek, nes. Kitų variantų. Nėra.

VYTAS. Okei! Einu į lifto šachtą; tuo pačiu ir myžalus išpilsiu (paima kibirėlį ir išeina).

DAUJOTAS. Aityšniko nebėr.

ŽANA. Sakei.

DAUJOTAS. Išvis nebėr.

ŽANA. Nesupratau?

DAUJOTAS (lėtai, su pertraukomis). Jis buvo Čarlio grandy. Pats paskyriau. Iš vakaro išžvalgėme rajoną prie oro uosto. Nieko. Ničnieko! Naktį Čarlis pirmas išlindo iš miško. Ir iš sykio – bac! Iš kur jie sužinojo? Bet jau sekė. Su termovizoriais, matyt. Užskrido sraigtai ir padarė faršą. Iš visos grandies.

ŽANA. O tu Matka Boska Ostrobramska! Aityšnikas! Tas fainas ačkarikas!

DAUJOTAS. Turi ko nors?

 

Žana ištraukia samanės plokščiuką. Daujotas išgeria iš butelio, užkanda lašinukais

 

DAUJOTAS. Lašinukai. Dzūkiški.

ŽANA. O, šitą… Psy pasakysi?

DAUJOTAS. Tau sakau kaip kadrinei. Civiliokas gali parasti motyvaciją. Ne dabar. (Girdėti grįžtančio Vyto žingsniai)

ŽANA. Suprasta.

VYTAS. Susisiekiau. Prisijungs ir padės. Legenda patikėjo.

DAUJOTAS. Gerai.

 

Vytas sėda prie kompiuterio, įjungia „Windows safe mode“ programą ir specialų apsą.

Kompiuteris atgyja, žymeklis pradeda šokinėti po ekraną, uždarinėti ir atidarinėti langus, įjunginėti programas

 

ŽANA. Kas čia dabar, nečysta dūšia?

VYTAS. Ramiakas. Vaidulis pasijungė.

 

Ekrane trumpam pasirodo lentelė „Downloading files“, paskui „Installing programs“, paskui užrašinėje atsiranda tekstas: Visus vi-rusus nukilinau. Sekmes. Vaidulis

 

VYTAS. Yra dar žmonių pas mus. Kompas sugedo, kompas pataisytas! Žiūrėkit, majore, ar ne laikas būtų penktą seriją aktyvuot? Smsus oro uosto apsaugos būriui?

DAUJOTAS (prieina prie kompo). Palauk. Taip. Aha. Pasitrauk. (Vytas užleidžia kėdę) Nusisuk.

VYTAS. Vade, juk…

DAUJOTAS. Tavo paties labui. (Vytas nusisuka. Daujotas prisijungia ir dešifruoja pranešimą)

Atšaukta. (Vytas atsisuka) Tik kartą šifruotas… neįprasta.

Ekrane maždaug toks vaizdas:

ir taip toliau, ir panašiai

 

VYTAS. Vis tiek nieko nesuprantu!

DAUJOTAS (studijuodamas tekstą). Ir neturi. Dabar klausot atidžiai. Barzda liepia pakeist slėptuvę. Užsisėdėjom vienoj vietoj. Kyla grėsmė apsišviest. Išeinam iš Vilniaus. Dirbsime prie štabo. Suprantat – tai reiškia, kad mūsų darbą vertina! Imam laptopus, ryšio priemones ir asmeninius daiktus. Kitką paliekam. Paimsim vėliau.

ŽANA. Gal ne tokiam grabe sėdėsim.

VYTAS. Žana, ką tu šneki, viskas čia okei! Svarbiausia, pripratom! Na, išskyrus maistą…

ŽANA. Pats galėjai juo ir pasirūpint!

DAUJOTAS. Man irgi gal norėtųsi čia likt, bet su įsakymu nepasiginčysi.

ŽANA. Majore, o kaip šeimininkė?

DAUJOTAS. Bobulę informuosiu pats, iš ryto.

ŽANA. Maršrutą nurodysit?

DAUJOTAS. Būtinai, iš ryto. Taip… šitas, šitas, šitas, šitas. Kelsimės pusę keturių. Laiko nedaug. Susitvarkom ir gulam su drabužiais.

 

Vėl atsidaro užrašinė, žinutė: BW. Is Jusu 300 pinigų. Vaidulis

 

DAUJOTAS. Trys šimtai? Taip tarėtės?

VYTAS. Aš nesiderėjau. Matyt, mieste tokios kainos.

ŽANA. Po karo atiduosime su procentais.

 

Šviesai gęstant, Žana, Vytas ir Daujotas greitais, tiksliais judesiais tvarkosi, dedasi krepšius

 

ŽANA (paeina į šalį). Dabar mano laikas konspiracijai. Nusisukat, nežiūrit. (Nusivelka kareiviškus drabužius, apsirengia civiliais – treningais ir bolonine striuke)

VYTAS. Žana, kam tau apskritai pogrindyje kamufliažas?

ŽANA. Kam kam – aš negaliu be uniformos!

VYTAS. O jeigu mus kas nors pastebėtų?

ŽANA. O jei visi kaip civiliai būsim, kas tada?

VYTAS. Sakytume, kad pabėgom, slepiamės nuo karo.

ŽANA. Du tvirti bičai ir viena moteriška – tipo pabėgėliai?… Panašiau į laisvą santuoką! Ne, su uniforma, kerzais, aš principe jaučiuos kitaip. Oriai. Kaip baltas žmogus!

VYTAS. Okei, okei… tik baltų pėdkelnių apsimauti neužmiršk.

ŽANA (švelniai). Psy, gausi.

Atsigula ant lovelės ir įlenda į miegmaišį. Šviesa visai užgęsta

ŽANA. O dargi šitą, Matką Boską!

 

Įžiebia raudonos šviesos žibintuvėlį, nueina prie stalo, paima Aušros vartų Marijos atvaizdą ir įdeda į krepšį

 

ŽANA. Aš ne aš… bet jeigu ką, geriau su abrozdėliu.

 

Grįžta į lovą.

Ekrane matosi miegančiųjų sapnai.

Daujotas sapnuoja šaudymą trasuojančiom kulkom iš sraigtasparnio, paskui šuolį su parašiutu virš miškų. Žana sapnuoja vyriškas rankas, žiedžiančias molį, paskui save vaikų darželio grupės nuotraukoje, su suknele ir baltom pėdkelnėm stovinčią Aušros vartų Marijos atvaizdo fone.

Vytas sapnuoja, kad sėdi prie kompiuterio, rūko cigaretę ir šnekasi su dukromis

 

 

III VEIKSMAS

           

Žemalubis belangis tardymo izoliatorius. Metalinės durys. Dirbti stovint skirtas aukštas stalas, ant jo keli vienodi monitoriai ir klaviatūros. Prie sienos ant grindų sėdi A k t y v i s t ė , V y t a s  ir Ž a n a

 

1 scena

 

AKTYVISTĖ (pašnibždom, Žanai). Tai už ką čia pakliuvot?

 

Žana tyli

 

AKTYVISTĖ. Už ką sėdi, klausiau?

VYTAS. Per klaidą. Nesusipratimas.

AKTYVISTĖ (negarsiu, bet aukštu ir aštriu balsu, Žanai). Aaaa… aš tai dėl maroderstvos; nu čia, aišku, taip jie pasakė, nes iš tikrųjų kokia ten maroderstva, iš tikrųjų tai, vadinkim, liaudies teisingumas; nes kai aprimo, baigėsi tie, tipo, baltųjų susišaudymai, mes su chebra, su aktyvistų frontu iš naujo susitikom, žodžiu, pasitarti, kaip toliau… nu, iš pradžių tai pasimatyt, ar visi sveiki, kas ir kaip, o tada padiskutuoti, kaip naujom sąlygom vystyt veiklą… nu, dabar nebepamenu, kam ta idėja kilo, lyg ir man, tipo, kad reikia įgyvendinti liaudies teisingumą, reikia apsilankyti buržujų ir buožių kvartaluose, žinai, kur geriausiose vietose, prie Neries, draustiniuose, pušynuose, gated communities, žinai, už tookių tvorų – nu ir visi tą mintį labai pozityviai priėmė, ir ką – pradėjom nuo Laurų, ir eik tu sau kaip pavarėm, ten tokia prabanga ir blizgesys, devyni miegamieji, prie kiekvieno vonia su tualetu, ir šitie unitazai auksiniai, nu toks kolūkinis barokas, kad apsišik kniūbsčias, garaže džipas prie sportinės, prie mersedeso, mūsų skrudžų makdakų taip ilgai su baisia įtampa, su vidurių užkietėjimu kauptas turtas, jie gi pas mus tokie, niekam niekada nedavė, tiesa? – nei darbuotojams algų, nei mokesčių valstybinių, nei labdarai, nieko – tai va visas jų gyvenimo rezultatas mūsų, aktyvistų, rankose; nu tai kaip liaudies atstovai ir pavarėm, išreiškėm savo nuomonę apie tai, neįsivaizduoji, koksai kaifas, tiesiog daugkartinis orgazmas; bliamba, gaila, mobiliukas nusėdęs, negaliu nuotraukų parodyt, ypač iš to maksiminių palocių gaisro, kai karo policija užėjo, gražiausi gyvenimo momentai, gražu kaip pasakoj!

ŽANA. Tau iš burnos dvokia. (Nusisuka ir pasislenka toliau nuo Aktyvistės)

AKTYVISTĖ (atsisuka į Vytą). Tu lietuvis, taip?

 

Vytas neryžtingai linkteli

 

AKTYVISTĖ. Aš irgi, bet ne etnocentristė, tipo, tauta tauta, aukokis tautai, ir viskas bus gerai. Kas Lietuvoj buvo gerai? Kokie pas mus mokytojų atlyginimai? Išmalda, ne alga! Pati dirbau etikos mokytoja, žinau! Kokia pas mus emigracija? Kokios lengvatos stambiam verslui? Kosmosas! Paprasti žmonės varo lauk. O buržujai svetimus pinigus skaičiuoja ir per teliką apie savo sėkmės istorijas ir tinginius lūzerius buria. Užtat jie ir patriotai; prie savo palocių dieną naktį Vytį iškėlę laikė! Pasakysiu tau bajerį – kai buvom Lauruose, ant savo kotų jie jau deržavinį erelį pakabinę. Visi alei vieno. Mikliai suveikė, ką? Verslumo dvasia! Tai aš ir sakiau kolegoms aktyvistams: nereikia per daug pergyvent, kad valdžią nuvertė. Taigi oligarchų padchalujai, visiškas dugnas buvo! O kaip bus prie ruso, dar pažiūrėsim. Nes visgi rusai buvo ir Kolontaj, ir Leninas…

ŽANA. Bybis žalio medžio!

AKTYVISTĖ. Dvarniaška, ką tu žinai apie tikrąjį Leniną? Tavo smegenėles dėdė Semas taip praplovė, kad kempinligė! Paskutinė stadija! (Vytui) Vat aš ir sakau kolegoms: revoliucija pas mus negali laimėti ne todėl, kad kapitalistai neįveikiami; pati liaudis mūsų tamsi ir atsilikusi, gūdus patriarchatas, belarusiškas kaimas, per amžius niekas nesikeičia. Ta prasme gerai, kad rusas atėjo. Kaip juodaskverniai sako, bausmė už nuodėmes. Už viską – nacionalizmą, seksizmą, už laisvą rinką! Kyla, ot kyla vandenynai, prisišaukė jūsų kapitalizmas pasaulinį tvaną!

VYTAS (suglumęs uždeda jai ranką ant kelio). Tas tai jo, bet, ėėė, klausyk – ar čia rūkyt išleidžia?

 

AKTYVISTĖ. Patrauk ranką, ožy!

 

Vytas staigiai patraukia ranką, atsistoja, prieina prie durų ir ima į jas belstis

 

2 scena

Už durų – trumpas pašnekesys ir tolstantys žingsniai. Po kurio laiko pasigirsta artėjantys žingsniai ir renkamas elektroninis kodas. Durys atsidaro, įeina M o d e r a t o r i u s

 

MODERATORIUS (marmeladiniu balsu pro nosį). O, ką mes matom! Vyytas! Sveikas gyvas! (Apkabina Vytą) Kiek metų, klausyk, paskutinį kartą turbūt „Baltic MTV“ dūzgėse matėmės? Seni geri laikai, kaip faina! Kaip tu čia papuolei, ką?

VYTAS. Per klaidą. Ne-su-si-pra-ti-m…

MODERATORIUS. Aišku, supratau, būna… Atleisk, turiu porą reikaliukų sutvarkyt; bet aš neužtruksiu, ir tada vėl grįšiu prie tavęs, okei? (Garsiai) Kuri iš jūsų, moterų, yra Košė Malošė? Kuri čia tokį subtilų vardą turi?

AKTYVISTĖ. Čia mano meninis slapyvardis, prašau pagarbiai!

MODERATORIUS. Su visa pagarba – Koše Maloše, jūs kviečiama į septintą kabinetą konsultacijai. Trečias aukštas, į kairę (žvilgteli pro duris) – jus palydės.

 

A k t y v i s t ė  atsistoja, išeina. Moderatorius uždaro duris

 

MODERATORIUS. Taip, toliau – mane pasiekė informacija, kad dabartės jūs (linkteli Žanai) kažkuo skundžiatės.

ŽANA. Kada man rankas atriš?

MODERATORIUS. Dar neatrištos? Sorry, nesusipratimas! Vieni nesusipratimai šiandien. Tuojau viską ištaisysim. Na kamgi aš prie diržo nešiojuos peilį, tikrą suomišką finkutę, žinai, tai tokia mistinė fintikliuška, kurią gali mest kaip nori, vis tiek įsmigs; tarp mūsų kalbant, Žiemos kare tokios buvo itin trendy, bet čia tarp mūsų…

 

Iš makščių ištraukia peilį, nupjauna už nugaros surištas Žanos rankas

 

MODERATORIUS. Ar viskas gerai? Nenutirpusios? Suprantat, tai standartinė procedūra, tik, be abejo, reikėjo ankstėliau nuimt. Todėl dar kartą karinio korpuso vardu atsiprašau. (Vytui) Jūs pažįstami, ne?

VYTAS. Čia mano draugė. Girlfriend. Kartu gyvenam.

MODERATORIUS. O, kaip miela! Sveikinu su nauja laime!

VYTAS. Dėkui dėkui, bet ką TU čia veiki?

MODERATORIUS. Aš? Aš padedu sulaikytiesiems. Atstovauju jų teisėms. Tvarkau komunikaciją, abiejų pusių. Iš vienos pusės – karinis korpusas, iš kitos pusės – na, tarkim, jūs (manieringai gestikuliuoja rankomis). Žodžiu, mane, ko gero, galima vadinti komunikacijos konsultantu. Kaip galvoji, Vytai? (Nusijuokia) Matau, netiki. Žinok, viskas čia kitaip nei iš išorės atrodo. Radikaliai kitaip. Manei, kad piktas stalinistas daužys snukius? Kankins ir prievartaus? Legendos visa tai. Dvidešimt pirmas amžius vis dėlto. Jūsų neiškratė; neapklausė. Juk tiesą sakau? Ir rankas atrišo – dar kartą soriukas moteriai dėl pavėlavimo.

Leidžia ir rūkyti. Kas jau kas, bet rūkorių teisės čia nevaržomos. Kiek pamenu, rūkai?

VYTAS. Jo.

MODERATORIUS (ištraukia cigarečių pakelį). Na, tai pasivaišink – geras, tikras dūmas, o ne E-erzacas!

 

Moderatorius pavaišina Vytą, pridega cigaretę

 

MODERATORIUS. Sakau jums nemeluodamas: čia PRO čilautas. Visko yra. Ir sočiai. Niekas niekur neskuba. Niekas nesiparina. Ir tu tuoj pasijusi kaip namie. Paminėsi mano žodį! Baltijos garantas! (Kikena) Bendrai jie atsipalaidavę nerealiai! Aišku, saugumas užtikrintas, patruliai, blokpostai – pats žinai – bet kad jie norėtų ką nors sugauti? Kam nors atkeršyti? Sunaikinti? (Riaumoja) Seek and destroy, tai amerikonų stilius. Rusams į viską nusispjaut. Kaip patys sako, mums viskas pofik. Vakarėliai kokie vyksta, neįsivaizduoji! Kareiviai, karininkai, aptarnaujantis personalas, lietuviai, rusai, ukrainiečiai ir totoriai, bičiukai ir panos, hetero ir homo, trans – duodasi kaip vienas! Kosminis šėlsmas, kaip jie sako, pir na ves mir! Kokie pas juos degtinės gėrimo ritualai! Štabo karininkai turi geriausią koksą, o tankistai – ekstazi specialistai… (Kikena) Na čia tokie juokeliai, anekdotai, legendos! Žinai, kaip pas tą (dainuoja): Party like a Russian! Dance like you got a concussion… Aš tau tiesą sakau, realiai jautiesi kaip MTV klipe! (Žanai) Jūs nerūkot, ne?

 

Žana tyli

 

MODERATORIUS. Teisingai, saugot veido epidermį ir kiaušides. Na, nesvarbu, žodžiu, esu įpareigotas jums pravesti tokią apklausėlę… Tikrai nieko rimto, neišsigąskit, rutiniškas reikaliukas, visi ją turi atlikti. Ir visi sėkmingai atlieka! Prašyčiau prie stalo.

 

Vytas su Žana nesijudina

 

MODERATORIUS. Prašom prašom, nesikandžioja ir kraujo nesiurbia!

 

Vytas su Žana prieina prie monitorių. Moderatorius atsiremia į stalą

 

MODERATORIUS. Viskas čia gryna lengvybė. Ekrane matysit teiginius ir klausimėlius, į kuriuos daugiausia reikės atsakyti TAIP arba NE. Supratot? Pradedam! Ai, tiesa, jie bus rusiškai; jei kas neaišku, klauskit, su malonumu padėsiu. Bet rusiškai dar mokat? DA ili NET? Važiuojam!

 

Ekrane su trumpais signalais pasirodo klausimai, kompiuterinis balsas skaito juos garsiai. Vytas su Žana atsakinėja

 

BALSAS. Ja pisal grustnyje stichi: DA-NET

Ja často močus v postel: DA-NET

Menia poseščiajut misly o samoubijstve: DA-NET

Ja prinimal učastije v vooružonych bandpodrazdelenijach: DA-NET

Kakyje ruskyje pisateli ja čital ? (Vytas įrašo Tolstoj, Bulgakov, Lermontov, Brodskij; Žana įrašo Puškin, Čiapajev)

Ja lično znaju členov neonacistkovo podpolja: DA-NET

 

Vaizdas ekrane pakimba

 

VYTAS. Ėė, lagina…

MODERATORIUS (pašoka, pamaigo klaviatūrą). A! Vėl technika! Centrtechsnabglavnadzoras užbaliavojo, ne kitaip! Sakau, party like a Russian

Na ką, teks truputį palūkėti. Juk niekur neskubam, ar ne? Paatviraukim pa dušam. Turim tokią puikią progą…

VYTAS (skubiai). Šitą – tai tu sakai, kad rusai dabar kitokie?

MODERATORIUS. Kitokie. Ir ne sakau, o žinau. Tai mūsų propaganda, kad jie nesikeičia. Barbarai, aziatai, ple ple ple. Ir aš, žinok, taip galvojau. Bet Rusija, gal ne paviršiuje, bet gelmėje pasikeitė. Ji pasimokė iš Sąjungos žlugimo. Nesiekia primesti savo valios – ne taip, kaip kai kurie kiti. Ko ji nori, tai draugauti, džiaugtis, šėlti!

ŽANA. Kurva, ir dėl to pas mus su divizijom atvarė?

 

Vytas žiūri į ją priekaištingu žvilgsniu

 

MODERATORIUS. Taip, tiesa, militarizmo vis dar esama. Bet, matot, mes kalbamės apie viską, nieko nevyniojam į vatą. Karas – baisus dalykas. Niekas ne šventasis, visi – tik žmogeliukai. Pavyzdžiui, ana pusė, lenkai, ar ne, tos belaisvių skerdynės Balstogėj – ar ne barbarybė, ne beprasmis žiaurumo aktas? Ir kaip rusams, išdidžiai tautai, po to jaustis? Neatsakyt į provokaciją? Į ištisą eilę provokacijų?

 

Žana nori kažką pasakyti, bet Moderatorius ją aplenkia

 

MODERATORIUS. Visiškai teisingai, bet nenorėčiau sustoti ties šia skaudžia tema ir diskutuoti vien apie militarinius dalykėlius – aš ne kariškis, ir šioje srityje, atvirai sakant, nedaug nusimanau. Ką aš norėjau pasakyti – ir tą galiu visiškai atsakingai pareikšti, nes paskutiniu metu teko bendrauti su aukščiausiais kariniais ir politiniais pareigūnais – ne tik formalioje, bet ir labai neformalioje aplinkoje – jie nenori tęsti smurto. Jiems nereikia šitos barbarybės. Apskritai – kam jos reikia? Juk dvidešimt pirmas amžius! Maža to, jie mums atleido – už viską, ką šnekėjom, ką darėm. Rusai turi plačią dūšią ir didelę širdį. Šito net didžiausi rusofobai neginčija.

Mūsų laikas baigiasi, tad ką norėjau pasakyti – tą ir norėjau: chebryte, mūsų laikas baigiasi! Pasaulis baigiasi, dėl to nėra jokių abejonių, todėl reikia paskutinį kartą pabaliavoti kaip reikiant. O su kuo smagiausia baliavoti, jei ne su senais draugeliais? Kurie mus pažįsta, myli mūsų aktorius, muzikantus? Kurie priedo kaip moka šėlti, ohoho! Jeigu viskas baigias, kam draskytis? Chebryte, reikia kelti puotą, puotą potvynio metu – o, juokelis! (Kikena)

 

Monitoriai pradeda mirksėti. Įsijungia televizijos žinių laida, iš pradžių be garso.

Ekrane: plentu važiuoja žalių sunkvežimių vilkstinė. Paskui vienas sunkvežimis rodomas stovintis miesto aikštėje, prie jo žmonių eilė. Jie gauna maisto produktus, drabužius, patalynę, medikamentus. Ekrane šmėkšteli Moderatorius. Įsijungia garsas

 

BALSAS. …kaip į ištiestą Rusijos sostinės ranką reaguoja Lietuvos sostinės gyventojai? Ar atsako paspaudimu? Mūsų specialusis korespondentas apsilankė vienoje gražiojo mūsų miesto aikštėje, kurioje sustojo žaliasis sunkvežimis, ir pasiteiravo jų nuomonės.

 

Ekrane: į mikrofoną kalba skirtingi žmonės. Garsas pradingsta, bet sulig reklaminiu klipu vėl atsiranda

 

REKLAMINIS BALSAS. Per Senuosius naujus metus Katedros aikštę sudrebins didingas koncertas – nemokamas! Dalyvaus pačios ryškiausios Lietuvos, Rusijos ir Baltarusijos estrados žvaigždės! Vilniečių ir miesto svečių laukia nemokama Kantemirovo divizijos virtuvės kareiviška košė, o kad klausytojai nesušaltų, divizijos inžinieriai pastatys analogų neturintį šildomą angarą! Garantuojame: jame sutilps visi klausytojai! Nebus pamiršti ir mažieji: jiems skirtoje salėje animatorių prižiūrimi galės mėgautis kruopščiai atrinkta geriausių senųjų multikų programa; taip pat jų laukia išskirtinis susitikimas su į Lietuvą specialiai ta proga atvykusiais legendinio multfilmo „Undinėlė“ kūrėjais! Taigi: sausio 13-ąją visi keliai veda į Katedros aikštę!

DIKTORIAUS BALSAS. Laikas vietinėms žinioms. Kantemirovo divizijos viešųjų ryšių tarnyba praneša, kad užvakar netoli Vilniaus oro uosto identifikuota ir sunaikinta blogų kėslų turėjusi tarptautinė musulmonų ir katalikų teroristų grupė iš penkių žmonių.

 

Žana pažiūri į Vytą ir nori paimti jį už rankos, bet tas jos nepastebi, prikaustytas prie ekrano

 

Karinis korpusas atsiprašo aplinkinių gyventojų dėl sudrumstos ramybės ir apgailestauja dėl to, kad teko panaudoti karinę jėgą. Tačiau šiuo atveju, rašoma pranešime spaudai, reikia prisiminti išmintingą patarlę: kas kalaviją pakelia, tas nuo jo ir žūna. Rodome vaizdus iš įvykio vietos. Įspėjame, jie gali šokiruoti ir nerekomenduojami nepilnamečiams.

 

Ekrane: užrašas „Įspėjame, kad vaizdai gali šokiruoti ir nerekomenduojami nepilnamečiams“. Paskui rodomi mėgėjiškai nufilmuoti vaizdai: pamiškė, joje guli sumaitoti penki kūnai. Vytas nusuka akis nuo ekrano ir sustingsta. Moderatorius jį atidžiai stebi

 

MODERATORIUS (nenuleisdamas akių nuo Vyto). Bepročiai, kur jie lindo! Mirties romantikai. Nesinori taip sakyti, bet iš tiesų – gavo, ko norėjo. Iš kur pas mus tokių randasi?

DIKTORIAUS BALSAS. Iš karto po žinių žiūrėkite analitinių diskusijų laidą „Žvilgsnis“, kurios tema – klimato kaitos poveikis mūsų gyvenimo būdui. Kada vandens pramogos gali būti pavojingos sveikatai ir grožiui? Kaip keliais paprastais būdais paversti žvejo botus ir lastus stilingais aksesuarais? Visa tai – diskusijų laidoje „Žvilgsnis“!

 

3 scena

V y t u i ,   Ž a n a i ,   M o d e r a t o r i u i  bežiūrint laidą į patalpą įeina T a r d y t o j a , vilkinti dailiai pasiūtą ir jai tinkantį uniforminį kostiumėlį be skiriamųjų ženklų

 

TARDYTOJA (taisydamasi kostiumėlį). Žinot, iš kur ateinu? Iš jūsų majoro kapitono. Iš Myško bralis, taip? Jisai perduoda jums linkėjimus. Ypač tau, Psy – taip tave savi šaukia, ne? Bože bože, kas per kariuomenė… Chandra be prošvaisčių… Karininkai, ereliai, Nato kursų atličnykai – per pusvalandį į kelnes pridaro… Ar šitoj vietoj amerikosai už jus turėjo pastovėt? Pastovėjo ir padėjo. Pasimelskit amerikosams, gal dar smarkiau padės!

Su jūsų komandyru tai išvis anekdotas – jisai savas, suvorovcas…

 

Žana piktai nusispjauna ant grindų. Vytas apimtas stuporo, į nieką nereaguoja

 

TARDYTOJA. Tu Žana Mickevič, taip? Tėvavardis Vaclovna? Žana Vaclovna Mickevič, prisimeni tokį multiką pagal Anderseno pasaką? Seną gerą multiką iš tų laikų, kai buvome kartu? Undinėlė myli princą ir iš meilės jam sutinka netekti pelekų. Ane? Nors dėl to labai kenčia. Fantastiška, geniali istorija. Ir pamokoma. Nes undinėlė yra Lietuva, o princas – Rusija. Lietuva juk myli Rusiją, nors ne visada nori prisipažinti. Bet širdies gilumoj myli, karštai ir aistringai. Bet kad būtų kartu su mylimuoju, ji turi pakentėti.

ŽANA. Kas per fuflo? Ką čia makaronus kabinat?

TARDYTOJA. Domiesi, kodėl pasakoju? Todėl, kad undinėlės pelekas esi tu.

ŽANA. Aina nachui, kurva! Kad pasiduotume šitiem dalbajobam – nė už ką! A girdi, Psy – niekada!

 

Tardytoja staiga pačiumpa Žaną. Moderatorius paduoda virvę, tardytoja suriša Žanai rankas. Žana priešinasi ir keikiasi

 

TARDYTOJA. Kalgotkę, baltą kalgotkę!

 

Moderatorius paduoda Tardytojai maišą, ši užmauna jį Žanai ant galvos. Žana nusiramina. Moderatorius nuveda Žaną prie durų

 

MODERATORIUS. Paimkit Černobylio grybę!

 

Išstumia Ž a n ą  už durų

 

TARDYTOJA (Vytui). Ubagė, ką jinai turi? Net keiksmai, ir tie iš mūsų! Vytas, tu kultūringas žmogus, ne kaip šita vedma: pasakyk man, kur yra jūsų, lietuvių, kultūra? Kur jūsų dostojevskiai, tarkovskiai? Kas jūsų didžiausius genijus – nu, pavyzdžiui, Čiurlionį – žino Vakaruose? Niekas. Išskyrus rusus. Tai kodėl galvojat, kad jus kažkas turi ginti, saugoti? Propagandinės kalbos! Nes kai pasidaro rimta… pats matai.

MODERATORIUS. Vytai, būkim biedni, bet teisingi: mus jau užrašė prie atsitiktinės žalos. Vakarai viską darė juk tik dėl savo interesų. Jiems tik mūsų rinka rūpėjo. Ar skyrė, kur Lietuva, kur Latvija? Kur Baltija, kur Balkanai? Nė velnio! Tos jų sąjungos – pasakyk, koks skirtumas nuo Sovietų Sąjungos? Ir ten, ir ten prieš tautiškumą, prieš mūsų istoriją, simbolius nusistatę… Visada sakiau ir sakysiu: sąjungos sąjungom, bet svarbiausia išsaugoti mus, išsaugot Lietuvėlę! Paminėsi mano žodį: po kelių metų nieks nebeprisimins, kad buvo kitaip.

VYTAS. Ką prisiminsiu po poros metų?.. Tikriausiai nieko. Ir mūsų tikriausiai niekas nebeprisimins.

TARDYTOJA. Vienintelis būdas to išvengti – jungtis prie mūsų. Nes mes vieninteliai, kurie jus žinom, vieninteliai, kurie nori su jumis būti – gal ir prievarta, sutikim, bet prievarta geriau nei užmarštis? Mažiems reikia glaustis prie didelių. Teisingai daro tie, kurie emigruoja į Vakarus. Likusiais pasirūpinsim mes. Parodysim, koks pasaulis margas ir platus. Iškrapštysim jus iš to sraigės kiauto, to humoristinio pogrindžio. Idiotai, neina patikėt – jūs galvojot, kad mėnesiais jungiantis iš vieno taško jūsų nesuseks? Kad neturim draugų tarp jūsų kompiuterastų – gerų, senų draugų? Kapitaliniai idiotai! Tavo koležanka šokinėjo. Ir ką? Kokia nauda? Tuoj ir jinai prakalbės, pasakys visus kontaktus ir rėmėjus. Mūsų kalėjimai – geriausi pasaulyje. (Su ironija) Šitą pripažįsta ir didžiausi rusofobai.

MODERATORIUS. …bet pažiūrėkime iš kito kampo, Vytai: ką gero matai šiandien Vakaruos? Turiu minty, be babkių ir glamūro? Tradicijos, kultūra, krikščioniška moralė – sunaikinta ir sugriauta. Pažiūrėk, kas dedasi Amerikoj – šaudymai mokyklose, narkotikai ant kiekvieno kampo. Didžiausia pramonė – sekso pramonė. Tikrasis dievas ten doleris! Ar tai ne geriausias įrodymas krikščioniško mokymo? Pagal jį, žmonės yra nuodėmingi. Žmonės yra sugedę. Visose šalyse, mažose ir didelėse. Todėl kad pasaulis nežlugtų, reikalinga tvirta, griežta valdžia. O ne tai, kad laisvė, demokratija, kas ką nori, tas tą daro… Per tą demokratiją amerikonai ir potvynį sukėlė.

TARDYTOJA. Specialiai sukėlė, kad toliau viešpatautų pasauly. O jums dėl visko kalti rusai. Jei ne jie, žemėj tikriausiai būtų rojus, ne?

 

Už sienos pasigirsta ilga ir skausminga dejonė. Neaišku, dejuoja vyras ar moteris

 

TARDYTOJA. Mes šnekam viską kaip yra – negudraujam, nieko neslepiam. Ir toliau taip šnekėsim, atvirom kortom. Pa dušam. Reikalas toks: moderatorius sako, kad jūs esat genialus pyjarščikas. Taip ir pasakė – genialus. Jisai, santūrus lietuvis, žodžiais nesimėto. Ir mes duodam jums pasiūlymą – išpirkti savo kaltę. Dėl to durno pogrindžio, rezistencinio Psyopso ir taip toliau. Mes nenorim bausti. Mes mokam atleisti. Ir vertinam profesionalumą. Norim pasiūlyti darbą televizijoj. Gerą, kreatyvų darbą pagal specialybę. Nereikės nieko viešai išpažinti. Nereikės netgi rodytis ekrane: norinčių ir taip daugiau nei reikia. Galėsit ramiai ir patogiai dirbti už kamerų. Turit šeimą? Ir šeimą galėsit be problemų atgal parsikviesti.

MODERATORIUS. Taip, Vytai, aš tave rekomendavau ir bet kada tą pakartočiau. Visada buvau tavo talento fanas, neeilinio talento! Tavo reklamos kampanijos senais laikais, uch – ypač tos socialinės ekologinės, dėl atliekų – perliukai! Tau čia bus easy! Apsisuksi su vėjeliu. Ir dar pasakysiu – pagalvok apie perspektyvas. Iš Vilniaus skyriaus šiuo metu ypač lengva pereiti į centrinį – žinai, Pribaltika, mažieji Vakarai, visi gerbia ir myli! O ten jau kokios galimybės! Kokia televizijos rinka! Pyjaro rinka!! Niekur kitur pasaulyje tokių galimybių nėra – per mėnesį gali pasidaryt milijonierium!

 

Už sienos vėl pasigirsta dejonė

 

TARDYTOJA. Tu padarai mums paslaugą, mes tau atsilyginam. Dosniai. Sąžiningas sandoris, viskas garbinga, tiesa? O jeigu ne – ar verta plėstis, kas tavęs laukia? Gausi daug adrenalino ir nepakartojamų įspūdžių! Nepamirši iki gyvenimo galo! Pramogų kambarys šalia, girdi? (Pauzė. Moderatoriui) Semkių turi?

MODERATORIUS. Pasibaigė… visas štabas kai supuolė.

TARDYTOJA. Tada duok savo daikčiukas!

 

Moderatorius išsitraukia suomišką peilį ir ima su juo neva žongliruoti, paskui smeigia į stalą. Tardytoja čiumpa peilį, padeda ant stalo išskėstą plaštaką ir greitai bado juo į tarpus tarp pirštų. Moderatoriaus laikysena ir mimika rodo susižavėjimą Tardytojos miklumu. Tardytoja baigia žaisti ir ištiesia tą ranką Vyto link

 

TARDYTOJA. Tai kaip, Psy, – koks tavo sprendimas? Duodi penkis?

 

Tamsa

                                                        

4 scena (iš tamsos)

Pirmojo veiksmo rūsys, dauguma tų pačių daiktų. D a u j o t a s ,   V y t a s ,   M o d e r a t o r i u s ,   A k t y v i s t ė   sėdi ant gultų, kėdžių, dėžių

 

DAUJOTAS. Suprantat, va šitas momentas ir patyrusiems kariams kelia nemažai sunkumų. Todėl planuojant užduotį reikia viską labai gerai pasverti. Klausimų turit?

Kas tyli, kas purto galvą

ŽANA (balsas už scenos). Jau baigiam. Bai-giam! Už penkių minučių viskas turi būt po raktu!

DAUJOTAS. Ką gi, bendražygiai, metas baigti. Girdėjot: turim penkias minutes.

 

Visi stojasi, ima kuprines, krepšius, dedasi nešiojamuosius kompiuterius, sąsiuvinius, rašymo priemones, termosus ir gertuves

 

VYTAS. Žana pasius, jei nors sekundę ilgiau. Nebudinkit Žanoje žvėries!

 

Kikenimas

 

MODERATORIUS (Aktyvistei). Žvėries… o tu kaip pavarei su grasinimais! Mes atseit toj pačioj pusėj, bet besiklausant pagaugai per nugarą nuėjo! Best role-player ever!

DAUJOTAS. Prisijungiu. Komplimentai.

VYTAS (Moderatoriui). Bet ir pats ne prasčiau suvaidinai.

MODERATORIUS. Tėvynės labui. Žinai, į tuos fuflo nesunku įsijaust. Net keista!

VYTAS. Ką čia savanoriuos trinatės – dar ne vėlu pradėti aktoriaus karjerą!

AKTYVISTĖ. Aš jau žvaigždė – vaikų darželio kalėdiniuos spektakliuos. Psy, tu su mašina? Pavežtum?

VYTAS. Šį kartą be. Viešuoju transportu.

DAUJOTAS. Aš važiuoju į Pavilnį. Pro Antakalnį.

AKTYVISTĖ. Man į Žirmūnus – ar pakeliui?

DAUJOTAS. Tikrai taip.

AKTYVISTĖ. Tai pametėsit FSB tardytoją, tamsta kapitone?

DAUJOTAS. Tardytoją ne, grandinę – liuosiai. (Garsiai) Nagi, paskubam! Dar kartą apsižiūrim, kad nieko neliktų, jokių šiukšlių. Vytai, užbėk į tupyklą. (Vytas išeina. Daujotas paima kartoninę dėžę su popieriais. Moderatoriui) Nuneši į kuopavietę? Pats kaip namolio, pavežėt nereikia?

MODERATORIUS. Ačiū, paims draugeliai iš Pietų keturi. (Užsideda kuprinę, paima dėžę, išeidamas) Gerų švenčių visiems!

VISI. Ir tau!

MODERATORIUS (eidamas niūniuoja). Su gimimo diena, su – ūa, aš jau visai – džiaugsmingų šventų Kalėdų, džiaugsmingų šventų Kalėdų, ir metų naujų…

 

Aktyvistė nusijuokia

 

VYTAS (grįžęs, Daujotui). Apžiūrėta. Daugiau nieko? Tai aš šiaušiu…

DAUJOTAS. Tu ką, nežinai, kad pašaukimas į pratybas trunka iki dvidešimt keturių nulis nulis?.. (Paploja per petį) Gerų švenčių ir dėkui už tarnybą!

VYTAS. Ate visiems, iki kito karto! Linksmų Kalėdų! (Išeina)

AKTYVISTĖ. Sudie, Psy! Neminėk bloguoju!

DAUJOTAS (Aktyvistei). Palauk prie mašinos, priduosiu raktą.

 

Abu išeina. Tamsa

 

5 scena (iš tamsos)

V y t a s  surištomis rankomis, su maišu ant galvos sėdi ant gulinčios Ž a n o s  surištomis rankomis. Ant Žanos galvos – tamsaus skysčio persisunkęs maišas. Vytas pradeda mėgdžioti įvairius garsus, jie pasikartoja garsiakalbiuose: ūbavimas, baubimas, riktelėjimas, dejonė, buto signalizacijos cypimas, pasenęs kompiuterio prisijungimo prie interneto garsas, dyzelinio variklio burzgimas, skrendančio sraigtasparnio garsas. Galiausiai jis ima niūniuoti melodiją. Gergždžiančiu, gerkliniu balsu uždainuoja

 

Man žirgelis sužvingo… visas vaiskas sužiūro…
Ei ei ajajaj… visas vaiskas sužiūro…
Ir sužiūro sužiūro… kariuomenė į mane,
Ei ei ajajaj kariuomenė į mane…

 

           

Skiriama Vinco Daunoro-Ungurio ( 1954), paskutinio Dainavos partizanų vado, atminimui
2018

Bettina Spoerri. Greitesnis už šviesą

2020 m. Nr. 2 / Bettinos Spoerri premijuotas kūrinys – subtili, nedaugžodžiaujanti apysaka, šiuolaikiniams paaugliams artimomis realijomis kalbanti apie pirmąsias brendimo ir supratimo, kad gyvenimas yra trapus, patirtis.

Atvirumas ir „atviravimas“: dienoraščių rašymo paskatos ir strategijos

2019 m. Nr. 1 / Virginijos Cibarauskės ir Lauryno Katkaus pokalbis / Pernai vasarą Antakalnio „Miesto laboratorijoje“ įvyko Katkų literatūros draugijos organizuota diskusija…

Laurynas Katkus. Georgo Büchnerio „Lencas“

2018 m. Nr. 5–6 / Jei iš literatūros laukiate jaukaus ar glamūrinio „pozityvo“, ši XIX amžiaus vokiečių rašytojo apysaka ne jums. Tai rūstus, egzistencinis pasakojimas apie sielos aptemimą. Kartu tai vienas novatoriškiausių to šimtmečio vokiečių

Georg Büchner. Lencas

2018 m. Nr. 5–6 / Iš vokiečių k. vertė Laurynas Katkus / 20-ąją Lencas išėjo per kalnus. Sniegas ant viršūnių ir aukštumose, slėniuose žemiau – pilkos uolienos, žali plotai, uolos ir eglės. Buvo šlapia ir šalta, vanduo tekėjo uolomis ir sroveno per kelią.

Laurynas Katkus. „Imkiet mani ir skaitikiet“: šimtas lietuvių literatūros metų

2018 m. Nr. 2 / Pernai, ruošiantis Leipcigo knygų mugei ir modernios mūsų valstybės šimtmečio minėjimui, Lietuvos kultūros institutas vokiškai išleido „100 Jahre litauischer Literatur: ein Crashkurs“

Kai Hensel. Klamo karas

2017 m. Nr. 8–9 / Iš vokiečių k. vertė Laurynas Katkus / Vokiečių rašytojas Kai’us Henselis gimė 1965 metais Hamburge, dabar gyvena Berlyne. Po mokyklos dirbo įvairius darbus, buvo barmenas, kopiraiteris, teatro režisierius. Nuo 1994-ųjų rašo televizijos serialų,

Laurynas Katkus. Sąvartynas

2017 m. Nr. 1 / Koks oras, ar jau nustojo lyti? Velniai žino. Dangų užtraukusi vienoda debesų masė, o pro plastikinius langus neprasiskverbia jokie garsai. Asfaltuota aikštė yra dar vienas debesis…

Cornelius Hell. Ilga kelionė į Johanneso Bobrowskio Lietuvą

2016 m. Nr. 12 / Vertė Laurynas Katkus / Jau daugiau nei pusę savo gyvenimo esu pakeliui į Johannesą Bobrowskį ir kartu su juo. Austrui tai kiek neįprasta, reikalauja paaiškinimo. Studijuodamas germanistiką antroje praėjusio amžiaus…

Laura Laurušaitė. Į sklepą – ne bulvių

2012 m. Nr. 4 / Laurynas Katkus. Sklepas ir kitos esė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 184 p.

Walter Benjamin. Franzas Kafka. Dešimtosioms jo mirties metinėms

2005 m. Nr. 1 / Walteris Benjaminas (1892–1940) – literatūros kritikas, teoretikas, eseistas ir vertėjas, viena žymiausių ir tragiškiausių pirmosios XX a. pusės Vokietijos literatūros figūrų. Spausdinama esė parašyta dešimtųjų Franzo Kafkos mirties…