Lina Ožeraitytė. Pasakiškos kasdienybės paieškos

2025 m. Nr. 2

Visi apžvalgoje aptariami autoriai pernai išleido antrąsias knygas, kuriose į tikrovę įsiveržia netikėtas elementas. Vladas Rožėnas romane „Katastrofa“ įtaigiai kuria fantastinį pasakojimą apie gresiantį susitikimą su ateiviais, Monika Baltrušaitytė knygoje „10 01“ siekia supinti realybę ir išgalvotą pasaulį, o Ieva Dumbrytė „Negrįžtančiuose“ plėtoja itin sodrų ir paveikų anachronistinį pasakojimą. 

Autoriai pasirinko didesnės apimties žanrą – romaną. Tad skaitytojo dėmesį tenka išlaikyti ilgiau, kurti intrigą, skaitytoją vedžioti sakinių labirintais. Antrąsias knygas norisi vertinti kaip kūrybinės patirties turinčių kūrėjų tekstus, tad jiems esu griežtesnė.

Vladas Rožėnas. Katastrofa: romanas. – Kaunas: Hubris, 2024. – 384 p.

Prozininko, kino kritiko Vlado Rožėno „Katastrofa“ – antrasis jo romanas. Pirmoji knyga „Viskas gerai, aš dar jaunas“ (2019), laimėjusi „Pirmosios knygos“ konkursą, pasižymėjo itin išreikštu kinematografiniu pradu. Tai tęsiama ir naujajame kūrinyje, tačiau šįkart autorius pasirenka fantastiką, dėl šito jį itin sveikinu. Pastaruoju metu leidžiama daug autofikcinių knygų, o kuriančių, statančių pasaulio pamatus nuo nulio autorių mažėja. Tai reikalauja didesnio meistriškumo, lakesnės ir skaidresnės fantazijos.

„Katastrofoje“ pasakojama apie pirmojo žmonijos susidūrimo su nežemiška civilizacija laukimą, žmonių kvailumą, komunikacijos svarbą tarp individų ir visos visuomenės. Romano laikas – nenusakomas, veiksmo įtampą kuria laukimas. Buvęs mylimasis pakviečia dabar jau ištekėjusią, motina tapusią psichologinių knygų autorę Ooną prisijungti prie itin slaptos užduoties – sukurti pozityvią ir įkvepiančią žinutę prie Žemės artėjantiems ateiviams, universalia kalba galinčią ištransliuoti, kad siūlome draugauti. Jei ateiviai būtų nusiteikę karingai – juos perkalbėti. Romanas neišvengia aliuzijos į 2016-ųjų mokslinės fantastikos trilerį „Atvykimas“, kur žymiausia pasaulio lingvistė turi surasti kalbą su ateiviais, nekalbančiais jokia Žemės kalba. Skirtumas tas, kad V. Rožėno personažai turi rasti greitą sprendimą nematydami savo adresatų, o filme ateiviai – jau atvykę. V. Rožėnas kuria intertekstualų romaną, nebijo demonstruoti įtakų ir jomis žaisti. Jo tekste itin juntamas platus kinematografinis kontekstas. Nuorodomis į filmus ir serialus skaitytojas įtraukiamas į atpažinimo žaidimą, kuris dar labiau padidina skaitymo malonumą. 

V. Rožėnas sukuria naują mokslo šaką – kosmosofiją, kurios atstove tampa Oona ir jos kolega Aldous. Tai gerokai primena kosmoso sociologiją, tik abiejų mokslų idėjos skiriasi. Kosmosofija – mokslas ryšiui su nežemiška civilizacija užmegzti, o kosmoso sociologija tiria, kaip elgtųsi žmogus, patekęs į kosmoso platybes. Kosmoso sociologijos sąvoką naudojo ir mokslinės fantastikos rašytojas Liu Cixin savo trilogijoje, pirmoje jos dalyje „Trijų kūnų problema“.

Autoriui pavyksta dėstyti logišką, įtikinamą romano protagonistės Oonos pasakojimą. Noriu pagirti autorių už sugebėjimą pakeisti savo pasakojimo toną, jis itin skiriasi nuo debiutinio romano, pasakotojo lytis nekelia abejonių. Oona yra romano konstanta – regis, viskas kinta, praranda savastį, tačiau ji, kaip ir ateiviai, lieka nepakitusi, tik įgauna patirties, – tai du pastovūs romano poliai, tvirtai laikantys istoriją. Oona pasakoja savo istoriją dukrai, kreipiasi tiesiai į ją, kartu ir į skaitytoją: „Tikiuosi, šįkart bus nuspręsta, kad tiesa nepavojinga, nieko savo užrašais juk neskatinu ir neprašau. Jei nenorėsi mano prisiminimų skaityti, nekvaršink sau galvos ir juos sudegink. Nors, žinoma, jei skaitai pabaigos eilutes, jau per vėlu“ (p. 365). Skaitant apima jausmas, lyg prieš akis turėtum itin intymų, brangiam žmogui skirtą kupiną paslapčių istoriją, išpažintį.

V. Rožėno sakiniai sveikai lakoniški, neperkrauti stilistiniais vijokliais. Itin juntamas kinematografiškumas – vaizdiniai tartum atgyja. Autoriaus profesija susisijusi su kinu, tad kino paralelės yra svarbios jo tekstuose.

Patiko, kad autorius rašo su ironija ir sveiko humoro doze. Romanas satyriškas, tačiau neperžengia gero tono ribos. Užaštrintos situacijos primena Adamo McKay’aus filmą „Nežiūrėk aukštyn“ („Don’t look up“, 2021), kuris pastatytas kaip popkultūros ir šiuolaikinio pasaulio satyra. Prezidento žentas romane kiek priminė veikėją iš filmo – abejotinų kompetencijų, tačiau užimantį itin svarbias pareigas. Filme šis paliekamas pražūti, knygoje – negali savarankiškai priimti sprendimų. Pagrindinės filmo ir romano veikėjos taip pat turi sąlyčio taškų – jos tiki morale, teisingais sprendimais. Jų porininkai – gabūs, tačiau slidūs oportunistiški personažai, kurie visuomet sieks naudos sau ir ieškos geriausio kurso savo žinių ar galimybių valiutai iškeisti.

Sužinoję apie atvykstančius ateivius, žmonės nekantrauja gauti daugiau informacijos, tačiau šios nėra. Vietoj tiesos valdantieji griebiasi meistriškų manipuliacijų visuomenės sąmone, pakiša melagienų – tai itin primena nedraugiškų valstybių propagandos kūrimą. Romane brėžiamos paralelės tarp šiuolaikinio žmogaus, egocentrizmo, paslėptų politinių ir galios ambicijų. Autorius nagrinėja gausybę problemų (galia, nemirtingumas ir jo kaina žmogui ir planetai, globalumas, sąžinė ir atsakomybė, santykiai tarp žmonių, klimato kaita), bet jos susijungia į vienį, užmačia išpildoma.

Apskritai tokia gausi kūrinio problematika gali lengvai pakišti koją, tačiau autorius geba žongliruoti globaliais klausimais jų nesumenkindamas ir nepamesdamas. Romane svarbūs Oonos apmąstymai, jų filosofinė dermė: „Sunku net įsivaizduoti, kas mūsų laukia. Prasidės amžinoji dabartis. Jie sustabdys pačią ateitį. Kiekviena karta į pasaulį įauga tik per revoliuciją, mažų mažiausiai kultūrinę. Koks gali gimti naujumas pasaulyje, atspariame laikui?“ (p. 336). Kūrinio idėjos perteikiamos per protagonistės Oonos patirtį, santykius su aplinka, jos mintis ir poelgius. Būdama romano moralės švyturiu, ji nepabūgsta priimti itin sudėtingą ir skaudų sprendimą. Pasakodamas Oonos istoriją, nagrinėdamas jos psichologinį brendimą, moralines kolizijas, autorius kuria pasaulio istoriją.
V. Rožėnas „Katastrofoje“ įgyvendino itin didelį užmojį. Pasitelkęs fantastinę istoriją apie ateivių laukimą, jis gvildena komunikacijos, šeimos, moralės, propagandos ir pasiaukojimo temas. Užvertus paskutinį romano puslapį reikia laiko viskam apmąstyti. V. Rožėno knyga patiks intelektualios fantastikos mėgėjams. Tekste nemažai filosofinių užuomazgų ir idėjų, kurios dar labiau praturtina tekstą. Autorius įrodo, kad geram ir paveikiam tekstui parašyti nereikia įvairių perdėtų stilistinių figūrų. Tereikia sklandaus, aiškaus pasakojimo su idėja.

Monika Baltrušaitytė. 10 01: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024. – 208 p.

Romanas „10 01“ leidyklos ir knygos autorės feisbuko paskyroje pristatomas įvykusios tragedijos kontekste: „<…> dvidešimties metų senumo istorija, kurią, maniau, visi pamiršo ir palaidojo, vėl nugriaudėjo visu garsu žiniasklaidoje, tarsi gimė iš naujo kartu su knyga. Spalio pirmoji išnyra vis kitokiais pavidalais, ji vis dar tyko už kampo.“ Taip mįslingai nurodoma į 2002 m. spalio 1 d. įvykusią Dainos Makarevičienės žūtį. Jos nužudymu kaltintas, tačiau vėliau išteisintas Tomas Kovėra tapo vienu iš romano veikėjų prototipų. Kuriamas lūkestis, jog skaitysime trilerį, detektyvą. O romane pasakojama vaikystėje geriausiais draugais ir kaimynais buvusių Vainiaus ir Marijos istorija: vaikai yra išskiriami kraupaus nutikimo – Vainiaus mama žūva (galimai nuo vyro, Vainiaus patėvio rankos), o jis su seserimis apsigyvena pas tėvą. Marija kuria teorijas, kas galėjo nutikti lemtingąją spalio 1-ąją, bando išsiaiškinti, kokie veiksmai galėjo nulemti tokią moters gyvenimo baigtį. Versija, kuria tiki Marija, – moteris nužudyta. 

Skaitydama pasigedau stipresnės romano minties – autorė pasakoja apie santykį tarp draugų ir mylimųjų, tačiau tai visiškai neatitinka išsakyto pažado apie knygą. Bandoma kvestionuoti realybę – M. Baltrušaitytė siekia apgyvendinti personažus pusiau mistiniame, trūkinėjančios realybės pasaulyje: „Kartais mane apninka keista nuojauta, – pagaliau prabilo jis, vis dar nudelbęs akis į savo kojų pirštus. – Kartais pagalvoju, kad viskas yra išgalvota. Tu ir aš, šitas butas, visi mūsų draugai. Net tas paveikslas ant sienos“ (p. 131). Tačiau tokie vaizdiniai pradingsta tekste, netenka prasmės – duali realybė neatsiskleidžia. Vainius išsiskiria savotišku somnambulizmu – atmerktomis akimis klajoja susikurtuose labirintuose. Ši vis dažniau pasikartojanti būsena primena sapną, tačiau ji neaiškinama, jai nesuteikiama pakankamai reikšmės.

Autorei svarbus dualizmo motyvas. Jis pasirodo ir kaip data, ir „veidrodiniame“ romano pavadinime „10 01“, ir pačiame pasakojime. Romanas dvibalsis – kaitaliojasi Vainiaus ir Marijos balsai, tad jis turi du pasakotojus. Teoriškai idėja atrodo graži – pasakojimą girdime iš abiejų pagrindinių personažų perspektyvos. Nuliūdino, kad dvibalsė idėja liko neišpildyta. Abu pasakotojai pernelyg panašūs, jų kalbos maniera nesiskiria, sakiniai ir vartojami specifiniai žodžiai nėra saviti: „<…> viskas buvo tikra kaip ir nedidelis Liusės butas pirmame aukšte, grietinė su cukrumi, kurią godžiai šaukštais rijome, baikštus dairymasis pro langą“ (p. 33, Marija); „Judita atėjo su draugystės pyragu ir šypsena. Į namus, kuriuose gyveno apatiškas, kandus šešiolikmetis ir jo seserys dvynės“ (p. 41, Vainius). Nesunku skaitant susipainioti, kas viename ar kitame puslapyje pasakoja istoriją.

Susidaro įspūdis, kad Vainiaus ir Marijos portretai kuriami paviršutiniškai – per jų pomėgius prabėgant tartum klavišais, negebant užlaikyti skambančios natos. Veikėjų skirtumai nupasakojami pagal jų socialines tapatybes – rašytoja ir muzikantas. Dualumo autorei nepavyksta sukurti ir pagrindinių dviejų romano puselių charakteriais. Knygoje esama intarpų – pirmųjų Marijos rašymo bandymų iš vaikystės. Tokių prastų, kad net gelia: „Eleonora tikėjo į Velnią, apverstą kryžių ir Juodąją Bibliją. Taigi, ji norėjo, kad visi būtų antikristai kaip ji. Pirmoji jos auka buvo mergaitė Angelina Klar. Pasigavusi ją, mokė tikėti Velniu“ (p. 57).

Nuvilia ir šalutinių veikėjų kūrimas: atskirų personažų savybės nupasakojamos, tačiau neperteikiamos jų dialogais ar poelgiais. Itin skurdžiai, pasikartojančiai apibūdinami Vainiaus draugai. Pavyzdžiui, Saulius greta savo vardo visuomet gauna du „epitetus“ – buržujus ir leksusas: „Buržujus Saulius, matyt, nutaręs palikti leksusą ir grįžti namo taksi“ (p. 140); „Į tokius vakarėlius buržujus Saulius atrieda su prabangiuoju leksusu“ (p. 128); „Buržujus Saulius nustebino visą vakarą nieko negurkšnojęs – namo jį parvežė ne taksi, bet nuosavas leksusas“ (p. 151). Regis, personažams knygoje stinga ir vietos, ir svarbos. Noriu tikėti, kad pateikti juos kaip plokščius, be išskirtinių savybių, buvo siekis, gal tik nelabai pavykęs.

Nors M. Baltrušaitytė kuria gražų, poetišką, lengvai skaitomą tekstą, pagauti skaitytoją intrigos kabliuku, išlaikyti jo dėmesį sunkiai sekasi. Siužetas plėtojamas nuspėjamai, netgi nuklystant į pavojingą klišių zoną: „Žinojau, kad vestuvės yra mūsų pabaigos pradžia“ (p. 151); „Žali ežerai pažaliuotų iš pavydo“ (p. 148); „<…> mūsų traukinys per greitai įsibėgėjo ir jis nelėks per laukus ir pievas amžinai. Kažkada pasieksime paskutinę stotelę“ (p. 130). Autorė perdėtai stengiasi paversti tekstą menišku – naudoja itin daug poetiškų palyginimų, taip jie nebetenka prasmės ir, rodos, įpinami tik tam, kad būtų tekste.

Neišvengta banalybių – po ilgų išsiskyrimo metų pasimačiusių draugų žvilgsniai susitinka, jie patys nutirpsta, pašoka, žodžiu, įvyksta holivudinis sielas itin virpinantis klišinis susitikimas, kai aplink esantis pasaulis išgaruoja ir lieka tik du vienas į kitą žiūrintys personažai.

Knygos anotacijoje minima, kad pasakojimas kuriamas skaitytoją įtraukiant į faktų tikrinimo žaidimą. Tik romano pabaigoje įvyksta šioks toks realybės trikdis – suabejojama, ar pasakojama realybė išties įvyko. Tačiau po šio intarpo romanas vėl plėtojamas toliau. Veikiausiai norėta skaitytoją paklaidinti, tačiau paklaidinimas virsta abejingumu. Rezonansinė istorija subliūkšta jau po penkiasdešimto puslapio. Moteris žūsta, čia galima būtų dėti tašką ir užbaigti puikią novelę su visais jai priklausančiais bruožais – aiškia intriga ir kulminacija. Toliau vystomas pasakojimas – ištęstas, neturintis aiškios krypties ir atomazgos.

„Titas moka gražiai užrašyti, bet didžiausia jo problema yra ta, kad nelabai turi ką papasakoti“ (p. 77), – taip autorė apibūdina vieną knygos veikėjų. Liūdna, tačiau ši citata man puikiai atspindi ir visą romaną „10 01“.

Ieva Dumbrytė. Negrįžtantys: romanas. – Vilnius: Kitos knygos, 2024. – 332 psl.

Ievos Dumbrytės pirmasis romanas „Šaltienos bistro“ 2022-aisiais buvo išrinktas kūrybiškiausia metų knyga. Toks apdovanojimas debiutuojančiai autorei buvo įteiktas pirmąkart per dvidešimt metų. Tai buvo itin stiprus pareiškimas tolesnei kūrybai. Pirmajame romane plėtojusi socialinės atskirties problemą, autorė nuo jos nepabėga ir antrajame – „Negrįžtantys“. Tiesa, veikėjai ir kuriamas pasaulis gerokai skiriasi, bet išlaikomas tam tikras stilistinis tirštumas.

„Negrįžtančių“ siužetas plėtojamas neįvardintame praeities laike, yra pasakojama mergaitės Rygos ir jos santykio su aplinka istorija. Po smurtinio tėvo išpuolio prieš keistuolį kaimyną mergaitė tampa atskirta nuo kaimo, o svarbiausia – nuo geriausios draugės, nes tėvo poelgis, kaimynų akimis, kaimui atneša nešlovę. Vienišumo ir kaltės slegiama mergaitė pamažu susidraugauja su keistuoliu kaimynu – du kaimo atskirti žmonės atranda bendrumą. Romane paliečiamos atskirties, žmogiškojo ryšio kūrimo temos. Jos atskleidžiamos per protagonistės gyvenimo istoriją. Psichologinis aspektas užčiuopiamas tik probėgšmais, nes personažai savo veiksmų neanalizuoja. Gyvenimo etapus I. Dumbrytės personažai mato kaip savaime suprantamus, neteikia jiems didelės reikšmės. Itin taikliai tai nurodo toks pasažas: „Kišt žmogų po žemėm, gyvą ar mirusį, pas mus iš tikro nebuvo papratimo. Anyta pasakojus, kad Vertėjuose duobėse laidoja jau apie pusšimtį metų, o pas mus viskas dar po senovei. Mirusieji mūsų kaime dažniausiai dingsta: atsisveikinę ir atsibučiavę išskrenda į dausas arba persikelia per upę“ (p. 245).

I. Dumbrytė istoriją pasakoja Rygos balsu, įtaigiai ir kūrybingai: „Tada ilgai mintijau, ką jis turėjo galvoj. Vis keldavau galvą į dangų, ten ieškodama slapto debesų rašto, ėjau prie upės – gal atsakymus išraitys ungurys, degiau žvakę ir ją užpūtus sekiau dūmą, tikėdama, kad jis nuves mane prie žinojimo. O tada tik šašt ir supratau: kenčiantiems – dangus, ir mano mama visai ne su velniu blynus kepa, o pina aukštybėse angelėliui kasytes“ (p. 25). Taip autorė kuria savitą literatūrinį pasaulį, nesivadovaudama realistiškais kasdienybės dėsniais. Čia vaikus atneša gandras arba jie randami kopūstuose. Jei mažiau pasiseka ir vaikas yra kitoks – jį atnešusi gervė. Gausu itin makabriškų ir groteskiškų vaizdinių: gydymas raugintais negimusiais kūdikiais, šlapimu ir virtu šunienos sultiniu; itin gausus mėnesinių kraujavimas virsta kraujo balomis; vyro smurtas – toks stiprus, kad iš kito žmogaus lieka faršas; seksas trunka tris dienas, be galimybės pailsėti ar atsigerti vandens. Tačiau toks pasakojimas yra ir labai natūralus. Kasdieniškai šitame pasaulyje atrodo net didelis violetinis mėnulis, į kurį galima nukeliauti turint troškimą, nieko nestebina bilietas kelionei atgal į vaikystę ar ateities spėjimai paimant už galvos. Anachronistinis žemaitiškas, sodria buitine kalba parašytas pasakojimas stebina savo raiškumu: „susirangė kaip sraigė ant vežimo dugno“ (p. 120); „Kažkas ją gąsdino kitoj sapno pusėj“ (p. 93); „varnalėša, prilipus prie čigono kelnių ir nujojus už miško“ (p. 6). Autorės stiprybė – gebėjimas sujungti iš pirmo žvilgsnio visiškai nederančius lygmenis.

Dėl panašių folklorinių motyvų šį romaną norisi gretinti su Kotrynos Zylės romanu „Mylimi kaulai“. Abu kūrinius sieja tie patys įvaizdžiai: gydymas šlapimu, sudžiūvęs žynys, nulūžęs žynio pirštelis, piemenėliai. Abi autorės kuria anachronistinį makabrišką pasakojimą, kur realybė pinasi su pasakiškais, maginiais elementais. Tačiau romanai labai skiriasi autorių rašymo maniera. K. Zylė naudoja itin daug kablelių, tekstas skaitomas tartum bėgant maratoną ar „skrolinant“ instagramą – vaizdiniai keičiasi itin dinamiškai, intriga nuolat palaikoma, o skaitytojas lekia klupinėdamas per kablelius ir kiek netvarkingą kalbą, tačiau tai nuvargina. I. Dumbrytė rašo tvarkingai, veiksmas plėtojamas kiek lėčiau, tačiau skaitytojas taip pat nepaleidžiamas. Mano akimis žiūrint, I. Dumbrytė pasaulį kuria meistriškiau, natūraliau, kūrybiškiau. „Mylimi kaulai“ pasirodė prisodrinti itin keistų, nederančių vaizdinių. Nors K. Zylės pasaulis šviesesnis, jame man trūksta to, kuo džiaugiausi I. Dumbrytės romane, – gyvumo, paveikumo, artumo, apgalvoto saikingumo.

 „Negrįžtantys“ įtraukia savitumu, pasakiškumu. Net liūdni ir skaudūs nutikimai pasakojami lengvai, autorė veda veikėjus už rankos ir padeda jiems išgyventi negandas. Nors tekste gausu žiaurių ir makabriškų scenų, I. Dumbrytė jas pina su šviesiu naivumu. Ieškodami pagalbos, griebdamiesi burtų ir pasakiškų-liaudiškų gydymosi būdų, veikėjai galiausiai priima savo gyvenimą tokį, koks jis yra. K. Zylė romane „Mylimi kaulai“ viską pasakoja itin rimtai, o I. Dumbrytė įpina komiškų epizodų, kurie visą skaitymo patirtį paverčia gerokai malonesne.