literatūros žurnalas

Eugenijus Žmuida. Ką gano Alpių piemuo?

2015 m. Nr. 7

Janina Survilaitė. Emigrantė ir Alpių piemuo. – Vilnius: Andrena, 2015. – 236 p.

Nedaug skaitau šiuolaikinės literatūros, ypač lietuvių. Girdžiu pavardes, knygų pavadinimus, pamažu susiformuoja nuomonė, ja pasitenkinu, nors ir jausdamas sąžinės priekaištą. Tiesa, kartais ateina metas ir galimybė „kaltę“ išpirkti – imu skaityti kokį lietuvių romaną. Paprastai giriamą ir jau apdovanotą. Autorius – šių dienų „klasikas“, tarkim, Sigitas Parulskis ar Valdas Papievis. Bet dažnai net nebaigiu, o jei ir baigiu, tai su mintimi, kad vėl ilgai neskaitysiu lietuviško romano. Lyg koks užburtas ratas. Dabar štai perskaičiau Janinos Survilaitės romaną „Emigrantė ir Alpių piemuo“. Pavadinimas visai įdomus. Šveicarija, kaip visi žinome, yra graži. Knygoje esama keleto puikių gamtos ir sniege skendinčių miestelių aprašymų. Aprašymai sutilptų į du tris puslapius, o visa kita, deja, – banalu ir pretenzinga. Todėl laukiantiems rekomendacijos iškart sakau – neskaitykite šios knygos. Kodėl aš skaičiau (ir ištvėriau)? Tai buvo nelengva. Tiesiog paprašytas įsipareigojau, pradėjęs skaityti gailėjaus, ir tik Kantas manyje neleido trauktis – tesėjau. Beje, įsipareigojau parašyti trumpą recenziją, bet kadangi neskaitęs romano recenzijos neparašysi, tai iškart užkrito du Heraklio darbai.

Tiesa, nemandagu kategoriškai teigti – neskaitykite. Ypač kad galiu būti suprastas atvirkščiai – imkite ir skaitykite… Todėl dabar sakau – skaitykite šią knygą. Iš tiesų nuoširdžiai rekomenduoju ją skaityti, bet tik tiems, kurie nori sužinoti, kaip nereikia rašyti romanų. Šiuo atžvilgiu tai beveik klasikinis pavyzdys. Mat viskas, ko reikia romanui, čia yra: jis ir ji, beprotiškai aistringa meilė, tragiška žūtis. Abu personažai, nepaprastai kilnios ir dvasingos asmenybės, žūna tą akimirką, kai jų sielos, įveikusios kliūtis, priartėja prie harmonijos. Harmonijos siekis yra pagrindinis personažų uždavinys, mat jiedu labai skirtingi – ji, emigrantė studentė iš Lietuvos, kurią kamuoja tamsi praeitis, susijusi su penkiasdešimt sovietinės okupacijos metų, o jis – universiteto profesorius, „laisvas laisvame pasaulyje“, šalies, šimtmečius nepatyrusios karo, pilietis, Alpių piemens, žinojusio giliausias dvasingumo paslaptis, palikuonis. Ryškus kontrastas – gera prielaida įtampai kurti ir palaikyti. Tai rodytų, kad autorė, romane turinti savo prototipą (vizituojanti profesorė, atvykusi iš Lietuvos į Ciurichą ir susidomėjusi neseniai įvykusia meilės istorija), žino romano rašymo dėsnius. Tačiau žinoti – viena, realizuoti – kas kita.

Sumanymo schema realizuojama, bet skaitytojas lieka neįtikintas. Kodėl? Pradžioje intriga sukuriama – herojų jau nėra tarp gyvųjų, bet apie juos visi kalba, jų meilės istorija norinčiai ją aprašyti atrodo klampi ir karšta „kaip lava“. Tačiau daug prižadėjusi, autorė niekaip tos „sukrečiančios istorijos“ neparodo: jis ir ji sėdi „Akacijų“ kavinėje, „patogiai įsitaisę odiniuose foteliuose“, ir kalbasi. Jis, Vilardas Germanas, kaip koks Freudas, gydo savo pacientės sielą nuo giliųjų jos tėvynėje (šis žodis visą laiką rašomas didžiąja raide) patirtų traumų. Ji, Ilenija Salytė, lininiais plaukais „tautosakinė lietuvaitė“, „panaši į pagonių mitines būtybes“ (p. 28), stengiasi išgyti, suderinti savo iš protėvių paveldėtą dvasingumą su senąja pasaulio išmintimi, įrašyta Testamente, skleista Budos, žinota Havajų šventikams, Kabalai, Jungui ir Alpių piemenims (šitas eklektiškas derinys autorės nuolat akcentuojamas). Prie sėdėjimo kavinėje scenos autorė kelis kartus grįžta (kad Ilenijos lūpomis perpasakotų Lietuvos istorijos, keletą Atgimimo klišinių epizodų), o romano pabaigoje matome juodu pavojingai besileidžiančius nuo kalno: Ilenija, nesuvaldžiusi slidžių, trenkiasi į medį ir miršta; jis, nepakėlęs tuštumos („noras iškeliauti paskui Ileniją užvaldė ištuštėjusią sielą“, p. 233), netrukus prie to medžio nusišauna, neseniai tam specialiai įsigytu „nauju moderniu“ ginklu. Tai toks siužetas. Nei vienos meilės scenos (tai autorei būtų per žema), nei apskritai kokio nors gyvo veiksmo. Kuo gi autorė užpildo du šimtus trisdešimt puslapių? Didžiąją dalį sudaro ištraukos iš abiejų personažų dienoraščių, kuriuos paslaugiai pateikia universiteto archyvarė Kornelija atvykusiai lietuvei profesorei, norinčiai rekonstruoti meilės istoriją. Sumanymas neblogas: per dienoraščius eiti į personažų vidų. Tačiau dienoraščiuose – tie patys (kaip ir pokalbiuose) nesibaigiantys samprotavimai apie dvasingumą, patriotizmą, įvairių teorijų dėstymas (daug tikrinių vardų, kurie skliaustuose nurodomi originalo kalba). Autorė išsikėlusi papildomą tikslą – įvesdinti lietuvius į tikrojo dvasingumo sferą, atverti jiems akis į savo sielos ir pasąmonės gelmes, jose slypinčias galias. Visa tai teoriškai gražu, bet, deja, neturi jokių šansų „suveikti“, nes nesuveikia romane. Teorijų, kad ir kokios jos būtų, propagavimas savaime yra žingsnis į šoną nuo romano žanro, bet dar blogiau, kad jos, užimančios tris ketvirtadalius knygos, lieka negyvos. Iš romano neaišku, kaip, tarkim, pasąmonės, sąmonės ir viršsąmonės ryšį realizuoti praktiškai. Gyvybės įkyriems samprotavimams suteiktų polemika, tačiau jos nėra. Tiek Vilardas, tiek Ilenija mąsto absoliučiai vienodai, vienodomis kategorijomis ir garbina tuos pačius autorius.

Maža to, lygiai taip pat mąsto ir atvažiavusi profesorė, ir universiteto archyvarė, ir Ilenijos bei Vilardo motinos, žodžiu, jokių pažiūrų, išsilavinimo, kultūrų skirtumų nėra. Kaip ir charakterių. Skaitytojas ištisai varginamas ilgiausiomis tiradomis, kuriose dominuoja autorės noras demonstruoti savo išprusimą ir kilnumą. Pavyzdys: „Mano veikėjai Vilardas ir Ilenija visą laiką gyveno šalia, nors jau buvo atsidūrę anapusinėje tikrovėje. Jie nuolat reikalavo iš manęs praskaidrinti savo sielą, kad teisingai išgirsčiau jų siunčiamus ženklus. Rašydama stipriai jaučiau savo sielos prisilietimą prie mirusiųjų, ir nematomas ryšys skausmingai jungė mane su jų amžinybe. <…> Dvasios virpesys paaštrėdavo dėl to, kad nuolat atsivertusi skaičiau Kornelijos padovanotą ir kitas iš bibliotekos atsineštas Makso Longo knygas. Mane domina tai, kad Longas randa sąsajų simbolikoje tarp Havajų, Jėzaus mokymo ir majų. Jis įtaria, kad ir Egipte buvo slaptas mokymas, kuris padėjo vietiniams pastatyti piramides ir kurį paveldėjo Jėzus“ (p. 65–66).

Visos dvasingumo mokyklos J. Survilaitės romane kuo puikiausiai dera ir jungiasi į vieną mistinę srovę (Lietuva irgi gali didžiuotis „senąja lietuvių protėvių magija ar gydomaisiais užkalbėjimais, nenusileidžiančiais pasauliniams žmogaus pažinimo burtams“, p. 144). Personažai yra tos srovės balsai. Studentė emigrantė ir universiteto profesorius jau pirmajame pasimatyme kalbasi ezoterinėmis temomis, cituoja šveicarų autorius, aptaria lietuvių kalbos epitetus, žodžiu, ta harmonija, kurios turėtų siekti, iškart jiems duota, jokios trinties niekur neatsiranda, nėra ir kalbos barjero. Padėtį komplikuoti turėtų „sunki kaip švinas“ Ilenijos praeitis, kurią autorė nuolat mini („negaliu pamiršti savo nuodėmių ir paveldėtų demoniškų traumų, kurių sąrašas ilgas“, p. 212). Romano pradžioje dar šmėžuoja ir KGB šešėlis, Antano Škėmos „Baltą drobulę“ primenantys kankinimo epizodai, susiję su Ilenijos senelių gyvenimu, tačiau neaišku, kaip tai liečia pačią Ileniją. Jos traumų „ilgas sąrašas“ lieka neįvardytas, neaišku net, kokia liga ją kankina. Sovietmečio paliktos žaizdos nebent „numanomos“ genuose, nes veiksmas vyksta XXI amžiuje, Lietuvai minint istorijos tūkstantmetį. Ilenija okupacijos nedaug mačiusi – galbūt ankstyvojoje vaikystėje. Jos tėvai – ne kokie partiniai veikėjai ar kaip kitaip degradavę. Atvirkščiai, jos šaknys pernelyg „švarios“: motina – dvasinga ir dora, tėvas – sąžiningas žurnalistas, klastingų jėgų nužudytas nepriklausomybės pradžioje, seneliai – Sibiro tremtiniai, jų tėvai – knygnešiai; giminės šaknys – aristokratiškos; proprosenelis lydėjo Vytautą iki Juodosios jūros; be to, Ilenijoje reiškiasi iš mistinės Lietuvos praeities paveldėta stipri laukinė moteris (pagal Klarisą Pinkolą Estes). Tad į genus sudėta visa, kas galima geriausio, ir tai turėtų apsaugoti Ileniją nuo tamsaus sovietinio penkiasdešimtmečio, nes laikas čia matuojamas šimtmečiais ir tūkstantmečiais, tačiau taip neatsitinka.

Kartą netikėtai praveriamas langas į netolimą Ilenijos praeitį. Cituojamas jos motinos dienoraštis, iš kurio sužinome, kad Ilenija buvo šalinama iš gimnazijos, vartojo narkotikus, jais prekiavo, sėdėjo kalėjime, gėrė baliklį, mušė savo mamą, keikė Lietuvą ir Dievą, skaitė šėtono Bibliją. Visa tai surašyta viename lape (p. 145–146), sukraunant viską, kas įmanoma nuosmukio kryptimi. Susidaro įspūdis, kad klišinis mąstymas valdo autorę ir verčia rašyti prisukamo apelsino principu: kol neišsisuks iki galo, tol nesustos. Ilgą laiką raktelis buvo sukamas į vieną pusę, lipdomas ir puoselėjamas Ilenijos, nekaltos aukos ir kankinės, užaugusios nelemtoje „ateistinėje terpėje“ (p. 188), paveikslas. Vėliau akimirksniu viskas sugriaunama. Toks pat veiksmas atliekamas ir su kitais svarbiausiais personažais: Vilardu ir Šveicarija. Ilgai suokta giesmė apie psichoanalitinius mokslus, Vilardo dėstomus universitete, apie tobulą žmogų, besivadovaujantį savo senelio, Alpių piemens, išmintimi, apie pasąmonės galią veikti kriziniais momentais, lieka tuščias garsas, nes Vilardas romano pabaigoje nusišauna kaip koks visą gyvenimą nepasitikėjimo kankintas lietuvis (iš priešmirtinio įrašo: „Nemokėdamas padėti sau, siūliau pagalbą kitiems. Ieškojau prasmės, kad ištverčiau nesuvokiamą dabartį“, p. 233).

Neutralioji ir išmintingoji Šveicarija, idealizuota Alpių piemenų šalis, vienu autorės įgeidžiu staiga pasirodo kaip korumpuotas, visiškai nesaugus kraštas, kuriame vidury dienos musulmonų radikalai gali sušaudyti žmogų. Tai atskleidžia antraeilė siužeto linija, ryškesnė už pagrindinę (kaip kartais atsitinka prastame romane): ilgametis Vilardo draugas ir kolega Magnus, milijonieriaus sūnus, kuriam Vilardas parašė daktaro disertaciją (sic!) ir kuris, aišku, už ją nesumokėjo, nušaunamas meilužės studentės brolių. Visos romane patetiškai puoselėtos idilės lygiai taip pat sąžiningai sunaikinamos, tiesa, pačiai autorei čia neįžvelgiant kokių nors prieštaravimų. Ilenija ir po to „nuopuolio“ išlieka „tantrinio geismo prisipildžiusios“ sielos, susirūpinusi, kaip absorbuoti didžiuosius Vakarų ir Rytų mokymus. Vilardo poelgis irgi patetiškai didingas – jis nusišauna, kad galėtų persikelti į žvaigždę šalia Ilenijos. Katedros vadovą ir nesąžiningą profesorių Magnus, negrąžinusį pinigų, reikalingų Ilenijos gydymui, nubaudžia pats likimas.

Autorei atrodo, kad viską ji išsprendžia kilniai ir teisingai, o skaitytojui atvertos akys į dvasingumo lobius. Tačiau reikia labai nereiklaus skaitytojo, kuris tenkintųsi tokiu paprastu siužetu ir nieko nebūtų girdėjęs apie čia perpasakotas dvasinio tobulėjimo teorijas. Naujiena jos galėjo būti prieš gerus du dešimtmečius, tačiau ir tada romanas kaip toks nedaug būtų išlošęs. Yra sukurta puikių romanų, kuriuose siužeto nedaug, vyrauja filosofavimas (pavyzdžiui, Thomo Manno „Stiklo kalnas“). Tokiu atveju rašytojui tenka nelengvas uždavinys išlaikyti skaitytojo dėmesį stiliumi, gyva mintimi, psichologizmu, simbolinėmis ir alegorinėmis asociacijomis. J. Survilaitės knygoje viskas plokščia, naivu, nuobodu. Erzina plika akimi matomi prieštaravimai. Viename puslapyje Vilardas svarsto savo veiklos planą: „Ilenijos pasąmonė turi atsisakyti savo žvėriškos prigimties ir tapti žmogiškesnė… Pagal kahunų mokslą blogiausia, kai viršutinysis Aš pats nusmunka iki pasąmonės lygio. Pirmiausia reikėjo išmokyti Ileniją užmegzti ryšius tarp pasąmonės, viduriniojo ir aukščiausiojo Aš“ [paryškinta autorės – E. Ž.; p. 155]. Kitame puslapyje tas pats Vilardas porina lietuvaitei: „Žmogus gali būti ir geras, ir blogas, tačiau visada privalo likti savimi! Įsisąmoninti, kas jis yra. Budistai sako, kad įsisąmoninimas kas esi – išgelbsti žmogų nuo visų kančių, (p. 156). Kyla klausimas – ar merginai reikia keistis visu 180 laipsnių, ar nieko nekeisti, tik būti savimi? Kas bendra tarp šių frazių? Matyt, tik tai, kad jos abi gražiai skamba.

Į knygą sukelti gražių minčių konspektai, galbūt kaupti metų metus. Deja, romanui tai nepadeda. Skaitydamas nuolat jauti savimi patenkintą autorę, besididžiuojančią išprusimu, savo kilnumu ir savo rašomu kūriniu. Dramatizmo, kaip vieno svarbiausių gero romano ypatybių, knygoje nėra, nors yra ir tragiškos mirtys, ir nuopuoliai, ir prisikėlimai. Esu tikras, kad pati autorė tiki parašiusi sukrečiantį ir apvalantį romaną. Galbūt kada nors tokį ir parašys, nes leidžia knygą po knygos. Galbūt, jei sugebės kritiškiau į save pažvelgti. Kol kas ir vienu, ir antru patikėti sunku.

Eugenijus Žmuida. Miręs ir tuo patenkintas, arba „Mano šimtmetis“ pagal Herkų Kunčių

2023 m. Nr. 11 / Herkus Kunčius. Šaltasis karas: operečių romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 312 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Marius Ivaškevičius: „Visi mes jos ieškome – viską deginančios meilės“

2023 m. Nr. 3 / Rašytoją ir dramaturgą Marių Ivaškevičių kalbina Eugenijus Žmuida / „Man jau penkiasdešimt metų, o aš toliau murkdausi tuose postsovietiniuose griuvėsiuose, kurie niekaip iki galo nesugriūna“, – teigia Marius Ivaškevičius.

Eugenijus Žmuida. Paskutinis Akelos šuolis, arba Stipri kaip mirtis pagal Marių Ivaškevičių

2022 m. Nr. 7 / Marius Ivaškevičius. Tomas Mūras. – Vilnius: Tyto alba, 2022. – 320 p. Knygos dailininkas – Karolis Strauniekas.

Eugenijus Žmuida. Nepaprasti Petro nuotykiai Gedimino mieste, arba Dar viena Parulskio avantiūra

2021 m. Nr. 11 / Sigitas Parulskis. Laiko nusikaltimai. – Vilnius: Alma littera, 2021. – 239 p. Knygos dailininkas – Agnius Tarabilda.

Eugenijus Žmuida. Lietuviškasis „Oro“ pardavėjas, arba Įžūlumo spindesys ir skurdas

2020 m. Nr. 10 / Marijus Gailius. Oro. – Vilnius: Odilė, 2018. – 432 p. Knygos dailininkas – Nerijus Šimkus.

Eugenijus Žmuida. Pralaimėtos Kęstučio Navako lenktynės su Jorgeʼe Luisu Borgesu (kurį visi skaito ir mėgsta)

2019 m. Nr. 3 / Kęstutis Navakas. Privatus gyvulėlių gyvenimas. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 200 p. Knygos dailininkė – Asta Puikienė.

Eugenijus Žmuida. Trumpa Sigito Parulskio laimė, arba Užsikirtęs triukšmas ir įniršis

2018 m. Nr. 11 / Sigitas Parulskis. Amžinybė manęs nejaudina. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 240 p. Knygos dailininkas – Agnius Tarabilda.

Eugenijus Žmuida. Rūpintojėlio protestantizmas

2018 m. Nr. 3 / Daug lietuvių poetų yra reflektavę Rūpintojėlio vaizdinį. Vinco Mykolaičio-Putino 1926 metų eilėraštis „Rūpintojėlis“ išlieka kaip viena įspūdingiausių

Eugenijus Žmuida. Smaragdinis metalo laužas, arba Nepaprasti Pelagijos nuotykiai azuritų šalyje

2017 m. Nr. 8–9 / Jurga Žąsinaitė. Azuritijos kardinolai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 288 p.

Eugenijus Žmuida. Kęstučio Navako lenktynės su Jamesu Joyce’u, kurio niekas neskaitė

2016 m. Nr. 11 / Kęstutis Navakas. Vyno kopija. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 199 p.