Daina Opolskaitė: Ištikima kūrybos procesui
Prozininkę Dainą Opolskaitę kalbina Neringa Butnoriūtė
Rudenį už novelių rinkinį „Dienų piramidės“ (2019) Dainai Opolskaitei bus įteikta prestižinė Europos Sąjungos literatūros premija, atverianti galimybę novelėms prabilti kitomis Europos kalbomis. „Manau, kad tai yra labai laiku gimusi knyga“, – sako prozininkė, nors iš tiesų šios knygos pasirodymo laukė daugybę metų. Iki tol D. Opolskaitė buvo išleidusi kelis sėkmės sulaukusius romanus paaugliams („Eksperimentas gyventi“, „Ir vienąkart, Riči“, „Užraktas“), tačiau kalbantis leidžia suprasti, kad „Dienų piramidės“ – brangi, lyg būtų tik antroji knyga.
– Ką norėtum, kad žmonės žinotų apie Tave kaip kūrėją?
D. O. Nesu apie tai mąsčiusi. Iš prigimties esu intravertė, linkusi susikurti saugų buvimą ir erdvę, kurioje gyvenu. Į ją įsileisti kitus man sunku, jaučiu lyg ir pavojų, nes nesinori, kad mano erdvė būtų pažeista. Kur kas daugiau apie mane žmonėms turėtų papasakoti patys tekstai. Įžvalgiam skaitytojui jie apie mane, kaip apie žmogų ir kaip apie rašytoją, turėtų pasakyti visai nemažai.
– Iki pasirodant „Dienų piramidėms“ būta malonių netikėtumų, per porą metų paskatinusių šios knygos leidybą: laimėjai Antano Vaičiulaičio, Jurgio Kunčino premijas, o visai neseniai pelnei Europos Sąjungos literatūros premiją. Galbūt jauti, kad gausėjant apdovanojimams keičiasi skaitytojų požiūris į Tavo tekstus?
D. O. Gal požiūris į pačius tekstus ir nesikeičia, tačiau dabar jie tapo matomesni. Daugelį metų spausdindama noveles periodikoje jaučiau suinteresuotų skaitytojų dėmesį, jie jau tada novelėse atpažino tuos pačius dalykus, kurie aptariami dabar. Bet tai, kad šiuo metu tekstus atranda kur kas platesnis ratas žmonių – nuo profesionalų iki skaitytojų mėgėjų, – man yra mažas stebuklas. Ypač vertinu neprofesionalius skaitytojus ir iš jų pasiekiančią nuostabą „nemaniau, kad novelės gali būti tokios įdomios“. Labai pakeri, kad net ir senokai parašyti tekstai pajėgia prisiliesti prie gyvenimo, būti atpažįstami skirtingiausias patirtis turinčių žmonių, teikia jiems skaitymo malonumą. Negaliu nepaminėti, kad visai neseniai sulaukiau atsiliepimo iš karininko, atliekančio misiją Ukrainoje, – jis pasiklausęs „Literatūros akiračių“ laidos susidomėjo knyga ir stačiai apkasuose perskaitė „Dienų piramides“. Negalėjau net įsivaizduoti, kad nutiktų kas nors panašaus. Taigi man nuostabu, kad novelės yra atrandamos labai skirtingą patirtį turinčių skaitytojų, ir manau, tai didžiausias šios knygos laimėjimas.
– Juokais esu sakiusi, kad trumpas prozos formas renkasi klasikai arba debiutantai: pirmieji – nes sugeba jas parašyti, antrieji – nes dar nepriaugo iki romano. Tačiau Tavo tekstų atveju tai negalioja – nesi nei viena, nei kita. Pristatymuose netgi pridedama: Opolskaitė yra autorė, atgaivinusi nebepopuliarų novelės žanrą. Ar tuo metu, kai rašei, galvojai, kad novelė miršta, jau yra atgyvenusi?
D. O. Labai anksti, jau nuo mokyklos, supratau, kad novelė turi prabą, jos labai aukšta kokybė. Tuo patikėjau ir niekad nemaniau, kad novelė yra smulki ir nereikšminga. Kai ėmiau rašyti, pirmiausia tai dariau iš gryno rašymo malonumo ir buvo smagu prie jos sugrįžti. Pirmiausia parašydavau, o tik paskui kam nors pasiūlydavau publikuoti. Stengiuosi rašyti tik iš poreikio, o ne suplanuotai, iš anksto numačiusi kokią nors publikaciją. Beveik visos „Dienų piramidžių“ novelės pasirodė spaudoje. Tik keli tekstai buvo nepublikuoti. Nors paramos knygai ir paties išleidimo teko laukti labai ilgai, apskritai manau, kad „Dienų piramidės“ išėjo laiku, kai ir knygai geriausia, ir kai novelių stinga lietuvių literatūros lauke. Laukdama mačiau, kad jau kurį laiką neturime geros, paskaitomos smulkiosios prozos knygos. Romanų, eseistikos visada yra, o čia jau senokai žiojėjo niša. Dabar, kai jau galiu įvertinti visą procesą, manau, kad tai yra labai laiku pasirodžiusi knyga.
– Taip pat nuolat tenka girdėti teigiant, kad novelės rašymas laikomas iššūkiu. O kaip Tau, rašančiai ir romanus, atrodo?
D. O. Taip, vienaip rašai romaną, kitaip – novelę. Rašydamas novelę išmėgini aukščiausio kalibro instrumentiką ir taikai sau griežčiausius reikalavimus. Jokio kito žanro rašymo atveju nesu tiek iš savęs pareikalavusi.
– O kaip supranti, kad novelė jau baigta?
D. O. Žinau, kad baigiau, tada, kai teksto audinys man niekur nekliūva, kai jis suaustas tankiai ir lygiai nuo pirmo iki paskutinio žodžio, kai klausos neužgauna joks to audinio įplyšimas ar atsišerpetojimas, nes novelėje svarbiausia kalba, o ne įvykis.
– Nedvejodama sakai, kad rašymas yra tai, ką Tu darai. Jautiesi ir esi rašytoja. Kada tai suvokei? Kada, Tavo manymu, tas momentas, kai žmogus juo tampa, ateina?
D. O. Kad galėčiau ja būti, suvokiau labai anksti, kai man pradėjo kliūti žodžiai. Tai buvo ankstyvoje vaikystėje klausantis kitų. Tačiau norint būti rašytoju svarbu ne tik pradėti rašyti, bet ir sulaukti, kada tekstai pamato dienos šviesą virtę knyga. Nelabai tikiu, kad kūryba gali egzistuoti stalčiuose. Tas procesas – vienpusis, marinantis, nes nepatiria grįžtamojo ryšio. Skambūs pasakymai „rašau sau“ taip pat neatrodo veiksmingi, nebent tai būtų dienoraštiniai išsisakymai. Jei rašymą suvoki kaip tam tikrą pareiškimą, svarbių dalykų atradimą, būtinas skaitytojas ir grįžtamasis ryšys, reikia užmegzti santykį. Tad rašytoja ėmiau jaustis tada, kai kiti pradėjo skaityti mano tekstus ir ėmė apie juos kalbėti. Tačiau patikėti tuo man nebuvo lengva ir šis procesas užtruko daugybę metų. Šiandien esu įsitikinusi, kad rašytoju save gali pavadinti tada, kai jautiesi visiškai atsakingas už parašytą tekstą. Iš savęs visada reikalauju atsakomybės. Daug jaunų žmonių gana greitai save vadina rašytojais, gal todėl, kad jiems dar trūksta tos atsakomybės, gal todėl ne visada lengvai jais patikime.
– Linksti akcentuoti, kad tekstas turi būti meniškai vertingas. Ką laikai meniniu teksto vertingumu?
D. O. Vienareikšmiškai galiu sakyti – kalbą. Man pakanka atsiversti pirmą knygos puslapį, užmesti akį, kokia yra kalbos kokybė – kaip reiškiasi tekstas, kaip jisai tau kalba, – ir labai greitai pajuntu, norisi bėgti toliau akimis ar ne. Norėdami įvertinti kūrinio visumą, kai kurie skaitytojai dar paskaito ir knygos pabaigą. Toks būdas irgi veiksmingas, nes matosi kūrinio suvestis. Man atrodo, nėra sunku greitai įvertinti.
– Atsiimdama Jurgio Kunčino premiją minėjai, kad novelė „Ateik per ledą“ kilo iš gyvai patirto dukros išgyvenimo pajutimo, praleidus dieną prie upės. Tačiau novelė kalba apie ką kita, to įvykio tiesiogiai neperkėlei į siužetą, kūrei vedama būsenos. Ar dažnai kyla poreikis stipriau fiksuoti tai, ko negali apibūdinti kalba?
D. O. Sutikčiau, kad mano tekstuose galbūt labiau veikia ne siužetas, o nuotaika, būsena, kuriomis stipriai įkraunu tekstus. Tačiau „įkrauti“ pavyksta tik tada, kai išgali tai perduoti, todėl tai, ką rašai, turi jausti, matyti, turi būti susidūręs. Manau, per kalbą galima leisti organiškai tekėti tai energijai. Žinoma, tekstas yra sukonstruotas, permąstytas, jame veikia technika, kompozicijos dalykai, dėl kurių rašydama nepamirštu formos ir krypties. Tačiau šalia jų leidžiu save vesti tai energijai, kuri duoda tekstui jėgos. Nuo potyrio, jautraus užtaiso viduje mano teksto kūrimas ir prasideda. Kai esi tekstui atviras, jauti kūrybinį virpulį, išreikšti kalba tai, ką rengiesi, nėra sunku. Grįžtamasis ryšys rodo, kad pavyksta perteikti pojūtį, vaizdą.
– Nors novelėse daug kalbama apie sudėtingas patirtis (negalimą ryšį, netektį, ligą, susvetimėjimą), tačiau išlieka įspūdis, kad tekstai – sklidini šviesos ir globojimo intencijos. Sakyčiau, nemadingas sprendimas, ypač kai išreikšta trauminė patirtis vis dažniau laikoma savaime vertinga.
D. O. Vis dėlto yra mane kaltinančių, kad esu pernelyg dramatiška, veikėjams nepalieku šviesos. „Dienų piramidėse“ taip pat yra kelios novelės, kur neketinu to daryti. Man buvo įdomu, kad knygos pristatymo vakare [Rašytojų klube 2019 m. kovą – N. B.] Jūratė Sprindytė svarstė, kuri Opolskaitė tekstuose jai esanti įdomesnė: ar ta, kuri sugriauna pusiausvyrą, ar ta, kuri atstato. Pasirodo, kad įdomesnė ta, kuri dramatiškai pusiausvyrą sugriauna. Ilgai galvojau, ar taip darau sąmoningai. Ko gero, ne, tai padiktuoja siužetas, įvykio nuojauta, kompozicijos dėlionė. Spekuliuoti tamsa, kaip savaime vertinga, man atrodo pigu ir atgrasu. Galbūt kartais tai būdas rašytojui išnirti ir išlikti? To nesuprantu. Labiausiai noriu būti ištikima kūrybos procesui, pasiduoti jo jėgai, suprasti, ko jis iš manęs prašo. Man tai svarbiau nei sugalvoti vienokią ar kitokią pabaigą. Tekstas turi pateisinti pats save.
Vis dėlto tekstuose esu dramatiška, ir daug kas tai pastebi. Priimu tai kaip neblogą ženklą, nes harmoningos literatūros ne visada norisi. Man svarbiau supurtyti skaitytojo sąmonę dalykais, apie kuriuos jis anksčiau nemąstė, kurie nežadino jo minties ir vaizduotės, tačiau jie egzistuoja. Iš čia tas dramatiškumas.
– Ar rašydama turi kokių nors tabu?
D. O. Tematinių tikrai neturiu, nebent esu prisakiusi sau nekartoti skaitytų siužetų. Man svarbiausia – nespekuliuoti literatūra, nerašyti dėl termino ar užsakymo. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad rašymas yra brangiausia savastis ir šioje vietoje noriu būti sąžininga. Norisi išsaugoti kūrybos grynumą, nepaversti to darbu ar verslu, pragyvenimo šaltiniu.
– Kalbant apie Tavo tekstus pabrėžiama, kad novelė ar jos rašymas nėra inovatyvus. Tai Tau privalumas, o gal trūkumas?
D. O. Ko gero, būsiu tradicinės literatūros tęsėja, – ko nors tokio, kuo galėčiau labai nustebinti, ko nors inovatyvaus man nepavyksta sukurti ir, ko gero, nepavyks. Tačiau malonu atrasti, kaip veikia tradicija, klasika, nuo kurios daug kas atsispiria. Tai man ir privalumas, ir trūkumas. Sekasi išlaikyti formas, kuriomis pasitikima, kurios, kaip jau įsitikinau, ir veikia, ir domina šiuolaikinį žmogų. Kartu tai mane ir baugina, jei mėginu išsiveržti į naujus raiškos būdus.
– Esu pastebėjusi, kad, kalbėdama apie mokyklinės programos autorius, nuoširdžiai juos gini. Ar tuomet kalbi kaip pedagogė, o gal kaip patyrusi skaitytoja, rašytoja?
D. O. Tomis akimirkomis tikrai kalbu ne kaip pedagogė. Užtat kaip skaitytoja ir rašytoja daugybę kartų sugrįžtu prie tų pačių tekstų. Kuo daugiau juos skaitai (o mano darbas ir likimas lėmė, kad man tenka nuolat tai daryti), tuo labiau ir įsiskaitai. Tada ir atsiveria tikros gelmės, kurių perskaitęs tik sykį nepajusi. Gal todėl daug kas linksta klasiką skeptiškai vertinti? Tačiau ten glūdi mūsų mentalitetas, užšifruota tautai svarbi paradigma, literatūrai reikšmingas skambesys ir labai įtaigi kalbos jėga, ten daug kas labai tiksliai pasakyta. Iš tokių nepaprastai skamba Antano Vaičiulaičio tekstai, o Henriko Radausko poezija, ypač „Jūrininko iškeliavimas“, „Vienaragis“, paveikia iki katarsio. Mėgstu jo eilėraščius skaityti pati sau tyliai, kartais garsiai – vienatvės akimirkomis namuose, kai jau esu pavargusi nuo sudėtingos literatūros. Tai yra didžiulis malonumas.
– Ar lituanistikos studijos negalėjo tokio malonumo pasiūlyti? Juk studijuodamos turėjome daugybę progų dar kartą perskaityti Žemaitės, Vinco Mykolaičio-Putino kūrybą…
D. O. Bent jau man studijos niekuo dėtos. Ryšys atsiranda ilgai bendraujant su tuo pačiu tekstu. Gal ne veltui sakoma, kad geri kūriniai skaitomi daugybę kartų. Tuomet atsiveria žodžiai, prasmės, atsiranda literatūrinis pagrindas po kojom.
– O kokie šiuolaikiniai tekstai pastaruoju metu įsiminė?
D. O. Skaitau lietuvių poeziją ir prozą. Man įdomi Giedrė Kazlauskaitė, Danutė Kalinauskaitė, Jaroslavas Melnikas. Didžiulį įspūdį paliko jo apsakymų knyga „Rojalio kambarys“, nors skaičiau dabar jau antrą kartą, pirmąjį – prieš septynerius ar aštuonerius metus.
– Esi viena iš tų, kurie, atvykę į sostinę, į save geria literatūrinį vyksmą, pokalbius apie literatūrą. Tačiau žmogus turi daug savęs auklėjimo galimybių ir anapus kultūros, estetikos. Ar žvelgiant iš atokiau neatrodo, kad tuo domėtis tėra paprastasis snobizmas?
D. O. Pažįstu daugybę žmonių, kurie kuo puikiausiai gali be kultūros apsieiti, gyvenime prioritetus teikia kitiems dalykams. Žinoma, galima taip gyventi, juk visi skirtingi. Pati vienareikšmiškai jaučiuosi kultūros žmogus, man jos reikia kaip oro. Rašymas, skaitymas, lankymasis knygų pristatymuose man daug duoda. Ar kultūrinis gyvenimas gali virsti snobizmu? Gyvendama provincijoje, esu natūraliai alkana kultūros ir tokio pobūdžio auklėjimosi, nes kultūrinės aplinkos vakuumas dažnai mane gniuždo ir slegia. Kuo esi toliau nuo vyksmo, tuo labiau jo geidi iš būtinybės gauti, kas užpildytų atotrūkį, ir išsaugoti.
– Nepaisant kultūros alkio ir sotinimosi, Tavo kūriniuose nepastebiu akivaizdesnių intertekstų, kultūros aliuzijų, galinčių tapti savotiška kultūrine kompensacija.
D. O. Kultūra mane auklėja ir veikia, tačiau tą poveikį transformuoju, nes mane dominančios temos – realijos, gyvenimas. Mano leidėja yra kartą pasakiusi: jūsų kūrybos jėga yra Vilkaviškyje. Savaitę praleidusi sostinėje jaučiu tą savotišką vakuumą, o sugrįžusi iš miestiško burbulo, kuris iš tiesų egzistuoja, provincijoje patenku tarsi į gyvą vandenį. Sostinės ir provincijos pasauliai labai skiriasi, dabar – atotrūkis yra milžiniškas. Labai skiriasi žmonių gyvenimo būdas, bendravimas, tačiau man mažo miestelio gyvenime juntamos įvairesnės žmogiškos briaunos.
– Ko galėtum palinkėti tiems, kurių rankraščiai dar tik pakeliui į leidybą?
D. O. Tikėti ne knyga, bet savo tekstais, kurie būtų parašyti iš tikro malonumo.