Algimantas Mikuta: Bažnytkaimio vaiko sindromas

Poetas Algimantas Mikuta atsako į Danieliaus Mušinsko klausimus

Mielas Algimantai, bėgant metams kalbėti „apie kūrybą ir save“, beje, kaip ir apie gyvenimą, darosi vis kebliau ar net visai beviltiška: kad ir ką pasakytum, dažniausiai niekas negirdi… Ar naujajame amžiuje dar įmanoma žmogui išgirsti žmogų?

Taip tik atrodo, kad susikalbėti vis kebliau „su metais“. Naujasis amžius, ko gero, dėl to taip pat niekuo dėtas. Tiesiog esama laikotarpių, kai žmoneliai labiau trokšta kalbėti, o esama, kai jie bando klausyti, ką kiti sako. Tada jie mano, kad tie kiti yra protingesni ir pasakys jiems apie gyvenimą ką nors įdomaus ir naudingo. Šiandien, matyt, prigyvenome situaciją, kai visi esame nusivylę kitais, jų nesiklausome, todėl ir negirdime – toksai laikino kurtumo periodas, atskirų entuziastų bandomas atsverti plepumo paūmėjimais. Pernelyg ilgai žmonės Lietuvoje klausėsi vienų ir tų pačių pateptųjų. Kuomet paaiškėjo, kad anie tokie nėra, prabilo visi, kas netingi, nesvarbu, ar turi iškalbos pradmenis, kad galėtų lipti ant bačkos, nesvarbu, ar pažįsta raides, kad pajėgtų komentuoti filosofų straipsnius internete. Mane guodžia, kad tai jokia naujiena. Vis prisimenu kelių dešimtmečių senumo V. Žilinskaitės humoreską apie literatų disputą – kiekvienas oratorius varo savo monologą: kas apie batus, kas apie ratus, kas apie libido, nekreipdamas jokio dėmesio į kito oratoriaus kalbas. Panašiai bent keliose komedijose iš šios žmonių silpnybės šaiposi Moljeras. Tiesiog piliečiai nebenori vieni kitų girdėti. Ką daryti, kad tave išgirstų? Kai kas bando perrėkti visus, dažniausiai muzikai, politikai, kartais ir rašytojai, kai kas bando kalbėti, išdarinėdami klouniškas grimasas, kai kas vapa kūdikiškai bė mė, dar kiti apsimeta pamišėliais, pusiau pitekantropais, žodžiu, būdų esama įdomių ir išradingų – galėtume sau šaipytis, jeigu kai kurie nebūtų rezultatyvūs. Susikalba žmonės… Ir atrodo, kad kiek kitaip, negu susikalbėdavo anksčiau. Mano receptas: kalbėk kaip moki, ypač kai mokytis jau vėlu, – prašokus penkiasdešimt metų nebe laikas keisti kalbėseną. Pamanyk, girdi negirdi. Krikščioniškai žiūrint, noras, kad visi girdėtų, ką tu sakai, yra puikybė, taigi didelė nuodėmė. Pastangos įspėti naujojo amžiaus kaprizus yra bergždžios, tačiau verta bandyti, įtempus klausos likučius, iš amžiaus gausmo išskirti atskiras melodijas ir istorijas. Jei žodžiai patys neplūsta iš gerklės, geriau patylėti, susivokti erdvėje. Kad kievienam(?) „su metais“ ateina toks nemalonus aplinkos kurtumo jausmas, aš supratau senokai, tada parašiau „Apuoko valandą“ ir po to ilgai klausiausi gatvių gaudimo, visiškai netrokšdamas įsiterpti į emocingas kalbas, balsų chorą. Žinoma, šiandien dėl to gailiuosi. Jeigu nenori ar neišgali pasakyti savo minties aiškiai, reikia bent jau murmėti…

Atsigręžkim į tavo literatūrinę pradžią – kaip atsitiko tokia laimė, kad jau devyniolikmetis išleidai pirmąją knygą („Gėlės braižykloje“, 1962)? Dabar daug kam atrodo, jog sovietmečiu taip paprasčiausiai negalėjo būti…

Tokia čia ir laimė – išleidęs „Gėles braižykloje“, pasijutau poetu ir apleidau tiksliuosius mokslus, kuriuos tada, atvykęs iš provincijos, krimtau Kaune. Apvyliau mokytojus ir gimines, nes jie tikėjosi, kad iš manęs išeis mažų mažiausiai fabriko direktorius – aš gi buvau įstojęs į tada dar naują pramonės ekonomikos specialybę, įsteigtą Mechanikos fakultete. Pasidžiaugiau rinkinėliu, į kurį mano kursiokai net nesureagavo, ir po metų palikau tą „apdainuotą“ braižyklą atokiame Donelaičio gatvės kieme. Fakulteto braižyklos buvo įrengtos buvusiose Kauno gubernatoriaus arklidėse, tenai nebuvo jauku, dieną naktį palubėje zirzė dienos šviesos lempos, braižėme tušu, bent kiek suteptą darbą priėjęs dėstytojas perbraukdavo raudonu rašalu skersai išilgai, taigi klok naują lapą, pradėk iš pradžių. Atgaivą teikė tik pavasarį ant visų palangių paprastuose stiklainėliuose sumerktos gėlės. Net pašaipusis Juodikaitis, braižomosios geometrijos vadovėlių autorius, nelikdavo joms abejingas. Kol mes kuitėmės palinkę prie brėžinių, vaikščiojo pasieniu ir vis uostinėjo tas kuklias gėlikes. Taigi gėlės braižykloje, kaip ir daug kas mano eilėraščiuose, nėra koks nors iliuzinis vaizdinys. Žaliakalnio darželio gėlės, pamerktos laborantės, atėjo iš tuometės realybės. O toji realybė šiek tiek skyrėsi nuo tuomečių jaunųjų eiliuotojų matomos ir eksploatuojamos tikrovės. Kitaip tariant, atrodė originaliau, nenuganyta pegasų. Bet tai jau antroji sąlyga, kuri leido debiutuoti itin jaunam. Pirmoji sąlyga kita, – aš pakliuvau, kaip dabar mėgstame sakyti, į trijų muškietininkų, garsios poetų trijulės, akiratį. Alfonsas Maldonis, 1960-ųjų pavasarį drauge su Albinu Bernotu ir Dalia Urnevičiūte apsilankęs Mažeikiuose, išsivežė Vilniun mano eilėraščių sąsiuvinį. Jis tada dirbo Rašytojų sąjungoje poezijos konsultantu ir į paskutinį „Jaunųjų“ almanacho tomelį dar spėjo įdėti porą eilėraščių. Tai man buvo ypatingas netikėtumas. Vėliau, 1961-aisiais, kai jau gyvenau ir mokiausi Kaune, gavau komisijos darbui su jaunaisiais rašytojais (toks buvo biurokratiškas pavadinimas) pirmininko Justino Marcinkevičiaus laišką, kuriame siūlė pateikti pirmosios knygos rankraštį (nors nesu pedantas, tą laišką tebeturiu), o dar vėliau, jau žiemą, mane susirado Algimantas Baltakis ir pasakė, kad jis paskirtas mane konsultuoti… Konsultavo jis mane gana smagiai, kaip patyręs urbanistas dar visai žalią urbanistą, – išsikvietė į Vilnių ir dvi dienas vedžiojo po visas Gedimino (tada – Lenino) prospekto kavines nuo Literatinės ligi kažkokios vežikų užeigos palei Žvėryno tiltą. Atvirai šnekant, tokia redaktoriška parama man patiko labiau nei reiklus Aušros Sluckaitės redagavimas leidykloje. Ji gana pašaipiai žvelgė į mano geležinę-fabrikinę lyriką ir negailestingai trumpino sentimentalokus meilės čiulbesius. Knygelė išėjo kartu su Marcelijaus Martinaičio, Jono Juškaičio, Jono Ratniko ir Danutės Zakienės poezijos rinkinėliais. Ją išnešė banga, kurios vienu žodžiu pavadinti nemoku. Buvau jaunas ir nuoširdus bažnytkaimio bernaitis, pakliuvęs į lietuvišką didmiestį ir įsuktas į jo verpetą – mokiausi įdomių naujų dalykų, dirbau (tokia buvo tvarka) sename metalo fabrike, buvusioje Tilmanso gamykloje, tada „Pergalėje“, kuri tuo metu gamino ne bet ką, o garo turbinas, kasdien tekdavo pereiti Ąžuolyną, Vytauto parką, Laisvės alėją – žodžiu, tai, kas tikram kauniečiui seniai buvo virtę rutina, mane jaudino, drąsino, teikė turiningų potyrių, peno iliuzijoms. Priešais mane vėrėsi žvalus viliojantis pasaulis. O kur dar studentiška laisvė ir darbininkiškas įžūlumas, – nieko nebijojau, naktį parkeliaudavau pėsčias iš Lampėdžių. Galimas daiktas, kad tokio entuziastingo bernaičio tuo metu buvo dairomasi. Manau, neapsiriksiu teigdamas, kad į literatūrą mane atsivedė vyresnieji broliai. Toji taisyklė menų pasaulyje yra universali. Tarkime, šiandien debiutantus suranda ir smagiai palydi į spaudą jau ne A. Marčėnas ar D. Kajokas, o jaunesni – G. Bleizgys, B. Januševičius, R. Stankevičius. Kitaip tariant, ne tėveliai ir seneliai. Vyresnieji jaunimėlio vengia, nesupranta, bijo pašaipų, o štai jaunesni mentoriai telkia bendraminčių ir ginklanešių kuopas būsimoms grumtynėms už vietą po saule.

Gerai atsimenu tavo rinkinį „Paukščių žemė“ (1968), tais pačiais metais Vladas Šimkus išleido knygą „Geležis ir sidabras“. Ar tada jautei, kad poezija yra jėga, daranti įtaką žmonėms, gyvenimui apskritai? O gal tai tik tų dienų mano jaunatviška iliuzija?

Poezijos poveikio žmonėms vadinti jėga nesiryžčiau. Aišku, poezijos įtaiga egzistuoja, bet ji priklauso nuo daugelio dalykų: kiekvieno mūsų prigimties, išprusimo, bendruomeninės atmosferos, sklaidos intensyvumo. Poetinė sugestija kažkuo panaši į muzikinę klausą ar jautrią uoslę. Man sunku prisiminti tų metų kūrybines intencijas, bet jeigu į smagiai įsibėgėjusio Poezijos pavasario šventes Palemone tada suplaukdavo minios, tai, matyt, ne vien dėl pramoginio pasižmonėjimo. Įvairaus amžiaus klausytojai gaudė įtaigesnius žodžius, drąsesnes frazes, domėjosi, kur tai galima perskaityti. O tiražai? Kapok mane į gabalus, nepatikėsiu šmaikštuolių aiškinimais, kad dėl visko kaltos knygų sekcijos, tada įėjusios į madą. Girdi, dabar tokių baldų niekas nebegamina, tad ir knygų niekas nebeperka, o į poeziją nė nepažvelgia. Tiesiog pasekmės painiojamos su priežastimis. Nebežinau, kaip nutiko, kad „Paukščių žemė“ išėjo 1968 metais, o kita knyga „Ašmenys“ – 1970, nors tose knygose spausdinami tekstai parašyti tuo pat metu. Ar čia toks mano paties sumanymas, ar leidyklos, o galgi net tavo paminėto V. Šimkaus, su kuriuo tada daug bendravome? Galėjo ir jis taip patarti, nes tuo metu dirbo „Pergalės“ redakcijoje, kurion nunešiau 1966-ųjų pavasarį parašytą poemą „Gelmių žuvys“. A. Baltakis perskaitė, pasimuistė, pareiškė, kad reikia smarkiai redaguoti. V. Šimkaus patarimas buvo radikalus: jei poema vadinasi „Gelmių žuvys“, tai visi skyreliai, kuriuose kalbama ne apie žuvis, o apie žmones, sunkiai vargstančius, bebalsius, gujamus, nėra būtini, juos reikia išimti, tada kvaila cenzūra neturės prie ko prikibti, o protingi skaitytojai supras, kas turima galvoje – ne silkės čia svarbiausia. Aš taip ir pasielgiau, tik gaila, kad išpašiotus fragmentus kažkur nukišau, ligi šiol nerandu, – dabar pačiam būtų įdomu pažiūrėti, kokius tikrovę juodinančius paveikslus tada norėjau paskelbti. Dar pamenu, kad gyriausi netyčia nušvitusiu knygos pavadinimu, jame susilydė tada itin man parūpusi žemųjų ir aukštųjų pradų vienybė, šnekėdavau: paukštis minta žemėje, o gieda danguje, be žemės jis ilgai negiedotų. Vėliau supratau, kad ne tokia čia jau ir novacija, – paukštuką prilipdęs prie pirmojo „Poezijos pavasario“ viršelio Stasys Krasauskas šį simbolį tarsi išdegino visų mūsų kaktose, o Sigitas Geda savo „Strazde“ amžinąsias žemo ir aukšto priešybes sulydė paukštyje-žmoguje. Tačiau aš tada taip įsitvėriau į paukštišką metaforą, kad negaliu ištrūkti iš ornitologiškų vaizdinių bei alegorijų ligi šiol, esu parašęs „Nematomą paukštį“, „Vakaro paukštį“, „Paukščio mirtį“, „Pelėdą parke“, „Paukščių smuklę“ ir dar krūvą panašių eilėraščių, visaip vartydamas mane tebestebinančią priešybių vienybę. Tiesa, bičiulis Ričardas tą patį įvardydavo, man regis, efektingiau, sakydavo: arkliavagių dainos. Anot jo, nėra nieko gražesnio ir tikresnio už arkliavagių dainas, nes šie nuoširdžiai džiaugiasi, kad jų nepagavo ir nepakorė. Visi kiti dailūs pašnekėjimai, sakydavo jis, tėra davatkų bezdalai. Kęstutis Genys tuo metu vaikščiodavo po Kauną ir griausmingu balsu deklamuodavo Mačernį: „Ar liūdnesnio kas būti galėtų / kaip likimas žmogaus šioj nakty – / jo gimimas toks ilgas ir lėtas, / o mirtis nelaukta ir staigi“, šiurpindamas klausytojus kavinėse, įstaigose, praeivius gatvėse, ant Žaliakalnio laiptų. Geležis ir sidabras – vėlgi priešybės: galia ir grožis. V. Šimkaus poezija mane traukė taupiais reikšmingais žodžiais, jokios tuščios patetikos, viskas daiktiška, tvirta. Tokia tada buvo dvasinė apsuptis, o jaunatviška iliuzija, kurią tu čia mini, užkliūdavo nebent seniems bambekliams, tokiems kaip aš dabar. Vienas, tarkime, mane vadino šoferių poetu. Dabar gal įsižeisčiau, o tada tuom didžiavausi. Labiau man įgėlė Ričardas Pakalniškis, kuris recenzuodamas „Paukščių žemę“ stebėjosi, jog autorius nuo smagios bravūros kažkodėl perėjo į nepatirtą dramatizmą. O ką šis begalėjo daryti, nes jau buvo vedęs, pusantrų metų prasistumdęs toli nuo Lietuvos, Kazachstane, matęs įvairių gamtovaizdžių, sutikęs keisčiausių žmonių, mokęsis visokių mokslų, bet nieko nebaigęs.

Kurią savo knygą išskirtum kaip reikšmingiausią tau pačiam? Kuri susilaukė didesnio skaitytojų dėmesio, įvertinimo, kritikos?

Gal „Apuoko valandą“. Bet dėl itin subjektyvių priežasčių. Mat po „Žalių vyšnių“, rinktinės, kurion buvo sudėti eilėraščiai iš šešių knygelių, pajutau geliančią tuštumą, tarsi dieglį po krūtinkauliu, kokį patiriame po ilgėlesnio bėgimo. Emocijų ritmas sulėtėjo, širdis prašė atodūsio. Jaunatviško įspūdžių godulio periodas aiškiai buvo pasibaigęs, įžengta į penktą gyvenimo dešimtmetį. Nuojauta, kad šitaip greit nutiks, mane senokai kamavo. Jau „Švytuoklėje“ yra eilėraštis apie suvalgytą druskos kaugę ir norą kalbėtis rečiau, kurį vėliau pasigavo recenzentai, konstatuojantys dvasinį autoriaus nuovargį. Reikėjo susivokti, kokion būties atkarpon esi pakliuvęs, išmokti perprasti užklupusią tave valandą, pašaukti ją vardu. Kad toji prieblandos valanda, dar tik artėjanti, bet jau užuodžiama, galėtų vadintis apuoko valanda, sugalvojau rudenėjančiame kaime, klausydamasis tolimo jų ūbavimo, – tiesa, ūbauti galėjo ir pelėdos, bet tai nebesvarbu. Manau, kad poetai su metais (kiti gal ir iš prigimimo) įgauna šuns uoslę tam, kas nėra matoma, kas tik artėja. (Beje, kažkada esu rašęs apie šunį, aplojantį nematomus, viršum debesų skrendančius lėktuvus). Kai kurie tuom ima piktnaudžiauti, pranašauti ateitį, o dauguma elgiasi padoriai – kalba apie būsimus įvykius ir įspūdžius kaip apie esamus. Ką tik per radiją tai gražiai patvirtino Antanas Gailius, kuris literatūrinės laidos vedėjai prisipažino, jog ciklą apie kelionę į Alpes parašė… prieš kelionę.

„Apuoko valandai“ ruošiausi gal dvejus metus. Tikėjausi parašyti poemą, tad nusprendžiau, kad jeigu jau ji vadinsis „Apuoko valanda“, tai joje privalo veikti apuokai, pelėdos, žodžiu, plėšrūs išmintingi prieblandų paukščiai, o ne kokie nors lyriniai herojai žmogiškais veidais. Todėl kaip niekada ligi tol puoliau domėtis konkretybėmis, netgi, galima sakyti, rinkti medžiagą: knaisiotis po enciklopedijas, kamantinėti ornitologus, išsirašinėti citatas (beje, vieną iš M. Prišvino apsakymo panaudojau). Sužinojau nemažai, bet poemos neparašiau, tik keletą eilėraščių… Paaiškėjo, kad tų mano sulesiotų konkretybių iš paukščių gyvenimo kaip ir nereikia. Ta pačia proga drįstu pasakyti – ne kiekvienam poetui erudicija, enciklopedinės žinios padeda, kartais visa tai net trukdo. Atrodo, kad tasai itin kukliai išleistas rinkinėlis buvo gana populiarus, tekstus pasigavo bardai, skaitydavo aktoriai, prieš porą metų Sigutis Jačėnas paleido į pasaulį savo įskaitytą ir įdainuotą kompaktinį diską su keliolika šios knygos tekstų. Iki lemtingos keturiolikos metų pertraukos, stojusios po šios knygos, negalėjau skųstis nei kritikos, nei skaitytojų dėmesiu. Na o po tos pertraukos kaip eiliuotojas išsijudinau tik naujajame amžiuje ir supratau, kad senieji mano skaitytojai – taigi iš praėjusio amžiaus – arba apžlibo ir nebepaskaito, arba numojo į mane ranka. Bet šit „Šeško šokis“, pasirodęs 2007 metais, vėlei sulaukė gausių apšnekėjimų spaudoje bei internete, net Kastoras ir Poluksas teikėsi pasišaipyti iš kandžią anarchistinę dvasią praradusio senstančio autoriaus. Jaunystė yra negailestinga. Kaip ir išminties tiesa, apie kurią bandžiau šnekėti „Apuoko valandoje“.

Rašytojai, poetai ilgiau gyvendami išleidžia daug knygų (skaičiuoja dešimtimis), leidyba kartais (ypač šiais laikais) virsta tiesiog rutina, kuri, matyt, slegia ne tiek autorių, kiek skaitytojus. Pusiau juokais paklausčiau, ar ne per daug poetai prieiliuoja, juolab kad nėra žinoma, koks eilėraščių kiekis būtų optimalus kiekvienam Lietuvos gyventojui?

Mane slegia ne knygų skaičius, o eilėraščių griūtis kultūros savaitraščiuose. Po kelis puslapius kiekviename numeryje pačiu smulkiausiu šriftu. Kartais atrodo, jog poezija yra tapusi tuščių plotų užkaišalu. O šit poezijos knygų kiekis knygynų ir bibliotekų lentynose santykinai yra daug mažesnis. Skurdžiose rajonų knygynėliuose poezija kitąkart sutelpa vienos lentynos kamputyje, likusiame nuo ezoterinės literatūros. Į proto rėmus sunkiai telpa ir „Poezijos pavasario“ almanachas, kuriame nebelieka jokios kitos medžiagos: straipsnių, prisiminimų, diskusijų, fotografijų – vien žodžių virvelės, ritmingos ir pabrėžtinai sprangios strofos. O ir pats Poezijos pavasaris, mano galva, šiame amžiuje tapo panašus į atskiestą vyną. Į išlaikyto brangvynio statinaitę šliūkštelėtas kibiras vandens, idant gėrimo pakaktų visiems norintiems, o kad toks vynas nebemuš į galvą, nebelinksmins ir nebespaus graudulio ašaros, nepagalvota. O į tavo pusiau juokais užduotą klausimą pusiau juokais atsakau: Kultūros ministerija galėtų pateikti užsakymą kokiai nors nuomonių ir reitingų kontorai nustatyti pageidaujamą vienam Lietuvos gyventojui eilėraščių skaičių ir, „paėmus jį už pagrindą“, optimaliai skirstyti leidykloms pinigus poezijai leisti. Bet ir tokiomis drastiškomis priemonėmis turbūt neįmanoma sustabdyti įsisiautėjusių poetų. Kuo anie biednesni, tuo aršesni. Kažkada, kai buvau jaunas ir įžūlus, leptelėjau Eduardui Mieželaičiui, kad nespėju skaityti jo prirašytų knygų, o jis lyg ir pyktelėjęs atsakė: o kas tave verčia jas visas skaityti? Klausimas, kylantis šiandien kiekvienam varganam skaitytojui, yra panašus: kokiu būdu iš anksto galėčiau sužinoti, kad naujos žinomo ar nežinomo autoriaus knygos (tarp jų – ir poezijos) po pusvalandžio man nereikės trenkti į sieną?

Tikrieji žemaičiai gyvena Žemaitijoje, tačiau kai kuriems jų tenka savo dienas leisti, pavyzdžiui, Vilniuje arba Kaune. Kokią įtaką gyvenamoji aplinka darė tau kaip žmogui, o kartu ir kūrybai?

Iš pasipasakojimo apie studijų Kaune metus, kai rašiau „Gėles braižykloje“ ir „Spektrą“, aiškiai matyti, jog gyvenamoji aplinka valdė mane it kokia lėlininkė, nulipdytą iš plastilino ir šiaudų marionetę. Aš džiaugiausi ir paklusau visoms miestiško bendrabūvio taisyklėms. Simuliuoti pradėjau vėlokai, o šiauštis tik perkopęs keturias dešimtis. Aplinkos, kuri mane supo, vietovių, kur teko pabuvoti, kontūrai bei detalės mano kūryboje nuoširdžiai paskleistos, sakyčiau, matyti kaip ant delno, – komentuodamas tą poveikį bei įtakas, praėjus keliems dešimtmečiams, galiu viską supainioti. Mane tiesiog stebina rašytojų sugebėjimas izoliuotis nuo aplinkos. Prozos knygoje „Kompostas“ esu palyginęs tokią jų nuolatinę būseną su vandens voro gyvenimu oro maišelyje. Kad ir kur anas gyventų – Londone, Čikagoje ar Žirmūnuose, – visa jo šneka tik apie karklais apaugusį tėviškės upelį. Manasis oro maišelis, matyt, prakiuręs, turiu dažnai bėgti į Žemaitiją pasipildyti gimtojo kvapo. Gal ne visi ir pastebi, kad kiekviename mano eilių rinkinyje yra bent keli tekstai, skirti Žemaitijai. Jie įmesti tarsi netyčia, dažniausiai vadinami sugrįžimais, pvz., „Sugrįžimas į Žemaitiją senu tarškančiu autobusu“, ir, banaliai šnekant, atlieka inkaro, rišančio prie gimtos žemės ir tarmės, vaidmenį. Tie sugrįžimai jaunystės knygose yra reportažiški, aprašomieji, su pasišaipymais iš kelionės nuotykių, su pasigraudenimais. Paskutinėse knygose („Šeško šokis“, „Veranda“) jie labiau virtualūs – grįžtama ne tiek į geografinį tašką, kiek į praeities laikus, kaip ir dera realybėje menkai judančiam senstančiam piliečiui. Aš netgi pasvajoju, kad būtų neprošal visus tuos sugrįžimus į Žemaitiją sudėti vienon knygelėn, papildant juos tarmiškais tekstais, kurių retkarčiais juokais parašydavau. Žinoma, nūnai manoji urbanistinė patetika yra gerokai nuslūgusi, atsirado nauja mieste gimusių ir augusių poetų generacija, kuri ryškiau jaučia asfalto kvapą, geriau moka senamiesčio kiemų melodijas. Su jais nepasivaržysi, bent jau šioje zonoje. Tenka prisipažinti, kad aš toli nenukeliavau, likau bažnytkaimio vaikas, apie ką ir bandžiau papasakoti „Komposte“. Nutiko netgi įdomiau, – bažnytkaimis atkeliavo į miestą, kuriame aš jaučiausi gyvenąs tarsi didmiestyje. Kokios yra pagrindinės lietuviško bažnytkaimio dominantės? Bažnyčia, turgus, aptieka. Galgi ne tai šiandien pirmučiausia krenta į akis Kauno panoramoje – fizinėje ir dvasinėje? O ir kompostas, simbolizuojantis bažnytkaimio gyventojų, panamėse auginančių daržoves, buitį ir mąstyseną, kauniečiams, ypač priemiesčių žmonėms ir naujųjų kotedžų šeimininkams, yra puikiai pažįstama materija. Tuo atžvilgiu literatūros plotuose aš nesu vienišas, bažnytkaimio vaiko sindromas juntamas dažname lietuviškos prozos, rečiau poezijos, kūrinėlyje, nors kaimiškoji pasaulėjauta bei buitis, rugiai ir šienas kol kas nustelbia kiaulpienes, išdygusias tarp šaligatvių plytelių.

Įdomu būtų išgirsti minčių apie bendraamžių pasirodymą literatūroje (vienmečiai, gimę 1943 m., S. Geda, V. Skripka, V. Palčinskaitė, B. Vilimaitė, V. Martinkus ir kt.). Ar lenktynės tarpusavyje (jeigu tokios buvo) padėjo augti kūrybiškai, rašyti daugiau, stipriau?

Nežinau, ar tai dera vadinti lenktynėmis. Kokios lenktynės tarp vienon karieton sukinkytų jaunų žirgų? Tiesiog risnojom, viena akimi pažvairuodami į greta bėgantį bendraamžį. Nelabai tais laikais kuris nors eiklesnis būtų galėjęs išsiveržti į priekį, – buvo kas sutramdo. Lygiavos principas sovietmečiu veikė ne tik socialinėje, bet ir kūrybos sferoje. Prisimenu, jog tarp įvairių pamokymų, kuriuos gaudavome 1967 m. pradėję Kaune leisti žurnalą „Nemunas“, buvo ir toks: privalote plėsti autorių ratą, jokiu būdu neapsiribokite kelių talentų būreliu, modernių išsišokėlių nespausdinkite per dažnai. Taip, mes dėmesingai skaitėme vieni kitų kūrybą, taip, mes bendravome, kartais itin aktyviai. Gyvieji pabendraujame ir šiandien, žinoma, rečiau ir ramiau. Tasai ratas iš tikrųjų didesnis, kažkodėl man atrodo, kad 1942–1943 metai žymi pokario vaikų kartos centrą ir, kalbant apie mūsiškę generaciją, gimimo datas reikėtų stumtelėti į abi puses, čia turėtų pakliūti J. Strielkūnas, R. Granauskas, R. Šavelis, L. Jacinevičius, R. Klimas, S. Šaltenis. Beje, ši karta literatūros profesorių jau yra surikiuota ir aptarta, gal tik pernelyg akcentuojant ne skirtumus, o bendrybes. Dabar, sulaukęs žilo plauko, galiu pasakyti, kad kūrėjui įmanoma išlikti tik išnaudojus savo prigimties ir patirties autentiką. Juk su šiais rašytojais taip ir nutiko, – nūnai kalbame tik apie tuos, kurie išsilaikė kaip ištvermingos ir savitos figūros. Gal aš nepastebėjau, bet rimtesnių konfliktų tarp jų nebūta, net toks karštas vaikinas kaip S. Geda rasdavo priešų kitose amžiaus grupėse, ką jau kalbėti apie tolerancijos apaštalą Vytautą Martinkų, kuris per tą savo taikdarišką charakterį penkerius metus tempė Rašytojų sąjungos pirmininko naštą. Turbūt mes pernelyg gerai pažinome vienas kitą, kad galėtume patikėti kokiomis nors kvailomis liaupsėmis arba iš piršto laužtais kaltinimais kuriam nors kinkinio draugui. Nebent koks kartėlis ir sukirbėdavo kurio nors širdy dėl dėmesio stokos, bet aikštėn tos graužatys neiškildavo, – likimas vienam dosnesnis jaunystėje, kitam senatvėje. O kad literatūros profesoriai dar ne kartą perrikiuos ne tik mūsų, bet ir kitas kartas, aš neabejoju, toks jų užsiėmimas. Galų gale kai kas iš mūsų dar ir šiandien išgali po kelias valandas per dieną sėdėti prie naujo rankraščio, ne visi dar savo kelionę pabaigė. Kryptingai juda pirmyn, nors ir nebevieningame eikliame kinkinyje.

Žurnalas „Nemunas“ – atskiras periodas tavo gyvenime. Kokie išliko prisiminimai apie anų laikų literatūrinį jaunimą, apskritai apie „kenksmingą sveikatai ir kūrybai“ darbą spaudoje?

Periodai, tiesą sakant, buvo du. Apie pirmąjį, kai keliese kūrėme „Nemuną“ nuo nulio, jau užsiminiau. Vėliau antrasis, kai po aštuonioliktos metų grįžau prie jo kaip vyriausiasis redaktorius. Periodai smarkiai skyrėsi. Pirmąjį kartą džiaugiausi, kad galiu prisidėti realizuojant jaunųjų Kauno menininkų ilgai puoselėtą idėją – turėti šiame mieste leidybinę bazę, modernios kultūros židinį. Ir į redakciją tada pasisiūliau pats, ir kelis pažįstamus literatus jon atviliojau. O štai antrąjį kartą ilgai muisčiausi, kol galų gale plunksnos broliai mane prikalbino perimti likusį be valdžios ir globos gimtąjį žurnalą. Apie redaktoriavimą esu šį bei tą užrašęs „Komposte“, tad pakartosiu tik reziumė: manau, kad redaktoriauti atėjau per vėlai ir dirbau per ilgai. O konkrečiai: redaktoriavau trylika metų ir trylika dienų. Beje, vyr. redaktoriumi buvau paskirtas 1991 sausio 10 dieną, o sausio 13-ąją Vilniuje prie televizijos bokšto tankai traiškė žmones, buvo išvaikytos kelios redakcijos. Kaune tokių baisių ekscesų nenutiko. Tiesa, kažkoks anonimas kitą dieną telefonu pasiūlė greičiau uždaryti redakciją ir bėgti kažkodėl į Lenkiją. Nutariau, kad tai juodasis humoras, nors kas ten žino. Atsistatydinau gi 2004 m. sausį, kai spaudos rėmimo fondas nusprendė neberemti žurnalo finansiškai. Smulkiau neblusinėjant visų tų įvykių ir nuotaikų, galiu pasakyti, kad darbas žurnalo redakcijoje paliko tiek smagių prisiminimų, tiek kartokų nuosėdų. Visa, kas reikalavo išmonės, kūrybiškumo, mane džiugino, visa, kas vertė vaikštinėti su ištiesta ranka po bankus ir kitokias kontoras, kurpti visokiausius beprasmiškus popierius, vadinamus projektais, nelygios derybos su spaustuvininkais, kioskininkais lenkė prie žemės, varė į neviltį. Kol dirbau „Nemune“, asmeniškai pažinojau visus Lietuvos rašytojus, dabar jau ne, kitąsyk žmogų, išleidusį kelias knygas, palaikau debiutantu.

Lietuvoje niekam nėra lengva: vienus vargina nepritekliai, kitus – moralės ir sąžinės stygius, trečius – valdžios ir pinigų godulys… Kai tokia situacija, ką gali nuveikti rašytojas, gyvenantis Kaune?

Tą patį, ką ir rašytojas, gyvenantis Vilniuje ar Klaipėdoje. Su panašiu klausimu anuomet, kai dirbau Rašytojų sąjungos Kauno skyriuje, mane varydavo į kampą miesto funkcionieriai ir visuomenės aktyvistai. Mat aš imdavau veblenti, kad rašytojo pareiga rašyti gerus kūrinius, o visa kita veikla priklauso nuo individualių sugebėjimų, – ne kiekvienas yra geras oratorius, nuoseklus mąstytojas, tvirtas teoretikas, o jau organizuotų pragmatiškų žmonių tarp rašytojų itin reta. Už tokias kalbas mane kaltino asocialumu ir apolitiškumu. Na, žinoma, pasitaiko net muzikologų, sugebančių mąstyti ir veikti valstybiškai, prezidentiškai. Kadaise girdėjau Žemaičių vyskupą Antaną Vaičių pasakojant, kaip jis keičiąs kunigus. Kai ūkiškas klebonas suremontuoja bažnyčią, jis perkeliąs jį į apleistą parapiją, kurioje prieš tai kunigavo iškalbingas ir muzikalus, tačiau nepraktiškas, netvarkingas dvasininkas, o aną atkeliąs į suremontuotą bažnyčią, kad ir šičia parapijonys pasiklausytų puikaus giedojimo, nes ūkiškas klebonas buvo bebalsis ir metų metus sakydavo tuos pačius standartinius pamokslus. Todėl aš ir teigiu, kad miestui turi būti gerai, jei jame gyvenantis rašytojas rašo geras knygas. To turi pakakti. O jeigu kuris nors yra dar ir puikus paskaitininkas, kultūros populiarintojas, tai nuostabu. Kaune tokių apraiškų vis pasitaiko ir jos sulaukia miestiečių dėmesio. Na, tarkime, Dovilės Zelčiūtės vedami vakarai Menininkų namuose, išradingieji susitikimai Kęstučio Navako knygyne „Septynios vienatvės“, tiesa, jau nukeliavę į istoriją. Šiuo metu literatūrinio gyvenimo centras, šventės, jubiliejai, knygų pristatymai persikėlė į Maironio literatūros muziejų, kuriam vadovauja rašytoja Aldona Ruseckaitė. Gaila tik, kad rašytojai neturi jokios įtakos Kauno teatrams. Paskutinis dramaturgas, į kurio žodžius teatras įsiklausydavo, buvo Juozas Grušas. O kad literatūros centras klajoja po miestą, neužsibūna viename taške iki apsamanojimo, man netgi patinka. Derėtų susitaikyti su mintimi, kad literatūra ir jos kūrėjai nepajėgūs keisti realaus gyvenimo. Rašytojas nėra koks ateivis iš kosmoso ar Biblijos veikėjas, kurio pasiklausę miestelėnai atsikratytų pinigų godulio, mėtytų banknotus į smėlį ir tryptų juos kojomis, o jų sąžinė nuskaidrėtų kaip Laisvės fontano vanduo. Nemalonus man šis klausimas, Danieliau, nes vis dėlto baisingai norėtųsi, kad būtų kitaip, kad literatūra, o ir visi kiti menai, būtų pajėgesni, kažkiek lemtų žmonių sąmonę, jų gyvenimo pokyčius. Idealizmo rudimentai, infantilu…

Naujausiame tavo eilėraščių rinkinyje „Veranda“ (2010) daug įsimintinų eilučių, tačiau pacituosiu dvi pačias pirmąsias: „Dabar man galima ir padejuoti, / nes ligi šiol retai tedejavau.“ Ko palinkėtum XXI amžiaus lietuviui, kuriam, tarkim, dar daug kas prieš akis?

Tam, kuriam dar daug kas prieš akis, linkiu drąsiai ir blaiviai žvelgti į priekį, nes visi gąsdinantys arba guodžiantys pranašavimai yra tik spėjimai, kurie suveši nestabiliuose kraštuose lūžio metais. Daug kas yra, daug kas bus įdomu, nauja, fantastiška, o jeigu kas nors ir kartosis, tai kitokiomis formomis, negu tikėtasi. Dejones ir rezignaciją, brolau, palik man, atšlubavusiam iš praėjusio šimtmečio.