Rimantas Vanagas: Patriotas negali nepasakyti tiesos

2010 m. Nr. 7

Rašytojas Rimantas Vanagas atsako į Danieliaus Mušinsko klausimus

 

Mielas Rimantai, kiekvienas žmogus – paslaptis kitiems ir net pats sau. Vienoj knygoj prasitarei: „Jaučiuosi kaip avantiūristas (gal toks ir esu?..).“ Ką dar galėtum apie save pasakyti?

Galėčiau pratęsti mintį… Ne vienas pažįstamas, spėju, laiko mane apsukriu, gudriu ir net įžūloku, tačiau iš prigimties esu baugštus (pokario vaikas…), senti­mentalus bei naivus. Todėl kartais įklimpstu į linmarkas, kurias tikriausiai iš tolo apeitų netgi drąsūs ar bent jau atsargus žygeiviai. Štai dar visai jaunutis, be jokio pasirengimo, atsidūriau ant Kaukazo ledkalnių, – galite įsivaizduoti drovų provin­cijos bernelį, kabaruojantį ant prarajos krašto! Vėliau, „plačiojoj tėvynėj“ ieško­damas apybraižoms herojų, kilusių iš Lietuvos, „užsiroviau“ ant asmenybių, kurios, kaip vėliau sužinojau, vertinamos daugiau negu dviprasmiškai. Omeny turiu, pvz., Panevėžio karaimą, garsų ateistą, rašytoją, poliglotą, o kartu tarptautiniu teroris­tu laikomą Josifą Grigulevičių-Lavreckį, P. Lumumbos Tautų draugystės univer­siteto rektorių Vladimirą Stanį (su pastaruoju man buvo leista susitikti tik po metus trukusių pastangų ir tik dalyvaujant jo „padėjėjui“ KGB karininkui)…

Nepriklausomybės laikais pačiam sau netikėtai „atkasiau“ Anykščių žydų temą, triskart savo iniciatyva lankiausi Izraelyje, nors tai vėlgi nebuvo labai paprasta ir saugu. Likimas lėmė pajusti, ką jaučia keleivis, skrendantis reaktyviniu lėktuvu su degančiu varikliu – taip buvo atsitikę 1994 m. grįžtant iš Tailando. Nesivaikydamas jokių rekordų, pirmasis iš Lietuvos rašto žmonių nukakau pas Bogotos merą Antaną Mockų, tiksliau – pas jo motiną skulptorę Nijolę Sivickas. Šiauriniai amerikiečiai buvo rimtai perspėję, jog Kolumbijoje į žmones šaudo tikromis kulkomis, o atvykėlius grobia pirmai progai pasitaikius, tačiau aš, žinoma, nepatikėjau. O be reikalo!…

Šiais paveiksliukais, apimančiais tik du žmogaus galimybių (drąsos-baimės) aspektus, norėjau pailiustruoti, kad kiekviename mūsų slypi velniaižin (dievaižin?) kas! Paletė kartais visai nesuderinamų spalvų. Nenuspėjami rezervai, Up tol nepažinotos, o kartais net nepageidautinos savybės: gal klasta, gal godumas, žiaurumas ar baisi tuštybė… Todėl staigių permainų, istorinių lūžių tarpsniais, pasikeitus „žaidimo taisyklėms“, tas pats žmogus kartais netikėtai pražysta keisčiausiom formom, neregėtais žiedais. Neatsitiktinai vieną savo knygą esu pavadinęs „Nenusigręžk nuo savęs“. Todėl man šiurpoka, kai šiandien koks nors siaurakaktis per TV ar iš aukštos tribūnos viens du sukapoja savo šalies praeitį, šiandieną ir žmones į blogus ir gerus, juodus ir baltus…

Retai kuriam, jaunystėje iškeliavusiam iš tėvų namų, pavyksta vėl j juos sugrįžti ir tarsi pradėti naują – tikrąjį – gyvenimą. Kaip atsitiko, kad tu vėl gyveni Anykščiuose, prie poetų apdainuotos Šventosios?

Kaip sakoma – išsipildė sena mano svajonė… Nesu praktikuojantis krikščio­nis, bet širdyje tikiu, kad kažkieno ranka mus valdo, kažkieno akis mus stebi… Vilniuje trisdešimt metų vaikščiojau su tėvų namo raktu kišenėje, tačiau grįžti vis nesiryžau. Ir štai šeimos reikalai taip susijaukė, kad, nori nenori, teko „pa­sukti ienas“ namolio. Šiandien manau: kartais žmogui reikia, kad jį kas stumtel­tų… Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, net sunkiausiais gyvenimo momentais atsispyręs kai kieno raginimams, o ir savo paties pagundai spjauti į viską ir parduoti tą tuščią, pūvančią ir pinigus ryjančią „taupyklę“: tėviškės namai mane ne tik pri­glaudė, paguodė, bet ir įliejo naujų jėgų!

Nemėgstu patetikos, tiesiog noriu būti nuoširdus. Taigi: gyvenu ant to paties kranto, ant kurio ir gimiau. Kasdien vaikščioti gatve, kuria lakstei basas, žiūrėti į medžius, po kuriuos karstydavais, į vandenį, kuris vaikystėj buvo mieliausias, paslaptingiausias žaislas ir džiaugsmas, kalbėtis su žmonėmis, pažįstamais dau­giau nei pusę amžiaus – ar tai menka, smulku? Nuolat dalyvauju savo senų pa­žįstamų jubiliejuose ir laidotuvėse, ne tik matau, bet ir girdžiu, užuodžiu, kaip keičiasi, kur link juda mūsų gyvenimas. Jau ir aš, „nesusitupėjęs“, pradedu su­prasti, kad tikroji išmintis, žmogaus misija šioje žemėje labai paprasta ir tyli… Visa tai, krūvon sudėjus, man kur kas daugiau, nei, tarkim, apsilankyti parodoje, koncerte, nuvykti į užsienį ar gauti premiją. Net būdamas savo numylėtame Vilniuje, jau po pietų pradedu nekantrauti, veržtis atgal, ant Šventosios kranto…

Rašytojauti pradėjai anksti, tavo parašytų knygų bibliografija itin marga – nuo eilėraščių, apsakymų, dramų, solidžių dokumentinės pro­zos knygų iki užrašytų žvejų nutikimų, medžiotojų poringių. Kas lėmė tokį produktyvumą, tokią įvairovę?

Tokia jau mano prigimtis, labai nepasispardysi: kaip nelaimės vengiu mo­notonijos, pasikartojimo. Ar aš kaltas, kad esu smalsus, kad nuo mažens be knygų mėgau geografiją, istoriją, senų žmonių pasakojimus, gyvenau laisvą miestelio vaiko gyvenimą su žuvimis, paukščiais, grybais ir… svetimais sodais? Eilėraš­čius, straipsnelius rašiau nuo šeštos klasės, labai džiaugiausi, kai keletą mano, dar aštuntoko, vaizdelių išspausdino… sieninis kalendorius!

Tiesa, netgi dirbdamas „Jaunimo gretų“ redakcijoje dar nežinojau, kas verta plunksnos, apie ką reikėtų rašyti? Todėl daug keliavau, ieškojau „nenurašytų“ temų. Niekas niekur manęs nesiuntė, idėjų ar asmenybių nesiūlė – visas koman­diruotes į Sibirą, Tolimuosius Rytus, Šiaurę ar Pietus, jų tikslus „susikurdavau“ Pats. Tiesa, anuometinei apybraižai pakakdavo ir atsitiktinių pažinčių, paviršu­tiniškų įspūdžių, tačiau atminty bei širdy kaupėsi ir kitokių smiltelių, iš jų „lip­džiau“ eilėraščių eilutes, apsakymų siužetus.

Taip – iš gyvenimo būdo, margos asmeninės patirties – ir atsirado ta žanrų įvairovė. Pati medžiaga, turinys pasiūlo formą, žanrą. Be to, jei kas skaitė bent paskesnių mano knygų, gal pastebėjo, kad aš sąmoningai kuriu tekstą su Publicistikos, poezijos, esė, beletristikos elementais – manau, tai leidžia nuobodžią, „sunkią“ informaciją pateikti gyviau. Man įdomu išbandyti vis kitus „įna­šus“, o saviraiška juk negali būti reglamentuojama iš šalies!

Savąją, rašytojo, pareigą suprantu kaip įsiklausymą greta esančio žmogaus Ir dabar dažnai pasišneku su senoliais, jie atvirai, padainuodami, apsiraudodami, sriūbčiodami taurelę iškloja man savo likimus, – nuodėmė būtų jų neužrašyti, neatpasakoti, juolab kiekvienas nori palikti savo pėdsaką… Lygiai taip pat pasigardžiuodamas klausausi aštrialiežuvių medžiotojų, žvejų, „siauruko“ veteranų, liečiančių būtus nebūtus nutikimus, – jie taip pat tautos atmintis, tau­tosaka ir istorija! Laurų, padėkų ar kritikų liaupsių man nereikia – tiesiog ra­miau gyventi žinant, kad spėjau užrašyti tą ar aną pasakorių, kurio jau nebėra…

Kurią savo knygą išskirtum kaip reikšmingiausią tau pačiam? Kuri susilaukė didesnio skaitytojų dėmesio, įvertinimo, gal ir kritikos? Ar galėtum pasakyti, kad turi „savo“ skaitytoją?

Nenorėčiau sureikšminti savo darbų. Bet meluočiau sakydamas, kad man ne­malonu, kai elektroniniu ar paprastu paštu gaunu padėkos laiškų, atsiliepimų, recen­zijų iš užsienio. Kai man skambina ir klausia, kodėl, tarkim, Zarasų ar Kėdainių knygynuose nėra Vanago knygų? O iš kur jų bus, jeigu „Respublikinis knygų centras“ subankrutavo? (Beje: kodėl ši bankroto byla nėra rezonansinė, apie ją nerašo laik­raščiai, netrimituoja TV? Juk tai analogo neturintis atvejis, kaip begėdiškai, ciniškai buvo mulkinami, apvaginėjami dešimtys visos Lietuvos knygų – dvasinio peno šal­tinių – autorių ir leidėjų. O gal knyga jau tokia pat prekė kaip muilas ar tualetinis popierius?) Leidyklos aršiai „pramušinėja“ savus autorius, pristatinėja juos mugėse, per radiją ir TV, užsakinėja recenzijas etc., o mano „margus raštus“ šiaipjau pa­lankiomis sąlygomis spausdinanti įmonė išvis beveik nesidomi knygų reklama…

Man pačiam bene arčiausiai širdies bus apysakaitė „Nu, Rapoliuk, einam!“, kurią prieš porą metų įdėjau į prozos rinkinį „Visi nuo Šventosios“ – man ji grau­di ir juokinga, tautosakiška ir gana asmeniška… Kai kas, sako, po kelis kartus „pervarė“ ir „Pabėgėlę“ – JAV lietuvės gyvenimo romaną. Negaliu nepripažinti, kad pagrindinis mano skaitytojas – anykštėnas, dažniausiai pagyvenęs. Raminu save, – tai natūralu, nes paprastai vaizduoju praeitį, be to, argi dabar visoje Lie­tuvoje daugiausia knygų perskaito ne pensininkai?..

Ilgokai dirbai „Moksleivio“ žurnale, buvai jo redaktorius. Kokie iš­liko prisiminimai apie anų laikų moksleivius, jaunimą? Gal galėtum pa­lyginti jų ir dabarties jaunų žmonių gyvenimą?

Dvylika metų „Moksleivio“ redakcijoje – šviesiausias mano gyvenimo laiko­tarpis. Koks buvo „Moksleivis“, gal kada nors parašys spaudos tyrinėtojai. Vis dėlto negaliu ištverti nepriminęs (ko žmogus nepadarai dėl teisybės!), jog mūsiškis žur­naliukas ankstesniojo redaktoriaus Algimanto Zurbos dėka tapo pirmuoju leidiniu, leidžiančiu diskutuoti, – tai buvo nauja, drąsu, pažangu! Prakalbom apie mokinį ne kaip apie mokytojo pavaldinį, o kaip apie asmenybę – Švietimo ministerijos akimis, tai buvo įžūlu! Šiaip ne taip nusikratėme švietimiečių apynasrio…

Gaudavom tūkstančius skaitytojų laiškų. Kasmet organizuodavom respubli­kinius jaunųjų literatų konkursus. Buvom bene vienintelė respublikinio leidinio redakcija, neturinti partinės organizacijos (dėl to kaimyninės redakcijos partorge ėjo skųsti mūsų į CK). Gyvenom kaip viena šeima: drauge šventėm, drauge liūdėjom. Kai tuokėsi Onė, redakcijoj iškėlėm vestuves; kai skyrėsi su vyru, bandėm gelbėti nuo jo… Kai mirė jos tėvelis, ne kas kitas, o redakcijos vyrai marškoje išne^ jį iš namų… Ta mūsų santarvė kai kam tapo įtartina, buvau kviestas į „baltuosius rūmus“ pasiaiškinti, kodėl iš visų redakcijų ateina skundų, o iš „Moksleivio“ – ne..

Lyginant anų ir šių laikų moksleiviją… Anuomet mokykla už ausų tempė atsiliekančiuosius, dabar orientuojamasi į gabiausius. Tai viena priežasčių, kodėl nūnai vieni moksleiviai laimi tarptautinius konkursus ir viktorinas, o kiti palieka mokyklos suolą beveik beraščiai… Lankydamas „gimtojoje“ Anykščių J. Biliūno gimnazijoje, negalėjau nesižavėti, kaip neįtikėtinai išlaisvėjęs dabartiniu jauni­mus, vaidina, plėšia dainas scenoj vos ne kaip „Triumfo arkoj“. Tai didelis dalykas – išeiti į gyvenimą be mano kartai būdingų kompleksų. Tačiau šiais laikais jaunam žmogui daugiau pagundų – taigi ir klystkelių. Vienas jų – nevertinimas to, kas sava, lietuviška.

Grįžkim ir į „autobiografijos pradžią“ (taip vadinosi tavo pirmoji knyga, išleista 1978 m.). Kodėl pasirinkai literatūros studijas? Ar vėliau niekada dėl to nesigailėjai?

Neturėjau iš ko rinktis – tikslieji mokslai, kaip būtų pasakęs tėvas, pjovė be peilio… Su trijų redakcijų rekomendacijom stojau į žurnalistiką. Nepriėmė: rei­kėjo poros metų „gamybinio stažo“. Tada lituanistika. Po metų kurso kuratorė Petrė Česnulevičiūtė pranešė, jog atsiradusi proga pereiti į žurnalistiką, tačiau jį nepatarianti: žurnalistikoj lietuvių kalba bei literatūra dėstoma probėgšmais, o koks aš būsiąs raštininkas be rašto?!

Taip likau lituanistas, ir to tikrai nesigailiu. Jau vien todėl, kad turėjau gar­bės pažinoti Jurgį Lebedį, Juozą Pikčilingį, Arnoldą Piročkiną, kitas nepaprastai šviesias asmenybes. Anuomet studentai lituanistai nė pagalvoti nedrįso, kad galėtų gauti įskaitą ar išlaikyti egzaminą pakvietę dėstytoją į restoraną, – kaip atsitikdavo, tarkime, Ekonomikos fakultete… Apskritai Vilniaus universitetą prisimenu kaip antrąją Komuniją. Tiesa, penktame kurse buvau pakliuvęs į bė­dą: jau dirbdamas „Jaunimo gretų“ redakcijoje, „chroniškai“ praleidinėjau pa­skaitas, todėl katedros vedėja norėjo atimti teisę rašyti diplominį darbą; laimė, mane apgynė pats Donatas Sauka su pačia Elena Bukeliene…

Per pastarąjį dešimtmetį daug rašei apie anykštėnus, pabirusius po visą pasaulį (knygos „Iš vieversių gyvenimo“, 2002; „Žmonės mylėjo žmo­nes“, 2004; Malūnininkas ir Mėnuo“, 2005; „Žali žydų plaukai“, 2007). Ar tikrai Anykščių kraštas taip išsiskiria įvairaus likimo žmonėmis? Ar dar žadi tęsti sumanytą knygų seriją „Sieliai“?

Kadaise vienas kolega perspėjo: jei rašysiu tik apie praeitį, pats greitai pa­sensiu… Gal taip ir atsitiko, tačiau mane vis stipriau įsiurbia istorijos akivaras. Kadaise įsivaizdavau, kad istorija – šventenybė, atgaline data nieko pakeisti ne­įmanoma; dabar gi, sukapokit mane į gabalus, tačiau vis tiek tvirtinsiu, kad istorija visuomet – kažkieno versija… Ji kuriama kaip ir visa, kas įvardijama raštu, knyga.

Mane visuomet žavėdavo seni daiktai, o ypač – galimybė suteikti jiems naują gyvenimą, Išgryninti“. Nepatikėsit, tačiau man patinka plauti lėkštes: smagu, kai bežiūrint tavo rankos nešvarų indą paverčia patraukliu, spindinčiu! Panaši intriga nepaleidžia manęs nuo kompiuterio tol, kol nenugludinu įdomaus veido, įvykio ar likimo – kol jis gyvai „nesuklinka“ (bent mano ausyse) kaip ką tik gimęs kūdikis…

Kodėl – anykštėnai, kuo jie išskirtiniai? Galėčiau atsakyti trumpai: tai mano »kraujo grupės“ Lietuvos piliečiai. Negalėčiau nuneigti ir tokios psichologinės smulkmenėlės: man visada magėjo priešgyniauti, paerzinti, o argi „literatūros klasikų lopšyje“ pasakoti apie kitus žmones, ne rašytojus, nėra erezija?.. Seniai kirbino mintis, jog nėra labai teisinga gyventi su etikete, tegu ir gražia, ant kak­tos, kai tame pačiame krašte būta tiek dramatiškos meilės ir neapykantoj tiek keisčiausių, dažnai protu nesuvokiamų nutikimų, fantastiškų žmonių!

„Sielių“ serija – kaip tik tokia iš dingusios tikrovės nuotrupų ir nuojautų su­klijuota Anykščių krašto gyvenimo rekonstrukcija, manoji istorijos versija… prisipažinsiu, ji mane gerokai išsunkė ir prikankino, bet kai pagalvoju, kad apie tuos įstabius žmones tikriausiai niekas niekada nebūtų parašęs, įkvepiu oro, iriuosi toliau. Kurioziška, tačiau net savo senelio, dievdirbio Petro Blažio, biografiją iki panagių ištyrinėjau tik prispyrus asmeniniam projektui…

Šįmet turėtų pasirodyti penkta serijos knyga „Peslių akademija“, tai savotiškas rekviem karo pabaigoj ir per pokarį žuvusiam gimtajam kaimui. Liks dar dvi kny­gos – iki mano paties išplasnojimo iš gūžtos Šventosios krante… Iš kur toks produk­tyvumas? Klysta manantys, jog pilu neatsikvėpdamas kaip koks robotas ar grafo­manas „dėl skaičiaus“: jau senokai praėjo tie laikai, kai buvo svarbu išsispausdinti. Praeities krislus, kaltais net su lupa rankoje, kaip detektyvas nuosekliai renku dvidešimt metų, tai labai imlus darbelis! O rengdamas „serijinę“ knygą, stengiuosi, kad ji būtų kuo mažiau panaši į ankstesnę. Kaip tai pavyksta – tesprendžia skaity­tojas.

Niekam ne paslaptis, kad Lietuvoje gyventi nėra lengva. Vienus var­gina nepritekliai, kitus – moralės ir sąžinės stygius, trečius – valdžios ir pinigų godulys… Ką tokioj situacijoj gali nuveikti rašytojas, gyvenantis Anykščiuose?

Anykščiai – ne statinė ir ne požemis, kad be šviesos tūnotume! Atvirkščiai, čia viskas aiškiau nei didmiesty: partijyčių žaidimai, atsakomybės nebijančių lyderių, specialistų, jaunų, ambicingų pajėgų stygius, spaudos intrigėlės. Bet pilietinio uždaru­mo – jokio: anykštėnai draugauja su norvegais, čekais, latviais, važinėja vieni pas kitus. Mūsų vaikai, kaip vilniečių ar kauniečių, studijuoja ne tik Lietuvoje, bet ir Ispanijoje, Vokietijoje, Anglijoje, JAV, kitur. Gi mūsiškis muziejus – ne šiaip provinci­jos muziejėlis, o galingas kompleksas, aprėpiantis Klėtelę, Siauruką, Arklio muziejų, Koplyčią, Sakralinio meno centrą ir dar visą objektų puokštę, – nedaug trūksta, kad visas miestas taptų muziejum! Todėl buvau sukrėstas, šių metų gegužę Kuršių neri­joje išgirdęs ir pamatęs, kokias dainas dainuoja, kokius šokius šoka Nidos moksleiviai, kaip nyksta baltų savasties ženklai, o Pervalkoje guli supuvęs Liudviko Rėzos pamink­las. Anykščiuose A. Baranauskas, J. Biliūnas, A. Vienuolis – vos ne šventieji!..

Ką spalvingame ekskursantų, užsienio svečių, meno renginių sraute įmanu nuveikti rašytojui? Labai daug – jei tik jis nori ir gali, jei atsiranda jį supran­tančių, palaikančių, bet tai jau kita, plati ir šakota tema… Laiku, vietoj bei tin­kamai ištartas žodis, geras straipsnis ar juo labiau knyga, kad ir kaip niurzgė­tume, vis dar autoritetingi. Nekyla abejonių ir dėl to, kad rašytojas privalo būti savo krašto patriotas, antraip jis – tik iškamša. Tiesa, būti patriotu – kryžius… Nes patriotu laikau tą, kuris negali nepasakyti tiesos; kuris žūtbūtinai gina amžinąsias vertybes; kuris myli žmogų ir tėvynę tokius, kokie jie yra – ir sten­giasi juos padaryti gražesnius. Nesakau, kad aš sugebu toks būti, bet pasvajoti juk galima, siekiamybė neuždrausta, ar ne?

Ko palinkėtum mums visiems, žmonėms, gyvenantiems tokiame keis­tame, prieštaringame XXI amžiuje?

Palinkėčiau to, ko šiandien labiausiai trūksta: orumo, drąsos. Lietuva – ne skanduotės žodis, ne viduramžių mūšis, o aš ir tu… Nė už ką nesiduoti žemi­namiems: „veršio sindromas“ – bene bjauriausias lietuvio bruožas. Įveikti savo, kartu ir savo artimųjų, kaimynų, visos tautos, valstybės ydas – štai kur nesen­kantis heroizmo šaltinis!