Vitas Areška. Šilką keičia metalas

2010 m. Nr. 5–6

Laurynas Katkus. Už 7 gatvių: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2000. – 120 p.

Ši metafora man atsirado paanali­zavus Lauryno Katkaus naują eilė­raščių rinkinio „Už 7 gatvių“ žodyną, stilistiką ir semantiką. Ir dar paskai­čius tinklalapyje vieną įrašą iš jo „Die­noraščio“ (1999 m. balandžio 16 d.): „Labiausia mane masina į tanko vikš­rą panaši konstrukcija su ja riedančiu rutuliuku. Leisdamasis žemyn rutulys įsuka juostą, iš inercijos pakyla į viršų, tada krenta pro skylutę, ir viskas prasideda iš naujo. <…> aš ilgai sukau galvą, kaip vikšrą patobulinti ir išrasti tikrą amžinąjį variklį. Dažniausiai tai darydavau prieš užmigdamas: gerai pri­simenu priešais iškylančią sieną, ir pa­šėlusiai besisukančius sąmonės sraigte­lius, bandančius pro ją prasiskverbti.“

Sąmonės ir pasąmonės srauto grei­tai kintanti, trūkčiojanti tėkmė ir yra būdinga L. Katkaus eilėms. Ne viena­me eilėraštyje, nors gerokai rizikuojant, jam pasiseka išreikšti tą sąmonės ar pasąmonės tėkmės, greito jos bėgs­mo ir kaitos grožį, estetinį skambesį. „Noriu pasakoti sielą, sąmonę / ir pa­sąmonę, ar kas ten yra tamsoj“ (p. 11).

Tiek ankstesniuose rinkiniuose, tiek naujajame jis stojo į radikalaus lietuvių poezijos atnaujinimo, moder­nizavimo vagą, kreipė ją į Europos kul­tūrą, Jaunųjų poetų karta visuomet būna radikalesnė, maištingesnė už sa­vo mokytojus, modernios poezijos met­rus. Turiu galvoje vien lietuvių poetus – Vytautą P. Bložę, Sigitą Gedą, Alfonsą Nyką-Niliūną, Marcelijų Martinaitį. O juk jaunimas šiandien mokosi ir iš pasaulio poetų. Kad kalba nebūtų tuščia, pacituosiu atsitiktinai parink­tus kelis Jurgiui Kunčinui dedikuoto eilėraščio „Dvasių iššaukimas“ pos­mus, Kaip atrodo Vilnius, sugrįžus iš kelionių:

Pamažu veriasi Vilnius, sudėvėtas ligi kaulo. Cementas ir
dulkės; juodas kepalas „Maisto prekės“ lange. Virš languotų
puspalčių prasiskleidę studenčių veidai, drovūs ir gražūs.

Tas sudegęs teatras, Jurgi. Nelaimingas laikas, neišsipildęs
laikas. Norisi verkti, verkti be ašarų. Kaukti be garso.
Pargriūti ant žemės.

Stoviu ratelyje, ištiesęs rankas į besisukančią juostą.
Barzdočiai džinsinėm striukėm, moterys su apyrankių
spiečiais ant kaulėtų riešų.

Tark, patark ką nors – atsikrenkštęs sako kažkas, – viskas
taip lekia, pavasarį neatpažįstu savo gatvės, žodžiai pasensta
vos pavėrus burną, nebėra, nebėra ir to nebėra…

bet tu neatsiliepi; tu sėdi valtyje ir irkluoji tolyn dainuodamas:
atmerki akis – teka Merkys, užmerki akis – teka Merkys…
Ekranas užgęsta. (p. 47)

Skaitydami panašius eilėraščius, pa­sakojimo sraute pirmiausia girdime vidinį garsų sąskambį, ištisinį garsų tarpusavio ryšį, eilėraščio foniką. O tik paskui galvojame apie tai, kas padik­tavo tuos sueiliuotus, specifiškai su­dėstytus žodžius, kokie jausmai, emo­ciniai vertinimai ir nuotaikos užfik­suotos tuose žodžiuose. Pradedame suprasti, jog grožio požiūriu vertina­mas pasaulis nėra gražus. Apskritai eilių turinys yra nukeltas tarsi į antrąjį planą, į potekstę, į meditacinę erdvę. Greitai bėganti žodžių tėkmė tik primena kontekstą. „Kvartalas pa­sitraukė / į savo pasąmonę, / į rūsius, pilnus stiklainių ir dviračių“ (p. 33). Skaitytojas pats daug ką žino apie dabartinį modernųjį, perpildytą infor­macijos, pasaulį, kuriame žmogaus pranašumas dažnai paremtas klasta ar brutalia jėga: „dairausi / ką par­griauti ir užsikarti / ant stogelio, kur čiurikas / vaikas suaugusio veidu“ (p. 26); kuriame beprotiškai greitai keičiasi realybė. Žmogus bėga kaip pamišęs, vejamas sėkmės ir fizinio komforto troškimo. Šiandien viskas pasidarė įmanoma ir pasiekiama: leng­va meilė ir seksas, greitos vedybos ir skyrybos, žmogui atsivėrė svetimi kon­tinentai ir jis bėga ten, kur dar tikisi rasti pirmykštės erdvės bei nesudėtin­gos buities. Tačiau paskui civilizaciją žmogus nebespėja: „stoviu pasvirusioj aikštėj“ (p. 6). Modernaus šiuolaikinio pasaulio fone pasidarė problematiška pati kūrybos prasmė, juokingai gali at­rodyti pamokymai ar bent kokia idealizacija, sentimentai ar romantinė aureolė.

Taigi, man regis, L. Katkaus kūry­bos uždavinys ir programa yra: pa­saulio negražumą paversti grožiu per savitai, netikėtai organizuotą bei iš­tartą žodį. Tačiau kaip tokią programą sekasi įgyvendinti? Poetas eksperi­mentuoja ir nemažai rizikuoja. Juk daugelis skaitytojų lyriką sieja su švelnios, šilkinės faktūros dainingais bei melodingais eilėraščiais – visiškai aiškiais, atviros sistemos, pasižymin­čiais formos ir turinio darna, rimo ir ritmo simetrija, lengvai įsimintina intonacija, atvirais emociniais išgyve­nimais bei vertinimais. Visiems turėtų būti aišku, apie ką kalbu. Tai Salo­mėjos Nėries ar Jono Kossu-Aleksandriškio tradicija, įaugusi į daugelio skaitytojų sąmonę, įsiminę nuo mo­kyklos laikų. Nuo klasikinės lyrikos tradicijos nesugebėjo atsitraukti net ir sovietmečio poetai. Mažai kam pavyko sukurti nepakartojamą individualų stilių, kuriame neatpažintume bana­laus tradicijos kartojimo. Superagentas „regi žemės plokštumą / putotos banalybės baigia ją užlieti“ (p. 58).

L. Katkus pasuko į tradicinei ly­rikai antitezišką vagą, nes jam pasau­lis tarsi apsivertė, todėl apsivertė ir estetika. Šilką pakeitė metalas – kie­tas, autentiškas balsas, proziškas, prie rupios realybės priartėjęs žodis, nenu­šlifuotas ir nenublizgintas. Poetui ne­priimtinas „blizgus holivudo gulagas“ (p.. 35). Šios krypties poeziją vargu ar galėtume vadinti lyriko, nors meditatyvinė potekstės tėkmė išliko, o gal net išsiplėtė.

Pats autorius, žengiantis pirmuo­sius žingsnius į poetinės kūrybos pa­saulį, viename internetinės svetainės tinklalapyje aptarė savo kūrybos tiks­lus ir esmę. Straipsnis vadinasi „Rei­kia parašyti knygą“. Čia jis prisipaži­no: „Manajame kūne nuo porų iki gyvybės, nuo šaknų iki krūtinės brendo kažkas nepriklausoma. Ūmai aš paju­tau knygą tūnant manyje.“ Kokia bus knyga? Joje bus galima atpažinti „ner­vingą rašto bėgsmą, net isterišką lė­kimą per puslapius, sunkiai dūsau­jant, į pabaigą“. Ir dar: „Ištisinis teks­tas, daiktų srautas begalinis.“ Straips­nyje kalbama apie išgaląstų frazių aštrumą, nepaklusnumą autoritetams, apie nuopuolio žavesį, kritimo bedug­nėn džiaugsmą: „Mano aštri kaip kirvis knyga bus tiesiog apie Zeitgeist <…>. Aš rašysiu apie dvilypį klaidi­nantį santykį su autoritetais, lei­dimąsi vedžioti už nosies, fanatišką paklusnumą jiems, netgi atsižadant savęs, prarandant savo esmę, tik cituo­jant jų frazių, gestų nuotrupas, ir ne­artikuliuotą maištą prieš juos kiek­vieną akimirką.“

Maištingus judėjimus literatūroje mes jau atsimename. Panašus radi­kalizmas beveik prieš šimtą metų pa­sireiškė ir keturvėjininkų programose bei kūryboje. Jie nebūna beprasmiški. Jie atveria naujas galimybes. Recen­zuodamas 2003 m. išėjusį L, Katkaus eilėraščių rinkinį „Nardymo pamo­kos“, M. Martinaitis rašė: „Jis yra vienas iš tų jaunųjų, kurio tampa savotiškais žvalgais, išmėginančiais naujus poveikius, galimybes ar net nuodus tiek savo kūryboje, tiek savo veikla, pažintimis“ („Literatūra ir menas“, 2003 m., liepos 15 d.) Siek­damas naujų galimybių, L, Katkus užsimojo išjudinti visą poetinės kūry­bos sistemą, pradedant pačiu žanru ir baigiant žodynu, leksika ir semantika, kompozicija ir sintakse, ritmu ir rimu. Realizuodamas skelbtą programą, šia­me rinkinyje jis pasirodė kiek nuo­saikesnis, bet savo užmojų nepamiršo. Pirmiausia nepamiršo žodžių srauto principo, nepaklūsta akademinei gra­matikai. Autorius sukūrė savo „grama­tiką“. Žodis jam yra tik užuomina, vie­no ar kito pojūčio ženklas. Globalus požiūris į pasaulį ir jo kultūrą verčia nepaisyti elementarios logikos ir są­vokų ryšių. Pasakojimas turi būti tau­pus, todėl ir žodžio ženklai užrašomi tarsi chaotiškai. „Nukrenta knyga, antklodė sliuogia kaklu. / Palaukit, aš juk turiu / mylimąją žvilgsniu kaip žydintis kaštonas“ (p. 30). Žodis yra ne tik gramatikos vienetas, jis kaip spal­va ar grafinis brūkšnys dailėje, kaip muzikoje – garsas.

Knygą jungiantis motyvas – ke­lionė. Tai kelionės per pasaulio mies­tus ir lietuviškus miestelius, per pa­veikslų galerijas ir bibliotekas; taip pat kelionė per savo jausenas ir ver­tinimus. „Aš rūkau. Ir galvoju apie indėnus ir turčius, / apie savo klajones šitoj dulkėtoj galaktikoj“ (p. 112). Poe­tinis srautas – tai savotiška transliaci­ja momentinių įspūdžių, vaizdų, kurie iškyla ne tik einant gatve, bet sap­nuose ar haliucinacijose. Sapnai ir dabartinė chaotiška realybė nedaug skiriasi. Sapnas juk irgi realybė. Tiks­liau, realybė dažnai atrodo kaip sap­nas: „sapnuoju, kad einu gatve sap­nuodamas“ (p. 28).

Apie haliucinacijas poetas kalba kaip apie vis populiaresnį būdą są­monei atsijungti nuo nemielos realy­bės. Originalo kalba jis cituoja kito poeto mintį apie žolės rūkymą. Tačiau ir pats, apmąstydamas savąjį aš, grimzta į haliucinacines būsenas. Vie­nas rinkinio skyrius taip ir vadinasi – „Aš ir Aš“: „Aš svaigstu. Nuo tabako. Tamsos. Savęs, / didžiausio narkotiko. / Aš naktis. Aš dūmas. Aš niekas, Žvaigždė, / krentanti slėnin“ (p. 113). Egzistencinės prasmės ieškojimas ir nesuradimas, vienišumo pojūtis eilėraščio konstrukcijai suteikia drama­tiškos įtampos, kuri pasireiškia trūk­čiojančia ritmika, minties šuoliavimu žodžio praleidimais ir temos neužbaigtumu. Dažnai fiksuojama tik sakinio pradžia, o tęsinys tarsi perleidžiamas skaitytojui. Pavyzdžiui, eilėraščio pa­vadinimas štai toks: „Atsisveikinimas su žalia“. Poetas vengia net užuominos į moralinį ar kokį kitokį angažavimąsi. Ir eilėraščiai dažnai be pavadinimų. O jei toks ir būna, tai jis neutralus, nelabai aiškus: „offline / nepasiekia­mas“, „Siuntinys įBln.“, „Nemiga O“ Neutralus ir visos knygos pavadini­mas – „Už 7 gatvių“. Gal tik skaičius 7 nurodytų vieną kitą prasmę. Egzis­tencinis žmogaus likimas mįslingas, netikras, neturi aiškios pradžios ar pabaigos. O tuo labiau – visiems vieno­dos prasmės. Imli metafora: „Nepa­stebėjai, kaip šituos kvadratiniuos metruos / prisikaupė tiek skylių ir dulkių / tiek drybsojimo ant sofos ir nulio dauginimo iš nulio“ (p. 31). Visų prasmės niuansų net negalima iš­reikšti: „garsas, / kuriam dabar neran­du būdvardžio“ (p. 38).

Taigi, kokie yra estetinio, meninio vertingumo kriterijai, tos vertybės, ku­rios ryškėja analizuojant L. Katkaus eilėraščius? Pirma, sąmonės ir pasą­monės autentika, nepasitraukimas nuo savęs, nuo tą pačią kūiybos akimirką gimusių žodžių, t. y. individualumas, kūrybos laisvės akcentavimas. Antra: netikėtumas, orginalumas. Trečia: toni­ka, per visus tekstus sklindantis gaus­mas, žodžių tarpusavio ryšiai pagal bendrą pasirinktą tonalumą. Ir dar: vos juntama parodijos, provokacijos nuotai­ka. Visa tai geriausiuose eilėraščiuose pavyksta realizuoti.

O kas sukelia abejonę ar pasiprie­šinimą? Tai žanrinis neapibrėžtumas. Transliuodamas savo jutimus, įspū­džius ir intelektualinius bei emocinius vertinimus, poetas, man regis, dar nė­ra suradęs savo žanro. Eilėraščio kompozicijoje atsiranda reportažo, refe­ravimo. apybraižos, prisiminimų žan­rinių elementų, novelę primenančių bruožų. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Namo, namo, kol saulė dar nenusileido“. Tai daugiažodiškas, masyvus tekstas, prieš­taraujantis pasirinktai kūrybos kryp­čiai, skelbtai programai. Vienam iŠ ei­lėraščių, jau nebe ištęstam, prireikė net remarkos: „skaityti klausantis „Bur­tų fleitos“ (p. 89). Filosofiniu požiūriu tą neapibrėžtumą galima suprasti: realybė neturi tikslios pradžios ir pa­baigos. Vieną laiko dvasią keičia kita. Ir taip nėra apibrėžtos pabaigos. Bet skaitytojui neturėtų būti nuobodu. Ypač kai šis rinkinys yra tarsi vienas eilėraštis, kurį, tik visą perskaičius, šiek tiek išryškėja, apie ką čia poetas kalba ir mąsto. Žinoma, to apie ką nebūtina tuoj pat žinoti. Kaip ir pa­matę ant sienos kabantį šiuolaikinį modernaus stiliaus tapybos paveikslą, ne iš karto suvokiame, kas jame pa­vaizduota, ką jis mums sako. Kiekvie­nas vertintojas sprendžia individua­liai, arba apskritai nekelia sau jokio klausimo. Tik pagalvoja – patinka, ar nepatinka. Kiekvienas turi savo rak­tą. Proziškais žodžiais poetas kalba panašiai. „Išvažiavom seniai bet dar neapžioju, nenuryju šitos kelionės / man per daug kiekvieno akimirksnio“ (p. 98).

Susidaro įspūdis, kad pirmosios kny­gos dalys yra parašytos aistringiau, aštriau išgaląstomis frazėmis. Vėliau aistra tarsi atvėsta, entuziazmas atauš­ta, tekstai kartais išsipučia, daugėja reportažinio stiliaus elementų. Ir dar vienas prieštaringas dalykas: pasirink­tas eilėraščio kompozicijos dviplaniškumas ima kartotis. Ką turiu galvoje? Išgyvenimus, įspūdžius transliuoja tarsi du poetai, vienas kitą papildydami, todėl netikėtai keičiasi transliacijos kryptis, pasakojimo planai. Apskritai eksperi­mentas įdomus. Tipiškas pavyzdys – „Veiklios moters monologas“. Tekstai kartojasi ir žaidimo intonacijomis, kai žodžiai suartinami pagal tonacijas, skambėjimą. Stilius įdomus, bet ko per daug, tai jau per daug. Pats poetas į tai atsakytų, kad taip rašyti yra jo teisė, ir visa tai, ką parašęs, yra individualios fantazijos vaisius. Kitoks jis ir negalėtų būti. Atsakyčiau, kad įvairesnis būti tikrai galėtų. Jis atsakytų: „kas išrašys / man receptą nuo nenustojančios vaiz­duotės?“ (p. 77).

Kultūringam, išsilavinusiam poezi­jos mėgėjui L. Katkaus kūryba duos nemaža peno apmąstymams ir disku­sijoms.