literatūros žurnalas

Dvidešimt ketvirtasis Rašytojų sąjungos premijos laureatas – Algimantas Mikuta

2015 m. Nr. 2

Šiemet sausio 6 d. Rašytojų klube įteikta dvidešimt ketvirtoji Lietuvos rašytojų sąjungos premija – ją pelnė poetas Algimantas Mikuta už poezijos rinktinę „Gyvenau be laikrodžio“ (2014). Vadinasi, šią knygą kolegos pripažino didelės vertės literatūros kūriniu.

Šįkart vertinimo komisijoje plušėjo rašytojai Donaldas Kajokas, Nijolė Kepenienė, Aidas Marčėnas, Vytautas Martinkus ir Valentinas Sventickas (pirmininkas). Jis ir pradėjo vakarą, šelmiškai pacituodamas laureato eilutes iš eilėraščio „Susitarta“: „Visa estetika ir menas – / susitarimo reikalas, brangieji. / Jei pasakyta, kad gražu, tai ir gražu.“ Mažiau gražios už rinktinę „Gyvenau be laikrodžio“ komisijai pasirodė Gintaro Bleizgio eilėraščių knyga „Kai sėlinsi manęs“, Gražinos Cieškaitės – „Žodžiai kaip stigmos“, Jaroslavo Melniko proza.

Smagiausia vakaro dalis – aktoriaus Vytauto Rumšo skaityti žemaitiški A. Mikutos tekstai. Vietomis uždainuodamas, kartais šūkteldamas ar pritildamas V. Rumšas nutiesė eiliuotą tiltą į Žemaitijos kaimą, kuriame siaučia medžiotojai, groja muzikantai ir kunkuliuoja meilės aistros. Kupinus karnavališko šėlsmo žemaitiškus eilėraščius Viktorija Daujotytė apibūdino kaip „gražųjį A. Mikutos kūrybos pakraštį“. Pats poetas prisipažino ypač nustebęs, kai išgirdo šiuos eilėraščius, mat jiems neteikia ypatingos reikšmės. Rašė juos būdamas 30–40 metų, aplankęs tėviškę, ką nors nugirdęs ar prisiminęs. Tik šiais laikais, kai tarmės puoselėjamos ir gerbiamos, nusprendė surinkti tuos tekstus ir paskelbti knygoje „Veranda“ (2010).

Poeto eilėraščių skaitė, dainavo ir aktorius Sigutis Jačėnas.

Laureato kūrybą aptarė V. Daujotytė. Savo kalbą ji pradėjo prisimindama Vinco Mykolaičio-Putino gimtadienį ir padarė prielaidą, kad jis galbūt galėjo perskaityti bent du A. Mikutos eilėraščių rinkinius: „Gėlės braižykloje“ (1962) ir „Spektras“ (1965). Tais laikais, kai pasirodė pirmosios A. Mikutos knygos, literatūros žmogui praleisti nors vieną poezijos knygą buvo neįmanoma.

1976 m. Marcelijus Martinaitis „Triptike apie tris“ rašė, kad A. Mikuta atėjo iš kito pasaulio, kuriame „gyvena braižytojai, statybininkės mergaitės, boksininkai, skaičiai, motorai, ten yra šokių salės ir bufetai…“ Šis pasaulis buvo daug gyvesnis už filologinį, todėl eilėraščiai labai skyrėsi nuo tų, kokius rašė lituanistai.

V. Daujotytės nuomone, A. Mikuta itin gerai juto tas nedideles galimybes išsiveržti iš to užbrėžto lauko, iš socialistinio realizmo drausmės… Kita vertus, nuo pat pradžių poetas yra ne tik ironiškas ir kietas, bet ir minkštas, lyriškas, nebijantis ilgesio eilių. „To ilgesio, kuris pamaitina sielą pirminiu žmogaus maistu.“

Profesorė A. Mikutos eilėraščiuose įžvelgė „siužeto geną“, dėl kurio poetas linkęs rašyti poemas ir prozą. Tačiau pabrėžė, kad vertingiausia jo kūrybos dalis yra eilėraščiai. Iš jų labiausiai įsiminė du, kupini Žemaitijos ilgesio: „Sugrįžimas į Žemaitiją senu tarškančiu autobusu“ ir „Žemaitija. Vėlinės“.

Rinktinės leidėjas, „Kauko laiptų“ vadovas Viktoras Rudžianskas, knygą perskaitęs ne mažiau kaip keturis kartus, prisipažino neradęs laureato kūrybos vertikalės, nors horizontalė įžvelgiama nesunkiai. Toji horizontalė – tai žvilgsnis to, kuris geba „talentingai aploti“. Akivaizdu, kad A. Mikuta yra žmogus be kaklaraiščio (nors tą vakarą jį ir ryšėjo).

Pats laureatas pasidalijo mintimis apie Tris Karalius. Pasirodo, jam šie personažai vaikystėje atrodė patikimiausi. Kalėdų Senį demaskavo gana anksti, sulaukęs trejų ar ketverių, kai šis aplankė avėdamas senelio veltinius. Būdamas šešerių ar septynerių jau atpažino Užgavėnių persirengėlius (eigulys, gaisrininkas ir kiti). O Tris Karalius regėjo vieną vienintelį kartą. Eidamas namo su draugu Juozuku išvydo tris aukštas figūras. Sumanus Juozukas jam ir sako: „Žiūrėk, žiūrėk, Trys Karaliai!“ A. Mikuta juo ir patikėjo, bet daugiau niekada jų nesutiko, tad neturėjo galimybės ištirti, ar jie tikri. Nebeliko nieko kita, tik jais tikėti. Ir štai po šešiasdešimties metų Trys Karaliai poetą apdovanojo.

Poetas rinktinę „Gyvenau be laikrodžio“ siekė sudaryti taip, kad ši nuosekliai atspindėtų visą penkiasdešimties metų kūrybinį kelią, nuo to, ką recenzuodamas pirmąsias knygas kritikas R. Pakalniškis vadino jaunatviška bravūra, iki to, ką dabar literatas A. Jakučiūnas vadina senatvišku bambėjimu.

P. S. Daugelis A. Mikutos kūrinių žinomesni nei jų autorius, kurio eilėmis parašyta apie 50 dainų. Jo kūrybos sėklos gausiai sudygo jaunesnės – A. A. Jonyno, G. Patacko, D. Kajoko – kartos poetų tekstuose. Vienam tų jaunųjų ilgą laiką klaidingai buvau priskyręs daina virtusio A. Mikutos eilėraščio autorystę. Ką gi, ne veltui kadaise A. Mikuta vadintas „jaunųjų treneriu“.

Benediktas Januševičius

Donata Mitaitė. Kieno dar popieriai blogi?

2023 m. Nr. 8–9 / Algimantas Mikuta. Iš languotų sąsiuvinių: dešimties metų (2011–2020) užrašai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 652 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 10 / Vienus žodžius reikia išskiemenuoti,
kitais sugriaudėti,
treti turi bėgti tyliai
kaip Prževalskio arkliai
begarsiame filme.

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 5–6 / Bandė atšaukti Ezopą,
tiesiog išvyt po velnių, –
mums tarpininko nereikia,
mokame patys viliot.
Bet neina begėdis Ezopas,
dairosi, laukia, kas bus.

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 7 / Žaismingom klounadom virto viskas,
visa žiauri pabaisų brolija.
Tik Vilniuje, girdėjau, baziliskas
dar tūno nepagautas rūsyje.

Trečias brolis: atsiminimai apie Joną Strielkūną

2019 m. Nr. 3 / Ištrauka iš knygos knyga „Trečias brolis“, kurioje pateikti J. Strielkūno jaunystės dienoraščių fragmentai, keletas laiškų, nuotraukos.

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 8–9 / Miego šalis. Užgriuvo kaip rūkas kvaila ramuma, miegoti, nepurkštauti skatina. Aplink nei ruduo, nei snieguota žiema, o draugas gyvena su katinu. Apsunko jausmai, galvoje gyvastis neranda prinokusių žodžių.

Dovilė Kuzminskaitė. Pasaulis, kurio nebėra

2018 m. Nr. 2 / Algimantas Mikuta. Kelias į Laumes. – Kaunas: Kauko laiptai, 2017. – 112 p.

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 4 / Vandens malūne. Keistai apvirto įprasti laikai. Jei būtum jaunas, gal nepastebėtum, kaip melas su teisybe keičias vietom, melsvai apeina piktžolėm laukai. Šinkuoja alų, šaudo raketas keistai apvirtusiam vandens malūne…

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 4 / Miklusis graikas, pasivogęs ugnį, ne pirmą kartą pleškina miškus. Medeinė liuoksi degančiom viršūnėm, išsiveda į nežinią vaikus. Per patį vidurį nukandęs anekdotą, komediantas šoka nuo uolos į vandenyną šaltą ir putotą

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 2 / Migla rytais visas spalvas užglosto,
išbaltint bando vasaros skutus,
bet šie ne bąla, o iškart pajuosta
ir išskrenda pavėjui į pietus.

Penkiasdešimt Poezijos pavasarių

2014 m. Nr. 7 / Pasisako Algimantas Mikuta, Aldona Elena Puišytė, Henrikas Algis Čigriejus, Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis, Gintaras Patackas, Jonas Juškaitis, Gintaras Grajauskas, Rimvydas Stankevičius, Tautvyda Marcinkevičiūtė

Algimantas Mikuta. Mėnulio peilis

2014 m. Nr. 5–6 / Tai tikriausiai reminiscencijos. Vaizdai nušvinta atmintyje, tarsi plėšiami iš gūdžios tamsos, kuri buvo juos užgriuvusi kelis dešimtmečius, bemaž palaidojusi amžiams. Tamsa dryksta kaip sunešiotas drabužis.