Asta Skujytė. Emigrantų išgyvenimo vadovėlis, arba Bohemščikų atsakymas auksiniam jaunimui

2012 m. Nr. 4

Aleksandra Fomina. Mes vakar buvom saloje: romanas. – Vilnius: Kitos knygos, 2011. – 399 p.

Kai 2004 m. į rankas paėmiau Aleksandros Fominos apsakymų kny­gą „Nepaprastoji padėtis“, likau kiek nusivylusi, nes lyg ir ne to tikėjausi iš žmogaus, dėl kurio recenzijų pirkda­vau ir skaitydavau „Literatūrą ir meną“. Tačiau 2011 m. pasirodęs ro­manas „Mes vakar buvom saloje“ mane nustebino, ir ne savo apimtimi (kurią akcentavo beveik visi, užsiminę apie šią knygą), o brandumu, kuris kad ir sunkokai, bet vis dėlto prasi­brauna pro labai ilgų šios knygos sakinių srautus…

Išties nudžiugau, kad pagaliau bus su kuo palyginti Gabijos Grušaitės romaną „Neišsipildymas“ (2010). Juk, atrodytų, tematika beveik ta pati – žvilgsnis į savąją kartą, kurią A. Fomina vadina dėsenchantėe (nusivylusiąja), o G. Grušaitė mato tiesiog kaip neišsipildymų kartą. Tačiau čia šių knygų panašumas ir baigiasi, todėl norėčiau jas palyginti pora aspektų, kad išryškėtų pagrindiniai skirtumai.

A. Fominos romano veikėjai gyvena Kauno. Trys vaikinai (Remis, Indis, Liūtas) ir dvi merginos (Ūla – pagrin­dinė šio romano veikėja, ir Marija) tri­nasi šonais nedideliame bute, kurį patys pakrikštija „Karaliaus Mindau­go proto bokštu“. Tai šiuolaikinė bohe­ma, vakarus praleidžianti su Buggie’io Wesseltofto, Erykahos Badu, „Velvet Underground“ ir kitų muzika, kurią Indis vadina „privaloma kiekvienam save gerbiančiam dvasios aristokra­tui“ (p. 57). Šie žmonės socialūs, ieš­kantys kompanijos, negalintys ilgą lai­ką būti vieni (čia puikus pavyzdys būtų kompų krapštukas Remis). Kaip viename interviu pabrėžia ir pati au­torė: „Tai pirmiausia yra romanas apie draugystę.“

Visiškai priešingame poliuje atsi­duria G. Grušaitės veikėjai. Pirmiau­sia – tai Vilniaus jaunimas. Rugilė nekovoja už save, kaip tai daro A. Fo­minos Ūla: „Rugilė juokėsi ir tiesiog gyveno. Niekada gyvenime nėra tu­rėjusi darbo. Nei savo namų. Nei ko nors, kas būtų jos“ (p. 16). Skaitant G. Grušaitės romaną atrodė, kad Ru­gilė gyvena burbule, į kurį neprasi­skverbia jokios emocijos. Yra aišku, kad nutraukti santykius šiai merginai – tas pats, kas nusivalyti nagų laką: „Nugyvenome kartu dvejus metus ir jis ketino mane vesti (visi visada norė­davo mane vesti, niekad nesupratau kodėl), o man prireikė tik kelių aki­mirkų, kad apsispręsčiau jį palikti“ (p. 42 ). Romano veikėjų santykiai ne­dvelkia jokia gilesne draugyste, kad ir kaip pasakotoja stengiasi tuo įtikinti skaitytoją. Visi G. Grušaitės persona­žai man priminė atskiromis orbitomis besisukančius asteroidus, kurių tra­jektorijos tik kartais susikerta.

Svarbu ir tai, kokiam socialiniam sluoksniui priklauso pagrindinės ro­manų veikėjos. G. Grušaitės Rūgite ateina iš pilnos šeimos, t. y. turi motiir tėvą, abu tėvai – dirbantys (pvz., motina dirba Vilniaus prokuratūroje), jos draugai (Krisas, Gabrielius) – tur_tingų arba net aristokratų (Pedras) šeimų palikuonys. Ir nors teisę maiš­tauti prieš visuomenę turi visų so­cialinių sluoksnių atstovai, tačiau per­sonažų žūtimis ir savižudybėmis (ak, kaip tai egzistencialistiška) demonst­ruoti perdėtai komplikuotą auksinio jaunimo gyvenimo suvokimą nėra pats geriausias (nors galbūt kai ku­riems autoriams parankiausias) su­manymas.

G. Grušaitės auksinis jaunimas keliauja po pasaulį ieškodamas savęs milanuose, londonuose ir honkonguose, kai kitų socialinių sluoksnių žmo­nėms užsieniuose rūpi toli gražu ne savasties paieškos. Tie kitokie svetur ieško pažadėtosios žemės, kurioje no­rėtų gyventi kitaip nei iki šiol. A. Fominos romane mes ir pamatome tą kitą, kur kas tikroviškesnę nusivylu­sios, neišsipildžiusios kartos medalio pusę.

A. Fominos veikėja Ūla turi tik mamą, kuri nesupranta dukters, jos draugų ir yra viena iš tų, kurioms Lietuvoje nebuvo ir niekada nebus gerai. Pati Ūla dirba knygyne, tačiau dažnokai pamąsto, kad ten dirbant neužteks pinigų net susimokėti už buto nuomą. Savo garderobą ji atnau­jina skudurynuose (plg. su Rugilės dėvimais „Cavalli“, „Fendi“ ar „Do­mia Karan“, p. 56), apsipirkinėja „Maximoje“, bet stengiasi save įtikin­ti, kad „kasdienybė yra kažkas šventa“ (p. 27). Ir nors Ūla nuolat bamba, kaip sunku dirbti knygyne, tačiau atrodo savo gyvenimu visai patenkinta. Emigruoti ją priverčia vieno iš buto draugų paklydimas – nesumokėti už nuomą pinigai, kelių tūkstančių litų skola ir gresiantis teismas. Ūla guodžia Mariją ir kalba tą patį, ką, ko gero, ir daugelis būsimųjų, esamų ir buvusių emigrantų: „Marija, ar girdi? Viskas bus gerai. Išvažiuosime į Londoną, pamatysi pasaulio, užsidirb­sime pinigų, o kai grįšime, jau viskas čia bus kitaip“ (p. 138).

Kol kas žiniomis apie Didžiąją Bri­taniją daugiausia puikavosi Andrius Užkalnis, knygą apie šią šalį neseniai išleido ir Zita Čepaitė, tačiau, kaip „Šiaurės Atėnuose“ konstatavo Emi­lija Visockaitė („Didieji patrioto lūkes­čiai, arba Kritika ir apologija“), ir A. Fominos knygoje galima rasti ver­tingų patarimų „kaip Londone ieškotis darbo, kaip atidaryti skvotą, susirasti nemokamo maisto (prekybcentrių kon­teineriuose) ir nemokamų drabužių (va­giant)“. A. Fominos knygoje netrūksta subtilių įžvalgų, tarkim, kuo britai ski­riasi nuo lietuvių ir kitų imigrantų: „Britai miršta iš nuobodulio, imigran­tai – iš persidirbimo“ (p. 231).

Romanas „Mes vakar buvom salo­je“ pasakoja apie žmonių susvetimė­jimą ir, kaip teigia pati autorė, „apie tai, kaip nuoširdžius ir šiltus santy­kius išardo individualizmas, karjeros vaikymasis ir užsidarymas savyje“. Tačiau kad ir kokia būtų aktuali kny­gos tematika, metas pasikapstyti tru­putį giliau ir pažiūrėti, ar viskas čia sklandu.

Perskaičius knygos nugarėlėje ano­taciją išsyk kilo mintis: ir kokie gi iš­maningi kritikai šį romaną „jau spėjo pakrikštyti XXI a. prarastosios kartos epu“? Vieninteliai žodžiai iš kritikų lūpų apie šį romaną nuskambėjo Lie­tuvių literatūros ir tautosakos institu­to surengtame kūrybiškiausių 2011 m. knygų dvyliktuko pristatyme: „Nesu­veržta, nepaskaitoma“. Tad norėtųsi „Kitoms knygoms“ patarti užsiiminėti sąžiningu marketingu, o ne kurti rek­lamines antis. Juolab jei knyga turi pretenzijų tapti tokiu kartos epu, tai ji ras savo skaitytoją ir be skambių for­muluočių.

Atsivertus knygą akys apraibo: „Arial“ tipo šriftai yra patogūs skai­tyti tik kompiuterio ekrane, bet ne knygoje. Tad šriftas tapo viena iš priežasčių, itin apsunkinusių šio ro­mano skaitymą.

Vis dėlto didžiausias šios knygos minusas – apimtis. Prisipažinsiu, aš nieko prieš neturiu prieš sunkiasvores knygas, Tačiau šis romanas priklauso Jūratės Sprindytės taikliai įvardytų „pūstažandžių knygų“ kategorijai – t. y. knygos, nesulaukusios gero redak­toriaus dėmesio. Kartais romane pa­sitaiko net pasikartojančių epizodų:

„Aš ten vakar visą vakarą prasėdėjau prie interneto: tos dvi tetos, kurios neva mane priėmė praktikante, abi išėjo į kavinę ir nebe­grįžo, aš kaip koks šunelis turėjau kabinetą saugoti. Ir, jautiesi, žinok, kaip paskutinė debilė, kai kas nors įeina, o tu sėdi kaip pabučiuota ir nežinai, ką tam įėjusiam at­sakyti į klausimą, kur darbuotojos. Neva pasakyk jiems, Maryte, kad mes į posėdį iš­ėjome – nekenčiu, kai mane Maryte vadina, NEKENČIU“ (p. 115).

Iš šio Marijos monologo skaitytojas supranta, kad Vilniuje, kur ji atlieka praktiką ir žaidžia jauną kaijeristę, jai ne itin sekasi. Tačiau kiek toliau kny­goje laukia nebūtinas Marijos gyveni­mo Vilniuje reziumavimas:

„Tik ten ji rado visai ne tai, ko tikėjosi. Keturias tetules, vieną už kitą juokingesnes, kurios iš karto pradėjo ją Maryte vadinti. Visą dieną tetos skaito žurnalus, aptarinėja madas, viena net nagus darbe lakuotis įsigud­rino. <…> O Marija joms turi virti kavą, atsakinėti į skambučius ir daryti visokius vertimėlius, kai laišką į užsienį reikia išsiųsti“ (p. 131).

Vėlesniam Marijos nusivylimui ir apatijai pagrįsti užteko pirmojo epizo­do, viskas puikiai atsiskleidė jos monologe. Pastabus redaktorius antrą­jį cituojamą epizodą greičiausiai būtų išmetęs.

Kas atbaidys daugelį skaitytojų – tai ilgi sakiniai. Ir nors autorė teisi­nasi, kad „į paprastą sakinio konst­rukciją neįmanoma sutalpinti įvairia­pusės, sudėtingos, nuolatos besikei­čiančios realybės ir minčių atsišako­jimų“, tačiau romane yra vietų, kai besikeičiančią realybę jį sugeba su­skaidyti ir į trumpesnius sakinius: „Ir Angelė išėjo savo reumatų saulutei parodyti. Tikras angelėlis, o vakar ryte grasino anam folksvagenui padangas pradurti“ (p. 121).

Ilgi sakiniai veda į kitą šio romano problemą – tai lėta veiksmo raida. Iš pradžių įdomu skaityti tuos visus ap­rašymus, dialogus, Ūlos refleksijas ir pan., bet knygą įpusėjęs stabteli – o kur veiksmas? Jis atsiranda, bet ge­rokai toliau, antroje pusėje. Iki tol jau ima atrodyti, kad Ūla iki pat romano pabaigos tik skųsis savo darbu, Remis – krapštys kompiuterius ir nedrąsiai rodys savo simpatijas Ūlai, Marija – stengsis tapti vis protingesne be pen­kių minučių bakalaurante, o Indis su Liutu – ir toliau trankysis po svietą kaip laisvi menininkai. Autorė aiškiai mėgaujasi aprašinėdama jų kasdienio gyvenimo smulkmenas, pasibuvimus, vakarėlius, tačiau juk turi būti saiko jausmas. Ir čia vėl šmėsteli mintis apie reiklaus redaktoriaus trūkumą.

Nesutikčiau su kai kuriais kriti­kais dėl medinių dialogų. Jie man kaip tik yra gyvi, vykstantys realiose situa­cijose:

„– Pala… Aš noriu Ramunei vieną dainą pagroti… – karščiuojasi Liūtas <…>, – duok cizą man, prašau, Šita, kaip ten tavo vardas, Ūla, aš į kišenę įsidėsiu, nes paskui nebus – labai šalta, bėgu atgal.
– Nedrįsk liesti kompo, užmušiu!
– Aš tik vieną dainą!
– Žinau aš tavo vieną dainą, duok ir man savo dainos pasiklausyti! Manai, tavo gimta­dienis, tai visą vakarą dabar „Coldplay“ klau­sysimės?“ (p. 73).

Galima pastebėti ir simonaitytišką autorės žingsnį: sugebėjimą iš objekty­vaus išoriško pasakojimo įeiti į stebi­mąjį personažą ir pradėti pasakoti menamąja kalba:

„Ir kiek tos bobos gali stovėti tame balkone, matyt, laukia, kol pastebės tie du lopai, kurie atidarė kito kambario langą ir sėdi ant palangės, ševeliūras demonstruoja, turbūt metus nesikirpo, ypač tas, kuris su atseit vaidina, kad moka groti“ (p. 74).

Kai kurie romano „Mes vakar bu­vom saloje“ personažai kelia abejonių. Ūla, Marija ir Remis – ši trijulė dar turi šiokių tokių išskirtinių bruožų. Tačiau Liūtas ir Indis nuolatos keliau­ja, būna kažkur už „Karaliaus Min­daugo proto bokšto“ ribų, tad jie skai­tytojui didesnio įspūdžio ir nepadaro.

Atskiros analizės yra vertas Marijos personažas. Iš pradžių ji pristatoma kaip plepi, mėgstanti kitiems nurodinėti persona, panelė, ryžtingai siekianti kar­jeros ir visą gyvenimą jau susidėliojusi į atitinkamas lentynėles, tačiau vėliau paaiškėja, kad ji niekur nedirba, ją išlaiko vyrai, su kuriais ji susitikinėja, o kartą per porą mėnesių savo bičiuliams ji „praneša, kad šiąnakt namie ne– nakvos“ (p. 34). Kaip tik šis personažas mane ypač trikdė: čia Marija verkia dėl pažįstamo savižudybės, gūžiasi į kiaukutėlį, čia darosi panaši į „Pirčiupio mo­tinos statulą“ (p. 139), čia ji jau Londone kaip kokia mažametė leidžiasi apvynio­jama apie pirštą jaunuolio, kurio ketini­mai aiškiai ne patys geriausi… Iš mil­žiniškos Marijos IQ svyravimo ampli­tudės galima spėti, kad autorė iki galo taip ir neapsisprendė, koks šis perso­nažas turėtų būti. Ir perdėtu Marijos emocionalumu ir naivumu šis jos cha­rakterio nenuoseklumas negali būti pa­teisintas. Tie du prieštaringi Marijos įvaizdžiai tarpusavyje menkai kore­liuoja.

Drįsčiau manyti, kad A. Fominos romanas yra dviejų apsakymų iš pir­mosios autorės knygos plėtotė. Gy­venimas Anglijoje, skvotai ir kiti pa­našūs nuotykiai matomi jau „Dėžių pranašumuose“ (p. 20), o Ūlos ir Remio plonytė meilės linija ateina iš „švil­paujančio Šekspyro“ (p. 89), kur ap­rašoma Ūlos (!) ir jos bičiulio Kepšiaus draugystė. Tai ir būtų atsakymas į klausimą, kodėl Ūlos ir Remio kaip personažų portretai yra labiausiai išbaigti.

Atrodo, visiems jaunesniems auto­riams nuolat kyla poreikis apibūdinti savo kartą, tarsi norisi pasižiūrėti, su kuo, kieno apsupti mes gyvename, ar dar yra tokių kaip mes. G. Grušaitė guodžiasi: „Mūsų kartoje tebuvo dvi galimybės: sekti paskui savo ambicijas ir leisti joms suryti sielą, kraujagysles, išdžiovinti gerklę arba sapnuoti šlovę ar išsižadėti balso, šventojo veido ir tyliai sekti paskui gyvenimą“ (p. 79). Bet argi tai nauja? Tai juk ne pati pir­moji karta, kuriai vartotojiškas dabar­ties pasaulis diktuoja gyvenimo sąly­gas. Ar kartos sąvoka išvis yra apibrėžtina ir apibrėžiama? Štai, kad ir dabar – turime dvi gana skirtingas knygas apie tą pačią kartą. Kuri iš jų, aprašoma romanuose, yra toji tikroji? Manau, kad atsakymas galėtų slypėti šioje „Mes vakar buvom saloje“ citato­je: „Ir apskritai, kas pasakė, kad gali­ma vienu skambiu žodžiu „karta“ va­dinti net tokius skirtingus žmones, kaip jie ir bendraamžis Algirdukas, tame pačiame mieste augęs, su kuriuo nesusišnekėtų net gimtąja lietuvių kalba, net dienos šviesoje, šiaip civi­lizuotai prie to paties stalo, kurį jis nedelsdamas arba apipaišytų, arba sulaužytų?“ (p. 92).