Zita Mažeikaitė. Käbi Laretei žavesys
2005 m. Nr. 1
Švedų spaudoje daug rašoma apie šeštąją Käbi Laretei knygą „Tarytum vertime“. Tai savotiška Ingmaro Bergmano filmo „Tarytum veidrodyje“ (1960) parafrazė. K. Laretei – garsi švedų pianistė, su I. Bergmanu pragyveno dešimt metų, susilaukė dukters. Nors autorė ilgai nenorėjo rašyti apie šeimyninį savo gyvenimą, bet pats I. Bergmanas paskatino ją tai padaryti. Tačiau svarbiausia jos knygos tema – prarastos tėvynės ilgesys. K. Laretei – estė, su tėvais 1940 m. pasitraukė į Švediją ir čia iki šiol gyvena.
Jos tėvas buvo garsus diplomatas, paskutinis nepriklausomos Estijos ambasadorius Švedijoje. Beje, Antrojo pasaulinio karo metais jis sykiu su Lietuvos ir Latvijos pasiuntinybių darbuotojais Stokholme dalyvavo antinaciniame pasipriešinimo judėjime, kovojo dėl sovietinės okupacijos nepripažinimo Pabaltijo valstybėse, padėjo priglausti pabėgėlius. Prieš karą kaip diplomatas jis dirbo Estijos pasiuntiniu Lietuvoje, Käbi dar atsimena Kaune praleistus metus, į Švediją ji išvažiavo būdama aštuoniolikos metų.
Nemokėdama kalbos atsidūrė visiškai svetimam krašte su kitokiais papročiais ir gyvenimo būdu. Kelerius metus ji tiesiog versdavo savo mintis iš estų kalbos į švedų. Tačiau po keturiasdešimt aštuonerių metų pirmą kartą sugrįžusi į laisvą Estiją ji patyrė beveik tą pačią bėdą. Čia ji nebegalėjo atpažinti ne tik gimtosios kalbos, bet ir pasikeitusios visuomenės. „Žmonės čia tarsi rungtyniavo dėl to, kas labiau kentėjo: tie, kurie emigravo, kurie buvo išvežti į Sibirą (tokia dalia ištiko jos senelius iš motinos pusės – Z. M.), ar tie, kurie kentė okupaciją ir bijojo vežimų. Daugelį išgąsdino atsivėrę KGB archyvai“, – rašo ji. Žmonės nepriklausomoj Estijoj jai pasirodė uždari, nepasitikintys vieni kitais, vis dar slegiami sovietinių laikų naštos.
K. Laretei pasakoja, kaip Liucernoj jos muzikos mokytojas parodė pirštu į pirmąjį vienos L. van Beethoveno sonatos puslapį ir pasakė: „Čia jūs įkvėpsite“. Paskui pervertė kelis natų lapus. „O čia – iškvėpsite. Padariusi tą puslankį ir pasiekusi šią reprizą jūs jau nebūsite tas pats žmogus. Bus praėjęs vos ne visas gyvenimas. Jūs būsite pasikeitus.“
K. Laretei atrodo, kad ji įkvėpė 1940 metais, priverstinai palikusi savo gimtinę, ir vėl pradėjo alsuoti vos ne po penkiasdešimties metų, kai jau galėjo laisvai į ją atvažiuoti. „Tačiau toks sugrįžimas – ne muzikos kūrinio repriza, nebeįmanoma sugrįžti į tai, ką kadaise palikai.“
Kitas reikšmingas jos gyvenimo puslankis susijęs su I. Bergmanu. 1958 m. ji repetavo prieš savo koncertą Malmės miesto teatre, kuriame režisierium dirbo I. Bergmanas. Jis – didelis muzikos mėgėjas – atsitiktinai užsuko į salę ir pirmą kartą ją pamatė. Netrukus abu sukūrė naują šeimą. Tie jų dramatiški išgyvenimai šiek tiek atsispindi I. Bergmano knygoje „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. Jo filmuose („Rudens sonata“, „Veidas prieš veidą“ ir kt.) Käbi dalyvavo ne tik kaip muzikė, bet ir kaip aktorė („Veidas prieš veidą“, „Fani ir Aleksandras“).
Gyvenimas su I. Bergmanu jai irgi buvo kaip nelengvas ir savotiškas vertimas. Ji manė, kad nesugeba išreikšti to, ko norėtų, gilesnei prasmei pritrūkdavo žodžių. I. Bergmanas buvo ir jų santuokos režisierius. Jai teko taikytis prie jo dienotvarkės, kuri jam buvo kaip ritualas. Jis buvo įpratęs kontroliuoti visus šeimos įvykius. Jo šeimoje buvo įprasta tyliai, mandagiai, neprarandant savitvardos kalbėti net apie skaudžius ir žeminančius dalykus, o Käbi nuo vaikystės buvo įpratusi prie chaotiško bendravimo, spontaniškų jausmų raiškos, nebaigtų frazių, šūksnių, artimųjų glėbesčiavimosi ir šilumos. „Kosminė vienatvė“ I. Bergmanui buvo realybė, o jai – abstrakti sąvoka. Jis mėgo skurdų gamtovaizdį, akmenis, uolas, tuščią jūros pakrantę, o ji – vešlią pietų kraštų gamtą. Jai būdavo smagu keliauti, o jį kelionės vargindavo. Prieš dešimt metų jų bendravimas atsinaujino, sustiprėjo, virto nuoširdžia draugyste, tarsi įgavo kitą alsavimą. Muzikos puslankis juos vėl tarytum sujungė.
„Didelė laimė, kad aš tapau muzike. Gyvenime žmogui gali bet kas atsitikti, o muzika išlieka, ji įaugus į mano sąmonę. Kiekvienas garsas man ką nors duoda ir ką nors reiškia. Skambindama kūrinį aš vis randu jame kažką naujo. Stebiuosi, kodėl aš to anksčiau nemačiau ir nežinojau? Schubertas mirė tesulaukęs trisdešimt dvejų metų, bet išmanė tokius dalykus, kurių aš mokausi būdama aštuoniasdešimt dvejų“, – sako garsi pianistė, kurią švedai pelnytai vadina rašytoja.