literatūros žurnalas

Ingmar Bergman. Laterna magica

1994 m. Nr. 10

Autobiografinės knygos fragmentai

Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė

Ingmaras Bergmanas (g. 1918 m.) – ne tik garsus švedų teatro ir kino režisierius, scenaristas, bet ir puikus rašytojas, sukūręs trilogiją apie save ir savo kūrybą. „Laterna magica“ – pirmoji trilogijos knyga. Čia autorius sodriai, su žaisminga ironija pasakoja savo biografiją, prisimena vaikystę, jaunystės metus, pirmus sceninius bandymus, pirmuosius savo filmus, samprotauja apie savo profesiją, meną, kūrėjo vietą visuomenėje. Knyga išversta į daugelį kalbų. I. Bergmano prisiminimai – įdomi metaanalizė, puikus literatūrinis autoportretas. Juos žada išlelsti leidykla „Alma littera“.

 

Tą vasarą, kai man sukako šešiolika, mane išsiuntė į Vokietiją kaip Austauschkind1. Tai reiškė, kad šešias savaites gyvensiu vokiečių šeimoj, turinčioj mano amžiaus vaikiną. Kai jam prasidės vasaros atostogos, mudu važiuosim į Švediją, ir jis tiek pat laiko galės praleisti pas mus.

Aš patekau į pastoriaus šeimą nedideliame Hainos kaimelyje, kuris buvo Tiuringijoj tarp Veimaro ir Elzenacho. Kaimas buvo slėnyje, tarsi apjuostas turtingų sodybų. Tarp jų tingiai rangėsi drumstas upelis. Stūksojo didžiulė bažnyčia, buvo aikštė su paminklu karo aukoms ir autobusų stotelė.

Šeima buvo didelė: šeši sūnūs, trys dukterys, pastorius, jo žmona ir senstelėjusi jų giminaitį, djakonė, arba dlenende Schwester2. Ji buvo ūsuota, smailai prakaitavo ir geležine ranka valdė visą šeimą. Šeimos galva – čiuplus žmogutis ožio barzdele, geromis mėlynomis akimis, su vatos gumulėliais ausyse ir juoda berete, užsmaukta beveik iki pat akių. Jis buvo apsiskaitęs, muzikalus, grojo keletu instrumentų ir giedojo švelniu tenoru. Jo žmona – išvargusi ir nuolanki storulė, dažniausiai tūnodavo virtuvėj. Ji kartais droviai patapšnodavo man per skruostą, lyg norėdama atsiprašyti už namų skurdą.

Mano draugas Hanesas buvo tarsi iškirptas iš nacionalsocialistinės propagandos žurnalo: aukštas, šviesiaplaukis, mėlynakis, žvalia šypseną mažom ausim ir jau prasikalu­sia barzda. Mudu iš visų jėgų stengėmės suprasti viens kitą, bet tai buvo nelengva. Vokiečių kalbą supratau tiek, kiek mus išmokė per gramatikos kalimo pamokas: pašnekesiai svetima kalba neįėjo į mokymo planus.

Dienos slinko nuobodžiai. Septintą valandą ryto visi vaikai išeidavo į mokyklą, likdavau vienas su seniais. Skaitydavau, klaidžiodavau po apylinkes ir ilgėdavausi namų. Dažnai sėdėdavau pastoriaus kabinete arba lydėdavau jį pas parapijiečius. Važiuodavom senu, išgverusiu automobiliu su pakeliamu stogu – ramioj vidurdienio kaitroj kelias dulkėdavo, krypuodavo riebios ir piktos žąsys.

Paklausiau pastoriaus, ar ir man reikia sveikintis ištiesus ranką ir sakyti „Heil Hitler“, kaip tai daro kiti. Jis atsakė: „Lieber Ingmar, das wird als mehr als eine Hflichinel betrachtet“3. Aš ištiesiau ranką ir pasakiau: „Heil Hitler“, – man tai pasirodė juokinga.

Po kurio laiko Hanesas pasiūlė eiti kartu į mokyklą ir pasiklausyti pamokų. Iš dviejų blogybių pasirinkau mokyklą, kuri buvo didesniame kaime už kelių kilometrų dviračiu nuo Hainos. Mane sutiko su perdėtu nuoširdumu, pasodino šalia Haneso. Klasė buvo erdvi, apleista, drėgna ir šalta, nors už aukštų langų tvyrojo vasaros karštis. Buvo Religionskunde4, bet ant suolų gulėjo Hitlerio „Mein Kampf“. Mokytojas kažką paskaitė iš laikraščio, kuris vadinosi „Der Stūrmer“5. Prisimenu tik vieną frazę, kuri man pasirodė keista. Mokytojas dalykiškai ją pakartojo net keletą kartų: „Von den Juden vergiftet“6. Vėliau aš paklausiau, ką tai reiškia. Hanesas nusijuokė: „Ach, Ingmar, das alles ist nicht fur Auslander!“7

Sekmadieniais visa šeima eidavo į mišias. Mane stebino pastoriaus pamokslai, jis rėmėsi ne Evangelija, o „Mein Kampf“. Po pamaldų parapijos namuose gerdavom kavą. Daugelis vyrų vilkėjo uniformas, ir man ne kartą teko pakelti ranką ir pasakyti „Heil Hitler“.

Visi pastoriaus vaikai dalyvavo kokioje nors organizacijoj: berniukai – „Hitleijugend“, mergaitės – „Bund Deutscher Madel“8. Po pietų būdavo karinės pratybos – su kastuvais vietoj šautuvų – arba sportiniai žaidimai stadione, vakarais klausydavomės paskaitų, po kurių būdavo rodomi filmai, arba dainuodavom ir šokdavom. Šiaip taip išdrįsom maudytis upelyje, nors dugnas buvo dumblėtas, o vanduo – dvokiantis. Primityvioj prausykloj, ko nebuvo nei šilto vandens, nei kitų patogumų, ant virvės kabodavo mėnesinių metu naudojami merginų tvarsčiai, nunerti iš storų medvilninių siūlų.

Veimare turėjo būti švenčiama Partijos diena – didžiulis renginys dalyvaujant pačiam Hitleriui. Klebonijoj prasidėjo sumaištis: buvo skalbiami ir lyginami marškiniai, blizginami auliniai batai, diržų sagtys. Jaunimas išėjo dar auštant. Aš ir likusieji pastoriaus nariai ketinom atvažiuoti vėliau automobiliu. Šeima didžiavosi gavusi bilietus prie pat garbės tribūnos. Kažkuris pajuokavo, kad geresnės vietos gautos per mane.

Tą neramų rytą sučirškė telefonas – skambino man iš namų. Išgirdau tolimą skardų tetos Anos balsą. Būdama nepaprastai turtinga, ji galėjo sau leisti tokį brangų pokalbį. Ji net nemanė skubėti ir tik po valandėlės perėjo prie savo pokalbio tikslo. Teta Ana pasakė, kad Veimare gyvena jos draugė, ištekėjusi už banko direktoriaus, o ji sužinojo iš mano motinos, kad aš gyvenu netoli, paskambino savo draugei į Veimarą ir paprašė, kad mane priimtų. Paskui dar puikia vokiečių kalba pasišnekėjo su pastorium, vėl paprašė perduoti ragelį man ir džiaugsmingai pranešė, kad aš galėsiąs pasimatyti su jos drauge ir gražiais jos vaikais.

Mes atvažiavom į Veimarą apie dvyliktą. Paradas ir Hitlerio kalba turėjo prasidėti trečią. Miestas jau kunkuliavo nuo šventinio susijaudinimo, žmonės šventiškai išsipuošę, kiti su uniformom. Visur grojo orkestrai, namai buvo nukabinėti gėlių girliandom ir transparantais. Skambino bažnyčių varpai: protestantų – niūriai, katalikų – linksmai. Vienoje senoje aikštėje buvo įrengtas tivoli su atrakcionais ir pasilinksminimų paviljonais. Opera skelbė šventinį Vagnerio spektaklį „Rienci“, po to – naktinį fejerverką.

Pastoriaus šeima ir aš susėdom arti garbės tribūnos. Oras prieš audrą buvo tvankus ir slegiantis. Laukdami šventės pradžios gurkšnojom alų, valgėm sumuštinius, išardę riebaluotą paketą, kurį pastoriaus žmona visą kelią spaudė prie stambios savo krūtinės.

Kai laikrodis išmušė trečią, pasigirdo artėjančios perkūnijos grūmėjimas. O gatvėmis nusirito duslus, bauginantis ūžesys, atsimušdamas į namų sienas. Tolumoje į pailgą aikštę įšliaužė juodų atvirų automobilių kortežas. Variklių gaudesys nuslopino įsismarkavusią perkūniją, lietus nusileido lyg permatoma uždanga, griaustinis daužėsi virš švenčiančio miesto.

Audros niekas nepaisė, visų dėmesys, susižavėjimas, palaima buvo sutelkti į vienintelę figūrą. Ji nejudėdama stovėjo ilgame juodame automobilyje, kuris lėtai važiavo per aikštę. Štai jis pasisuko, žvilgsniu aprėpdamas šaukiančius, verkiančius, tarsi apsėstus žmones. Lietus plovė jam veidą, uniforma patamsėjo nuo drėgmės. Paskui lėtai nužengė ant raudono kilimo ir pats vienas nuėjo prie garbės tribūnos. Palydovai sustojo atokiau.

Staiga pasidarė visiškai tylu, tik lietus teškėjo į grindinio akmenis ir baliustradas. Fiureris pradėjo kalbėti. Tai buvo trumpa kalba, aš nedaug ką tesupratau, balsas skambėjo čia iškilmingai, čia su humoru, judesiai buvo sinchroniški, gerai suderinti. Pasibaigus kalbai, visi ėmė šaukti „Heil!“, lietus su perkūnija liovėsi ir karšta saulė suspindo pro juodai mėlynus debesis. Užgrojo didžiulis orkestras, iš šoninių gatvių į aikštę įžygiavo kariai, pražingsniavo pro garbės tribūną ir nutolo teatro ir Katedros link.

Niekada niekur nemačiau tokios baisingos jėgos demonstravimo. Aš rėkiau kartu su visais, kilnojau ranką, kaukiau iš meilės ir susižavėjimo – kaip visi.

Hanesas naktinių pokalbių metu paaiškino man Abisinijos karo esmę: kaip šaunu, kad Musolinis pagaliau pasirūpino tamsoje skendinčiais tenykščiais gyventojais ir dosnia ranka pažėrė jiems senosios italų kultūros turtų. Jis tvirtino, kad net mes tolimojoj Skandinavijoj nesuvokiam, jog žydai po Vokietijos kracho išnaudojo vokiečių tautą. Pasakojo, kaip vokiečiai stato tvirtovę prieš komunizmą, kaip žydai visaip sabotuoja, kalbėjo, kad mes visi privalom mylėti ir gerbti tą žmogų, kuris suformavo mūsų likimą, ryžtingai suvienijo visų valią ir jėgą tautos labui.

Gimtadienio proga gavau pastoriaus šeimos dovaną – Hitlerio fotografiją. Hanesas pakabino ją virš mano lovos, kad „aš visada prieš akis matyčiau šitą žmogų“, kad išmokčiau taip jį mylėti, kaip myli jis ir visa Haidų šeima. Ir aš mylėjau. Keletą metų buvau Hitlerio šalininkas, džiaugiausi jo pasisekimu ir sielojaus dėl jo pralaimėjimų.

Mano brolis buvo vienas Švedų nacionalsocialistų partijos steigėjų ir organizatorių, o tėvas keletą kartų iš eilės balsavo už nacionalsocialistus. Mūsų istorijos mokytojas garbino „senąją Vokietiją“, fizinio lavinimo mokytojas kiekvieną vasarą važiuodavo į Bavarijos karininkų susitikimus, keletas bendruomenės pastorių buvo slapti nacistai, artimiausi mūsų šeimos draugai atvirai simpatizavo „naujajai Vokietijai“.

 

Kai mane pasiekė liudijimai apie koncentracijos stovyklas, protas iš pradžių nenorėjo pripažinti to, ką matė akys. Aš, kaip ir daugelis, laikiau tas nuotraukas sufabrikuotom, propagandiniu melu. Kai tiesa galų gale įveikė pasipriešinimą, mane apėmė neviltis ir pasidygėjimas pačiu savimi, – jis ir šiaip mane kamavo, o tada pasidarė visiškai nepakenčiamas. Tik gerokai vėliau supratau, kad mano kaltė, nepaisant visko, ne tokia jau didelė.

Kaip Austauschkind aš buvau neparengtas, negavęs atitinkamo skiepo, patekau į tikrovę, pilną žėrinčių idealų ir didvyrių garbstymo. Susidūriau su agresyvumu, kuris atitiko manąjį. Išorinis spindesys apakino mane. Aš nebemačiau tamsos.

Kai prabėgus metams po karo vėl atvykau į Geteborgo teatrą artistų fojė skyrė gilus kruvinas plyšys. Vienoj pusėj sėdėjo UFA9 kino žurnalo direktorius, švedų Riksfilmkammare10 organizatoriai ir jų bendrai. Kitoj pusėj – žydai, Segerstedto11 šalininkai, aktoriai, turintys draugų tarp norvegų ir danų. Visi kramtė atsineštus sumuštinius, užsigerdami bjauriu valgyklos gėralu. Čia tvyrojo tokia neapykanta, kad ją, rodos, galėjai pjaustyti peiliu.

Nuaidėjus skambučiui aktoriai išėjo į sceną ir tapo geriausia šalies teatro trupe.

Aš neprasitariau apie savo paklydimus ir nusivylimą. Pamažu subrendo netikėtas sprendimas: daugiau jokios politikos! Tačiau man derėjo visai kitaip nuspręsti.

 

Šventė Veimare užtruko visą vakarą ir visą naktį. Pastorius nuvežė mane į banko direktoriaus vilą – didingą modernų pastatą, išpuoštą marmuru ir apjuostą kvepiančio parko. Visa tyli ir puošni gatvė buvo apstatyta panašiais namais. Užlipęs plačiais laiptais, paskambinau prie durų. Jas atidarė tarnaitė, vilkinti juoda suknia, ant dailiai sudėtų plaukų užsidėjus nėriniais puoštą kepuraitę. Mikčiodamas pasakiau, kas esu ir ko noriu. Ji nusijuokė ir įsitempė mane į prieškambarį.

Tetos Anos draugė buvo aukšta, šviesiaplaukė ir neapsimestinai nuoširdi. Jos vardas buvo Ani (motina – švedė, o tėvas – amerikietis), švediškai kalbėjo su akcentu. Ani buvo elegantiškai apsirengusi, nes vakare turėjo eiti į Operą, į šventinį spektaklį. Mane palydėjo į valgomąjį, kur šeima gėrė vakarinę arbatą su kalter Aufschnitt12. Prie puošniai padengto stalo sėdėjo tokie gražūs žmonės, kokių aš niekur nebuvau matęs. Banko direktorius buvo aukštas tamsiaplaukis ponas su dailia barzdele, akiniais ir meiliai ironiškom akim. Šalia – jauniausia jo dukra Klara, vadinama Klėrchen, labai panaši į tėvą, aukšta, tamsiaplaukė, baltaodė, tamsiomis, beveik juodomis akimis ir blyškiom putliom lūpom. Ji truputį žvairavo, – tai kažkodėl darė ją dar patrauklesnę.

Broliai buvo vyresni, tamsiaplaukiai kaip Klėrchen, bet mėlynakiai. Jų kojos ir rankos buvo elegantiškai ilgos, apsirengę kažkokio anglų klubo švarkais su universiteto emblema ant krūtinės.

Sudribau ant kėdės šalia tetos Ani, kuri įpylė man arbatos ir pasiūlė sumuštinių. Visur – paveikslai, sidabras, minkšti kilimai ant parketo, puošnios marmuro kolonos, sunkios draperijos, lipdiniai virš durų. Svetainėj besileidžiančios saulės spinduliuose žėrėjo langų rozetės.

Po vakarienės mane nuvedė į kambarį, kuris buvo antrame aukšte šalia jaunuoliams skirtų kambarių. Prausykloj rikiavosi bent kelios kriauklės, į grindis buvo įleista vonia. Parodžiusi man visą tą prabangą, Ani atsisveikino. Prieškambaryje išsitempęs vairuotojas, ant laiptų lūkuriavo banko direktorius.

Pasirodė Klėrchen, apsiavus aukštakulniais bateliais (todėl buvo aukštesnė už mane), apsivilkus tamsiai raudona namų suknele, paleidusi plaukus, kurie jai dengė pečius. Juokingu mostu ji sąmokslininkiškai pridėjo pirštą prie lūpų. Paskui paėmė mane už rankos ir ilgu koridorium nusivedė į patalpą su bokšteliu, kuri tikriausiai buvo nenaudojama, nes baldai buvo uždangstyti, o krištolinis palubės šviestuvas apgaubtas tiuliu. Kelios degančios žvakės spindėjo dideliuose sienų veidrodžiuose. Ten jau sėdėjo Klėrchen broliai, rūkė plokščias turkiškas cigaretes ir gurkšnojo konjaką. Ant paauksuoto stalelio stovėjo užsuktas ir paruoštas kelioninis gramofonas. Davidas, jauniausias brolis, sugrūdo į gramofono triūbą porą kojinių.

Ant patefono disko buvo uždėta plokštelė su mėlyna „Telefunken“ etikete. Nuleidus adatėlę, iš juodos dėžės pasigirdo niūroki, prislopinti „Operos už tris skatikus“ uvertiūros garsai. Po sarkastiško diktoriaus paaiškinimo, kodėl ši opera taip vadinasi, suskambėjo daina apie Mekį: „Und Macheath, der hat ein Messer, Doch das Messer sieht man nicht13, paskui „Kanonensong“14, „Ballade vom angenehmen Leben“15 ir „Piratė Dženė“, atliekama Lotės Lenijos. Iš pradžių ji dainuoja įžeistos moters balsu, paskui niekinamai arogantišku ir galiausiai – šveplu ir pašaipiu: „Und wenn dann der Kopf fällt, sag ich: Hoppla!“16

Nepažįstamas pasaulis, apie kurio buvimą nieko nežinojau: nusiminimas be ašarų, besijuokianti neviltis! „Versuch es nur, von deinem Kopf lebt höchstens eine Laus.“17 Siurbčiojau konjaką, rūkiau turkiškas cigaretes ir jaučiau, kaip viskas mane nervina. Kam toks paslaptingumas – naktinis koncertas, užrakintos durys, speciali adapterio adatėlė ir kojinės, sumurdytos į gramofono tribūną? „Tai uždrausta muzika, – pasakė Horstas. – Brechtas ir Veilis – uždrausti, plokštelių slapta parsivežėm iš Londono, kad Klėrchen galėtų pasiklausyti.“

Jis uždeda kitą plokštelę. Levio Ruto orkestras trankiai užgroja „Pirmąjį finalą už tris skatikus“:

Was ich möchte, ist es viel?
Einmal in dem tristen Leben
einem Mann mich hinzugeben.
Ist das ein zu hohes Ziel?18

Čia įsiterpia tarsi iš kapo dudenantis bosas:

Ein guter Mensch sein? Ja, wer wär’s nicht gern?19.

Skęstame kvepiančiuose cigarečių dūmuose, virš parko medžių šviečia mėnulis. Klėrchen pasukusi galvą žiūrį į didelį veidrodį tarp dviejų langų, delnu prisidengia vieną akį. Davidas pripildo mano taurę. Ši akimirka plyšta tarsi pūslelė, aš nesipriešindamas persikeliu į kitą akimirką, kuri netrukus taip pat sprogsta, ir taip vis tolyn, tolyn.

„Operos už tris skatikus“ finalas:

Und man siehet die im Lichte
Die im Dunkeln sieht man nicht
20

Aš nesupratau žodžių arba supratau ne visus, bet tarytum protingas gyvulys jutau intonaciją. Aš ir dabar tartum girdžiu, – ji įsiskverbė į slapčiausias mano sąmonės gelmes, kad ten pasiliktų visam laikui ir taptų mano paties dalimi.

Prabėgus dvidešimčiai metų aš pagaliau pastačiau Švedijoj „Operą už tris skatikus“. Koks apgailėtinas kompromisas, kokia didelių ambicijų parodija, koks mano bailumas, kokia įgytos patirties išdavystė! Aš galėjau naudotis visais resursais – ir meniniais, ir materialiais – bet patyriau nesėkmę, nes buvau kvailas ir pasipūtęs – baisiausias derinys režisūroj. Net neprisiminiau blyškiai apšviesto Klėrchen veido, ryškios mėnesienos, turkiškų cigarečių ir Davido, palinkusio virš juodo nešiojamo gramofono.

Mes galėjom naudotis subraižytom „Telefunken“ plokštelėm, bet klausėmės jų išsi­blaškę ir sutarėm, kad muziką reikia iš naujo instrumentuoti. Provincijos idiotai, neprausta­burniai genijai. Taip buvo tada, o kaip dabar?

Koncertas tęsėsi – skambėjo Luiso Armstrongo, Fetso Volerio ir Diuko Elingtono muzika. Aš užsnūdau nuo įtampos ir konjako, bet kai netrukus atsibudau, jau gulėjau didelėj lovoj: už langų lėtai brėško rytas, Klėrchen sėdėjo kojūgaly, įsisupus į platų chalatą, plaukai suvynioti ant suktukų. Ji smalsiai ir įdėmiai žiūrėjo į mane. Pastebėjusi, kad aš nubudau, linktelėjo galvą nusišypsojo ir be garso išėjo iš kambario.

 

Po pusmečio gavau laišką; ant voko – tiesi, dosni Klėrchen rašysena, Šveicarijos pašto antspaudas. Pasišaipydama ji priminė, kad mudu buvom pasižadėję vienas kitam rašyti, bet aš tikriausiai pamiršau susitarimą. Rašė, kad vėl grįžo Į pensioną, tėvai išvažiavo pas draugus į Kanadą, o ji po egzaminų žada toliau mokytis Paryžiaus meno mokykloj. Broliai, anglų ambasadoriui padedant, galėjo toliau studijuoti Anglijos universitetuose. Niekas iš jų šeimos jau nebegrįšiąs į Veimarą.

Tai buvo pirmame laiško puslapyje. O štai antrasis puslapis:

Iš tikrųjų mano vardas ne Klara, o Tėja, bet jis mano pase neįrašytas. Kaip aš tau pasakojau, mane auklėjo labai griežtai ir religingai, tikriausiai dabar atitinku savo motinos ir tėvo geros dukrelės vaizdinį.

Esu patyrus daug įvairiausių negalavimų. Pats sunkiausias buvo niežulys, persekiojęs dvejus metus kaip koks siaubo sapnas. Kita kankynė – pernelyg didelis jautrumas. Iki šiol liguistai reaguoju į netikėtus garsus, stiprią šviesą (viena mano akis yra nereginti) ir nemalonius kvapus. Net suknelės prisilietimas prie kūno kartais gali vesti iš proto nuo skausmo. Kai suėjo penkiolika, ištekėjau už jauno austro aktoriaus, norėjau dirbti teatre, bet santuoka buvo nelaiminga, pagimdžiau kūdikį, tačiau jis mirė ir aš grįžau į pensionatą, į Šveicariją. Sausos sutemos traškėdamos leidžiasi ant kūdikio galvos. Nebegaliu daugiau. Verkiu, emalinė mano akis taip pat pasruvusi ašarom.

Įsivaizduoju esanti šventoji arba kankinė. Galiu valandų valandas sėdėti prie didelio stalo užsirakinus kambary (kaip tada, kai mes klausėmės uždraustų plokštelių) ir ilgai žiūrėti į savo delnus. Kartą dešinės rankos delnas smarkiai paraudo, bet kraujas nepasirodė. Vaizduojuos, kad aukojuosi dėl brolių, gelbėdama juos nuo mirtino pavojaus. Įteigiu sau ekstazę ir mintimis kalbuosi su Švenčiausiąja Panele. Žaidžiu tikėjimą ir netikėjimą, maištą ir abejonę. Įsivaizduoju, kad esu atstumta nusidėjėlė, kurią slegia nepakeliama kaltė. Ir čia pat atmetu tą kaltę, pati sau atleidžiu. Visa tai – tik žaidimas. Mano žaidimas.

Tačiau už to žaidimo ribų, viduje, visą laiką išlieku tokia pati, kartais – siaubingai tragiška, kartais – pašėlusiai linksma. Ir viena, ir kita man prieinama be didesnių pastangų. Pasiskundžiau gydytojui (kiek tų gydytojų jau esu aplankius!). Jis paaiškino, kad mano psichiką žalingai veikia svajonės ir tingus gyvenimas. Tikrovei įtvirtinti jis pasiūlė režimą, kuris padėtų išsilaisvinti iš egocentrinio mano kalėjimo. Tvarka. Savidrausmė. Tam tikros užduotys. Korsetas. Mano tėvas – toks švelnus, protingas ir šaltai viską apskaičiuojantis – sako, kad neverta jaudintis, kad viskam yra laikas, kad gyvenimas – kančia, kurią reikia įveikti kantriai ir be cinizmo. Tokios pastangos man svetimos, todėl ketinu dar giliau pasinerti į savo žaidimus, žiūrėdama į juos kur kas rimčiau, jeigu tu supranti, ką turiu omeny.

Parašyk man nedelsdamas apie viską, gali bet kuria kalba, išskyrus švedų, kurią turbūt anksčiau ar vėliau reikės išmokti. Parašyk, mano jaunesnysis broli, papasakok apie save, aš taip tavęs ilgiuosi!

Ji nurodė keletą būsimųjų savo adresų ir baigdama maloniai, bet formaliai atsisveikino: „Mein lieber Ingmar, ich umarme Dich fest, bist Du noch so schrecklich dūnn? Clara“21.

Taip ir neatsakiau į jos laišką. Kalbiniai sunkumai man pasirodė neįveikiami, – aš nenorėjau apsijuokti. Tačiau jos laišką išsaugojau. Panaudojau jį beveik nieko nekeisdamas filme „Ritualas“ 1969 metais.

 

Praleidęs keletą dienų Veimare ir siaubingą savaitę Hainoje, įsivėliau į religini ginčą su „patarnaujančia seserim“. Mat ji pastebėjo, kad aš skaitau Strindbergą, tą, anot jos, kurstytoją, moterų niekintoją ir Dievo dergėją. Papriekaištavusi man dėl tokios netikusios lektūros, ji išreiškė abejonę, ar apskritai verta siųsti Hanesą į šeimą, kurioje leidžiama skaityti tokią literatūrą. Aš prasta vokiečių kalba atsakiau jai, kad mes savo šalyje kol kas turim tikėjimo ir nuomonių laisvę (tuo metu demokratija man vėl pasirodė besanti geras dalykas). Audra nurimo. Aš su Hanesu išsirengiau namo.

 

Visi mes privalėjom susirinkti Berlyne, o iš ten papildomas traukinys turėjo nugabenti į Stokholmą. Mus įkurdino didžiuliuose Keliautojų namuose Berlyno priemiestyje. Iš tetos Ani buvau slapčia gavęs nemaža kelionpinigių, todėl išsisukau nuo planuotos ekskursijos prie miesto paminklų ir kitų įžymybių.

Prie Keliautojų namų įlipau į autobusą ir nuvažiavau iki paskutinės maršruto stotelės. Buvo karšta birželio popietė, šešta valanda. Sutrikęs neryžtingai stypsojau apsuptas triukšmo ir judėjimo, kuris užblokavo visus mano pojūčius. Pasirinkau pirmą pasitaikiusį skersgatvį ir patekau į dar judresnę gatvę. Sekdamas žmonių srautą, priėjau didžiulį tiltą – Kurfiurstenbriuko. Kitoj upės pusėj dunksojo pilis. Ne vieną valandą išstovėjau prie turėklų žiūrėdamas, kaip leidžiasi sutemos, kaip virš dvokiančio vandens tamsėja šešėliai. Triukšmas sustiprėjo.

Perėjau dar vieną tiltą per mažesnę upę su pusiau apsemta prieplauka. Pragarišką kelianti mašina kalė į vandenį polius. Toliau nuleidus inkarą stovėjo barža, pintuose sėdėjo du vyriškiai ir meškeriodami gurkšnojo alų. Nieko neatsitiko, manęs neužkalbino net prostitutės, užėmusios vakarines savo pozicijas. Buvau išalkęs ir ištroškęs, nedrįsau užsukti į kokią nors valgyklą.

Atėjo naktis. Ir vėl nieko neįvyko. Pavargęs ir nusiminęs susistabdžiau taksi, kuris nuvežė mane prie Keliautojų namų ir prarijo visus mano kelionpinigius. Pasirodžiau kaip tik tą minutę, kai vadovai rengėsi skambinti policijai.

Kitą rytą ilgu papildomu traukiniu iš senų vagonų su mediniais suolais ir atvirom įlipimo aikštelėm pajudėjom Švedijos link. Lietus pilte pylė. Stovėjau lietuje apkurtintas dundesio rėkaliojau, vaidinau beprotį, norėdamas atkreipti kieno nors dėmesį, geriausia mergaitės. Net keletą valandų šitaip kvailiojau. Plaukdamas keltu norėjau šokt į vandenį, tačiau bijojau, kad neįtrauktų sraigtas. Artėjant nakčiai, ėmiau vaidinti girtą, pargriuvau ant grindų, vaizduodamas vemiantį. Galiausiai nebeištvėrė strazdanota storulė. Ji griebė man už plaukų, stipriai papurtė ir griežtu balsu pasakė, kad nustočiau apsimetinėjęs. Aš tuoj pat paklusau atsisėdau kampe, suvalgiau apelsiną ir užmigau. Kai atsibudau, mes jau buvom Sioderteljėj.

 

Naktimis dažnai sapnuoju Berlyną. Tai ne tikras Berlynas, o inscenizacija: slegiantis, begalinis miestas su aprūkusiais didingais pastatais, bažnyčių bokštais ir paminklais. Aš klaidžioju, pro mane kriokia nesibaigiantis mašinų srautas, viskas man čia svetima, nors ir gerai pažįstama. Jaučiu siaubą ir savotišką pasitenkinimą, puikiai žinau, kur einu: ieškau buto anapus tiltų, toje miesto dalyje, kur kažkas turi įvykti. Užlipu ant stačios kalvelės, tarp namų grėsmingai praskrenda lėktuvas, galų gale atsirandu prie upės. Iš vandens, užtvindžiusio šaligatvį, su gerve traukiamas prigėręs arklys, išpampęs kaip banginis.

Smalsumas ir baimė gena mane tolyn, aš turiu suspėti į viešą bausmių vykdymo vietą. Čia sutinku mirusią savo žmoną mudu švelniai apsikabinam ir einam į viešbučio kambarį pasimylėti. Ji tipena šalia smulkiais žingsneliais, mano ranka apglėbusi jos šlaunį. Gatvėje ryški šviesa, nors saulė šviečia pro miglą. Tamsiu dangumi bėga debesys. Pagaliau suprantu, kad patekau į uždraustą kvartalą. Čia yra Teatras, kuriame rodomas nesuvokiamas spektaklis.

Tris kartus mėginau atkurti tą savo sapnuotąjį miestą. Parašiau radijo pjesę, kuri vadinosi „Miestas“. Joje buvo pasakojama apie žlungantį didmiestį su griūvančiais namais ir apsemtom gatvėm. Po keleto metų sukūriau filmą „Tylėjimas“. Dvi seserys ir mažas berniukas patenka į didžiulį karingą miestą, kur šnekama nesuprantama kalba. Paskutinis mano bandymas – „Gyvatės kiaušinis“. Meninė šio filmo nesėkmė ta, kad aš tą miestą pavadinau Berlynu, o veiksmą perkėliau į 1920 metus. Tai buvo neapgalvota ir kvaila. Jeigu aš būčiau kūręs sapnuotąjį Miestą, kurio nėra, bet kuris toks realus ir skvarbus savo kvapais ir dundesiu, jei būčiau pasirinkęs šitokį Miestą, būčiau turėjęs visišką laisvę, jautęsis kaip namie, o svarbiausia – būčiau galėjęs įvesti žiūrovus į svetimą, bet paslaptingai pažįstamą pasaulį. Mane, deja, sugundė tas klaidžiojimas po Berlyną trisdešimtųjų metų vidury, vasaros vakarą, kai nieko neįvyko. „Gyvatės kiaušinyje“ parodžiau Berlyną, kurio niekas neatpažino, netgi aš pats.

 

Išsivadavęs iš geležinio mokyklos korseto, aš pasileidau šuoliais kaip pašėlęs arklys ir sustojau tik po šešerių metų, tapęs Helsingborgo teatro vadovu. Literatūros istorijos žinių sėmiausi iš Martino Lamo22. Jo paskaitos apie Strindbergą buvo pašaipios, provokuojančios ir žeidžiančios nekritišką mano susižavėjimą. Tik po daugelio metų supratau, kokia tai buvo geniali šio rašytojo kūrybos analizė. Aš dirbau senamiesčio jaunimo klube, kuris vadinosi „Master–Olofsgarden“, ten buvau gavęs garbingą pavedimą vadovauti sparčiai besiplečiančiai jų teatrinei veiklai. Čia dar prisidėjo studentų teatras. Netrukus paskaitas universitete ėmiau lankyti tik dėl akių – teatras pasiglemždavo visą mano laiką, išskyrus tas valandas, kurias praleisdavau besimylėdamas su Marija. Ji vaidino Motiną „Pelikane“ ir buvo pagarsėjusi tarp studentų. Kresna, nuožulnių pečių, aukšta krūtine ir stambiom šlaunim. Plokščias veidas, tiesi graži nosis, plati kakta, išraiškingos tamsiai mėlynos akys. Lūpos plonos, subtiliai nuleistais kampučiais. Retoki plaukai nudažyti ryškiai raudona spalva. Marija turėjo neeilinių poetinių gabumų, buvo išleidus savo eilėraščių knygą, kurią išgyrė Arturas Lundkvistas. Vakarais ji sėdėdavo prie kampinio studentų kavinės stalelio, gurkšnodavo konjaką ir be atvangos rūkydavo Virdžinijos cigaretes „Goldflake“, išsiimdama iš tamsiai geltonos skardinės dėžutės, paženklintos raudonu kaip kraujas antspaudu.

Marija daug ko mane išmokė, – tarsi litavimo lempa išdegino intelektualinį mano tingumą, dvasinį apsileidimą ir trikdantį sentimentalumą. Be to, numalšino seksualinį mano alkį – atidarė grotas ir išleido į laisvę pamišėlį.

Mes glaudėmės Sioderyje23, ankštame vieno kambario jos butelyje. Ten stovėjo knygų lentyna, pora kėdžių, rašomasis stalas su šviestuvu ir du čiužiniai su patalyne. Maistą gaminome spintoj, o kriauklėj mazgojom indus ir skalbėm. Kiekvienas sėdėjom ant savo čiužinio ir dirbom. Marija nepaliaujamai rūkė. Norėdamas išsigelbėti, atidengiau priešinę ugnį. Netrukus ir aš ėmiau traukti cigaretę po cigaretės.

Tėvai greitai pastebėjo, kad nebenakvoju namuose. Prasidėjo tyrimas. Tiesa netrukus išplaukė į paviršių, ir aš turėjau pasiaiškinti. Mes su tėvu smarkiai susiginčijom, įspėjau jį, kad nebedrįstų manęs mušti. Tačiau tėvas vis tiek trenkė, o aš kirtau atgal, jis susvyravo ir atsisėdo ant grindų. Motina verkė, maldavo mus būti protingais. Aš atstūmiau ją, ji garsiai suriko. Tą patį vakarą parašiau tėvams laišką ir pasakiau, kad niekada daugiau nesimatysim. Išėjau iš pastoriaus namų jausdamas palengvėjimą. Keletą metų iš tikrųjų nebesilankiau.

Mano brolis mėgino nusižudyti, sesuo, saugodama šeimos garbę, buvo priversta daryti abortą, aš pabėgau iš namų. Tėvai išgyveno alinančią, nuolatinę krizę be pradžios ir pabaigos. Jie vykdė savo pareigas, stengėsi iš visų jėgų ir meldė Dievą pasigailėti. Jų dorovės normos, vertinimai ir tradicijos nepadėjo, niekas nebepadėjo. Mūsų drama vyko visų akyse – ryškiai apšviestoj klebonijos scenoj. Baimė įkūnijo baimės priežastį.

 

Aš gavau keletą profesinių užduočių: Brita fon Horn ir jos Dramos studija pakvietė mane dirbti su profesionaliais aktoriais. Liaudies parkų organizacija pavedė man rengti spektaklius vaikams, pats dar buvau įkūręs nedidelį teatrėlį Piliečių namuose. Daugiausia vaidindavom vaikams, tačiau pamėginom pastatyti ir Strindbergo „Vaiduoklių sonatą“. Aktoriai buvo profesionalai, jiems reikėjo mokėti po dešimtį kronų už vakarą. Po septynių spektaklių toji avantiūra sužlugo.

Kartą mane susirado vienas keliaujančios trupės aktorius ir pasiūlė režisuoti Strindbergo „Tėvą“, jis norėjo gauti pagrindinį vaidmenį. Aš dar turėjau būti jų trupės rekvizitorius ir apšvietėjas. Tuo metu rengiausi laikyti uždelstą literatūros istorijos egzaminą, tačiau pagun­da buvo pernelyg didelė: mečiau studijas, išsiskyriau su Marija ir leidausi kelionėn su Junatano Esbjornsono trupe. Premjera įvyko viename Pietų Švedijos miestelyje. Į mūsų kvietimą atsiliepė septyniolika bilietus nusipirkusių žiūrovų. Recenzija vietiniame laikraštyje buvo triuškinanti. Kitą rytą trupė iširo. Kiekvienas leidosi namo kaip išgalėdamas. Aš turėjau kitai virtą kiaušinį, puskepalį duonos ir šešias kronas.

Labiau apgailėtino sugrįžimo negalėjai įsivaizduoti. Marija neslėpė savo triumfo: ji nepritarė tai mano kelionei. Taip pat neslėpė ir naujo savo meilužio. Keletą naktų mes praleidom trise ankštame jos bute. Po kurio laiko buvau išmestas lauk su pamušta akim ir išnarintu nykščiu. Marijai nusibodo improvizuota mūsų „santuoka“, o mano varžovas buvo už mane stipresnis.

Tada įsidarbinau Operos teatre režisieriaus padėjėju – galima sakyti, be jokio atlyginimo. Viena miela baleto šokėja priglaudė mane ir maitino keletą savaičių. Jos motina gamindavo maistą ir skalbdavo mano apatinius. Skrandžio žaizda užgijo, mane priėmė sufleriu spektakliui „Orfėjas nusileidžia į pragarą“, kur gaudavau trylika kronų už vakarą. Dabar galėjau išsinuomoti kambarį prie Liljanso aikštės ir kartą per dieną sočiai pavalgyti.

Tuo laikotarpiu netikėtai sukūriau dvylika pjesių ir operos libretą. Klesas Hūglandas, studentų teatro vadovas, viską perskaitė ir nusprendė pastatyti „Kasperso mirtį“. Tai buvo begėdiškas Strindbergo pjesės „Paskutinė Kasperso gavėnios diena“ ir senos dramos „Envaras“ plagiatas, bet tai manęs nė kiek netrikdė.

Premjera pasisekė, net recenzija buvo išspausdinta „Svenska Dagbladet“. Paskutinio spektaklio metu parteryje sėdėjo Karlas Andersas Diumlingas24, naujasis „Svensk Filmindustri“ šefas, ir Stina Bergman, Jalmaro Bergmano25 našlė, rankraščių skyriaus vedėja. Kitą dieną Stina mane pasikvietė, ir aš pasirašiau sutartį vieneriems metams. Dabar turėjau atskirą kabinetą, rašomąjį stalą, telefoną ir vaizdą į miesto stogus iš Kungsgatano 30. Atlyginimas – penki šimtai kronų per mėnesį.

Taigi buvau gerbiamas žmogus, turėjau nuolatinį darbą, kiekvieną dieną punktualiai sėsdavau prie rašomojo stalo, taisydavau scenarijus, kurdavau dialogus ir paraiškas būsimiems filmams. Mes buvom penki „negrai scenaristai“, protingai ir motiniškai vadovau­jami Stinos Bergman. Kartais pas mus užsukdavo kuris nors režisierius, dažniausiai Gustafas Mulanderis26, visada malonus, bet pakankamai orus. Aš jam įteikiau scenarijaus rankraštį apie mokyklinius savo metus. Mulanderis perskaitė ir pasiūlė filmuoti. „Svensk Filmindustri“ jį nupirko, ir aš gavau penkis tūkstančius kronų – didžiulę sumą. Alfas Šiobergas27, kuriuo žavėjausi, turėjo būti to filmo režisierius. Pavyko įsiprašyti, kad man leistų stebėti filmavimą.

Pasišoviau būti savotišku režisieriaus padėjėju. Šiobergas, priimdamas mano prašy­mą, pasielgė labai mielaširdingai – juk aš net nežinojau, ką režisieriaus padėjėjas turi veikti, todėl, suprantama, tik maišiausi po kojom ir visiems buvau tikras kryžius. Dažnai, užmiršęs savo vaidmenį, kišdavausl į režisieriaus darbą. Kai mane sugėdydavo, užsidarydavau sandėliuke ir verkdavau iš įtūžio, bet nepasiduodavau: galimybės mokytis pas meistrą buvo neribotos.

Vedžiau Elzę Fišer, bičiulę dar iš klajojančio teatro laikų. Ji buvo šokėja ir choreografė, labai gabi, maloni, protinga ir turinti humoro jausmą. Mudu gyvenom dviejų kambarių bute Abrahamsberge. Likus savaitei iki vestuvių, aš pabėgau nuo jos, bet vėl sugrįžau. 1943 metais, Kalėdų išvakarėse, mums gimė dukra.

 

Filmuojant „Pjudymą“, man buvo pasiūlyta vadovauti Helsingborgo teatrui. Istorija buvo tokia: Helsingborge buvo seniausias šalyje Miesto teatras. Dabar buvo ketinama jį uždaryti, o jam skirtas lėšas perduoti ką tik pastatytam Malmės teatrui. Tai įžeidė vietinius patriotus, ir jie nusprendė kiek galėdami tęsti darbą. Buvo išsiuntinėti kvietimai daugeliui teatro veikėjų, bet šie, sužinoję, kokios čia sąlygos, atsisakė. Nebeišmanydama, ko teatro griebtis, valdyba kreipėsi į garsų „Stockholms – Tidningen“ teatro kritiką Herbertą Grevenijų, kuris atsakė: jeigu jums reikia teatro maniako, kuris dar būtų gabus ir turėtų tam administracinių įgūdžių (aš visus metus vadovavau Piliečių namų vaikų teatrui), pakalbinkit Bergmaną. Jie paabejojo ir paklausė patarimo.

Nusipirkau pirmą savo gyvenime skrybėlę, kad daryčiau rimto žmogaus – nors toks nebuvau, įspūdį, ir nuvažiavau į Helsingborgą susipažinti su teatru. Jis atrodė apgailėtinai, patalpos nušiurusios, nešvarios, spektakliai – maždaug du kartus per savaitę, o bilietų būdavo parduodama ne daugiau kaip dvidešimt aštuoni.

Nepaisant viso to, pamilau šį teatrą iš pirmo žvilgsnio, bet iškėliau daugybę reikalavimų: atnaujinti trupę, suremontuoti pastatą, padidinti premjerų skaičių, įvesti abonementinę sistemą. Valdyba, mano nuostabai, neprieštaravo. Aš tapau pačiu jauniausiu teatro vadovu Švedijos teatro istorijoj, galėjau rinktis aktorius ir kitus bendradarbius. Mūsų sutartys buvo sudaromos aštuoniems mėnesiams. Paskui kiekvienas turėjo verstis pagal sugebėjimus.

Teatre buvo privisę rudų šuns blusų. Buvusieji aktoriai, ko gero, turėjo joms imunitetą, o dabartinius, jaunesnio kraujo, smarkiai kandžiojo. Teatro restorano kanalizacijos vamzdis ėjo per vyrų grimo kambarį, ant radiatoriaus palei sieną nuolat lašėjo šlapimas. Seną pastatą varstė skersvėjai. Nuo aukštų ir tamsių scenos ardų sklido keistos dejonės, tarsi nerimstančių demonų aimanos, šildymo sistema veikė prastai. Kai žiūrovų salėj buvo išluptos grindys, pamatėm šimtus nuo smalkių išdvėsusių žiurkių. Likusios gyvos buvo stambios, nebailios, dažnai išlįsdavo iš savo urvų. Net nutukęs mūsų mašinisto katinas turėdavo slėptis jų užpultas.

Nenorėčiau pasiduoti nostalgijai, bet man ten buvo tikras rojus. Erdvi scena – tiesa, skersvėjų perpučiama ir nešvari, bet grindys švelniai pasvirusios į rampą, uždanga sulopyta ir nusidėvėjus, bet išdažyta balta, raudona ir auksine spalva. Grimo kambariai primityvūs, ankšti, su keturiom kriauklėm. Aštuoniolikai žmonių – du tualetai.

Tačiau kiekvieną vakarą eidamas į savo teatrą, sėsdamas į savo vietą grimo kambaryje ir sykiu su draugais ruošdamasis spektakliui, pamiršdavau visus nepatogumus.

Mes be paliovos repetavom ir vaidinom. Pirmaisiais metais per aštuonis mėnesius parengėm devynias programas. Antraisiais metais – dešimt. Repetuodavom tik tris savaites, o ketvirtą rodydavom premjerą. Nė vienos pjesės nevaidindavom ilgiau kaip dvidešimt kartų, tik antraisiais metais mūsų naujametinis reviu, turėjęs nepaprastą pasisekimą, buvo rodomas trisdešimt penkis kartus. Kasdieninis gyvenimas nuo devintos ryto iki vienuoliktos vakaro būdavo atiduodamas teatrui. Puotaudavom irgi nemažai, bet mūsų šventes griežtai ribojo fatališkai menki finansai. Negalėjom rodytis prabangioj restorano „Grand“ salėj, tačiau būdavom mieli svečiai užkaboryje prie kiemo laiptų, kur šeimininkas mums atnešdavo specialiai pagamintos „piutipanos“28, alaus ir degtinės. Čia mums mielai suteikdavo kreditą, į skolininkus buvo žiūrima pro pirštus. Šeštadieniais po repeticijų Falmano konditerija prie Stortorgeto vaišindavo šokoladu su tikra (krizės metais) plakta grietinėle ir tortu.

Helsingborgo gyventojai buvo mums nepaprastai draugiški ir vaišingi. Dažnai vakarodavom pas kokį nors miesto turtuolį. Kai aktoriai susirinkdavo ten po spektaklio, kiti jau būdavo pavalgę ir šaipydavosi žiūrėdami, kaip išalkę artistai kemša, geria prie vėl naujai padengtų ir gausiais valgiais nukrautų stalų.

Vienas turtingas saldumynų pardavėjas turėjo priešais teatrą savo krautuvėlę. Ten būdavo gaminamas dienos patiekalas, kainuojantis vieną kroną, nuomojami kambariai, butai apgriuvusiame XVIII amžiaus name, kuris stovėjo kieme. Pro langų rėmų plyšius skverbėsi laukinės vynuogės, tualetas buvo laiptinėj, o vanduo – kolonėlėj, tašytais akmenimis grįstame kieme.

Didžiausias atlyginimas buvo aštuoni šimtai kronų, mažiausias – trys šimtai. Vertėmės kaip išmanydami, skolindavomės, imdavom avansą. Niekam neatėjo į galvą protestuoti prieš tokias varganas sąlygas – buvom dėkingi už tą nepaprastą laimę kiekvieną vakarą vaidinti, kiekvieną dieną repetuoti. Mūsų pastangos buvo atlygintos. Pirmaisiais metais sulaukėme šešiasdešimties tūkstančių lankytojų, miesto valdžia vėl paskyrė mums lėšų. Tai buvo neabejotina pergalė. Sostinės laikraščiai ėmė rodyti daugiau dėmesio mūsų spektakliams, ir tai stiprino pasitikėjimą.

Pavasaris tais metais buvo ankstyvas, ir mes nutarėm surengti išvyką į gamtą, į Arildą. Įsitaisėme bukų miško pakraštyje, – iš ten buvo matyti pavasariškai švelni jūra, – valgėm atsivežtą maistą, gurkšnojom pigų raudoną vyną. Įkaušęs surezgiau kalbą, miglotais žodžiais tvirtinau, kad mes, teatro žmonės, gyvenam ant ištiesto Dievo delno, esam išrinkti nešti kitiems skausmą ir džiaugsmą. Kažkuris užtraukė Marlenos Dytrich dainą: „Wenn Du Geburtstag hast, bin ich bei Dir zu Gast die ganze Nacht“29. Manęs niekas nesiklausė, pamažu užsimezgė bendras pokalbis, kai kurie šoko. Pasijutau nesuprastas ir paėjęs į šalį išsivėmiau.

 

Į Helsingborgą atvažiavau be šeimos. Pavasarį paaiškėjo, kad ir Elzė, ir nesena gimusi mūsų dukrelė turi tuberkuliozę. Elzė gydėsi privačioj sanatorijoj netoli Alvestos. Mokestis už sanatoriją prilygo mano mėnesio algai. Lena atsidūrė Sachskos vaikų ligoninėj. Aš „tebevariau“ scenarijus „Svensk Filmindustri“ – tik šitaip galėjau vargais negalais išlaikyti šeimą.

Vienišumą stiprino dar ir tai, kad buvau ir vadovas, ir viršininkas. Tiesa, turėjau pagalbininką – ekonomikos direktorių – įsidėmėtiną žmogų, keleto siuvimo reikmenų krau­tuvių Stokholme savininką. Jis jau kelinti metai vadovavo šalia Ringvegeno įsikūrusiam Boulevardteatrem, kuriame buvau pastatęs keletą pjesių. Kai paprašiau jo atvažuoti į Helsingborgą, jis nedelsdamas priėmė mano pasiūlymą. Tai buvo uolus aktorius mėgėjas, mielai vaidindavo nedidelius vaidmenis, viengungis, mylėjo jaunas merginas, nors turėjo atstumiančią išvaizdą, kuri iš dalies slėpė gerą jo sielą. Jis ir žiūrėjo, kad teatrui užtektų pinigų. Kai kasa ištuštėdavo, surinkdavo iš savo krautuvių pelną. Mane jis laikė pamišėliu, šypsodamas sakydavo: čia tu viską sprendi. Aš tuo ir naudojausi, dažnai šiurkščiai ir akiplėšiškai. Todėl ir jaučiausi vienišas.

Elzė Fišer, turėjusi tapti teatro choreografe ir šokėja, vietoj savęs pasiūlė vieną draugę, kuri taip pat mokėsi pas Mari Vigman30. Tai buvo Elen Lundstriom, ką tik ištekėjus už Kristerio Striomholmo, tada dar nežinomo fotografo. Ji atvažiavo į Helsingborgą, o Kristeris išvyko į Afriką. Elen buvo graži, erotika spinduliuojanti moteris, gabi, originali ir jausminga.

Mūsų trupė pamažu pasidavė promiskuitetui. Netrukus visi žemiau pilvo turėjom utėlių, retkarčiais iškildavo pavydo scenos. Teatras buvo mūsų namai, bet šiaip jau buvom pakrikę ir troškome bendrauti.

Mudu su Elen daug nesvarstydami leidomės į tokius santykius, kurių nereikėjo ilgai laukti – Elen tapo nėščia. Prieš Kalėdas Elzę išleido trumpų atostogų. Susitikom Stokholme pas jos motiną. Papasakojau, kas atsitiko, ir pasakiau, kad noriu išsiskirti ir gyventi su Elen. Pamačiau, kaip Elzės veidas sustingo iš skausmo. Ji sėdėjo virtuvėj prie stalelio – nuo ligos paraudusiais skruostais, kietai sučiauptom vaikiškom lūpom. Galiausiai tyliai pasakė: „Tau dabar reikės mokėt alimentus, ar tu išgalėsi, vargšeli?“ Aš piktai atrėžiau: „Jeigu galėjau mokėt po aštuonis šimtus kronų per mėnesį už tą velnio sanatoriją, sukrapštysiu ir alimentams. Nesijaudink“.

Aš nepažįstu to žmogaus, koks buvau prieš keturiasdešimt metų. Mano pasibjaurėjimas toks didelis, o atsiribojimo mechanizmas taip gerai veikiantis, kad dabar sunku prisišaukt iš atminties tą paveikslą. Nuotraukos čia mažai tepadeda. Jos tik parodo maskaradą, giliai įsišaknijusį maskaradą. Kai tik pajusdavau, kad esu puolamas, imdavau kandžio­tis kaip išgąsdintas šuo. Niekuo nepasitikėjau, nieko nemylėjau ir nesiilgėjau. Seksas mane buvo tarsi apsėdęs, nuolat pakišdavo koją mano ištikimybei ir nulemdavo mano veiksmus; kamuodavo geismas, baimė, nuogąstavimai ir sąžinės graužimas.

Taigi buvau įtūžęs ir vienišas. Darbas teatre kiek sušvelnindavo įtampą, kuri trumpam išnykdavo pasigėrus ar patyrus orgazmą. Žinojau, kad sugebu žmones įtikinti, priversti juos daryti tai, ką noriu, turiu šiek tiek išorinio žavesio, kuriuo panorėjęs galiu pasinaudot, galiu ne. Suvokiau, kad turiu talentą gąsdinti ir sukelti sąžinės graužimą, nes jau nuo pat vaikystės buvau susipažinęs su baimės ir sąžinės poveikiu. Trumpai tariant, turėjau galių, bet nemo­kėjau jomis džiaugtis.

 

Mes miglotai tesuvokėm, kad visai netoli siautėja karas. Kai amerikiečių armados pasirodė virš Sundo31, variklių gausmas nustelbė aktorių balsus. Prabėgom perskaitę stambiąsias antraštes, mes sustodavom prie teatro naujienų. Pabėgėlių būriai, persikėlę per Sundą, susilaukdavo tik atsainoko mūsų dėmesio.

Kartais savęs klausiu – kaip tada atrodė mūsų spektakliai? Aš teturiu pluoštelį nuotrau­kų ir pageltusių laikraščių iškarpų. Repeticijų laikotarpis būdavo trumpas, pasirengimas – paviršutinis. Žiūrovams pateikdavom greitomis sulipdytą plataus vartojimo produkciją. Bet man atrodo, kad viską darėm gerai, – juk nauda buvo. Jauniems žmonėms nuolat reikia naujų užduočių. Kiekvienas instrumentas turi būti visaip bandomas ir grūdinamas. Įgūdžiai įgyjami glaudžiai ir tvirtai bendraujant su publika. Per pirmuosius metus pastačiau penkias pjeses. Nors rezultatas buvo abejotinas, vis dėlto tai buvo naudinga. Nei aš, nei mano draugai neturėjom pakankamai patirties, kad galėtume įsigilinti į visą Makbeto dramos problematiką.

Kartą vėlai vakare ėjau iš teatro namo. Staiga supratau, ką turi daryti raganos, pasirodančios paskutiniame dramos veiksme. Makbetas ir Ledi Makbet guli lovoj, ji – nugrimzdus į sapną, Jis – tik snūduriuoja. Ant sienos karštligiškai blaškosi šešėliai. Iš grindų ties lovos kojūgaliu pasirodo raganos, susiglaudusios kuždasi, kikena. Jų kūnai linguoja kaip vandens augalai sraunioj upėj. Už scenos kažkas suduoda per išderinto pianino stygas. Pusplikis Makbetas, nusigręžęs nuo jų, klūpo lovoje, raganų jis nemato.

Stabtelėjęs tuščioj gatvėj tyliai apsidžiaugiau: velniai rautų, aš esu talentingas, gal net genijus. Iš susijaudinimo ėmė suktis galva, pasidarė šilta. Už visų mano nesėkmių slypėjo tvirtas pasitikėjimas – plieninė atrama, laikanti netvirtus mano sielos griuvėsius. Aš daug kur mėgdžiojau savo mokytojus – Alfą Šiobergą ir Ulofą Mulanderį32, vogiau visa, ką tik galima buvo pasivogti, ir lopiau savo kūrinius. Teatro teoriją mažai teišmaniau. Buvau šiek tiek skaitęs Stanislavskį, kuris tada buvo madingas tarp jaunu aktorių, bet aš jo nesupratau arba nenorėjau suprasti. Taip pat neturėjau galimybių susipažinti su užsienio teatro menu, buvau savamokslis tikrąja to žodžio prasme, tikras kaimo genijus.

Jei kam nors būtų šovę į galvą manęs ar mano draugų paklausti, kokia to mūsų plėšymosi priežastis – būtume tik skėstelėję rankomis. Mes vaidinom, todėl kad norėjom vaidinti. Kas nors turi stovėti scenoj, atsigręžęs į tamsoje sėdinčius žmones, o kad tie „stovintys scenoje“ mes – tiesiog pasisekimas. Tačiau visa tai buvo puiki mokykla. Dėl rezultatų būtų galima ginčytis. Aš taip norėjau būti Prosperas, bet dažniausiai blioviau kaip Kalibanas,

Po dvejus metus trukusių tokių laukinių grumtynių mane pakvietė į Geteborgą, iš aš, viską metęs, išvykau kupinas entuziazmo ir nesutrikdomo pasitikėjimo savimi.

 

Mano paties pasirinkta tremtis prasidėjo 1976 metų pavasarį Paryžiuje. Paklajojęs po pasaulį, grynai per atsitiktinumą atsiradau Miunchene. Taip pat atsitiktinai patekau į Rezidencteater, kuris yra tartum Bavarijos Dramatenas: trys scenos, maždaug tokio pat pajė­gumo aktorių trupė, panašaus dydžio valstybinės dotacijos, toks pat statomų spektaklių skaičius. Ten aš sukūriau vienuolika spektaklių, pasisėmiau nemaža patirties ir padariau nemaža kvailysčių.

Teatro pastatas įspraustas tarp Operos ir Rezidencijos33, jo fasadas atgręžtas į Makso Jozefo aikštę. Šis pastatas, anot pačių bavarų, daro Schnaps Idee34 įspūdį, ir tai visiškai atitinka tikrovę. Tuoj po karo greitomis sulipdytas – skirtingai nuo puošnios Operos jis yra pats bjauriausias statinys ne vien savo išore, bet ir vidumi.

Salė, kurioje telpa daugiau kaip tūkstantis žiūrovų, panaši į nacių laikų kino teatrą. Grindys neturi nuožulnumo, todėl žiūrovui sunku matyti sceną, kėdės ankštos, pragariškai nepatogios, tarp eilių pernelyg siauri tarpai. Smulkesnio sudėjimo žmogus dar gali patogiau sėdėti, bet jam užstos stambesni. Aukštesnis, tarkim, normalaus ūgio švedas matys geriau, bet kėdėje jausis kaip sukaustytas. Tarp scenos ir žiūrovų beveik nėra tarpo, nesuprasi, kur baigiasi scena ir prasideda žiūrovų salė, arba atvirkščiai. Čia vyrauja žiurkių pilkumo ir nešvaraus plytų raudonumo spalvos, balkonų pakraščiai išpuošti pūpsančiais auksiniais ornamentais. Palubėje mirkčioja kraupus neoninis sietynas, ant sienų – irgi neoniniai garsiai zirziantys šviestuvai. Teatro mašinerija susidėvėjus ir išjungta, nes valdžia pripažino ją esant pavojingą gyvybei. Administracinės patalpos ir artistų grimo kambarėliai ankšti, grėsmingi žmogaus sielai. Visur tvyro vokiškų valymo priemonių kvapas, primenanti dezinfekciją arba kareivių viešnamį.

Vakarų Vokietija turi daug miesto teatrų, tačiau geriausios pajėgos sutelktos vos keliuose iš jų: gal dėl to, kad ten gerai moka, o gal kad nėra rizikos būti nepastebėtam. Teatrų direktoriai ir kritikai čia labai paslankūs. Iš visų pakraščių suvažiuoja pasižiūrėti, ką tu veiki. Didieji drakonai kultūrinėse skiltyse, ne taip kaip kitų šalių laikraščiai, rodo nepaprastą susidomėjimą teatru, tikriausiai manydami, kad teatro negalima painioti su video- ir popmuzika. Bevelk nėra dienos, kad nepasirodytų išsami apžvalga apie kokį nors teatrinį įvykį arba straipsnis apie nesiliaujančią karštą diskusiją teatro tema.

Čia beveik nėra algą gaunančių režisierių ar scenografų, Ir tai didelis pranašumas. Su aktoriais sudaroma sutartis tik vieneriems metams – vadinasi, jie bet kada gali netekti darbo. Tik išdirbusių daugiau kaip penkiolika metų nevalia atleisti. Toks pragyvenimo netikrumas turi ir teigiamų, ir neigiamų bruožų. Teigiamos savybės akivaizdžios, todėl jų neverta komentuoti. O neigiamos – intrigos, piktnaudžiavimas valdžia, agresyvumas, padlaižiavimas, baimė ir šaknų neturėjimas. Teatro direktorius, persikeldamas į kitą miestą, iš buvusios darbovietės pasiima dvidešimt ar trisdešimt aktorių ir tiek pat išvaro į gatvę naujoje. Tokiai sistemai nesipriešina netgi profsąjungos.

Darbo ritmas intensyvus. Didžiajai scenai rengiamos ne mažiau kaip aštuonios pjesės. Filialo scenai – keturios, o Eksperimentinėje spektaklių skaičius įvairuoja. Vaidinama kasdien, be poilsio dienų, repetuojama šešias dienas per savaitę, net ir vakarais, Repertuaras įvairus, spektakliai kasdien keičiami, jau daug metų čia repertuarą sudaro maždaug trisdešimt pastatymų. Pavykęs spektaklis gali būti rodomas daugiau kaip dešimt metų.

Profesionalumas šiame teatre – labai aukšto lygio, taip pat ir žinios, sugebėjimai, mokėjimas kantriai ir nesiskundžiant pakelti nesėkmes, persekiojimus ir netikrumą dėl ateities.

Kaip minėjau, visi čia dirba sunkiai, repetuojama retai kada ilgiau kaip aštuonias ar dešimt savaičių. Režisierius arba aktorius, pripratęs prie šiltesnio klimato ir palankesnio požiūrio į mėgėjišką meną, savo privačiai terapijai čia nerastų ekonominių sąlygų. Visa veikla sutelkta norimam rezultatui pasiekti, nors nėra kito tokio anarchistinio ir viskuo abejojančio teatro, kaip vokiečių. Gal dar lenkų.

 

Atvykęs į Miuncheną buvau įsitikinęs, kad gana gerai moku vokiečių kalbą. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad klydau.

Pirmą kartą susidūriau su šia problema per bendrą Strindbergo pjesės „Sapnų žaidi­mas“ skaitymą. Sėdėjo keturiasdešimt keturi puikūs aktoriai ir aktorės. Žiūrėjo į mane kupini lūkesčių, galima sakyti, netgi palankiai. O mane ištiko visiškas fiasko: mikčiojau, pamiršda­vau žodžius, painiojau artikelius ir sintaksę, raudonavau, prakaitavau ir maniau sau: jeigu ištversiu šitą gėdą, vėliau galėsiu įveikti bet ką „Det arsynd om manskorna!“ (Gaila žmonių!) vokiškai būtų „Es ist Schade um die Menschen!“ Tai visai nepanašu į taikų ir švelnų Strindbergo šūksnį.

Pirmieji metai buvo sunkūs. Jaučiausi kaip invalidas be rankų ir kojų, pirmą kartą suvokiau, kad reikiamas žodis, pasakytas tinkamu momentu, pats patikimiausias instru­mentas dirbant su aktoriais. Žodis, neardantis darbo ritmo, netrikdantis aktoriaus susikau­pimo ir leidžiantis klausytis pačiam. Taiklus, efektyvus žodis, ištartas intuityviai, visada toliau pataiko. Įtūžęs, nusiminęs ir netekęs kantrybės turėjau pripažinti, kad tokių žodžių trūksta apgailėtinoj mano šnekamojoj vokiečių kalboj.

Po poros metų išmokau rasti kontaktą tik su tais aktoriais, kurie intuityviai suprasdavo, ką jiems noriu pasakyti. Pamažu mums pavyko sukurti bent jau patenkinamą signalų paremtą jausmais ir prisilietimais. Nepaisant šios savo negalios, Miunchene įkūriau kelis geriausius savo spektaklius. Tai labiau vokiečių aktorių nuopelnas – padėjo jų kantrybė, emocinis jautrumas, gebėjimas greitai suprasti, o ne mano veblenimas. Mano amžiuje nebeįmanoma išmokti svetimos kalbos. Tenka griebtis buvusių žinių likučių ir tenkintis atsitiktiniais pataikymais.

Miuncheno teatro publika nuostabi. Ištikima, išprususi, nepripažįstanti socialinių skirtumų. Ji gali būti labai kritiška ir savo nepasitenkinimą išreikšti švilpimu ir šūksniais. Įdomiausia, kad žmonės vis tiek eina į teatrą, nesvarbu, ar spektaklis išpeiktas, ar iškeltas į padanges. Nenorėčiau tvirtinti, kad žiūrovai nepasitiki dienraščių kritikais – jų recenzijos tikriausiai perskaitomos, tačiau pasiliekama teisė patiems spręsti, patinka spektaklis ar ne.

Visada susirenka beveik pilna salė. Jeigu, jų nuomone, spektaklis pavykęs – žiūrovai ploja nuoširdžiai. Iš teatro skirstosi lėtai, tarsi nenoromis, stoviniuoja būreliai ir dalijasi vakaro įspūdžiais. Restoranai Maksimiljano gatvėje ir skersgatvių kavinės pamažu prisipildo žmonių. Vakaras šiltas ir drėgnas, kažkur virš kalnų gruma perkūnija ir ūžia pro šalį lekiančios mašinos. Stoviu susijaudinęs, įaudrintas, gatvėje jaučiu sklindantį maisto kvapą, išmetamųjų dujų tvaiką ir sunkų žiedų aromatą, dvelkianti iš tamsaus parko, klausausi tūkstančių žingsnių aido ir svetimų kalbų skambesio. Čia jau tikras užsienis, manau sau.

Staiga imu ilgėtis namų, savo žiūrovų, nuoširdžiai keturis kartus kviečiančių aktorius nusilenkti, o paskui bėgančių iš teatro, lyg jame būtų prasidėjęs gaisras. Kai prieinu Niubruplaną, jau prie tylių, nešvariu marmuru apdailintų rūmų ima siausti pūga. Ją neša vėjas iš tundros kitapus jūros, šūkauja keli skarmalėti pankai, baltai nykumai išriedami savo vienatvę.

Miunchene buvau priimtas iškilmingai, išskėstomis rankomis: Bergmanas, pabėgęs iš socialistinio pragaro kažkokioj šiaurėj, randa prieglobstį demokratiniame Bavarijos pasaulyje ir puola į platų ir švelnų tikro meškino – Franco Jozefo Štrauso glėbį.

Šventėje, surengtoje mano garbei, aš buvau nufotografuotas su juo – su Didžiuoju. Jis nė kiek nesivaržydamas ėmė naudoti tą nuotrauką savo priešrinkiminėje kovoje, todėl buvau priverstas prašyti apsaugoti mane nuo tokios garbės.

Iškilmingi priėmimai ėjo vienas po kito. „Užburtoji fleita“, aidint susižavėjimo šūks­niams, buvo rodoma didžiausiame miesto kino teatre „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ – per televiziją, su aptarimais ir diskusijom. Vokiečių svetingumas ir smalsumas buvo tiesiog alinantis. Mėginau atsiteisti už tokį geranoriškumą. Stengiausi visur būti mandagus, tik per vėlai supratau, kad Bavarijos visuomenė labai politizuota, o barjerai tarp įvairių partijų ir frakcijų nenugalimi.

Per trumpą laiką sugebėjau visur apsijuokti.

Triukšmingai įsiveržiau į Rezidencteater, atsinešdamas principus ir idėjas, kuriuos buvau įgijęs per ilgą profesinį savo gyvenimą palyginti saugiame Žemės pakraštyje. Padariau fatališką kvailystę, mėgindamas pritaikyti švediškus modelius vokiečių sąlygoms. Sugaišau nemaža laiko, išeikvojau daug jėgų, norėdamas demokratizuoti įvairių teatro nutarimų priėmimo tvarką.

Tai buvo tikras idiotiškumas.

Suorganizavau trupės susirinkimą. Man pavyko išrinkti penkių asmenų aktorių tarybą, kuriai sutelkiau patariamąsias teises. Bet visa tai netrukus nuėjo velniop tikrąja to žodžio prasme. Čia, ko gero, derėtų pridurti, kad Nacionalinis Bavarijos teatras neturi valdybos, jis tiesiogiai pavaldus Bavarijos kultūros ministerijai. Teatru rūpinasi kažkoks pasipūtėlis, vargonais grojantis ministras, pas kurį sunkiau patekti negu pas Kinų imperatorių.

Įveikęs trupės nesutarimus ir pagaliau sudaręs patariamąją tarybą, supratau, kokį monstrą aš čia sukūriau. Metų metais rauginta ir slopinta neapykanta išsiveržė į dienos šviesą, padlaižiavimas ir baimė įgavo neįtikėtiną mastą. Tarp įvairiausių frakcijų įsiliepsnojo priešiškumas. Tokia gudri klasta ir intrigos, kokių Švedijoj neteko matyti net tarp bažnyčios šulų, tapo kasdieniniu maistu ir labiausiai sušiktoj užeigėlėj.

Mūsų teatro direktoriui, atvykusiam iš Vienos, buvo septyniasdešimt metų. Puikus aktorius, deja, vedęs gražią, bet ne tokią gerą aktorę, pamišusią dėl valdžios, baisią intrigantę, kuri tiesiog veržėsi į sceną. Direktorius ir jo Kittemnestra vienudu viešpatavo teatre. Jiedu atkakliai stengėsi įveikti vokiečių teatro šlovę ir nešlovę.

Direktorius apgaudinėjo save manydamas, kad valdo teatrą su tėviška išmintim. Naujai sukurta aktorių taryba negailestingai sugriovė šią iliuziją. Suprantama, jis mane laikė tėviškos meilės savo vaikui griovėju. Žiūrėjo į mane kaip į aršiausią savo priešą, jį karštai palaikė jo žmona, vaidinanti Olgą spektaklyje „Trys seserys“. Mane erzino jos gerklinė kalbėjimo maniera – ji, ko gero, manė, kad tai seksualu. Rimtai patariau jai kreiptis į kalbos specialistą. Šito ji man niekada neatleido.

Manęs ir šefo prasidėjo kova, o aktoriai stebėjo ją, svarstydami, kurią pusę paremti. Mūsų ginklai nebuvo per daug išblizginti. Kova darėsi tragišką nes buvo apnuodyta ankstesnių santykių – anksčiau juk mes nuoširdžiai mylėjom ir žavėjomės vienas kitu.

Tos rietenos sukėlė teatre didžiulę, niekam nereikalingą įtampą. Įnirtingai stengdamasis viską kuo geriau sutvarkyti, aš pamiršau vieną lemtingą dalyką: aktoriai nebuvo tikri dėl savo ateities. Jų baimė buvo suprantama, o drąsa – sunkiau paaiškinama.

1981 metų birželį buvau triukšmingai išvarytas iš teatro. Spektakliai buvo išbraukti iš repertuaro, o man pačiam uždrausta peržengti teatro slenkstį. Dar prisidėjo įvairūs kaltinimai, įžeidinėjimai, perduodami spaudai ir Kultūros ministerijai. Nenorėčiau tvirtinti, kad jaučiausi neteisingai smerkiamas. Jeigu aš būčiau buvęs direktorius, ko gero, būčiau elgęsis lygiai taip pat, tik viską atlikęs greičiau ir ryžtingiau.

Po pusmečio vėl grįžau į tą patį teatrą. Ankstesnis direktorius jau buvo išėjęs. Jo vietą užėmė naujas, atsiradęs po nešvarios laikraštinės ir politinės kampanijos, kuri būtų neįmanoma atviresnėj visuomenėj negu bavarų. Pamokantis ir šiek tiek jaudinantis įvykis pašali­niam stebėtojui, siaubingas ir žeminantis – jo dalyviams.

Kitos kvailystės: aš nutraukiau visus ryšius su Miuncheno spauda ir dėl to turėjau ne kartą pasigailėti.

Nepanorau bendrauti su įtakingais ir nelabai įtakingais kritikais. Tai buvo neprotinga, nes tam tikras flirtas tarp aukos ir budelio yra labai svarbus veiksnys ritualizuotam bavariš­kam šlovės ir nuopuolio žaidime.

Mano draugas Erlandas Jusefsonas kartą pasakė, kad reikia vengti glaudesnio kontakto su žmonėmis, nes jie pradės tau patikti. Man taip ir atsitikdavo. Prisirišdavau prie daugelio bendradarbių, paskui būdavo skaudu nutraukti tuos ryšius. Atvirai kalbant, tai suvėlino ir mano išvažiavimą mažiausiai dvejiem metams. Štai kaip kartais atsitinka!

Niekada gyvenime nesusilaukiau tiek triuškinančios kritikos, kaip per tuos devynerius metus, praleistus Miunchene. Mano spektakliai, filmai, interviu ir kalbos būdavo sutinkamos su panieka ir irzliu pasidygėjimu, kuris net atrodydavo savotiškai žavus. Tačiau būdavo ir išimčių!

Keletas pastabų: pirmieji mano spektakliai iš tiesų buvo nelabai nusisekę. Bestuburiai ir nuobodžiai pataikaujantys tradicijoms. Tai, suprantama, sukėlė sąmyšį. Be to, aš iš principo atsisakiau aiškinti savo spektaklių mintį. Tai dar labiau erzino žmones.

Paskui ėmiau dirbti geriau, kartais net visai gerai, tačiau nelaimė jau buvo atsitikus. Tas nepakenčiamas skandinavas, manantis, kad jis šį tą reiškia, visiems kėlė velnišką apmaudą. Mano ausis pasiekė prakeiksmai, per „Freken Julijos“ premjerą buvau žiūrovų nušvilptas – nepaprastai stimuliuojantis išgyvenimas.

Režisierius turi išeiti nusilenkti, bent jau per premjerą. Jeigu jis nepasirodo, aišku, kad santykiai yra pašliję. Iš pradžių aktoriai atsiima jiems skirtus plojimus ir šūksnius „bravo“. Paskui pasirodau aš – salėj kyla kurtinantis švilpimas ir nepasitenkinimo balsai. Ką tokiu atveju daryti? Nieko. Pastovi ir nusilenki, kvailai nusišypsojęs, ir tada ateina mintis: dabar, Bergmanai, tu gauni patirti šį tą nauja. Vis dėlto smagu, kad žmonės sugeba taip įsiaudrinti. Dėl niekų. Dėl Hekubos.

Scenos grindys ištepliotos kažkokiais bjauriais snargliais. Vargana Ibseno šmėlka traukia kojas iš lipnios bjaurasties. Kiekvienam aišku, kad tie šlykštūs snargliai vaizduoja buržuazinį dekadansą. Hamleto tėvas murdo po ligoninės lova Šmėklą, žinoma, nuogą. Planuotas spektaklis „Venecijos pirklys“ baigiasi Dachau koncentracijos stovyklos, esančios netoliese, aikštėje. Žiūrovai ten nuvežami autobusais. Spektaklio pabaigoje Šerlokas su kalinio drabužiais, apšviestas stiprių prožektorių, lieka stovėti vienas aikštėje. Vagnerio „Skrajojantis olandas“ prasideda erdvioje bydermejerių svetainėje, į kurią triukšmingai laužydamas sienas įsiveržia laivas. Kai rodomas Encensbergerio „Titaniko“ žuvimas, scenos viduryje pastatomas didžiulis akvariumas. Jame plaukioja siaubingai didelis karpis. Laivui skęstant, aktoriai vienas po kito sulipa į akvariumą, pas karpį. Tame pačiame teatre „Freken Julija“ vaidinama kaip trijų valandų farsas, mėgdžiojantis nebylaus kino stilių. Baltai nusigrimavę aktoriai nepaliaudami rėkaloja ir beprotiškai mosikuoja rankomis. Ir taip toliau ir taip toliau. Iš pradžių visa tai šiek tiek stebina. Paskui supranti, kad tai puiki vokiška teatro tradiciją ištverminga ir gyvybinga. Absoliuti laisvė, nuolatinis abejojimas viskuo, pagardintas profesionalia desperacija.

Iš Šiaurės atvykusiam barbarui, kuris ištikimybę žodžiui yra įsiurbęs sykiu su motinos pienu, tai atrodo siaubinga, bet žaisminga.

Publika šėlsta, susižavėjus arba pasipiktinus, šėlsta kritikai, pasipiktinę arba susižavėję, galva įkaista, žemė linguoja po kojom: ką gi aš čia matau, ką gi aš čia girdžiu, ar čia aš, ar..?

Pamažu apsisprendžiu – juk reikia, velniai rautų, turėti savo nuomonę. Visi taip daro ir puikiai jaučiasi, nors kitą dieną keičia savo požiūrį ir teigia priešingai. Taigi: didžiuma to, kas užgriūva ant manęs iš vokiškos scenos, yra ne absoliuti laisvė, o tikra neurozė.

Bet kaip kitaip tie apgailėtini vargšai priverstų publiką, o svarbiausia kritikus, bent jau pakrutinti antakius? Jaunam režisieriui duodama atsakinga užduotis – pastatyti „Sukultą ąsotį“. Jis pats jau matęs septynis šio veikalo variantus ir žino, kad žiūrovai nuo vaikystės jau matę gal dvidešimt vieną variantą, o žiovulio tąsomi kritikai – penkiasdešimt aštuonis. Todėl ir reikia būti įžūliam, norint parodyti savo veidą.

Tai nėra laisvė.

Šiame chaose randasi dideli teatriniai išgyvenimai, genialios interpretacijos, ryžtingi veržlūs atradimai.

Žmonės lanko teatrą, paskui priekaištauja. Arba džiaugiasi. Arba priekaištauja ir džiaugiasi. Spauda neatsilieka nuo jų. Nepaliaujamai griaudėja vietinio pobūdžio teatrinės krizės, netyla skandalai, kritikai užgaulioja ir patys būna užgauliojami, trumpai tariant – tai murdymasis pragare. Nesibaigiančios krizės. Bet rimtos krizės čia, ko gero, nėra.

 

Karštas vėjas, pakilęs iš Afrikos dykumų, plūsta per Italiją, perkopia Alpes, palikdamas joms savo drėgmę, paskui srūva tarytum įkaitęs metalas virš plynaukščių ir galiausiai užgriūva Miuncheną. Rytą gali būti šlapdriba ir du laipsniai šalčio, dieną, kai išeini Iš teatro tamsos į gatvę, jau būna daugiau kaip dvidešimt laipsnių šilumos, oras virpa nuo alinančio karščio. Alpių grandinės prie horizonto atrodo taip arti, kas galėtum pasiekti ranka. Žmonės ir gyvuliai pasidaro tarytum lengvai pamišę, tik, deja, nemaloniai nuobodūs. Pagausėja eismo nelaimių, atidedamos svarbios operacijos, pakyla savižudybių kreivė, draugiški šunys ima kandžiotis, katės – žaibuoti akimis. Teatro repeticijos pasidaro emocingesnės. Miestas įsielektrina, o mane apninka nemiga ir įtūžis.

Tas vėjas vadinamas Fionu, ir jo visai ne be reikalo bijomasi. Vakariniai laikraščiai išeina didelėmis antraštėmis, Miuncheno gyventojai geria kvietini alų iš bokalų, į kuriuos įdėta po riekelę sultingos citrinos.

1944 metų žiemą per oro antskrydžius centrinė miesto dalis su bažnyčiom, senoviniais statais ir didinga Opera buvo sulyginta su žeme. Tuoj po karo nutarta viską atstatyti taip, kaip buvo prieš katastrofą. Vėl iškilo su meile iki menkiausių smulkmenų atkurta Opera. Ten, kaip ir anksčiau, yra du širmai vietų, iš kurių nieko nematai, o tik girdi.

Vieną karštą dieną, pučiant Fionui, šiame keistame pastate Karlas Blomas turėjo generalinę „Fidelio“ repeticiją. Aš sėdėjau pirmoje eilėje, įstrižai nuo dirigento pulto, ir galėjau stebėti menkiausius senojo maestro judesius ir jo humorą. Kiek prisimenu, spektaklis buvo siaubingas, o scenografija – tiesiog klaiki, bet tai neturėjo jokios reikšmės. Karlas Blomas išlepintiems, bet virtuoziškiems bavarams dirigavo vos mato­mais judesiais – buvo mįslė, kaip choras ir solistai supranta jo nurodymus. Jis sėdėjo ant kėdės šiek tiek susikūprinęs, nė karto nepakėlė rankų, neatsistojo, nepervedė partitūros lapų.

Toji nuobodi, nevykusi operinė pabaisa man staiga virto tyru išgyvenimu. Pajutau, kad „Fidelio“ girdžiu pirmą kartą, paprasčiau tariant, aš niekada šios operos nesupratau, nesuvokiau, neįsigilinau į jos esmę. Pritrenkiantis įspūdis, vidinis drebulys, euforija, dėkin­gumas – visa virtinė netikėtų emocijų.

Viskas labai paprasta: išsaugotos natos, tempas, jokių triukų, nieko, kas galėtų nustebinti. Interpretacija, kaip vokiečiai su lengva ironija pasakytų – werkfreu35. Ir vis dėlto stebuklas.

Kadaise mačiau multiplikacinį Volto Disnėjaus filmą apie pingviną, kuris svajojo patekti į pietų jūras. Galiausiai jis leidosi kelionėn ir atsidūrė palmėm apaugusioj saloj, kurią skalavo šilti, mėlyni vandenys. Ant vienos palmės jis prikabinėjo Antarktidos nuotraukų. Ilgėdamasis namų, ėmė statyti naują laivą, kuris galėtų parplukdyti jį atgal.

Aš irgi kaip tas pingvinas. Dirbdamas Rezindencteater, dažnai galvojau apie Dramateną, ilgėjausi namų, gimtosios kalbos, draugų ir bendravimo. Ir štai aš vėl namie, pasiilgęs įžūlių sumanymų, triukšmo, kruvinų batalijų ir mirtį neigiančių artistų.

Sulaukus mano amžiaus, labai gundo neįmanomi dalykai. Puikiai suprantu Ibseno statytoją Solnesą, kuris lipa į bažnyčios bokštą, nors jam sukasi galva. Įžvalgūs psichoanalitikai perspėja: jei siekiama to, kas neįmanoma, vadinasi, pradeda silpti potencija. Ką gi daugiau psichoanalitikas gali pasakyti?

Man atrodo, kad mane veikia kitos priežastys. Nesėkmė gali turėti stiprų, aitrų skonį, kliūtys pažadina agresyvumą, supurto apmirusias kūrybines jėgas. Viliojantis dalykas įkopti į Everestą iš šiaurės vakarų pusės. Kol aš dar nenutilau dėl biologinių priežasčių, norėčiau, man prieštarautų, kad ir kiti manimi abejotų, ne tik aš, nes pats tai darau kiekvieną dieną. Noriu būti kitiems kliuviniu, susierzinimą keliančiu žmogum, sunkiai susitaikančiu su įprastinėm ribom.

Tai, kas neįmanoma, yra be galo gundantis dalykas, nes aš juk nebeturiu ko prarasti. Bet ir laimėti galiu neką daugiau nei draugiški vertinimai laikraščiuose. Tuos palankius skaitytojas pamirš po dešimties minučių, o aš – po dešimties dienų.

Beje, ir interpretacijos tiesa susieta su laiku. Mūsų spektakliai, ko gero, jau dingo viską užstojančioj migloj, tačiau pavienės šlovės ar nuopuolio akimirkos vis dar šmėkšo švelnioj laiko šviesoje. Bet filmai išlieka, nes liudija negailestingą meninės tiesos nepastovumą. Virš sutrupėjusių kadaise madingų akmenų kyšo vienišos, nuzulintos uolos.

Tulžingo praregėjimo akimirką matau, kad mano teatras – iš penktojo dešimtmečio, o mano mokytojai – iš antrojo. Dėl to praregėjimo darausi budrus ir nekantrus. Privalau atskirti įprastas sąvokas nuo savos patirties, atsisakyti senų sprendimų, ne visada turėdamas kuo juos paveikti.

Euripidas senatvėje gyveno tremtyje, Makedonijoje. Ten jis rašė savo „Bakchantes“. Įtūžęs kaip ir statytojas, derino luitą prie luito: prieštaravimai susiduria su kitais prieštaravimais, dievų garbinimas su dievų dergimu, kasdieniniai rūpesčiai su ritualu. Pavargę moralizuoti, pagaliau suvokia, kad žaidimas su dievais pralaimėtas. Komentatoriai kalba apie seno poeto nuovargį. Tačiau yra priešingai. Masyvios Euripido figūros vaizduoja žmones, dievus ir pasaulį negailestingai ir beprasmiškai judančius po tuščiu dangumi.

„Bakchantės“ – tai kalba apie pasiryžimą sudaužyti liejinio formas.

Versta iš: I. Bergman. Laterna magica. Norstedte Forlag, 1987, Stockholm.


1 Mokinys, važiuojantis į kitą šalį pagal abipusio keitimosi sutartį (vok.). Čia ir toliau – vertėjos pastabos.
2 Patarnaujanti sesuo, užsiimanti labdaringa bažnytine veikla (vok.).
3 Mielas Ingmarai, tai reikštų daugiau negu mandagumą (vok.).
4 Religijos istorija (vok.).
5 Puolėjas (vok.).
6 Žydų užnuodyta (vok.).
7 Ak, Ingmarai, visa tai – ne užsieniečiams (vok.)
8 Vokiečių merginų sąjunga (vok.)
9 UFA (Universum–Film–Aktiengesellschaft) – stambi vokiečių kino kompanija, įkurta 1918 m. Fašistinės diktatūros metu leido pronacistinį kino žurnalą.
10 Valstybiniai Švedijos kino rūmai (Vokietijoj analogiška organizacija įkurta 1933 m.), kontroliavusi kino filmų gamybą ir rodymą.
11 Segerstedtas (Torgny Segerstedt, 1876–1945) – žurnalistas, istorikas. Nuo 1917 m. buvo vyriausiasis laikraščio „Goteborgs Handels ok Sjofartstidning“ redaktorius, negailestingai kritikavęs nacistus.
12 Šalti užkandžiai (vok).
13 O Makchitas turi peilį, bet jo niekas nematys (voks.) Čia ir toliau cituojamas B. Brechto Operos už tris skatikus“ vertimas – J. Macevičiaus.
14 Kareiviškas zongas“(vok.).
15 Baladė apie smagų gyvenimą“ (vok.)
16 Ir kai galvos riedės, šauksiu: “Oplia!“ (vok.)
17 Sava galva surasi tu tik saują utėlių (vok.)
18 Ko norėčiau ateity?
Bent minutę būt laiminga,
Gauti vyrą, koks patinka.
Argi aš esu godi? (Vok,)
19 Kas būt geru nenori iš tiesų (vok.)
20 Šviesoj matomi tie, kurių tamsoj nematyt (vok.)
21 Mano mielas Ingmarai, tvirtai apkabinu tave, ar tu vis dar toks liesas? Klara (vok).
22 Martinas Lamas (Martin Lamm, 1880–1950) – garsus švedų literatūrologas, Stokholmo universiteto profesorius.
23 Soder (pažodžiui – plotus) – pietinis Stokholmo rajonas. Anksčiau ten buvo darbininkų dabar daugiausia gyvena menininkai.
24 Karlas Andersas Diumlingas (Carl Andora Dymling, 1898–1961) vadovavo Svensk Filmindustri“ nuo 1943 m.
25 Jalmaras Bergmanas (Hjalmar Bergman, 1883–1931) – garsus švedų romanistas.
26 Gustafas Mulanderis (Gustad Molander, 1888–1973) – šve kino ir teatro režisierius, aktorius. Pagal I. Bergmano scenarijus pastatęs tris filmus: „Moteris be veido“ (1947), „Eva“ (194?), „Išsiskyręs“ (1951).
27 Alfas Šiobergas (Alf Sjoberg, 1903–1980) – garsus švedų aktorius, režisierius, pagarsėjęs puikiais klasikos spektakliais, sukurtais Dramateno scenoje. Vaidino filme „Pjudymas“ (I. Bergmano scenarijus).
28 Paplitęs švediškas patiekalas, pagamintas iš pakepintų mėsos gabalėlių, svogūnų ir bulvių.
29 Kai bus Tavo gimtadienis, aš ateisiu pas Tave į svečius visai nakčiai (vok.)
30 Mary Wigman (1886–1973) – vokiečių šokėja, choreografė, ekspresionistinio šokio pradininkė.
31 Turimas galvoje Eresundo sąsiauris tarp Švedijos ir Danijos.
32 Ulofas Mulanderis (Olof Molander, 1892–1966) – garsus švedų teatro ir kino režisierius, taip pat aktorius. Naujai ir drąsiai statęs Strindbergą. 1934–1938 m. – Stokholmo Karališkojo dramos teatro (Dramteatren) šefas.

33 Bavarijos hercogų rezidencija.
34 Girtos galvos sumanymas (vok.)
35 Ištikimas (vok.)

Ingmar Bergman. Prisilietimas

2022 m. Nr. 4 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Ingmaras Bergmanas (1918–2007), žymiausias švedų kino režisierius, vienas moderniojo kino kūrėjų, pasakodamas apie filmo „Prisilietimas“ (1971) kūrimą, prisipažino…

Ingmar Bergman. Riksmai ir kuždesiai

2020 m. Nr. 5–6 / Ingmaras Bergmanas (1918–2007) – pasaulyje žinomas švedų kino ir teatro režisierius, scenaristas, prozininkas. „Riksmai ir kuždesiai“ – tai įtaigus jausmų kūrinys, kuriame, jam pavyko „nekliudomai judėti tarp sapno ir tikrovės“.

Zita Mažeikaitė. Kas toji „vilko valanda“?

2014 m. Nr. 10 / Ingmaras Bergmanas, susukęs filmą „Vilko valanda“, sukūrė ir naują sąvoką, kuri tvirtai įsišaknijo švedų vaizdinių pasaulyje. Rašydamas šiam filmui scenarijų I. Bergmanas, tada – Švedijos nacionalinio dramos teatro vadovas…

Ingmar Bergman. Fani ir Aleksandras

2009 m. Nr. 5–6 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Gegužės pradžios diena, jau pavasaris, šilta. Studentai ir docentai žieminius paltus užstatę lombarde, studentės – šviesiom suknelėm, vakarai gaivūs, viena šventė vejasi kitą. Teatro scenoje patiestas

Ingmar Bergman. Rudens sonata

2008 m. Nr. 8–9 / Iš švedų k. Vertė Zita Mažeikaitė / VIKTORAS. Kartais stoviu ir stebiu savo žmoną, bet ji to nežino. Ji mėgsta sėdėti štai ten, prie kampinio lango, dabar tikriausiai rašo laišką savo motinai. Kai ji pirmą kartą įžengė į šį kambarį, pasakė…

Zita Mažeikaitė. Käbi Laretei žavesys

2005 m. Nr. 1 / Švedų spaudoje daug rašoma apie šeštąją Käbi Laretei knygą „Tarytum vertime“. Tai savotiška Bergmano filmo „Tarytum veidrodyje“ (1960) parafrazė. Laretei – garsi švedų pianistė, su I. Bergmanu pragyveno 10 metų, susilaukė dukters.

Ingmar Bergman. Dvasiniai reikalai

2002 m. Nr. 10 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Ingmaras Bergmanas (g. 1918 m.) – visame pasaulyje garsus kino režisierius, dramaturgas, prozininkas ir iki šiol kuriantis spektaklius teatro režisierius. Leidykla „Alma littera“, išleidusi jo „Laterna magica“…